Kai paties nors kiek mėgstama Lietuvos roko grupė išleidžia albumą, tuomet nereikia mąstyti ar pirkti jį, ar ne. Pasirinkimas yra vienas: pirkti. Jei ne dėl pačios muzikos, tuomet bent dėl moralinio pasitenkinimo, kurį gauni paremdamas tautos muzikinės scenos idealistus, kurie ryžtasi išleisti albumą, net ir žinodami, kad jis jiems neatneš jokių turtų, jei apskritai atsipirks.

Maloniausia yra tai, jog dažniausiai toji muzika tau patinka. Galbūt ją įsijungi tik porąkart per pusę metų, tačiau tie klausymai tampa mažais ritualais, kuomet vartydamas pakuotės viduje esančią knygutę ir sekdamas dainų tekstus, pats pasijunti grupės dalimi, tarsi jauti juos grojant už kambario sienos ir tau besišypsančius.

Mane toki jausmai apima klausant pop-folk-roko grupės Arbata albumo Linkėjimai tau. Dabar, rašydamas šį įrašą, įsijungiau Linkėjimai tau gal tik penktą kartą, nors turiu šį albumą jau bene metus. Ir ką gi, jis man vis dar yra šviežias, iki galo neištirtas, tad kartu ir nepabodęs.

Žinoma, kai kurios klišės, atrastos jau pirmos pažinties dėka, vis dar išliko tokios pačios neigiamos. Visų pirma, albumo dizainas truputį varo į neviltį, ir apskritai, jis būtų mane atbaidęs, jei nežinočiau, kad Arbata gerai groja ir jų muziką verta pirkti. Suprantu, kad vaikinai norėjo pademonstruoti savo jaunystę ir optimistiškus veidus, tačiau ar tikrai reikėjo tai daryti keturis (!) kartus? Mes matome jų nuotraukas pagrindiniame viršelyje, vidiniame viršelyje, kitoje albumo pusėje ir ant paties disko. Visos nuotraukos iš tos pačios fotosesijos, su tomis pačiom juodom maikutėm, mėlynais džinsais ir surežisuotom šypsenom. Juk jūs ne Vaidas Baumila, kam save taip demonstruoti!

O dabar apie muziką: jir yra smagi. Ar pastebėjote, kad daugelis garsiausių Lietuvos roko grupių kūrė daugiau liūdną, nei linksmą skambesį? Foje, Airija, Naktinės personos – visiems jiems lengviau buvo priversti išspausti ašarą, nei atvesti žmones į šokių aikštelę. Arbata šiuo atžvilgiu yra kitokia. Neskaičiuojant lyrinių Linkėjimai tau ir Žemuogės, visas albumas neša pakankamai pakilią nuotaiką, kuri, maža to, yra iki kaulų smegenų lietuviška. Tiesa, alfa.lt apžvalgininkas yra rašęs, jog Arbatai didelę įtaką yra padaręs rusiškas rokas. Tačiau man, kaip visiškam rusiškos muzikos ignoruotojui nuo to nei šilta, nei šalta. Arbata visada buvo ir tebėra grupė, kurios klausantis net ir patriotiniai jausmai sukyla. Ne, nėra čia jokio nacionalizmo. Viso labo, gražūs ir dažnai prasmingi lietuviški tekstai, įdainuoti Lietuvoje gimusių žmonių. Ne toks ir dažnas reiškinys dabartinėje mūsų muzikos scenoje, kur visi nori lygiuotis į užsienį, nors tas užsienis jų dažniausiai net neišgirsta.

Vieninteliai anglicizmai yra dainos Rūkau, geriu priedainyje, kuris skamba labai blogai. Man vis dar pikta, kad tokią puikią įžangą ir stulpelį grupė sugadino visais how do you do, kurie įdainuojami taip neaiškiai, kad nematydami dainos žodžių jūs tikrai nieko nesuprastumėt ir galvotumėm, kas gi ten per nauja kalba, Arbatos vokalisto išrasta.

Ir taip mes judam į priekį velnias žino kur, nuo durų prie durų, tik tam kad būtų šviesiau. Ar gi neteisinga? Karts nuo karto pats pabrazdinu šią dainelę gitara. G, Am, C, G berods, bijau sumeluoti. Kitas nuostabus kūrinys – tokiu pačiu pavadinimu kaip ir albumas - Linkėjimai tau. Jau liūdnokas, lyrinis ir labai įtikinantis. Padeda sunkiais vakarais, pabandykit. Tik man, kažkodėl demo versija patiko labiau, nei toji, kuri yra albume. Apskritai, šią dainą reikėtų groti vien akustine gitara, pritariant švelniam vokalui. Nors ir Arbatos variantas geras, ir po galais, čia juk jų daina. Ką nori su ja tą ir daro.

