Nodokļu maksātāju biedrība (www.nodoklumaksataji.lv) Saeimā un Ministru kabinetā iesniegusi virkni priekšlikumu publisko iepirkumu procedūras uzlabošanai, ar mērķi samazināt vairākus iepirkumu sliekšņus. Biedrības pārstāvji uzskata, ka līdz šim brīdim nav realizējies neviens no esošajā Publisko iepirkumu likuma uzdevumiem. Tāpēc šādu grozījumu ieviešana ir jo sevišķi svarīga tagad.

Pašreizējā Publisko iepirkumu likuma uzdevums ir nodrošināt iepirkuma procedūras atklātību, piegādātāju brīvu konkurenci un pasūtītāja vienlīdzīgu attieksmi pret tiem. Tāpat likums nosaka arī valsts un pašvaldību līdzekļu it kā efektīvu izmantošanu, maksimāli samazinot pasūtītāja risku. Diemžēl pēdējā pusgada laikā Nodokļu maksātāju biedrībā (NMB) vairākkārtīgi ir vērsušās gan atsevišķas privātpersonas, gan vairāki uzņēmēji, kas valsts iestāžu un sevišķi pašvaldību iepirkumos saskārušies ar ierēdņu darbībām, kuras ir divdomīgi vērtējamas un varētu būt uzskatāmas arī par korumpētām.

Šādu privātpersonu un uzņēmēju aktivitāti NMB skaidro ar to, ka praksē Publisko iepirkumu likums ir izrādījies neefektīvs. Šo faktu apliecinot arī nesen kā emuārā (blogā) “labienodomi.wordpress.com” anonīmi, bet ar uzskatāmiem pierādījumiem, publicētais raksts ar nosaukumu “Es esmu gaišreģe“. Stāsts vēsta par konkursu, ko izsludinājusi Latvijas Jūras administrācija par godu 15 gadu jubilejas svinībām, kaut gan ielūgumi uz attiecīgo pasākumu bijuši jau iepriekš nodrukāti un izsūtīti ielūgtajiem viesiem. Piedevām ar visu pasākuma vadītāja vārdu, kuram vēl tikai vajadzēja uzvarēt konkursā.

Augstie publisko iepirkumu sliekšņi, kā arī neadekvātie izvērtējuma kritēriji esot īpaši jūtami piedaloties pašvaldību rīkotajos konkursos. NMB situāciju vērtē kā dramatisku, jo pateicoties ES līdzfinansētajiem projektiem Publisko iepirkumu skaits ir īpaši palielinājies tieši pašvaldībās.

Daudzu pašvaldību vadītāji izmanto vienkāršotu iepirkuma procedūru. Tā rezultātā bieži vien vienpersoniski (slepeni vai slēgtā sēdē) tiek izvērtēti un izsludināti tā saucamie “uzvarētāji”. Nereti šo “uzvarētāju” izmaksu tāmes brīnumainā kārtā izrādās vien par nieka pieciem latiem lētākas nekā godprātīgu konkursa dalībnieku sagatavotie un iesniegtie piedāvājumi, situāciju skaidro NMB vadītājs Aigars Krīgalis. Līdzīgi piemēri nav retums, jo pašreizējais iepirkumu likums lielā mērā sekmē valsts un pašvaldību līdzekļu izsaimniekošanu. Tas arī mudinājis biedrību rīkoties, lai aktīvi iesaistītos attiecīgās problēmas risināšanā.

NMB vadītājs ir pārliecināts, ka, lai ietaupītu gan valsts, gan pašvaldību iestāžu līdzekļus, ir būtiski jāsamazina vairāki likumā noteiktie iepirkumu sliekšņi. Pārspīlētās konkurences dēļ būvniecības izmaksas valstī ir samazinājušās līdz pat divām vai trīs reizēm un šobrīd atrodas aptuveni 2000. gada līmenī. Bet pie esošajām normām gan valsts, gan arī pašvaldības var nesludināt atklātu konkursu būvniecības iepirkumiem par summu, kas nepārsniedz 12 0000 latus.

Tas nozīmē, ka vismaz pašvaldību līmenī var daļēji vai pat pilnībā realizēt praktiski jebkuru būvniecības projektu, veicot vienkāršu cenu aptauju. Tādēļ Krīgalis uzskata, ka jau no pirmā janvāra jāatgriežas pie sākotnējām Publisko iepirkumu likuma normām, kuras noteica – atklāti konkursi valsts un pašvaldību iestādēm jārīko visiem iepirkumiem, kas pārsniedz 10 000 latu slieksni. “Pirmkārt, grozījumi veicinās godīgu konkurenci uzņēmēju starpā un nodrošinās vienlīdzīgus nosacījumus dalībai valsts iepirkumos ne tikai “uz papīra”, bet arī praksē. Otrkārt, tie reāli un ievērojami samazinās gan korupciju, gan arī korupcijas draudus kā valsts, tā arī pašvaldību iestādēs,” uzsver Krīgalis.

Korupcija – kaip valstybės identitetas (80% giminių ryšiai)

Gana stiprus skaičius – tie aštuoniasdešimt procentų, kurie parodo, jog Lietuvoje valstybės sistemoje dirba tiek giminių ryšiais susaistytų tarnautojų. Kitaip tariant, iš dešimties žmonių aštuoni korumpuoti ir dirbantys veltui.

Realiai taip ir yra, nes tokiai mažai valstybei užtektų nuo darbatinių tarnautojų tik dvidešimties procentų. Ir ne kokie ten minimalūs mažinimai, kuriuos bando pateikti visuomenei kaip priemonę, kuri garantuos ne vien taupesnį biudžetininkų gyvenimą, bet ir įtakos kokybiškesnį darbą. Tie minimalūs skaičiai net nesiekia ir procento.

Netyčia aptikau www.prokuraturos.lt svetainėje esančią informaciją, kurioje kažkokia tyrimų organizacija skelbia, jog aplaustieji tapo daug pilietiškesni ir pažymi , jog korupcija šalyje toliau sparčiai klesti. O kyšio davimas – tai yra normatyvas Lietuviškame gyvenime (paskutinis oficialus, tai 2008 metų tyrimas). Išvada peršasi tik viena, jog tai normalu.

Vertėtų paminėti faktą, kuris įrodo, jog įstojus į Europos Sąjungą korupcijos mastai išaugo keletą kartų. Todėl sulaikyti šį reiškinį nėra įmanoma, nes beveik visas Valstybės aparatas yra korumpuotas ir neveikia nė viena tarnyba, kuri kovotų su šiuo minusu. Net specialiosios tarnybos , kurios vykdo politinius užsakymus, yra tik muilo burbulai visuomeniniam gyvenime.

