Spalio 27 d. Žemės ūkio ministerija informacijos apie žemės ūkį rengėjams kaimyninėje Lenkijoje organizavo du seminarus „ES paramos naudojimosi geros praktikos pavyzdžiai“ temomis. Lietuvos žurnalistų delegacija Grajeve  (Lenkija) aplankė kooperatinę pieno perdirbimo įmonę „Mlekpol“ ir jos dalininko – ūkininko Jan Zavadzki ūkį. Kooperatinė pieno perdirbimo įmonė „Mlekpol“ šiuo metu per dieną perdirba pieno tiek, kiek kasdien perdirba visos penkios Lietuvoje veikiančios didžiosios pieno perdirbimo įmonės, o kooperatyvo nariams už natūralų pieną moka vieną didžiausių visoje Lenkijoje kainą – 1,15 zloto arba 94 lietuviškus centus. Ir pieno kooperatinė pieno perdirbimo įmonė, ir ūkininkas yra sėkmingai pasinaudoję ES parama.

Neatsisako pieną supirkti ir iš smulkiųjų

Lietuvos pieno gamintojų planai statyti kooperatinę pieno perdirbimo įmonę, pasinaudojant Europos Sąjungos parama, – ne iš naujo kuriamas „dviratis“. Būtent tai ir bandyta parodyti žemės ūkio tema rašantiems šalies žurnalistams, kurie entuziastingai sutiko Žemės ūkio ministerijos kvietimą susipažinti su kooperacijos pieno pramonėje privalumais kaimyninėje Lenkijoje. Juolab, kad čia net apie 70 proc. ūkininkų pagaminto pieno perdirbama kooperatinėse pieno perdirbimo įmonėse. Dienai į kelionę išvykę žurnalistai turėjo galimybę patys sužinoti, kaip buvo kuriama viena didžiausių Lenkijoje kooperatinių pieno perdirbimo įmonių, kokia jos nauda pieno gamintojams ir įžvelgti tolimesnes kooperuoto pieno sektoriaus perspektyvas.

Savo veiklą 1982 m. pradėjęs pieno perdirbimo kooperatyvas „Mlekpol“ šiandien jungia 14 tūkstančių kooperatyvų narių. Kooperatyve yra įvairių ūkių: ir smulkių – apie 10 litrų pieno per dieną pristatančių į vis dar veikiančius pieno supirkimo punktus (tokių ūkių kooperatyve vos 15 proc.), ir stambių, per dieną tiekiančių apie 2,5 tūkst. litrų pieno (apie 85 proc. kooperatyvo žaliavos tiekėjų yra stambūs ūkiai). Tiesa, pieno supirkimo kaina, kurią gauna stambūs ir smulkūs ūkiai skiriasi. Tai priklauso nuo pieno surinkimo kaštų.

-„Mlekpol“ šiandien turi 12 pieno perdirbimo įmonių, kurios per dieną superka apie 4,1 mln. litrų pieno ir gamina net 120 pavadinimų pieno produktų. Mūsų produkcija nėra pati pigiausia – parduotuvėse pieno litro kaina siekia ir 3 zlotus (2,5 Lt), tačiau Lenkijoje užimame apie 14 proc. pieno produktų rinkos. Apie 60 proc. „Mlekpol“ produkcijos eksportuojame į įvairiausias pasaulio šalis“, – pristatydamas kooperatinės pieno perdirbimo įmonės veiklą sakė ilgametis kooperatyvo valdybos pirmininkas Edmund Boravski.

Kooperatyvas sėkmingai pasinaudojo SAPARD parama – už 30 mln. zlotų (8 mln. Lt) modernizavo pieno ir grietinėlės gamybos bei fasavimo linijas, sūrių gamybą. Kadangi įmonė neatitinka šiuo metu ES paramos gavėjams keliamų reikalavimų (stambios žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės neremiamos), dar 200 mln. zlotų pastaraisiais metais į perdirbimo įmones investavo patys kooperatyvo nariai. Pasak kooperatyvo valdybos pirmininko, šiandien pieno „Mlekpol“ metinė apyvarta siekia 2 mlrd. zlotų (1,6 mlrd. Lt), o įmonės kapitalas vertinamas 6 mlrd. zlotų (4,8 mlrd. Lt).

Visos dvylika „Mlekpol“ pieno perdirbimo įmonių specializuojasi tam tikrų pieno produktų gamyboje. Lankyta įmonė Grajeve per dieną perdirba 1,5 mln. litrų pieno ir specializuojasi pieno (28 mln. litrų per mėnesį), grietinėlės, varškės (300 t per mėnesį 4 ir 8 proc. riebumo), sviesto ir tepiųjų riebalų mišinių (2,5 tūkst. t per mėnesį), pieno, grietinėlės miltelių (9 tūkst. t per mėnesį) gamyboje bei sūrių (4,5 tūkst. t per mėnesį) fasavime. Įmonėje dirba apie 220 žmonių.

Žaliavos kokybės atsekamumas ugdo pieno gamintojus

Daug klausimų žurnalistai turėjo dėl žaliavinio pieno kokybės tikrinimo ir atsiskaitymo su kooperatyvo nariais.

Įdomu tai, kad „Mlekpol“ žaliavinio pieno pristatymo paslaugą perka iš privačios įmonės, kuri dirba su moderniais pienovežiais. Jų cisternos suskirstytos į tris sekcijas po 5-6 tūkst. litrų talpas, kuriose telpa iš 3-4 ūkininkų surinktas pienas. Į įmonę atvežtas pienas tikrinamas vietinėje laboratorijoje. Tik įsitikinus, kad jis yra kokybiškas, pienas naudojamas gamybai.

