„Tada dėl pasipriešinimo to vidinio buvo įdomu. Būtinai reikėjo išmokti anglų kalbą. „Bitlai” dainuoja, reikia žinot. Kristupas iš tų glušilkų užrašinėdavo dainas. Klausinėjam, kaip tu tą supratai, kaip tu tą? Nors visi turėjom telefonus, bet slapčia susirinkdavom, kad jokia informacija nepraeitų. Naktimis sėdi, klausai „Golos Ameriki”(…) „60–70 proc. anglų kalbos nežinojo, bet muzika, ritmai, viršelis celofanuotas, išvaizda tų žmonių. Jautėsi ta laisvė, o (…) tau sako – su kliošais negalima, į šokius neįleisim, – tai dar labiau norisi” (Aleksandras).

1967-aisiais džinsus Kaune buvo sunku įsigyti net undergroundo rinkose. Be to, jie brangiai kainuodavo, apie 50–70 rublių. Tai buvo kitiems vos ne visas atlyginimas. Pasak Visvaldo, „Lee”, „Wrangler”, „Levi Strauss” [vadino „Strausais”, „Vranglioriais”] firmų džinsus jie nusipirkdavo iš žmonių, kurie gaudavo siuntinius iš užsienio.

„Plaukai mokykloje buvo nesuderinama. Vienintelė paguoda atostogos, per kurias stengiesi nesikirpt, kad vasaros pabaigoj jau plaukai būtų normalūs (…). Mano tėvai toleravo tuos plaukus, vis sakydavo: „Tik tu mokykis, mokykis”. O Aleksandrui dar buvo paprasčiau. Jo plaukai ilgi buvo. Jis sako: „Kai mokytojai priekaištauja, kad plaukai, aš jiems rodau Gogolį, Turgenevą – visi plaukuoti”. Jis pirmas pradėjo ilgesnius [nešioti], už ausų, paskui net po kalnierium pakišdavo” (Kristupas).

Pirmoji Aleksandro su Kristupu mokyklos laikais sukurta grupė vadinosi „Chairs”. Pavadinimas sugalvotas su potekste. „C” nubraukus lieka „hair” – plaukai, o šiaip – taburetės… (Aleksandras). Grupės turėjo savo gerbėjus. Aleksandras pasakojo apie anšlagus. „Darai koncertą patalpoje, kur telpa 6 žmonės. Jeigu ateina 9 – jau anšlagas”.

Pasak Visvaldo, jis įsivaizdavo, kad hipis yra „labai laisva asmenybė, labai laisvas žmogus”. Jeigu gali toks būti, yra labai žavu, „ypač gyvenant sistemoj, kai tau gali nukirpt plaukus, kada žinai, jog gali būti labai pažemintas – bet kuriuo metu. O pats suvoki, kad čia nieko blogo” (Visvaldas).

Visvaldas prisiminė, kaip viename roboksiuke susitiko su Mudriu Tenisonu ir siūlė jam interpretuoti pantomimos teatre tuo metu garsią roko operą „Hairs”. Tačiau 70-ųjų Kauno teatre to nebuvo įmanoma įgyvendinti. Miesto sode buvo daug diskutuojama apie kūrybą, bandoma suvokti draudimų priežastis.

Priėmimui į ratą turėjo pritarti kompanijos neoficialūs lyderiai. Vienas iš tokių buvo Visvaldas. Pasak jo, į Company nekviesdavo tų, kurie galėdavo ją sukompromituoti, „kurie keikiasi, turi prastą praeitį, išėję iš kompanijos chuliganavoja” (Visvaldas).

Kuo reikėjo būti, kad patekti į kompaniją? Pasak Visvaldo, „turėjai turėti tam tikrą intelekto, erudicijos lygį, turėjai nebūti kriminalistas, chuliganas. (…) Turėjai turėt kilnumo, būti civilizuotas, džentelmenas”.

„Tai buvo savotiškas laiko prastūmimas. Man tai buvo faina, kad aš galėjau galvot. Galėjau girdėt ką jie mąsto. Gretint su tuo, ką aš mąstau” (Visvaldas).

„Įsijungi garsiai muziką, užsidegi žvakes. Panelės virdavo kavą, rūkydavom, šokdavom, voliodavomės ant grindų. Jokių narkotikų. Vienas guli ant grindų, žiūri į lubas, mąsto sau, tyli. Nebuvo jokių kompleksų, viskas dingdavo. Mes pasijusdavom labai laisvi ir švarūs [toje aplinkoje]. Tai labai traukė, turėjo labai daug reikšmės (…) Žmonėms reikia savų religijų” (Visvaldas).

„Jis iš pradžių pasakė, kad „turim duomenų, kad tu užrašei užrašą „Laisvę Čekoslovakijai”. Ištirta buvo, kad dažais iš tavo sandėlio. „Iš mano sandėlio, – sakau, – daug kas dažų ima”.(…) Tada mes jau su Aleksandru rašydavom (Kristupas)

„Mes ėjome ne prieš, mes ėjome labiau šalikelėje, atsiribodami, gyvendami sau, ieškodami galimybių surasti vienas kitą, kad sukurti savo bendravimą iš savo muzikos bei simbolių. Reikėjo vieno – kad netrukdytų tai daryti” (Aleksandras).

Į klausimą, ar išnyko hipių judėjimo dvasia atsakytume – ne. Pasak respondentų, tai buvo romantiškas, gražus ir humaniškas laikotarpis. Jaunystės romantizmas „pradedant pačia ideologija, baigiant muzika išlieka ilgam”. Daugelis iš jų ir dabar tuo gyvena, nors seniai užsiima kita veikla.