80% giminių ryšiai

Nėra paslaptis , jog pagrindinis faktas, nulemiantis šios negerovės plitimą – tai sovietmečio žmonės, kurie ir toliau stabiliai griauna paskutinius valstybės pamatus. Nors pačiame tyrime bandoma padlaižauti valstybinėms instancijom, cituoju:

Tyrimo dalyviai korupcijos problemas Lietuvoje yra linkę sieti ne su nacionalinės kultūros savybėmis ar sovietmečio paveldu, bet, visų pirma, su visuomenės moraliniu nuosmukiu bei demokratinės valdymo ir administravimo įgūdžių stoka. Kaip papildomus veiksnius, kurie skatina korupcijos plitimą, gyventojai, tarnautojai ir verslininkai mini visuomenės atlaidumą korumpuotų asmenų atžvilgiu, žmonių, įsitraukusių į korupcinius sandėrius, nebaudžiamumą bei gėdos jausmo nebuvimą.

O dabar esminis valstybės bruožas, kuris neleis sukurti demokratinio valdymo dar dvidešimt – trisdešimt metų:

Gyventojai labiausiai paplitusiomis korupcijos formomis laiko kyšininkavimą (88 proc.), piktnaudžiavimą tarnyba (88 proc.) bei nepotizmą (78 proc.), o įmonių vadovai – piktnaudžiavimą tarnyba (82 proc.), nepotizmą (81 proc.) ir kyšininkavimą (80 proc.).

Štai čia aiškiai nurodomi tie patys skaičiai, kurios nesuveda į vieną, bet protingam skaitytojui tampa aišku. Imantis kyšį žmogus yra garantuotas, jog jo aplinka neišduos, ypač tada, kai joje įdarbinti vien giminės ir keleta nepažįstamų asmenų. Na ir oficialūs skaičiai , virš 80%, procentų įrodo žmonių nenorą keistis.

Sovietmečio palikimas kaip baisiausia bacila perduodama ateities kartoms, konkrečiai korumpuoti tarnautojai išmokina elgtis ir savo vaikus bei anukus. Tai pats blogiausias scenarijus, kuris galėjo atsitikti Lietuvoje. Nes pastarasis visiškai atkerta galimybę valstybės ūkiui atsiskleisti ekonomiškai, bet ir jam reguliuoti sukurti demokratinę sistemą.

Kyšininkas gimdo kyšininką. Vagis gimdo vagį, nusikaltėlis gimdo nusikaltėlį. Prostitutė gimdys tik prositutę. Alkoholikas gimdys alkoholikus. Ir tai yra taisyklė, kurioje būna išimčių, vertinamų dvidešimčia procentų nuo visų atvejų.

Taigi, korupcija tikrai yra Lietuvos ir Latvijos kultūrinio ir ekonominio gyvenimo neatskiriama dalis. Menkinanti šios valstybės piliečius ne tik viduje, bet ir išorėje – leidžiant negerbti šios valstybės piliečius už jų paties savęs negerbimą (nemokantys savęs laikyti žmonėmis, neturintys teisės į laisvę).

Nodokļu maksātāju biedrībā pēdējā pusgada laikā ir vairākkārtīgi vērsušies gan privātpersonas, gan daudzi būvuzņēmēji, kas saskārušies ar ierēdņu aizdomīgām koruptīvām darbībām valsts iestāžu un sevišķi pašvaldību iepirkumos.

Saskaņā ar minēto likumu: 2.pants. Likuma mērķis Šā likuma mērķis ir nodrošināt: 1) iepirkuma procedūras atklātumu; 2) piegādātāju brīvu konkurenci, kā arī vienlīdzīgu un taisnīgu attieksmi pret tiem; 3) valsts un pašvaldību līdzekļu efektīvu izmantošanu, maksimāli samazinot pasūtītāja risku.

Praksē diemžēl nedarbojas neviens no likuma mērķiem. Valsts un pašvaldību līdzekļus, nodokļu maksātāju naudu, ierēdņi bieži vien uzkrītoši rupji izsaimnieko. Neapstrīdam nepieciešamību cīnīties pret apzinātām iepirkumu kavēšanām pret uzņēmējiem, kas nepamatoti iesniedz sūdzības IUB, lai tikai kavētu konstruktīvu darbību, ar sūdzības nodrošinājuma maksas ieviešanu. Ekonomiskās krīzes dēļ ir pārspīlēti saasinājusies konkurence, atsevišķu būvdarbu veidiem izmaksām samazinoties gandrīz trīs 3 reizes, pārējiem vismaz 2 reizes. Iepriekš noteiktajiem sliekšņiem vairs nav ekonomiska pamatojuma. Uzskatām, ka cīnoties pret korupciju un ar mērķi taupīt valsts iestāžu un sevišķi pašvaldību līdzekļus, ir būtiski jāsamazina sliekšņi, kad iepirkumus rīkojot jārīko nevis cenu aptauja, bet atklāti konkursi.

Pēc savas būtības steidzamības kārtā ir jāatgriežas pie minētajiem sliekšņiem pirmskrīzes periodā.

Esošā redakcijā: 8.pants. Iepirkuma procedūru veidi un to piemērošana (1) Ir šādas iepirkuma procedūras: 1) atklāts konkurss; 2) slēgts konkurss; 3) sarunu procedūra; 4) konkursa dialogs; 5) metu konkurss. (2) Šo likumu attiecina uz šā panta pirmajā daļā minētajām iepirkuma procedūrām, ja publisku piegādes līgumu vai pakalpojumu līgumu līgumcena ir vienāda ar 20 000 latu vai lielāka un publisku būvdarbu līgumu līgumcena ir vienāda ar 120 000 latu vai lielāka. Slēdzot būvdarbu, piegādes vai pakalpojumu līgumus, ja to paredzamā līgumcena ir mazāka par minētajām līgumcenu robežām, bet vienāda ar 3000 latu vai lielāka piegādes vai pakalpojumu līgumiem un vienāda ar 10 000 latu vai lielāka būvdarbu līgumiem, pasūtītājs nepiemēro šā panta pirmajā daļā minētās iepirkuma procedūras, bet iepirkumu veic šā likuma 8.1 pantā noteiktajā kārtībā.

