Kadangi negaliu nieko sakyti, kas plėšo dušią, sakysiu tai, kas ją ramina.

Draugai..

Iš tikrųjų yra truputį per daug žmonių mano gyvenime. Nes jau sugebėjau juos surūšiuoti į gerus ir blogus. O taip negalėčiau padaryti, jei būtų tik keletas. Nors.. Žinai, geriau ir yra kalbėti apie tai, kas gera. Nes pastaruoju metu to gėrio apskritai nėra tiek daug.  Vien imant ekonominę situaciją, kuomet daug raginimų važiuoti visiems į užsienį, nes Lietuvoje nieko gero neliko. Bet.. Tai jau visiškai kita tema.

Taigi. Viena mano draugė {keista ją taip vadinti, nes netikėta tai buvo; toks netikėtumas – sutikti žmogų, kurį šiomis dienomis gali vadinti draugu} išvažiavo į užsienį. Žadėjo grįšti. Tikiuosi.

Kita draugė gyvena vos už keliolikos namų nuo mano laikinos dislokacijos vietos. Ir aš žiauriai džiaugiuosi, kad ji yra. Taigi.. Užvakar sumąstė padaryti mini klasiokų susitikimą ir nuvažiavom pasisėdėt į vieną kavinę centre. Smagu. O vakar buvo dar keistai geriau: parašo vakare, važiuojam kur pasivažinėt (: . Buvo pasakiška. Ir tada kilo begalinis noras pačiai sėsti už vairo ir traukti kur nors. Kad ir aplink, be tikslo.  O tai priminė vasarą. Kai su Saule taip važinėdavom. Kažkokia.. Nostalgija.

Bet.. Geriausias dalykas yra tame, kad tą akimirką atsiminiau, ką reiškia svajoti. Kažko norėti. Ko jau seniai nejaučiau.

Ir ką man dabar pasakyti? Tiesiog AČIŪ. Už gražias akimirkas. Kurios lieka amžiams. Kad ir kas benutiktų.

(flowerssss)

{nuotraukos by S.D.A}

{juodas liūdesys – kairėj ir dešinėj, juodas liūdesys slypi manyje}

Ou, man pasisekė, dar suspejau ir aš nunešt “papimpint” savo džinsus. Tiesa, šių džinsų prieš tai nenešiojau, sakau,gal dabar reiks, visai neblogai gavos

Beje, detalesnė info apie tai Delfyje

Taigi štai…

Yej! ką tik grįžau iš seminaro “sveika gyvensena ir mityba”, jaučiuos “užturbinta”. Atrodo energijos pilnas kūnas Gal kad kalbėjo man aktualia tema, ir man suprantamais žodžiais, nors dauguma auditorijos aikčiojo ir žagsėjo Bet nu nerealiai… “Virtas maistas – nuodai, kas negyva, tas užteršia organizmą…” uoj, smagu girdėt tokius žodžius, ypač iš ~70 metų žmogaus, kuris daug gyvenimo matęs

Taip gera gera dabar, jaučiuos atsigavus, ir dar tvirtesniu žingsniu žengiu į priekį, sveikos mitybos, šviesaus mąstymo, kūno ir proto tobulėjimo link…

Beje, ryt PC Gedimino 9  vyks paskaita “Mūsų mintys ir sveikata”, turėtų būt labai įdomu. Aš būsiu

Lee.

Šiaip savaitės dienų neskaičiuoju, man kiekviena diena yra šeštadienis. O šiandien pajutau pirmadienį. Ne todėl,kad tai būtų sunki diena, tiesiog, kad tai kažko naujo pradžia. Naktį nemiegojau, neleido aukšta temperatūra ir besiautėjantis virusas. Bet man pavyko, ir pabudau žvali ir be temperatūros. Visgi minčių galia didelė, tik dažniausiai trūksta suvokimo. Minčių srautas karščiuojant begalinis, bevirstantis į kliedesius, tiesiog tarp viso to reik nenustot kartot “Aš esu sveika”. Suveikė!

Pirmadienis. Naujas. Žavus. Tobulas.

Lee.

Šiandien pasaulis sukosi, buvo gera, daug gryno oro, truputis šalčio, namie keptos bandelės, ir didelis noras miego… Ryt reik pradėt darbus…

Liūdna, kad be žinių, bet einam toliau…

Keistos dienos kartais atsiranda. Štai šiandien ne visa diena pradegraduoda prie kompo. Įdomus jausmas. Toks geras. Retai toks beaplanko mane.

Savaitgalį kaip priklauso buvau kapinėse. Atrodytų, kas čia ypatingo. O ypatinga tas, kad buvau mišiose. Tai labai retas įvykis mano gyvenime. Ir toks kvailas tikėjimas, kad TURIU ten būti. Galop prailgo  buvimas, nors, tiesą sakant, pamokslas buvo klasiškas. Sudentas sugeba ne tik pagirti jaunimą, bet ir visu supeikti. Kiek pamenu, truputį papamokslavo apie tai, kaip žmonės nežino, kada kokias mišias užpikrti. Kad viską daro paskutinę minutę, o paskui teisinasi, jei nepavyksta, kad pamiršo. Ir tada toptelėjo į galvą: tai štai iš kur ateina pas žmones supratimas, kad GALIMA pamiršti. Tėvai ‘pamiršta’, vaikai tuo naudojasi. Ir štai vėl užsimiršimų era. Įdomu, ar dar ilgai reiks laukti, kol žmonės visai pamirš, kas jie yra?.. Kažkodėl atsakymas, norintis išsiveržti iš mano lūpų, nėra teigiamas. Liūdna? Gal. Nors iš kitos pusės, mano gyvenimui užteks to atsiminimo, o po manęs.. Taip, nors ir tvanas. Nevisuomeniška? Bet juk visuomenė to nori. Ir ne vien atšilimus peržvelgus..

Ach, taigi.. Galų gale pradėjau burbėti maldas panosėj. Ir toks keistas jausmas, lyg kažkokios nežmoniškos blykstės galvoj: kažkoks supratimas, totaliai nenuginčijamas, kad viskas yra tikrai suknista, bet tai yra gerai. Ir toks ramumas. Teko pagalvoti, kas ten įvyko. Trumpai apibūdinau pati sau: taip reikėjo.

O šiaip gailiuosi, kad negalėjau nufotografuoti kapinių vakare. Visos švieselės, visi žmonės. Taip, visko reikia vieną kartą per metus. Kad tai būtų tobula. Kas per dažnai, tampa nebepastebima. Gal dėl to žmonės vieni kitiems tokie šiukštūs, kad paskui galimėtų pastebėti, kas yra švelnumas?.. Nejau tai reiškia, kad blogis iš tikrųjų gimdo gėrį?.. Ar tai kaip visada viskas kartu..

Nežinau. Bet tai mane ramina. Vis dar ieškau minčių, nuo ko pradėti pabaigti rašyti.

Copy – paste ‘ GERIAU BUCIAU PASILIKES GRAZIA SVAJONE, NEI PAMATES TRUMPA REALYBE ‘

Ramybės. Švelnumo. Kantrybės tikriausiai dar. Kaip sakydavo Nagijevas.

[Mykolaitis - Vos užmerkiu akis']

Kur manęs.. Neatsimena dulkės.