„Nesunkiai atsekama žaliavos kilmė – pati geriausia drausminimo priemonė gamintojui. Radus nekokybiško pieno, gamintojas įpareigojamas padengti visas dėl netinkamo pieno įmonės patirtas išlaidas: transporto kaštus, sugadintą kitų ūkininkų pieną, pieno utilizavimą ir t.t. Tačiau tokių atvejų pasitaiko labai retai“, – patirtimi dalijosi keliolika metų „Mlekpol“ Grajevo įmonėje dirbantis Zbignev Groščyk.

Žaliavinio pieno supirkimo kainos kooperatyvo nariams yra nustatomos pagal tuo metu rinkoje esančias kainas. Pasak kooperatyvo atstovų, kooperatyvo nariams mokama kaina visada yra viena didžiausių. Šiuo metu ji siekia 1,15 zloto (94 lietuviškus centus) už litrą natūralaus pieno. Lenkijoje tai yra antra daugiausiai už žaliavą mokanti įmonė.

Jei kooperatinė įmonė uždirba pelno, metų gale per paskutiniuosius mėnesius ji pakelia pieno supirkimo kainą kiekvienam kooperatyvo nariui proporcingai pagal pristatytą pieno kiekį. Toks priedas metų gale gali siekti 0,096–0,12 zloto (12 – 15 lietuviškų centų) už kiekvieną pristatytą litrą pieno.

„Mlekpol“ pieno perdirbimo įmonės direktorius Z. Groščyk į žurnalistų klausimus apie galimybes žaliavinį pieną pirkti Lietuvoje atsakė: “Į Lietuvos prekybos centrus tiekiame pieną „Margė“, tačiau Lietuvoje pieno neperkame ir artimiausioje ateityje tokių planų neturime, mums svarbiausia pasirūpinti savo kooperatyvo narių gerove“.

Tai buvo laikai - kišenės buvo pilnos pinigų!

Žurnalistų iš Lietuvos delegacija apsilankė ir pas vieną iš kooperatinės pieno perdirbimo įmonės akcininkų – čia pat Grajeve gyvenantį ūkininką Jan Zavatskį. Iš tėvų 1986 m. perėmęs ūkį, kurį tada sudarė 40 ha žemės, 30 melžiamų karvių ir keliasdešimt penimų kiaulių, Janas nuolat jį plėtė, investavo į naujas technologijas ir specializavosi pienininkystėje. Vienas seniausių kooperatinės pieno perdirbimo įmonės akcininkų šiandien dirba 200 ha žemės, laiko 80 melžiamų karvių ir kasdien kooperatyvui parduoda po 2 tūkst. litrų pieno. Ūkininkas didžiuojasi savame ūkyje įdiegta kompiuterio valdoma melžimo ir pašarų dalijimo sistema, embrionų transplantacijos metodu gaunamu prieaugliu iš itin produktyvių karvių, su nekantrumu laukia ir šiomis dienomis jo ūkį pasieksiančios naujos, su ES parama įsigytos žemės ūkio technikos. Nudirbti visus darbus ūkyje jam padeda žmona ir vienas samdomas darbininkas. Ūkininko planuose ir nauja karvidės statyba.

-Kuriant šeimos ūkį teko daug mokytis, keliauti po pieno ūkius Olandijoje, Švedijoje. Būtent iš ten atsivežėme pirmąsias produktyvias holšteinų veislės karves, kurios ir šiandien sudaro mūsų melžiamų karvių bandos pagrindą”, – noriai su atvykusiais žurnalistais ilgamečiais įspūdžiais dalijosi ūkininkas.

Pasak šeimininko, jo ūkyje per laktaciją primilžis iš karvės siekia 8,9 tūkst. litrų. Kasmet karvių banda atnaujinama 10-13 proc. ūkyje užaugintu prieaugliu. Dalis veislinių buliukų ir telyčių kasmet parduodama kitiems ūkiams ar veislininkystės įmonėms, kiti  – mėsai.

Užklaustas apie palankias pieno supirkimo kainas 2007 m. ir kokią įtaką jos turėjo ūkio plėtrai, lenkų ūkininkas smagiai sujudo: “Tokio aukso amžiaus, kai už litrą pieno gaudavome po 1,8 zloto (1,44 Lt), turbūt ilgai teks laukti. Tada, į kurią kišenę ranką bekištum, rasdavai pinigų. O metų gale iš kooperatyvo gautas priedas leido pastatyti ūkinį pastatą ir sutvarkyti kiemą. Tuo tarpu nuo 2008 m. mūsų diržai gerokai suveržti. Tiesa, dabar situacija šiek tiek keičiasi“.

Neseniai manęs paklausė, kokie būtų patarimai žaliajai, aplinkosaugai draugiškai gyvensenai. Pagalvojau, kad tokių patarimų būtų milijonas – žmogus tiesiog gali paskęsti eko-patarimų jūroje. Galiu suprasti, kad dažnai tokiam žmogui reikia trumpų ir greitų atsakymų.

Todėl pabandžiau atskirti 3 reikšmingiausius, pagal mane, patarimus, kurių laikydamiesi homo sapiens sapiens turi šansą išgyventi šioje Žemėje ilgiau ir sveikiau, nes ir pati mūsų planeta kentės mažiau nuo mūsų – nuo didžiausių gamtos kenkėjų, kuriuos kada nors žinojo pasaulio istorija.

1. Vartok mažiau.

Pirk mažiau daiktų. Daugumoje atvejų galima apsieiti be naujausių technikos išradimų, be naujų blizgančių baldų, indų, t.t. Kad visą tai pagaminti, naudojami mūsų planetos resursai bei teršiama aplinka. Dalį dalykų dar galima perdirbti, tačiau kita dalis atsidūria savartynuose, o ir pats perdirbimas reikalauja nemažai energijos ir toli gražu nėra pats geriausias būdas gyventi eko-sąmoningai.