Izteikt šādā redakcijā: 8.pants. Iepirkuma procedūru veidi un to piemērošana (1) Ir šādas iepirkuma procedūras: 1) atklāts konkurss; 2) slēgts konkurss; 3) sarunu procedūra; 4) konkursa dialogs; 5) metu konkurss. (2) Šo likumu attiecina uz šā panta pirmajā daļā minētajām iepirkuma procedūrām, ja publisku piegādes līgumu vai pakalpojumu līgumu līgumcena ir vienāda ar 5 000 latu vai lielāka un publisku būvdarbu līgumu līgumcena ir vienāda ar 20 000 latu vai lielāka. Slēdzot būvdarbu, piegādes vai pakalpojumu līgumus, ja to paredzamā līgumcena ir mazāka par minētajām līgumcenu robežām, bet vienāda ar 2000 latu vai lielāka piegādes vai pakalpojumu līgumiem un vienāda ar 5 000 latu vai lielāka būvdarbu līgumiem, pasūtītājs nepiemēro šā panta pirmajā daļā minētās iepirkuma procedūras, bet iepirkumu veic šā likuma 8.1 pantā noteiktajā kārtībā.

Esošā redakcijā: 8.1 pants. Iepirkumi, kuriem nepiemēro šajā likumā regulētās iepirkuma procedūras (1) Ja publisku piegādes līgumu vai pakalpojumu līgumu paredzamā līgumcena ir vienāda ar 3000 latu vai lielāka, bet mazāka par 20 000 latu un publisku būvdarbu līgumu paredzamā līgumcena ir vienāda ar 10 000 latu vai lielāka, bet mazāka par 120 000 latu, pasūtītājs veic iepirkumu šajā pantā noteiktajā kārtībā.

Izteikt šādā redakcijā: 8.1 pants. Iepirkumi, kuriem nepiemēro šajā likumā regulētās iepirkuma procedūras (1) Ja publisku piegādes līgumu vai pakalpojumu līgumu paredzamā līgumcena ir vienāda ar 2000 latu vai lielāka, bet mazāka par 5 000 latu un publisku būvdarbu līgumu paredzamā līgumcena ir vienāda ar 5 000 latu vai lielāka, bet mazāka par 20 000 latu, pasūtītājs veic iepirkumu šajā pantā noteiktajā kārtībā.

Esošā redakcijā: III nodaļa. Iepirkuma komisija 22.pants. Iepirkuma komisijas izveide (3) Pasūtītājs izveido iepirkuma komisiju, kuras sastāvā ir vismaz trīs locekļi. Ja iepirkuma paredzamā līgumcena ir lielāka par 500 000 latu, pasūtītājs izveido iepirkuma komisiju, kuras sastāvā ir vismaz pieci locekļi.

Izteikt šādā redakcijā: III nodaļa. Iepirkuma komisija 22.pants. Iepirkuma komisijas izveide (3) Pasūtītājs izveido iepirkuma komisiju, kuras sastāvā ir vismaz trīs locekļi. Ja iepirkuma paredzamā līgumcena ir lielāka par 200 000 latu, pasūtītājs izveido iepirkuma komisiju, kuras sastāvā ir vismaz pieci locekļi.

Esošā redakcijā: 63.pants. Sarunu procedūras piemērošana, nepublicējot paziņojumu par līgumu iepriekš nepublicējot paziņojumu par līgumu, publiskiem būvdarbu un pakalpojumu līgumiem, ja: 1) pasūtītājam ir nepieciešami papildu būvdarbi vai pakalpojumi, kuri sākotnēji netika iekļauti līgumā vai būvniecības projektā, bet kuri neparedzamu apstākļu dēļ kļuvuši nepieciešami iepriekš noslēgtā līguma izpildei, un tiek ievēroti šādi nosacījumi: a) kopējā līgumcena papildu iepirkuma līgumos nepārsniedz 50 procentus no iepriekš noslēgtā līguma līgumcenas, b) nepieciešamos papildu būvdarbus veic vai pakalpojumus sniedz iepriekš noslēgtā līguma izpildītājs,

Izteikt šādā redakcijā: 63.pants. Sarunu procedūras piemērošana, nepublicējot paziņojumu par līgumu iepriekš nepublicējot paziņojumu par līgumu, publiskiem būvdarbu un pakalpojumu līgumiem, ja: 1) pasūtītājam ir nepieciešami papildu būvdarbi vai pakalpojumi, kuri sākotnēji netika iekļauti līgumā vai būvniecības projektā, bet kuri neparedzamu apstākļu dēļ kļuvuši nepieciešami iepriekš noslēgtā līguma izpildei, un tiek ievēroti šādi nosacījumi: a) kopējā līgumcena papildu iepirkuma līgumos nepārsniedz 25 procentus no iepriekš noslēgtā līguma līgumcenas, b) nepieciešamos papildu būvdarbus veic vai pakalpojumus sniedz iepriekš noslēgtā līguma izpildītājs.

Dani kruha, Slavonski Ravni

Slavonske njive ravne,
Vi ste za naš kruh slavne.
Ruke naših starih žuljeva su pune,
Jer rade na njivi i kukuruz rune.

Mnogi ljudi za kruh nemaju,
Svaku preostalu šnitu kruha spremaju.
Ljudi koji ne cijene kruh bacaju ga i gaze,
Ako tako nastave,neće na Božje staze.

Naša slavonska polja puna su pšenice i žita,
kao što na svijetu ima korupcije i mita.
Trebamo poštovati tuđi rad i trud,
Jer oni ne rade na polju uzalud.

Zvonimir Antunović

Šiaip, daugelį skaitytojų ar kitų žiniasklaidos priemonių vartotojų jau senokai pradėjo nervinti pasleptos reklamos kiekis. Ir, kas juokingiausia, tai būna tokia atvira reklama, kad net keista, kad nebijoma atsakingų institucijų reakcijos ir gresiančių baudų. Nors baudos šiais laikais yra toks gana slidus dalykas… Krizė pakoreguoja baudų rinkėjų prioritetus ir daugelis pažeidėjų (ne tik žiniasklaidoje) lieka nenubausti. Tiksliau jie susimoka, bet tie pinigai biudžeto jau nepasiekia, o “verslininkai” niekada nepatenka į juodus sąrašus…

(Prenosim analizu našeg poznatog analitičara Georgija Vukadina o izborima u Norveškoj koji su se završili juče u 20 časova.)

Nakon 99,9% prebrojanih glasova, utvrđeno je da je levičarska koalicija osvojila 86 od ukupno 169 poslaničkih mesta što joj omogućava da samostalno formira vladu. Iako su vladajući levičari osvojili ubedljivu, natpolovičnu većinu, njihov uspeh nije rezultat kontrole medija, ucene zaposlenih u državnoj administracije ili organizovane izborne krađe. Time su prekršili dobre običaje u političkoj borbi, kao i međunarodno pravo.

Apsurd parlamentarnih izbora u Norveškoj je i u tome što je opozicija priznala poraz, dok vladajuća stranka još uvek ne želi da prizna pobedu. Na taj način, vladajuća koalicija nastavlja da se ponaša pristojno, čak i posle izborne utakmice.