Šiaip tai keista, kad paklausius Mykolaičio pusę savaitės, dvi savaites net negirdint jo dainų, vis tiek jos skamba galvoje.. Ir dažniausiai tokios, kurių geriau negirdėti {ypač galvoje}.

Galima sakyti, kad radau ką veikti. Aišku, darbo radimas būtų daug kartų geresnis variantas, bet.. Kai nėra kitaip, tai gerai ir taip. Mezgu ir užsiimu visom kitom ch..niom.. Šiaip kelintą kartą vis pagalvoju, kad reiktų {o ir būtų įdomu} išmokti kurti internetinius puslapius. Kažkada duotas pradžiamokslis baigia jau užsimiršti. O tam atsitikti – nevalia..

Et..

{važiuoju namo, NES PASIILGAU.}

That is all in Your head!

Taip taip, visiška teisybė. Viskas, kas egzistuoja, ir kas galvoji, kad egzistuoja, iš tikrųjų yra tik tavo galvoje. Nesvarbu, ar tai būtų gėris, ar blogis, ar dar velnias žin kas. Kažkaip užsisvajojau, kad visa tai galiu pakeisti. Juk jei jau tik mano galvoje, tai kodėl tai turėtų būti neįmanoma? Žmonės užvaldo kosmosą {naivuoliai}, Žemę {naivuoliai dvigubi}, kitus žmones ir gyvus padarus {skaudžiai braukiu ištryškusią juoko ašarą}, o savęs valdyti negali. Blem, anądien taip žiūrėjau labai neįdėmiai Matricą, kaip ten supranta, kad yra virtuali tikrovė ir panašiai, ir daugmaž savo valios pagalba gali būti daugkuo.. Vėlgi, tai labai susisiejo su mano tokiais pasvaigimais apie tikrą  gyvenimą. Pasakyk tik man, kodėl ne? Nors vieną svarią priežastį {svari švari priežastis, gražus žodžių žaismas}.

O šiaip gyvenu gerai. Maskuojamės! Juk visada gali būti ir prasčiau. {Kažkodėl pradėjau alpt eidama galtve, toks suknistas oro stygius ar dar kas ir jausmas, lyg būčiau prisigėrus iki žemės graibymo. Miestas. Sako, nėra ko kito norėt. O aš noriu}

Gorillaz – Clint Eastwood

Važiuoja du pankai motociklu.
Vienas šaukia:
- Stabdyk, stabdyk, katinas eina!
Pervažiavo katiną, važiuoja toliau ir vėl šaukia:
- Stabdyk, stabdyk, senutė eina!
Pervažiavo senutę;
Trečią kartą šaukia:
- Stabdyk, stabdyk, berniukas eina, stabdyk!
Kitas atsako:
- Tu už vairo tu ir stabdyk!

**************************************************************************

Du baikeriai važiuoja vienu motociklu. Vairuotojo striukėje sugedo užtrauktukas ir jis sustoja. Sako:
- Negaliu taip važiuoti, kai vėjas krūtinę drąsko.
- Tai apsivilk atvirkščiai, – sako kitas.
- Ok. Padaro taip ir varo toliau. Ant posūkio nesuvaldo baiko ir įvyksta avarija. Gretimais buvęs kaimietis atbėga gelbėti. Skambina policijai. Šie klausia:
- Ar gyvybės ženklų yra?
Kaimietis:
- Buvo. Bet nusibaigė, kol vairuotojui galvą atstačiau į vietą.

**************************************************************************

Motociklų mechanikas sėdi garaže ir tvarko motociklo variklį. Staiga jis pamato, kad į jo servisą su savo motociklu atvažiavo širdies chirurgas. Mechanikas nusiplovė rankas ir nuėjęs prie chirurgo klausia:
- Klausykit, daktare, kas čia per neteisybė? Aš išardau motociklo širdį, pakeičiu stūmoklius, sutvarkau cilindrus, viską atgal sudedu ir variklis veikia kaip naujas. Tai kodėl gi aš gaunu tokią mažą algą, jei jūs uždirbat 100 kartų daugiau darydamas praktiškai tą patį?
Daktaras valandėlę pagalvojo ir atsakė:
- Tu pabandyk visa tai padaryti su dirbančia “širdimi”!

Taigi, mano mielieji ir mielosios..

Šia graudžia pradžia norėjau pasakyti, kad faktas, kad 9/10 internetinių portalų, siūlančių susipažinti yra totali nesąmonė. Kažkaip per daug apgailėtinai pradėjo skambėti temos apie sex’ą ir nuolatiniai pasiūlymai. Tai štai: vėlgi išsitraukus iš interneto gražios mergaitės foto ir įmetus ten, pasipylė nuostabiausi pasiūlymai. Aišku jų nuostabumas labai abejotinas, bet.. Dar kartą teko permąstyti: nejaugi iš tikrųjų lietuvių moterys yra tokios k..vos? Ar čia tik per nelyg ištroškę sekso vyrai (nu, prašyčiau, ononizmai, pyzdonizmai.. yra (: )? Taigi, krizė ne krizė, toks verslas turėtų klestėti. Tik tada man patampa įdomu, kokios moralinės normos yra pas žmogų, jei Ji/s gali tam pasirašyti?..

<Work It Harder, Make It Better, šalalalalaaaa.. Never over>

Geros dienos, savaitgalis ne už ilgo {o man jau šiandien}

Savo gyvenimą įsivaizdavau visiškai kitokį.

{Die, freakers..}

Šiandien apsilankiau JDC, Aguonų 10. Kažkaip įsivaizdavavau, kaip apšvies kaip geriau integruotis į tą supistą darbo rinką ir panašiai. Pasirodo nea: atėjo vyrukas – kareivukas – seržantas – ar dar bile kas – ir smarkiai agitavo {paslėpta forma} eiti į savanorius kariuomenėj. Visą tą laiką {apie 40 minučių}, kol jis pūliavo, man galvoje kirbėjo mintis, o nafik apskritai Lietuvai ta kariuomenė? Turėtų reprezentacijai, na, maximum iki pusės tūkstančio ir viskas. Kam daugiau, neįsivaizduoju.. Brr. Na, bet ne tame esmė, esmė čia ta, kad smagiai ‘apšvietė’ apie tą integravimąsi. {vis svarsčiau, kad galėjau laisvai pramiegt nors ir dešimt kartų}.

Atleisk, mama, neskambinsiu tai Moteriai. Noriu tokio darbo, kuris neįpareigotų elgtis kažkaip kitaip vien dėl to, kad Tu turi pažįstamų.. {noriu pati}.

Ačiū už dėmesį. Gero pavakario.

Kriu..

Viskas labai gerai susideda į tą vienintelį žodelį {galimą jaustuką, ištiktuką ar dar beležin ką}. Vaizduoju labai protingą ir ieškau darbo internetu. Tas vaizdavimas jau labai labai LABAI užkniso. Tai lyg tikėjimasis stebuklo iš dangaus, kurio, kaip sako paprotinti žmonės, nebūna. Su tom studijom buvo viskas aišku: nueini į paskaitas, rašai kolius, laikai egzus, lauki kitos sesijos. Dabar pakito viskas. Graužiuosi iki numirimo, kad niekur net nebandžiau toliau stoti, nes, po velnių!, reikėjo. Būtų nors kokia garantija porai metų. Reikia klausyti vyresnių, reikia, Agne. Na, nesakau, kad visada, bet iš esmės jie ne visi yra bloga linkintys ir nenusimanantys tokiuose dalykuose. Taigi darbo nėra, stogas virš galvos yra, maisto yra, galų gale kompas yra, o tai nėra jau taip beviltiškai blogai {savęs apgaudinėjimas, mergaijte}. Bet juk durniems žmonėms, tokiems kaip aš, reikia nors kuo tikėti, kad pratempčiau dar vieną dieną. Paskui dar vieną ir dar vieną. Įdomu. Tempimas tik. O ne gyvenimas. Vėlgi, egzistavimas.

