Sveiki mielieji skaitytojai,

Turbūt pirmą kartą rašau jums ryte. Netikėta? Man irgi. Norėjau jus nustebinti. Nustebinau save.

Šiuo metu vyksta labai svarbus darbas. Vienas mano komandos narys daro interviu (on the spot) vienoje Latvijos kompanijoje, kita komandos narė plepa su kitų komandų narėmis, o mano kažkada minėtoji žavioji partnerė – miega. O aš juos visus koordinuoju… Rašydamas blogą…

Š***na komanda… Atėjau 10:07, o man pasakė, kad 10:30 bus interviu… Klausimai (man teko HR) paruošti nebuvo, todėl reikėjo juos sugalvoti labai greitai… Kaip šiek tiek žinantis apie HR 6 klausimus sugalvojau ir užrašiau per 2 minutes ir latvis nubėgo į agentūrą paimti interviu, mat jis susitarė, kad ateis vienas ir kalbės latviškai… Skamba solidžiai?… Pats kursas skamba solidžiai: “Organization & Management“. Kaip supratot iš iki šiol parašyto teksto – abiejų dalykų mūsų komanda neturi. Bet tai netrukdo patikrinti ar tai turi mums skirta kompanija. Kaip sakoma: mokai, ko pats nemoki…

Jaučiu greitai teks grįžt prie koordinavimo, nes latvė jau nebeturi su kuo plepėt. Duosiu jai rimtesnį ir atsakingesnį – skaičiuot baltas ir raudonas mašinas lauke. Šiaip niekas manęs nepaskyrė koordinatoriumi. Pats taip pasivadinau, kad nieko neveikdamas galėčiau apsimest kad dirbu. O nedirbu, nes atsibodo komandos neatsakingumas. Arba kitaip tariant – visi mes dėjom… visas pastangas vardan gero darbo, bet neišėjo…

O iš tikro tai visąlaik SSE Rygoje lietuviai yra patys norimiausi komandos nariai. Vakar prie manęs priėjo vienas vietinis rusas ir paklausė: “O gal žinai, ar yra neužimtų lietuvių Macroeconomics kursui…?”. Visi labai įsižeidė ir prarado motyvaciją dirbti, kai paskelbus, kad bus galima šiam kursui rinktis komandas iš karto susiformavo 3 komandos, kurias sudaro vien lietuviai. Lietuvių pasiūla taip sumažėjo, kad nebežinojo kur dėtis broliai latviai ir sesės estai…

Dienos citata (iš Brėmeno): “I want to wish.. you… that… eee… F**K….. would … take place …tomorrow morning”

Taigi, tęsiu mįslę keturgyslę…

Kaip ir minėjau iš anksčiau – nieko naudingo kietame diske atkurti nepavyko. Tačiau radau kai ką įdomaus. Kas tas įdomaus: kažkokios, man pirmą kartą girdėtos, firmos dokumentus. Įvairios sutartys, laikškai, pasiaiškinimai, kurių datos yra apie 2005 metus… Kodėl tai yra įdomu? O gi todėl, kad tai greičiausiai reiškia, kad pirkdamas naują kompą (bent jau taip parašyta sutarty) iš F***ako išsinešiau netokį jau naują… Greičiausiai net ne tiek naują, kiek padevėtą…

Jau parašiau laišką į vartotojų teisių apsaugos tarnybą (kaip ji ten besivadintų), ir paklausiau, ką galiu šiuo atveju padaryti… Gavau krūvą straipsnių, į kuriuos įsigilinti nelabai turiu laiko, nes rytoj egzaminas. Kaip bebūtų, teisybės ieškosiu! O jums, mielieji skaitytojai, pranešiu viską, kas su šituo yra susiję…

O kol kas – ninku į Research Methods egzamino pasiruošiamąjį paskutinės nakties etapą… Tai tikrai yra vienas neįdomiausių dalykų. Neįdomiau tai tik, ko gero, estų krepšinis…

Iki kiki

Taigi tęsiu istoriją, kaip pindamas kokią pynę…

Kaip minėjau turnyre sekėsi š***nai, todėl buvo vartojama daug alkoholio. Po reguliariųjų raundų, visi ėjome į laivą valgyti blynų. Kadangi buvome prigasdinti, kad blynų skaičius ribotas, mes, žmonės iš Rytų Europos, vos pamatę kad atnešė blynų (savitarna), prisikrovėm pilnas lėkštes. Suvalgiau apie 8 lėkštės dydžio ir pusės centimetro storio blynus su daug lašinių ir šokolado… Skaudėjo viską žemiau nosies… ( Na, beveik viską .. ) Kas labiausiai buvo skaudu – blynų liko apie pusė…

Tiesiog visas prikimštas su kitais nuėjau namo. Nieko nenorėjau veikti – tik virškinti… Deja, teko važiuoti į tūsą (jame turėjo būti paskelbti rezultatai). Tūsas vyko prirūkytoje patalpoje, kurioje pykino dūmai ir prisidažiusios stambios vokietės… Jos vis ateidavo prie manęs ir prašydavo ugnies… Dėl nesiskutimo (pamiršau peiliukus) ir netvarkingos šukuosenos (šiaip dėjau..) galėjau atrodyti kaip būtent rūkantis vyriškis…