Mnogi norveški novinari su saglasni da je najveći pobednik izbora u Norveškoj premijer Jens Stoltenberg. Tokom svog mandata, on je vredno radio, nije obećavao nemoguće, nije novac poreskih obveznika trošio na plaćanje kazni za pijane norveške studente – nasilnike, niti je davao bespovratne kredite start-up lobističkim agencijama u Americi. Stoltenberg, čak nije omogućio državnim službenicima da po bagatelnim cenama otkupljuju državne stanove, niti je svojim prijateljima omogućavao da protivzakonito posluju sa državnim institucijama.

Zato je podrška njegovoj političkoj grupaciji, barem u Srbiji, bila potpuno neočekivana.Iz Srbije se jasno vidi dubina problema u kome se nalazi norveško društvo. Stoltenberg nije ispunio nepisanu obavezu svakog premijera da manipuliše biračkim telom plasirajući informacije o velikim građevinskim projektima ili makar besplatnim akcijama državnih preduzeća.

Način na koji je vodio politiku u protekle 4 godine nije opoziciji i medijima ostavljao prostora za blaćenje, optužbe i kritiku, što stavlja senku na regularnost izbora u Norveškoj. Stoltenberg nije vodio računa o tome da će opozicija biti uskraćena za pravo kritike tokom predizborne kampanje, što je direktno uticalo na rezultate izbora.

Norveška vlada je u tajnosti uvela vizu za krizu, što je uskratilo svetskoj ekonomskoj, ali i drugim krizama, pravo na slobodu kretanja. Tokom predizborne kampanje, levičari nisu čak ni obećali beli šengen za krizu, što bi bio minimum korektnosti prema ugroženim pravima krize. Građani Srbije u najvećoj meri razumeju toliko je taj radikalni i diskriminatorski potez norveške vlade uticao na regularnost izbora jer ukoliko se na izborima ne govori o vizama, takvi izbori ne mogu po definiciji biti regularni.

Zahvaljujući sopstvenim značajnim nalazištima nafte i fondu od gotovo 300 milijadi Evra, Norvežani nisu imali potrebu da odsecaju sebi prste ili protestuju na ulicama Osla zbog neisplaćenih zarada. Norvežani nisu blokirali puteve i pruge, nisu unosili bombe u zgrade državnih institucija niti su impotenciju u spavaćoj sobi, trebali da zamene potencijom na ulici, a za sve to je direktno odgovoran Stoltenberg I njegova Vlada.

Vlada Norveške je lukavo i ubedljivo plasirala tezu da besmisleno trošenje novca iz Naftnog fonda nije norveški, a građani su u to poverovali. Tom i sličnim tezama, levica je dobila nakolonost većine građana za koje se kasnije utvrdilo da su najvećim delom izašli na izbore i da su bili obučeni za ispravno popunjavanje glasačkih listića. Zašta se opet optužuje levica i premijer Stoltenberg.

Nezaposlenost od tri odsto, u udelu problema norveških građana učestvuje sa manje od 3%, dakle na nivou je statističke greške. Mnogo veći i značajni problemi za Norvežane su zaštita životne sredine, zdravstveni sistem koji treba da bude moćniji nad bolestima, školski sistem koji treba da obrazovanje učini interesantnijim i praktičnijim. Vlada je sa jasnim ciljem, namerno i tendenciozno održavala visok stepen produktivnosti kako bi nezaposlenost bila niska te opozicija ne bi mogla da iskoristi nezaposlene i regrutuje ih u svoju armiju birača. Lukavo, ali neregularno. Time ne samo da je uskraćeno pravo opoziciji da kvalitetno kritikuje, već je potreba za medijskim ekonomskim analitičarima gotovo ukinuta. Njihov položaj je u Norveškoj izuzetno težak jer im je sistem uskratio mogućnost javne demonstracije brilijantnosti u povezivanju nepovezivog koje je razlog loše mikro ekonomije.

Spoljna politika, nije bila tema na parlamentarnim izborima u Norveškoj. Valjda zato što se ne tiče građana Norveške ili im je Vlada to tako predstavila. Mogla ih se ticati, ali je Vlada Jensa Stoltenberga odlučila da ne pošalje 500 norveških vojnika u Avganistan čime je dodatno smanjila interesovanje Norvežana za spoljnu politiku.

Opozicija je želela da povrati interesovanje Norvežana za spoljnu politiku kritikom odluke Vlade da zabrani norveškim vojnicima ratovanje u Avganistanu, ali indoktrinirani građani Norveške su takav predlog složno i odlučno odbili, što još jasnije ukazuje na probleme norveškog društva, kojeg je Soltenberg indoktrinirao tako, da većina njih misli svojom glavom.

U gotovo neljudskim uslovima za vođenje kampanje protiv vladajućih laburista, koji su iz ruku opozicje izbili sva najmoćnija oružija, opozicija je ipak našla način da se bori. Sve 4 opozicione partije izašle su sa gotovo istovetnom platformom – imamo dobre ideje kako da još bolje utrošimo 300 milijardi.

Sve je izgledalo gotovo kao literarni konkurs. Obavezna poglavlja su bila: kome ne bi dao naše pare, kome bi dao naše pare i na kraju zaključak. Najčešći odgovori u prvom poglavlju su bili nerazvijeni, diktatori, korumpirani političari, a junaci drugog poglavlja su bili naučnici, mladi, stari, lekari, sportisti, umetnici, itd. Zaključci opozicije su bili da Vlada ne razmatra u dovoljnoj meri njihove ideje i da se ponaša previše ozbiljno i odgovorno, kako prema Norvežanima, tako i prema drugima koje pomaže.

Najveća opoziciona konzervativna stranka kontroverznog imena “Progres” osvojila je 23% glasova odnosno 41 mesto u parlamentu gde će u naredne 4 godine imati pakleno težak zadatak. Progres će imati da dokaže da Vlada ne koristi na najbolji način mogućnosti da smanji nezaposlenost, da poveća proizvodnju ili da politikom useljavanja u Norvešku država uskraćuje svojim školarcima mnogi brži internet, češće čišćenje toaleta u školama ili za pola stepena toplije školske prostorije.

Kada sagledamo neregularnosti norveških izbora i stanje norveškog društva, možemo biti zadovoljni što su kod nas stvari ipak mnogo jednostavnije i regularnije, a naše društvo nekako zdravije.

Georgije Vukadin

Mano manymu, tai bus arba I. Degutienė, arba V. Žiemelis, nes abu turi įvairiu problemų skirtingose srityse, kuriose reikia per jėgą prastumti įstatymus… O ką manote Jūs?