Tai ištraukos iš Egidijos Ramanauskaitės  studijos ”Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: hipių kultūrinės idėjos Lietuvoje”. Jeigu suintrigavo – skaitykite visą straipsnį. Tai Kauno istorijos metraščio sudėtinė dalis. Skaitytojai  pasijus lyg laiko mašina nukeliavę į tą laikmetį ir patirs tikrą katarsį. Tokios išsamios studijos apie dalies jaunimo patirtus dalykus neperskaityti tiesiog negalima. Tiems, kuriuos ši tema gal ir nelabai domina, vertėtų bent susipažinti su unikaliu reiškiniu sovietinėje Lietuvoje. Jaunimui straipsnis padės atrasti  tėvelių ar senelių nutylėtas gyvenimo detales.   Amžinai tarybiniams skaityti net nerekomenduojama –  jų stora oda tiesiog netoleruos tokio ‘’skaitalo”. Kai straipsnio autorė buvo atvykusi rinkti info į Alytų, Igoris Riabovas ir Liudas Ramanauskas papasakojo keletą epizodų iš alytiškių hipiavimo periodo. Taip, atspėjote, Liudas tai tas FM99 frontmenas, kurio balsą išgirdus, visada galima tikėtis, kad laidoje skambės teisinga muzika ir lydės profesionalūs komentarai. Pastebėsite, straipsnyje kalbama apie kauniečius, nors panašūs dalykai virė visoje Lietuvoje. Taip pat iš naujo atrasite  Igorio vaikystės draugą ir bendražygį – Aleksandrą ”Džizą” Jegorovą, glūkoiduose publikuoto bliuzmenų sešeno dalyvį.

Kaunietis Kristupas Petkūnas padarė titanišką darbą – surinko iš bendražygių archyvų krūvą nuotraukų, kurias sudėjo į DVD . Glūkoidai padarė to disko screenshotus truputėlį remasterino ir patalpino galerijoje. Glūkoidai nuoširdžiai dėkoja kauniečiams už suteiktą galimybę bent virtualiai sugrįžti į septintą-aštuntą dešimtmetį, vėl pamatyti mielas personas,   iš naujo prisiminti kaip pas Rimą įrašinėjo Uriah Heep – Salisbury, Deep Purple – In Rock, prisiminti, kaip pas Lesčių namuose aptarinėjo LP mainų reikalus. O viena glukoidė, pamačiusi Džizos nuotrauką, prisipažino, kad šis vaikinas tada ją palydėjo iš šokių vakarėlio, vykusio Automatikos fake (Kauno politechnikos institutas). Tik nepamena kas tada grojo: Raganiai ar Nuogi ant Slenksčio.

FLOWER POWER WILL NEVER DIE

1972 vėlyvas ruduo ir vėlus vakaras. Istorijos muziejaus sodelis Kaune. Romėnas, Kapitonas, Dzilbus, pora panelių iš filmo Diagnozė: gėlių vaikai ant suoliuko šnekučiuojasi, nes iki paskutinio kinoseanso „Kanklėse“ dar gera valanda. Privažiuoja „voronokas“, išlipa pora milicininkų ir vienas neuniformuotas. Kompaniją susemia į mašiną ir veža į milicijos skyrių prie Soboro. Tvarkos sargai turi pakankamai filmuotos ir fotomedžiagos R. Kalantos laidotuvių dalyviams atpažinti. Patikrina studentų pažymėjimus, bilietus į kinoteatrą, klausia daug keistų klausimų …

Prezidento rinkimai neturėtų nustelbti  prieš 37 metus tragiškų Kauno įvykių paminėjimo. Apie Romą Kalantą žinome, kad jis  gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje. Gyveno J. Basanavičiaus – P. Cvirkos (dabar V. Krėvės) gatvių kampe, prie vaikų namų, o  kitoje gatvės pusėje – Algirdas, Jurgis ir Vytas Kunčinai, varinę skardą pavertęs meno kūriniu Jurgis Žukauskas, Paškė, Strielka, kiti kurortiečiai. Vėliau Romas su tėvais persikėlė į Kauną (Vilijampolę),   mokėsi 18-oje vidurinėje mokykloje.
Prisimenant Romą Kalantą turime sugrįžti į 1970.
Muzika inspiravo  Lietuvos hipių judėjimą septinto dešimtmečio pabaigoje, kai nuskambėjo Jimi Hendrix, The Doors, o pasiekė apogėjų pasirodžius Deep Purple – In Rock, Led Zeppelin –II, Black Sabbath – Paranoid. Plokštelių coveriai su  ilgaplaukiais vakariečiais muzikantais griovė nusistovėjusias visuomenės nuostatas,  bent išoriškai panašaus jaunimo vis daugėjo ir  sovietinės ideologijos rex’sai pradeda kandžiotis: persekioja, baugina, priverstinai kerpa plaukus. Juk jie taip nepanašūs į tuometinį standartinį komjaunuolio įvaizdį. 1965-1972  Luxemburgo muzikinių radio laidų  įtakoje kūrėsi rock’o grupės Gėlių vaikai, Antanėliai, Kertukai, Gintarėliai, Nuogi Ant Slenksčio, Saulės Vaikai, Aisčiai … Tačiau po tragiškų 1972 metų Kauno įvykių, alternatyvi jaunimo  saviraiška buvo smarkiai apkarpyta, o patys “gėlių vaikai” tapo piktžole, kurią visokiais būdais buvo stengiamasi išrauti,  muzikinė kultūra buvo  nustumta į undrground’ą, o  rock’o pionieriai nepelnytai pamiršti. Gal todėl šiandieninėje Lietuvoje spinksulių kulto fone turime tokį nykų rock’ą .