Paaiškėjo, kad nė viena mūsų komanda nepateko į pusfinalius, todėl nuvarėm miegot (ne visi). Ervinas susirado daug draugų iš Lietuvos (Jacobs’e mokosi apie 15 lietuvaičių). Kol jie gėrė, aš miegojau (be vokietaičių) ir virškinau.. Žinau, kad rytoj lauks ilga kelionė, todėl smagiai pūčiau į ūsą…

Kitą dieną finalas vyko labai puošnioje salėje, su laivais. Finalas buvo prastas, nes vokiečiai keistai debatuoja. Po to teko sėsti į Mercedes van’ą ir važiuoti nei daug nei mažai – 19 valandų namo… Per visą tą laiką visai nemiegojau… Taip atsitiko dėl prastai pasirinktos sedėjimo vietos… Todėl buvau piktas ir girtas…

Grįžęs namo (vasario 4 dieną) iškarto nedelsdamas (po to kai nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau valgyt bei pavalgiau) nuėjau miegot ir miegojau 16 valandų. Atsikėlės sužinojau, kaip daug ir stipriai atsilikau, kaip reiks daug ir stipriai vytis, bei kaip daug ir stipriai pagedo kompas… Beje, tai ir yra priežastis, dėl ko taip ilgai nerašiau…

Šiaip dėl antro pagedimo kaltas labiausiai esu pats – perkelinėjau failus, kaip jų perkelinėti negalima pagal Windows, o ypač VISTA‘os taisykles… Taigi nei iš šio nei iš to dabar turiu tik tuščią kompą… Beje, draugas patarė, kad galima recover‘int failus… Atsisiunčiau tokią programą… Deja, nieko iš mano duomenų ji neatrado…

Bet atrado kai ką kitą!!! Ką? Sužinosite rytoj…

Sveiki, mano ištikimieji skaitytojai, kurie ilgai ilgai laukėte iš manęs post’o, o jo kaip nebuvo taip nebuvo. Atėjo laikas pripasakoti visko tiek, kad ojojoj… Taigi įtempkit pavargusias akeles bei kitus organus, ištempkit auseles ir klausykit:

Praeitą savaitę turėjau važiuoti į debatų turnyrą Brėmene (Jacobs university). Dieną prieš išvažiavimą kaip tik sedėjau ir rašiau apie tai žinutę į blog’ą. Deja, kažkodėl laptopas buvo niurzga ir nenorėjo pagauti belaidžio interneto, todėl teko post’ą rašyti “Word” teksto redaktoriuje, su sąlyga, kad vėliau perkrausiu kompą ir tada bandysiu “prisijungti” prie pasaulinio tinklo. Kaip tariau, taip ir padariau – perkroviau kompiuterį… Deja… jis jau nebeatsibudo… Užsikraudavo TOSHIBA logotipas, parodydavo WINDOWS vėliavėlę ir tada – išsijungdavo…

Buvau be galo sutrikęs ir susinervinęs. Bandžiau jį gaivinti kokius 74 kartus – ir bergždžiai… Tai ką padarysi – ėmiau ieškoti garantinio remonto. Gerai, kad draugas (Aurimas) padėjo su UBUNTU CD. Supratau, kad su kietu disku viskas gerai. Problema, kaip visada – VISTA. Susiradau recovery cd ir ėmiau perintstaliavinėti. Tai dariau visą laiką iki pat kelionės… Net nespėjau padoriai susiruošti… Važiavau į Vokietiją kaip į kokį Akropolį (čia Ozo gatvėj)…

Beje viskas pavyko gana neblogai, išskyrus tai, kad didelė dalis duomenų dingo… Tokia jau dalia… Bet patikėkit čia ne viskas… Po kelionės vėl atsitiko beveik tokia pati bėda su laptopu ir …….. dingo VISKAS!!! Bet nenoriu užbėgti įvykiams užu akių – apie viską paeiliui…

Į Vokietiją važiavom 8-se 8-viečiame Mercedes van’e. Mūsų būta 6 vyrai ir viso labo 2 moteriškės. Kelionėje netrūko nei pokštų, nei alkoholio, o kelionė truko 22 valandas. Ypač nustebino Lenkija – beveik nebuvo duobių… Buvau šokiruotas… Brėmene tik atvažiavę 2.5 val. ieškojome nemokamos parkavimo vietos (kaip ir pridera žmonėms iš Rytų Europos). Už benziną ieškant tos vietos sumokėjom 5 kartus daugiau nei už mokamą stovimą vietą.. Tada valgėm keistą patiekalą pigiam restorane. Patiekalas vadinosi “Giros Pitta” ir jo esmė – maža bandelė su 3 kartais daugiau mėsos. Mėsos buvo taip daug, kad net buvo sunku ryti…

Paskui nuvykome į studentų “koledžą” (VIP bendrabutis) gerti. Ten gerti nebuvo galima, bet mes juk iš Rytų Europos. Ten buvo visokių žaidimų ir visko įdomaus, ypač juodaodžių. Juodaodžiai žiūrėjo “Bundesliga” ir gėrė pieną. Mes gėrėm alų ir žaidėm pool’ą. Buvo smagu, bet nejauku (bendrabutyje baltieji sudarė labai mažą mažumą…)

Pirmą naktį teko nakvoti Jacobs University studentų kaimelyje pas vieną Rūmūną, kuris gyveno kartu su žmogumi iš Irano (iranietis visą laiką vaikščiojo po namus su pižama). Miegojau viename kambaryje su savo debatavimo (ir tik debatavimo) partnere Zane, nes ją Vokiečiai palaikė vyru (pas juos yra panašus vyriškas vardas). Dar ten buvo katinas, kurio vardas buvo “šniūras” ir jis mane labai draskė. Vieną akimirką gulėdamas net pagalvojau – “Kas čia per nesąmonė?”. Jaučiausi kaip nevykusiame sapne.

