O dabar mugės anotacija pilvui.

Kas man yra Kalėdos?  Mandarinų, apelsinų kvapas ir krūva šokolado, kurį sudoroti leidžiama tuoj pat. Čia vaikystės tokie ryškūs kalėdiniai atributai. Gintė turėtų progą pasišaipyti – mano saldainių maišelis ištuštėdavo nupėdinus nuo Kalėdų Senio kokius… 5 žingsnius . Bet be “Meškos šiaurėje” kokios čia šventės??? Tad mugei gaminu saldumynus ir vis dar kuriu-buriu, ką čia pridurti. Turiu laiko, spėsiu.

Cukatai šokolade

Mirkiau apelsinų žieves dvi paras, kad visi pesticidai iš jų išmirktų, po to nuplikiau kelis kartus, apie valandą cukruje viriau ir ŠO-KO-LA-DA-VAU…

Tada cukatai džiuvo…

…ir pozavo dėžėj.

O čia mūsų mamos gurmaniškos ekologiškos uogienės: “Reginos bruknių ir antaninių obuolių stebuklas” (obuoliai iš seno seno mūsų giminės sodo Aukštaitijoje) ir “Reginos svarainių ir kriaušių šedevras” (visos žaliavos iš ekologinio odininkės Renės ūkio šalia Šiaulių). Kodėl tokie pretenzingi pavadinimai naminei uogienei? Ogi, mažyčiai stiklainėliai bus parduodami ne tik su raudonom lino “kepurėm”, bet ir vis kitokiu linkėjimu-pasaka-siurprizu ant gražaus popieriaus (žr. dešinėje), todėl čia bus pasaka be iliustracijų, bet su…  skoniu

O čia dar vienas “saldainis”. Kaip dar galima pavadinti tokį kruopštumą? Tai Editos iš pajūrio dovana mugės dovanų sandėliukui. Prancūziškai baltos, preciziškai siuvinėtos Kalėdos. Tokia eglutė skirta žavėtis ir paveldėti, na, gal dar auksinėms siuvinėjimo adatoms laikyti .

Ir pabaigai – Angelo portretas. Vienos penkiametės Karalaitės kūrinys. Pati užsakiau, bet procesui nevadovavau – mergaitė gyvena toli. Ji – mano sūnaus “kolegė” ir, tiesa sakant, čia buvo noras parodyti, kad “kitokie” vaikai pasaulį (ir angelus) mato ir jaučia nuostabiai gražiai. O kai kurie yra apdovanoti tai, ką mato, parodyti kitiems… Manau, iki mugės pavyks atspausdinti keletą tokių atviručių, ką manot?

Tai va, prasidėjo saldainiais, baigėsi angelais… Ir pradėjo Šarūnė, baigė – Gintė. Kaip laiškas iš Rūgpienių kaimo

“Pažadus reikia vykdyti, jei nenori degraduoti” – pasakė mano būsimasis vyras prieš… eeee…. vaje, negi jau tiek daug metų?!! Nebeprisimenu, apie ką tuomet buvo tie pažadai, bet su šiuo “gyvenimo moto” 100% sutinku.

Tai va, seniai seniai prisižadėjau papasakoti apie mūsų “gurmanų klubą”, o paskutiniame “klubo” susiėjime-degustacijoje prisidievagojau parašysianti apie alyvų aliejų. Nebuvo sunku, nes ir degustavom… gryną aliejų.

