Rafa Benitezas.

Nepaisant ankstyvo “Liverpool” pasitraukimo iš Čempionų lygos, klubo direktorius užtikrino, kad nesiruošia imtis kardinalių žingsnių ir atleisti trenerį.

“Mes pasirašėme 5 metų sutartį, prabėgo vos 4 mėnesiai, todėl apie tai diskutuoti beprasmiška. Niekada negali prognozuoti įvarčių paskutinėmis minutėmis, kas ir įvyko praeituose lygos mačuose bei kainavo kelialapį”, – sakė  Christianas Purslow.

Viename ankstesnių savo įrašų klausiau naujojo SĮ „Susisiekimo paslaugos” vadovo, seno mero pažįstamo Ginto Bliuvo, kas jį paskatino mesti verslą ir ateiti laikinai padirbėti miestui? Sulaukiau atsakymo. Čia pateikiu sutrumpintą:

Kvietimas į šias pareigas man buvo labai netikėtas. Gerokai svarsčiau, ar sutikti, nes irgi buvau skaitęs apie įmonės vykdomų projektų problemas, bet sutikau – sugundė iššūkis. Neklausiau, kokia alga – iš spaudos žinojau p. Antanavičiaus algą, o po to spauda irgi įvardino, kiek gausiu. Tikrai nepadarė įspūdžio Mane asmeniškai patraukė galimybė pabaigti tikrai įstrigusius projektus, o taip pat pristatyti naujos mero komandos planai pakeisti situaciją mieste ir savivaldybėje. <…>

Taip pat turiu pasakyti, kad jau nuo liepos mėnesio nedirbu Modus grupėje. Išėjau savo iniciatyva – dėl bendros ekonominės situacijos grupės plėtra sulėtėjo, įvykdėme reorganizaciją, leisiančią išgyventi sunkmetį. <…>

Tikrai nelauksiu “valdiškame” darbe pensijos. Manau, kad pavyks pabaigti projektus, kitus jau nusimatytus darbus, ir toliau eiti savo keliu. Gyvenime man labai sekasi – darbai kažkaip patys susiranda mane…

Visą, išsamų p. G. Bliuvo atsakymą rasite čia.

Meluoju. Šitą frazę pas draugę feise radau, tai pasivogiau. Iš tikro vienintelis dalykas, kurio man neskauda yra galva. Turbūt todėl, kad tuščia po tiekos smegenų plovimų

Viską man skauda – sulūžo kojos, atsakė liveris, mėlyni šiukšlių maišai po akim.Vis gaunu maloniai pakirkinančių žinučių su prašymu parašyt, tai pagaliau prisiruošiau. Bet žinot, katinuliai, dirbu kaip arklys ir jei tik gaunu progą – pasipuošiu, išsidažau ir… duoduosi kaip kumelė. Likę kelios smulkios valandėlės ištirpta nežinia kur, nes kaip ir Lt, aš vis dar visur visada vėluoju ir neatsinešu pusės daiktų. Nors gal ir turiu įtarimų..

Va šiandien labai gerą daiktą nusipirkau Buvo įdaužtas indelis, todėl vietoj 12 svarų mokėjau.. 1!! muahahahaaa!

http://www.beautique.com/product/Urban_Retreat_Products/Urban_Retreat_THE_Mask.aspx

Šiaip esu labai įtari visokių pseudo luxurious priemonių atžvilgiu, nes jau ne kartą įsitikinau, kad viskas šiam pasauly yra šūdas, išsyrus tai, kas nėra . Taigi, dažniausiai daikčiukai, kurie yra iš tiesų luxurious.

Nes niekas niekada nedaro nieko, ką sako, kad darys (labai gili mintis beje) !!! Todėl galvojau sunaudosiu kaklui ar kojom, nu belenkam. Bet perskaičiau sudėtį, tai kažkaip apsižavėjau ir  užsitepiau ant veido. Ir ką aš galiu pasakyt – awesome!! Sėdžiu va dabar kelinta valanda ir glostinėjuosi visaip sau galvą, nes kūdikio užpakaliukas, ne oda. Pavydėkit, aš laiminga

Ir va prieš miegą biškį poezijos akims:

mažuli, jei tu būtum batai, aš apie tave svajočiau.. murrr

carmen_kass_lina_scheynius

carmen_kass_lina_scheynius

alanlungard

neatsimenu

visada slaptai galvojau, kad japonai yra gamtos neapdovanoti maži negražūs ir juokingi. Japonai yra visiškai a-chu-jie-ni!!nu ok, gal ir nevisi, bet šiaip žinokit yra. o nuotraukoj tai nejaponas.

aš pasiilgau savo draugės ir vasaros vakarų, kai dvi valtys plaukė..

Vyšnia ant pyragėlio:

Nukosėjau irgi feisbuke

CYA, žalias keksiukas mane šaukia. O  šiaip pasistengsiu dažniau.

Kadangi mes gyvename didžiąją dalį dieną (naktį naturaliai dauguma mūsų miega), taigi naturalu, tai ką mes veikiame diena iš dienos – tai ir yra mūsų gyvenimas. Jeigu aš 8val, 5 kartus per savaitę, 12 mėnesių, 10 metų dirbu virtuvėje/ofise/išnešioju prekes/surinkinėju produktą gamykloje – tai ir yra mano gyvenimas. Ir nori nenori, man bent jau, krebžda ikyri mintis, kad tai jau labai, geriausiu atveju – nuobodu, blogesniu – beprasmiška “Big time!”
Čia jūs man galite imti ir paprieštarauti. 1. Edva, bet juk po darbo irgi veiki kažką, tad tavo gyvenimas nėra vien tiktais darbas.  Tai ka tu darai po darbo ir yra prasmingoji tavo gyvenimo dalis (darant prielaidą kad darbas kurį atlieki yra visiškai svetimas tau.  2. Edva, bet jeigu darbas apie kurį tu kalbi yra patinkantis darbas. Darbas kuris suteikia prasmę tavo egzistencijai, tai tavo teiginiai atmetami.
1. Atsakysiu. Jeigu įvertinant faktą, kad kiekvienas organizmas, įskaitant mus, turi ribotą kiekį energijos (fizinės ir protinės), naturalu, kas po beprasmės darbo dienos, energijos klodai būna, na kaip čia pasakius, žemi..  Lenkiu galva žemai prieš tuos, kurie neskaitant tų žemų energijos išteklių, sugeba vakarais/naktimis/savaitgaliais – tomis likusiomis “laisvo laiko” nuotrupomis pasinaudoti ir užsiimti kažkuom kas suteiktų prasmę, autentiškumą jų egzistencijai (nebūtinai gal prasmę.. čiau jau nuo pažiurų, na bet bent jau autentiškumą..) Bet kas tai? Tai tik 10-15% tavo prabudusio gyvenimo. Nežinau kaip jūs, bet man kažkaip norisi visų 100%! Jeigu jau gyventi, tai gyventi! Kam dirbti 80% ponui John, kad paskui galėtum nusipirkti paėsti ir sumokėti nuomą ir praleisti savo likusį 20%. Nu bet Edva, juk ne kiekybėje esmė.. Patylėk. Jei nori parašyk atskirą straipsnį apie kokybišką savo gyvenimo trupinių išgyvenimą.
2.  O taip, čia apie tuos iš mūsų kurie visdėlto daro tai ką nori ir yra tuo pačiu atlyginami rinkos ekonomikos. Taip, argi mes visi nenorime to? Bet ar tai įmanoma plačiu mastu ir mūsų kapitalo rinkos sąlygomis? Kažkas juk turės kiaulėms galvas kapoti, kad mes valgytume kotletus; valyti kanalizacijos, kad mes srutomis neužsipiltume ir gaminti ta maistą/gėrimą restoranuose/baruose/ ir kitur/  kad mes galėtume vaišintis.  Tad kaipgi atrodytu jei du draugai, vienas užsiema veikla kuri jam prasminga ir už kurią jam atlyginama, o kitas dirba naktimis/dienomis darbą kurio jis/ji nekenčia, šnekasi tarpusavyje.. Pirmasis juk negali siūlyti antrajam ieškotis prasmingesnės veiklos, nes visdėlto, antrasis turbūt pilsto alų vakarais, kurį pirmasis taip mėgsta ir pirmasis norėtų kad taip viskas ir išliktų. Aišku būdamas draugu, jis siūlo jam ieškoti prasmingesnio darbo. Gal baigti mokslus ir daryti “tai ką jis nori”. Bet argi toks siūlymas galutiniame variante nėra pjovimas šakos ant kurio pirmasis sėdi?
Tai kas belieka daryti? Tyliai mėgautis pirmajam savo “prasmingesne lemtimi”, o antrajam?

