Mūsų tauta kilnių žmonių nelabai daug turi. Bent jau taip atrodo kai kam. Mūsų miestas turi labai daug kilnių žmonių – tai BALTAS faktas. Vienas iš faktų – Matutis. Neverta kalbėti nei apie vardus, nei apie pavardes – jis tiesiog Matutis. Mano ir TAVO vaikystės pasakų bei gražių eilėraščių žmogus, žmogus iš dideliausios raidės, tariamos džiaugsmingai, paslaptingai ir pagarbiai: Žmogus. Aš, – o ir daugelis iš mūsų – su juo užaugom; su jo geniu, jo kalve, tūkstančiais eilių… Aš, – o ir daugelis iš mūsų esame bent jau šiek tiek matučiukai. Tad ar verta prarasti lizdą, kuriame gimėme, augome – ir kuriame ruošiame savo vaikus ateičiai?
Matučio yra VISUR: ir Sūduvijoj, ir Pauosupy, ir visoj Lietuvoj. Bet – daugiausia – Alytuj. Prie senos Sporto mokyklos. Tad tegu JO ten DAUG ir būna. Padėkime JAM ten būti. Ir raskime ten JĮ. (Tiesa, TAM reikia ne tik gerų norų, bet ir … pinigų.)
P.S. Pasidainuodamas noriu pasakyti, kad “Matučio dravę” Pauosupy Varėnos rajono “kultūristai” saugo… gražiai.
Albertas Antanavičius

VILMANTĖ PETRUSEVIČIENĖ
Muziejininkė

Aš kaip buvau taip ir likausi niekas –

Tik pilkas trupinys lietuviško arimo.

Aš kaip kregždė pavasarį parlėkus,

O jau belaukianti rudens ir išskridimo.

A. Matutis

Senieji alytiškiai gerai pamena Anzelmą Matulevičių-Matutį. Pirmiausia kaip talentingą mokytoją. Ne vienas buvęs jo mokinys yra pasakojęs, kad A. Matučio pamokos buvo įdomios, turiningos. Per pamokas vaikai išsižioję klausydavo A. Matučio pasakojimų ne tik apie literatūrą, bet ir paties mokytojo įspūdžių iš tolimų kelionių. O būdavo – tik įžengęs į klasę vietoj „labas rytas“ A. Matutis deklamuoja paties surimuotas gramatikos taisykles. Juk taip geriau mokiniai įsimins. Visai neseniai, vieną 2009-ųjų vasaros dieną, girdžiu kažkas įėjęs į muziejų nuo laiptų deklamuoja:

Išsigąsti, kąsti, siųsti, sklęsti, spęsti,

Spręsti, skųsti, žįsti, bręsti, švęsti, lįsti,

Kęsti, ręsti, spįsti, grįsti ,

Išgaląsti ir pažinti.

Pasisveikinu su garbaus amžiaus žmogum. O jis sako: „Aš Vincentas Dimša. Matutis buvo mano mokytojas. Nosinių raidžių rašybos taisyklę išmokau visam gyvenimui.“ A. Matutis dėstė lietuvių kalbą Alytaus pirmoje, antroje vidurinėse, vėliau jaunimo vakarinėje mokyklose.

O koks nepakeičiamas turistinių žygių vadovas buvo A. Matutis. Jis gerai žinojo ką daryti, kad vaikai ir jaunimas mylėtų gimtąjį kraštą, gerbtų jo gamtą. Kai 1953 m. A. Matutis tapo ką tik įsteigtų Pionierių namų vedėju, jis su didžiausiu užsidegimu ėmėsi vadovauti turistų būreliui. Iki 1958 metų šis nenurimstantis keliautojas ir gamtos mylėtojas turizmu užkrėtė ne vieną Alytaus miesto moksleivį. Juos mokė ištvermės ir draugiškumo, nejučia skiepijo meilę Tėvynei. Ir ne tai – plačiajai, o mūsiškei. O kaip tu jos nepamilsi, kai plaukdamas valtimi Nemunu aikčioji nuo neapsakomo grožio peizažų. Kai susipažįsti su įvairiausiais augalais ir dailiai suguldai jų pavyzdžius į savo „herbariumą“. Kai keliaudamas po Lietuvos kaimų sodybas aptinki močiučių austas grožybes, išgirsti senovinių dainų… Ir visai nesvarbu būdavo, kad nugarą slegia sunki kuprinė, kad naktį palapinėj uodai sukando, o paryčiais teko keltis ir budėti prie laužo.

Štai tik dalis buvusių A. Matučio turistų: iš pirmos vidurinės Eugenijus Gūzas, Sigitas Jegelevičius, Rimantas Pilauskas, R. Blauzdžiūnas, Lubauskas, Julija Kubilevičiūtė; iš antros vidurinės Irena Filonovaitė, M. Raičinskytė, Alvyra Petruškevičiūtė, Liucija Petrauskaitė, Joana Milinavičiūtė, Albina Marcinkevičiūtė, Elena Ivanauskaitė, Zita Černiauskaitė, Aldona Kunigonytė.

A. Matutis nepaprastai mylėjo gamtą, gerai išmanė jos paslaptis. Alytiškis Algis Balsys poetą vadina „gamtos vaiku“. Jiedu drauge ne kartą yra lydekas žvejoję. A. Balsys pasakojo, kad su A. Matučiu buvo tikras malonumas: visada pasakys kurioje vietoje meškerę užmetęs laimikį ištrauksi, parodys kuriuo miško takeliu eidamas baravykų rasi. Bet net ir gamtos prieglobstyje nepamiršdavo pašnekovo kalbos klaidas pataisyti, barbarizmus lietuviškais žodžiais pakeisti.

O tas A. Matučio mokėjimas bendrauti! Kompanijoje visada linksmas būdavo, nestokojo humoro jausmo. Atmintinai galėjo cituoti eilėraščius, ir ne tik savos kūrybos. Jokio pasipūtimo ar susireikšminimo. A. Matutis – be galo įdomi ir turtinga asmenybė. Apie jį visko net į knygą nesudėsi.  (Viena jau yra – Jono Linkevičiaus. „Po girią vaikščiojo poetas“. 2000).

Ir dar keletas sakinių apie A. Matučio namus. 1950 metais į Alytų atsikėlusi Matulevičių šeima iš pradžių būstą nuomojosi, vėliau buvo gavę valdišką butą miesto centre. Bet rašytojas nutaria statydintis nuosavą namą. Kiek įstengdamas pats savo rankomis prisideda prie statybos darbų. Į naująjį namą Taikos gatvėje Matulevičiai įsikėlė 1961 m. Nors namas nebuvo pilnai įrengtas, suteikė daug džiaugsmo: kambarių erdvė (tada taip atrodė), didelis daržas, pušynas kitoje gatvės pusėje. Čia nesigirdėjo miesto triukšmo, čia ošė pušys.

A. Matutis pasirinko šviesiausią kambarį antrame aukšte su langu į pušyną, kad atsidaręs langą galėtų klausytis paukštelių čiauškėjimo. Nors gyvenimas naujame name palengvėjo, rašytoją slėgė nepabaigiami darbai: apšildymo sistemos įvedimas, vandentiekio įrengimas. Padėtį  sunkino skolų grąžinimas. Metams bėgant viskas susitvarkė.

Paties sukurtuose namuose A. Matutis praleido visą likusį savo gyvenimą. Šioje aplinkoje prabėgo rašytojo kūrybingiausi metai. Čia jis ruošdavosi pamokoms, čia džiaugdavosi kiekvienos naujos knygos leidimu, į čia sugrįždavo po kiekvienos ilgos kelionės. Nenuilstančio šeimininko kvietimu čia svečiavosi kaimynai, daugybė rašytojų, vertėjų, dailininkų, literatūros kritikų ne tik iš Lietuvos, bet iš Rusijos, Lenkijos, Ukrainos. Poetas palaikė ryšius su daugybe žmonių, todėl jo išsaugoti laiškai – neįkainojama vertybė.

Poeto darbo kambaryje išsaugota viskas taip, kaip lemtingąjį 1985-ųjų rugsėjį paliko namų šeimininkas: prie lango rašomasis stalas subraižytu paviršiumi, ant jo stovinti keista staline lempa; kėdė, apkalta kailiuku; sofa trumpam poilsiui; daugybė knygų; suvenyrai iš kelionių; ant sienų sukabintos tautinės juostos; asmeniniai daiktai… Kuklu, jokios prabangos. Kambarys, laiptai, balkonas, tuja, senosios alyvos, kiemas, gatvė… Visa tai alsuoja namų šeimininko – rašytojo, mokytojo Anzelmo Matulevičiaus-Matučio dvasia. Memorialinio muziejaus esmė – vieta, pastatas, aplinka, betarpiškai susijusi su asmenybe.  Tik autentika gali išsaugoti apčiuopiamą istoriją…

Alberto Antanavičiaus daina. Pavadinimas …? ”Matučio dravė” arba tiesiog skirta poetui. Klipe panaudotos fotografijos iš A. Matučio muziejaus rinkinių, taip pat Aidos Dulkienės, Galinos Tamošiūnienės užfiksuotos renginių akimirkos.

Montažas   Dzilbus  ||   Trukmė    00:04:00

ALDONA MARCINKEVIČIENĖ

Ne vien melancholiškasis ruduo kaltas, kad vėl ir vėl vartau V.Drėmos ,,Dingęs Vilnius” ir jo puslapiuose matau…mūsų Alytų : Z.Bulgakovo fotografijose ir – atrodytų visiškai netolimos praeities atsiminimuose. Visuomeninėms reikmėms neišsaugotas ,,namas su liūtukais ” (ačiū, kad bent liūtukai neišsilakstė), legendiniai kultūros namai ( ach, mieloji mūsų ,,kultūrkė” ), ilgai tarnavę kelioms alytiškių kartoms , tapo tylūs ir niūrūs , miestelėnai pavargo besiginčydami, kur yra Miesto centras ( matyt, sunkiausia rasti tai, ko jau nėra, bet …lyg ir privalėtų padoriam mieste būti).Tada tik ir belieka nubalsuoti, kad Alytaus miesto simbolis- ROTUŠĖ….
Tuo pat metu metu žydukų mokykloje įsikūrę muziejininkai neriasi iš kailio, savo edukaciniais ir kultūriniais renginiais stengiasi įrodyti, kad muziejus – tai ne dulkėtos lentynos, saugančios niekam neįdomius kažkieno kažkada ir neaišku kuriam tikslui surinktus eksponatus. Tur būt, ne per drąsiai pasakysiu, kad į čia  baigia pereiti ( gal- perskristi) geroji senosios ,,kultūrkės” aura.

Šiandien iškilo realus pavojus muziejaus filialui- A.Matučio muziejui.Tur būt, tiesiog neverta laukti, kad ateis kas nors,, nuog Luksnėnų” ar ,,nuog Pivašūnų” ir… A.Matučio muziejus bus išgelbėtas. Ką šiandien galime padaryti mes? Susikūrusiai asociacijai ,,Matučio namai” labai reikia ,,cikrinių alyciškių”  idėjų , minčių, visokeriopos pagalbos, žinoma, materialinės- irgi. Turiu viltį, jog  kreipimasis pateks  į šį puslapį. Juk glūkoidų išsibarstymo arealas pasaulyje toks platus. Turiu žinių, kad į šį darbą jau  aktyviai įsijungė  Vilniaus alytiškių klubo nariai.
Tikiu, kad ir toliau A.Matučio gatvėje gyvuos Stumbražolių vakarai, skambės kaip skambėję mūsų nepakartojamojo  Šekspyro dainos …
Pageidaujantiems galiu rekomenduoti patentuotą vaistą ,,alyciškumui “  pastiprinti : imkit ir vėl iš naujo perskaitykit J.Kunčino ,,Baltųjų sūrių naktį”. Jei jau kas labai ,,suskaitė” šią savo paauglystės knygą, rekomenduoju tikrai krizine kaina įsigyti naująjį ,,Gimtojo žodžio ” leidyklos platinamą leidimą. Aš tai jau padariau. Padėjo. Dar ir kaip….