Bet ne Linkėjimai tau, o Onutė man yra viso albumo viršūnė. Taip jau atsitinka, kad kiekviename mano turimame albume atrandu vieną dainą, kuri smagiau klausos už visas kitas, kurią visada yra smagu įsijungti vėl ir vėl. 12 Memories tokią funkciją atlieka Love Will Come Through, Disco Balls - Casey, Linkėjimuose tau – Onutė. Linksmas pavadinimas, linksma daina, su giliu tekstu. Labai gražu.

Daugiau atskirų kūrinių neanalizuosiu, tik pasakysiu, kad Arkliai išgirsti yra labai patartina. O bonus dalies, kurią sudaro 16 Hz stiliaus daina, žudančiu pavadinimu Turbo pana ir dvi radijai pritaikyti kūrinėliai: Fėja ir tos pačios Linkėjimai tau kitokia versija. Tikrai nežinau, ar kuri nors radijo stotis šiuos kūrinius įtraukė į savo grojaraščius, bet labai tikiuos, kad jie to nepadarė. Nes, patikėkit manim, apdirbtos dainos skamba baisiai. Fėja tapo pigiu rusišku popsu, o Linkėjimų tau radijo versija visiškai sugadina tokią dainą.

Taigi, bonusų nereikėjo, no smoke no drink I do nereikėjo, keturių vienodų grupės nuotraukų taip pat nereikėjo. Tačiau visa kita – labai neblogai. Spaudžiu Arbatos vaikinams rankas ir linkiu išleisti dar bent vieną albumą. O ir koncerte pabūti kada nors žadu, jei tik proga pasitaikys.

Beje, Google pakalba taip ir nepavyko rasti nei vienos žmoniškos šio albumo apžvalgos. Manąją tokia galima pavadinti tik iš dalies, bet tai vis tiek geriau, nei nieko. Atrodo, kad lietuviška muzika tikrai niekam neįdomi.

Arbata – Onutė (gyvai Druskininkuose)

Bene prieš dvejus metus, kuomet nusprendžiau pradėti rinkti nevogtos muzikos kolekciją, iš pradžių orientavausi vien į lietuvių atlikėjų kūrybą. Viskas prasidėjo nuo Anties ir Foje, bet greitai perėjau prie mažiau skambių vardų, vienas kurių buvo Brainers.

Sąvokos BritPop ir Indie Rock tuo metu taip pat buvo visiškai naujos, tad vos sužinojus, kad Lietuvoje kažkas irgi groja šių stilių muziką, puoliau jais domėtis. Taip Winamp bibliotekoje atsirado Gravel ir Axis, taip ten savo mažą vietą atrado ir Brainers su Big Brother EP. Nors jų pilnavertis albumas Disco Balls tuo metu jau buvo išleistas, prireikė daugiau nei metų, kol galiausiai jis atsirado mano lentynoje. Pamenu pirmąją pažintį su albumu: aš, Oasis The Libertines ir panašių aukščiausio lygio kompanijų jau patikrintas klausytojas, bandau įsisavint Brainers muziką ir jaučiu, kad tai ką girdžiu man visiškai nepatinka. Skambesys atrodė neoriginalus, vokalas – neįdomus ir su rimtomis tarimo problemomis, dainų tekstai paviršutiniški.

O tada atėjo eilė devintajai dainai: Casey. Buvau ją girdėjęs myspace erdvėje, ir jau tada laikiau šį kūrinį ypač stipriu. Dabar pagaliau turėjau jo įrašą, kurį tą vakarą įsijungiau dar bene tris kartus. Pasirodo, kai Brainers pradeda groti nors kiek sunkiau, jie gali skambėti išties puikiai.

Nepaisant to, visas Disco Balls vis dar atrodė nykiai. Klausiau jo dar ir dar kartą ir kiekvienąkart galvodavau, kad lietuviškas rokas tikrai yra gilioj duobėj. Juk Disco Balls 2006-aisiais buvo išrinktas geriausiu ore.lt albumu! D. Britanijoje tokia muzika turbūt būtų numesta į šalį vos išgirdus laužytą vokalisto akcentą.