O su antraisiais? Tais visais kurie apačioje gamybos piramidės, lieka tokie variantai. 1. Turbūt populiariausas, patikėti, kad tai visdėlto yra tai ką tu darai ir su laiku tai tau pradės patikti, o žiūrėk, po kiek laiko jau ir prasminga taps… Čia kaip su tom vestuvėm.. Nemyli? Nieko, pagyvenk, pamilsi.. Tu esi ne tai ką tu darai. Bet ką tu darai ir padaro tai kuom tu esi. Nežinau kaip jums bet čiau jau darosi sunku kvėpuoti..

Kitas variantas, fuck the job, as long as it pays the bills. Kiek dažnai teko tai girdėti? O kas belieka? Juk negali sugrįžti prie medžioklės ir uogų rinkimo? Medžioklei reikia leidimo, o  ir miskai privatizuoti.. Ant žemės kurios tu vaikštai, privačios nuosavybės laikais, tu neturi teisės vaiksčioti, nes ji priklauso arba p. John, arba valstybė (kuri, gerai žinome nėra jos piliečių suma, o aparatas on its own).
Bet argi toks pasakymas nėra identiškas: Fuck the life, as long as it pays the bills??

…. čia nukirpta…pabaigos, išvadų nėra..  jos turi būti kuriamos kartu.. Sėkmės

Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojų profesinė sąjunga trečiadienį kviečia tarnautojus į darbą ateiti apsirengus juodai ir taip pareikšti solidarumą iš darbo atleidžiamiems kolegoms. Kaip žinia, miesto valdžia planuoja atsikratyti daugiau nei 200 darbuotojų. Profsąjungos atstovai žada stebėti, ar į laisvas vietas nebus priimami valdžiai lojalūs asmenys.

Mieli Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojai, kolegos,

Kaip žinote, Vilniaus  miesto taryba patvirtino naują savivaldybės administracijos struktūrą, kuri įsigalios nuo š.m. spalio 1 d. Nuo tos dienos dalis mūsų kolegų neteks darbo…

Kviečiame visus prisijungti prie susitelkimo bei solidarumo akcijos ir 2009 m. rugsėjo 30 d., trečiadienį, ateiti į darbą apsirengus juodais drabužiais. Tokiu būdu išreikšime palaikymą išmetamiems kolegoms.

Primename, kad profesinė sąjunga ir toliau teiks teisinę pagalbą sprendžiant galimus su darbo santykiais susijusius klausimus. Profesinė sąjunga taip pat dės visas pastangas, kad atsiradus laisvoms darbo vietoms Savivaldybės administracijoje ar jos padaliniuose, prioritetas įdarbinant naujus darbuotojus būtų teikiamas dėl reorganizacijos darbo netekusiems profesinės sąjungos nariams.

Pagarbiai,

Profesinės sąjungos komitetas

Pagaliau (ir visai netikėtai) išsipildė mano svajonė pagyventi savarankiškai. Tik mėnesiuką, bet vis tiek… Dabar galiu pasikviesti “pas save” draugus ir netrukdyti namiškiams blūdinėdama naktimis valytis makiažo, net tik 3h nakties išsiunčiu skubią užduotį darbui. Džiugu džiugu!

Taigi… Pirmoji savaitė. Atsikrausčiau čia labai entuziastingai (“overexcited” yra žodis, kuriuo apibūdinu toookią savijautą), praktiškai šėlau visą popietę viena erdviame bute. Apsižiūrėjau, atsitempiau maisto iš parduotuvės pakalnėje, apsišniukštinėjau, kur kas padėta, net susiorganizavau mažytę įkurtuvių šventę po kelių dienų, pasidariau šventinę vakarienę, šį bei tą nuveikiau darbui.

 O tada sutemo ir… nutilo.  Toj tamsioj tylioj erdvėj atsirado keli šiurpūs garsai, kurie visai nedžiugino. Regis, mano pasamonei buvo nė motais, kad gyvenu ne pirmam aukšte. Anot jos, visą naktį kažkas tik ir tykojo įsilaužti pro balkoną. ;D Taip – ne pro duris, o pro trečio aukšto balkoną! Šiurpino ir šaldytuvas, ir ventiliacijos angomis sklindančios vėjo aimanos. Kol darbavaus, visas šias nakties linksmybes užgožė muzika, tačiau išjungus kompiuterį teliko tykiai tipenti į miegamąjį ir tikėtis, kad trys dėdės iš kapelos  raižiniyje ant sienos negirdėjo, kad dieną juos pavadinau lepšiais. ;D

Skelbimas laikraštyje:

Vyras, neturintis žalingų įpročių (nerūko, negeria, nedirba), ieško merginos.

Pabandykime pažiūrėti į darbą kaip į žalingą įprotį. Štai rūkymas, narkotikų ar alkoholio vartojimas yra žalingi įpročiai. Pirma – kodėl žalingi? O gi todėl, kad kenkia. Kenkia daug kam: sveikatai, aplinkiniams, šeimai.

Kai kalbama apie alkoholį, tai dažniausiai kalbama, jog alkoholikas pakenkia savo šeimai. Jis ne tik prageria pinigus, tačiau pridaro ir kitokios materialinės ar moralinės žalos šeimai. Pavyzdžiui, grįžta girtas vyras namo. Jį mato visi kaimynai ir visos šeimos moralinis statusas dėl to krenta. Vyras išdaužo lėkštes namuose ir privemia. Aišku tvarkyti turi šeima.

Darbas taipogi yra žalingas. Kuo? O gi pirmiausia tuo, kad tai yra savotiška saviapgaulės forma. Darbas suteikia iliuziją, kad dirbi ir užsidirbi turtus. Tačiau kaip buvo parodyta ankstesniuose šio tinklaraščio įrašuose darbas turtų neatneša. Juos gali atnešti sėkmė, talentas, sukčiavimai, machinacijos, bet tik ne darbas (tokį kokį dirba daugelis žmonių).
Kažkiek aišku užsidirbti galima. Bet kiek tas kažkiek? Užsidirbi maistui, drabužiams, pramogoms… susimoki mokesčius, o likusius pinigus atidedi ir taupai – ant mašinos, ant buto, ant nuosavo namo… Atrodo va – padirbsiu ir turėsiu liuks namus, o tada jau gyvensiu… Bet paprastai būna taip, kad žmogus dirba dirba dirba, o kai jau įgyna tuos namus, tai jam vis negana. Tada jis darosi remontus, plečiasi, plečia veiklą, gauna dar daugiau pinigų, paskui dar plečiasi, paskui dar vieną automobilį nusiperka… Nu ir galiausiai numiršta.