Kuo daugiau daiktų, tuo mes laimingesni?

^{DG Jones}

2. Valgyk daugiau augalinės kilmės produktų.

Maistas yra nemaža ekologinio pėdsako dalis, o taip pat tai, be ko mes negalime gyventi: net jei ateis tokia diena, kai negalėsime įpirkti kokio nors naujo daikto, valgyti tai vis tiek valgysime – todėl yra ypač svarbu subalansuoti savo mitybą taip, kad ji turėtų kuo mažiau poveikio aplinkiniam pasauliui. Gyvulininkystės veiklai, lyginant su augalininkyste, reikia žymiai daugiau tokių resursų kaip vandens, energijos bei dirbamos Žemės plotų; jos veikla yra vandens užterštumo priežastis numeris vienas, o į atmosferą yra išmetama daugiau šiltnamio dujų nei tai daro visi pasaulio automobiliai kartu sudėjus.

Jei visas pasaulis valgytų tik augalinius produktus, tai taip pat padėtų išmaitinti daugiau žmonių.

^{Mr. Kris}

3. Neturėk daugiau 2 vaikų.

…o dar geriau – tik vieną. Ilgai ignoruota Žemės gyventojų pertekliaus problema, atrodo, tampa vis labiau aktualia – Jungtinių Tautų atstovės Thoraya Ahmed Obaid žodžiais, „mes negalėsime išspręsti skurdo, bado, ligų ir aplinkos niokojimo problemų tol, kol nepradėsime spręsti gyventojų populiacijos ir reprodukcinės sveikatos problemą“. Dabar Žemėje gyvena daugiau kaip 6,7 mlrd. žmonių. 2015 metams prognozuojama, kad Žemėje gyvens jau netoli 8 mlrd. žmonių. Tačiau kiek gi iš tikrųjų žmonių gali gyventi Žemėje, kiek jų gali save pramaitinti be problemų, bei koks bus žmonių bendradarbiavimas ateityje? Jau dabar daugelyje šalių spartus gyventojų gausėjimas kelia nemažai ne tik aplinkosauginių, bet ir socialinių problemų. Atrodo, visi ženklai įspėja, jog žmonija turi sustabdyti savo rūšies atstovų šioje planetoje skaičiaus augimą. Jei kiekviena šeima turėtų ne daugiau dviejų vaikų, visuomenėje nebeliktų žmonių prieaugio – tai būtų tikras atokvėpis mūsų planetai bei tiems regionams, kur ypač pasireiškia maisto trūkumas.

Pernelyg didelė populiacija reiškia kovą dėl Žemės resursų ir aštresnę išgyvenimo konkurenciją.

^mattlemon

Apie gyventojų pertekliaus problemą kiek plačiau tinklaraštyje bus parašyta artimiausiom dienom.

Pabaigai – čia tėra tik mano asmeniniai pastebėjimai. Gali būti, kad kito žmogaus reikšmingiausių 3 patarimų top’as būtų kitoks. Koks būtų tavo?

Namai. Birželio 5-ąją, pažymint Pasaulinę aplinkos dieną, buvo rodomas prancūzų fotografo ir dokumentininko Yann Arthus-Bertrand filmas „Namai” – tai ilgametražis filmas apie Žemės grožį bei… apie mūsų daromą žalą jai (tai yra mūsų namams!) ir būtinybę išsaugoti tai, ką turime ir ką norime palikti mūsų vaikams. Kas dar šio filmo nematė, tai gali patogiai padaryti štai čia. Tačiau „viską jau žinantiems“ filmas nieko naujo nepasakys, o abejojantiems faktų ir mokslinių pranašysčių tikslumu beliks tik parašyti kritišką recenziją.

EP rinkimai. Švedų Piratų partija, susikūrusi prieš mažiau nei 4 metus,  savo šalyje sugebėjo surinkti 7,1% rinkėjų balsų ir užtikrinti 1+1 mandatus Europos Parlamente („+1“ kol kas reiškia dalyvavimą stebėtojo teisėmis). „Piratai“ kovoja už skaitmeninį privatumą piliečių gyvenime, nori legalizuoti duomenų apsikeitimo tinklus ir reformuoti autorinių teisių įstatymus. Tai – sąlyginai geros naujienos mėgstantiems parsisiųsti kokį filmą, ir blogos – įrašų ir kitoms multimilijoninių kapitalų kompanijoms… Įdomu tai, kad Piratų partija stebėtinai greitai plečiasi visoje Europoje ir jau turi pasiekėjus net ir Lietuvoje, tad jei nesate patenkinti esančiomis partijomis Lietuvoje, gal revoliucioneriai-piratai jus sudomins? Jie turi jau ir savo tinklapį, ir forumą, o paskutines su piratais susijusias naujienas galima perskaityti pas Gru.

Europos Parlamento rinkimuose neblogai pasirodė ir Žalieji (kurių Lietuvoje dar neturime): jie gavo dar 10 papildomų vietų Europos Parlamente, palyginus su 2004  metais. Jie taip pat yra kategoriškai nepatenkinti duomenų apsikeitimo tinklų persekiojimais ir teismais bei turi tam skirtą kampaniją „I wouldn’t steal“.

Bendram vaizdui: EP rinkimų rezultatai ir frakcijų palyginimai yra štai čia.

Vegetariškas miestas. Belgijos miestas Ghent tapo pirmuoju pasaulyje miestu, kuriame vieną dieną per savaitę atsisakoma mėsos – žmonės yra kviečiami maitintis vegetariškai: taip siekiama sumažinti neigiamą gyvulininkystės poveikį aplinkai. Tuo tarpu keliaujantiems vegetariškos virtuvės mėgėjams pravartu žinoti, kad geriausi šia prasme miestai yra Singapūras, Čiangmajus, Taipėjus, Kiotas, Vankuveris, Sidnėjus, Londonas, San Franciskas, Portlandas (OR), Niujorkas ir Meksikas, nors kiekvienai šaliai galima būtų prirašyti ir savo, vietinių miestų sąrašą, kaip, pvz., šį su JAV miestais. Įdomu, koks būtų lietuviškas sąrašas?