M, ką pamiršau. Gal dar reikėjo į cv parašyti, kad galiu filosofuoti, ir mėgstu, iki numirimo?

Žodžiu, tiek tų bėdų.  Egzistuoju Vilniuje butuke su keturiais vyriškos lyties atstovais. Taip, tai keista. Žiauriai net. Pirmą dieną norėjosi staugti iš tos nostalgijos, kad kur dingę visos panos. Kadangi pati kaip ir moteriškos lyties atstovė, tai per tuos ketverius metus TEN pripratau bendrauti tik su jomis. Ir buvo gerai. Kažkaip paprasta. Tiek papezėt, tiek rimtai ką pašnekėt. O čia gi to nerasta, nes berrrrnai.. Hm, vėl susidūriau su tokiu dalyku, kad labai rimtai reikia vertinti savo norus, o dar tiksliau juos formuluoti. Nes kitaip.. Triušiukas gaunasi..

Trumpiau: įvykiai – Kritinė Masė {patiko}, Akropolis {nesikeikiam}, Ozas {Prisma geriau už Maximą}, sėdėjimas prie pc {nu.. kažkaip be kometarų}, važiavimas iš Šeškinės iki Televizijos bokšto {super! kai važiuosiu pas tetą, tai tik su dviračiu, nes geriau pasidaro galvoje, vien nuo važiavimo}. Ką daugiau?.. Pasiilgau. Kauno. Žiauriai. Mylimas miestas liko jis man. Ir taip liks. Bet.. Jei vėl kaip kitaip suformuluosiu norus, tai galbūt ten ir atsidursiu. Vėl

Geros dienos.

Kokiu būdu, kieno valia – šaukiu, manęs negirdi.

Hm.. Net nežinau. Kaskart vis labiau nekenčiu savaičių prieš TĄ dieną. {kiekvieno iškrypimas vis kitaip interpretuoja žodį TAS} Šiemet jaučiuosi keistai. Kažkur buvo mėtytasi frazėmis, kad pasiekus dugną, belieka tik ropštis į viršų. Tas Kažkas klydo. Pasiekus dugną, taip pat labai sėkmingai galima ten ir tupėti. Ir velnias, įdomu, kodėl tokios mintys mane aplanko būtent dabar? Tikriausiai pagaliau nebebijau sau pripažinti, kad jau geri metai stoviu vienoje vietoje. Nedarau nieko, nors galėčiau daryti net ne kažką, o konkrečiai ką.

‘Man atostogos.

Tu dar nedirbai, kad tau būtų atostogos.’

O taip, mano Tėtis teisus. Bet nesuprantu, kodėl tokie paprati ir niekuo {atrodo} neįpareigojantys žodžiai, atrodo kaip adatos į širdį? Savęs žeminimas irgi ganėtinai įdomus reiškinys.

‘Atsimerki vieną rytą, apsidairai ir matosi: tik tu viena nedarai pažangos šiame gyvenime. O kitą ar kas tau duos?..’

10/18 00:46:47 kas tave erzina priezingoje lityje

10/18 00:47:44 man reikia anglu apie tai parasyti

10/18 00:50:43 mane erzina kad dusho shiukshlinej bl savo tamponus palieka!

10/18 00:50:50 (barako)

10/18 00:51:10 nors i maisheli idetu

10/18 00:51:34 ghm

10/18 00:51:45 labia erzina tai kad jos galvoja kad yra protingesnes uzh visus

10/18 00:51:54 kad galvoja kad ju figuros nera tinkamos

10/18 00:52:03 kad laikosi idiotishkiausiu dietu

10/18 00:52:27 ghm.. toliau galvoja kad gali tureti belekoki bachura

10/18 00:52:40 toliau kad mano kad visi turi shokti aplink ju dudeli

10/18 00:52:44 ir kad jas turi kazhkas MYLETI

10/18 00:53:02 ir apsimetineja kad jom tipo nesinori pistis

10/18 00:53:08 tipo meile pirmaeilis dalykas

10/18 00:53:10 …

10/18 00:55:05 va ir dar… visad nori kad joms duotu komplimentus

10/18 00:55:17 labai greit isizheidzia

10/18 00:55:36 Toliau kai nori pasakyti NE sako man skauda galva

10/18 00:55:47 ir jei sako Viena turi galvoj kita

10/18 00:56:43 tiesiai prie reikalo neina

10/18 00:56:46 o eina uzhuolankomis

10/18 00:56:49 nu zhiek

10/18 00:56:55 ateini vakare pas pana i lova

10/18 00:57:03 glamonejiesi o jin sako man skauda galva

10/18 00:57:09 nors jai nexuje neskauda

10/18 00:57:16 sakytu ne ir vsio…

10/18 00:57:29 beje

10/18 00:57:37 jos labai dazhnai naudojasi padetimi

10/18 00:58:04 dar per ilgai dusha uzhima

10/18 00:58:21 pagyvenk barake

10/18 00:58:27 suzhinosi kai uzhpisa laukt

10/18 00:58:35 ieina bachuras pora minuciu ir nusiprausia

10/18 00:58:48 ieina dailiosios lyties atstove

10/18 00:58:50 gal puse valandos

10/18 00:58:17 jaunesnes per daug dazhosi

10/18 00:59:31 dar vairuot nemoka!!!

10/18 01:00:24 dar didele problema

10/18 01:00:30 nemoka pakeisti padangos

10/18 01:00:57 naudoja flitra savo kazkokiam tikslui pasiekti, o ne pagal jo paskirti

10/18 01:02:00 lovoje nori kad partneris tiksliai zhinotu ka daryti

10/18 01:02:06 nors pacius jokiu uzhuomenu neduoda

10/18 01:02:10 pacios*

10/18 01:02:27 kai laikuosi dietos

10/18 01:02:34 privercia tapati daryti savo partnerius

10/18 01:02:38 cia zhiauru!!

10/18 01:02:58 kai reik kurnors isheiti

10/18 01:03:02 rengiasi 2 valandas

10/18 01:03:12 kartais 4

10/18 01:03:13 )))

10/18 01:03:42 ir dar labai veidmainishkos yra

10/18 01:05:07 dantu pastos tiubele spaudzia nuo vidurio

10/18 01:05:10 pizdec kai erzina!!!

10/18 01:05:49 pisa prota kai nenuleidi dangcio… nors tipo sunku paciom tai padaryt…

10/18 01:06:59 visad aisqina kiek jos ko yra padariusios, o tipo tave laiko kad nicnieko neveiki turiu daug laisvo laiko ir t.t….