Argi dėl to gyvename, kad dirbti dirbti dirbti ir… numirti? Ir viskas? Ir atkreipkite dėmesį, kad darbas yra žalingas įprotis ne tik žemiasniąjam visuomenės sluoksniui. Valytoja pradirba visą gyvenimą ir nieko neužsidirba, o paskui numiršta. Stambios įmonės direktorius užsidirba daug daugiau. Jis turi daug daugiau daiktų, daug gražesnių namų, automobilių, jachtų… Bet ką daro ir valytoja ir įmonės direktorius anksti ryte vos tik prabudę? O gi jie galvoja apie darbą. Va, išaušo nauja diena, einu dirbti. Ir dirbu dirbu dirbu… ir viskas…

Iliuzija. Darbas yra iliuzija. Apgaudinėji save, kad esi labai reikšmingas. Kad dirbi labai reikšmingą darbą. Tačiau va prisiminkim dabar kokį nors NASA darbuotoją. Labai reikšmingas jo darbas. Pats reikšmingiausias darbas – paleisti raketą į kosmosą. Va, gyveno jis, dirbo, paleido. Bet nei jo vardo kas prisimena, nei jo paties. Ar pamenat kokį nors kaimietį kinietį, kuris iš ryžių lukštų pynė kažkokias vyžas? Ot, vat visą gyvenimą pynė, buvo gerai pažįstamas visiems aplinkiniams kaimams. Pridarė apavo visiems. Ir nebrangiai imdavo. Ir va, kuo tai visa baigėsi? Gyvenam mes ir nė žinoti apie jį nežinome. Ar buvo tas žmogus ar nebuvo?

Ir kas liks iš mūsų gyvenimo? Uždirbsim šiek tiek pinigų. Paliksim vaikams. Mirsim. Vsio. Aš prisimenu tik savo močiutę. Gal da prisiminčiau ir prosenelę. Bet tolimesnių protėvių juk nei giminės neprisimena, tai ką kalbėti apie kitus žmones? Kas buvo mano pro pro prosenelis? Gal archyvuose galima atkasti jo vardą ir pavardę. Bet tiek tiek. Gyveno, dirbo, mirė… Vsio… Taškas.

Taigi, nei darbas reikšmingas, nei jis atneša turtus. Tačiau ką jis atima iš žmonių, tai yra laikas. Yra laikas atostogauti, yra laikas eiti su vaikais žaisti smėlio dėžėje, yra laikas su mergina eiti susikabinus pajūriu, yra laikas gėrėtis rasota žydinčia pieva, yra laikas mąstyti apie gyvenimo prasmę… Bet! Kada visa tai daryti? Juk nėra laiko. Reikia dirbti dirbti dirbti… Visas šitas geras laikas prarandamas. Prarandamas gyvenimo laikas.

Anksčiau žmonės gyvendavo. Dabar žmonės dirba.

Alkoholis atima tėvą trumpam – prisigeria šiai dienai ir negali su tėvu nueiti į kiną, nenuperka jis tau ledų. Rūkymas sutrumpina tėvo gyvenimą penkiais metais ir penkis metus pabūsi su juo mažiau. Bet didžiausią dalį iš tavo ir tavo tėvo santykių atima būtent darbas. Vaikai ištisus mėnesius nemato savo tėvo. Nes jis dirba. Kai kurie mato savo tėvą valandą vakare, kai susėda visi prie stalo pavalgyti arba prie televizoriaus. Ir viskas.

Daugelis vaikų taip ir užauga be tėvo. Nes jis matai atlieka labai svarbų vaidmenį – dirba. Netrukdyk – tėvelis dirba. O su vaiku pabūti, tai aišku nesvarbus veiksmas. Daug svarbiau yra pagaminti reklaminį stendą dar vienai firmai, arba išvalyti pastato grindis. Va, turi žmogus nenuvargti su vaikais namuose, kad būtum darbingas, kad uždirbtum pinigų ir, kad paskui galėtum kažką duoti vaikui. Ir ką gi duosi? Dažniausiai tuo ir baigiasi, kad nieko neduodame. Su vaikais nebūname, tik dirbame dirbame dirbame… ir galo nėr.

Žalingas tas darbas, oi žalingas. Tai blogiau už narkotikus, už alkoholį, už rūkymą. Visi šie dalykai kažką iš tavęs atima, o darbas atima tavo nuostabiausią laiką, kurį galėtum praleisti su savo mylimais žmonėmis.

Rūkymą ir alkoholį, žmonės bent jau pripažįsta ir vadina žalingais. Nes mato jų žalą. Tačiau darbas yra labai klastingas. Jo žala matosi ne iš pirmo žvilgsnio. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad darbas yra labai reikšmingas užsiėmimas ir visai nekenkia. Va, čia yra didžiausias pavojus.

Dar nuo alkoholio gali atsispirti, nuo rūkymo gali, narkotikų taip pat gali nevartoti… Bet kaip galima nedirbti? Visi dirba. Visi įpratę yra dirbti ir be darbo savo gyvenimo neįsivaizduoja.

Va, įsivaizduokite, kad rytoj atsikelsite ir gyvensite, darysite ką tik norite, atostogos. Į darbą grįžti nereikės… Ir ką žmogus galvoji gavęs tokį pasiūlymą? Nu, paatostogausiu aš mėnesį, du, kol baigsis pinigai, o paskui ką daryti? Oi, ne vis tiek teks grįžti į darbą. Žmogus be darbo negali. Net neįsivaizduojame savo gyvenimo be darbo.

Kaip gali išsipildyti mūsų svajonė apie laimingą gyvenimą be darbo, jei mes tokios svajonės net neturime?

Vienas gražiausių žmogaus bruožų man yra uolumas. Jis atskleidžia žmogaus tikslą, užsidegimą ir meilę veiklai.

Kai nematau džiaugsmo ir pasitenkinimo darbu – uolumu net nekvepia. Nėra motyvacijos, nėra nuoširdumo. Tikslu tampa ne darbas, o šalutiniai dalykai. Mintys sunkiai susikoncentruoja ir progai pasitaikius nukrypsta kitur.

Netikiu, kad žmogus gali būti vienodai laimingas darydamas bet ką, bet esu nepatenkintas neieškančiais veiklos, labiausiai džiuginančios širdį. Gyvenimas ne užrakintas narvas. Reikia eiti, tapti, tobulėti, atrasti patinkančią veiklą ir būtent veiklą,  o ne vien žavėtis būsimu rezultatu.

Rezultato teikiamas džiugesys toks trumpas, ir toks menkas, kad gali ir sužlugdyti.

Taip malonu dirbti uoliai tai kas patinka. Tebūnie, kad reikia vis šį tą pakeisti, bet negalima sustoti vietoje, ypač tokioje, kurioje nėra noro veikti.

Kam gi kažką veikti, jei neveiki uoliai, atkakliai, su užsidegimu?

Pinigai, pinigėliai… – atsakytų daugelis.

Dabar geriausia pensininkams. Bent jau darbo ieškotis nereikia.
Vienas kaimynas sako:
- Kada išeisiu į pensiją, tai visiškai nieko nedarysiu. Pirmus penkis mėnesius sėdėsiu supamoje kėdėje.
- O paskui?
- O paskui… Paskui pradėsiu suptis!