Ryte suvalgiau jogurto ir išėjau į turnyrą. Turnyras šiaip sekėsi labai blogai, nes mano partnerė nors ir kalba geriau už mane (mokosi mokykloje anglų kalba) išaiškėjo esanti buka kaip juodaodė višta. Per visą turnyrą sugalvojo vos 2 argumentus (kai viso sugalvota buvo apie 30)… Todėl nenuostabu, kad nieko nelaimėjome. Nesugebėjau vienas ištempti komandos, todėl nusigėriau ir pradėjau stipriai rūkyti…

to be continued……. (toliau bus tik geriau)

Klausimas pabaigai: Jeigu teisme teisėjas yra juodaodis, tai ar galima į jį kreiptis: “Jūsų šviesybe!”?

Grįžau Rygon. Galėčiau būti liūdnas, bet jau pripratau (kaip ir katinas kryžiuojamas pripranta). Prieš išvažiuodamas Panevežio „Babilono“ Hesburger‘yje suvalgiau kažkokį kompleksą, nuo kurio buvo labai džiugu. Taip džiugu, kad net norėjosi tą džiaugsmą išleisti į išorę artimiausiame tualete. Be to, važiuojant autobusu (Ecolines) teko sedėti prie tualeto. Tuo tarpu priekyje manęs sedėjo kažkokie lenkai ir gėrė labai daug lenkiško alaus. Jie dažnai ėjo į tualetą, todėl visame autobuse pasklido šlapimo kvapas (kaip ir „Reaktors“ pirtyje). Visi šie faktoriai skatino mane gerti mineralinį ir įsivaizduoti gražius dalykus, kurie neskatina skysčių ir tirščių išleidimo per burną.

Grįžęs namo nieko gyvesnio (be 3 dienas paliktų spaghetti) neradau. Tik krūvą naujų baldų, prisuktą lentyną ir kabliuką vonioje (no more porno in our flat). Čia mano kambarioko tėtis padirbėjo ko gero, nes Ignas kažką porino apie tai. „Ačiū, Igno tėti!!!“. Bet ilgai nesidžiaugiau, nes reikėjo utilizuoti keistą tvarinį, kuris susidarė iš pagulėjusių spagečių. Jo kvapas buvo fekalijų ir vėmimo nuo samanės kvapo mišinio, parūgusio ir užpilto Hesburger‘io padažu. Plauti sekėsi sunkiai nes labai vimdė. Daugiau niekada nepaliksių maisto prieš išvažiuodamas namo.

Šiandien dar turėjau rytojaus debatų sesijai paruošti prezentaciją apie ką nors, kas suteiktų naudos debatininkams. Apie 3 valandas gaišau, kad sugalvočiau apie ką daryt prezentaciją, o per 2 kažkur padariau jąją. Toks laiko pasiskirstymas nėra svetimas: beveik visur su kuo šiuomet tenka susidurti, planuoti tenka kelis kartus ilgiau nei daryti. Pvz.: ryte, nuskambėjus žadintuvui, labai ilgai planuoju keltis… Ech, einu ko gero miegoti. Miegas šiandien – mano antras didžiausias malonumas… O kas pirmas?… Atspėkit patys… Kas atspės pirmas – gaus siurprizą-alkoholį…

Reguliariai lankau sporto klubą. Po 12 val. mokslo ir studijų – tai vienintelis dalykas, kas neleidžia nuvažiuoti stogeliui tolėliau. Turiu draugą (Juliau, ar nori, kad neminėčiau tavo vardo?), kuris yra šiek tiek patyręs sporto meistras ir mane pamoko šio meno. Visąlaik iki šiol sportuodamas tai tik štangą kilnodavau ir didindavausi krūtis (netgi išmokau jas judint). Su draugu – viskas kitaip. Užvakar – 2ceps&3ceps, vakar – back&shoulders, o šiandiem mano mėgiamiausios – krūtys. Bet po trečios dienos sporto jaučiuosi kaip pervažiuotas, sulaužytas bei šiek tiek skauda raumenius.

Žinau, organizmas (išskyrūs krūtis) yra nepratęs prie tokio didelio krūvio, ir nori nenori atsisako paklusti komandai „sportuot“. Šiandien į pabaigą netgi nebegalėjau virš galvos ištiesti rankų, nes jaučiau kaip man jas bekeliant lyg ir plyšta raumuo, kaip kokia pašluostė, kai dvi šuvos pešasi. Nusprendžiau. Gana. Šiandien. Na, gal ir rytoj. O poryt darysiu pritūpimus, nes važiuoju namo, o ten neturiu įrangos (tik štangą – krūtims). Bet mano krūtinės apimtis ir taip apie 107 cm, todėl nereikia gal persistengt. Pabaigus sportavimą (dažniausia priežastis – atsibodimas arba laiko nebuvimingumas) gali paskui netyčia tekti pradėti nešioti moteriškų apatinių viršutinę dalį. Todėl – pritūpimai.