Įtaką darė ir Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir Dž.  Keruako „Kelyje“. Totalus tabu nuo sekso iki minties laisvės skatino abejoti oficialiai jaunimui kalamomis idėjomis, o poreikis mąstyti ir kalbėti kitaip, išsivystė į hipių judėjimą. Filmas-ikona ”Easy Rider” (susiraskite , parsisiųskite ir būtinai, jei nematėte – pažiūrėkite) apie hipių ištakas USA parodė, kad ir laisvame pasaulyje hipiai buvo traktuojami nevienareikšmiai.

O štai ką sako Arkadijus Vinokuras apie tuometines Kauno hipių moralines nuostatas: “Gerdavome mažai, nesikeikdavome, laisvas seksas – proto ribose, nepilnamečių kratydavomės – taip vengėme progų būti išprovokuotiems kagėbistų” ir amžininkai gali pasirašyti po kiekvienu Arkadijaus žodžiu, nes hipiai apskritai yra pacifistai, romantikai, o hipizmas Lietuvoje buvo poza, kuri nusakė pasyvų protestą prieš  jaunimo  saviraiškos suvaržymus.  Savo gyvenimu tai įrodė ir alytiškis poetas Rimas Burokas. Kad stereotipinis mąstymas neigiama prasme gyvas hipių atžvilgiu ir šiandien, parodė glūkoiduose paskelbus postą apie Rimo knygą ir pagarbos ženklan  jį pavadinus patriarchu. Kilo susierzinimas. Kaip gali būti poetas hipiu arba visa versa. Bilui Klintonui tai netrukdė tapti prezidentu, nors ką čia lyginti amerikiečių požiūrį su mūsiškiu. Taigi, sąvokų suvokimo prasme  vis dar gyvename šalyje kažkur tarp Europos ir Honkongo (kaip toje dainoje).

Jaunesnieji broliai pankai, labiau išdykę ir agresyvesni, nors apie tai reikia  atskiros temos ir diskusijos.

Ar Romas Kalanta 1972 metų gegužės 14 dieną save pasmerkdamas drastiškam poelgiui – viešai gyvam susideginti turėjo tikslą? Priešmirtinis R.Kalantos raštelis iš jo užrašų knygelės sako TAIP: „Nekaltinkite dėl mano mirties nieko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Aš nesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad ši  santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save… čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį ,,Laisvė” uždraudė.”
Kad gegužės 18 d. rengtas laidotuves KGB privertė dviem valandomis paankstinti ir žmonės nespėtų susirinkti sako: TAIP, Romas Kalanta turėjo tikslą. Vargu ar būtų taikomos tokios sankcijos laidojant vardenį pavardenį.
Faktas, kad per abi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. demonstrantų, o jiems malšinti sutelkta per 7 tūkst. draugovininkų, milicininkų, kareivių, sako: TAIP, Romas Kalanta turėjo tikslą.

Sovietų propagandos eskaluojamos versijos: savižudybė dėl nelaimingos meilės ir kad Romas turėjo psichikos sutrikimų – dar viena smegenų plovimo akcija.
DELFI, kalbėdami su Vilniaus universiteto Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vedėju doc. dr. Dainiumi Pūru klausė:
Buvote psichiatrų komisijoje, 1989 m. nustačiusioje, jog R. Kalanta buvo psichiškai sveikas. Kuo komisija vadovavosi pareikšdama tokią išvadą?
D. Pūras: Manau, kad rimtais argumentais visų pirma reikia remtis pripažįstant žmogų buvus psichikos ligoniu, o ne tuo suabejojant. Mūsų komisija, kuri dirbo 1989 m., nustatė ne tai, kad R.Kalanta buvo sveikas, o tai, kad mums nepavyko rasti jokių duomenų, kad jis būtų sirgęs psichikos liga.
Svarbu gyvojo fakelo Kauno centre 1972 metais pasekmės. Tai sukrėtė  bent jau mąstantį jaunimą. Lietuva buvo prisiminta ir pasaulinės žiniasklaidos. Romas Kalanta, Ronaldas Reiganas, Sąjūdis, visi jie, tik skirtingais būdais, išmontavo sovietinę santvarką ir tai yra svarbiausia.

Daugiau glūkoiduose hipių ir pankų tema:

□ Jim Morrison’s Memory Pop Club
□ Nirvana fan klubas Alytuje
□ Heineken festivalis Gdynėje

ATGIMĘS FILMAS

Garažinėje studijoje pavyko atnaujinti jau anksčiau publikuotą filmuką apie Jim Morrison’s Memory Pop Club, kurio kokybė buvo tiesiog katastrofiškai bloga. Be to, tą klipuką, kaip ir Jannos 2008 susitikimo filmuką, Google (YouTube) padarė neįgaliu. Apie priežastis jau skaitėte glūkoiduose. Atnaujintoje versijoje rasite glūkoido Igorio prisiminimus apie Rimą Buroką, kurie buvo išsakyti 1991 metais, o praėjus 18 metų – šių metų kontraversiškų komentarų fone, jie gali pasirodyti net įdomūs. Filme primenama, kaip KGB traktavo hipius, ką reiškė jiems muzika, koks panelių vaidmuo hipeicų meetuose, požiūris į narkotikus ar alkoholį ir aplamai, kokios idėjos pleveno jų galvose. Linkime malonios peržiūros (kol YouTube neiš_ delete_no, nes movike retkarčiais šmėsteli J. Morrison’o veidas, o backgrounde skamba The Doors).