Kreipimasis į geros valios žmones

Daugiau A. Marcinkevičienės straipsnių:
□ Glūkopedija: Miesto sodo muzikantai (2009)

Vytautas  Matulevičius, poeto sūnus taip pat rašo. Vienas garsiausių Hiperbolės hitų ”Vandens ženklai” – Vyto kūryba. Čia pridedame jo kūrybos dainos teksą dainai, kuri, berods, dar nesukurta …

Vytautas Matulevičius. Tu žadėjai kaip kregždė sugrįžti.

Tie, kurie  praėjusį šeštadienį po pietų buvo su reikalais išvykę iš Alytaus, pjovė žolę kolektyvinėje viloje, žuvavo, dalyvavo vestuvėje ar buvo užimti kitais ypatingos svarbos darbais, aišku negalėjo stebėti   miesto sode vykusios cikrinių alytiškių sueigos.  Miesto dienos šurmulį dar pagyvino keletas Vilniaus alytiškių klubo akcijų: Albertas ”Šekspyras” Antanavičiaus tradiciškai skiria savo kūrybos dainą Alytui –  baltosios rožės miestui. Alvydas A. Jegelevičius taip pat dainuoja savo kūrinius, kurių ištakos vienaip ar kitaip susiję su miestu arba jo žmonėmis.

1969 metais Alytaus Ryšių mazge susikūrė grupė Aisčiai. Iniciatorius – Viktoras Jonkus, vadovavo Alvydas A. Jegelevičius, vėliau Romualdas Stankevičius.  Daugiau apie Aisčius rasite galerijoje ir kategorijoje Aisčiai. Kartu negroję 35 metus ir tik porai valandų prieš viešą pasirodymą repetuoti susirinkę, įrodė, jog avantiūrom visad pasirengę. Tiesa, jie buvo paruošę dar pora gabaliukų, kurių, deja, publika neišvydo. Viena įžvalgi ponia nupaparacino telefonu juos Aisčių repeticijos metu ir visa tai galėsite pamatyti filmuko ”Aisčiai 2009” bonus dalyje.

Organizaciniais sugebėjimais sužavi Rasa Kazlauskienė ir Vilija Ramanauskienė: kartu su alytiškiais, laikinai sugrįžusiais iš emigracijos Vilniuje, prie Žaliosios mokyklos kartu su miesto meru pasodina keletą baltų rožių. Miela, kad viskas vyko sklandžiai, nuoširdžiai ir be pompastikos.

Du garažiniai filmukai: pirmas apie šventės veidus, kuriuos buvote gerokai primiršę, kitas skirtas išskirtinai Aisčiams.

□  Daugiau:  ”Alytus – tai mes”.  Alytaus savivaldybės tinklapis

Kamera Donatas, Dzilbus ||  Montažas Dzilbus || Trukmė  00:03:29
 

Kamera Donatas, Laima ||  Montažas Dzilbus ||  Trukmė  00:09:37
 

Keletas šventės epizodų, kuriuos užfiksavo ir  atsiuntė Genius Vnarauskas, Vytautas Pavilonis ir kiti.

Nepasimiršta, kai Alvydas A. Jegelevičius 2008 metų susirinkime priminė, kad glūkoidai sieloje turi  būti truputį žalieji. 1972 Jungtinių tautų organizacija  birželio 5-ąją paskelbė Pasauline aplinkos apsaugos diena,  skirta  paskatinti aplinkos apsaugą  visame pasaulyje. Šia proga Alytaus  miesto aplinkosaugos tarnybų darbuotojai, dalyvaujant miesto tėvams, organizavo haikingą į Radžiūnų piliakalnį. Padavimai sako, kad piliakalnį supylę du broliai kunigaikščiai gynybos reikalams. Šalia Vidzgirio botaninio draustinio įrengtas ekologinis mokomasis takas. Čia dalyvavo ir išskirtinai  draugiškos gamtai įmonės – UAB „Dzūkijos vandenys“ darbuotojai. Anų laikų Kriaušiaus žvejai sakydavo – žuvaut eisiu po šū..is. Nieko keisto – ten buvo miesto kloaka, žuvytės mėgo delikatesus, tačiau šiandien, kai vandentiekiečių komanda naudoja biologinį būdą nuotekoms valyti ir išvalo jį taip, kaip reikalauja HELCOM (tarptautinė aplinkosauginė konvencija), prie išvalyto vandens išleistuvo į Nemuną mekšrai jau nesirenka, na nebent pasimėgauti švariu vandenėliu.

Pavojingos atliekos, ypač sunkieji metalai, patekę į aplinką nesuyra, o turi bjaurią savybę kauptis gyvuose organizmuose, kuriuos dažnas pasigardžiuodamas valgo, kad ir lašišą, jos riebaliukus. Mokslininkai pastebėjo, kad žuvys, veikiamos pavojingų medžiagų jau keičia lytį. Kad žmonės keičia lytį  - žinome ir be mokslininkų ir tikimės tai nesusiję su švino ar kadmio vartojimu prie pietų stalo.

Šviesaus atminimo gamtos tyrinėtojas Vytautas Nedzinskas nusinešė į kapus paslaptį apie stumbražolės augimvietes Vidzgirio miške. Kai kurie akcijos dalyviai nujaučia, jog stumbražolė gausiai auga tarp Radžiūnų kalvos ir Lankučių – tolimiausio Vidzgirio vandenvietės gręžinio Vakarų kryptimi.

Alytiškiams nepasimiršta jau istorija tapusio exmero Dobilo Kurtinaičio iniciatyva miestelėnams įrengta vasaros maudyklė prie Dailidės. Tai buvo pragmatiškas ir originalus sprendimas.  Atgaiva karštą vasaros dieną. Rusijos caro nurodymu 19 a. pabaigoje buvo tiesiamas geležinkelis Sankt. Peterburgas – Warszawa (rašybos reveransas Lietuvos lenkams). Ta proga buvo  pastatytas geležinkelio tiltas per Nemuną ties Alytumi. Geležinkelio pylimas  Nemuno senvagę padalino į dvi dalis. Pasirodo abi Dailidkės beesą susisiekiantys indai, taigi Mažoji, kurioje važinėdavomės ant šynelių žiemą, o vasarą gaudėme karosus, migruoja į komunizmo statybininkų įteisintą atmatų duobę kitoje pylimo pusėje. Šią išvalyti nuo sunkiųjų metalų ir kitokio brudo reikia daug pinigėlių ir laiko. Taigi Mažoji Dailidė ir jos pliažiukas nemirs – reikia tik laiko ir kantrybės.

□ Daugiau:  ”Paminėta pasaulinė aplinkos apsaugos diena”.  Alytaus savivaldybės tinklapis

Dar: žiūrėkite trumpą filmuką apie kelionę ekologiniu pažintiniu taku link Radžiūnų piliakalnio.

Kamera ir montažas: Dzilbus  || Trukmė  00:05:26

]]> http://glukoidai.wordpress.com/2009/05/01/kaip-pavadinsime-skvera/ Fri, 01 May 2009 08:55:14 +0000 dzilbus http://glukoidai.wordpress.com/2009/05/01/kaip-pavadinsime-skvera/

”O ką, jei pasiūlyti miesto tėvams pavadinti kurį nors skverelį ar gatvę Rimo Buroko vardu, taip kaip siūlė knygos dizaineris Tomas S. Butkus?”. Toks komentaras lydėjo postą, glūkoiduose pristačiusį Rimo Buroko knygą. Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos kolektyvas siūlo buvusiame Juozo Vito skvere, kurio idėjos konkursą yra paskelbusi miesto savivaldybė, įprasminti Dzūkijos sostinėje gyvenusių ir kūrusių literatų atminimą. Daugiau šia tema rasite straipsnyje ”Alytaus Naujienose”.
Ir vis tik, kaip pavadinti skverelį tarp Naujo gastronomo ir Taikos tarp Zimavičienės mūro ir Pušies? Siūlykite ir balsuokite. Tikėtina, jog  Jūsų nuomonė įtakos valdininkų sprendimą. Jei ir ne – laikysime, jog tai buvo mūsų  viešai išsakyta pilietinė pozicija. Tenka apgailestauti, kad tik pirmasis 100 balsavusiųjų bus registruojami. Tai susiję su glūkoidų kukliom (tiksliau jokiom) finansinėmis galimybėmis tobulinti tinklapį, naudojant pagalbines programas (add-on) ir mokamas jų pro-versijas.
Ir dar -  GALERIJA jau veikia.

Kita:  Aisčių (1), Vytauto Nedzinsko (1);

Vegetarai apie mėsvalgius atsiliepia kreivai: juos vadina gyvulių ir paukščių lavonų valgytojais. Racionalios mitybos skelbėjai rekomenduoja mišrų maistą ir, reikia manyti,  jie teisūs. Kalakutas tai lyg lietuviškas strutis, tik mažesnis ir tautiečiui turėtų tapti kokybiškos mėsos pagal maistines savybes etalonu. Brangu? Taip, brangiau už lenkišką kiaulieną. Bet palyginkim tai kas svarbu:

”Arvi Kalakutai” – tai marijampoliečiai, o ką daro suvalkiečiai, kuriems Napoleono kodeksas jau XIX a.  pradžioje Suvalkijoje panaikino baudžiavą ir  pirmiesiems Lietuvoje suteikė laisvę naudotis žemės nuosavybės teikiamais privalumais, dažnai asocijuojasi su kokybiškais žemės ūkio produktais. Taip kaip vokiškos mašinos, nors ir japonų puikios.
Štai scena pirmąją parduotuvės atidarymo dieną. Dvi pirkėjos keičiasi informacija: ai, čia gi lenkiški paukščiai, ir kai Laima pašnabždėjo, jog tai lietuviška mėsytė – abi tuoj pat stojo į ilgą eilutę prie prekystalio. Lietuvi pirk prekę lietuvišką, šiandien aktualu kaip niekada.

Parduotuvė įsikūrus Putinuose, kažkada buvusioje alaus girdykloje (p. Juozo Petraičio išsireiškimas), kurią darbštūs statybininkai prikėlė naujam gyvenimui. Glūkoidų senbūvis Ramūnas atstovauja UAB ”Arvi Kalakutus”, kurių gaminiai jau tris kartus apdovanoti ”AgroBalt” medaliais. Net ir Švogerlende tokie apdovanojimai lengvai nedalijami. Matyt yra už ką. Ramūnas rekomenduoja aplankyti firmos webą, kuriame rasite atsakymą į klausimą – kas yra kalakutas, nepakartojamų receptų ir kitos naudingos informacijos.
Skanaus.

Septintame dešimtmetyje alytiškius „Nemuno“ restorane linksmino Kęstas Pilvelis, Zenonas Bulgakovas, Žora Bondarevas, Vytautas Kaupinis, Juozas Navickas, Silvestras Seilius, Juzė Cegelskas, kiti. Jų įnašas į Alytaus subkultūrą nevienareikšmis. Nuo 1970 metų juos pakeitė jaunesni kolegos – ”Aisčių” muzikantai …

Galvos skausmo kur aštuntą dešimtmetį Alytuje praleisti savaitgalio vakarą nebuvo, nes nebuvo ir pasirinkimo. Tie laikai, kai miesto inteligentai vesdavosi savo atžalas į kultūrnamį žiūrėti Valentino Kirlio vaidintą Herkų Mantą jau buvo praėję.  „Nemuno “ restorane publika susirinkdavo iki devintos vakaro, nebent tai būtų uždaras užsakytas vakarėlis ir jau aštuntą šveicorius pro stiklines duris įtaigiai mojuoja ranka neigiamus ženklus, nepalikdamas vilties patekti į vidų. Tik ne muzikantams. Nors, kai naujai priimtas į darbą durų viršininkas karjieros pradžioje dar neatpažindavo etatinių muzmenų, Vacys pravesdavo jam supažindinimo procedūrą: esu Vaclovas Kazlauskas – septynios arklio jėgos, muzikantas, o čia mano kovos draugai – Vycka ir Dzilbus. Šį kartą atleidžiu, bet ryt vakare vartelius atkelk laiku ir plačiai.