Na, kiekvieną rytą plaunu kojas, kiekvieną rytą! O patalynė kaip nešvari, taip nešvari…

Šiandien dar kartą noriu pašnekėti apie tai, kad ne darbas atneša pinigus, o sėkmė. Ne sugebėjimas kažką pagaminti, o sugebėjimas kažką parduoti. Kaip ir šiam anekdote, gali dirbti kiek nori, stengtis, kasdien, tačiau jei tai darai nelaiku ir ne vietoj, tai tavęs neaplanko sėkmė.

Štai galima, pavyzdžiui, kiauras dienas kapoti malkas vidury miško. Prikapot didžiules krūvas. Bet jei iš to miško bus sunku paimti tas malkas, jei technikai sunku privažiuoti ir jei atvežimas nuo ten iki pirkėjo kainuos daugiau nei pačios malkos, tai nieko neišeis. Galima stengtis kiek nori, prigaminti malkų, bet jei nepavyks parduot, tai pinigų ir nebus.

Štai žmogus prie Kauno ribos statė namą. 15 metų statė, pastatė didžiulį neblogai atrodantį namą. Vis statydamas galvojo: “štai pastatysiu, paskui parduosiu ir turėsiu daug pinigų.” Pastatyt, tai jis pastatė, bet parduot tai nesugebėjo, nes per 15 metų pasikeitė situacija. Jis to nežinojo. O štai apsukrus nekilnojamo turto agentas pasirodė pačiu laiku pas jį, kai šis buvo jau nusivylęs namo pardavinėjimu ir dar nusiderėjo ir už pusę svajotos kainos nupirko tą namą. Bet svarbiausia, ne namas. Pasirodo, kad ten buvo didžiulis 3 ha sklypas ir dabar jis jau buvo ne prie Kauno ribos, o pačiam mieste. Miestas prasiplėtė per tuos 15 metų. Tas agentas iš karto namą nugriovė, padalino sklypą į mažiukus sklypukus ir pardavė juos už milijonus. 15 metų darbo nuėjo šuniui ant uodegos, o turtus susikrovė žmogus, kuris tik dokumentus nunešė ir sutvarkė…

Štai Kinija. Kiek ji prekių pagamina? Turiu omeny tuos gamintojus, darbininkus, kurie pagamina visas šitas prekes. Juk tai sunkus rankų darbas. Ir visas pasaulis užgrūstas kiniškomis prekėmis. Ir ar tie gamintojai žmogeliai nors kiek praturtėjo? Praturtėja tas, kas paima iš tų gamintojų ir parduoda, arba perparduoda.

Čia visur veikia tas pats dėsnis: “Pardavimas, o ne gamyba yra ekonomikos augimo pagrindas”. Pinigai priklauso ne nuo to kiek tu dirbi, o nuo to kaip tau pasiseka tą darbą parduoti. Reikia atsidurti reikiamu laiku, reikiamoje vietoje ir už reikiamą kainą parduot. Tai ir yra sėkmė.

Šį straipsniuką galima dar pavadinti “turtingumo etimologija”. Jame bandysiu atsakyti į klausimus: “kas yra turtingas žmogus?”, “kas yra turtingiausias žmogus?”

Pažiūrėkime nuo ko kilęs žodis “turtingas”: (sen. liet. tur – reiškia turėjimą; pusiau sen. liet. ting – reiškia tingėjimą). Etimologija nurodo, jog turtingas žmogus yra tas, kuris TURI ir TINGI. Reiškia, norint būti turtingu žmogumi, reikia kažką turėti (etimologija nenurodo tiksliai ką) ir reikia tingėti.

Ar nepastebėjot, kad realybėje taip ir yra? Tas, kuris turtingas, tai jau viską turi ir jam daugiau nieko netrūksta, todėl jis nebedirba (tinginiauja). O tas, kuris turi daug pinigų, bet jam vis tiek jų negana ir jis vis tiek yra priverstas ilgai triūsti ir dirbti, argi jis yra turtingas? Jei jam neužtenka to turto kur jis turi? Tai argi jis turtingas? Jeigu jam trūksta? Kad ir kiek milijonų turėsi, jeigu tau trūksta, jeigu tu negali nedirbti, tai reiškia tu nesi turtingas. Jeigu tau trūksta, vadinasi tu NETURI. O turtingas juk visada TURI.

Etimologines išvadas galim sustatyti į loginį kvadratą ir pažiūrėti kokios būna keturios žmonių rūšys pagal turtingumą. Šį tyrimą galima įvardinti kaip “turtingumo anatomija”.

1. Tie, kurie turi ir tingi.

Tai aukščiausia turtingumo forma. Jie turi tiek, kad jiems užtenka, reiškia, jie TURI viską iš esmės. Ir jie TINGI. Jiems dirbti jau nebereikia.

2. Tie, kurie turi, bet netingi.

Žemesnis turtingumo lygis. Tai – iliuziniai turtuoliai. Dažnai visuomenė juos vadina turtuoliais, nes jie TURI daug daug turto. Tačiau, kad jų turėjimas yra iliuzinis įrodo tai, kad jiems kažko negana. Juk, jei žmogui visko būt gana, tai argi jis negulėtų sau ramiai kokioj Karibų pakrantėj? Po palme? Jei jau žmogus negali nusėdėti vienoj vietoj ir veržiasi į darbą, tai jau kažkas su juo netvarkoj. Reiškia kažko jam trūksta. Reiškia kažko jis neturi. Toks žmogus, niekada nesustos, jam niekada negana. Jis NETINGI. Nors jis šiek tiek turi, tačiau jam visada bus negana. Jis dirbs dirbs dirbs ir paskui numirs. Ir kokia tada gyvenimo prasmė? Dirbti?

3. Tie, kurie neturi, bet tingi.

Tai taipogi yra iliuzinio turtingumo lygio žmonės. Iš vienos pusės jie prastesni už antrąją rūšį, nes jie NETURI. Jie tikrai neturi milijonų, tokių žmonių visuomenė nevadina turčiais. Tačiau iš kitos pusės žiūrint, šios rūšies žmonės yra geresni už antrąją rūšį, nes jie TINGI. Tingėjimas – tai jau pusė kelio į turtingumą. Belieka tik kai ką įgyti ir būsi TUR ir TINGAS. Šiems žmonėms tikrai nedaug trūksta iki turtingo gyvenimo. Nors visuomenė mato, kad jie turi mažai, bet kaip patarlė sako: “ne tas turtingas, kuris turi daug, o tas, kuriam mažai reikia”. Taigi, tokio tipo žmonės, nors jie ir turi mažai, tačiau jiems netrūksta nieko. Jie nepuola dirbti. Jiems visko užtenka ir jie tingi dirbti. Vienintelis dalykas kas su jais blogai, tai tas, kad tik jie vieni mano, jog yra turtingi, jie jaučiasi turtingais (dvasioje), bet visuomenė to nepripažįsta. Visuomenė mato, kad šio tipo žmogus gyvena skurdžiai.

4. Tie, kurie neturi ir netingi.

Apie šią žmogaus rūšį vertėtų patylėti. Tai visiškai žlugęs žmogus. Belieka tik užjausti. Tai eilinio darbininko lygis. Ir, deja, tokių žmonių pasaulyje yra dauguma. Darbinis sluoksnis. Jie turi butą, mašiną, šeimą, vaikus, turi šaldytuvą ir dar šiek tiek… Daug turtų jie NETURI. Todėl negalima sakyti, kad jie kažką turi. Jie turi šį bei tą. Čia nėra tikrasis turėjimas. Vienintelį dalyką, kurį jie tikrai turi, tai yra jų darbas. Statistinis šio sluoksnio vienetas visą gyvenimą dirba. Pradeda nuo 16-18 ir dirba be pertraukų iki pensijos, o dažnai ir daugiau. Ir, svarbiausia, kad jis NETINGI! Na, matai žmogus, kad dirbi dirbi, bet nieko per 40 metų neuždirbai… tai negi nedaeina, kad reikia liautis? Ar kas pasikeis, jei dar 20 metų padirbsi? Bet kur tau – vietoj to, kad susitupėtų žmogus, kad suprastų, jog jo darbas niekam vertas, tai jis dirba dirba dirba. Nėra nieko blogiau už tokio tipo žmones. Jie neturi, bet dirba, daug pradirba ir vistiek neturi. Kaip Sizifas jie ridena savo akmenį į kalną, tačiau niekaip jo viršūnės nepasiekia. Jų darbas beprasmis.