Dar turiu idėją, kaip sutaupyti pinigų ant sporto klubo (dabar moku nemažą sumą, kurios nesinori atskleisti dėl jos nemažumo studentui). Reikia sukurti SSE Riga štangistų rinktinę („krūtieji“ vyrai). Tokios nėra ir niekada nebuvo. Tokiam sportui artimiausia rinktinė buvo berods frisbio (žaidimo kuriame reikia mėtyti lėkštę ir stumdyti mergaites). Kiek girdėjau, reikia parašyti projektą ir suburti daugiau žmonių šiam reikalui – štangos – praeities, dabarties ir ateities sportas. Galėtume dalyvauti varžybose ir ginti savo mokyklėlės garbę. O svarbiausia – nereiktų mokėti už sportą.

Ir pabaigai klausimas: Kas geriau (čia vyrui): ar stiprus pilvo presas, bet silpnos rankos, ar stipriai nemažas pilvukas ir stiprios rankos (bei krūtys (bet krūtys tai čia vyriškos – nekabančios))

Case Study

Turiu draugą Ivaną, kuris kilęs nuo Estijos su stipriu rusišku prieskoniu. Gal net labiau tiktų apkeisti vietomis, bet tai nėra šio atvejo tyrimo esmė. Mes su juo dažnai juokaujamės ir mušamės („ant bairio“). Dažnai vienas kitą keikiam, stumdom, kumščiuojam, kojuojam, galvojam bei mėtom vienas į kitą kėdes ir kitą SSER inventorių. Vakar po eilinių muštynių Ivanas gana stipriai parkrito ant nugaros (o ant šiosios buvo kuprinė) su savimi nusinešdamas tris kėdes ant žemės. Jis šiek tiek sutriko, todėl nutarėm kovos nebetęsti (suprask: aš laimėjau). Atsisveikinome iš išėjome savo keliais.

Šiandien ryte mokykloje Ivanas liūdnu esto-rusišku veidu priėjo prie manęs ir pasakė rusiškai (mes su juo bendraujam tik šia kalba, tam kad tobulėčiau rusų kalboje, o jis netobulėtų anglų kalboje): „Vakar tu mane pastumdamas sulaužei mano laptopą. Šiandien nunešiau į taisyklą ir taisymas kainuos apie 25 LVL. Kadangi išdykavom abu – siūlau kaštus pasidalinti po lygiai…“. Tikrai jaučiausi kaltas – tai aš pradėjau mūsų ypatingąją trečiadieninę kovą, todėl tikrai nesipriešinau šioms papildomoms išlaidoms. Vis dėlto juk galėjo sulužti ir mano laptopas (tradiciškai aš irgi jį, kaip šarvus, nešiojau ant savęs). Susitariau pinigus jam atiduosiu, kai laptopas busiąs pataisytas.

Vakare jis atsinešė šiek tiek apkramtytą laptopą. Paklausiau, kiek jis sumokėjo už pataisymą. Jis atsakė, kad neims iš manęs pinigų. Tada paklausiau kodėl, į ką šaunusis rusaestis atsakė: „Nes neturiu čekio, todėl neturiu įrodymo“. Aš vistiek neatstojau ir tikinau jį, kad juo pasitikiu. Tada po kokio pusvalandžio jis pasakė, kad sumokėjo 25 LVL. Aš jam jau tiesiau atiduoti pinigėlius, kai jis paporino: „Šiandien neimsiu iš tavęs pinigų. Rytoj duok. Aš šiandien blogos nuotaikos…“ Tai mane galutinai sumėtė, kad pasimečiau kaip Žalgirio gynyba šiandien (kad tave kur CASK!!!). Jo poelgiams paaiškinti sugalvojau kelis galimus variantus:

1. Jis svarstė, ar teisinga imti iš manęs pinigus, nes manė, kad jis pats kaltas, jog nenusiėmė laptopo.
2. Jis tiesiog norėjo mane apgauti ir išvilioti pinigų, bet iš gymio buvo geras žmogus, todėl sutriko ir suabejojo.
3. Laptopo pataisymas kainavo žymiai daugiau ir jis galvoja, kad nepatikėsiu ir nesutiksiu taip brangiai mokėti be jokio įrodymo (pvz. porą šimtų litų atiduoti už kažką nėra labai entrepreneurship)

Todėl kreipiuosi į jus, mielieji skaitytojai, padėti išspręsti šią dilemą: kaip turėčiau pasielgti? (įtariu, kad ir rytoj jis nenorės imti pinigų, nes pilnatis etc.). Kadangi itin vertinu argumentus, norėčiau, kad jūsų patarimai būtų bent šiek tiek argumentuoti, o ne tik pvz: „Duok jam 200 LVL“.

Iš anksto dėkui už pagalbą sprendžiant kasdienes problemas.