Restorane baro tada dar nebuvo, bet tik įėjus, pirmame aukšte, šalia rūbinės buvo toks bufetas, kuriame  ant kuolų sėdėjo pusamžiai vyrai, įvairiomis dingstimis atitrūkę nuo žmonų, darė po šimtą. Ramus, melancholiškas vaizdelis, staiga bufetininkė, pamačiusi pro lango stiklą  žmogelį, visiems lankytojams praneša: ana, vėl ateina tas, kur po pusantro litro ant galvos pakelia ir negriūna … Taip tiesiai ir be užuolankų visiems ir pasakė. Jau neprisiminsime to čempiono vardo, kuris nustebino net ilgametę patirtį miesto girdyklose sukaupusią bufetininkę, matyt, jis galėjo būti vertas Jurgio Žukausko vario dirbinio – apdovanojimo. Taip, kaip Petras I „apdovanodavo“ girtuoklius.

Salėje keli staliukai jau užimti: Aninė, Petras Visockas, ponas Kaminskas įsitaisę po balkonu, kampe. Tai vyriška kompanija, ir jie čia atėjo tiesiog praleisti laiką, vėliau gal kils kitų minčių. Jie jaučiasi laisvai, kalba garsiai ir tai šiek tiek disonuoja su vis dar ramia restorano aplinka. Ant stalo – tradicinis repertuaras už 10 rublių: burbuliukas su moonshainu, ąsotis gaivos ir nerealaus dydžio karbonadai, kurie niekaip nesutelpa į dviejų delnų dydžio lėkštę. Dar žalieji žirneliai, kurių parduotuvėje nenusipirksi, nebent būtum kompartijos ar kitos išrinktųjų kastos narys. Būtinai fri-bulvytės, kurias visi labai mėgo. Ir kažkodėl kelios juodos duonos riekelės.

Ant pakylos sėdi dvi porelės, apsirengę tvarkingai, vaikinukai mandagiai patarnauja mergytėms -  jie „kietuoliai“, nes į restoraną atsivedė panas. Keturi stalai ant pakylos sustumti į krūvą,  pagražinti baltomis medžiaginėmis servietėlėmis, nukrauti šaltais užkandžiais – kažkas švęs gimtadienį. Juozas Kašėta, kiti padavėjai trina rankas – bus nedarbinių pajamų. Muzikantai taip pat įžiūri neapmokestintą pelną – gali tekti groti iki antros nakties, o jubiliatai taip mėgsta būti pasveikinti viešai, skiriant gražiausius linkėjimus per mikrofoną. Kartais sveikinimų susikaupdavo tiek daug, jog pasimetę muzikantai, tarkime,  Antosę, mininčią gimtadienį, pasveikino sėkmingai laimėjus skyrybų bylą ir taip sukėlė aršų jubiliatės nepasitenkinimą. Tada stalo įgaliotinis, priėjęs prie scenos, atvirai priekaištauja muzikantams. Vacys, pasitelkęs įgimtą gražbilystę, surezgia tokį impozantišką sveikinimą,  po kurio visi lieka patenkinti ir nesusipratimą jau traktuoja kaip linksmą pokštą.

Scenoje ant pakylos pianinas, vokiški elektrovargonai, būgnai, stiprintuvai,  gitaros. Mikrofoninės kolonėlės pririštos prie salės kolonų. Šiandien šioje scenoje prekiaujama labai prasto skonio šviestuvais. Viktoras – bosistas-garso operatorius-elektrotechnikas (viskas viename) dar patikrina ar teisingai ir patikimai sujungti aparatai. Vacys, tvarkydamas  būgnus, sėsdamas ant kėdės, kurios viena koja grindų skylėje, neišlaiko pusiausvyros ir su visu komplektu nuvirsta. Pustuštė salė paploja. Vacys nusilenkia į tris puses, tuo parodydamas, jog nieko neįvyko, o jei tai įvykis, tai jis nereikšmingas. Romas Stankevičius – grupės siela ir  drausmingiausias iš visų, tyliai sunerimsta: gal mūsų bembačius atėjo švediško alaus paragavęs. Na neragavo  tada to švediško ir ne tai svarbu. Tokį brendą „užpatentavo“ Vacys, išmokęs restorano bufetininkę tetą Mašą  ruošti žigulinio alaus ir 50 gramų degtinės mix’ą. Ir aplamai „švediški“ nutikimai  nebuvo toleruojami, nes kenkė muzmenų įvaizdžiui ir komandiniam darbui.

Vakaro metu  Vaclovo Kazlausko atliekamos S. Povilaičio, kitų estradininkų dainos buvo labai populiarios ir  mėgstamos tuometinės publikos. Grojant tokius gabaliukus įtikti lankytojams didelių pastangų neprireikdavo ir  Vacys savo pasirodymą ištempdavo iki keturių-penkių non-stop šlageriukų su triukšmingu anšlagu. Vieną gražų vakarą gitaristas ir solistas Valius Chlevickas pasakė:  publiką reikia auklėti!  Valius – vilnietis, grojęs su K. Antanėliu, kitais žinomais muzmenais. Nors gyvename kukliame provincijos miestelyje, nederėtų apsiriboti tik pigia „populiarščina“, kodėl nepagroti bliuzo, jazzrock‘o ar tuometinių pasaulinių popso galiūnų gabaliukų. Atsirado abejojančių – publika šnairuos, nebus užsakymų. Laikas parodė, kad George Benson ar Boney M, Stevie Wonder ar Santana, bitlai ar rollingų „Jumpin‘ Jack Flash“ publikos kotiruojami  taip pat puikiai, kaip ir polivaika, ypač studentų, kurie sugrįžę savaitgaliui į gimtą miestą, mielai ledo vakarus „Nemune“. Šiandien televizininkai tokių idėjų nepropoguoja. Tai kas vertinga, sukišta į Lietuvos TV2, kitaip tariant, į gilų stalčių, o mėšliuką pateikia vitrinose. Be studentų, muzikos vertintojais dar buvo tuometinių skydinių (ENSK) statytojai – Zukerman AG firmos darbuotojai Stefanas, Peteris, Maksas, Diteris. Tai jie užsisakydavo patį pirmą staliuką po palme, prie pat scenos ir linksmai leisdavo vakarus, sakydami – tik pas jus girdime tokią muziką, kokią mėgstame ir įpratę klausyti Vakaruose.  Jų stalelį puošė ir  grupės solistė Dalia Meisnerytė, kurios galingu balsu atliekama It’s Five o’clock (Remis Roussos) kėlė pelnytas ovacijas. Leonido Brežnevo laikmečiu šie austrų ir vokiečių vaikinai suteikė techninę pagalbą vietiniams melomanams  ir muzikantams, parduodami ar dovanodami dvylikastygę gitarą, stereo ausines ar kitą, vietiniams neįkandamą equipmentą. Jais naudojosi ir verslo pionieriai – iškaulydavo iš vakariečių naudotus marškinius, batus ir parduodavo juos amžino deficito kamuojamiems miestelėnams. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto „k“, tačiau tokie teiginiai prasilenkia su objektyviais pasvarstymais. Didžioji dauguma „išsivežtų“ panelių iš tikro buvo tyrai pamilusios arba vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

Apie pusę vienuolikos šokių aikštelę užplūsta nauji šokėjai. Pasisotinę deficitinio maisto, priragavę deficitinių gėrimų, pasirodo banketų salėje besilinksminantis miesto elitas: partorgai ir sandėlininkai, komjaunimo lyderiai ir prekybinių bazių vedėjai su damomis. Bufetininkė teta Maša pakužda muzikantams, jog banketinis elitas nesunaudos viso specialiai jų vakarėliui skirto deficitinio „Tauro“ alaus. Kitą dieną Viktoras ir Dzilbus, tik restoranui atkėlus vartelius, savo drauges Julę ir Laimą jau vaišina trupiniais nuo elito stalo. Dar viena žinutė apie muzikantų žmonas. Žinant įgimtą ir nenumaldomą moterų potraukį dalintis naujausia informacija, jos nusipelno ypatingos pagarbos, nes  neplatino jokių žinių apie vyrų paklydimus, nukrypimus, paslydimus ar sriubos kepimą nei tarpusavyje, nei už muzmenų gildijos ribų. Gal todėl ir jų šeimos išliko užsigrūdinusios, patvarios ir   ilgalaikės.  Kaip joms tai pavykdavo – tai psichologų ir  socialinių mokslų specialistų tyrinėjimo objektas.
Vėliau, kai po balkonu įrengė barą, ten retkarčiais prisišvartuodavo Jurgis Kunčinas.  Dažnas darydavo jam reveransą – prisėda prie poeto ir persimeta keliais sakiniais apie šį bei tą. Pasėdėti po balkonu užklysdavo poetas Antanas Saulynas, architektai ir gydytojai, tapytojai ir mokytojai  – baro inteligentija.

Dar vienas išskirtinis restorano eksterjero bruožas – lauko balkonas pagal visą salės perimetrą. Pertraukėlių tarp grojimo metu čia renkasi muzikantų draugai ir draugės, čia gimsta alternatyvus vakaro repertuaras, dalyviai – tai  į svečius užklydęs Vytas Dumbliauskas, kuris, padedant broliams Gedui ir  Kęstui Manerskams, padainuos kažką kernagiško. Iš sostinės nostalgijos gimtam Alytui ir savo kolegoms genamas Alvydas A. Jegelevičius publikai dar  pristatys naują savo kūrybos „Nemunėlio dainą“, o nacionalinio simfoninio orkestro pažiba Algis Verbauskas smuiką pakeis į boso gitarą ir padžiazuos. Sueigos balkone kėlė galvos skausmą restorano administratoriui Algiui Norui, pareigingam ir budriam tvarkos prižiūrėtojui, be to Algis nuolat prikišdavo muzikantams dėl netvarkingos aprangos, todėl Viktoras prisegė jam kamerdinerio pravardę.
Baigiamasis vakaro akordas – tai vakarėlio metu kilusių nesutarimų išsiaiškinimas. Karate ar džiu-džitsu tada niekas nemokėjo, todėl boksas buvo ta sporto šaka, kuri idealiai tiko. Aikštėje prieš pat paradines restorano duris abiejų konfliktuojančių pusių atstovai atidžiai stebėjo, kad kovos vyktų garbingai ir pagal taisyklę – vienas prieš vieną. Šiandien nereta, kai visi muša vieną, o jau gulintį – dar ir pasimėgaujant.

Išsikviesti taksi galėjo tik turintys pažinčių dispečerinėje, nes norinčių važiuoti daug, taksi vienas-kitas. Šiandien nestebintų, jei konkuruojantys taksistai pasiimti klijentų įvažiuotų į pirmo aukšto foje.

Salė pamažu ištuštėja, kur nekur dar sėdi niekaip nesusitaikę su realybe lankytojai, o salės šviesų mirksėjimas primena, jog vakarėlis baigtas. Padavėjai skaičiuoja sudaužytas lėkštes ir stikliukus – reikia perduoti pamainą ir jų darbas pasibaigs gerokai po vidurnakčio.

Daugiau apie aną Alytų glūkoiduose:

□ Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS
□ Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

Graži tradicija alytiečių kilmės vilniečiams rinktis Vilniaus alytiškių klube. Albertas apžvelgia sueigą ir paskanina nuotraukomis

ALBERTAS ”ŠEKSPYRAS” ANTANAVIČIUS

Pusiau alytietiškai

Noru pasgirc ne cik Alytuj, bet ir Dzūkijos pakrašty – ba Vilniun – yr alytičkių. Tep tep – senu čėsu Dzūkija išnuomau Lietuvos soscinei šiek tiek žamės. Šitų žino ne tik “taburetėm – tokios formos buvo uniforminės kepuraitės ar galvos – kauscyti” mozūrai, bet ir mes, dzūkai, susrinkį anųDZien, gruoDZio 10 d. Prospekto puban, tan, kuris Vilniun, Geduko prospekti, 02. Jau cia kap ir adrasas. Ar antrašas.

Gruodzio dekadzinį dzienų – 10 (tracioj nedėlios dzienoj) – rinkos tam smagian Pūban Vilniaus alytieciai pobūvin, ar – raškia – ranginin. Ir ko cik cia nebuvo: parėkavo kap kėkštas Šekspyras apie baltų miesto rožį ir  Raganių, prismenantį Miesto sodo orkestrų, pačiulbavo kap lakštinguolė Rimutė Vaickelionytė – ir tautuoliškai, ir franzūskai, Gimtosios šalies “profai”, Dainavieciai, mus linksmino ilgai ir po biskį.