O kokie žmonės yra turtingiausi? Etimologiškai nagrinėjant išeina, kad tie, kurie TURI ir yra patys TINGIAUSI. Taigi, turtingume “tingėjimas” vaidina netgi svarbesnį vaidmenį, nei “turėjimas”.

Blogas pastaruoju metu lieka antrame plane, nes bandau susikaupti ties magistrinio darbo rašto darbais Tiesa pastebejau, kad dalis lankytojų srauto užklystančio į šį kampa ieško informacijos apie studijas Danijoje. Turbūt dėdė google.com intuityviai nukreipia drąsesnius ir neturinčius galimybių permokėti už nekokybiškas studijas būsimuosius studentus pas mane. Pabandysiu pasidalinti su jais savo patirtimi. Taigi, keli faktai ir idėjos pirmąjai pradžiai:

1. Aukštasis mokslas Danijoje yra nemokamas, tiek koledžuose, tiek universitetuose (nepriklausomai nuo to ar tai būtų bakalauro, ar magistro pakopos studijos).

2. Mokslo kokybė čia yra aukštesnė lyginant su lietuviškais universitetais, tačiau rezultatai priklauso tik nuo jūsų pačių. Trumpai tariant, privalumai būtų tokie:
- Laisvė renkantis studijų programą ir jus dominančius papildomus dalykus (Elective subjects);
- Viskas pagal studijų planą, nei mažiau, nei daugiau. Jokių praleistų paskaitų, vėluojančių dėstytojų ar neišdėstytų temų. Netgi neteks susidurti su paskaitų formatu, kai studentai nuolat ruošia pranešimus.. o dėstytojai tuo tarpu skaito laikrašius. Tai, turiu pažymėti, yra vienas labiausiai paplitusių formatų pas mus Lietuvoje. Nieko prieš, jis tikrai turi ir savų pliusų!
- Kompetetingi profesoriai ir jokios bendravimo distancijos tarp studento ir dėstytojo;
- Jokių asmeniškumų vertinimuose.

2. Stojamieji reikalavimai atskirom studijų programoms skiriasi: bakalauro studijoms pakanka brandos atestato, magistro studijoms būtinas jūsų bakalauro studijų programų suderinamumas. Daugelis universitetų iš EU studentų net nereikalauja anglų kalbos žinias patvirtinančių sertifikatų (TOEFL, IELTS). Iš anksto nenuvertinkite savo galimybių, stokite į kelis universitetus iš karto, kad vėliau turėtumėte galimybę rinktis.

3. Dabar, kai visa reikiama informacija pasiekiama internetu, patarčiau stoti tiesiogiai ir nesinaudoti mokamomis agentūrų paslaugomis. Pateikiu pagrindinių Danijos aukštųjų mokyklų interneto svetainių adresus, kur galėsite patyrinėti studijų programas ir stojimo reikalavimus. Daugelis specialybių turi programas anglų kalba.

Copenhagen Business School – www.cbs.dk
Copenhagen University – www.ku.dk
Aarhus University – www.au.dk
University of Southern Denmark – www.sdu.dk
Aalborg University – www.aau.dk

4. Verta pasidomėti galimybėmis gauti stipendiją pvz. pagal CIRRIUS ar kitas programas. Lietuvoje jų skyrimą koordijuoja švietimo ministerijos įgaliota įstaiga švietimo ir mokslo paramos fondas (plačiau: www.smpf.lt)

5. Darbą pagal specialybę susirasti nebus itin lengva dėl kalbos barjero ir nacionalistinio danų požiūrio į atvykėlius iš užsienio (ypač iš naujai prie ES prisijungusių centrinės ir rytų europos šalių, artimųjų rytų ar azijos). Nors nuo 2009m. gegužės 1d. visi įstatiminiai suvaržymai Lietuvos piliečiams yra panaikinti, tačiau socialiniai suvaržymai išlieka.

6. Pragyvenimo lygis Danijoje šiek tiek aukštesnis negu Lietuvoje, tad atvykę tikėkitės lengvo kainų “šoko”

7. Jeigu dar liko neatsakytų klausimų, rašykit komentaruose, mielai ataskysiu.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Danijos valdžia įdėjo nemažai pastangų prisivilioti užsienio studentus. Galima numanyti ir naudą šalies ekonomikai, per sukurtą pridėtinę vertę studentams dirbant, per prekių ir paslaugų vartojimą (dalis exporto, dalis per vartojimo mokęsčius), šalyje pasiliekantį žmogiškąjį talentą, valstybės prekės ženklo vertės didinimą (didėjant žinomumui, lojalumui, ir t.t.). Tiesa, neturiu skaičių, bet įtariu, kad danų investicija atsiperka.

Atsakas į N. Vasiliauskaitės straipsnį “Tvarka, teisingumas ir laisvė“

“Šiandien yra pirmoji mano laisvės diena. Pagaliau ištrūkau iš didžiausio pasaulyje kalėjimo – Sovietų sąjungos. Ir štai pagaliau aš laisvėje – Europos sąjungoje.” (Ištrauka iš jaunojo anarchisto dienoraščio)

Protesto kultūra – tai požiūris iš spintos

Jums turbūt pasirodys keista kaip išėjimas iš didesnės erdvės (Sovietų sąjungos plotas 22 402 200 km²) į mažesnę (Europos sąjungos plotas – 4 324 782 km²), t.y. perėjimas į 5 kartus mažesnę erdvę gali būti laikomas išėjimu į laisvę… Tačiau jeigu jūs to nesuprantate, tai greičiausiai jūs esate klaustrofobai, t.y. bijote mažų patalpų. Lifte nėra blogai, tamsiame sandėliukyje nėra blogai, spintoje, šalia miegamojo lovos yra labai gera. Kuo mažesnė erdvė, tuo geriau. Geriausia yra ten, kur vos vos įlendi, į mažą rudą skylutę. Štai tada ir būna laisvė – gyvenimo ekstazė. Bent jau taip teigia N. Vasiliauskaitė.

Nesupraskite manęs klaidingai, aš tikrai ne klaustrofobas, bet man, žmogui, kaip klausiančiai būtybei įdomu, kodėl visgi turime lįsti į rudą skylutę, o ne į raudoną? (Tokius klausimus mane išmokė kelti vienas žymiausių XX a. filosofų M. Heideggeris. Jis klausė: “Kodėl yra būtis, o ne niekas?”)

Atsakymas paprastas: todėl, kad raudona yra visa, kas sena. Tai yra atgyvenusi spalva. Visas sovietmetis buvo raudonas. Dabar – viskas baigta. Daugiau jokios raudonos. Dabar – vien ruda. Tokia yra naujoji spalva, naujosios “laisvės” spalva.

Na, sutinku – raudona yra sena ir primena sovietmetį, sovietinį mąstymą, taigi į raudoną skylutę įlįsti ir ejakuliuoti iš džiaugsmo negalime, bet kodėl dabar, laisvoje visuomenėje, turėtume rinktis būtent rudą skylutę? Kodėl naujos sąjungos spalva yra ruda?