10/18 01:07:06 per daug kalba telefonu

10/18 01:07:59 jos niekad nesupras koks malonumas yra pazhvejoti ;]

10/18 01:09:18 vakare liepia nusiskusti

10/18 01:09:26 nors nx skustis vakare jei ryte vel reikes

10/18 01:10:05 gerai mano nikas _nx_ ir viskas tuom pasakyta :]

Kaip ir baigėsi ta nuostabioji Valstybės diena, ar tai kažkas panašaus. Iš vienos pusės buvo ‘baika’, iš kitos – tikras šūdas. Plaunantis dėl apsivėmimo galimybės iš aikštės vidurio per ceremonijos pabaigą ne viena moteriškė sugebėjo leptelti – bėgi iš istorijos pamokos? – taip ir norėjosi pasivėdėjus jas į šalį paklausinėti tų Lietuvos istorijos faktų, kurių, duodu galvą nukirsti, jos nežino, ir tada čaižiai pasijuokti į akis dideliu, smarkiu ir egoistišku CHA! {glosto savimeilę nors toks žinojimas}.

O šiaip vis dar gyvenu. Tik pradėjau nemėgti vakarų. Kažkodėl jie tapo ilgesingais ir smarkiai per ilgais. O tada lenda pačios debiliškiausios mintys į galvą. Anądien netgi nusiskyniau ramunių ir pradėjau burti visokias nesąmones.  Žinoma, jas greitai pamiršau, bet esmė ta, kad liesti pirštų galiukais tokį trapų padarą, kaip ramunė, duoda savotišką nusiraminimą. Tik ar jo man reikia?

Filosofijos išaugo iki begalybės. Savęs mulkinimas iki minimalizmo. Tikriausiai vėl galėčiau atsisėsti sau ramiai į krėslą ir klausydama muzikos valandų valandas spoksoti pro langą.  Užknisa.

Gyveno Kremzliukas, kuris buvo labai įdomus: visur turėjo savo nuomonę, požiurius, įsitikinimus, laikė save tobulu ir tokiu norėjo but ir atrodyt kitiems. Eidavo gatve aukštai iškėlęs galvą ir sakydavo: kas čia aš? aš juk KREMZLIUKAS!

Vieną dieną Kremzliukas pradėjo lankyti mokyklą. Per pirmą pamoką klasė rinko klasės atstovą ir jis sumanė juo būt.Kai atėjo metas prisistatyt, Kremzliukas atsistojo ir pasakė: “Aš esu Kremzliukas”. Kai mokytoja paprašė papasakot apie save, šis atsakė: “turiu daug draugų ir man patinka vadovaut”. Vienas vaikas, sėdėjęs pirmam suole, atsistojo ir pasakė griežtu tvirtu pasitikinčiu balsu: “Na aš tavęs neklausysiu!”. Ir pasižiūrejo i Kremzliuką akimis, kurios bylojo apie abiejų lygybę. Tada kremzliukas pirmą kartą, atsiduręs, tokioj situacijoj susimastė:

“Hm… Susilygino šis berniukas su manim ir pasakė, jog manęs neklausys. Tada yra protingas. O kokiem tada žmonėm aš vadovauju, jei protingi manęs neklauso?”

Ir neilgai svarstęs rado sulyginimą: juk vadovavimas žmonėms yra panašus su tvarte esancių kiaulių vadovavimu. Juk kiaulės kvailos, o kuris žmogus sutiks, kad jam kažkas vadovautų? Tada susimastė ir suprato, kad ieškojimas žemesnių už save – tai jau ne vyriška ir ne žmogiska (o jis taip laiko save tobulu). Juk jei vyktų bokso varžybos ir reiktų rinktis su kuom muštis – jei pasirinksi silpnus ir laimėsi, juk tada žinosi, kad esi stipriausias iš silpniausių (kaip protingiauias is kvailiausiu), o jei pasirinksi stipresnius ir laimėsi – juk žinosi, kad esi stipriausias, o jei pralaimėsi – įvertinsi gautą patirtį ir žengsi toliau.

Kitą dieną Kremzliukas vėl ėjo į mokyklą.

Per pamoką Kremzliukas pamatė, kaip viena mergaitė atsisuko ir užkalbino berniuką. Nieko nelaukęs, Kremzliukas pasakė mergaitei, kad ši gali susirast geresnį. O mergaitė neiškentusi atsakė: ” aš tik skolinuosi trintuką”. Tada Kremzliukas pasijuto blogai, pamanė, kad visi iš jo juokiasi ir išbėgo iš klasės..

Bėgo ir bėgo, bėgo tol, kol nepasiekė savo mėgstamos upės kranto. Sėdėjo jis ir vis nerimo, atsakymų ieškojo ir tada pamatė paukštuką. Ir išsprūdo jam žodziai: “O kaip gi tu tenais dangui gyveni, paukštuke pasakyk!”. Pasibaidė paukštukas ir prisijungęs prie savų, skrido virš kalnų… Tada Kremzliukas pažiurejo į minią paukščių ir susimastė, kodel gi jie visi kaip vienas, nei atskirti ju neina, ir kodėl jie skrenda vis ta pačia kryptim?

Grįžes namo, jis paklausė mamos apie paukštukus. Tada mama atsakė, kad paukštukai yra kitokie nei mes, ir gyvena kitaip.

Išgirdęs tai, Kremzliukas susimastė: kuom skiriasi ir yra panašūs žmonės. Ir greit sumastė: juk žmonės nevaikšto visi pulkais i tą pačią pusę, jie yra atskiri ir kiekvienas eina savo keliu. Ir tada, prisiminęs dienos įvykį susivokė, jog žmonių pasaulyje yra milijardai, visi juk nėra tokie kaip aš, juk ir neprivalo būt. Visų pasaulio žmonių vietoj nepabūsi, jų situacijų neišgyvensi, jų gyvenimų nenugyvensi. Kas būtų, jei visi būtume vienodi ir norėtume būt prezidentais? Mes ne robotai, judantys vienodais judesiais, ne robotai užprogramuoti ir atsakinėt vienodai ir mąstyt. Visi esam skirtingi. Skirtingi tam, kad galėtume bendraut, kurt įvairią visuomenę, kupiną įvairių žmonių. Kiekvienas juk turi savo mąstymą. Ir paklausė savęs: “kaip galėjau daryt savo išvadą, galvojant, kad viska žinau ir mano mąstymas yra tas, kuriuo gyvena ir turi gyvent visi žmonės?”. Juk aktorius negali visus žmones priverst tapt aktoriais, juk čia žmogaus gabumai. Juk jautriam nepaaiškinsi, kodel tu viską imi į galvą, kai jautrumas yra įgimtas ir žmogus, kuris tai sakė juk tavo vietoj nepabus.Tad žmonės turi skirtingas savybes, charakterius, auklėjimą, ir visa kita ką gali turėt žmogus yra skirtinga. O žmogaus mastysenai turi įtakos tai, kokį rinkinį (savybių, charakterio ir t.t.) per gyvenimą “nešasi žmogus”. Ir aklam gi nepaaiškinsi, kad atsimerk ir žiurėk, reik suvokt kad tas žmogus yra aklas.

Ir suvokė Kremzliukas, kad kiti žmonės nuo jo skiriasi ir žmones reikia gerbt, priimt tokius kokie jie yra. Juk vienas žemėj negyvensi. Ir kad jis tera mažas lašelis jūros.

