Visi aplinkui ploja delniukais ir keistai išsišiepusiais veideliais žiūri į mano sumišusį žvilgsnį… Kaip gražu, pagaliau, Piteris Penas ir Alisa ir bla bla bla. O kas man? Koks Piteris, kokia Alisa? Nieko nesuprantu ir nieko nežinau. Tyliu sau viena su visais, ir kas man. Nothing to be done, kaip Dalios Grybauskaitės anglų mokytoja sakydavo.

Nesuprantu už ką mane mylėt. Aš tikrai keista, ir tuoj tai suprasi. o kas tada?- tada verksiu į pagalvę, ir troleibusuose dažniau verksiu… Man tikrai neaiškus ir sunkiai suprantamas šis amplua, elgiuos lyg apsimetinėdama. Negaliu būt tokia, nes juk įsimylėjai kitokią. Negaliu būt išvis, bet negaliu ir nebūt. Negaliu paskambint Tau naktį verkdama, nes vis tiek nebus ką kalbėt, sakysi “jo, sigutei taip irgi būdavo, tai ji kokių žolių nusiraminimui pagerdavo…”, o aš gal nenoriu nusiramint, gal man geriau laikraščių pavalgyti? vis kaip nors tuštumą užpildyčiau, gal ir palengvėtų.

Aš gi neapsimetinėju ir nesilaužau, aš tiesiog tikrai neturiu ką pasakyti, tai ir tyliu. o dėl šypsenos, tai čia tiesiog, toks veidas, žinai, vaikystė sunki, visi depresavę, tai nusprendžiau šypsotis kažkada, tai ir šypsausi. Ai, dar mano plaukai yra, tai va, žinok, jie netikri, ir aš netikra. Su siaubu laukiu, kada suprasi, atsipeikėsi ir tada jau… nežinau kas manęs laukia. Turbūt tada reikės griebtis plano B, užsidaryt kartoninėje dėžėje ir keliaut aplink pasaulį laive. Krovinių skyriuje.

Aš tikrai bandau tikėti meile. Bet kad čia ne taip ir paprasta, per daug visko nesuprantu. Ir Markesas sukasi mano galvoje, Jis čia viską užvirė, tai gal, sakau, padėtų išspręsti?… man sunku ir neturiu kam pasakyti, nes gi jie geriau už mane žino kaip aš jaučiuosi ir kas kaip yra ir turi būti. aš tik noriu, nejaust tų skyliuje viduje, noriu, kad mane kas paveiktų…

aš pasiruošus, kovinė parengtis. tai kai tai atsitiks, galėsiu sakyti -”tai tikriausiai tu teisus, nieko čia nebus…”, nu nes gi negerai, kodėl negaliu Tavim pasitikėti? kažkaip kitaip viską įsivaizdavau, maniau, kad jei prabusiu naktį nuo vidinio šalčio ir svetimumo pačiai sau jausmo, galėsiu tau paskambinti ir tu jau ką nors sugalvosi. bet ištikrųjų kaip yra – nieko aš negaliu , negaliu gi tau užkraut kažkokių mergaitiškų savo ašarų ir negaliu tikėtis, kad mane suprasi, nesąžininga būtų tau užkrauti šią naštą, o be to ar tu jos nori? nieks gi tokių dalykų nenori.

tai va. va taip ir gyvenam.

Ukoliko pratite svetsku modnu scenu i aktuelne trendove za ovu sezonu, svakako vam neće promaći make-up tendencije koje su predstavili najpoznatiji svetski modni dizajneri na održanim nedeljama mode širom sveta. Ono što je primat već godinama u nazad jeste prirodan i negovan izgled, prvenstveno lica i kose i blistavi ten koji ostavlja utisak zdravlja i telensnog balansa. Međutim, iako neke od svetskih modnih kuća i dalje insistiraju na maksimalno prirodnom izgledu i minimalnom mejk-apu, ove sezone u velikom broju jesenjih kolekcija se forsirao jedan od najznačajnijih simbola ženstvenosti – ruž na usnama. Dolče i Gabana u svojoj kolekciji za jesen zimu i dalje prednost daju natural izgledu, Oskar de la Renta i Versaće odlučili su se za istaknute oči, ali trend koji je bio najupečatljiviji na gotovo svim evropskim nedeljama mode i koji su ispratili Vera Vang, Roberto Kavali, Guči i mnogi drugi je upravo povratak jarko crvenih, pink i bordo ruževa za usne. Šminka je definitivno vrlo važna u životu, gotovo svake žene, a sve one koje šminkom umeju da istaknu svoje kvalitete, ne sumnjamo, zanima šta je to aktuelno i posh kada je u pitanju mejk-ap. Obzirom da je ove jeseni i zime ruž na usnama apsolutni hit, pokušali smo da vam otkrijemo sve pojedinosti vezane za ovaj modni detalj i neke male savete i trikove koje bi trebalo da imate u vidu, ukoliko se odlučite da na ovaj način istaknete svoje usne.