Šiandien mane einantį į pasportavimo vietą užpuolė viena rusakalbė moteriškė. Jinai manęs slaviška tarme užklausė: „Kaip jūs manote, ar yra svarbu tikėti į Dievą?“. Atsakiau, kad taip (pats esu tikintis). Tuomet jinai pradėjo klausinėti įvairių dalykų iš Biblijos: kas yra Dievas, koks Dievo vardas, etc. Iš pradžių bandžiau atsakyti į josios klausimus, bet vėliau supratau – čia galo nebus ir jinai nuo manęs neatstos. Kad jinai nepriklauso manajai parapijai ir tuo labiau bažnyčiai (katalikų), supratau po jos interpretacijų bei pasisakymų; o ypač po mirtinos frazės-klausimo: „O ar žinote, kad Jėzus netikėjo ir niekur Biblijoje nebuvo paminėta reinkarnacija?“… Atsakiau tiesiog „taip“. Jinai paklausė: „O ar tai jums neatrodo keista?“. Atrėžiau, kad ne, nes į reinkarnaciją tiki induistai. Slavė sumišo. Bet greitai atmišo ir pasiūlė man žurnalų atspausdintų kirilica. Supratau – čia ne apklausa. Čia mane labai netikusiai verbuoja. Atsisakiau ir apsimečiau nemokąs skaityti kirilica (nors moku geriau nei rusas-trečiokas) ir atsisveikinau. Man benueinant jinai sušuko: „Dievas yra Jehova, o mes jo liudytojai…“ (ar kažką panašaus).

Pasidarė man gaila tos moteriškės. Nelinksmas jausmas turėtų būti, kai kažkoks treninguotas jaunuolis sutiktas gatvėje kaip potenciali auka, žlugdo (ar neigia) jos tikėjimą. Bet tiesą sakant, gal net labiau gaila, kad jos tikėjimas yra paremtas kažkuo, ko ji pati nežino. O gal ji tiesiog į nieką ir netikėjo? Tiesiog norėjo mane užverbuoti ir paskatinti mane savo palikimą (nors dar nieko gero neturiu) bei organus, užrašyti jai. Gal jinai tik labo viso aferistė? Na, dabar jau nebesužinosiu, galiu tik spėlioti. Linkiu tik, kad jinai nieko neapgautų – tai svarbiausia…

Ši savaitė man buvo itin turtinga įvykių. Tokia turtinga, kad net nebeprisimenu, kas buvo pirmadienį, antradienį ir trečiadienį įskaitytinai. Tokia turtinga, kad jaučiuosi po jos išsunktas, kaip sumokėjęs valstybei VISUS mokesčius. Tokia turtinga, kad… džiaugiuosi, jog jos daugiau nebebus.

Pasakojau, kad gavau porininkę, kuri yra graži. Bet minėjau, kad pasaulyje nebūna gražių ir protingų. Tačiau bebėgant laikui ir gana smagiai besprendžialiojant „užduotis kasdienines“ supratau: šita panelė turi galvoj beržo tošies. Mintinai didžiausius dviženklius skaičius daugina, savo kažkokiam draugui padėjo laikyti (arba nepabijokim to žodžio – nusirašyti) aukštosios matematikos egzaminą Latvijos universitete, siųsdama nuotraukėles ne su savimi (kas gana įprasta jajai), o su išsprestais uždaviniais (ne kas kitas, o ji pati triūsė prie jų). Bet klysti juk žmogiška. Visi juk kažkada klysta. Anksčiau ar vėliau ateina toks metas, kai tenka pripažinti savo klaidą. Tik ne man! Aš sakiau, kad nebūna gražių ir protingų. Tai vat: tokia ji man visai negraži…

Šią savaitę pradėjau vaikščioti į sporto klubą „Reaktors“. Kaina nemaža, bet pilvukas bei svoriukas irgi darosi nemažas. Sporto klube pasisvėriau – 91 kg. Buvau šiek tiek suglumęs (toks svoris nėra mažas man). Pasportavau šiek tiek, pasikaitinau kažkodėl labai sūrioje pirtyje (ko gero dėl šlapimo ant akmenų), bei gerai praleidau laiką su Karoliu, kuris apkalbinėjo moteris darančias dviprasmiškus pratimus kojoms. Kitą dieną nuėjęs į klubą su dideliais lūkesčiais užlipau ant svarstyklių – 94 kg… Jau nebepraleidinėjau gerai laiko su Karoliu bei nesikaitinau prisisiotoj pirty, o ėmiau rimtai sportuoti. Mokykloj (SSER) mane kiti berniukai pradėjo vadinti storu… Dabar valgau tik 5 kartus per dieną ir jokių užkandžių po 23:00.

Gerai šiandien – tiek. Einu atšvesiu šią atsibodusią savaitę.

Šiandien buvo pirma diena po Naujųjų metų senoje mokykloje (mokyklos pastatas yra toks senas, kad net vokiečių turistai paveiksluoja jają). Mums dėsto naujas, bet ne itin geresnis dėstytojas. Jo tautybė neegzotiška – latvis. Berods, ar tik ne vienintelis latvis iš visų dėstytojų dėstysiančių mums tą žaviąją ekonomiką ir žavųjį verslą. Paskirstė į labai nedideles komandas po 2. Man papuolė kažkoks modelis (moterų rasės) iš Latvijos. Deja, ji neatėjo, ir teko dirbti vienam, kaip ir visą savo gyvenimą. Menu, dar pas mama pilve vienas visokias veiklas dariau.