Pusiau lietuviškai

Mūsų klubo Prezidentė Giedra Petraitis, mūsų klubo Rasa Kazlauskienė, mūsų klubo – mūsų klubas – kalba apie tai, kas buvo gera. Buvo A. herbas, A. vėliava, A. daina. Tortai, vynas, dviejų Seimo narių kostiumai, kauniečio grūdininko Tautvydo B. naminė degtinė, įdarytos ir kartais pagautos Elmaro ir Vandos lydekos bei kiti skanumynai.
Buvo miesto M.(meras) Česlovas, buvo Alytaus muziejaus direktorė Audronė, buvo – visko: sviesto, sūrio. Bet svarbiausia – buvo šilumos, susitikimų. Mačiau keletą glūkoidų: Virgį Lepešką, Alvydą, Sauliną ir Augustiną Jegelevičius. Mačiau kartais net save. Kalbų, juoko, pašmaikštavimų irgi būta – na, kaip gi be jų. Beje, daug reklamavau mūsų, glūkoidų, portalą, žinoma, ir jo tėvą Dzilbų. Jei padaugės gwordpresse klijentų-pacientų, džiaugsiuosi. Ačiū visiems, kurie rėmė šį renginį. O dar labiau tiems, kurie jį pagerbė savo atėjimu.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, salone „BALTA VARNA“ 2008 metų lapkričio 20-21dienomis dienomis vyko respublikiniai trumposios prozos skaitymai Jurgio Kunčino atminimui.

Negalima nepaminėti bibliotekos direktorės Giedrės Bulgakovienės ir jos komandos vulkaninės energijos ir atsidavimo rengiant tokius vakarus.

Keletas detalių: Romualdo Maksimavičiaus prisiminimai apie „anus“ laikus, kas rašytoją, J. Kunčino premijos lauretą Jaroslavą Melniką, pribloškė Alytuje 2008 metų lapkričio 20-21dienomis ir Saulės Pinkevičienės straipsnis ”Alytaus naujienose” – Imbiero vakaruose Alytaus kultūros atodangos bei „alytietiškos” istorijos.

Kamera Dalius Klusevičius || Montažas  Dzilbus ||  Trukmė 4:24

Miesto fotometraštininkas gimė, gyvena ir dirba Alytuje, čia 1968 ir surengė pirmąją autorinę fotografijos parodą. Nuo 1970 metų Lietuvos fotografijos meno draugijos narys. Per tris kūrybinio darbo dešimtmečius fotomenininko darbų albume – Senojo Alytaus vaizdai ir žmonės, peizažai ir portretai, fotomontažai. Labiausiai jis vertinamas už montažus, peizažus, aktus.

Alytiškiams Zenonas Bulgakovas  labiau žinomas kaip žmogus su fotoaparatu. Tačiau Zenonas šeštame-septintame dešimtmetyje virkdė bosinę gitarą grodamas ”Nemuno” restorane. Glūkoiduose ”Alytaus muzmenų” fotogalerijoje turime to laikmečio foto su visa grupe. O kūrybos kelias prasidėjo nuo tapybos ir jai  paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu jis visiškai atsidavė.

Alytaus Jurgio Kunčino  bibliotekoje Zenonas Bulgakovas ir salonas “Balta varna” pristatė tapybos parodą “Apie miestą su meile”. Čia rasime alytiškio širdžiai brangių vaizdų: peizažai, gatvės , statiniai. Tiltelis prie Žaliosios mokyklos – čia geografijos mokytoja L. Kunčinienė savo auklėtinius mokė kaip praktikoje nustatyti šlaito aukštį naudojant nivelyrą. Namai, kurių jau nėra arba išnyks iš miesto veido. Prisiminkime miesto aikštę, jos šiaurinės dalies likimą, kai statiniai ”ekspertų” buvo nurašyti į beverčių kategoriją.

Jūsų dėmesiui keletas tapybos darbų, pristatytų parodoje. Kviečiame aplankyti J. Kunčino biblioteką, pasigrožėti Zenono darbais. Galite nebrangiai jų įsigyti. Paroda dar veikia.

Pirmoji dalis – ”Pliažas”, čia – tęsinys, kuriame aprašomi miesto sodo XX amžiaus, septinto dešimtmečio lankytojų papročiai ir įpročiai. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.

aa

MIESTO SODAS

Pavakarė. Alvydas su Gintu ruošiasi eiti į miestą. Ant nuogo kūno velkasi T-Shirts, o ant viršaus dar bitlovkę. Kulturizmo pratimai neduoda greito efekto ir toks ”užpildas“ vizualiai gali kompensuoti muskulatūros neprieauglį. Tada einant iš Madrido į miestą, pakeliui tekdavo sutikti bent 10 draugų, pasisveikinti su jais. Šiandien 10 kartų einant tuo pačiu maršrutu, pažįstamo veido gali ir nepamatyti.

Pakeliui, prie ”Saulutės“ Virgius, tik prieš savaitę įvykdęs šaudymo kandidato į sporto meistrus reikalavimus, demonstruoja savo naują pneumatinį vokišką šautuvą ir siekia naujų aukštumų. Algis Adomaitis iš Madrido atsistoja 20 metrų atstumu nuo šaulio, įsikanda cigaretę ir sutinka, kad Virgius pataikys į ją. Dar kelia sąlygą: jei Virgius kliudys jo galvą, jam kandidatas į meistrus sumokės 10 rublių. Po akimirkos cigaretė pavirsta dulkėmis. Šekspyras būti taikiniu sutinka be draudiminių susitarimų, jis smilium ir nykščiu laikys penkių kapeikų monetą. Rezultatas tas pats, tik dulkių nėra. 2008 metų birželio pabaigoje Virgius apgailestavo, jog šernai neateina į pamėgtas vietas, gal jie nujaučia, kad glukzauras tiesiog niekada neprašauna pro šalį.

Jau centre išdygsta keistas seniokas. Mindaugas ”Fantomas“ Pilkonis, šiandien lauko akmenis profesionaliai verčia architektūrinėm detalėm ir sėkmingai iš to valgo duoną. Fantomas pakeičia savo išvaizdą: skrybėlė, prilipinti ūsai su barzda, tamsus kostiumas, vienoje rankoje lazda lenktu galu, kitoje portfelis. Taip sėkmingai jis kvailino savo geriausius draugus, nes niekas jo neatpažino. Priėjęs prie seno gastronomo stovinčio būrelio saviškių ir galantiškai pasisveikinęs, klausia kur yra viešbutis. Kaip neparodysi kelio Alytuje dar nematytam prieškarinės Lietuvos inteligentui. Nebent kildavo klausimėlis ar senukas nori patekti į viešbutį ar į pasakų namelį – vietą, kur gyveno linksmos mergaitės.

Miesto sodas buvo traukos centras. Visai kaip dabar, tik tada ten dar buvo GRYBAS ir ploščiadkė, kurioje vykdavo šokių vakarėliai, vadinkim diskoteka, ir jokių DJ, tik gyva muzika. Vėliau šiuos akcentus, kalbant Rimo Buroko terminologija, nugriovė intelektualūs vandalai. Grojo čia maestro Jonas Pavilonis, Romas ”Cviakas” Vaitkevičius, Liudas ”Bulka” Bulkevičius, Vytautas ”Styga” Palubinskas, o iš rekrūtų rusų kariuomenėje trumpų atostogų grįžęs Alvydas A. Jegelevičius net sudainavo bitlų ”Oh, Darling” ir ”Let It Be”. Tai buvo tikras furoras. Dar viena detalė: šokančiųjų ir stebėtojų buvo maždaug po lygiai. Pažiopsoti prie tvoros ateidavo ir vaikai be tėvelių ir tėveliai su mamytėm, akies krašteliu besistengiantys pamatyti kokią panelę pakabins jų sūnelis arba atidžiai stebėti kaip šokių aikštelėje auga jų dukrelės reitingas.

Apie aštuntą vakare, sodo prieigose jaučiasi pagyvėjimas. Po GRYBU taip pat. Besišypsanti bufetininkė pro langelį vikriai dalija limonadą, saldainius „Karakum“, drumstą žigulinį alų. Pagal blatą galima gauti kai ką stipresnio. Šiais laikais Lietuvoje pagal blatą galima gauti sklypą UNESCO saugomose teritorijose.

Tada čia rinkdavosi visi vietiniai iš Centro, Kurorto, Kriaušiaus, Madrido ar Suvalkų. Kartais kildavo muštynės, tema ta pati: vietiniai kala atėjūnus (dabar vadintume miesto svečiais). Šiandien tendencija gali išlikti – turkai, vietnamiečiai, kinai gali tapti pretekstu santykiams aiškintis. Labiau intrigavo kovos tarp panelių. Nusiauna batelį ir kala kulniuku konkurentei į galvą. Nesutarimų subjektais dažniausiai buvo Kriaušiaus berniukai.

Blatniausi vyrukai buvo iš Kriaušiaus: Kobra, Škalba, Kunė, Ožys, Aninė – jų ir kelnės buvo labiausiai platėjančios, nes turėjo savo kampe siuvėją, kuris kitų miesto rajonų stiliagas tiesiog ignoravo. Čempionas buvo Čarlis iš Kurorto, jo kelnių vėjare švytavo trys grandinėlės, kai kas teigia matęs net keturias šviečiančias lemputes. Kriaušius buvo turtingas ir gražiausiom miesto panelėm: Virga, Albina, Roma, Greta etc., o į mis Alytus titulą pretenduoti galėjo tik Dana Lydytė iš Kurorto. Nors Albertas ”Kobra” Sakalnykas nepamiršdavo abejojantiems priminti, jog gražesnių už jo Dalią Alytuje tiesiog nėra. Deja, oficialių mis paradų tada dar nebuvo, tad liko tik nuomonių įvairovė. Norinčių pakviesti gražuoles šokiui buvo pakankamai, bet ne visi turėjo kapeikų bilietui. Tad tie, nelabai pasiturintys, jau pritemus, apie pusę vienuoliktos, pradeda lipti per ploščiadkės tvorą. Lengviausia ją įveikti buvo galima kampe link Angelo arba prie pat scenos.

Dėmesio centre dvi ploščiadkės įžimybės: Juozas ”Kamas” Kaminskas ir Juozas ”Bunka” Petraitis, tada KPI (dabar KTU) penkto kurso studentai, besimokantys tik gerais ir labai gerais pažymiais. Abu ne mažiau kaip šešių pėdų ūgio ir su kostiumais – visai kaip Hollywood‘o grandai per oskarų įteikimą. Beje, vienas į kitą kreipdavosi ”pone”, o jų leksika buvo išskirtinė. Pirmo Alytaus (anoj pusėj) bariuke p. Petraitis padavėją kalbino taip – ”maloni ponia, prie alaus prašau pateikti ir lesalą”. Jie visiems darė į s p ū d į, o kai kuriems ir į t a k ą.

Bunka labai mėgo laukinius Afrikos gyvūnus. Grįždamas iš ”Trijų mergelių” kavinės Kaune, naktį iš zoologijos sodo ”pasiskolino” naujagimius liūtukus. Atnešė juos į 4-tą studentų bendrabutį Vydūno alėjoje, prižadino komendantę, kad kartu įsiamžintų nuotraukoje. Aišku, po akto, Juozas juos grąžino atgal, nes puikiai suvokė, jog tikroji ”kačiukų” vieta – pas mamą liūtę.

Priešpaskutinis šokis: kviečia merginos. Kaip imperatoriaus Trajano laikais, falanga mergaičių, žybsinčiom akutėm, dar nepradėjus muzikantams groti, pasistumdydamos tarpusavyje, pasiduoda link berniukų. Partnerius renkasi be klaidų. Taigi pakabinti panelę problemų nebuvo, galvos skausmą kėlė mintis į kurį miesto kampą ją reikės lydėti, todėl Kriaušiaus ar Centro panos buvo populiaresnės nei gyvenusios anoj pusėj (Pirmame Alytuje) ar prie sanatorijos. Nebent turėjo išskirtinių pomėgių ir tai buvo žinoma plačiam šokėjų ratui.

