seimelis visai pasiuto su savo koncepcijom. visai.

—

o taip. nes jis ne tik lytinis organas, bet ir statusą visuomenėje, teises, pareigas bei džiaugsmus nustatantis svarbus asmens požymis.

vieni stiprūs, kitos – gražios. stiprieji ir dailiosios. stiprieji ir silpnosios. šita banalybė jau gerokai įkyrėjo.

matyt, visi vyrai yra stiprūs, o visos moterys yra silpnos. ir dailios. žodžiu, yra dvi žmonių grupės, ir jos viena kitai priešingos. šita nesąmonė jau irgi gerokai įkyrėjo.

knygoje “intercultural communication” klausiama: ar tikrai esame tokie atominiai, kad mažytės chromosomos X ir Y (kurios ir lemia žmogaus lytį) mus suskirsto į dvi grupes, o mes jas pavadiname priešingomis? ar to užtenka? taigi kad ne. tik kad dar sunku suvokti, kad visa kita yra ne įgimta (gimiau nemokėdama priparkuoti automobilio? gimiau žinodama, kaip iškepti bulvių?), ne įgimta, o išmokta.

“verslininkei kasdien tenka įrodinėti, kad nėra blogesnė vadovė už vyrus”. taip parašyta po nuotrauka vienam portale. nuotraukoj moteris šalia automobilvežio.

štai kas neramina. jei jau tapau vadove, išlaikiau šį egzaminą, kasdien vis tiek privalau įrodinėti, kad nesu blogesnė už vyrus. net ne kad esu lygiavertė vadovė (geresnė? niekada), o kad nesu blogesnė. šitų įrodymų reikia ne man, o mano pavaldiniams, ir vyrams, ir moterims. nes ir tie, ir tie prisideda prie plačiai išbujojusio įsitikinimo, kad geras vadovas gali būti tiktai vyras. vadovės moterys yra išimtys ir vadovauti jos gali tik grožio salonams ar savo vaikams.

ar sąžininga, kad ši moteris ir kitos tokios moterys turi dirbti daugiau, sunkiau, stengtis labiau, nesuklysti rečiau? vien dėl to, kad jos moterys. vadovaujantys vyrai tiesiog dirb savo darbą, o šios moterys be tiesioginių pareigų dar didesnę neša ant savęs tempiasi. tai neteisinga.

apie šiuolaikinių moterų pragarą rašo Wanda Nowicka:

1993-iaisiais Lenkijos parlamentas priėmė anti-abortų įstatymą. pagal jį, legaliai abortas gali būti atliktas, jei a) moteris buvo išprievartauta b) vaisius apsigimęs c) gimdydama moteris rizikuoja savo sveikata ir/ar gyvybe. realiai reikia stebuklo, kad įrodytum, kad tau reikalingas abortas. žmogaus teises pažeidžiantis ir laisves varžantis įstatymas priimtas ką tik ištrūkus iš komunistinių gniaužtų ir ruošiantis tapti laisva teisine demokratine valstybe.

tačiau akivaizdu, kad “paistalai” apie žmogaus teises viską žinančiųjų neįtikina. todėl perfrazuojant, kad tūkstantis mirčių yra statistika (o viena mirtis – tragedija), siūlau perskaityti:

“Šiuolaikinių moterų pragaras: Lenkijos moterų istorijos”: http://www.federa.org.pl/english/pieklo_ang.pdf.

(vietomis iš pykčio sistemai ir graudulio ašaros prarieda…)

1942-ais metais tuo metu septyniolikmetė Geraldine Doyle dirbo fabrike Michigan’e, spaudė metalą. ko jai ten reikėjo? nagi vyrai išėjo į karą, nebeliko kam dirbti. vaikai per silpni, senyvo amžiaus žmonės – taip pat, tad kas liko. atsigręžti į žmogaus draugą – moterį. vietinis fotografas padarė jos nuotrauką. pati Geraldine iškart ją ir pamiršo. po kiek laiko J. Howard Miller savaip perdarė tąją nuotrauką, kuri vėliau švytėjo viršeliuose, kabojo atvirukų stenduose ir liko atmintyje kaip simbolis. karas, pats iš savęs būdamas tikra nelaimė, visiems laikams pakeitė visuomenę, nors tai ir nebuvo jo tikslas.