Dienai bebėgant sutikau savo komandos draugę – ji, ką tik grįžusi iš Egipto (ruda rudutėlė kaip.. šokoladas), ėjo į mikroekonomikos egzamino perlaikymą (spėju – ne į paskutinį…). Susitarėm susitikti vėliau… Užduotis padariau pats… Jos iš mandagumo vakare paklausiau: „O kaip manai mums reiktų sudėti viską, kad gražiai atsispausdintų?“. Ji tik gūžtelėjo savo gražiais pečiais ir atsakė net neįsivaizduojanti. Dar šiek tiek su ja mandagiai pabendravęs, įsitikinau, kad nebūna ir gražių ir protingų… Na gal nebent Vladimiras Putinas (Владимир Владимирович Путин)

Rusai vieni kitus (irgi rusus) sveikino su Kalėdom (tokie jau jie neeuropiečiai). Juos tikrai pradžiugino pirmadieninis sniegas, nes rūkė lauke dažniau nei įprastai. Beje, gražias porininkes gavo beveik visi mano draugai (išskyrus tokį Joną – jam papuolė savo paties išrinktoji moteris). Kaip jiems su tokiom seksis dirbti – nežinau, bet linkiu, kad geriau nei man (vienam). O dar bejau: administracija visus padalino į mišrias poras. Naujasis prezidentas (sutrumpintai galima ir prezikas), per rinkimus, pažadėjo pastatysiąs prezervatyvų automatą mokykloje… Pavasaris artėja… Rygoj atšilo vienu laipsniu…

Šiandien atsibudau šaltame savo kambarėlyje ir jau maniau, kad nebus geriau nei nebuvo vakar. Tik netyčia pažiūrėjęs pro langa pamačiau: žiū, kaip gražiai ir stilistiškai tvarkingai sninga. Sniegas nubalina viską: purviną kiemą, juodą katę, lauke stoviniuojančią močiūtę. Iš pačio ankstaus ryto (12 val.) tai suteikė man energijos nugyventi šią (likusią) dieną. Taip kad: gyvenu.

Pusryčiams dariausi maistą iš lietuviškų produktų. Tai yra kiekvieno SSER studento vadinamasis pokelioninis periodas, kai šaldytuve dar pūpso lietuviškas sūris, kiurkso lietuviškas sviestas, lapso lietuviška mėsa, ir, aišku, kas be ko, galiausiai, stovi lietuviškas alus. Pastarojo kaina, vos tik kirtus nebeegzistuojančią Latvijos sieną, išauga kelis (itin didelius) kartus. Žmogus-lietuvis (ypač vyras) išstenėjęs (vyriškai) Latvijoje mėnesį, yra beveik visuomet gatavas (pasiruošęs) atiduoti už lietuviško alaus butelį kelioliką butelių rudo latviško skysčio (micro: and remain indifferent… M.H.)

Sėdžiu kaip ir vakar mokykloje. Bet mokykloje šilta, o lauke balta. Todėl, nepabijosiu to žodžio, čia yra jauku. Netoli manęs sėdi nedidelė krūvelė rusų, kurie mokosi, kad pasiektų daugiau nei neišlaikymą jau neišlaikytuose egzaminuose. Šiuo metu savo žodžiais jie suteikia mokyklai to rusiško žavesio. Mokykla tarsi atgyja… Pati ta aplinka kurybai. Todėl einu ir pakury… ėėė… parūkysiu (kad tik nepriprasčiau…). Še tai tau ir va dar kartą – neturiu ugnies… Nors gal ir gerai, kad neturiu. Dar padegčiau paskui kokios nors tautos atstovą…

Šiaip negaliu pasakyt, kad jaučiuosi itin gerai. Bet tikrai geriau nei vakar. Be to ir jūs, mielieji skaitytojai, komentuodami vakarykštį mano post‘ą prisidėjot prie mano padžiuginimo. Dėkui. Kibsiu gal į tą „malonų“ tvarkymąsi po persikraustymo. Juk taip smagu žiūrėti į didelę krūvą dėželių ir maišelių

Šiandien vėl grįžau į liūdną ir nelietuvišką Latviją. Kelionė buvo šaltoniškai ilga. Jokio džiugesio širdy. Jokios laimės akyse…

Paso netikrino. Šengenas mat. Važiuoji kaip į draugišką, kvailai šnekančią valstybę. Brolis latvis – tavo draugas, artimas tau, kaip Portugalas. Jokio džiugesio! Jokios laimės!

Bute netvarka, nes mes atsikraustėm. Tiksliau, dar net nespėjom atsikraustyt. Visą dieną tvarkiausi ir galo nematyti už maišelių ir dėželių. Pavargau kaip ekonomika. Jokios laimės akyse ir jokio džiugesio širdy…

Dabar esu mokykloje. Čia tamsu ir nieko nėra: tik aš su kambarioku Ignium. Slogi atmosfera, be laimės ir džiugesio širdy…

Rytoj reikia pradėt mokytis. Managerial Economics. Ech… Jokio džiugesio širdy ir jokios laimės akyse…

Tai štai, mielas skaitytojau, kaip negerai yra būti emigrantu… Pasilik Lietuvoje… Pasilikčiau ir aš… Jei galėčiau… Jau nebeturiu, kur grįžti…