Preporuka svetskih modnih kreatora

Oni koji su za ovu sezonu ispratili trend naglašenih usana su Vera Vang, Petar Sam, Dior, Roberto Kavali, Guči i drugi. Ruž na usnama mnogi danas smatraju za retro detalj koji se vratio na velika vrata. Iako je poslednjih nekoliko godina, vladala era bezbojnih “glossy” usana, sve one žene koje su imale hrabrosti da se svetskih modnih tendencija ne drže slepo, uvek su nosile klasičan i nikad prevaziđen ruž na usnama. Ove sezone, on konačno ima i svoje pokriće u vidu trenda, pa će sve one žene i devojke koje ništa ne rade dok prethondo ne prelistaju “Vogue” ili “Marie Claire”, ponosno ove jeseni prošetati jarko crvene usne u stilu glamuroznih holivudskih zvezda prošlog veka. One žene kojima je ruž oduvek predstavljao glamurozni i neizostavni detalj njihove ličnosti, ponovo će biti posh i moderne.

Sinoć je u galeriji “New Moment” u Hilandarskoj ulici, otvorena druga po redu izložba, mladog fotografa Miloša Nadaždina, koji se svojim radom i talentom istakao pre svega na polju modne fotografije, a potom i fotografišući najveće zvezde sa naše estrade. Miloš je pored brojnih angažovanja i zvanični fotograf srpskog izdanja istaknutog modnog magazina “L’ Officiel”. Izložba pod nazivom “From heaven to hell and back” je svojevrsna kolekcija umetničkih i modnih fotografija, koje će sigurni smo zadovoljiti i najstrožije kritičare ove vrste umetnosti. Otvaranju je prisustvovao veliki broj poznatih ličnosti iz sveta mode, umetnosti, kao i veliki broj pripadnika sedme sile.

Popularni kvartet IL DIVO, koji mnogi smatraju rodonačelnicima operskog popa, održaće koncert 26. marta 2009. u Beogradskoj areni, koja je i organizator ovog nastupa. Četiri veličanstvena glasa 2004. godine uspela su da učine popularnim čitav jedan muzički žanr, donoseći zvuk opere u svet popularne muzike. Sada, kao jedna od najuspešnijih grupa na svetu, sa prodatih preko 22 miliona albuma, IL DIVO kreću na svetsku turneju tokom 2009. godine, koja je objavljena na promociji njihovog petog albuma “The Promise” u Barseloni. Na ideju o osnivanju benda došao je producent Sajmon Kauel. Nakon mnogobrojnih audicija koje su trajale od 2001. do 2003, izabrana su četiri pevača: španski bariton Karlos Marin (Carlos Marin), dvojica tenora, Amerikanac Dejvid Miler (David Miller) i Švajcarac Urs Buler (Urs Buhler), i francuski pop pevač Sebastien Izambar (Sebastien Izambard).

Prethodni koncerti grupe IL DIVO rasprodati su širom sveta. Videlo ih je preko 1,5 miliona ljudi u 30 zemalja sveta. IL DIVO je 2006. zajedno sa Toni Brekston na otvaranju Svetskog fudbalskog prvenstva u Nemačkoj izveo numeru „Time of Our Lives”, a nastupili su i na ceremoniji zatvaranja tog šampionata. Nastupali su i kao specijalni gosti na severno-američkoj turneji Barbare Strejsend 2006. Najveća koncertna kompanija, Live Nation, u septembru 2008. objavila je sklapanje ugovora na globalnom nivou sa kvartetom IL DIVO. Prvi album, nazvan jednostavno „Il Divo”, objavili su 2004, a veliki hitovi su postale njihove obrade numera „Unbreak My Heart” Toni Brekston i „My Way” Frenka Sinatre. Ploča je zauzela prvo mesto na britanskoj listi albuma. Zanimljivo je da je IL DIVO postao prvi bend koji je posle 25 godina ponovio uspeh grupe „Led Zeppelin” – album je bez ijednog najavnog singla osvojio prvo mesto britanske top-liste. Svoju popularnost učvrstili su albumima “Voices” i “Siempre” koji su, naravno, prodati u milionskim tiražima.