Eko laboratorija. Liepos mėnesį Vilniuje pradės veikti „Eko laboratorija“ – dirbtuvės, kuriose nauji daiktai bus gaminami iš senų, sudėvėtų daiktų ir medžiagų. Norintys dalyvauti dirbtuvėse turėtų registruotis el.pašto adresu iki birželio 30 dienos.

Pabusk! Dar vienas įdomus filmukas, trumpai ir aiškiai papasakojantis mums, kodėl klimato kaita reikalauja veiksmų jau dabar:

Turite kitų įdomių naujienų? Praneškite!

***
^{foto: Roo Reynolds}

Klimato ir vegetariškos mitybos aktyvistai kartu su žinomu publicistu Toivo Jokkala ir Europos parlamentaru Jens Holm parengė tinklapį meatclimate.org, kuriame patalpino savo ataskaitą „Gyvulininkystė ir klimatas“ apie gyvulininkystės poveikį klimato kaitai bei apie kol kas destruktivią ES politiką šiais klausimais. Pranešimas yra išverstas į 8 kalbas – gal kam nors bus įdomu žvilgtelti.

Tuo pačiu metu dar viena asmenine iniciatyva pasižymėjo britų konservatorius, Europos Parlamento viceprezidentas (!) Edward McMillan-Scott, pradėjęs taip vadinamosios „žaliosios kortelės“ kampaniją, siekiančią paraginti europiečius bent vieną dieną per savaitę mėsiškus patiekalus pakeisti augalinėmis alternatyvomis. Taip siekiama sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas bei taršą. Pats EP viceprezidentas vengia mėsos, pirmiausia savo pavyzdžiu įrodydamas tokių netradicinių kovos su tarša ir klimato kaita priemonių būtinybę.

Kampanijos „Žalioji kortelė“, kuria gavo ir visi europarlamentarai, atrodo štai taip.

Jei jau Europos Parlamento politikai savo valios dėka gali pakeisti savo gyvenimo būdą vardan trupūtėli geresnio pasaulio, gal galime ir mes?

ES Parlamentas priėmė naują klimato kaitos rezoliuciją „2050 m. – ateitis prasideda šiandien“, kurioje viena iš adresuotų problemų yra neigiama mėsos pramonės įtaka aplinkosaugai ir klimatui. Pirmiausiai pripažįstama, kad grūdų ir sojos, skirtų gyvulių pašarams, auginimas yra atsakingas už esminių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą; buvo nutarta labiau atsižvelgti į JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos 2006 metų lapkričio mėnesio pranešimo „Livestock’s long shadow“ rekomendacijas (šioje ataskaitoje teigiama, kad gyvulininkystės pramonė atsakinga už 18% visų antropogeninių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą); taip pat buvo nutarta ieškoti būdų pereiti nuo intensyvios gyvulininkystės link darniuoju vystymusi paremtos ūkinės veiklos; per rezoliucijos aptarimą buvo pažymėta, kad tuo pat metu turėtų būti skatinamas mėsos vartojimo mažinimas, ypač industrinėse šalyse. 162 Europos Parlamento nariai balsavo už tai, kad būtų aiškiai apibrėžti būdai ir rekomendacijos mažinti mėsos vartojimą Europos Sąjungoje; tiesa, kol kas ES Parlamentas nesiryžta imtis drąstiškų ir taip reikiamų, anot įvairių aplinkosauginių grupių, reikalavimų griežtinti gyvulininkystės sektoriaus veiklą.

Šiandien Švedijos parlamente vyks organizuotas kairiųjų frakcijos seminaras dėl gyvulininkystės įtakos klimatui. Tai jau nebe pirmą kartą, kai neigiama gyvulininkystės įtaka aplinkosaugai ir klimatui yra aptariama aukščiausiame politiniame lygyje – daugelis direct action aktyvistų spėja, kad viena iš priemonių mažinti mėsos vartojimą – mėsos mokesčiai – yra tik laiko klausimas.

***
^{Igualdad Animal | Animal Equality}

Peticija – UŽ EKOLOGIJOS MOKESČIO MĖSAI ĮVEDIMĄ ir PRIEŠ PVM LENGVATAS MĖSAI IR JOS GAMINIAMS: http://peticija.lt/visos/1118

Kažkodėl tapo įprasta matyti, kad kai pasaulis žengia vieną žingsnį pirmyn, Lietuva žengia vieną atgal. Taip galima įvertinti Seimo sprendimą siūlyti mažinti mokesčius mėsai ir jos gaminiams. Nepaisant to, kad vis daugiau pasaulio aplinkosauginių organizacijų praneša apie gyvūninių produktų gamybos žalą mūsų Žemės resursams, o Jungtinės Tautos pradeda raginti politikus imtis aiškių reformų, Seimo nariai (kaip visada?) siūlo eiti priešinga kryptimi, motyvuodami naujų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifų įvedimą galimu mėsos kainų sumažėjimu, darbo vietų atsiradimu, ir kas juokingiausia, „suvienodėjimu konkurencinių sąlygų su turgaus prekeiviais“ (tiesą sakant, tikrai sunku patikėti, kad konkurencinės, tarkim, „Maximos“ ir turgaus prekeivių sąlygos realybėje yra vienodos, o dar sunkiau patikėti, kad siekiama didelių, pelningų įmonių dar didesnio pasipelnijimo). Pataisų iniciatorius V.Kurbauskis tvirtina, kad įvedus 5 proc. tarifą atšaldytai mėsai per 2003-2006 metus mėsos suvartojimas išaugo net 1,5 karto – lyg tai būtų kuo didžiuotis: gal tiesiog Lietuvos politikai (nors iš tikrųjų, ne tik Lietuvos) nėra susipažinę su įvairiomis publikacijomis gyvulininkystės tema, nurodančiomis jos neefektyvumą naudojant Žemės resursus bei maitinant sparčiai augančią žmonių populiaciją? Tiek aplinkosauginių, tiek valstybinių ir kitų institucijų ratuose (nekalbant jau apie sveikatos organizacijas) bei žiniasklaidoje (1, 2, 3, 4…) vis labiau raginama mažinti mėsos vartojimą (štai kad ir Londono taryboje) – būtų apmaudu, jei Lietuva šiuo klausimu liktų visiškai abejinga.