Šios dvi dienos Kremzliukui buvo kupinos gyvenimiškų susivokimų. Pamastęs apie tai, koks jis buvo, nusprendė parašyt kažką panašaus į rašinį apie tai, kaip negražiai žmonės elgiasi su kitais žmonėmis ir juos pamokyt, pačiam besigilinat ir gaunant vis daugiau žmogiškumo. Pasišnekejęs šia tema su mama, sukaupė ir įgavo daug žinių, ir jos pagalba, abu rašė rašinį…

Ir štai, parašęs rašinį, Kremzliukas apsirengė naujus rūbus ir ėjo i mokyklą kaip naujai iškeptas žmogus: su pasikeitusia mastysena, jau ne iškelęs galvą, o susilyginęs su visa aplinka. Įžengęs i klasę, jis priėjo prie mokytojos ir padavė savo rašinį. Mokytoja paskaitė ir pamanė, jog daugelis vaikų, kurie elgiasi negražiai, taip daro nes save laiko kažkuom ypatingo kaip Kremzliukas, kad laiko save suaugusiais, o ištikrūjų nežino net, kas yra tas suaugęs žmogus. Kad tokio tipo žmonės užaugę gali tapt nusikaltėliais Tad nusprendė garsiai paskaityt rašini visiem girdint.

O rašinys skambėjo taip:
***
Šiam gyvenime teko pastebėt daug negražaus elgesio su kitais žmonėmis, daug neteisybės, žmonių, darančių kvailas išvadas, kas išprovokuoja kitų žmonių žeminimą, neigiamą požiūrį, blogą nuskriaustūjų savijautą, neigiamą psichologinį veikimą.
Vaikai vis labiau negražiai elgiasi mokykloje.

Visų negerų šių dalykų viena is priežasčių yra tai, jog vaikai ar tai jaunimas save laiko jau suaugusiais, subrendusiais, viską žinančiais, protingais, kas išprovokuoja jų tokį elgesį. Vaikai tiesiog nesijaučia vaikais. Visi lyg išprotėję nori tapti suaugusiais. Bet ištikrūjų tai nežino, kas yra suaugęs, protingas žmogus.

Tad paanalizuosiu ir rašysiu aš būtent ta linkme.

Pateiksiu pavyzdžius, kuriuos teko matyt ir girdėt, vėliau juos paanalizuojant.

Pirmoji situacija, kurią pateiksiu yra iš gyvenimo bendrabutyje. Gyveno aukšte, kuriame buvo 30 kambarių, vaikinas. Jis išsiskyrė savo elgsena, išvaizda, studijavo dizainą. Visi jį vadino gėjumi. Šiaip jis buvo labai geras žmogus, visada padedantis kitiems, nuskriaustas gyvenimo. Vieną dieną, kažkas sumastė ant visų aukšo durų iškabinti užrašus “su gėjais negeriam”. Po tokio elgesio vaikinui teko išsikraustyt iš bendrabučio.

Antroji situacija, kai studijų laikais viena, gerai besimokanti mergina pasakė savo grupiokei, kad ši šoka per aukštai, gavusi uz matematika 6. Ta grupiokė buvo paveikta psichologiškai ir jai atsirado problemų su pasitikejimu savimi, kas buvo viena is priežasčių, kodėl ta grupiokė iškrito is universiteto.

Pirmoji situacija yra aiški: tiesiog neigiamas jaunų žmonių požiūris turėjo neigiamos įtakos vaikinui. Panaši yra ir antroji – tiesiog tai merginai, kuriai buvo pasakyta, kad per aukštai soki, sužlugo savimi pasitikėjimas, ir atsirado problemų su mokslais.

Reikėtų įsisavint visiems žmonėms, jog žmonių tarpe, žmonių pasitaiko visokių: vieni gimsta turtingoje šeimoje, kiti – vargingoje. Vieni turi gražų kūną, kiti – kitų akimis žiurint nelabai. Kiekvienas turi savo manieras, auklėjimą, genus, charakterį, įgimtas savybes, asmenybės bruožus, kalbėsena ir t.t.

Kvaila, kai žmonės vertina žmogų pagal jo genus, tarkim kalbant apie išvaizdą, bet ne pagal tai, koks jis yra kaip žmogus. Juk išvaizdą nulėmė genai.

Pasitaiko ir mokyklose, kai vaikai tyčiojasi is asocialiose šeimose gyvenančių vaikų.

Juk vaikai, kurie vis dar gyvena su tėvais, neturi savo indėlio į šeimos biudžetą. Kam smerkti vaikus už tėvų jiems nuklotą nekokį gyvenimą? Ir kam išsaukštinti žmogų, kurio gyvenimą nuklojo kažkas „gražiomis gėlėmis“? Juk čia yra vertinami ne vaikai, o jų tėvai. Juk vertinant žmogų, reik vertint asmeninį jo indėlį į save. Ne ką tau davė, o ką pats sugebėjai užsidirbt ir nusipirkt. Pavyzdžiui, teko bendraut su vienu vyru (kuriam buvo tuo metu 18 metų). Jis labai žavėjosi merginomis su mašinomis. O galima paklaust: iš kur ji tą mašiną gavo. Juk jei tėvai nupirko – tai išaukština ir žavisi tėvais, jų pinigais, net jei ir pati nusipirko, tai pvz., galima pinigus taupytis būstui, o ne savo malnumui pavažinėt po miestą. Labai žaviuosi savo mamos drauge, kuri studijų laikais pradėjo taupytis pinigus, kuriuos jai duodavo mama ir iš savo stipendijos. O duodavo apie 200 lt į mėnesį. Jai reikėjo mokėtis už bendrabutį, pragyvent. Bet ji sugebėjo susitaupyt pinigus, išvažiuot dirbt i užsienį keleta vasaros sezonų, ir grįžusi įsigijo savo nuosavą būstą. Tad žavejimąsi sukelia būtent žmonės, kurie patys klojasi sau gyvenima.. gražu ir teisinga, kai.vertinama tai, ką sugeba pats žmogus. Kai vertini patį žmogų, o ne tėvus ir t.t.

Galima įsivaizduot situaciją, kai žmogus sako žmogui vardu xxx: “gerbiu tave, xxx, nes tavo tėvas laimėjo aukso medalį”. O xxx atsako: “gerbk mane už tai, koks AŠ esu, o ne kokie yra mano tėvų nuopelnai”.

Tad, kaip minėjau, mokyklose vaikai yra skriaudžiami, nes skriaudėjams niekas nepaaiškina, jog vaikas, gimęs asocialioj šeimoj yra likimo nuskriaustas žmogutis.

O iš pirmos situacijos išplaukiančios mintys yra tokios:

Kuom kalti žmonės, gimę su kitokiais genais nei dauguma? Ar jie patys sau pasirinko tokias manieras bei išvaizdą? Kodel kaltinam ir apsunkinam gyvenimą šiems žmonėms, užuot jiems padėję pritapt ir gyvent kaip visi visuomenėje, Žemėje, kuri priklauso mums visiems.
Juk gimusį vaikutį su negalia mes mylime, jį auginame, jį saugome, rūpinamės juo, užjaučiame. Tai kodėl nepriimame žmonių su kitokia išvaizda..?
Kodėl protingieji žmonės, kurie save laiko protingais, nepagalvoja apie žmogui daromą psichologinė žalą? Juk atstumtas žmogus gali net prieš save pakelti ranką!
Kodėl yra pasaulyje gerų žmonių, kurie net savo gyvybę aukoja vardan nepažįstamo žmogaus (faktas: pabėgusi iš cirko meška užpuolė moterį ir pradėjo ją mirtinai drąskyt. Pamatęs tai, svetimas jai vyras puolė gelbėt, aukodamas savo gyvybę. Rezulatas: išsaugota žmogaus gyvybė), o kiti savo elgesiu žmogų veda i pražūtį ir galbūt žmogžudystę? Juk tas gelbėjęs žmogus yra suaugęs, o ne tas kuris pražudė žmogų. Juk suaugę augina, o ne žudo savo vaikus.

