drugelis

Matyti – tai nereiškia rinktis akimis.

mėgstu žaisti pasjansą
pavadinimu „liūdesys“

dėlioti ant stalo, šalia kavos
kortas pagal jų statusą

kortas kitų (tik ne savo)
burti kitiems (sau negalima)

sau – negaliu

retkarčiais įmerkiu didįjį pirštą į kavą
ir piešiu ant stalo jausmo vingius
uždraustų žaidimų trajektorijas

kitų gyvenimai analizuojami
tarsi dokumentiniai filmai

mano filmas – besibaigiantis su manimi
ir finalo, kurio nelaukiu – nesulaikysiu

jei tai būtų žaidimas atviras
turėčiau palikti stalą

bet žinau, kad yra ne taip
tad lieku – – – – – – – – – –

ak, per daug aš žinau

(2006)

Jei ta, kas šiandien beldžia į duris – mirtis
Jos tavo akys, tavo pirštai
Ir nevilnietiška tartis

Pasvarsčius – mirti man gerokai per anksti
Šiandieną kapinėse tiršta
Todėl kol kas išeis kiti

Šiandien aš elegantiškai kitų gedžiu, todėl švenčiu
Kai tie kiti aplinkui miršta
Ir žemėje mažiau svečių

2007 m. lapkritis

Strėlė iš lanko
Dievo link paleista
Sudie, manasis vaike.
Nors ką tik susitikom
Tad labai man
Atsisveikint keista

Kasdien po žingsnį
Po lietimąsi
Nutolstam mes.
Vienatvė savo darbo
Kruoščiai imasi,
Jei silpną vietą ras.

Tačiau tuo pat metu
Dar niekuomet
Nebuvom taip arti
Ir taip kartu.
Ar tu jauti?
Nes aš jaučiu.

2007 m. spalis

Sijono klostėse saulėlydis užmigo
Plaukais užklojau snaudžiančius vaikus
Man šią savaitę parą pamiegot pristigo
Šį mėnesį nebuvo laiko mint sapnų takus

Nes visą šitą laiką aš rašiau ligi ankstyvo ryto
Užmerkusi akis sapnuodavau raides
Eilėraščiai kaip šilti lietūs lijo, tyliai krito
O paryčiui, rausvėjant žarai, vis taisydavau klaidas

Skubėjau baigti knygą pirmą, gal ir paskutinę
Nes nežinojau laiko kiek šioj žemėje turiu
Vėliau įsilindau giliai kaip kad Sokratas į statinę
Ir visą amžinybę jau iš ten išlįsti negaliu

Vis sėdžiu tamsoje šiltai ir kiek nuobodžiai
Ir teka valandos kažkur į užmaršties laikus
O kartais kaip ta vilkė orą uostau godžiai
Ir kojos mintyse vis lekia į laukus

Ar laisva būti tik iliuzijų kelionės?
Ar žodis laimė tai tik sąvoka tuščia?
Ir rodos man, kad mūsų prakeikimas – abejonės
Ir kai gyvename rytoj ir vakar, o ne čia

2007 spalis

vėjas pakyla

šnara nendrės

kaimynai pagarsina muziką

dvi mergaitės

sėdi ant mirštančio

ežero

jose tylut tylutėliai vaidenasi -

juodi lietaus lašai

pakybę ant nuogų

medžio šakelių

tviska saulės

spinduliuose

grįžta paukščiai

į pragarą

it niekad nebūtų išvykę -

juose taipogi atvėso

ir po akmeniu

krebžda

šiuo metu mes

su katinu

lakame

iš perregimo

dubenėlio

avarijos mums neįdomios

gaisrai mūsų negraudina

ir sprogimuose nėra nieko ypatingo

nors šiuo

metu kaip tik tai ir lakame

iš perregimo

stiklinio dubenėlio

o dabar –

ne,

nebelakame

apskritai

pasaulyje mūsų niekas nedomina

ir šiaip

nelabai ten kas vyksta

tik va

neperseniausiai

iš saulės

kažkoks vandalas plytą

išlupo

tad kai skambina

į duris

pro skylę

lengviau įžiūrėti

veidus

Nežinau, kas man pasidarė, gal vienas pokalbis, o gal ir užpuolusi liga privertė nejuokais dar vieną kartą susimąstyti apie gyvenimą, jo prasmę ir viską, kas su tuo susiję. Būtų baigęsi kaip ir kiekvieną kartą po panašaus filosofinio apmąstymo paprastu proto ir dvasios nušvitimu, bet šį kartą nevisai pavyko. Tiesiog nejučia paėmiau tušinuką ir popieriaus lapą ir pradėjau rašyti. Ilgai netrukau, eilėraštis gimė per 15 minučių, o ir mąstyti per daug nesistengiau – viskas ėjo tarsi savaime. Taigi va, prašom, mano pirmasis eilėraštis Tik noriu pasakyti, jog niekada to nedariau, o tuo labiau ir nemėgau jokios poezijos, taip kad nežinau kas čia vyksta su manim ;DD

*****

Išduotas angelas

Einu bedugnės kraštu,
Stebėdamas vasaros saulėlydį,
Kuris kadaise reiškė man tiek daug,
O dabar pavirto tik viską naikinančia ledine šviesa.