Sveiki, mielieji skaitytojai. Ši diena – didžioji diena. Klausiate kodėl? Todėl gi, kad pagaliau persinešiau visus savo daiktus iš drėkstančios belangės, vadinamos Dzirnavų butu. Ėjau gal 7 kartus pirmyn atgal (kaip žinia, būtas yra už 400 m nuo mano senojo buto, bet reikia pasilipėti į 4 aukštą). Vakar naktį (prieš statistikos egzaminą, kada tikrai racionaliau būtų pamiegoti), mes nešėme čiužinį ir stalą. Močiūtė, kuri matomai yra paskirta daboti vartelius (turi netgi kamerą ir mygtukus, kad atrakinti dureles) į kiemą į mūsų naująjį butą buvo gana nustebusi: 1 val nakties 3 vyriškiai atnešą didelį čiužinį bei stalą ir prašosi įleidžiami. Senolė buvo sukrėsta.

Dar šiandien buvo egzaminas. Bet apie jį – niekada.

Išnešus daiktus netikėtai pastebėjome, kad šaldytuve liko be proto galybiškai daug maisto. Naujajame bute jam vietos neatsirado – gana mažytis šaldytuvas ir ilgos atostogos. Todėl su draugu-oponentu-latviu Ervinu nusprendėme sudėti visą atliekantį gėrį į maišelius ir padovanoti Dzirnavų gatvės varguomenei. Maistas tikrai geras, todėl varguomenė turėtų apsidžiaugti – visgi 7 kilogramai įvairaus maisto: kečupai, dešros, koldūnai… Tikimės varguomenė irgi galės pašvesti Kalėdas…

Dabar su Latvijos lietuvių bendruomene švenčiame Kūčias. Atsinešėme įvairių gėrimų. Gėrėme. Smagu. Rytoj grįžtu į Lietuvą ir parašysiu daugiau. Einu pratęsti gėrybas.

P.S. atsiprašau skaitytojų, bet tikrai norėjau parašyti bent vieną post’ą išgėręs ir paskui blaivas perskaityti. Tai buvo mano svajonė.

Prieš mėnesį nusipirkau kaktusą. Tam kad turėčiau augintinį. Kačių negalim turėt, nes viena mano kambariokė (neslėpkim – Kotryna) yra alergiška katėms. Aš esu alergiškas visiems kitiems gyvūnams. Mane jie pykina. Todėl (kad bute būtų švariau) nusipirkau kaktusą iš Rimi.

Laisčiau gana reguliariai: kai nepamiršdavau. Bet to nepakako – kaktusas ėmė džiūti. Kaktusas yra daiktas kuris auga dykumoj, kur net žolė neauga. Ko gero jis augtu ir ant meteorito krentančio į žemę 30 valakų per sekundę. Vienu žodžiu augtų visur, bet ne mūsų bute – Dzirnavuose (liet. Girnyne). Kodėl? Nes nėra šviesos. Kodėl nėra šviesos? Nes nėra langų. Kodėl nėra langų? Nežinau, bet man gana nusispjauti, nes greitai išsikraustau.

Kaktusas ne pirmas augalas, kuris neaugo pas mus bute. Kartą nusipirkau ananasą, nupjoviau kuokštą ir idėjau į stiklainį nuo konservuoto kečupo. Pripyliau vandens. Ir ką jūs manote? Supuvo ir sudžiūvo, ir prasmirdo. Visa virtuvėlė pakvipo. Niekas mūsų bute neauga. Tai kaip gali ten gyventi žmonės? Atsakymas: nežinau, bet man gana nusispjaut, nes tuoj išsikraustau.

O šviesa yra svarbi ne tik fotosintezavimui, dar jos reikia gerai nuotaikai. Kai nėra šviesos, tai ir nuotaika prasta. Todėl dažnai būnų surūgęs ir keikiuosi. O kai keikiuosi tai nesidžiaugia širdelė. Todėl, kad jausčiausi geriau – reikia šviesos. Kaip galima padaryti Dzirnavų būtą šviesesnį? Nežinau, bet man gana nusispjaut, nes tuoj išsikraustau.

Visiems būna toks laikas kai ateina laikas laikyti egzaminą. Nesvarbu, kas tu toks (ar kas tu tokia) – egzamino neišvengsi, nebent nenueisi. Bet tada neišvengsi reexam‘o, nebent nenueisi. Bet sistema neapeinama (nebent nenueini) – reiks laikyti reexam‘ą 2. O čia jau nebenuėjęs galėsi nebeateit. Vienu žodžiu egzaminas yra pats svarbiausias dalykas gyvenime (po miegojimo ir valgymo), jei tau liko nedaug laiko iki jo pradžios, o žinių kiekis galvoje ne tik kad nedidėja, bet krenta dėl miegojimo ir valgymo, bei užgerimo.

Jeigu mokeisi visą dalyko kurso laiką (SSE jis yra ~ 1-1.5 mėn), tai tada gali neliūdėti ir prieš egzaminą pasikartoti. O jei turi draugų arba ką veikti, tai teks paarti. Tokia realybė. Ariu. Bet nelabai sekasi, tiesą sakant. Išariau (metafora) 3 puslapius knygoje, kurią sudaro apie 868 puslapiai. Bet tai dar liko laiko (čia, mielas skaitytojau, raminu save, kad nepulčiau į depresiją). Labai nesiseka, nes nesukoncentruoju dėmesio, kaip mano oponentas latvis, budistas, pižonas su akiniais Ervinas. Esu katalikas ir nemoku medituoti dėl pažiūrų.