Trukmė  00:08:38

]]> http://glukoidai.wordpress.com/2009/01/31/prisiminkime-alytaus-hipiu-patriarcha/ Sat, 31 Jan 2009 12:51:04 +0000 dzilbus http://glukoidai.wordpress.com/2009/01/31/prisiminkime-alytaus-hipiu-patriarcha/

Alytaus Jurgio Kunčino biblioteka vasario 19 d. 17 val. kviečia susitikti su Rimo Buroko (1953 – 1980) poeto, laisvo žmogaus, Alytaus hipių patriarcho kūryba. Daugiau apie renginį žiūrėkite skelbimą.

Daugiau apie Rimą Buroką glūkoiduose:

□ Rimas Burokas: aš liksiu Jums sutrešę rėmai …
□ Rimas Burokas – laisvas žmogus

Šį kartą glukoidams pavyko prikelti iš praeities filmuotą medžiagą, kuri dulkėjo Viduko palėpėje užmiršta ir stebuklas – nepateko į šiukšlių konteinerį. Joje vaizduojama 1970 – 71 metų nutikimai studentiškų atostogų metu Palangoje ir pavasarėjančiuose Šančiuose. Jei DABAR kone visi turime kuo ir  filmuojame begale aparatų, TADA tai buvo buitinė kamera, kuri net garso neįrašė, o ir tokią retas kuris turėjo. Vidas visą rugsėjo mėnesį nuo juostelės valė dulkes, klijavo iš begalės gabaliukų ir vėliau visa medžiaga buvo sėkmingai perkelta į skaitmeninį formatą, o glukoidų garažinėje studijoje sumontavus ir  išsiuntus į YouTube  serverius, beliko tik pateikti Jūsų dėmesiui ir vertinimui.

Lyginant TADA -  pamatysite Vidmos vairuojamą automobilį Podieda. DABAR – tai prilygtų dvidešimtmečio Ferrari, o džinsai Lee Riders atitiktų Versace kostiumą. Alvydas Petkevičius TADA padarė trafaretą Emerson Lake & Palmer marškinėliams, kuriais jie TADA labai didžiavosi. Tuštybės mugė? Gali būti, TADA taip neatrodė.  TADA jie gulėdami Palangos smėlyje fantazavo kaip patekti į The Who koncertą, kuris vyko Malmėje (Švedija). Būdai du: naktį kažkokiu nenuspėjamu būdu nuplaukti iki Gotlando, antras, kad kažkas (?) paskelbtų karą Švedijai ir tuo pat metu kapituliuoti, prašyti politinio prieglobsčio ir taip mėgautis Pete Thousand’o gitariniais rifais. Vaizduotė be ribų. DABAR White Snake, Def Leppard, kiti koncertuoja Lietuvoje, tik spėk laiku gauti  informaciją:  kada ir kur.

Kartu prisiminkime ir tris mūsiškius: Algimantą Aglinską, Saulių Aleksandravičių ir Romą Zdanavičių, kurie jau iškeliavo į Anapilį.

Tiesa, filmas neturi turinio, todėl lengva „pasiklysti” siužeto vingrybėse, tačiau tai ne trukumas. Muzika – to laikmečio kiečiausios Lietuvos grupės, kokios – išgirsite žiūrėdami …

Kamera: Vidukas, Vidma, Augis || Montažas: Dzilbus  || Trukmė  00:14:58

Klipo dainos_zip 12 Mb

RASA PETKEVIČIENĖ

Gal prieš penketą metų Giedrės bibliotekoje man teko išgyventi retrospektyvų „susitikimą“ su Rimu Buroku. Pateikiu Jums spontanišką to įvykio aprašymą. Jis gimė tuoj pat po „susitikimo“, o vakarai „pas Giedrę“ (taip dažnai mes juos vadinam) – išskirtinis reiškinys Alytaus kultūriniame gyvenime, kaip, beje, visa jos pačios ir jos vadovaujamos bibliotekos veikla. Čia tvyro sunkiai paaiškinama kultūrinės laisvės atmosfera, čia niekuomet ant galų pirštelių nešokinėjama prieš pakviestą vakaro „žvaigždę“, čia vieni kitus šaukia vardais, čia kiekvienas kultūrai neabejingas žmogus gali pasijusti „labiau namie“. Ir vis dėlto jautriausia atmosfera apgaubia tuos vakarus, kuriuose po ilgų kelionių į gimtąjį miestą sugrįžta (kažkodėl dažniausiai pas Giedrę) šio miesto pagimdyti, išauginti, iš šio miesto išėję poetai ar kiti įžymieji ir mylimieji. Atklysta jie miglotais tiltais, o kartu su jais, lyg grįžtančios gervės, nutupia ir buvusios dienos. Mes susirenkam, juntam švelnų jų buvimą ir mielai šypsomės vieni kitiems… Galbūt tai, Rimo žodžiais tariant, „tik liūdnokas amžinybės žaidimas“. Galbūt…