Sud u Taipeiju je Chen Shui-biana, bivšeg predsjednika Tajvana, osudio na doživotni zatvor zbog pronevjere, uzimanja mita i pranja novca – u ukupnoj vrijednosti od 15 milijuna dolara – koje se zbilo između 2000. i 2008. godine kada je bio tajvanski predsjednik.

Uz Chena je na doživotni zatvor osuđena i njegova supruga Wu Shu-chen, koja je u ranijem procesu bila osuđena na godinu dana zatvora zbog krivokletstva. U istom postupku je na manje zatvorske kazne osuđeno još devet osoba, uključujući Chenovog sina i snahu koji su priznali krivicu.

To sve predstavlja rezultat istrage koja je razotkrila najveći korupcijski skandal u tajvanskoj povijesti, te dovela do rušenja Chenove Demokratske napredne stranke (DPP) koja se, inače, zalaže za nezavisnost Tajvana, odnosno kidanje svih državnopravnih veza i pretenzija na kopnenu Kinu odakle je pred Maovim komunistima 1949. godine pobjegao prvi predsjednik Chang Kai Shek.

Chen Shui-bian je, naravno, tvrdio da je nedužan odnosno da mu je to sve smjestila Kuomintang, nekadašnja Changova stranka koja inzistira na budućem ujedinjenju s komunističkom maticom i tome da se Tajvan zove “Republika Kina”, odnosno Peking koji je posljednjih godina izgradio mrežu poslovnih jataka na otoku i stvorio ne baš mali utjecaj na otok koji službeno smatra “odmetnutom kineskom provincijom”.

Nema sumnje da će tako drakonska kazna izazvati zgražanje u Hrvatskoj, gdje je teško zamisliti da jedan bezazleni starac može biti bačen u tamnicu do kraja života zbog tričavih 15 milijuna dolara. A lako je zamisliti kako Karamarko, Bajić i Šimonović s prezirnim osmjehom reagiraju na vijesti kako njihovi tajvanski kolege na takve besmislice troše novac poreznih obveznika.

Možda, ali nekako ipak sumnjam. Iz Večernjeg:

- Uvijek je bilo lopova, a u ime djelatnika koji pošteno obavljaju svoj posao ne možemo gledati na te tvrtke kao na kriminalne organizacije – upozorio je Kalmeta na čije se pravdanje poštenog poslovanja u javnim poduzećima nadovezao i ministar financija Ivan Šuker.
- Kriminal nema predznak političke stranke ili nacionalnosti, on je posljedica nepoštenog rada – ocijenio je Šuker.

Kalmetin komentar je uobičajeno osjećajno povođenje kako bi se udaljili od stvarne biti problema. U biti, u pravu su obojca. Ako nepotizam -> nesposobnost -> gubitci -> šteta za porezne obveznike, nije kriminal, naravno da javna poduzeća nisu leglo “kriminala”. Prava obiteljska srebra zar ne?

   Piratų partijos idėja Lietuvos padangėje žybtelėjo kaip supernova ir matyt ilgai teks laukti konkrečių veiksmų, kol įsikurs… eilinė gerų ir protingų žmonių asociacija, kuri, panašu, neaišku kuo užsiims… Iš tikro tokioms permainoms, kurias siūlo “Piratų Partija”, nepribrendo net senųjų demokratijų šalys, o Lietuva, matomai, tokį menaliteto lygį pasieks po gero dvidešimtmečio (čia geriausiu atveju, jei iki tol  Lietuva išliks geopolitiniame žemėlapyje…).
   Mano mintys šiuo metu gan padrikos ir gan sunku suregzti kažkokias nuoseklias mintis. Gal mane taip veikia nelabai gera Lietuvos ekonominė-psichologinė-politinė situacija?
   Visada savo blog’ą norėjau pavadinti taip “Komentarų komentarai”. Ir matyt teks įvesti tokią rubriką, nes iš tiesų Lietuvos internetinėje erdvėje galima surasti ne tik dundukų pasisakymų, bet ir tikrai gerų, argumentuotų, protingų minčiu, kurios dažnai kažkodėl vadinamos ižeidžiančios, penktakoloniškos ir panašiai. Todėl šį vakarą noriu paplatinti A.Kubiliaus blogo komentatoriaus mintis, kurios iš tiesų turi būti paplatintos, nes iš to blogo greitu laiku, manau, gali dingti ne tik komentarai, bet ir pats blogas su visomis dabartinio premjero mintimis, su ganėtinai nekorektiškais ginčais tarp komentatorių ir netgi su pačiu Andriumi…
   Taigi, komentaras iš seniai nudususio www.kubilius.lt :

kažkas čia pasirašė sąžiningos politikos paktą ir net numatė jo įgyvendinimo tvarką? Cituoju vieną iš punktų:

     Iš savo pusės noriu pridėti tai, kad kažkodėl trūksta tos sąžiningos politikos Vidžiūno, Degutienes ir dar daugelio kitų atžvilgiu… Tiesiog kasdienybė… Šunys loja, karavanas eina…

Telegraf.lv

28. augusts (2009)
09:18

Jo dziļāka krīze, jo sarežģītākas kļūst uzņēmēju attiecības ar valsts ierēdņiem. Kaut arī uz visaptverošā bankrotu fona saskaņā ar veselo saprātu uzņēmēju dāsnumam attiecībā pret birokrātiju vajadzētu kļūt mazākam, prakse liecina par pretējo – tā saukto „nodokļu”, ko žargonā dēvē par atpakaļnaudām (kriev.val. сумма откатов), apmēri patlaban jau esot pieauguši no 10 līdz 25%, tā šodien vēsta avīze „Telegraf”. Neoficiālas sarunas ar uzņēmējiem liecinot, ka ierēdņu rijīgums ir pamatīgi pieaudzis – ja agrāk kukuļus valsts iepirkumu jomā uzņēmēji deva paši, lai lietas kārtotos raitāk, tad tagad valsts ierēdņi ir kļuvuši vēl nekaunīgāki un naudu atklāti pieprasa, turklāt nosakot divtik lielus antikrīzes tarifus. „Agrāk, nekustamā īpašuma aktivitātes laikā, kad būvēt gribēja visi, projektu saskaņošanā pastāvēja neoficiāli cenrāži – 10-14% no kopējās summas bija jāpārskaita ierēdņiem,” – tā laikrakstam „Telegraf” atzinis kāds uzņēmējs, kurš nav vēlējies atklāt savu vārdu. „Šādus maksājumus veica pat tādas firmas, par kuru lojalitāti pret likumiem nevarēja rasties ne mazākās šaubas,” norāda „Telegraf” sarunu biedrs.