Net jei mes spjausime į aplinkosaugą, nekreipsime dėmesio į žmonių populiacijos ir pasaulinio bado problemas, ir, tuo labiau, į etiką ir „visas tas gyvūnų teises“, argumentas, kad mėsos kainos Lietuvoje sumažės įvedus papildomas PVM lengvatas, nėra visiškai teisingas: 2007 metais Valstybės kontrolė nustatė, kad didžiausią naudą dėl sumažinto PVM tarifo gauna ne prekių vartotojai (tai yra mes, paprasti piliečiai), o susijusios su gyvulininkyste įmonės; ir, beje, nereikia pamiršti, kad Europos Sąjungos gyvulininkystės sektorius ir taip gauna milžiniškas ES dotacijas (kartu su parama kitoms žemės ūkio sritims skaičius siekia €50-55 milijardų kasmet, įskaitant ir netiesiogines subsidijas).

Pažiūrėkime, kas vyksta mėsos mokesčių linkme pasaulyje, o tiksliau, Švedijoje: kaip jau buvo rašyta pranešime „Kova už ekologinius mokesčius gyvūniniams produktams“, nors gyvulininkystės sektorius, anot Jungtinių Tautų ataskaitos, yra atsakingas už 18% šiltnamio efektą sukeliančių dujų (daugiau nei visas transportas – 13,5%), gyvūniniams produktams Švedijoje yra taikomas tik bendras maisto produktų pridėtinės vertės mokestis: 12%. Palyginimui, benzinas, kuris, sąlyginai, kiek netiksliai vis dar yra apibūdinamas kaip didesnis taršos šaltinis, Švedijoje yra apmokestinamas net 150% (energijos, CO2 bei pridėtinės vertės mokesčiai).

Šių metų kovo mėnesį, tiesa, Švedijos parlamentas diskutavo galimą mokesčių mėsai didinimą – aplinkosaugininkų nenaudai, kol kas jokiems pakeitimams Švedijos parlamentarai nesiryžo. Tačiau to kol kas nesitikėjo ir patys optimistiškiausi „žalieji“: atvirkščiai, tvirtinama, kad teigiamu rezultatu jau yra pačios diskusijos šiuo klausimu svarbiausioje šalies instancijoje. Tuo labiau, ekologinių mokesčių problema vis aštriau yra diskutuojama Švedijos žiniasklaidoje bet tarp politikų, gyvulininkystės (t.y. mėsos ir jos gaminių gamybos) įtaka Žemės resursams ir bendrajai pasaulio ekonomikai yra analizuojama analitinėse televizijos laidose (kur, be viso ko, galima buvo išgirsti Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos atstovo pareiškimą, kad šiuo metu nei Europos Sąjungoje, nei kitur pasaulyje gyvulininkystės sektorius nemoka tikrosios mėsos įtakos Žemei kainos, ir kad reikėtų skubiai raginti politikus pradėti daryti kažką šia linkme), o mėsos mokesčių kampanijos aktyvistai ir toliau renka parašus.

Pasaulinė tarša yra realus dalykas. Ir reikėtų jau pagaliau atsikratyti požiūrio, kad ją sukelia vien autopramonė, metalurgijos įmonės, ir pan. Gyvulininkystė yra ne mažiau atsakinga už taršą ir antropogeninę įtaką klimato kaitai, nei kitos industrijos šakos.

Dėl visų čia ir žemiau pateiktuose straipsniuose išvardintų priežasčių ir yra visai logiška siekti ne mažesnių, o didesnių mokesčių mėsai ir kitiems gyvūniniams produktams, nes mokesčių mėsos pramonei didinimas yra vienas būdų sumažinti mėsos vartojimą visuomenėje; juk nepamirškime, kad, anot Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) bei Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės (IPCC), o taip pat neseniai paskelbtos Greenpeace ataskaitos, mažesnis mėsos suvartojimas turėtų stiprią įtaką mažinant anglies dioksido (CO2), metano (CH4) ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų patekimą į atmosferą, bei išsaugotų milžiniškus kiekius vandens, žemės ir energijos resursų.

***

Papildomi skaitiniai (lietuvių kalba):

• „Ar ir toliau šersime grūdais kiaules badu mirštančių sąskaita?“
• „Mitybos įpročių įtaka aplinkai ir sveikatai“
• „Aplinkosauga prasideda nuo virtuvės“
• „Vegetarizmas laikomas efektyviausia kovos priemone prieš pasaulinį atšilimą“

Mokslinės ataskaitos ir kitos publikacijos (anglų kalba): žr. čia

***

^{foto: equality (1), glynnish (2), Miguel A.Lopez “Migufu” (3)}

Sausio pradžioje vykusios spaudos konferencijos metu Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės (IPCC) vadovas Rajendra Pachauri paragino žmones prisidėti prie kovos su klimato kaita sumažinant mėsos vartojimą. Viena didžiausių aplinkosaugos grupių Greenpeace prieš kelias savaites išleistame pranešime taip pat teigia, jog „tapimas vegetaru arba bent jau mažesnis mėsos produktų suvartojimas padarytų teigiamą įtaką šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimui“.