Ir bum, vieną rytą ausys turbūt galutinai priprato prie Brainers skambesio ir pradėjo juo mėgautis. Supratau, kad būtent ankstyvas rytas, kuomet reikia kuo greičiau pražvalėti, yra tinkamiausias laikas klausytis Disco Balls. Energijos užtaisą savyje jis turi pakankamą kaip ir vietomis išlendančią rokenrolo dvasią.

Galiausiai dabar, po daugiau nei pusės metų, kuomet šis albumas yra mano kolekcijoje pasidariau jam dar atlaidesnis. C’mon, Promised Land ir Disco Balls - pirmosios trys dainos, visada susiklauso smagiai. Unkind pamėgti taip ir nepavyko, Superman yra graži, bet per daug saldi, Reach the Sun ir Clubbin’ tiesiogine to žodžio prasme vis dar tebeverčia šokti, Something New leidžia nusiraminti. Yra šimtai geresnių baladžių, bet turbūt dar daugiau blogesnių. Pliusas Something New už tai. Galiausiai – jau išgirta Casey ir dažnai taip ir nebaigiamos perklausyti Sunday Morning Comes ir 1962. Štai toks yra Disco Balls, pirmasis ir vienintelis Brainers albumas. Vargu ar kada nors jis turės vyresnį brolį, kad ir kaip to norėtųsi. Tokia jau toji Lietuvos muzikos situacija – čia iš muzikos, ypač alternatyvios, kūrimo nepragyvensi.

Būtent todėl nesinori peikti Disco Balls, kad ir kaip niežėtų nagai tai padaryti. Lietuvoje praktiškai nėra BritPop muzikos kultūros, tad tokias grupes kaip Brainers reikia vertinti vien už idėją, beje, neblogai įgyvendinamą. Juk kas liko be jų? Minėtieji Gravel ir Axis? Pirmųjų jau oficialiai nebėra, antrieji leidžia dienas kažkur Islandijoj. Liūdniausia, kad ir apie pačių Brainers koncertus nieko negirdėti. O juk norėtųsi pašokti pagal gyvai skambančias Reach the Sun ar Promised Land. Dabar reikia tenkintis video įrašais, kuriuos rasti vėlgi yra problematiška. Štai toki tie sunkiai pasiekiami Brainers. Gerai, kad Bomboj vis dar galima rasti Disco Balls kopijų. Siūlyčiau šį albumą visiems, kurie mano, kad ir Lietuvoje yra geros roko muzikos. Taip būtų nors kiek pateisinta ši, daug kam utopiška, jų mintis.

Kaip tautiečių įrašui – 9 balai iš 10. Vertinant pasaulio mąstu – 6 iš 10. Ir tai tik po ilgo pažindinimosi su Brainers muzika, kuri toli gražu nėra kažkokia reikalaujanti susikaupimo ar gilaus mąstymo.

Taip kad, vertinimai prieštaringi. Taip ir nežinau, ar geras šis albumas ar ne, ar galėčiau jį be jokio nerimo rekomenduoti draugams ir pan. Bent jau pats nesigailiu jo įsigijimu ir negalvoju, kad tuos 20 Lt galėjau išleisti penkiems alaus buteliams.

Beje, žiūrint šį vaizdo įrašą Brainers atrodo kaip gera JAV college rock grupė. Būtent dėl to ir noriu į jų koncertą:

Andrius Mamontovas, vienas iš nedaugelio Lietuvos rockmenų, yra atsvara saldžiabalsėms sintetinėms „berniukų“ ir „mergaičių“ grupėms. Šios grupelės-spinksulės pasirodo tik tada, kai garso specai digitališkai apdoroja jų skleidžiamus garsus, populiariai vadinamus pop muzika. Tada belieka tik taisyklingai judinti veido raumenis.
Visiška priešingybė Andrius varo į transą fanus būtent koncertuodamas gyvai, neslepia, jog tada ir patys muzmenai pasijunta nirvanos būklėje.
Išsiskiria Andrius iš daugelio kitų dar ir pozityviomis pažiūromis į šeimą, valstybę, pilietį, ne tik kalba apie tai, bet ir PASAKO.
Liudas ir Igoris iš FM99 prieš pat koncertą, vykusį balandžio mėnesį Alytuje, kalbina Andrių Mamontovą. Tikrai verta pasiklausyti.

Video šaltinis: YouTube  ||  Montažas: Dzilbus