O svarbiausia yra tai, jog patys turėsime vaikų. Ir tikrai nežinome, kokie jie gali gimt. Gal žemi? Gal su negalia? Gal neapdovanoti bus gamtos gražia išvaizda? Ir t.t. juk vaikus mylime, kad ir kokie jie bebūtų. Jei žmogus anksčiau mastė kitaip (atstumdavo sau netinkamus), tai kai susilaukia atžalų, taip pat kitokių, labai pasikeičia: pakeičia savo nuostatas, požiūrius, ir elgesį. Tad žmogus, kaip matot, suaugęs, subrendęs yra tas, kuris priima visus žmones, elgiasi žmogiškai, suprantamai, teisingai, gerai. Žmogus bręsta ir auga kaip žmogus visą gyvenimą. Tad ir nusiteikime, jog dar tikrai daug ko nežinome, ir žinokime savo vietą, ir tikrai nesielkime kaip suaugę, kai nežinome ir nepatyrėme dar tiek daug šiam gyvenime.

Jei žmogus nori būt suaugęs, tai tegu ir elgiasi kaip suaugęs. Juk suaugęs žmogus augina ir teigiamai auklėja vaikus, padeda jiems įeit į šį gyvenimą, padeda kitiems žmonėms. O jei žmonės nenori elgtis kaip suaugę, o tik tokius vaizduoja, ar save laiko, tai ir liks SAU karaliais, o kitų akimis bus tiktai nieko verti piemenukai, taip ir iki galo netapę TIKRAIS suaugusiais ŽMONĖMIS.

Antroji situacija verta taip pat atskiro interpretavimo. Ta, gerai besimokanti mergina, kuri pasakė, kad per aukštai šoki, tiesiog nežinojo merginos sugebėjimu tiksliuosiuose moksluose. O juokingiausia tai, kad ta protinguolė turėjo draugę toje pačioje grupėje, kuri už tą patį atsiskaitymą gavo irgi 6, bet jai nepasakė, kad per aukštai šoka, nors, jei vertintume sugebėjimus tiksliesiems mokslams, tai pirmą pusmetį ta draugė kapstėsi iš matematikos ir programavimo skolų, o ta nuvertinta mergina tiesiog viską mokėjo ir suprato. Beje, ta nuskriaustoji mergina uz matematikos egzaminą gavo 95 balus. Tai kaip jai 6 gaut už matematiką yra per aukštai šokimas? Tad nepasitikslino mergina tos nuskriaustosios sugebėjimu lygį, padarė jai žalą, o save laiko protinga visomis prasmėmis.

Gyvena žmogutis, kuris nusprendžia paleist į orą raketą (kuri sprogsta). Jis nežino, kur ji nukris. Nežino, kiek žalos padarys žmonijai ir kiek žmonių žus. Tad su žodžiais ir veiksmais yra lygiai tas pats: pasakai, o žmogui tai palieka didelių randų..Jei žmogus, paleidęs raketą, nesidomės padaryta žala – tai jis – jau žmogžudys. Jei pasidomės, ir jam rupės – tai kodėl nepagalvojo anksčiau? Tad prieš sakant kažką, reikia visada pagalvot į priekį – ką ir kam sakai.

Tai nuskriaustai merginai buvo svarbus teigiamas apie ją žmonių mastymas, psichologinė pagalba, bendravimas. Tad gyveni ir nežinai, kuriam žmogui tarp mūsų esančiam gali prireikt musu dėmesio, šypsnio, žodzių, draugijos. Tam, kad nepridaryt žmogui dar didesnių problemų, reik su juo bendraut, neatstumt. Nes čia gaunasi žmonių pasirinkimas su kuriais aš bendrauju.

Įsivaizduokite situaciją, kai žmogus užsimano veisti šuniukus ir juos pardavineti kaimo žmonėms (kurie nori lojančių šuniukų). Suprantama, kad šuniukų gims visokių: vieni los, kiti – ne. Kitaip tariant, vieni pikti, kiti – ne. Ir ka daro žmogus su nelojančiais šunimis, jei jų daug užsiveisė ir neina parduot? Skandina. Vyksta atranka: tas man įtiko, tas – ne. Žiauri atranka. Gerai, kad šuniukai to nežino, kaip žmogus juos vertina ir renkasi pagal įtikimą. Gyvenime pasitaiko taip pat tokiu situacijų, kai žmonės renkasi. Tai sako su tuo žmogum nebendrausiu, smerkia žmogų su neįtikusiom savybėm, nes mat šiam gyvenime jis jų neturi. Tad elgiasi panašiai, kaip tas žiaurus žmogus, veisiantis šuniukus.

Net jei žmogus turi neigiamų savybių, reikia jį priimt tokį, koks jis yra. Juk žmogui, kuris jų turi, ypač jei tai yra įgimta, šiam gyvenime nepasisekė.

Juk jei žmogui su sveika nuovoka duotų pasirinkt visas savybes, kurias norėtų jis turėt, tai žmogus pasirinktų teigiamas: kurios atneša didesnį džiaugsmą, gražesnius jausmus, geresnę savijautą ir t.t. Tačiau žmogus pats nepasirenka.

Bet žmogus aišku gali rinktis kitus dalykus. Pavyzdžiui, kaip elgtis su žmonėmis: ar juos mylėt, jiems padėt, ar priešingai, juos žlugdyt, kartu žmogiškumo atžvilgiu tampant pačiam ne žmogumi.

***
Paskaičiusi, mokytoja pažiūrėjo į mokinių akis. Vieni buvo susimastę, kitiem lašėjo ašaros… O mokytoja, norėjusi gražiai užbaigt nuostabią pamoką, pasakė visiem vaikam:

“žmogus bręsta ir auga kaip žmogus visą gyvenimą. Tad linkiu jums augt ir tapt, savęs nesustabdant kažkuriam laikotarpyje, vis geresniais ir žmogiškesniais žmonėmis”.

Pažiūrėjo mokytoja į Kremzliuką ir švelniai nusišypsojo… O

Kremzliukas suprato, kad taip gera yra kažką gauti, bet dar smagiau kažka duoti kitiems.

Pabaigos kometaras: kaip ir šią istoriją skaitytojams

· Nebenaujas, bet dar visai neblogas 70-ųjų laidos vyras ryja tik du litrus degtinės per parą. Tinka nedideliems pernešimams, smulkiems ūkio darbams. Netinkamas dažnoms kelionėms į piknikus, nes gali savaime užsivest, o prireikus išvažiuot – nebepajudinsi iš vietos.