^{foto: Jonathan Talbot / World Resources Institute Staff}

Už klimato kaitos tyrinėjimus Nobelio Taikos premiją gavęs Al Gore (nors ir dažnai prieštaringai vertinamas) savo knygoje „Nepatogi tiesa“ (angl. Inconvenient Truth) rašo, kad „mažesnis mėsos suvartojimas turėtų stiprią įtaką mažinant CO2 patekimą į atmosferą ir išsaugotų milžiniškus kiekius vandens bei kitų gamtos resursų“. Jungtinių Tautų (JT) organizacija savo naujausiame pranešime apie planetos ekologinę situaciją „GEO-4“ teigia, kad „sumažėjęs gyvūninių produktų vartojimas galėtų turėti ryškią teigiamą įtaką tiek žmonių sveikatai, tiek ir aplinkai“.

Dar ne taip seniai nė viena iš šių organizacijų nors ir paminėdama gyvulininkystės žalą aplinkai net nebandė rekomenduoti mažinti mėsos vartojimą, arba jos visai atsisakyti. Tačiau tai keičiasi, gausėjant įrodymų, kad vis augančios žmonių populiacijos mitybos įpročiai nėra ekologinė smulkmena, bet priešingai – viena iš pagrindinių aplinkosaugos problemų priežasčių.

Pastebėta, kad gyventojų valgomas maistas turi gana stiprų ryšį su šalies ekonomika. Augant pragyvenimo lygiui žmonės linkę pirkti brangesnius produktus, kurių pagaminimui sunaudojama daugiau energijos ir išteklių. Taip pat daugiau suvartojama intensyviai perdirbto ir labiau supakuoto maisto, kas dar labiau padidina jo ekologinę kainą. Nors daugumoje šalių dabartinis žmonių maistas yra tokios pačios maistinės vertės ir panašaus kaloringumo, kaip ir prieš keliasdešimt metų, tačiau jo pagaminimui sunaudojama žymiai didesni kiekiai įvairių resursų. Pagrindinė to priežastis – smarkiai augantis gyvūninių produktų vartojimas.

JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, pasaulinis mėsos suvartojimas per paskutinius 60 metų išaugo daugiau nei 5 kartus: nuo 47 mln. tonų 1950 metais iki 284 mln. tonų 2007-aisiais. Per tą patį laikotarpį kiaušinių suvartojimas išaugo 4 kartus, o pieno produktų – 2 kartus. Tuo tarpu žmonių skaičius Žemėje nuo 1950-ųjų padidėjo tik 2,5 karto.
Kiekvienas žmogus pasaulyje šiuo metu suvalgo vidutiniškai dvigubai daugiau mėsos, nei prieš 50 metų, ir tas vidurkis nepaliaujamai auga. Šiuo metu statistinis japonas per metus suvartoja 40 kilogramų, kinietis – 53 kg, lietuvis – 71 kg, vokietis – 86 kg, amerikietis – 123 kg mėsos, neįskaitant žuvies ir kitų jūros gyvūnų. Panašiai yra ir su kiaušiniais bei pieno produktais.

Gyvūninių produktų kelias yra ženkliai ilgesnis, nei augalinių, ir reikalauja, pirmiausia, daugiau darbo. Iš pradžių yra užauginamos pašarinės kultūros, transportuojamos iš lauko į sandėlius, vėliau – perdirbamos ir sušeriamos gyvuliams. Šie tik mažąją pašaro dalį (priklausomai nuo rūšies – 10-30 proc.) paverčia mėsa, kiaušiniais ar pienu. Didesnioji maisto dalis panaudojama gyvūno gyvybinėms funkcijoms palaikyti (judėjimui, šilumai, ir pan.) arba žmogaus atžvilgiu visai nevertingų kūno dalių auginimui (kaulams, kremzlėms, vidaus organams ir kt.). Ekologiniu požiūriu svarbu ir tai, kad kiekvienas gyvūnas į aplinką išskiria išmatas, o atrajotojų virškinimo sistemos – metaną.
Galiausiai gyvūnai transportuojami į skerdyklas, ten išmėsinėjami, o jų kūno dalys atvėsinamos arba užšaldomos. Vėliau mėsa atitinkamai perdirbama ir galiausiai pasiekia vartotojus. Pienas ir kiaušiniai taip pat pereina kelis jiems būdingus etapus, kol patenka į parduotuves.

Kaip matyti, palyginus su augaliniais, gyvūninių produktų gamyba reikalauja daugiau darbo ir žymiai daugiau energijos, vandens, žemės ir kitų resursų. Jeigu mes galime augalinį maistą valgyti iš karto po derliaus nuėmimo ir tam tikro nedidelio perdirbimo, tai mėsos, pieno ir kiaušinių gavimas yra žymiai ilgesnis procesas. Kaip teigia vieno įvairių maisto produktų įtaką aplinkai nagrinėjusio tyrimo autoriai, „jeigu į gyvūnus žiūrėtume tik kaip į „maisto gaminimo mašinas“, tai tektų pripažinti, kad jos yra ypatingai teršiančios, daug vartojančios ir labai neefektyvios“.

Panagrinėkime kiekvieną iš gyvulininkystei reikalingų resursų atskirai ir palyginkime jų sunaudojimą augalininkystėje.