Rimo Buroko aš nepažinojau taip artimai, jog galėčiau prisiminti gyvenimo įvykius, susijusius su juo . Mes tik buvom vieno laiko vaikai, buvom truputį pažįstami, tas truputis – tai keli prasilenkimai. Aš nebuvau patekusi į šio efemeriškos išvaizdos, elegantiško , grakštaus, juodų melancholiškų akių gražuolio magijos lauką. Vienintelis labiausiai man įsiminęs bruožas – aristokratiškumas. Paviršutiniškai bendrauti su Rimu buvo lengva ir įdomu, net žaisminga, bet visuomet intuicija kuždėdavo, jog prisiartinus pernelyg arti šis žmogus skaudžiai žeistų. Žeistų panašiai kaip žeidžia Džimis Morisonas, Jackas Kerouacas, Williamas Blake‘as ar Andrejus Tarkovskis, Julio Cortazaras. Žeidžia jis ir dabar. Savo poezija ir savo likimu.
Skaitai Rimo eiles ir jauti, jog jos – tai abipusis poeto ir tavo vienatvės produktas. (Gal dėl to taip sunku buvo klausytis viešai skaitomų jo eilių). Skaitai ir suvoki, jog jis nieko nedaro tyčia. Labiau rašo tai, ko netenka. Paprasčiausia rašo tai, ką jaučia, ką galvoja, ką mano suprantąs. Vidinės laisvės momentai, kai protas atviras, o siela palikta klajoti, truputį apsvaigusi ir sumišusi… Taigi tikroji poezija nieko neišsako, ji tik atveria galimybes, atidaro visas duris… Į mirtį – taip pat. Nes gyvenimas žeidžia labiau nei mirtis. Mirties akimirką skausmas baigiasi, taigi – poetas manė, jog mirtis yra jo draugė – - – O gal jis koketavo? Gal turėjo relišerį, bet labai giliai? Atrodo Aidas Marčėnas yra sakęs, jog kiekvienas įvykęs eilėraštis – svarbi mirties proceso repeticija, nedidelis svarbiausio mūsų gyvenimo įvykio modelis. Turintis visą seką – neigimą, priešinimąsi, kančią, skausmą, susitaikymą, euforiją, nusivylimą. Rašydamas geras poetas numiršta. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, net pati sąžiningiausia poeto kelionė, palyginti su tikruoju mirštančiųjų išėjimu, visada tik karikatūra… Gali būti, kad jis žaidžia. Gali būti…

Bet Rimo žaidimai liūdnesni nei įprasta, nes mirti jis išėjo tikrai , šis gražuolis aristokratas, su savimi pasiėmęs vienintelį daiktą – J. Cortazaro „Žaidžiame klases”, – knygą apie sunkias kelio į vidinę laisvę paieškas, – beje, prieš tai įkalintas Lukiškėse dėl to, jog buvo laisvas. Išėjo jaunas, vos sulaukęs 26 – erių, savo arisrokratiška laikysena gyvenime ir mirtyje pasipriešinęs ano meto marazmui – pastangoms paversti asmenybę „visuomeniniu gyvuliu”, – išsaugojęs savo egzistavimo privatumą, individualumą, unikalumą ir atskirumo pojūtį. Savo gyvenimu ir likimu, kaip gyvu priekaištu, perspėjo mus, bet paliko senti ir sulaukti laikų, kai visuotinės gerovės rėmėjai, masių viešpačiai, istorinės būtinybės skelbėjai nervinsis, susidūrę su menu, nes jo nemėgsta apskritai, ypač literatūros ir būtent poezijos, nes, Josifo Brodskio žodžiais tariant, „ menas įrašo tašką tašką ir kablelį (točka točka zapetaja…) su minusu, paversdamas kiekvieną nuliuką tegul ir ne visuomet patraukliu, bet žmogišku snukučiu, kuriuo jau sunkiau manipuliuoti. Išėjo palikęs mus lemčiai: „dirbk, pirk ir mirk”. O gal dar yra pasirinkimas?

„There are things known; there are things unknown; in between there are doors…” (Williamas Blake‘ as)

Trys Rimo eilėraščiai

Šlovė ir pinigai Kurto Cobaino nesudomino. “Nirvanai” pasiekus zenitą, jis vis dažniau jautėsi užspiestas kampe ir turintis daryti tai, ko iš jo tikisi kiti. Jį, kaip ir Jimmi Hendrixsą išsiurbė ir suvalgė sistema. Gal todėl ir parašė šiuos žodžius – “gyvenu gerai, o baisiausias nusikaltimas – apsimetinėti, kad jus matydamas labai džiaugiuosi ir jaučiuosi laimingas”.
Kultinė grupė Nirvana, grunge atstovai, sunkaus roko arenoje paliko antrą ženklą. Pirmas priklauso banginiams Deep Purple-Led Zeppelin-Black Subbath. Kas paliks trečią ženklą? Reikia kantriai laukti.

RASA JUODIŠIENĖ
Glūkoidė
PRADŽIA
1994-ieji, ne-Alytus: nusižudo Nirvanos lyderis Kurt’as Cobain’as. Alytus: įkuriamas Nirvanos fanų klubas “Ginklo vaikai”. Viskas labai oficialu – nepelno siekianti organizacija užregistruojama Alytaus miesto savivaldybėje. Trise, kaip kokia Nirvana: Marukas – Marius Aukštikalnis, svajojo tapti lakūnu, muzika, kiek pamenu, nelabai domėjosi, Mika – Loreta Mikučionytė, klasiokė, bendražygė Nirvanos nemėgo ir klausė tik U2 ir aš, Rasa Unguraitytė, Nirvanos ir muzikos fanė, nutariam imtis VEIKSMŲ, ne tik trintis Alytaus parke ar prie “Lyros” su Utenos “Bočių” alum. Artimiausias tikslas buvo iškrapštyti visas Alytaus garažines grupes, ištraukti nirvanas iš rūsių ir padaryti koncertą.