Dar galvoje knibžda mintis, kad netrukus persikraustysime į kitą butą. Gyvensiu nebe girnų, o ganų gatvėje. Turėsime butą su langais. Anoks čia privalumas pasakysite. Atsakysiu: po kelių mėnesių gyvenimo be saulės šviesos, mintis kad galėsiu pro stiklą matyti spalvas, judesius ir pan. ir yra tas džiaugsmingas dalykas kuris trukdo man mokytis. Dar trukdo… aš pats. Nes tą akimirką, kai paėmu Statistics for Business and Economics knygą, mano smegenys generuoja (random) 85! skirtingų variantų kaip dar galėčiau praleisti šią dieną.

Be to, jau seniai buvau Lietuvoje. Šalyje, kurioje skaitant užrašus ant gatvių, reklamų, iškabų, žmonių neima juokas. Šalyje, kurioje yra EFSA bei kiti patys geriausi draugai. Šalyje, kurioje geriausios krepšinio komandos žaidžia Eurolygoje (o ne BBL su kokiu nors Talino “Kalev”)… Ech… Liūdna.

Reikia grįžti prie likimo. Reikia save įtikinti, kad statistika yra įdomu… Confidence interval, null hypothesis, standart normal distribution, chi-square distribution… Fantastika…

Pas mus šiandien mokykloje buvo koncertas. Dainavo visi kas turėjo tautybę, lytį arba klausą. Dalino karštą nebrangų vyną, bet deja dėl blogos savo laiko planuotės nesuspėjau į šią atrakciją. Likau nieko nepešęs (tiksliau blaivas) – nesavas, kaip koks judėjas per ramadaną.

Mokykla visa skendi kalėdinėje nuotaikoje. Eglutės, dekoracijos, alkoholis – viskas ko reikia, kad būtų galima iškilmingai paminėti gražiausią metų šventę – Senio Šalčio (or. k. Дед Мороз) gimtadienį. Po to kai kažkas keletą kartų negrabiai išpylė karšto vyno ant grindų ir ant sofų (SSE‘no atrakcijos nr.2) dabar visoje mokykloje sklinda kalėdinis kvapas.

Netgi gatvės Rygos centre puošiasi – Ferrari, SL500 AMG, Lamborghini (ir visos naujausių laidų). Panelės labiau dažosi, vaikinai mažiau mokosi… Viskas dėl Kalėdų. Visi laukia dovanų – statistikos egzamino atšaukimo (ar pan.). Kalėdų progą visa administracija išvažiavo į Liepaja, ko gero vartos alkoholio. Bet tokia juk tradicija.

Šiandien mokykloje dar vyks Kalėdinė diskoteka. Tema: Kalėdos. Dresscode: Kalėdiškumas. Kaina: Kalėdinė – 3 Ls jei neapsirengęs kalėdiškai, 2 Ls jei turi kepuraitę iš Maximos už 1 Ls.

Aš irgi gyvenu kalėdinėm nuotaikom – vat atnaujinau blogo dizainą į raudonesnį. Linkiu ir jums jau pradėti puošti savo eglutes. Nes jei nepuošite eglutės, tai negausit dovanutės. Šia linksma gaidena ir norėčiau užbaigti šią žinutę.

Jau praleidau dvi ispanų kalbos paskaitas savo proftechninėje mokykloje (lygiai tiek kiek galima praleisti dar tikintis gauti kreditą – dalyką, kurio labai trūksta kai reikia gauti atestatą). O šiandien netikėtai atėjo naujiena, kad ispanų šiandien nebus…

Mūsų dėstytojas yra iš Cuba‘os. Jis turi šiek tiek šokoladinio atspalvio ir rusiškai-ispanišką akcentą. Šiaip čia ir slypi problema. Ispanų kalboje netobulėju, bet rusų eina kaip per sviestą…

¿Como te llamas? [Komo te jamas] – koks tavo vardas?
¿Donde vives? [Donde bibes] – iš kur esi?
¡Tuxo pe6uama! [Ticho rebiata] – tyliau vaikinukai!
¡Gudri berni! [Gudri berni] – protingi vyrai!

Ir tai yra bene viskas ką išmokau. Problema glūdi tame, kad tas ne**as daugiau rusiškai ir latviškai porina, nei kokia kita prokalbe. Atkopijuoja mums krūvelę lapų (kuriuos amžinai kažkam suvartoju arba šiaip pametu) ir perskaito ispaniškai ir po to abiejomis kalbomis išverčia… Nieko gero tiesą sakant.

O mums nebeatmaldomai artėja ispanų egzaminas. Mūsų didysis kubietis sugalvojo kaip panaudoti moderniasias technologijas mokymo ir egzaminavimo procese: jis idės egzaminą kaip anketa į savo frype account’ą… Reiks susirasti jį per frype ir tada užpildyti anketą kurioje bus egzamino klausimai… Galėtų ir Nacionalinis Egzaminų Centras tokia sistema naudotis: jokių problemų dėl nutekėjimo…

Vienu žodžiu – ispanų kalba toli gražu nėra tobula. Bet ką padarysi… užtat gražiai ir be akcento kalbu rusiškai…