Technorati Tags: kukuļi, korupcija, ierēdņi

    Kažkaip iškilo paprastas klausimas. O kaipgi aruodas.lt pateikinėja statistiką? Panašu, kad ji specialiai iškraipoma (čia ir čia). Jei imami patalpų pardavimo (nuomos) vidurkiai, tai kažkas ypatingai stipriai stengiasi tą vidurkį dirbtinai palaikyti, kad kvailesni interneto vartotojai patikėtų tokia statistika. Beje, aruodas.lt administratoriai gali nesistengti pakeisti tų duomenų, nes aš tokius dalykus stengiuos išsisaugoti ne nuorodos forma, o fotografijos forma… Ir, kaip parašė vienas komentatorius (tikiuosi nesupyks, kad pacitavau): “Iveskite paieskoje butas, kaina nuo 2mln iki 100mln ir atsidursite Dubajuje “
    Be to, jei aš ivesčiau skelbimą, kad už viena kvadrata savo buto noriu  kelių milijonų, tai aruodas priims, kaip normalią kainą ir leis tokį skelbimą publikuoti? Hmmm. Tikrai neblogas būdas manipuliuoti informacija, žinant tai, kad tave cituoja ir tavimi remiasi didžiausi Lietuvos dienraščiai…

   Matyt pasidariau per didelis paranojikas. Kiekvieną dieną Lietuvos žiniasklaidoje pasirodo piariniai straipsniai, kurie vis bando žmones įtikinti, kad Lietuvoje viskas gerai ir krizė realiai jokios žalos nedaro. Negana to, tokius straipsnius rašo tokie žurnalistai, kurie buvo (o gal vis yra, bet neoficialiai??) konservatoriu partijos politiku padėjėjai-sekretoriai. Štai ir V.Laučiaus straipsnis, kuris aiškina apie korpcijos mažumą… O A.Perednis žinių radijo puslapyje paprašęs užduoti Premjerui klausimus jų visai neuždavė (o tai kam reikėjo prašyti, kai būsimo pokalbio tema buvo aiški dar prieš laidą?)… Be to, piariniai straipsniai paprastai pasirodydavo tik savaitės vyduryje, o dabar smūgiuojama savaitės pabaigoje. Spėju, kad valdžioje jau  matomas ypatingai didelis tautos nepasitenkinimas dėl įvairių politikų veiksmų. O gal norima nukreipti dėmesį nuo aktualesnių temų? Aš laikausi nuomonės, kad kiekvienas gandas turi dalį tiesos. Tai tuomet gaunasi, kad Lietuvos Generalinio Prokuroro sesuo iš tikro padarė didesnius ar mažesnius pažeidimus? Nes jei priimti tai, kad žurnalistai nemeluoja ir visad yra objektyvūs (o jų pateikiama informacija nieko neturi bendro su įvaizdžio formavimu) , tai Lietuvoje krizės nėra, korupcija mažeja, o Valantino sesuo, brolio padadama, vilkina bylą?

Predsjednik Mesić je bio zanimljiv neki dan sa pokušajem promocije ideje da tržište određuje visinu cijena i kada će se one mijenjati, a ne nakakva dogovorna ekonomija. Zbog ekonomskog kadra/mentaliteta u vladajućem HDZu ta “dogovorna ekonomija” ne iznenađuje. Mesićev plahi iskorak u tržišnu ekonomiju ako ne pretjerano značajan (mislim da ih je tu i tamo bilo još tokom godina) makar je pohvalan. Znači “ipak se kreće – ipak je tržište” u nekom smislu.

Značajniji je bio sljedeći komentar. Uzmimo ga kao konsenzus uvijek popularne, svima poznate teze, ali ipak već ofucane, neutemeljene i smješne.

Govoreći o trenutnoj situaciji u Hrvatskoj Mesić je rekao da je tijekom proteklih godina rasprodano i obiteljsko srebro ali i zlato i bakar te je sada potrebno motivirati kapital i tehnologiju da dođu u Hrvatsku.

Barem ja mislim da jest već stara i beskorisna, više parolakška nego smislena, ta ideja “obiteljskog srebra, zlata” i drugih dragulja. Uopće, što su to obiteljska srebra u Hrvatskoj i koja su to prodana? Političari i novinari promoviraju i koriste te populističke i “zvučne ugrize” za svoje društvene ciljeve. Uzimom za primjer Hrvatske Željeznice – tvrtku ne ’samo’ u državnom vlasništvu nego i pod čistom i jasnom kontrolom politike. Vidjeli smo ovih dana kako su se glave uprave HŽa vrlo lako kotrljale nakon što je ministar Kalmeta to tako “naredio” nakon tragične nesreće. Obrnuto isto vrijedi. Vidjeli smo to sa “Dragi barba Luka.”

No, nije me nedavna tragedija nagnala na razmišljanje. Još prije manje od mjesec dana izašle su (skandalozne) priče oko HŽa i njegovih sindikalnih čelnika koji su tamo “sami sebi svrha”. Nema nekog razloga za sumnjati u pisma i žaljenje ogorčenih radnika na napuhane plaće sindikalnih “profesionalaca”, potpuno neopravdane stručnošću, stažom, a pogotovo ne radnom etikom, na malverzacije, na rentijerstvo. Poreznici bi se također trebali žaliti, ali o napuhanoj platnoj listi. O rentijersko-korupcijskoj spregi sa upravama pročitajte u članku ovdje. Pa onda i ona nedavna uhićenja i istrage USKOKa unutar HŽa, njegovih društava i dobavljača nije bilo moguće zaboraviti.

To je, mislim, zanimljiviji aspekt državnih kompanija – korupcija, nepotizam, privatno raspolaganje poreznim novcem. Onaj dio da HŽ kao i mnoge druge države firme ne posluju ni blizu crne crte – vječiti gubitaši – je već standardna spoznaja. Tako je bilo desetljećima unazad, tako je i danas, tako će i biti godinama unaprijed ako se netko (vladajući političari i njihovi birači) ne trgnu. Subvencije HŽ u stilu 2 porezne kune za svaku 1 zarađenu kunu HŽa (!), što je ministar Šuker nedavno u Otvorenom rekao, samo da bi HŽ preživio (i.e. isplatio sve one plaće koje su početak priče ovdje) i obavio minimalna održavanja, je normalno u Hrvatskoj. Nitko javno ne želi ni spekulirati što to zapravo znači – da je HŽ za sve namjere i namjene bankrotirana kompanija. Ali je u isto vrijeme “obiteljsko srebro”.