Alvydas paskaičiavo, jog panos pagal tuometinę vertybių skalę buvo tik šeštoje vietoje po muzikos, tapybos, body building‘o, E.M. Remarko ar Emilio Zolia ir pliažo. Įprotis sekmadienį grįžti namo laiku, keldavo mylimų tėvelių susižavėjimą. Nors tikroji priežastis buvo kita: pirmą valandą nakties Luxemburgo radijas pradeda transliuoti hitparadą. Tvankią naktį, svirpiant lietuviškom cikadom ir spidolom, vakaronė tęsiasi. Tą naktį jie pirmą kartą išgirdo Pink Floyd – ”See Emily Play”, kartu taip prasidėjo šios britų grupės maršas per pasaulį. Tikimybė, kad šiandien net įvairių zvonkių gerbėjai žino kas yra ”pinkai” – išlieka.

________________________

Skaitantieji gali pasigesti tokių miesto rajonų kaip Dainava, Vidzgiris, Putinai. Veiksmas vyko tuo laiku, kai ŽMOGIDĖS Alytuje dar nebuvo statomos, vasarą dabartinėje jų vietoje žaliavo bulvių laukai.

P.S. Jei rašliava patiko, galėtų būti tęsiama …

□ Ankstesnės Alvydo ir Ginto patirtys

□ Pirma dalis – Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS

Tai pirma dalis – apie miesto pliažą Lelijų gatvėje. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.

aa

PLIAŽAS

Vasarą temsta vėlai. Alvydas su Gintu, kurių namus skiria 100 metrų, jau gerokai pramokę Morzės abėcėlę, prožektorių pagalba tariasi ką veikti kitą dieną. Tada namie telefonų Šikučių prospekte dar niekas neturėjo. Gal rytoj eiti į Vokiečių pliažą ir ten pavyks vėl pamatyti kaip būsimoji Alytaus futbolo garsenybė Algimantas ”Liuba” Eidukevičius lipa į pušį. Liuba labai bijo šunų. Vienas toks – Šančių plokščiadančių veislės šunėkas atklydo prie atokaitoje gulinėjančių Vytauto ”Smiliaus” Kunčino, Žorkos, Algirdo Žemaičio, bet tik būsimo ”Dainavos” puolėjo nervai neišlaikė – jis kaip koks Borneo salos papuasas akimirksniu įsliuogė į storoką pušį. Ši istorija ėjo iš lūpų į lūpas ir vasaros pabaigoje jau buvo kalbama, jog Liuba iš pušies išlipo tik vakarop, kai pradėjo temti ir buvo tikras, jog teritorijoje tarp Žemaitės gatvės ir pylimo nėra nė vieno keturkojo. Aišku, tai smarkiai perdėta ir neatitinka tiesos.

Gal susitikti su Koškinu? Užvakar ryte, nuvažiavus su samokatais prie pylimo, girdykloje „Gegutė“ jie sutiko Kaniūkų sargą Koškiną, ką tik grįžusį nuo tilto po tarnybos, visiškai blaivų ir be gitaros. Įvykis neordinarinis. Kokie rišlūs minčių srautai virto pirmąsias 15 minučių: kaip jis k a i r e ranka šaškėmis aplošė Lietuvos šaškių čempioną alytiškį Adomavičių ar apie turėtą balsą ”liričeski tenor”, kuris pavirto į ”barchatni bas” po to, kai jį sumušė sūnus. Vėliau, Koškinui įkalus šimtgramį, jam prasidėjo ”kelionė”. Visai kaip Jimo Morrisono hite ”The Soft Parade” , kai Jimis sako ”this is the best part of a trip” ir audiencija buvo baigta.

Taigi sekančią dieną geriau pradėti nuo dinaminių ir statinių kultūrizmo pratimų, nes Koškinas déjà-vu. Steve Reeves buvo dievas – vyriško kūno grožio etalonas, o miesto pliaže Vaclovas Kleponis buvo vietinis etalonas tuometiniam jaunimėliui. Taigi tikslas aiškus – per vasarą reikia užsiauginti muskulatūrą ir tapti vietiniais kietiakais.

10 valandą ryte pliažas dar tuščias, tik žilagalvis mokytojas pensininkas Narijauskas, jau išsimaudęs, lėtai kopia šlaitu namo. Oras bus toks kaip vakar: karšta ir tvanku. Kobra ir Leva (vėliau perėmęs antkapių kalinėtojo patirtį iš mokytojo Ipolito Kiaunės) jau sėdi prie gelbėjimo stoties. Spidolos antena ištraukta iki galo. 10 val. 10 minučių Libera Europa pradės roko apžvalgą. Beach Boys – ”Good Vibration” tada apžavėjo negirdėtais elektroniniais vojažais į nepažintą garsų pasaulį. Taigi šis gabalas – visų techno stiliaus išradėjų krikštatėvis. Dar po valandos pasirodo Vincas Kudirka, atsineša juostinį nešiojamą raudonos spalvos magą ”Romantika“, maitinamą aštuoniomis apvaliomis batarkėmis, kurios leido išklausyti pora bitlų diskų. Pirkti naujų reikia eiti į krautuvę Zimavičienės mūre. Aišku, Vincą jau nuo seno gastronomo atlydėjo gausus būrys fanų, lyg dabartinį aštuoniolikmetį turintį apynaujį BMW. Tada Vincas atnešė vokiečių žurnalą ”Bravo”, niekam anksčiau nematytą, kuriame buvo didelė Jimi Hendrix nuotrauka. Pamatyti Jimį ir dar spalvotą – jau savaime buvo topas.

Pliažas sparčiai pildosi. Ateina būriai vaikų, renkasi panelės, vis dairosi ar jos tikrai stebimos. Pasirodo tinklininkų plejada – Albino Šukaičio auklėtiniai: broliai Šyvokai, broliai Gustaičiai, Antanas ”Jaška” Jasionis, Rūta Kyguolytė, Algis ”Bundzius” Kyguolis. Susiformuoja bent pora ratukų, kiti muša bobą. Ypač nepageidaujami buvo nemokantys kamuolį pjauti iš riešo. Prie vandentraukės, po gluosniu kortomis ačko lošia Strielka, Kubė, Kazys ir Vytas Barauskai, Pupa (”atiduok tū-ū-ū-zą!!!”).

Lygiai trečią valandą po pietų visos pliažo spidolos nustatomos trumpų bangų 31 m diapazonu, gali pasijusti, lyg būtum Rimini. Radio Praha pradeda transliacijas italų kalba ir mielai pildo Italijos piliečių pageidavimus: skamba Adriano Celentano, Rita Pavone, Salvatore Adamo, Jani Morandi, Domeniko Modunjo. Labai mėgsta italai sveikinti savo artimuosius taip, kad girdėtų ir kaimynas ar bendradarbė visi ir visos fratelli ar soreli. Įpročiai tie patys kaip ir šiandieninių Lietuvos pageidavimų koncertų klausytojų ar užsakovų. Labai smagu išgirsti savo vardą ir pavardę per radiją. Dvasinis orgazmas pasiekiamas greitai ir paprastomis priemonėmis.

Maudynės tokią dieną buvo tikra atgaiva. Nemuno vanduo, kai pasineri atmerktomis akimis, permatomas net prie vandentraukės akmenų, kur vaikų gausybė mėgo turkštis, jau nekalbant apie jo skaidrumą ant srovukės. Nuo vandentraukės akmenų Nemuną skersai pernerdavo Bronka Mazaliauskas ir Alba Dapkevičius, abu vietiniai, iš Kurorto. Ištroškusieji romantikos ar įspūdžių, Nemuno pakrante aukštyn gali nueiti iki trąšų sandėlio ar net Vokiečių pliažo ir pasileisti iki miesto pliažo. Jau už barono, pačiame vidury upės sutinki Nijolę Mitrulevičiūtę, besileidžiančią nuo technikumo, tada Lietuvos moksleivių lengvosios atletikos rinktinės narę. Taigi, pasitaikydavo drąsių panelių.

O didžiausia atrakcija – barža su sieliais. Kiekvienas save gerbiantis pliažo plaukikas būtinai turi priplaukti prie vidurupiu plukdomų surištų rąstų, užsiropšti ant jų ir ant galvos nušokti atgal į upę. Kai tokių plaukikų kokie septyniasdešimt trys, garlaivio kapitono padėjėjas su ilga kartimi nespėdavo visų vaikyti. Kyla įtarimas, jog tuometiniai Nemuno jūrininkai mielai pliažą būtų apiplaukę pro abi dailidkes, deja, tas kelias jau neatmenamais laikais buvo išdžiūvęs.

Alvydo ir Ginto skrandžiai pradeda mušti gongą, jie pro miškelį, sportcelę patraukia namo. Jų dar laukia vakaro vinis – MIESTO SODAS, kuriame susirinks jaunimo elitas – Kriaušiaus asai, pretendentės į mis Alytus, laukinių Afrikos gyvūnų gerbėjas Juozas ”Bunka” Petraitis, Fantomas ir kiti intriguojantys reiškiniai.

(Antra dalis: MIESTO SODAS – jau po savaitės-kitos)

□  Ankstesnės Alvydo ir Ginto patirtys

Tradicija tęsiasi. Dailininko Alvydo Petkevičiaus, pirmojo glūkoidų susitikimo dalyvio studija atvira pokalbiams ir pora kartų metuose ją aplankyti tikrai verta. Net ir tais atvejais, kai jauti, kad skauda nervą, kankina darbo problemos. Tik įžengus į vidų, jos pradeda nykti, kitą dieną tiesiog išgaruoja. Studija įsikūrus caro laikais statyto pastato palėpėje, kur glaudžiasi ir Alytaus foto meistras Vytautas Stanionis, dailininkai Benjaminas Jenčius, Kostas Poškus, fotografas Zenonas Šilinskas, kiti. Tikras menininkų akropolis.
Alvydo paveikslai puikuojasi ne tik beveik visų glūkoidų būstuose, bet ir pasklidę po pasaulį. Jų galima rasti Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Australijoje, JAV, Japonijoje. Tiesą sakant, Alvydui pabodo šalis vardinti, todėl pridūrė, jog Afrikoje tikrai nėra.

Šį kartą darėme ekskursą į PRAEITĮ, kai vieną gražią dieną, antrosios vidurinės septintokas Alvydas, grįžęs iš mokyklos, atsisėdo ant savo metalinės lovos ir tarė – būsiu dailininkas. Tokį sprendimą inspiravo paveikslų reprodukcijos, kurias atidžiai tyrinėjo pas Ginto tėtę, vartydamas ‘Švyturio’ žurnalo puslapius. Ir dar įkirus klausimas pačiam sau – o ką, ar aš taip negalėčiau? Pirmieji aliejum daryti darbai ant kartono gabalo – niekur, niekada nepublikuoti, kurie pasakoja atskiras istorijas, panašiai kaip Rod Stewartas 1971 metais savo albume „Every Picture Tells a Story“ darė, tik muzikos ir dainų režimu.

Tai vaizdas iš duobės į kitą Nemuno krantą Vidzgirio miške. Tada nuslinko visas šlaitas su pušimis ir eglėmis, atsivėrė dirvožemio ir giliau esančių sluoksnių grožis. Labai sunkiai Alvydui sekėsi tą šlaitą perkelti ant kartono. Užeini po poros dienų ar savaitės, o jis vis dirba prie šlaito spalvų ir kiek ten dažų sluoksnių yra, žino tik pats autorius. Duobė tai puikus mini pliažas Vidzgirio ir Madrido vaikams, kiti atklysdavo ir iš Gorodoko. Labai nuošali vieta, kur galima pyškinti iš parakinių. Pliažo teritorija vasaros pabaigoje virsdavo smėlio ir degtukų mišiniu, o kai kuriems ,,šauliams” teko apsilankyti pas Alytaus vaikų milicijos bosą Filonovą.

Okupacinės armijos poligonas prie Kaniūkų tilto. Tankečių išartas kelias, šaudyklos pastatas. Įeiti draudžiama. Gintas lenkia lazdyno šaką, Alvydas tuoj prisijungs ir abu suskins riešutus. Daugiausia jų buvo Nemuno šlaituose, pačioje ugnies zonoje. Nelinksmas potyris kai virš galvų kulkos drasko medžių lapus ir gerai, kad spėji laiku nugriūti.