Ir nors jau greitai naktis kvies mane namo,
Aš nenoriu niekur eiti, nes Tu, bejausmi dieve,
Pats sulaužei savo taisykles, iš begalinės meilės,
Leidai man suprasti, koks melagis vis dėlto esi.

2008.11.03, 23:54, Vilnius

*****

Kas privertė parašyti šitą nesąmonę, jau beveik žinau, tik tai galbūt atskleisiu kažkuriame kitame įraše…

Mano mama genijė. Konspektavo mano visą vaikystę, tad dabar galiu pasiskaityti ir pasipuikuoti, kad jau gimiau talentinga ir puiki.

Norėčiau pasidalinti savo 1993 metų kūrybos perliukais. Man tada buvo penkeri.

Lėle, lėle, mylimoji!
Ko tu nori, ko tu nori?
Gal į lauką pasivaikščiot?
Gal pašnekinti lėlytę?

*******

Lietus lyja lyja -
niekaip nesustja.
Aš tavęs nebijau -
Reikia žemei atsigerti.
Reikia saulei šviest,
kad obuoliai noktų
kuo greičiau!

*******

Kai užaugsiu didelė,
mokėsiu daug dainų.
Bet dabar trumpa dainelė,
nes aš maža. Kva kva kva

*******

Kalėdų naktį nykštukai
Ir Kalėdų Senis
Su rogutėm čiuožė
Su varpeliais -
iš mėnulio spindulių.
Su bateliais -
iš saulės spindulių.
Su kepurėm iš braškių.

******

Pasėjau mergelę, žalią uogelę
Mergelė užaugo artojėlė
Arė arė, kol išarė kirminą
Tol arė kol išarė mešką.
Pasėjau žilą bernelį
Berniukas užaugo,
Jį mokino šokti pievelėj.
Užaugo bernelis, kai buvo penkerių metelių!

Puikios baltos eilės sakyčiau. Analizavimą ir interpretavimą paliksiu jums Taip pat turiu kolekciją perliukų kurie šiaip išsprūsdavo šitame amžiuje, bet pataupysiu dar

Spalvoti akmenukai
sukritę kryžium
žiūrinčiu į keturias ašis.
Vienoj – mano vienatvė,
o kitoj – aistra,
trečioj – vaikystė,
likusioj – užmigusi svaja.
Kur aš? Paklydau
tarp kelių vaivorykštinių.
Sugrįšiu
pilku akmenėliu
širdin marguolio
vieną naktį
arba dieną.

Neberadau šiandieną
Koplyčioj elgetos prie lango
Vitražo margą sieną
Pilki balandžiai lanko.

Gera žinia, naujiena
Kaip senas tėvo draugas
Nudžiugino tą vieną:
Svetur jo turtą saugo.

Kas eitas, kas važiuotas
Atvyko palydėti
Paliks ražines šluotas
Potieriannye dieti

(autoriaus pastaba “potieriannye dieti” – pasimete vaikai)

Atleisk, jei norėčiau užklausti…
Atskriek meteorų lietum
Melodijom dainių nuausta
Ateik atgalios. Tiktai tu

Nubrauksi tą ašarą karčią
Pamosi obels šakele
Visą išmintį dirvom suarčiau
Šalimais būčiau pieva žalia.

Ir žydėčiau pavasariu. Vėlei
Grįžčiau gruodžiu žvarbiu pas tave
Mes gyvenimui Meilę prikėlėm
Ąžuolų šimtamečių galia.

Tu dosniai man suteikei laisvę
Ir knygą gamtos dovanojai
Nuo saulės žemelė įkaista
Nusvyra smilgelė prie kojų.

Galiu nesustodama bristi
Pirmyn žvelgti, sapną gvildenti
Poetinį žodį paristi
Ir sviesti į žmogišką gentį.

Kaip strėlę tą mintį paleisti
Pavyti greitu ereliu
Ir mylint kentėti neleisti
Negailint žodelių meilių.

Mane pasitiko uostamiesčio šviesos
Ir mirksinčios akys laivų
Žuvėdros lenktynių su burėmis ėjo
Atvėso ir tapo ramu.

Sėdėjau ant kranto viena. Monologą
Vedžiau: Tai kodėl?.. Ir kada?.. Ir iš kur?..
Tolumon nuviliojo kaip elgetą nuogą
Svaja pasiliko svetur.

Svyruoja mūs mintys:
Rytuos – Vakaruos
Vėl norime gimti
Senoliais karuos.

Minutei sustoję
Išgirsim iš tolo
Ritmą į koją
Mušančius noriai.

Naujai suformuota
Viltim pagimdyta
Mūs armija moja
Iš vienkiemių. Rytas

Išauš dainose
Ir skaidrumas dangaus
Pasveikins naujakurio būstą
Laimingi tautiečiai
Bulvienę ragaus
Iš miego gilaus a t s i b u s i m.

Banalūs žmonės tapo
Žemi geismai apniko
Nuo užmirštojo kapo
Seni vardai išnyko.

Pamiršo kuo gyveno
Į ką duonelę mirkė
Panoro kito peno
Net akmenys pravirko.

Su dulkėmis užtrynė
Voratinkliais apraizgė
Čebatais purvą mynė
Klampynę rankom maigė.

Nelengvas bus grįžimas
Šaknis aplink išbarstė
Toksai tautos likimas
Palaidotai be karsto.