Na jednu ruku, godinama su građani bombardirani parolama i tumačenjima (ne dokazima) kako su tvrtke koje su vrijedile uglavnom bile u državnom vlasništvu i prodane. Velike i važne kompanije (tkz. commanding heights) bilo na nacionalnom ili regionalnom nivou su prodane i to na razno razne, mutne načine. Načine prodaje nije toliko bitan sada. Uglavnom prodane su, a one su predstavljale to “obiteljsko srebro”. U grubljoj verziji to “obiteljsko srebro” je prodano strancima, što je prikriveni nacionalizam.

Na drugu ruku te iste državne tvrtke su, izgleda, svrha vladajućima i same sebi. Korupcija, rodbinsko sponzorstvo vladajućih političara, izvlačenje poreznog novca u privatne ruke, neefikasnost, gubitak kontrole nad troškovima (koga uopće briga za troškove kad ih subvencije pokrivaju) i vječno gubitaštvo na trošak svih građana, tipične su karakteristike HŽa i mnogih drugih državnih tvrtki. Brodogradilišta primjerice nisu nešto silno drugačija, a siguran sam da će čitatelji znati i još neke primjere (možda i iz osobnih iskustava). Dakle, ne radi se samo o tome da su te državne kompanije poput HŽa na nacionalnoj razini ili nekih lokalnih kompanija neefikasni, kronični gubitaši na teret poreznih obveznika. Sređivanje toga je stvar reforme i uvođenja poslovnog reda i pravila po kojima žive privatne kompanije.

Već, iznad toga stoji struktura mreža i radionica korupcije, pronevjere poreznog novca i jednog primitivnog nepotizma. Mislim da je to najbolje i najsvježe dokazano u posljednjih par mjeseci sa svim svim pričama/aferama oko HŽa i našeg primitivnog Predsjednika Sabora. (Sad će Škegro da se prvo treba okaniti bacanja blata. I ja nemam kao cilj bezvezno, samo da je, bacati blato. Ali mislim da prvo ipak treba razlikovati između primitivaca i profesionalca. Veliki kadar vladajućih u HDZu ne spada u ovu potonju kategoriju. Kad bude, kada to bude u interesu stranke, onda bacanje blata uistinu postaje suvišno.) Ukratko, državna neefikasnost, nepotizam i korupcija kao “program” pune zaposlenosti. Pogotovo za podobne i rođake. I što je kompanija dublje u crvenom, to bolje, jer država uvijek ima izliku da se ne može izvući zbog lošeg stanja u kompaniji. Prvo je treba “restrukturirati.”

Međutim, upravo se te kompanije kod nas nazivaju obiteljskim srebrom. (!) Kompanije, efektivno bankrotirane poput HŽa, koje ne mogu ni uobičajene poslove obavljati samostalno (i.e. bez poreznog novca) i na zadovoljavajućoj razini kvalitete i troška. Jasno je što se treba napraviti, što je poželjno i optimalno u korist poreznih obveznika i efikasnosti poslovanja. Ali budite bez brige. Čime se progovori o prodaji HŽa ili većine društava pod HŽ, o divesticiji, o privatizaciji željezničkog prometa, ideja “obiteljskog srebra” će se pojaviti. Optužbe, napadi ali i žaljenje medija i opozicijskih političara (koji god bili u tom trenutku) za još jednom “skandaloznom” prodajom “obiteljskog srebra” nakon čega če nam još manje ostati, što će nas još više osiromašiti, ponovo će naći put od političara do dijela javnosti koja će te parole i teze spremno odobravati, umjesto da ih malo kritično preispitaju.

Ono što je ironično je da bi se i samo strašenje prodajom takvog “divnog” obiteljskog srebra moglo koristit kao poluga za ostvarivanje svojih uskih, kratkoričnih, stranačkih ciljeva na benefit manjine, a na štetu većine.

Ali, čini se da me netko već preduhitrio.

Disciplinski sud Evropske rukometne federacije kaznio je nemačke sudije Franka Lemea u Bernda Ulriha petogodišnjom zabranom suđenja zbog primanja mita.

Ruski klub Čehovski medvedi kažnjen je novčano. U disciplinskom postupku utvrđeno je da je neposredno pre početka revanš utakmice finala Kupa kupova izmedju Čehovskih medveda i Valjadolida, odigrane u aprilu 2006. godine u Čehovu, neidentifikovana osoba jednom od sudija na terenu ponudila novac.

Po završetku utakmice, na aerodromu u Čehovu carinici su prilikom kontrole u ručnom prtljagu jednog od sudija pronašli 50.000 dolara.
Ruski klub je proglašen krivim zbog toga što nije organizovao utakmicu u skladu sa propisima EHF i što je dozvolio neslužbenom licu da neposredno pre početka susreta na terenu razgovara sa jednim od sudija.

Čehovski medvedi su zbog toga kažnjeni sa 25.000 evra. Pored toga, izrečena im je dvogodišnja suspenzija iz svih evropskih takmičenja, uslovno na četiri godine.

Kazna će automatski biti aktivirana ukliko jedan od najpoznatijih ruskih klubova u naredne četiri godine napravi bilo kakav prekršaj.

b92

Opozicija je danes vložila zahtevo po parlamentarni preiskavi o Golobiču, poroča RTV SLO.

Okoli tega se poraja nekaj vprašanj:
- večina opozicijskih poslancev je že javno povedala svoje mnenje o Golobiču, torej že imajo mnenje o njemu. Kako bodo torej svoje mnenje oblikovali šele s preiskavo?
- kako bodo vodili preiskavo, saj sta obtožbi o korupciji in klientelizmu zreli za kriminalistično obravnavo; bodo torej vpleteni tudi kriminalisti in policija ali kako?
- kje bo opozicija našla nepristranske poslance za člane komisije (če že imajo svoje mnenje, je preiskava nesmiselna, saj že sedaj vedo, kakšno bo končno poročilo)
- zakaj Golobiča raje ne interpelirajo? Interpelacija bi bila pravilna politična poteza, parlamentarna preiskava pa je prozorni politični marketinški trik, kako na vsake nekaj tednov (ob vsakem sklicu komisije) kritizirati Golobiča

Slušam znanca, dobrog poznavatelja sindikalne scene, kako se ljuti na sindikalne vođe. Zbori on: „Sindikati, kada ih slušam, pitam se, zar su toliko ograničeni da ne uviđaju realnost ili samo na populistički način sakupljaju bodove kod svog članstva.

Savjet za sindikate: umjesto da napadaju najpošteniji dio populacije – radine, marljive zaposlenike i poduzetnike od kojih živi čitavih četiri milijuna ljudi, zašto ne počnu pokretati sudske tužbe protiv sudionika mnogobrojnih korupcijskih i kriminalnih afera.