Klubo patalpos buvo Alytaus parkas , prie “Angeles” (suprask: Laisvės Angelo statula) . Ten rinkdavosi Alytaus neformalai: pankai, metalistai ir kiti prijaučiantys muzikai ar alui. Galėjai sutikt tokiu tipų kaip: Šimas (ma-tum-baa!), Pocė, kuris turėjo kalendorių su užbrauktom dienom kuriom gerė, išbraukydavo DAUG, Zwibelis – “Lyros” ex-barmenas, miesto veikėjas, Bosas ex-bosistas grupėj Furija/Pessimus, Krylas, jis iki šiol aktyvus, grupė: BORA, zinas – Kablys, pankas Sirė iš grupės “Be Pavadinimo” ir kiti.
Klubo veikla virė: ieškojom rėmėjų, Alytaus radijas skelbė apie susirinkimus, vietinė TV ėmė interviu (berašant straipsnelį pasiteiravom Alytaus TV dėl archyvinių įrašų, atsakymas: supelijo, nieko neišliko: Dalyvavom Alytaus radio laidoje (Povilo laida apie pankus). Kai dvi merginos pagaliau susirašė ant lapelio kokių “fuzų” ir aparatūros reikia koncertui, beliko organizuoti Alytaus grupių koncertą Šaulių namuose 1994 vasarą, kodiniu pavadinimu IR KITOS ALYTAUS GRUPĖS. Grojo dauguma tuometinių alternatyvinių Alytaus grupių, o kai kurios ir susikūrė koncerto metu. Koncertas, aišku, buvo visiškas punk: nei įgarsinimo, nei kokybės, nei apšvietimo jame nebuvo, visos grupės dalinosi vienu girtu ex-Pessimus grupės būgnininku Sauliuku, bet koncertas įvyko ir, anot seno panko Povilo Kazlausko, jis buvo TIKRAS. Na, jei pankai giria, belieka tikėti. Tai buvo nuogas reginys, nekomercinis, be reklamos ir bilietų, be apsaugos ir vedėjų. PUNKS NOT DEAD.

BANDOM DAR KARTĄ.
Rudenį išvažiavau mokytis į Kauną. Bet ir KTU “barake” (Vydūno al, KTU 14-as bendrabutis) galima rasti muzikų-mechanikų (Vaidas, grupė F.U. Porno J). Supratau, kad einam teisingu keliu. Šįkart apžiojom plačiai (burnelė ne uogelėm valgyt), kvietėm grupes iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės. Mika rūpinosi vieta ir aparatūra, aš – dalyviais, plakatais, info platinimu, scenos apipavidalinimu, aišku, turėjom pagalbininkų. Vieta: Alytaus statybos tresto salė, ant scenos buvo Nirvanos fan clubo “paklodė”, įėjimas su bilietais – net 3 Lt. Laikas: 1994 metu lapkričio 25 d. Stilius: alternatyva / metal / punk.

Drąsūs dalyviai:

Blyškūs Veidai (Vilnius)
F.U. Porno J. (Kaunas)
Wallow (Marijampole)
Garotte (Marijampole )
Sndrom of Chaos (Kaunas) (plakate nėra, bet dalyvavo)
Outcast (Alytus) (plakate nėra, bet dalyvavo)
Prosecutor (Kaunas)
Be Pavadinimo (Alytus)
Akiniai (Alytus)

Išplaukė tokios detalės kaip įgarsinimas, apšvietimas, garso kokybė. Bet pamenu, kai vienas iš F.U. Porno J. prasmego scenoje, nes ne tik purtė galvas, bet ir šokinėjo. Matyt Statybos trestas “pachalturino” su scenos grindimis. Nežinau ar bankas “Hermis”, kaip rėmėjas, bent nutuokė kokia muzika skambės koncerte. Bet po šio koncerto su rėmėjais tapo sunku, o be jų ir klubo veikla nurimo. Sau ir kitiems įrodėm, kad ir merginos šį tą sugeba daugiau, nei būti puošmena prie alaus bokalo. Malonu buvo prisiminti ir ačiū visiems visaip prisidėjusiems, sudalyvavusiems, taip pat fan klubo nariams ir svečiams, pakentusiems profanišką koncerto organizaciją ir Nirvanos fan klubą!

It’s better to burn out than to fade away!

Folk’as, Britai ir LSD

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, septintojo pradžioje rokenrolas buvo aukštumoje. Elvis Preslis įgavo kone dievybės statusą, o jo ir kitų rokenrolo muzikantų įvaizdis propagavo linskmą, nerupestingą, meilės ir siautulio kupiną gyvenimą. Tačiau tikrasis gyvenimas sukosi kita linkme – prasidėjo Vietnamo karas, visuomenę kankino žmogaus teisių, rasinės diskriminacijos ir kitos socialinės problemos. Naturalu, kad atsirado žmonių, kuriem tos problemos buvo labai aktualios ir jie norėjo girdėti muziką, kuri tas problemas eskaluotų. Muzikoje (kaip ir visur kitur) visada atsiranda pusiausvyra. Jei rokenrolas propagavo paviršutiniškas, paaugliškas vertybes, turėjo atsirasti rimtesnė, gilesnes problemas eskaluojanti muzika. Ir tuo atsvaros taškur tapo jaunas, žydų kilmės muzikantas Robertas Zimmermanas (visam pasauliui geriau žinomas, kaip Bob’as Dylan’as).

Jis grojo šiek tiek stilizuotą folk’ą, bet ne muzikos stiliuje buvo esmė. Skirtingai nuo to meto rokenrolo dievukų jis pats kurė muziką, pats rašė tekstus ir tie tekstai toli gražu nebuvo vien apie nelaimingą meilę ir mokyklos vakarėlius. Jo poezija rėmėsi to meto socialinėmis aktualijomis, būties temomis ir gyvenimo filosofija. Naturalu, kad tokia muzika susilaukė tiek gausaus gerbėjų, tiek ir priešų būrio. Dainuoti apie gelytes visada lengviau – niekam nekliudysi, nieko nesupykdysi. Tačiau visuomenė jau buvo subrendusi ir tokiai muzikai.