Atsakymas dar paprastesnis: todėl, kad daugiau nėra kur. Yra tik dvi sąjungos. Tik dvi skylutės -raudona (Sovietų sąjunga) arba ruda (Europos sąjunga). Jeigu nebuvai įleistas į valdžią pro raudonas paradines duris sovietmečiu, dabar ten gali patekti pro rudąsias duris. Ką sėkmingai ir daro protestuojanti kultūra.

Ir tai šiais laikais yra vadinama norma. Protestavimas prieš sistemą, prieš valdžią tampa tos pačios sistemos dalimi – nauja valdžia.

Ak, taip ir maniau, kad ruda – dabartinės valdžios spalva. Tikrai šiais laikais į valdžią kitaip ir nepateksi. Reikės susitepti. Na, žinoma, vis geriau, nei Sovietų sąjungoje, kur reikėdavo pralieti nekaltą raudoną kraują. Dabar geriau, kraujo pralieti nereikia, reikia tiesiog susirasti mažą šiltą “viečikę” ir į ją įlįsti.

Protestas kaip sistemos dalis

Turbūt nepatikėsite, bet protestas, tas mūsų jau spėtas pamėgti užsiėmimas, tas totalus totalitarinės sistemos neigimas yra ne kas kita kaip tos pačios sistemos dalis.

Sistema, tai tvarkos ir teisingumo bastionas. Mes, protestuotojai, einame prieš sistemą, prieš valdžią, prieš tvarką, mes laužome stereotipus… Kaip F. Nietsche – filosofuojame kūju. Tačiau paradoksas – kodėl mes protestuojame prieš valdžią? O gi todėl, kad jie nemėgsta kitokių, jie naikina kitokius, sodina juos į kalėjimus, persekioja, diskriminuoja, vienu žodžiu – netoleruoja. Mes, protestuotojai prieš sistemą, turime kitokį balsą, mes už kitybę. Bet ką tai reiškia “mes už kitybę ir kitybės teises”? Tai reiškia, kad mes norime, kad kitybė būtų toleruojama, t.y. kad pagaliau ji būtų laikoma norma. Štai jums ir paradokso pabaiga. Protestuojame prieš nusistovėjusias normas, tam, kad nenormą, nukrypimą nuo normos (kitybę) padarytume norma.

Į šias pinkles patenka kiekvienas jaunas anarchistas. Protestuojame aktyviai prieš valdžią, o kai protestuojame itin aktyviai, tai pagaliau mūsų balsas tampa girdimas. O kai mūsų balsą girdi ir klauso, tai reiškia, kad mes esame valdžia. Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas!

Štai taip aktyvūs protestuotojai prieš valdžią braunasi į valdžią pro užpakalines duris. Ar pastebėjote kaip “prasisuko” Leonidas Donskis? Kokia valdžia buvo bloga, Piliečių santalka stengėsi visomis išgalėmis prispausti valdžią ir pareikalauti skaidrumo ir štai staiga Leonidas, be jokio pykčio, op, ir valdžioje. Ne bet kurioje – tiesiai į EP, tiesiai į skylutę, į mažą rudą skylutę. Lietuvoje Donskis nebus, Lietuva per daug sovietinė, klaustrofobiška. Donskiams čia ne vieta, jiems reikia kur šilčiau įsisprausti.

Paskui Donskį bėga ir visas mūsų protestuojantis jaunimas N. Vasiliauskaitė, K. Klimka, K. Pocius ir visa naujoji kairė. Į ketvirtą valdžią – į žiniasklaidą. Ir kuo garsiau protestuojame, kuo garsiau rėkiame, tuo labiau mūsų klauso. Reiškia patys tampame valdžia.

Anarchizmas – tai ne protestas prieš sistemą

O ką darysime kai, kaip Donskis, užsiropšime į aukštesnę valdžią? Ką darysime, kai mus išgirs? Kai mūsų klausys? Kokią tiesą, mes piliečiams pasakysime? Įvesim savo tvarką? Bet ar savo? Nesuklysiu sakydamas, kad paėmę valdžią viską nudažysime rudai – Europos sąjungos spalvomis. Įsivesime ES vertybes – demokratiją, lygybę, pakantumą kitokiems, tolerastiją… Viskas bus toleruojama. Viskas bus norma. Bet ar nepastebite, kad tai ir bus totalitarinė visa apimanti sistema, kurią mes taip negailestingai kritikuojame.

Anarchizmas nėra protestavimas. Bent jau neturėtų būti. Anarchizmas – tai tylus savo individualios tvarkos darymas. Darai tiek, kiek tau reikia ir tik tokią tvarką, kokios tau reikia. Jokio kalbėjimo už kitus, kitokius, jokios kovos už kitų teises, kitokių toleravimą. Tik už save ir savo tvarką, neperžengiant kitų besitvarkančiųjų tvarkos.

Protestas prieš protestą

Būtent todėl aš, nors ir laikantis save savotišku anarchistu, esu prieš protestus.

Na, ar nematote, kad išeities protestuose nėra? Valdžia gi mums atvirai sako: “Protestas yra civilizuotos visuomenės komunikavimo forma. Jei kas nepatinka, tai eikite protestuoti. Išduosime leidimus. Jūs tik taikiai protestuokite ir mes išeisime su jumis tartis. Tik langų nedaužykit, nelaužykite stereotipų, reikalaukit tik to, ką mes jums ir taip ketiname duoti. Pastovėkite. Paprotestuokite taikiai.” Kaip G. Kirkilas sako: “Pabadauti sveika!”

Esmė tame, kad nuo tokio taikaus protestavimo, kuris valdžiai yra priimtinas ir netgi pageidautinas (nes kol taikiai protestuojame – laikomės nustatytos tvarkos, t.y. paklūstam tvarkai) nieko nesikeičia. O jei protestuojame netaikiai, tai mus iš karto susemia ir tada jau tylime.

Todėl protestuojame tik leidžiamomis formomis. Pavyzdžiui, dabar visi sušokam į žiniasklaidą ir garsiai rėkiam kokia sistema bloga ir kaip mums reikia permainų. O ar žinote, kad taip mes tik paslaugą padarom tai pačiai sistemai?

Jeigu sistema mums leidžia garsiai “ant jos burnoti”, tai reiškia, kad jai tai yra naudinga.

O jūs pabandykite padaryti atvirkščiai. Padarykite tai, ko valdžia neleidžia ir nė už ką nesutiktų leisti jums daryti. Ko taip bijo valdžia? Žinote? Už ką ji smarkiausiai jus nubaus? Visi taip supykdę valdžią atsisėda į kalėjimą bent trumpam. Sėdėjo ir M. Gandis, ir H. D. Thoreau, ir visi kiti, kurie iš tikrųjų pasipriešindavo valdžiai, o ne šiaip protestuodavo.

Šiuolaikinė sistema veikia ne naftos pagrindu. Šiuolaikinė sistema veikia kaip ir po senovei – žmogaus prakaito pagrindu. J. Zerzanas sako, kad civilizacija pasidėjo nuo darbo pasidalinimo. Civilizacija maitinama darbu. Ji tik dėl to ir atsirado, kad kažkas kažką paėmė į vergovę ir su tokia jėga pastatė tokius dalykus, kokių nepastatydavo nevergovinės visuomenės formos.