Pulko gatvė link UAB „Dzūkijos vandenys“, tada sakydavo – link Sudvajų kelto per Nemuną ar žydų kapų. Arba tiesiog į mišką. Dešinėje tik pasodintos liepos, šiandien lyg ir paaugusios. Čia gyveno ožkų augintojai, gatve vaikščiojo dabartiniai glūkoidai Šekspyras, jo broliukas Antonis (Ga-Ga), sesuo Laima, Virgis, jo sesuo Beatričia.
Alvydo ožka labai mėgo skroblų krūmų šakas ir mamos pavedimus teko vykdyti. Kaip Tomas Sojeris, dažydamas tvorą, sugebėjo prisikalbinti draugus į talką, taip Alvydas rasdavo pagalbininkų šakoms iš miško glėbiais tempti. Kartą šis procesas užtruko ilgokai ir Alvydo mama paklausė – ‚,Tai kur jūs taip ilgai buvote?‘‘. Alvydas atsakė: ,,Mama, taigi ant bitlų užkritome‘‘. Mamai aiškiau nepasidarė, nes liko neįminta mįslė – kas tie bitlai ir kaip galima ant jų užkristi. Kaip neužkrisi, jei vienoje rankoje glėbys šakų, kitoje spidolos, o bitlų „Penny Lane“ miške bent iš keturių radio stočių reikėjo išklausyti. Tada topuose stovėjo. O dar pasiginčijimai (dabar tai vadinama apsikeitimas nuomonėmis) su Gintu, kuris gabalas geresnis – „Penny Lane“ ar „Strawberry Fields Forever“. Mat Alvydas buvo didesnis P.McCartney gerbėjas, kai Gintą labiau vežė J.Lennon.

Alvydas su Gintu po pamokų. Gali būti, jog palydėdami paukščius, prisimena vasarą, kai Alvydo kiemo tvartuke, kuriame mekeno ožka, abu brazdino gitaromis. Labai nuošali nepriklausoma vieta repetuoti bitlų Ob-la-di, ob-la-da. Vienintelė vertintoja buvo ožka, kuri kritikos atlikėjams taip ir nepažėrė, gal todėl, įgavę pasitikėjimo, vėliau mašinų gamyklos klube pasiprašė pas tada ten grojusius Žorką su Silva (Pranas Seilius), leisti šokių metu padaryti bombą – pagroti bitlus, juolab abu apsirengę vienodais švarkais a-la early Beatles. Padarė klaidų: kartą ritmą sumaišė, porą frazių dainavo pro šalį. Apie tai Silva diplomatiškai nutylėjo, tik paklausė – įdomi uniforma, iš kur gavote? Tie švarkai – taip pat Alvydo kūrinys. Galėjo būti drabužių dizaineris. Matyt, meniška siela jau tada visomis kryptimis reiškėsi.

Baltas pastatas – tai „Saulutės“ parduotuvė Ulonų-Pulko gatvių susikirtime. Priekyje tamsi Kelių valdybos tvora, dviejų metrų aukščio, nuo kurios šoki į pusnį su tvora lygią, o jei dar tunelį sniege išsirausi… Katakombos. Aišku, tai buvo dar tada, kai Lietuvoje žiemą snigdavo. Priekyje, tuščioje erdvėje dabar stovi individualūs namai, kurių statytojai ištisą dešimtmetį rengė tarpusavio varžytuves kas pastatys didesnį architektūrinį darkalą.

Anot Rod Stewart’o, kiekvienas paveikslas pasakoja istoriją. Vėlesnieji ir dabartiniai Alvydo Petkevičiaus darbai taip pat galėtų papasakoti savo sagą apie jų kūrybos procese išnykusį laiką, kai užmirštamos visos nereikalingos ir atmintį ryjančios smulkmenos, kai pasijunti pavargęs tik tada, kai drobė jau buria spalvų ir tonų santykiais ar šešėlių magija. Tikėkimės, Alvydas apie tai dar papasakos.

Nuo 1961 metų rausvi ir trispalviai miesto valdininkai niekaip nesuvokia savo prievolės tarnauti miestui. Įrengti vandens pramogas, tokias kaip Druskininkuose, Alytaus klerkai, sugebantys tik leidimus dalinti maximoms statyti, nepajėgs. Filmo tema – naturaliai susiformavusi atrakcija . Nesmarkus lietus lijo visą naktį. Tie, vaikščiojantys baloje, nėra teletabiai – tai jau trečioji karta, besinaudojanti miesto valdžios ”dėmesiu”.

Trukmė 00:02:21

Tęsiame Alytaus temas. Rasos Petkevičienės straipsnio „Gyvenimo manai, filai ir fanai“ komentatoriai užsiminė apie globalizaciją ir kiek ji gali įtakoti Alytų. Globalizacija ir sovietizacija gražiai rimuojasi. Tiesa? Gal yra daugiau panašumų? O gal daugiau skirtumų? Jei globalizacija dabar laikoma kaip neišvengiama pasaulio vystymosi raidos forma, tai sovietizacija jau parodė visą savo išsigimimą. Straipsnio pabaigoje Rasa siūlo šią temą panagrinėti.

RASA PETKEVIČIENĖ

Dėl p. Vytauto pradėtos aktualios diskusijos apie „globalizacijos“ reikalą, neišturėjau ir aš. Praėjus sovietizacijos kataklizmui, norim tą pripažinti ar ne, mes susirgome, anot L. Donskio, „kultūrine mažakraujyste“, kuri reiškia ne žinių neturėjimą, jų nesupratimą, ne paprastą analfabetizmą, o vertinimo kriterijų išnykimą. Todėl labai dažnai apibendrindami, pavadindami procesus tam tikrais, niekuo neįpareigojančiais vardais (aš juos vadinu burtažodžiais),o iš tikrųjų, prisidengdami tam tikromis klišėmis, mes slepiamės nuo atsakomybės. Šią sąžinės manipuliaciją labai gražiai perprato dar aname šimtmetyje rašytojas Michailas Bulgakovas, savo romano „Šuns širdis“ personažo profesoriaus Preobraženskio klausimu: „Čto takoje „razrucha“? Driachlaja starucha?“. Taigi, kas yra globalizacija? Kažkada, persiskaičius aibę kultūros teoretikų (Spenglerį, A. Veberį, M. Veberį, L. Mumfordą, o padedant Ortegai y Gasetui, atradau masinės sąmonės šaltinio aprašymą, jauseną, kurią ypač įžvalgiai apibūdino šis masės žmogaus fenomeno ekspertas, nusakydamas ją kaip išorinį reiškinį, kuris tiesiog bado akis, yra lengvai pastebimas, bet sunkiai perkandamas. Jį Ortega y Gasetas vadina grūstimi, arba perpildymu: „Miestai prikimšti žmonių. Namai pilni gyventojų. Viešbučiai atvykėlių, traukiniai – keleivių, kavinės – lankytojų, gatvės ir bulvarai – praeivių…“ Pasaulis – didelis kaimas, perpildytas žmonių, praradusių dvasinės priklausomybės jauseną, dėl to negalinčių rasti sau vietos.

Mūsų gimtoji vieta (vėl grįžtu prie Alytaus), turi būti mūsų pačių atpažinta ir kultūriškai įvardinta, nes visų pirma ji yra mūsų pačių patirties reiškinys bei jos laukas. O šis įvardijimas prasideda dialogu su savuoju miestu… Neturėkime iliuzijos, jog tai lengvas procesas. Šio dialogo pradžia, man asmeniškai, buvo nykus, sukriačiantis patyrimas. 2001- jų metų nykų lapkričio vakarą ėjau į namus iš kompiuterijos kursų, įprastu keliu, pro buvusią „Laputės“ parduotuvėlę, lopšelio-darželio sodą. Paprastai šiame kelio ruože (dabar jis apšviestas gana jaukia šviesa),visuomet jausdavaus nejaukiai, bet tąsyk čia tvyrojo nenusakomai baugus pasikeitimas: vietoje žiojėjančios tamsos, išvydau erdvę, apšviestą baltos šaltos šviesos. Darželio sodo pievelėje gulėjo krepšelis chrizantemų, šalia jo degė gedulinga žvakelė. Tai buvo priminimas klaikaus įvykio, kai kažkas baisus, sudrąskė merginą, einančią į namus po darbo, po jos pačios namų langais… Netikėtai iš pasąmonės išniro kažkada nugrimzdęs posmas: „ Jei kas miršta dabar, kur nors, be priežasties miršta kur nors žiūri į mane…“ Tai austrų poetas R. M. Rilke, o man girdėjosi žudomos mergaitė klyksmas, kuris greit išnyko, – lyg užduso beorėje Dievo erdvėje…

Man reikėjo atsidurti absoliutaus susvetimėjimo būsenoje, kad pradėčiau dialogą su savuoju miestu. Kaip tik (kaip viskas susiję) tuo laikotarpiu buvau „susirgusi“ Alytaus ligoninės istorija ir dariau ‚kraštotyrinius žygius“, tyrinėdama senosios ligoninės projekto autoriaus ir jos statytojo, žymaus ir vienintelio tarpukario Alytaus architekto Stasio Taškūno gyvenimą. Atradau jo dukrą, Aureliją Taškūnaitę-Lekevičienę, įrašiau į diktofoną pokalbį jos Tėvo statytame name, jos namuose. Lai byloja šis pokalbis (jis autentiškas, nepakeistas tik sutrumpintas):

R. P. Gal galėtumėt papasakot apie savo namus?
A. T. Šis namas buvo statytas 1937 metais, o 1938 m. jame apsigyvenome.
R. P. Tėvelis jį projektavo ir statė?
A. T. Tėvelis pirmiausia nupirko sklypą iš to meto burmistro. Iš viso pirko 25 arus. Tėvas ėmė paskolą iš banko, nors buvo jau dirbęs 15 metų, bet neturėjo pakankamaipinigų tokiam pirkimui. Pradėjo statybas. Projektavo, aišku, viską pats. Baigė šitą namą statyti 1937 metais, o įsikėlėme – 1938. Įsikėlę pagyvenome du metus.1940 m.kai atėjo sovietai, saugumo viršininkui labiausiai patiko mūsų namas, nes jis buvo modernus. Viskas buvo – centralinis šildymas, vietinis vandentiekis, vietinė kanalizacija. Viskas buvo – vonia, du tualetai… viskas… Tėvą pirmiausia išmetė iš darbo, kad nedirbtų Alytuj.., o mus iškeldino visai iš šito namo į du mažus kambarėlius su tamsia virtuve Basanavičiaus gatvėje. Šitą tai aš atsimenu… Šitą tai dar atsimenu. Tėvą pačiu pirmu vežimu, 1941 m. birželio 14 d. išvežė. Kadangi neturėjome jokio pragyvenimo šaltinio, mama išėjo dirbti į sanatoriją. Ten, nuo atvežtų rusų belaisvių, užsikrėtė dėmėtaja šiltine ir po pusės metų, 1942 m. sausio 6 d. mirė… Mes likom trys našlaičiai, nė vieno giminaičio, nė vieno. Vyriausiai seseriai buvo 13 metų, broliui – 10, man- 6…

Nuotraukos iš Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bibliotekos kraštotyros fondo; gauta iš architekto Stasio Taškūno dukters Aurelijos Taškūnaitės -Lekevičienės

R. P. : Ar iš vaikystės su tėveliais prisimenate dar kokių momentų?
A. T.: Iš tėvelio tai prisimenu tą momentą, kai man pirko suknelę… Yra dar ta suknelė… Man turėjo sueiti penki metukai. Tai kaip tikrai „damai“ tėtis leido pačiai išsirinkti medžiagą. Aš išsirinkau raudoną su baltom smulkutėm penkiakampėm žvaigždutėm… Ir pasiuvo taip, kaip aš norėjau, – trumpom rankovėm, kliošinę ir su diržu… Dar prisimenu, kai tėtis mane vežė dviračiu per Angelo aikštę, pasisodinęs priekyje ant rėmo, o aikštė buvo grįsta akmenimis… Prisimenu Mamytės laidotuves… gerai prisimenu… Tada aš sirgau gelta, gulėjau šitam pačiam kambary. Žinau , kad geltą visiems tada užnešiau, brolis labai sunkiai sirgo… Kai mama mirė… Ji mirė čia – sanatorijoj, kur dirbo. Ten ją ir pašarvojo, mažam tokiam namely. Mane nuvedė ten, parodė, tai man atrodė, kad mama miega, ir kai jos rankos taip sudėtos, rodos, tuoj pakels jas, rodos jos jau kyla kyla…
R. P.: Prašom pasakyt, ar su tėčiu koks nors ryšys buvo iš tremties?
A. T.: Nieko. Tik atsimenu, kai mama gavo laišką, atsimenu sėdėjo prie siuvimo mašinos… Tas vaizdas man liko… Perskaitė laišką, užsikniaubė…“

Taigi, mielieji, jei kas miršta dabar be priežasties miršta kažkur, žiūri į mus… Tokios patirtys „sveikatina“ mus ir neleidžia įsijausti į „Šuns širdies“ veikėjo Poligrafo Poligrafovyčiaus Šarikovo žodžius: “A gde že ja chačevatsa budu“ ( „ o kur aš maitinsiuosi“) arba „vsie gospoda v Pariže“…

O dėl specifinės globalizacijos atmainos – sovietizacijos – galima pakalbėti tęsiant diskusiją; tam turime laiko- iki Miesto dienos (birželio 15).