Come gather ’round people
Wherever you roam
And admit that the waters
Around you have grown
And accept it that soon
You’ll be drenched to the bone.
If your time to you
Is worth savin’
Then you better start swimmin’
Or you’ll sink like a stone
For the times they are a-changin’

 Tokie ir panašūs tekstai, žinoma, negalėjo topouose iškelti Bob’o Dylan’o aukščiau Preslio ir kitų rokerolo dievukų, tačiau jo gerbėjų ratas nepaliaujamai gausėjo.

Tuo tartpu kitoje Atlanto pusėje, Britanijoje, užgimė kitas muzikos stilius – Beat Music, arba tiesiog Bytas. Nepulsiu žongliruot muzikine terminologija ir sudėtingai aiškint kuom jis skyrėsi nuo rokerolo. Iš esmės js tiesiog buvo lengvesnis – melodijos ir harmonijos paprastesnės, lengviau klausomos, (juk tai Britanija, linksmo ir nuotaikingo keltiškojo folkloro šalis), o nuotaika ir energija ne mažesnė nei amerikietiško rokenrolo. Naturalu, kad tiek pradedančio nusibosti rokenrolo, tiek lengvesnės muzikos gerbėjai tokią muziką nuoširdžiai pamilo. Iš pradžių Britanija, vėliau Europa ir galiausiai (apie 1964 metus) šis stilius persirito per atlantą. Toks angliškų grupių desantas Amerikoje buvo pavadintas trumpai ir aiškiai – Britų invazija. The Swinging Blue Jeans, The Who, The Kinks, The Animals ir žinoma….. 

The Beatles. Apie šią grupę reikia rašyt arba trumpai ir lakoniškai, arba prirašyt romanus. Bet koks tarpinis variantas būtų neteisingas. Pasirinksiu pirmąjį variantą (juolab, kad apie juos jau yra prirašyta, turbūt daugiau nei apie bet kokius kitus muzikantus) ir pasakysiu tik tiek, kad jie buvo septintojo dešimtmečio ikona. Nenoriu toliau plėstis - vistiek Bitlų fenomeno taip lengvai neišnagrinėsi. Kuo daugiau rašysiu, tuo daugiau svarbių dalykų praleisiu…..

Ilgainiui panašų stilių pradėjo grot ir amerikiečių grupės – The Byrds, The Beach Boys ir pan. tačiau buvo žmonių, kuriem Bitlų ir kitų panašaus stiliaus muzika buvo per daug švelni, per daug lyriška ir naivi. Ir tie žmonės gavo alternatyvą – gerokai vulgresnę, ekscentriškesnę ir baisiai pasiutusią grupę The Rolling Stones.

Taip pat britų grupė, taip pat priskiriama “Britų invazijai”, tačiau muzikinė stilistika gerokai skirėsi nuo Byto grupių. “Riedantys akmenai” iš esmės paėmė tą patį senąjį rokenrolą, ipynė žymiai aštresnių gitaros fuzų, griežtesnių rifų, paskanino visą tai savo atviru, iššaukiančiu seksualumu ir visi paaugliai, kuriem Bitlų “meilė ir taika” pasirodė pernelyg švelni – metėsi jų pusėn. Bėja tai bene vienintele to laikmečio grupė išlaikiusi populiarumą iki šių dienų. Girdėjau gandus, kad šiais laikais honoraras už The Rolling Stones koncertą – 1 milijonas svarų. Na, ko gero jie to verti….

The Rolling Stones šiais laikais

 Septintasis dešimtmetis pasižymėjo ir hipių judėjimo atsiradimu. Pacifistinis, meilę, laisvą seksą ir įvairių svaigalų vartojimą propagavęs judėjimas dideliu greičiu didino prijaučiančiųjų gretas. Vėlgi, nenorėčiau labai išsiplėst nagrinėjant hipių atsiradimo ir išpopuliarėjimo priežastis.Bet neabejotinai – vietnamo karas, Prezidento J.F. Kenedžio nužudymas, konservatyvi, žmogaus teises pažeidinėjanti visuomenė negalėjo neišprovokuoti kažko kardinaliai priešingo – balansas visada turi būti.

Hipių muzika buvo įvairi – praktiškai visi mano aukščiau minėti stiliai ir muzikantai, daugiau ar mažiau sietini su hipių judėjimu. Tačiau bendruomenėje, labai linkusioje į marichuanos, LSD ir kitų kvaišalų vartojimą, negalėjo neatsirasti ir specifinė muzika. Ir žinoma atsirado – psichodelinis rokas. Stilius, kuris savo skambesiu, tekstais ir visa esybe perteiktia haliucinogeninių narkotikų poveikį. Syd’o Barrett’o eros Pink Floyd, The Doors su pakvaišusiu poetu Jimu Morrisonu priešakyje, svaiginančios gitaros dievas Jimis Hendrix’as, roko princesė Janis Joplin, Jeferson Airplane ir k.t. iškelė psichodelinį roką į populiarumo viršūnę ir 60- tujų pabaigoje tai buvo bene populiariausia roko atmaina (dauguma kitų mano ankščiau minėtų muzikantų irgi gana sekmingai “persiorientavo” į psichodeliką). Dėja Morrison’as, Hendrix’as, Joplin ir daug kitų talentingų šio stiliaus atstovų, savo audringą gyvenimą baigė labai anksti. Priežaščių, manau, aiškint nereikia……