· 60-ųjų laidos vyras – itin ekonomiškas. Ima vos pusę litro per parą, tačiau jam atsiranda bėdų dėl pakabos. Tinka ramiam poilsiui prie televizoriaus.

· Smarkiai padėvėtas 50-ųjų laidos vyras pasižymi prastu dizainu ir dažnais gedimais – būna, net varva bakelis. Užtat beveik nenaudoja degalų. Tinka laikyti sode.

· Apynaujis 80-ųjų laidos vyras ryja bene daugiausia degtinės – 4 litrus per parą. Dažnai genda stabdžiai, bet turi gerai suderintą pakabą. Dažnas moterims. Universalas – tinka visokiais gyvenimo atvejais.

· Visai naujas 90-ųjų laidos lietuviškas modelis dar kaip reikiant neišbandytas. Labai triukšmingas, ryja daug, užtat kiek arklio jėgų! Tinka mėgstančioms sportinį stilių ir kasdienius iššūkius.

· Renkantis vyrą būtina atkreipti dėmesį ne tik į degalų sąnaudas, bet ir į jų rūšį: vyrai, varomi alumi, bus mažiau judrūs nei su degtininiais varikliais. Tiesa, tik išlaikymas skiriasi.

· Vis daugėja vyrų, naudojančių kokteilius ir kitokius mišinius. Išoriškai šie labai patrauklūs, tačiau, deja, nepatikimi – dažnai būna įdiegta netradicinio orientavimosi sistema.

· Nepamirškime, kad yra visai kitų, tačiau itin patogių modelių – galima jot ant sprando. Dažniausiai tai vyrai su ragais – atremi į kertį ir varyk, kur reikia.

kaip žinia arba nežinia, kontempliatoriai gavo užsakymą paruošti vakaro programą vienam renginiui o kaip jūs manot, kaip kontempliatoriai ruošiasi? Štai jums naujausias, prieš porą valandų nufilmuotas šmotas…

Kam reikalingas garažas, manau, visi žinot. O ar žinote. kam kaime reikalinga nedidelė medinė būdelė su skyle viduje ir nedideliu langeliu virš durų? Mieste gimę ir augę mūsų skaitytojai gali ir nežinoti. Tai yra taip vadinama tupykla, kuri mieste dažniausiai būna žymima dviem europietiškom raidėm WC. Žinoma kaimo sodyboje būna ir kitokiu pastatų: troba, klėtis, tvartas, svirnas, klojimas ir t.t., bet apie juos dabar nekalbėsim.
Taigi kaimo gyventojas Bronius Urniežius prasigyveno iš cukrinių runkelių tiek, kad nusipirko dar visai gerai važiuojantį tik trisdešimties metų senumo automobilį su dyzeliniu varikliu. Savo senąjį ir jau seniai nevažiuojantį „maskaradą“ jis nutarė paversti triušide, o tam reikėjo jį išstumti iš garažo, kad atsilaisvintų vieta naujai transporto priemonei. Todėl Bronius pasikvietė j talką savo sūnų Arūną ir nutarė padaryti garaže tvarką. Po dvidešimties metų pertraukos.
Nebijokit, visų jų darbų neaprašinėsim, bo nėra tiek čia vietos. Svarbiausia mums yra palaukti, kol jie prisiknis iki seno kanistro Jis bus reikalingas tolimesniems Įvykiams. Pagaliau jie prie jo prisikniso, tėvas jj pateliūskavo ir suprato, kad viduj kažkas įpilta. O kas gali būti įpilta į benzino kanistrą, jei ne benzinas? Labai senas benzinas, dar A-76 markės ir po 30 kapeikų už litrą. Nupirktas tais tolimais laikais, kai Lietuva buvo baisiai priklausoma sovietams, tačiau Broniaus Urniežiaus „maskaradas“ važiavo. Kur dabar tokį kurą dėsi, jei nupirkta mašinytė važiuoja su dyzelinu? O kanistras visai dar geras. Ir tada Bronius Urniežius padarė lemiamą žingsni visoje šioje istorijoje. Vietoj to, kad pats būtų kur nors išpylęs nebereikalingą degųjį skystį, jis pavedė tą darbą sūnui Arūnui:
— Eik, išpilk kur nors toliau nuo namų, kad nesmirdėtų ir kad, neduok Dieve, neužsidegtų.
Sūnus Arūnas paėmė kanistrą ir išėjęs apsidairė, kurioje vietoje galėtų išpildyti tėvo paliepimą. Labai toli eiti su pilnu kanistru tikrai nesinori, o arti nėr kur pilti. Ir staiga tas keturiolikmetis berniukas nekaltomis septynmečio vaiko akelėmis ir proteliu pastebi statinį, kurį mes jau pavadinome tupykla. Ideali vieta — ten kvapas toks, kad lengvai permuš ir benzino, toli nuo trobos, ten niekas ugnies nekuria, žodžiu, išpildomi visi tėtuko pageidavimai. Kliuku kliuku pro skyle penkiolika litru, benzinuko.
— Išpyliau, — pasakė sugrįžęs Arūnas.
—Gerai, — atsakė tėvas ir padarė antrą klaidą, nes nepaklausė, kur. Žinoma jis tuoj sužinos pats, bet geriau jau būtų paklausęs.
Artėjam prie atomazgos, mieli skaitytojai. Tėvas neseniai išėjo iš garažo parūkyti. Godžiai traukė savo „Astrą“. nekreipdamas dėmesio j užrašą ant suglamžyto cigarečių pakelio: „Sveikatos ministerija įspėja, kad rūkymas kenkia jūsų sveikatai.“ Pagaliau jis pasisuko ir neskubiu, sunkiu kaimo vyro žingsniu patraukė prie tupyklos. Senas rūkoriaus įprotis permušti tos būdelės kvapus aitriu tabako dūmeliu visada buvo toks nekaltas. Jis tupėjo be kelnių Ir džiaugėsi gyvenimu. Paskutines akimirkas. Nes vėliau dokumentiniame filme viskas būtų rodoma sulėtintais kadrais. Kaip žmogus išsitraukia likusį nuorūkos galiuką, kaip įgudusiu judesiu meta jį tupyklos skylę, ir kaip ta kibirkštėlė krenta į seno, bet gero A-76 markės benzino klaną. Būūūm!!!
Žmogus be kelnių, rūkstančiu nusvilusiu užpakaliu išlėkė iš medinės būdelės su visomis durimis, nukrito paslikas ir pašokęs bandė pabėgti, nes būdelė liepsnojo vis smarkiau. Bandėte bėgti nusmauktom kelnėm? Ypač, kai reikia kuo greičiau. Žodžiu, Bronius Urniežius į kiemą paršuoliavo keturiom smagiu žirgo žingsneliu, vadinamu galopu. Tik plikas užpakalis mataravo. Bet tai dar ne blogiausia. Kai viskas babachino į orą, išsitaškė ir būdelės duobės turinys. Todėl į kiemą paršuoliavęs gaspadorius buvo ne tik apsvilęs ir atkišęs sėdimąją, bet ir gerokai apkrapytas fekaliniais krituliais.

Ar vis dar kas nors abejoja, kad rūkymas kenkia ?

JONAS [Laidos vedėjas]
Nori, įspėsiu kiek tau metų?

MERGINA [Dalyvė]
Nagi..!

JONAS
Iš balso sprendžiu, kad būsi guvi 16-18 metų mergina?