Sparnuota frazė, jog šiandien Alytuje rasti alytiškį yra sunkiau negu Amerikoje indėną, neturėtų žeisti alytiškių. Prasmė kita – ar tikrai šeimininkiškai ir su meile puoselėjamas miestas, ar maximų invazija išspręs automobilių stovėjimo problemas miegamuose rajonuose ir išgražins duobėtas, dulkėtas kai kuriuose miesto rajonuose pusei amžiaus užmirštas gatves. Gal aukščiausios būsto šildymo kainos Lietuvoje, taip pat gero ūkininkavimo ”top rezultatas”. Kuo mielas ir mylimas gimtasis miestas – skaitykite Rasos Petkevičienės pastebėjimuose

RASA PETKEVIČIENĖ

Išsiskleidus ir pražydus visai Alytaus medžių įvairovei, nepaisant daugybės savojo ego pasipriešinimų, ėmiau prasprogau ir aš. Nežinau, kas man pasitarnavo „Višniavskio tepalu“, ( kaip žinia, jis tik padeda greičiau prasprogti, bet negydo), bijodama, jog daugelis dalykų nepradėtų „dvokti“, skubiai ėmiausi savigydos – pasikalbėjimo.
O kalbėtis noriu apie Alytų ir santykį su juo. Klausimų kyla daug. Ir filosofiškų (lai neįsižeidžia pragmatiškieji protai). Kas man yra ši erdvė? Koks jis ir ką man reiškia mano gimtasis miestas?. Ar pagal jį aš galiu atpažinti save ir būti atpažinta? Ar aš suvokiu savo miestą, kaip savo sielos tėvynę, tuo pačiu tapdama jos atradėja. Ar mano miestas tampa mano dvasinio gyvenimo forma, ar pasaulis yra ten, kur esu aš, mano „kūryba“, intelektualiniai „projektai“ ir idėjos; nes , jei pasaulis yra ten – kur manęs nėra, tai, deja, jau ne laisvo, o masinio žmogaus galvosena ir jausena.

Taigi, gimtasis miestas man visų pirma yra dvasinės priklausomybės forma; ir nesvarbu, kokiame pasaulio krašte bebūčiau, begyvenčiau, visur ir visada jausiuos alytiškė. Bet būna visaip. O tame „visaip“ gali visaip ir atsitikti, netgi baisiausia: kai tavo miestas tampa tik fizine buvimo vieta, tuo pačiu tavo dvasinė tėvynė – beprasme ir nužmoginta.

O kai jau „šitei“, tai tavo „miescelis“ tampa absoliučiai nesaugus nuo mūsų pačių ir mums patiems. Dėl baimės bei abejingumo, paruošiančių sąlygas įvairaus plauko piratukų siautėjimui, kurių laivas, užuodus grobį, netikėtai išnyra iš tamsos – paplėšikauja paplėšikauja – ir vėl išnyksta tamsoje. Dažnas taip pat ir „lapių vištidėje“ populiacijos pagausėjimas bei europietiškas kelnes užsimovusių įvairių strateguotojų bei „projektų“ darytojų radimasis. Ir vis tai – „tam“, „kažkokiam“ Alytui. O iš tikrųjų – tai jo grobstymas gabalėliais, idant patogiai įsitaisyčiau valdžioje, įtakų sferoje, nuosavam rezervate su aukšta tvora ir užrašu „piktas šuo“ (suprask: privati valda). Yra daug prasigyvenimo šaltinių žmogui, alytiškiui – taip pat…

Va, jeigu aš atsidurčiau įtakų sferon, tai projektus leisčiau „daryti“ tik gerai atpažintam – šitam Alytui. Šitam, kuriame gimė idėja sukurti gliukoidų judėjimą, šitam, kur gyvena Vidzgirio krašto „Mekas“ – Dzilbus, šiam, kur gimė ir gyveno , o dabar sugrįžta kartu su ataidinčiais „Karklais“ ar žuveliokų radimosi paaiškinimu Alvydas J. Šiam, kuriame „nuo amžių“ būna pastovi, kantri ir ištikima Alvydo P. Studija, amžinam gyvenimui tyliai prikelianti kuklius ir nebylius daiktus, Vidzgirio sniegus, Nemuno, jo šilų bei pušynų atodangas ar vieną kitą, širdį tirpdantį, rūkais apėjusį Alytaus kampelį. Šitam, į kurį akivaizdžiai ar neakivaizdžiai, bet su meile, ilgesiu ir paprastu teisumu iš senutės Europos sugrįžta Žana. Šitam, užauginusiam sostinei daktarą, nepaliaujamai kartojantį: „Alytus man – šventas dalykas“. Šitam, kuriame veikia Giedrės biblioteka su visom jos „baltom varnom“. Ir pagaliau šitam, kurio kasdienybės, švenčių bei permainų aktyvus dalyvis bei reiškėjas ryškus Alytaus veidas – Kolia bei anam, kuriame taip skausmingai, atviri ir pasitikėdami, savąsiais žaizdas liudijo Alytaus sužeistieji – Tafilius ir Vitas Tankistas. Anam, kuriame sporto reikalą nušviesdavo žymus futbolo ekspertas ir komentatorius Zavilė, kur Traktoristų gatve elegantiškai ir išdidžiai vaikščiodavo aristokratiškasis Kelmelis, kaskart vis užsukdamas proletarų grytelėsna papasakoti kaip ten – Paryžiuje… Tuo pačiu rasdamas progą priminti ir paaiškinti paikoms to meto neišmanėlėms, jog ryškiai raudonai dažytos lūpos yra vulgaru, neskoninga ir, pav., Paryžiuje to nepamatysi…

Tai tiek tos „koncepcijos“, Mielieji. Bet prieš darant projektus reikėtų įsisąmoninti, jog visa tai pirmiausia reikalinga mums:
# 1 Dėl savosios kultūrinės indentifikacijos, kad galėtume mąstyti savojo miesto ( o gal net savosios Tėvynės) kultūrinę lemtį.
# 2 Dėl to, kad būtume suprantami, o ne juokingi ir niekingi patys sau ir kitiems Europiniame kontekste: dėdamiesi didesniais anglais nei patys anglai, didesniais olandais, nei patys olandai, vienžo – didesniais europiečiais nei laisvosios Europos senbuviai.
Atpažinkime save, „nesisarmatykim“ savęs ir – „identifikuokimės“ .

Šlovė ir pinigai Kurto Cobaino nesudomino. “Nirvanai” pasiekus zenitą, jis vis dažniau jautėsi užspiestas kampe ir turintis daryti tai, ko iš jo tikisi kiti. Jį, kaip ir Jimmi Hendrixsą išsiurbė ir suvalgė sistema. Gal todėl ir parašė šiuos žodžius – “gyvenu gerai, o baisiausias nusikaltimas – apsimetinėti, kad jus matydamas labai džiaugiuosi ir jaučiuosi laimingas”.
Kultinė grupė Nirvana, grunge atstovai, sunkaus roko arenoje paliko antrą ženklą. Pirmas priklauso banginiams Deep Purple-Led Zeppelin-Black Subbath. Kas paliks trečią ženklą? Reikia kantriai laukti.

RASA JUODIŠIENĖ
Glūkoidė
PRADŽIA
1994-ieji, ne-Alytus: nusižudo Nirvanos lyderis Kurt’as Cobain’as. Alytus: įkuriamas Nirvanos fanų klubas “Ginklo vaikai”. Viskas labai oficialu – nepelno siekianti organizacija užregistruojama Alytaus miesto savivaldybėje. Trise, kaip kokia Nirvana: Marukas – Marius Aukštikalnis, svajojo tapti lakūnu, muzika, kiek pamenu, nelabai domėjosi, Mika – Loreta Mikučionytė, klasiokė, bendražygė Nirvanos nemėgo ir klausė tik U2 ir aš, Rasa Unguraitytė, Nirvanos ir muzikos fanė, nutariam imtis VEIKSMŲ, ne tik trintis Alytaus parke ar prie “Lyros” su Utenos “Bočių” alum. Artimiausias tikslas buvo iškrapštyti visas Alytaus garažines grupes, ištraukti nirvanas iš rūsių ir padaryti koncertą.

Klubo patalpos buvo Alytaus parkas , prie “Angeles” (suprask: Laisvės Angelo statula) . Ten rinkdavosi Alytaus neformalai: pankai, metalistai ir kiti prijaučiantys muzikai ar alui. Galėjai sutikt tokiu tipų kaip: Šimas (ma-tum-baa!), Pocė, kuris turėjo kalendorių su užbrauktom dienom kuriom gerė, išbraukydavo DAUG, Zwibelis – “Lyros” ex-barmenas, miesto veikėjas, Bosas ex-bosistas grupėj Furija/Pessimus, Krylas, jis iki šiol aktyvus, grupė: BORA, zinas – Kablys, pankas Sirė iš grupės “Be Pavadinimo” ir kiti.
Klubo veikla virė: ieškojom rėmėjų, Alytaus radijas skelbė apie susirinkimus, vietinė TV ėmė interviu (berašant straipsnelį pasiteiravom Alytaus TV dėl archyvinių įrašų, atsakymas: supelijo, nieko neišliko: Dalyvavom Alytaus radio laidoje (Povilo laida apie pankus). Kai dvi merginos pagaliau susirašė ant lapelio kokių “fuzų” ir aparatūros reikia koncertui, beliko organizuoti Alytaus grupių koncertą Šaulių namuose 1994 vasarą, kodiniu pavadinimu IR KITOS ALYTAUS GRUPĖS. Grojo dauguma tuometinių alternatyvinių Alytaus grupių, o kai kurios ir susikūrė koncerto metu. Koncertas, aišku, buvo visiškas punk: nei įgarsinimo, nei kokybės, nei apšvietimo jame nebuvo, visos grupės dalinosi vienu girtu ex-Pessimus grupės būgnininku Sauliuku, bet koncertas įvyko ir, anot seno panko Povilo Kazlausko, jis buvo TIKRAS. Na, jei pankai giria, belieka tikėti. Tai buvo nuogas reginys, nekomercinis, be reklamos ir bilietų, be apsaugos ir vedėjų. PUNKS NOT DEAD.

BANDOM DAR KARTĄ.
Rudenį išvažiavau mokytis į Kauną. Bet ir KTU “barake” (Vydūno al, KTU 14-as bendrabutis) galima rasti muzikų-mechanikų (Vaidas, grupė F.U. Porno J). Supratau, kad einam teisingu keliu. Šįkart apžiojom plačiai (burnelė ne uogelėm valgyt), kvietėm grupes iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės. Mika rūpinosi vieta ir aparatūra, aš – dalyviais, plakatais, info platinimu, scenos apipavidalinimu, aišku, turėjom pagalbininkų. Vieta: Alytaus statybos tresto salė, ant scenos buvo Nirvanos fan clubo “paklodė”, įėjimas su bilietais – net 3 Lt. Laikas: 1994 metu lapkričio 25 d. Stilius: alternatyva / metal / punk.