Tik anksčiau mes vergavome, o dabar tai darome “savo noru”. Iš tiesų čia reikia dėti kabutes, nes ne toks jau ir savas, tas “savas noras”. Čia vis tos pačios rudosios vertybės – demokratija, rinkos ekonomika, laisvė… Atrodo esi laisvas, o pabandyk nedirbti ir pažiūrėsim, koks tu laisvas. Kiek pratempsi? Mėnesį, du, metus…

Sistemai reikia, kad tu dirbtum, reikia, kad visi dirbtų ir mokėtų mokesčius. Būtent todėl didžiausias nusikaltimas yra mokesčių nemokėjimas. Kaip tik tai ir turime padaryti – nemokėti mokesčių, jei nenorime likti sistemos sraigteliais, maitinti tą sistemą prieš kurią protestuojame savo darbu, savo energija…

Mokesčių nemokėjimas – štai tai ir būtų tikroji anarchija. Bet tu pabandyk, kad gudras nedirbti!

Laimis Žmuida

Čia pateikta R. Vainienės citata kviečia dar kartą pamąstyti apie darbą.

Darbas žmogų puošia, sako patarlė. Tačiau ekonomikos dėsniai sako, kad atlyginamas ne bet koks darbas, ne bet koks aktyvumas, primenantis Brauno dalelių judėjimą, bet tas darbas, kurio produktus įmanoma parduoti. Darbo reikalingumas ir naudingumas įvertinamas ne tuomet, kai kaip tarybiniais laikais prigamini „į sandėlį“ krūvas ir tonas prekių, bet tada, kai gali jas pelningai realizuoti. Pardavimas, o ne gamyba, produktas, o ne darbas fizine prasme yra rinkos karalius.

(Rūta Vainienė. Nykstanti verslo šaka – žemės ūkis. Komentaras, Lietuvos radijas, 2003 04 22)

Turiu draugę, kuri dirba penkiuose darbuose, bet nieko doro neuždirba. Aš jai vis sakau: “Norėjai darbo, tai ir gavai darbo, jei būtum norėjus pinigų, tai būtum gavus pinigų.” O ji vis man atsako: “O aš maniau, kad tik dirbant galima gauti pinigų”.

Pastebėjau, kad mūsų visuomenėje yra įsigalėjęs toks požiūris, kad tik dirbant galima gauti pinigų. “Už dyką pinigų niekas neduoda”, “Pinigus reikia užsidirbti”, “Kas nedirba – tas nevalgo” ir kiti panašūs posakiai tiesiog įsišakniję daugumos mūsų galvoje ir labai sunku šias šaknis išrauti. Kiekvienas baigęs mokyklą ar universitetą iš karto, nė nemąstydamas iš kur gauti pinigų naujam nepriklausomam gyvenimo etapui, pradeda ieškoti darbo. Kažkoks sakyčiau keistas žmogaus elgesys: jis nori pinigų, o ieško darbo. Kodėl daromas toks lankstas? Nejau tiesiogiai negalima? Nejau negalima iš karto ieškoti ne darbo, o pinigų?

R. Vainienė teisingai pastebėjo, dirbk nedirbęs, pinigų vistiek negausi. Pinigai gaunami ne už darbą, o už parduotą prekę. Taip, kad vieni žmonės dirba, o kiti vaikšto pasipuošę. Argi kuo sunkesnis, kuo didesnis darbas tuo daugiau pinigų gauni? Argi taip yra? Paprastai milijonieriai nieko nedirba. Atkreipkit dėmesį. Jei jie dirbtų, tai jie ir dirbtų ir gautų po 1000lt po 2000lt į mėnesį. O norint gauti po 500 000lt į mėnesį jau ne dirbti reikia. Reikia kažko kito… O apie tai kitą kartą…

Laikas taip greit bėga, kad su bendradarbe vis sunerimstam ketvirtadieniais ar penktadieniais – ir vėl nepastebimai pralėkė darbo savaitė, ir vėl savaitgalis. Sunerimstam, kad gyvenimas greit pralėks, bet apskritai džiaugiamės, kad darbo dienos neprailgsta, darbas patinka, aplinka draugiška. Pirmadieniais galiu mintyse paburbuliuoti nebent dėl to, kad reikia anksti keltis, bet ne dėl to, kad IR VĖL PIRMADIENIS?!! IR VĖL Į DARBĄ!..

„Klausiau meteorologės prognozes, tai nieko gero, šalta ir lietus… atseit visas birželis lietingas bus“ – sako kolegė. Skamba visai neblogai. Darbe lietui lyjant lengviau susikaupti, nespoksoti į tolį ir nesvajoti apie tolimas atostogas, o savaitgalį barškant lašams į palangę malonumas skaityti knygą, gaminti pietus, žiūrėti filmus. Nei kur lėkti, nei kur skubėti…

Neperiodiškai, bet bent tris kartus per savaitę užplūsta euforija, pagalvoju „Kaip gera gyventi!“ ir „Ar tik neišprotėjau?“. Tikiuosi, kad ne, bet jei ir išprotėjau – kaip gera gyventi!

Šiandien ryte užmigusi antrą kartą susapnavau apie ką galėčiau parašyti, pabudau su mintim iš serijos fucking seriously, o dabar nieko nebeatsimenu. Taip jau būna. O galiausiai sumąsčiau, kad man reikia darbo. Tad jeigu krizės metais turite man ką pasiūlyti – aš atvira jūsų pasiūlymams.

Tiems, kurie dar nežino, primenu, jog šiandien yra Diena be Tabako ir beje dar ir tarptautinė. Todėl truputį pasėdėjau youtube pasaulėlyje ir…

Dabar atsakykite man ar aš viena tokia, kuri nesuprato šios idėjos? Flinstounai, juk vaikų animacija ir kaip čia dabar gaunasi, kad jie naudojami reklamuoti tabako gaminius? Šį kartą reklamos autoriai tikrai persistengė, persistengė ir Winston kompanija.

Ir dar…

2009 m. balandžio pabaigoje pasirodė 2-asis, dar storesnis ir maištingesnis nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalo „Juodraštis“ numeris. Tai bandymas sutelkti visas laisvas politines, kultūrines ir menines alternatyvas, kurios siekia pasipriešinti krizę išgyvenančiai kapitalistinei sistemai. „Juodraštis“ nėra vienos politinės srovės ar ideologijos ruporas, jame pateikiamas gana platus antiautoritarinių judėjimų bei nuomonių spektras – nuo laisvamanių ir feminisčių iki kontrkultūros aktyvistų ir kairiųjų libertarų.

Šis „Juodraščio“ numeris gimė ypatingomis aplinkybėmis, pasaulinės ekonominės krizės apogėjuje. Tačiau pagrindinis dėmesys jame skiriamas ne ekonominėms, bet politinėms ir socialinėms visuomenės egzistavimo sąlygoms. Lietuvoje po dešiniųjų ir neoliberalų pergalės parlamento rinkimuose taip pat vis labiau įsigali policinė valstybė, kurioje ekonominė priespauda, raginimai susiveržti diržus sutampa su padidėjusia policijos kontrole, draudimais ir žmogaus teisių ribojimais.

„Juodraštis“ stengiasi kurti alternatyvas valdančiųjų galią įtvirtinančiai korporacinei žiniasklaidai ir neofašistinių idėjų sklaidai Lietuvoje. Tikimės, kad jis suteiks daug naudingų žinių, kaip atsispirti valdžios represijoms ir keisti pasaulį, kad jame galėtų apsigyventi laisvi ateities žmonės.