Prvi post

Prvi post

jau seniai nieko bendro nenoriu turėti su moterims skirtais leidiniais. tačiau kaskart naiviai nusiperku kokią “moterį” ir kaskart vis labiau nusiviliu. po kiek laiko vėlgi naiviai tikiuosi, kad gal situacija keičiasi, nusiperku vėl, ir vėl nusiviliu. per daug tų vėl. nepasimokau.

pliurpalai apie a)skudurus b)dažiklius ir gražiklius c)maistą d)”kaip jį suvilioti” e)”ji daro karjerą, bet vis tiek yra moteriška” varo į neviltį. todėl realiai iš visų 100 kažkiek puslapių perskaitau kelis (tik “laiškai iš amerikos” suteikia džiaugsmo). akivaizdu: su tokios informacijos srautu keistis nelabai galime. akivaizdu ir tai, kad šitie vaizdiniai galvose lieka kaipo tikrieji ir teisingieji.

dar šiandien perskaičiau (http://feministing.com/archives/009245.html), kad net ir garbingas The Wall Street Journal tęsia šitą kvailinimo misiją. baisu. čia tas pats kaip naujų cd aprašymais užimti jaunimui skirtus puslapius. i mean, ar tai viskas, ką norime, kad jie žinotų?

galiu pasakyt, kad seimelis nukvako visai. kaip tik šiuo metu domiuosi civiline partneryste kaipo santuokos alternatyva ir ką matau: vėlei pas mus Lietuvoj stengiamasi grįžti į XIX amžių. matyt, labai gerai visiems buvo. o ko gi ne: vyrą/žmoną tau parenka tėvai, patiems stengtis nereikia; tik gimęs jau žinai, kad rugius pjausi ar kunigausi ar vaikus auginsi, tai ramu, nereik sukt galvos; kad vienatvė kankins irgi bijot nereikėjo – juk visi veda arba išteka, visi visi, ar jie to nori ar ne; ir vaikų daug turėsi, jei nevaisinga/s esi, nieko, iš kaimyno pavogsi, nes juk ne lygis be vaikų būt; o santuoka kaip žinia įteisinama tik bažnyčioj, nes dievas yra visur ir ji mus stebi, ir net jei vyro nebemyli ar anas tave muša – ką gi, kentėk, nes ir Jėzus kentėjo, nes skyrybos yra blogis; o kai taip išpampsi nuo septyniolikto vaiko, kad paeit sunku bus (lytinių santykių turėjai dvidešimt kartų gyvenime – trys palaimingi buvo, neapvaisino), būsi laiminga, nes žinosi, kad štai tau duotą gyvenimą ir nugyvenai. tik kaip. bet tu to nesvarstysi, nes už tave jau nuspręsta seniai.

taigi. o kas pasikeitė. nebent gyvenimo draugus renkamės patys. norėtume rinktis ir daugiau, bet kad sekuliari valstybė, kurios politikai dievo mitais remiasi, mums to nenori leisti. matyt, kai draudžia, jaučia savo galią. gal užtektų atostogų vakaruosna palėkt – galvos atvėstų. o gal išankstinėn pensijon nueit. visiems į naudą būtų.

o taip susinervinau kai perskaičiau straipsnį: http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1191500083. straipsnis geras, tiktai kad informacija nervų ligas įkalba.

visiems tiems, kurie pradeda šūkauti, kad moterys nori daugiau teisių nei vyrai arba jos jau jų turi daugiau.

iškeisčiau man pirmai atidaromas duris į stiklinių lubų sudaužymą.

iškeisčiau tavo kortele apmokamą mano vakarienės sąskaitą į teisę pačiai spręsti, ką daryti su keliomis ląstelėmis, augančiomis mano kūne.

iškeisčiau abejotiną taisyklę “kirsti moteriai atgal negražu” į prievartos, smurto šeimoje, išprievartavimų pabaigą.

nori keistis?

taigi, kiekvieną kartą, kai pamatau kokį veikėją, spoksantį net ne į orų žemėlapį laikraštyje, o į apsinuoginusią mergiotę, apima gailestis. po pykčio, žinoma. arba ereliai, ant kurių žiebtuvėlių pavaizduota pusiau atsisukusi nuoga moteris, o automobiliuose kabo kokie pliušiniai “papai”. toks moters kūno-seksualinio objekto traktavimas demonstruoja tik tai, kad esi nevykėlis.

ačiū aval, “moters teisės – žmogaus teisės (kam reikia feminizmo?)” autorei už nuolatinį pastabumą.

jeigu tavęs klausia, ar pritari, kad visi žmonės yra lygūs? sakai, taip.

ar pritari, kad moteris ir vyras turi gauti tokio paties dydžio algą už tokį patį darbą? sakai, taip.

ar pritari, kad vienas žmogus nėra kažkuo geresnis už kitą vien todėl, kad jis vyras, o tu – moteris? sakai, taip.

ir kai tavęs paklausia, ar tu pritari feminizmo idėjoms, kodėl sakai ne?

“man labai įdomi ta meilė dievui. ateina kokia dievui ištikima persona ir visiems viešai paaiškina savo pažiūras: nekenčiu juodų, nekenčiu žydų, nekenčiu gėjų, nekenčiu dirbančių moterų, bet Jėzau, kaip aš tave myliu! tokiais atvejais pagalvoju, o už ką tada tave Jėzus myli?”