Drąsūs dalyviai:

Blyškūs Veidai (Vilnius)
F.U. Porno J. (Kaunas)
Wallow (Marijampole)
Garotte (Marijampole )
Sndrom of Chaos (Kaunas) (plakate nėra, bet dalyvavo)
Outcast (Alytus) (plakate nėra, bet dalyvavo)
Prosecutor (Kaunas)
Be Pavadinimo (Alytus)
Akiniai (Alytus)

Išplaukė tokios detalės kaip įgarsinimas, apšvietimas, garso kokybė. Bet pamenu, kai vienas iš F.U. Porno J. prasmego scenoje, nes ne tik purtė galvas, bet ir šokinėjo. Matyt Statybos trestas “pachalturino” su scenos grindimis. Nežinau ar bankas “Hermis”, kaip rėmėjas, bent nutuokė kokia muzika skambės koncerte. Bet po šio koncerto su rėmėjais tapo sunku, o be jų ir klubo veikla nurimo. Sau ir kitiems įrodėm, kad ir merginos šį tą sugeba daugiau, nei būti puošmena prie alaus bokalo. Malonu buvo prisiminti ir ačiū visiems visaip prisidėjusiems, sudalyvavusiems, taip pat fan klubo nariams ir svečiams, pakentusiems profanišką koncerto organizaciją ir Nirvanos fan klubą!

It’s better to burn out than to fade away!

Prisimenant kaip centrinėje miesto aikštėje buvo buldozeriais nušluota seniems alytiškiams mieli pastatai: muzikos mokykla su kampe buvusiu knygynu, kai šeštame dešimtmetyje pardavėjas moksleiviams sakydavo – canciuvinių nėla (suprask: sąsiuviniai jau išparduoti), tiras, valgykla, batų krautuvė. Ir liko merijos šešėlyje paslėpta beveidė aikštės dalis. Norisi tikėti, jog medžių iškirtimo ir naujų sodinimo akcija yra apgalvota, čia bent vienus kerta, kitus sodina. Palangoje irgi kilo šurmulys dėl J.Basanavičiaus gatvės kaštonų, kai viskas nurimo, šiandien matome gana neblogą rezultatą. Tačiau nuomonių šia tema gausybė ir dalis negatyvių. Janna taip pat ją turi ir dėsto savo pastebėjimuose.

JANNA RIABOVA-LEITL
dailininkė, Landau, Vokietija

Atvirai kalbant, aš nedažnai atvažiuoju į Alytų. Kaip nebūtų gaila, kiekvienąkart matau, kaip šis miestas keičiasi į blogąją pusę. Iš jaukaus, žalio miesto Alytus virsta miestu be veido ir struktūros, prigrūstą statinių be jokios architektūrinės minties, kartais netgi klaikių. Ne tik aš, bet ir mano bičiuliai vokiečiai, su kuriais svečiuojamės Alytuje, kiekvienos viešnagės metu užduodame sau klausimą: kas planuoja šį miestą ir išvis ar planuoja?
Viena iš dažniausiai mūsų lankomų ir mėgiamų vietų yra senasis miesto parkas. Koks šokas buvo vakar, kai pamačiau, jog gatvėje, vedančioje nuo centrinės miesto aikštės link Laisvės Angelo, ir pačioje aikštėje prie šios skulptūros pasidarbavo kirvis: iškirsti medžiai , gobę gatvę savo žaliais vainikais, aikštė atrodo nuoga ir plika.
Nereikia būti biologu ar gamtos mokslų žinovu, kad iš likusių kelmų suprastum, jog tie medžiai nebuvo pasenę, supuvę. Neatrodo, kad būtų trukdę ir eismui- juk toms liepoms apie 50 metų ir šitiek metų niekam netrukdė.

Galbūt, miesto valdžia pradėjo formuoti naująjį Alytaus veidą? “Liftingas” nūnai yra labai madingas mūsų visuomenėje ir ne tik damų tarpe, bet ir architektūroje, kai seniems mediniams namams įstato plastikinius langus, duris, aptaiso plastikiniais fasadais. Juk plastmasės nereikia dažyti , nereikia restauruoti. Taip ir su senais medžiais- užuot juos prižiūrėjus, paprasčiausia nuspręsta iškirsti, o vietoje jų pasodinti mažalapes liepas. Tai medžiai, kurie tikrai miesto valdžiai nekels rūpesčių, nes šios liepos turi mažą lapiją, taigi rudenį nereikės gatvių šluoti.

Deja, maža lapija nesaugos nei nuo dulkių, nei nuo saulės kaitros. Savivaldybės galvos pamiršta, kad lapuočiai vadinami miesto plaučiais. O Alytui, matant, kokiais mastais didėja transporto srautas, reikia kuo daugiau tokių “žaliųjų plaučių”. Deja, alytiškiams vietoj kuplių liepų bus prisodinta kalninių pušų. Gaila, kad Alytus neturi kalnų, bet tikiuosi, kad kitą kartą, kai atvažiuosiu čia pasisvečiuoti, miesto vidury naujai pasodintam pušynėlyje rasiu akmeninį Alpių kalnų landšaftą.
Dar pora žodžių apie liepą: šis medis daugelyje tautų nuo senovės laikomas meilės simboliu. Liepa buvo šventas keltų medis, taikos medis. Keltai sakė, kad kiekvienoj liepoj gyvena dievybė, ir tikėjo, kad tas, kuris nukirs liepą, bus labai nelaimingas.

Daugiau šia tema:

Reportažas iš balos (2008.05.24)

Po metų-kitų švęsime 50 metų jubiliejų kai pietinėje Alytaus miesto dalyje, kuklių gatvelių sandūroje telkšo, anot glūkoido Vidmos sūnaus, didelė krūva vandens, kuri ir sausros metu puikiai matoma iš Pentagono palydovų. Užaugo trys kartos, kurios čia vaikystėje plukdė iš Vidzgirio pušies žievės išdrožtus ir popierinę burę turinčius laivelius. Jei pūsdavo palankus vėjas, regatos nugalėtojo brigas perplaukdavo balą per 5 minutes.

Sezonas trukdavo devynis mėnesius kol bala užšaldavo. Tada vaikai važinėdavo ant šynelių arba ant užpakalio. Kitas malonus užsiėmimas, kai pavasarį iš trijų pusių gatvių viduriu subėgantys į balą upeliai virsdavo tokių laivelių slalomo trasomis. Nugali tas, kurio laivas pirmas pasiekia vandens saugyklą. Baksnojant lazda, buvo galima koreguoti tik to laivo plaukimo kryptį, kuris, pamiršęs tikslą, pasukdavo į apsemtą kaimyno daržą. Tokios taisyklės.

Šiandieninė kartos dešimtmečiai ne tokie romantiški, jie organizuoja baloje dviračių bulių kautynes arba stengiasi aptaškyti vienas kitą mėtomų akmenų purslais. Jei Quake3 deathmatch’e laimi surinkęs daugiausia fragų, tai čia laimėtojas privalo būti šlapias, bet būtinai neapsiverkęs. Ugdomos išlikimo, kovos už būvį savybės. Labai šiuolaikiška ir sukelia malonių emocijų. Gaila, bet suaugusieji to nevertina ir tyliai prakeikė buvusias ir esamas valdžias. Pastabūs sako, jog šiame rajone anais laikais negyveno komunistų partijos lyderiai, o Nepriklausomybės laikotarpyje miesto tėvai, todėl gatvių padėtis ir neturėjo gerėti.

Klausimai:
#1 Kas kaltas, kad pusę amžiaus miestas neprižiūri savo gatvių: Landsbergis, DAX indekso kritimas Frankfurto akcijų rinkoje ar pernykštis kolorado vabalų antplūdis Balbieriškio bulvių laukuose?
#2 Gal galite išvardinti bent tris skirtumus tarp sovietmečio partinių bonzų ir dabartinių abonentinių šunponių įpročių, papročių ir mentaliteto
#3 (tik orakulams) kiek ateities generacijų dar galės naudotis landšafto įpatumais?

Būtų didelė netiesa sakyti, kad jie visi tokie. Dalis yra sąžiningi, pareigingi, įtakingi ir valstybiškai mąstantys, deja, jų mažuma. Jei būtų atvirkščiai, tokias problemas dešimtmečiais nereikėtų spręsti.

Daugiau šia tema:

Reportažas iš balos (2008.05.24)

ALBERTAS ,ŠEKSPYRAS’ ANTANAVIČIUS

Aną savaitę (kovo 26d., trečiadienį) Vilniaus alytiškių klubas rinko saviškius į vakarėlį ir ne tik. Buvo svečių ir iš Tėviškės – meras su “svita” ir t.t. Seminare (tai laikas iki pirmos taurelės) susipažinome su Alytaus perspektyvomis, galimybėmis, miesto vizija, kurią paruošė GTU architektūros katedros mokslininkai ir studentai. Po to žiūrėjome dar “maskvietišką” filmuką apie “400 metų jaunuolį” – Alytų, iki vėlumos kalbėjomės, nepamiršdami susidrėkinti ir užkrimsti. Smagu. Tai jau buvo ketvirtas Vilniaus alytiškių klubo susitikimas.
P.S. Dešimtajame susitikime numatoma keisti Vilniaus pavadinimą – bus New Alytus.

Daugiau apie renginį skaitykite ”Alytaus Naujienose”

Žmogus be maisto gali išgyventi daugiau nei mėnesį, be vandens – tik 4-5 dienas. Vanduo yra pagrindinė gyvo organizmo sudedamoji dalis: daugiau nei du trečdaliai žmogaus kūno yra vanduo. Vanduo sudaro 65 proc. suaugusių ir net 80 proc. vaiko svorio, dėl to kasdien mūsų organizmas turi gauti ne mažiau kaip 2,5 litro vandens.

Firmų agentai, pardavinėjantys filtrus geriamam vandeniui ir reklamuodami juos, suįžūlėjo tiek, jog klaidindami pirkėjus, jiems kala į galvas, jog jų geriamo vandens kokybė prilygsta vos ne Dailidkės vandenėliui. O jų filtrai – panacėja, nors iš tikro tik gyvą vandenį luošina. Nebent geriate iš šulinio ar iš kūdros. Alytaus vanduo iš krano, tai vanduo atitinkantis aukščiausius ES standartų reikalavimus, dar daugiau, jį galima priskirti prie nedidelės mineralizacijos vandens, ko žmogui ir reikia.

Lankydamasis Alytuje, glukzauras Virgius, po kelionės iš sostinės, pirmiausia paprašo atsigerti vandens iš krano. Jei medicinos mokslų daktaras, propaguojantis sveiką gyvenseną geria ir giria Alytaus vandenį – filtrininkų įtaka mūsų sąmonei turėtų silpnėti.

Supershopuose perkate geriamą vandenį ir mokate dešimtis kartų brangiau negu kraninis vanduo kainuoja jūsų būstuose. Gal galvojate, jog jis kažkoks išskirtinis? Jis taip pat pakeltas iš giluminių gręžinių, bet tuo viskas ir baigiasi. Toliau prasideda vandens kankinimas. Jis pilstomas į plastiko tarą (kodėl ne į sidabro?). Prasideda logistikos etapas: vanduo dešimtis kartų perkraunamas, transportuojant kratomas, teliūškuojamas, patiria temperatūrų svyravimus, vandens struktūrinė gardelė deformuojasi, o ar pasidomėjote kiek dar laiko praeina nuo išpilstymo iki jūsų stalo. Verta susimąstyti.

Verdant vandenį, nuosėdomis apauga arbatinukai ir kiti virtuvės įtaisai, tai tiesa. Vis tik geriau turėti retkarčiais apaugėlį puodą ir sveiką kaulų-sąnarių būklę, negu išlaidas filtrams (ar skaičiavote?) ir mirusį vandenį.

Jei turite gerų draugų kitoje Lietuvos vietovėje, nuvežkite jiems lauktuvių pora trilitrinių stiklainių Alytaus vandens, lai išsiverda sriubą ar šiaip pasimėgauja skaniu sveiku vandeniu.