Žemė

^{foto: leoffreitas}

JT organizacija, apibendrinusi daugybės įvairių mokslinių sričių tyrimų duomenis, daugiau nei prieš metus išleido ataskaitą, kurioje teigia, kad net 70 proc. visos planetos dirbamos žemės yra vienaip ar kitaip susiję su gyvūnų auginimu žmonių reikmėms.
Augant žmonių poreikiams ir vartojimui, dirbamos žemės plotai taip pat plečiami. Tai daugiausiai vyksta naikinant miškus, ypač tropikuose (Pietų Amerikoje, Centrinėje Afrikoje, Ramiojo vandenyno salose). Šiuo metu žemėje telikę tik pusė tiek atogrąžų miškų, kiek buvo prieš šimtą metų, o kai kurios valstybės yra praradę net daugiau nei 80 proc. miškų. Pagrindinė tokio jų naikinimo priežastis – siekis paversti žemės plotus tinkama žemdirbystei žeme. Nors gyvulininkystė labiausiai išvystyta Europoje, JAV bei kituose ekonomiškai stipriuose regionuose, tačiau didelė dalis pašarų užauginama už jų ribų. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga (ES) per metus sunaudoja 40 mln. tonų sojos pupelių ir yra didžiausia jų importuotoja pasaulyje. 4/5 šio kiekio gaunama iš Brazilijos ir Argentinos, kuriose miškų kirtimas ir jų pavertimas į sojos plantacijas yra vienas iš intensyviausių. Tokį kiekį užauginti pačios ES viduje būtų praktiškai neįmanoma, ypač žinant tai, kad virš 70 proc. visų ES augalų ir taip yra sunaudojama pašarams.
Kitas pavyzdys – Kinija, kuri pati užaugina tik trečdalį sunaudojamų sojos pupelių, o likusias importuoja. Nors prieš kelis dešimtmečius Kinija galėjo pati apsirūpinti savo teritorijoje išaugintu maistu, tačiau augant žmonių skaičiui ir didėjant mėsos suvartojimui (vidutinis kinietis per metus suvalgo 53 kg mėsos, arba dvigubai daugiau, nei prieš 20 metų) tai dėl žemės trūkumo tapo neįmanoma.
Dėl jau minėto gyvūnų neefektyvumo, mėsos, pieno ar kiaušinių pagaminimui būtinas kur kas didesnis žemės plotas, nei augalinio maisto gamybai. Kad gauti vieną kilogramą mėsos mums reikia sušerti iki 10 kg augalų. Dauguma pašarams sunaudojamų kultūrų, kaip kad kukurūzai, sojos pupelės ar kviečiai, yra tinkamos tiesioginiam naudojimui, ir, nesušeriant jų gyvūnams, tas pats žemės plotas galėtų išmaitinti žymiai didesnį kiekį žmonių. Yra įprasta žemės ūkio praktika iš vieno hektaro gauti 6 tonas kviečių arba 15 tonų bulvių, tačiau net geriausi ūkiai iš to pačio ploto gauna tik iki 400 kg jautienos. Todėl akivaizdu, kad veganiška mityba reikalauja žymiai mažiau žemės, ir didesnę jos dalį galima palikti žmogaus nepaliestai gamtai.
Be to, gyvulininkystės skatinamas miškų kirtimas kelia ir rūšių nykimo problemą, nes taip yra mažinami plotai, kuriuose gali išgyventi tam tikri augalai ir gyvūnai. Tiek JT organizacija, tiek Pasaulio gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) teigia, kad gyvulininkystė yra viena iš pagrindinių rūšių nykimo priežasčių. Ypač nuo to nukenčia atogrąžų miškai – vietos, kuriose aptinkama didžiausia gyvūnų ir augalų įvairovė.

Vanduo

^{foto: Changhua Coast Conservation Action}

Vanduo yra antras būtinas resursas. Nors Lietuvoje jo trūkumas gali būti jaučiamas tik sausringais metais, tačiau kitose pasaulio vietose, siekiant patenkinti žemės ūkio poreikius ir naudojant drėkinimo sistemas, nusausinami ežerai, upės, ar išsekinami lėtai atsinaujinantys gruntiniai vandenys.
Gyvūninių produktų gamyba reikalauja didžiulio kiekio vandens. Įskaičiuojant jo sunaudojimą pašarų auginimui ir pačio gyvūno poreikiams, 1kg jautienos gavimui prireikia nuo 30 000 iki 70 000 litrų. Net efektyviausios šiuo atžvilgiu vištienos gavimui sunaudojama beveik tris kartus daugiau vandens (1kg – apie 4000 litrų) nei kviečiams ar ankštiniams (1kg – 1400 litrų) ir keturis kartus daugiau nei bulvėms (1kg – 1000 litrų).
Tačiau didesnis rūpestis ekologams kyla ne dėl vandens sunaudojimo, bet dėl jo užterštumo. Gyvulininkystė šioje srityje yra „laiminti“, įvertinant pašarų auginimo metu naudojamas trąšas bei kiekvieno gyvūno išskiriamas išmatas.
Tiek mėšlas, tiek trąšos, išplautos lietaus ir patekę į vandens telkinius, padidina juose azoto bei fosforo koncentracijas. Tai sukelia reiškinį, vadinamą eutrofikacija, kuomet žymiai padidėja tam tikrų rūšių vandens augalų bei dumblių kiekis. Jų spartus augimas gali išstumti kitas rūšis ir mažinti vandens telkinio biologinę įvairovę, kol galiausiai padidėjusių organinių medžiagų bakterinis skaidymas išnaudoja vandenyje esantį deguonį iki tokio lygio, kad jame negali gyventi žuvys ir kitokie gyvūnai.
Gyvūnų išmatos taip pat yra didžiausias įvairių patogenų (bakterijų, virusų, parazitinių organizmų) bei pagrindinis rūgščius lietus sukeliančio amoniako šaltinis.
Dėl visų šių priežasčių minėtoji JT ataskaita gyvulininkystę įvardino kaip didžiausią vandens naudotoją ir teršėją.