206 puslapių leidinyje savo nuomonę pareiškia 34 autoriai ir judėjimai. Pagal tematiką „Juodraštis Nr.2“ suskirstytas į 10 rubrikų: „Pasipriešinimo teorija“, „Aktyvistų balsai“, „Kova prieš diskriminaciją“, „Darbas ir išnaudojimas“, „Kasdienybės revoliucijos“, „Universitetas kaip utopija“, „Radikalių judėjimų istorija“, „Anapus kultūros“, „Laisvamanių sambūris“, „Post Scriptum“.

„Kovos prieš diskriminaciją“ rubriką pradeda Vengrijos mokslų akademijos filosofijos instituto profesorius Gáspáras Miklósas Tamásas, kuris supažindina su kritinėmis pastabomis apie naujos fašizmo atmainos – postfašizmo – suklestėjimą. Niujorko Hofstros universiteto profesorė, radikaliajai feminizmo tradicijai priklausanti sociologė Silvia Federici pateikia naujus įrodymus, kad kapitalistinei ekonomikai šiltnamio sąlygas sudarė ne samdomojo darbo išnaudojimas, o neatlyginamas moterų darbas. Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė teigia, kad lietuviai yra vieni nepakančiausių Europoje jau vien dėl to, jog Lietuvoje įsigalėjo stipri tautinė valstybė, varžanti pilietines žmonių laisves. Rubriką užbaigia antidiskriminacinio apvalaus stalo diskusija „Panieka kitokiam žmogui – „lietuviškumo“ įrodymas“, kurioje dalyvavo laisvamanis Algirdas Likas, sociologas Artūras Tereškinas, filosofės Audronė Žukauskaitė ir Nida Vasiliauskaitė, anarchistas Darius Pocevičius, Elena ir Simona iš „Atviro galo“, feministė Margarita Jankauskaitė, libertaras Valdemaras Palevičius ir aktyvistė Vilma Pajuodienė-Fiokla.

„Juodraščiui“ buvo suteikta garbė pirmajam paviešinti atsikūrusių Lietuvos laisvamanių programinį dokumentą – manifestą, kuriame skelbiama anatema dogmatiškam klerikaliniam mąstymui. „Laisvamanių sambūrio“ rubrikoje pasisako Tarptautinės ateistų federacijos FIdA koordinatorius Paco Miñarro ir psichologinio egoizmo filosofijos šalininkas Valdemaras Palevičius. Šioje rubrikoje paviešintas ir „Ekskomunikos manifestas“, kuriuo reikalaujama visiems norintiems išduoti oficialus dokumentus, kad neliktų jokių abejonių dėl jų priklausymo „katalikų sektai“.

„Juodraštis“ Nr. 2 yra trečiasis leidybinės „Juodraščio“ grupės leidinys. Leidybinė „Juodraščio“ grupė – tai nepriklausoma aktyvistų iniciatyva, be valstybės ir komercinių struktūrų pagalbos užsiimanti radikalios literatūros leidyba. 2008 m. liepos mėnesį išleistas 1-asis „Juodraščio“ numeris, o 2008 m. gruodžio mėnesį – Alexanderio Brenerio ir Barbaros Schurz knyga „Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje”. 2009 m. „Juodraščio“ kolektyvas kartu su „Kitų knygų“ leidykla planuoja lietuviškai išleisti S. Home’o knygą „Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „Klasių kovos”, Hakimo Bey’aus traktatą „Laikinoji autonominė zona, ontologinė anarchija, poetinis terorizmas“ ir 3-ąjį „Juodraščio“ numerį, kuris bus skirtas išlaisvinimo teologijai, ekologiniam pasipriešinimui ir pasaulį krečiančiai kapitalistinei krizei.

Šis leidinys neturi jokių autorinių teisių. Autoriai atsisako visų turtinių ir moralinių teisių į savo straipsnius. Jie gali būti laisvai naudojami visais įmanomais būdais nenurodant autorystės ir neįspėjus autorių, skelbiami bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis. Ypač patartina juos kopijuoti ir platinti kokios nors verslo įmonės ar valstybinės įstaigos sąskaita.

Žurnalą jau galima įsigyti knygynuose. Jis taip pat platinamas aktyvistų susibūrimo vietose ir savuose platinimo taškuose. „Juodraštį“ Nr. 2 pigiau įsigysite: Vilniuje: Rūdninkų knygyne, Rūdninkų g. 20, tel. (5) 2610266, knygyne „Eureka“, S. Daukanto a. 2 / Universiteto g. 10, netoli Katedros, tel. (5) 2629146, Kaune: „Replique Boutique“, A. Mickevičiaus g. 8, tel. 8 600 24854.

„Juodraštį“ platina: Vilniuje – Darius, tel. 8 699 64287, Kaune – Rima, tel. 8 648 29680, Klaipėdoje – Darius, tel. 8 615 49470, Šiauliuose – Kristina, tel. 8 682 11690, Panevėžyje – Vilma, tel. 8 658 30692, Alytuje – Mantas, tel. 8 678 07884. Tapk „Juodraščio“ platintoju savo mieste – kreipkis tel. 8 699 64287 arba el. paštu: juodrastis@riseup.net

Skaitykite „Juodraštį“ internete: http://www.anarchija.lt/index.php/biblioteka.html#catid58

^{Redakcinė „Juodraščio“ kolegija}

***

^{Iliustracijos: LUNI.lt}

Vieni žmonės yra darbštūs, kiti – ne. Paprastas ir akivaizdus faktas. Tai štai aš ir pamaniau – ar yra koks nors “darbo genas”, kurio dėka kai kuriems žmonėms darbas nėra kančia ar būtinybė, o greičiau – siekiamybė. Taip, kalbu ir apie save. Kartais skęstu darbuose ir keikiu save už tai, kad mano miego normos dažniausiai beveik nepastebimos, o paakiai retkarčiais įgauna spalvą, kurią tėtis palaiko nubėgusiu tušu. ;D Taip, man juokinga, nes man patinka dirbti, jaustis ne tiek naudinga, bet judančia į priekį ir besistengiančia kurti savo gyvenimą.

Mano močiutei tuo tarpu, kai stengiuosi kurti savo laisvę, atrodo, kad neturiu gyvenimo, nes neturiu gyvenimo draugo, o man jau 21! Viename mažo biudžeto filme išgirdau mane labai pralinksminusią frazę: “Neturiu gyvenimo, tai kam man tas gyvybės draudimas?!” Kartais ir aš pasigendu to “gyvenimo”, kai per darbus nematau nei draugų, nei šeimos, mane pamiršta pakviesti į vakarėlius, nes juk visada esu pernelyg užimta (beje, gyvybės draudimo neturiu) ir pildau ataskaitas kai turėčiau mokytis ir mokausi, kai turėčiau ilsėtis, o ilsiuosi (jei ilsiuosi), kai turėčiau linksmintis.

Gal kai kam tai ir atrodo kaip beprasmė menkavertė karuselė, tačiau šito varginančio pasivažinėjimo vaisiai padeda net jei retai ir koncentruotai, bet svaiginančiai pajusti ne tik gyvenimo, bet ir išsipildžiusių svajonių skonį. Nežinočiau, ką daryti, jei nedirbčiau, o tik studijuočiau… Galų gale, net kai buvau besusitaikanti nedirbti šią vasarą (krizė suvalgė senąjį darbą ir nuo liepos būčiau laisva!), gavau porą kvietimų į darbo atrankas ir jau degu noru gauti naujo darbo.

Niekas neišjungia manyje to darbo geno. O gal tai laisvės troškimas? Nesu tikra, bet šiandien tai yra mano gyvenimas. O kaip sakė House’o mylimas “filosofas” ;> Mick Jagger, “you can’t always get what you  want, but if you try sometimes you might just get what you need”.