Sindikati, radite li sve što treba?

Gospodarstvo zaostaje zbog lošeg sustava… Korupcija i kriminal glavni su problem, a ne moralnost ili nemoralnost pojedinih poduzetnika. Zanimala bi me sindikalna statistika. Sigurno je lakše deklaratorno rogoboriti i buniti se, nego poduzimati sustavne akcije protiv glavnih i velikih društvenih defekata.“

Korupcija i diskrecijsko pravo

Činjenica je da je borba protiv korupcije glavna tema današnjice. Ali isto tako činjenica je da, koliko je meni poznato, nigdje nije dana jasna definicija korupcije, već se ona tumači od slučaja do slučaja, kolokvijalno tj. onako kako je tumači široka javnost.

U pravilu, korupcijom se smatra „ti meni novac, a ja tebi nešto na što nemaš pravo“ odnosno dajem ti nešto preko reda na štetu onih koji stoje u redu. Međutim, najčešći vid korupcije je tipa „ja tebi jednu uslugu, a ti meni protuuslugu“, što se kod nas, barem do sada nije smatralo korupcijom. Što više, vezaši i protekcionaši smatrani su dobrim ljudima koji su spremni pomoći onima kojima je pomoć potrebna. Vezaštvo i protekcionaštvo je dobilo pravo građanstva kao uobičajen i razumljiv način postupanja temeljen na našoj narodnoj tradiciji. Građanski svjetonazor korupcijom smatra svako postupanje protiv društvenim interesima, pa bilo ono temeljeno i na zakonima.

Jedan od glavnih stupova političke moći je monopol u politici zapošljavanja. On se ostvaruje na način da se omogućava kadroviranje temeljem diskrecione  ocjene, redovito u političkim rukama

Korupciji pogoduju i propisi koji omogućavaju odluke po diskrecijskom pravu tj. odluke koje se ne trebaju obrazlagati. Gdje nema unaprijed određenih kriterija i transparentnosti, otvorena su vrata korupciji.

Iz istih razloga svjedoci smo skandala na Ustavnom sudu i tamo je diskrecijsko pravo učinilo svoje.

Društveni je interes  da se provede pozitivna selekcije, da se društvene službe povjere najsposobnijima, odnosno da stručne poslove obavljaju stručne osobe, a kao što znamo stučnost se stiče isključivo u praksi. Kada bi se npr., na 10 slobodnih mjesta za kirurge u nekoj bolnici izabralo 5 kirurga, a ostalo infektolozi, iako ima dovoljno kirurga, to bi se bez sumnje smatralo korupcijom. Ali, kada se na otvorena javnobilježnička mjesta imenuju osobe koje nikada nisu prekoračile prag javnobilježničkih ureda, a ne prihvate ponude onih koji dugi niz godina praktično obavljaju taj posao, onda to nije korupcija već diskreciono pravo. Društveni je interes, očito, sporedan.

Kada je smijenjen predsjednik jednog općinskog suda jer je omogućio zapošljavanje osobe nižih stručnih sposobnosti  umjesto osobe koja je objektivno dokazala višu stručnu sposobnost, smatrali smo da je krenula nova era u shvaćanju tog društvenog zla. Međutim, svega nekoliko dana kasnije saznajemo da je na mjesto suca imenovana osoba protivno obrazloženom prijedlogu njezine radne sredine, ali uz snažni argument da je genetski prihvatljivija od drugog, prema navodima u tisku, kvalitetnijeg kandidata.

Diskrecijsko pravo pretpostavlja visok stupanj društvene svijesti onoga kome je dana, kod nas je očito to izostalo.

Ukoliko se u pravosuđu prihvaća protekcionaštvo kao normalan sustav selekcije kadrova, što se može očekivati od drugih institucija?

V Financah so se res spravili nad Gregorja Golobiča. Naš medklic (med branjem sicer zanimivega čtiva): kje ste bili lanskega septembra, fantje? Zakaj se niste že takrat spomnili raziskovati takšnihle nečednosti, in zakaj ste se tako osredotočili ravno na Gregorja Golobiča?

Nova Golobičeva lumparija, o kateri pišejo v Financah, pa je način, kako naj bi prišel do zemljišča v slovenski Istri:

“Golobič je posestvo v Vinjolah, 1,6 kilometra zračne črte od Sečoveljskih solin, kupil 25. januarja 1999 in zanj po lastnih besedah odštel 53 tisoč evrov. Posestvo obsega dober hektar (10.379 kvadratnih metrov) varovanega gozda tretje kategorije in dober hektar (10.535 kvadratnih metrov) pašnika druge kategorije. Glede na cene, po katerih so se lani sklepali posli s kmetijskimi zemljišči v okolici, smo ocenil, da je kvadratni meter vreden 130 evrov, celotno posestvo brez hiše pa 2,7 milijona evrov (upoštevali smo, da so cene nepremičnin v zadnjem letu upadle za deset odstotkov). Vrednost hiše, ki je v sklepni gradbeni fazi, smo glede na primerljive sklenjene posle ocenili na 638 tisoč evrov. …

… Januarja 1999, ko je kupil posest, je veljal zakon o kmetijskih zemljiščih, ki je nakup takšnega zemljišča dovoljeval le kmetom, danes pa takšne omejitve ni več. Po tedanjem zakonu so bili kmeti tisti, ki so imeli končano kmetijsko šolo. Takrat Golobič še ni končal študija filozofije, imel pa je končano novomeško gimnazijo. Da bi si pridobil status kmeta, je lahko opravil preizkus znanja po programu kmetijskih poklicnih ali srednjih šol oziroma izkazal, da ima pet let delovnih izkušenj na kmetiji. …

… Še mnogo bolj je bil zapleten postopek nakupa varovanega gozda, saj je takšen gozd posebnega ekološkega ali lokalnega pomena. V tem primeru je morala upravna enota izdati odločbo, s katero je odobrila nepremičninski posel po predhodnem mnenju občine, tako občina kot Sklad kmetijskih zemljišč in gozdov pa sta se morala odreči predkupni pravici. Nikakor pa varovanega gozda ni mogel kupiti nekdo, ki ga ne bi uporabljal za opravljanje kmetijske dejavnosti.

Tako je moral Golobič pri upravni enoti podati izjavo, da bo na posestvu opravljal kmetijsko dejavnost in s tem ustvarjal pomemben del dohodka. To pomeni, da bi moral na kmetiji ustvariti pridelke v vrednosti dveh tretjin povprečne plače v državi. Januarja 1999 je bilo to najmanj 300 evrov na mesec. O vseh soglasjih in drugih papirjih smo vprašali Golobiča, odgovor pa še pričakujemo.”