Energija

^{foto: davipt}

Trečias resursas yra energija: elektra, kuras ir kt. Šiuo atžvilgiu gyvūniniai produktai savo ekonomiškumu taip pat smarkiai nusileidžia augaliniams. Priklausomai nuo mėsos, pieno ar kiaušinių gamybos būdo ir gyvūno rūšies, vienos kalorijos gyvūninio produkto gamybai reikia sunaudoti nuo 6 iki 40 kartų daugiau kalorijų, gaunamų iš kuro. Jautienos atveju šis santykis siekia 1:40, kiaulienos – 1:14, kiaušinių – 1:39, pieno – 1:14. Tuo tarpu augalinių produktų vidurkis yra tik 1:2.
Didesnis kuro sudeginimas reiškia ir didesnį užterštumą bei klimato kaitą sukeliančių dujų išmetimą. JT atskaitoje teigiama, kad vien tik gyvulininkystė yra atsakinga už 18 proc. visų į atmosferą išmetamų šiltnamio dujų, ir tai yra daugiau, nei visas pasaulio transportas kartu sudėjus. Beveik pusę to kiekio sudaro metanas ir diazoto oksido dujos, atsirandančios iš atrajojančių gyvūnų virškinimo sistemų bei išmatų. Kita pusė – CO2, atsirandantis kertant miškus tam, kad atlaisvinti žemę pašarų auginimui arba paversti ją į ganyklas, nes kultūriniais augalais apsodinti laukai smarkiai nusileidžia miškams CO2 sugėrimu ir „užkonservavimu“. Galiausiai, likusi dalis šiltnamio dujų išskiriama deginant kurą pašarų bei pačių gyvūnų transportavimo metu, o taip pat atliekant įvairius ūkio darbus bei gaminant trąšas ir pesticidus.
Japonijoje atliktas tyrimas parodė, jog gaunant 1 kg jautienos į aplinką išmetama tiek CO2, kiek ir nuvažiuojant su vidutine mašina apie 150 km. Kiaulienos gamyba šiuo atžvilgiu dvigubai efektyvesnė, tačiau ir jos metu į aplinka išskiriama 8 kartus daugiau CO2, nei auginant kviečius. Dėl šios priežasties minėtas IPCC vadovas savo kalboje paminėjo ir tai, kad mėsa yra vienas iš didžiausių klimato kaitą sukeliančių dujų šaltinių mūsų mityboje ir apskritai kasdieniniame gyvenime. Jeigu tik vienas žmogus gyvūninius produktus pakeistų į augalinius, to užtektų per metus CO2 išmetimą sumažinti beveik 1 tona. Įvertinus dabartinį žmonių kiekį Žemėje, tai yra labai daug.

- – -

Nemažai žmonių pasaulyje yra veganai dėl ekologijos. Žinant visus paminėtus faktus, yra akivaizdu, kad savo mitybos pakeitimas gali turėti ne mažesnį poveikį aplinkai, nei automobilio iškeitimas į dviratį, ir net didesnį, nei paprastų elektros lempučių pakeitimas į taupesnes. Tai nereiškia, kad pasirinkdami veganišką mitybą galime išspręsti visas aplinkosaugos problemas, tačiau tai gali būti vienas iš lengviausių ir efektyviausių būdų kiekvienam tapti mažiau vartojančiu ir teršiančiu. Tam nereikia išleisti nei pinigų, nei laiko. Nereikia pirkti naujų ir brangių technologinių išradimų, keisti įstatymų ar kovoti su turtinga teršiančia industrija. Tereikia kiekvieną kartą sėdant prie stalo pasirinkti aplinkai mažiau kenkiantį maistą ir atrasti naujus receptus bei skonius. Be to, gydytojai pripažįsta, kad tai būtų sveika ne tik mūsų Žemei, bet ir patiems žmonėms.

***

Papildoma literatūra:

JT ataskaita:
Steinfeld H, De Haan C, Blackburn H. Livestock-Environment interactions: Issues and options. Food and Agriculture Organization of the United Nations, the United States Agency for International Development and the World Bank. 2006.
http://www.fao.org/docrep/010/a0701e/a0701e00.htm

Greenpeace ataskaita:
Bellarby, Foereid, Hastings, Smith. Cool farming: Climate impacts of agriculture and mitigation potential. Greenpeace. 2008
http://www.greenpeace.org/raw/content/international/press/reports/cool-farming-full-report.pdf

Tyrimai apie resursų naudojimą žemės ūkyje:
[1] David Pimentel, Marcia Pimentel. Sustainability of meat-based and plant-based diets and the environment. 2003. American Journal of Clinical Nutrition, Vol. 78, No. 3, 660S-663S
[2] L. Baroni, L. Cenci, M. Tettamanti, M. Berati. Evaluating the environmental impact of various dietary patterns combined with different food production systems. 2006. European Journal of Clinical Nutrition (2006), pp. 1–8.
[3] Gidon Eshel, Pamela Martin. Diet, Energy and Global Warming. 2006. Earth Interactions, Vol. 10, pp. 1-17, March 2006
[4] Akifumi OGINO, Hideki ORITO, Kazuhiro SHIMADA, Hiroyuki HIROOKA. Evaluating environmental impacts of the Japanese beef cow-calf system by the life cycle assessment method. 2007. Animal Science Journal 78 (4), 424–432.

Veganiška mityba medicinos požiūriu:
Position of the American Dietetic Association and Dietitians of Kanada: Vegetaran Diets. Canadian Journal of Dietetic Practice and Research, Vol.64, No.2, Summer 2003
http://www.dietitians.ca/news/downloads/vegetarian_position_paper_2003.pdf

***

^{foto: equality (2, 3); foto: kiwanja (7)}