Ir štai visą tą pasiutusį, permainingą ir svaiginantį septintajį dešimtmetį vainikuoja 1969 m. New York’o apylinkėse įvykęs Woodstock’o festivalis. Tai buvo ne tik koncertas, surinkęs visus geriausius to meto atlikėjus, ne tik reginys, sutraukęs bemaž pusę milijonų žiūrovų, tai buvo kažkas daugiau… Kas – dorai galėtų paaiškint tik žmogus ten dalyvavęs. O kur dabar tokį surast? Ir dar būt gerai, kad jis ką nors prisimintų, be to, kad buvo daug žolės, geros muzikos, trali vali ir kitokio kaifo . Man, žmogui gimusiam po daugiau nei dešimtmečio, sunku tą renginį kaip nors įvertint. Tiesiog beskaitinėdamas roko grupių istorijas supranti, kad tas festivalis visai populiariajai vakarų kultūrai davė labai, labai daug.

1969 m. Woodstock’o festivalis

Štai septintasis dešimtmetis ir baigėsi…. Ir nors tuo metu gimė daug puikių hard roko grupių, tačiau tai jau sekančio dešimtmečio muzika, todėl…… laukite tesinio.

… 1972 metai, hipių laikai, du mėnesiai po Romo Kalantos laidotuvių, Palanga, šachmatinė, nes ant akmenų rinktis jau nevalia, 11 valanda ryto. Shmitas, Vidukas, Dzilbus aptarinėja vakar matytą epizodą, kai milicija sudaužė džazmeną perkusininką V. Tarasovą, ramiai su mergina einantį Palangos gatve tik dėl to, kad jis buvo užsiauginęs ilgus plaukus. Atskuba Rimas, labai susijaudinęs, jam tai nebūdinga, prisėda prie mūsų staliuko, basas kojas slepia po kėde, nes neapsiavusių čia neaptarnauja. Kaip jau įprasta, paprašo suimprovizuoti 20 kapeikų kavai. Stengiamės išklausti kas atsitiko. Rimas išrėkia: ar jūs įsivaizduojate, šią naktį intelektualūs vandalai nukniso m a n o Dantės tomelius. Kad aiškiau būtų, jo nakties guolis buvo kažkur tarp Palangos ir Šventosios, apleistame klojime. Kad kartu jam pavogė ir visą jo turtą – krepšį su būtiniausiais kukliais daikteliais, megztinį ir 2 rublius, jis net neužsiminė, tas paaiškėjo tik gerokai vėliau. Rimas n e t e k o dvasinio peno: Dantės poezijos rinkinio, kurį tada studijavo, o tai ir varė jį į neviltį …

Šių metų balandžio 21 d. Rimui Burokui ( 1953 – 1980) būtų suėję 55 metai. Prisiminkime vieną mūsiškių, kurio taip pat nevaržė sovietmečio smegenų plovimo architektų sukurtos privalomos mąstymo schemos, laisvą žmogų, poetą. Kviečiame pasiskaityti Leokadijos Sušinskaitės J. Kunčino bibliotekos darbuotojos straipsnį, kuris primins, gal būt, ne visiems žinomas Rimo gyvenimo peripetijas.

NUKRYPIMAI: JIM MORRISON’S MEMORY POP CLUB

1971 metais vietiniai melomanai Igoris, Albertas „Kobra“, Dzilbus ir jų pasekėjai Shmitas, Sigis „Kefas“, kaunietis Zenka, kuris atostogaudavo Kurorte vasarą, Alvydas, Dalia, Vilė, Žana, Kolia, Romėnas susibūrė į komuną ir The Doors lyderio Jim Morrison garbei pasivadino JIM MORRISON’S MEMORY POP CLUB. Tai vienijo apie 10 jaunų žmonių, mąsčiusių kitaip nei sovietų valdžia reglamentavo. Medžiotojų trobelė, už Kaniūkų tilto pasukus senuoju akmenimis grįstu keliu ant kalno, tapo Jim Morrison’s House (kitais duomenimis „Hotel“). Tai AlvydoJegelevičiaus senelių nuosavybė, kurią tada Alvydas sugebėdavo išprašyti susirinkimams organizuoti. Tam reikėjo iš Nemuno restorano skolinti stiprintuvą, kolonkes, nutiesti elektros liniją nuo senelių namo iki Morrison House, magnetofonas HOTA buvo efektingai naudojamas. Sausvynis GAMZA buvo privalomas. Pradžioje visada buvo The Beatles, The Animals, kitos bito grupės, kaifas prasidėdavo Deep Purple „Speed King“, Black Subbath „Iron Man“, Jimi Hendrix „All Along The Watch Tower“. Jei po The Who koncerto Sheffilde metu 1969 metais aplinkinių fermerių avims garsas įvarė stresą, tai Alvydo senelių kaiminystėje vištos liko gyvos.

Kolia (gyvena prie pirties, kurios jau seniai nėra, rašau terminais, suprantamais alytiškiams, nors Alytuje sutikti alytiškį darosi sunkiau, nei Amerikoje indėną) pagamino rankomis ženkliukus komunos nariams – apvalus 4-5 cm skersmens, juodame fone iš vario išpjaustytomis raidelėmis. Nagingas hipeicas !! Tikimės, jog komentaruose patikslinsim tuos įvykius.

ALYTAUS TV LAIDA. PRISIMINIMAI APIE JIM MORRISON’S MEMORY POP CLUB

1991 metais televizininkai tiesiog mus surinko iš namų ir nuvežė į Alvydo trobelę. Čia ir vyko prisiminimų asorti. Klausinėjo Rūta Slušnytė