MERGINA
Pataikei..!

JONAS
O kuo vardu?

MERGINA
Sonata!

JONAS
Malonu, Sonata.

Sonata, mes čia su Donatu kaip tik kalbėjom apie knygas. Tu mėgsti skaityti?

MERGINA
Truputį.

Telefone pasigirsta naivus kikenimas.

JONAS
Sakyk, Sonata, o kokia mėgstamiausia tavo knyga?

MERGINA
Hm… emmmmm… net nežinau…

JONAS
Nejau nežinai? Na, bent vieną!

MERGINA
Eee… turbūt “Heroinas”.

JONAS
Nuostabu! Sonata, o nori, kad aš tau dabar išburčiau ateitį?

MERGINA
Juokaujat?

JONAS
Ne, Sonata, aš visai rimtai.

Paklausyk… tau jau septyniolika ir viskas, ką pasaulyje sukūrė žmogus atrodo taip gražu! Todėl mėgsti sakyti “gražuoooolė”, “žmoguuuutis”, “myyyyyliu”, “duoook pa”. Be to, turbūt turi nuostabų draugą. Sonata, juk turi?

Mergina kiek sutriko.

MERGINA
…turiu

JONAS
Ir tikriausiai tu jį labai myli? Žinoma, kad myli! Tai va.

Dar tau patinka degintis soliariumuose – juk ten visada šilta -, o baigusi mokyklą tu nori studijuoti viešbučių administravimą. Juk nori, tiesa?

Taip… pirmas šokas tavo gyvenime nutiks, kai susipisi per baigiamuosius egzaminus. Ir jokių viešbučių, Sonata, tu gyvenime nematysi.

Bet tai juk nieko – juk ir mylimas draugas išvažiuos į sostinę, jums gera gyventi kartu. Ir viskas taip nuostabu, kad kažkurią gražią akimirką jūs nusprendžiat susituokti. Dar geriau – turėti vaikutį. Mažiuką. Berniuką.

Iš tėvų išlupat pinigų vestuvėms, būstui, tavo draugas – pavadinkime jį Mindaugu – tai va, Mindaugas įsidarbina kokioje šūdinoje firmoje ir vakarais grįžta namo vos pavilkdamas kojas…

Sonata, tu dar čia..?

Tai va. Jūs vos suduriat galą su galu, bet vis dar laimingi…

Bet tada Mindaugas, baldėlinęs dėl nuostabaus jūsų gyvenimo staiga ima užsiknisti. Juk bendraamžiai kviečia linksmintis, pasišokti, tai kokio velnio jis turi grįžti namo?

Štai tada jis pradeda gerti, tvarkyti tavo bendraamžess – Mindaugas juk gražus, jis juk negimdė!

O tada tu SONATA, sėdėsi namie ir ant rankų sūpuosi jūsų meilės vaisių, jūsų kūdikį. Patikėk, Sonata, tai bus labai ilgi ir šalti vakarai. Ir niekada gyvenime tau nebus labiau vieniša ir liūdna.

O tada tu, Sonata, gailiai, gailiai verksi. Ir tada tu, KALE, gailėsies, kad septyniolikos perskaitei „Heroiną“, o ne „Aną Kareniną“.

Požymiai kad tu tikrai esi girtas:
- jei „ant kelionės“ geri jau 4 kartą, ir toliau geri bet jau apsivilkęs striukę
- kai pelenine tampa bet kas
- kai pradedi visiems įrodinėti kad tu tikrai ne girtas
- kai bet kokia taksi skambanti muzika tampa labai faina
- kai tikrai žinai kaip išvesti šalį iš krizes
- jei pradedi pilstyt iš uždaryto butelio
- „e, tu, užknisai čia spoksojęs“
- jei tau atrodo, kad visi aplinkui esantys nusišneka
- kai bandai sau įteigti, kad per 2 su puse valandas tu spėsi išsiblaivyti, išsimiegoti ir dešimtai atvažiuot į ofisą
- kai esi įsitikinęs, kad būtent dabar pats laikas „wrestlingui“
- kai vienu metu iškart susirašinėji su 5 panelėm, nes su kažkuria juk turi pavykti
- kai labai gerai pamėgdžioji prezidentą, bet nieks nesijuokia
- kai imi labai švelniai skirtys su vyrų kompanija
- kai tau atrodo kad aplinkiniai kalba garsiai, tu pradedi dar garsiau
- tu gali mylėtis nors 3 valandas iš eilės, bet tik viena karta
- kai tau atrodo kad esi labai šmaikštus bendraudamas su taksi dispečere
- kai iškart bandai paaiškinti Kelių policijai, kad esi negėręs, nors tavęs dar nespėjo nieko paklausti
- kai viena akim matai geriau nei 2
- kai esi įsitikinęs, kad geriausias būdas prikabinti paną, šokant kartoti visus jos judesius
- kai savo sūnui sakai: „kelkis, leisk čia dėdė Petras miegos“
- kai pinigai, kuriuos jokiu būdu negalima išleisti, pasibaigė
- kai visiem rėki “kad ir kas bebūtų, kai važiuosit namo čiupkit mane už kiaušu ir tempkit namo”

Taip seniai nerašiau. O tiek daug galvoje. Nebetilpo. Gal net tiksliau būtų pasakyt, kad ne galvoje, o širdyje. Kažkodėl pagalvojau kątik, kad jau suprantu, kodėl paaugliai, dėl sudužusių meilių – seilių prie įvairių dairy prideda sudužusios širdies fotkes. Tada tikriausiai {95 proc.} jie taip jaučiasi. O jausmas tikrai šūdinas. Ir jo sunkiau atsikratyti, nei įkyrios minties apie kurią nors kitą nesėkmę. Tikriausiai tai tik dar kartą įrodo, kad širdis yra stipresnis ne tik raumuo už visus kitus, bet ir vienintelis dalykas, kurį iš tikrųjų gydo laikas.

O šiaip sekasi neblogai. Šiandien laikiau paskutinį egzaminą, ir štai, aš jau turiu nematomą diplomą rankose. Malonus jausmas, kai supranti, kad nebereiks nieko mokytis. Ir tuo pačiu keista. Nes per ketverius metus atsiranda naujas įprotis, keltis rytais, eiti į paskaitas, kai kada simuliuoti, laikyti egzaminus. Dabar dar nesuvokiama, kad viso to nebebus. Savotiškas džiaugsmas, bei savotiškas praradimas.

Labiausiai gaila bus palikti žmones. Tuos, su kuriais tiek laiko gražiai prasibastyta. Tiek džiaugtasi ir tiek stengtasi. Tiek laikant egzaminus, tiek vegetuojant bendarbutyje. Oh  God, to IŠ TIKRŲJŲ bus gaila {jau yra}

O tuo tarpu mano Spotify sukasi daina Placebo – Battle For The Sun {deja, čia tik šmėžuojanti Youtube ištrauka}

{And I will pretend it didn’t hurt}

Gražios savaitės. Tikriausiai kai kas jau ir atostogaut maus. Aš irgi vis dėlto pirmus gautus pinigus pašvęsiu Nidai. Tai kas, kad teks miegot ant kietos žemės. Pojūčiai yra viskas. Dėl jų gyvenam.

{vis dar svajoju apie buvimą ten su Tavimi..}