Taigi, nuo pradžių. Vieną praeitų metų liepos dieną bendrom jėgom surezgėm planą-chuliganą apie vieną “aklą” pasimatymą tikrai geras akis turintiems jaunuoliams. Šie buvo gan įtarūs ir nepatiklūs, todėl “klastą” kilo mintis užmaskuoti gastronominiu vakarėliu. O mintis paprasta – “restoranas kažkieno namuose”, t.y. susirenkame, gaminame, ragaujame. Pirmajam pasimatymui-susirinkimui-kepimui-virimui išsirinkom erdvę naujų stilingų Mildos namų virtuvę ir terasą, sukurpėm ir nupiešėm kvietimą ir vakarėlis puikiai pavyko: virtuvės eksperimentai, nauji draugai, šilti plepesiai, tikra masala, tikra itališka kava (nesvarbu, kad kavos gėrimo laikas tikrą italą – romėną tiesiog pritrenkė, chi, vis tiek išlakė cappuccino ), o svarbiausia, dviejų vienišių supažindituves po metų vainikavo… vestuvės. Po tokios “pirmojo blyno” sėkmės, vakarėliai prie puodų ir keptuvių buvo skambiai pakrikštyti “GURMANŲ KLUBU” ir jau be jokių klastų ir išankstinių planų gan tvarkingai tęsėsi beveik metus. Vieta kito rotacijos principu, tema arba buvo, arba ne, bet visada galiojo pirminės taisyklės – gaminama turi būti vietoje, visi yra virtuvės šefai, “restorane” vėpsotojų prie staliukų nėr.

Bet gi viskas išsikvempia ar nuvysta, jei nelaistoma. “Gurmanų klubas” irgi vyto. Ir čia Eligijui kilo idėja jį palaistyti… alyvų aliejumi. Prisipažinsiu, mintis apie gryno aliejaus (tegu ir laaaaaaabai gero) ragavimą, man buvo keistoka: “kaip? taip šaukštu ir kabinsim? juk aliejus ne… degtinė, daug neišgersi , ką jau aš čia tokio skanaus jausiu, kokios dar informacijos gausiu?” Degustacijai vieta eilės tvarka “iškrito” mūsų namuose, ir nustebau, kai kupiną dėžę skimbčiojančių butelių atsinešęs Mindaugas pasakojimu apie ne vyną, ne šokoladą, ir net ne apie krizę, o tiesiog alyvų aliejų sugebėjo nustelbti vaikų, naujų šunų, CD pasakų šurmulį. Na, jei jau teisybę, turbūt taip ir turėjo būti, nes aliejuje jaunas vyras “mirksta” jau tiesiogine prasme – į Lietuvą veža graikišką aliejų iš Kretos (www.alyvuogiualiejus.lt), ir juokėsi, kad jo žmona alyvų aliejų ant galvos pilasi, t.y. naudoja plaukų kaukėms (išbandžiau, plaukai blizga, tik maniškiams gal per riebu vis tik, o va, masažo aliejaus jau senokai nebeperkam, tinka šis, jau vien dėl butelio grožio ). Šiaip jau, mūsų šeimyna, pasirodo, kaip tikri graikai gryno alyvų aliejaus sunaudoja po kibirą per mėnesį, todėl statistika pamalonino – nesam atsilikę ., bet bendrai Lietuvoje daugiausiai sunaudojama gan prasto saulėgrąžų, rapsų ir sojų aliejaus, be to jis skirstomas, t.y. neva skiriamas kepimui, virimui, salotoms… Mindaugas šyptelėjo paklaustas: “Aliejus yra aliejus. Ar jį kepi ar virsi vistiek į pilvą supilsi ir… įsisąvinsi.” Išvada: geriau mažiau, bet kokybiško, nes viskas ką praryji bet kokiu pavidalu, tampa tavo dalimi, o kepenys etikečių neskaito, reklamos nemato… Užtai puikiai jaučia.

Taigi, AR ŽINOTE, KAD:

• Čia ne slyvos, o alyvuogės
• Alyvuogių aliejų organizmas pasisavina 100%, todėl jis toks nepakeičiamas.
• Alyvuogės – vienintelis aliejinis vaisius, iš kurio aliejus gaunamas tiesiog spaudžiant, o spaudimo technologija beveik nepakitusi išliko 5 000 m. Seniausias žinomas aliejaus spaudimo būdas – spausti kojomis arba rankomis, naudojant akmeninę grūstuvę. O  šiandien  rasitite ir asilų ar mulų sukamų presų alyvuogių malūnuose, ir gamybos įmonių su pačiomis naujausiomis technologijomis bei įranga, bet visur alyvuogės tiesiog sunkiamos.
• Alyvuogės turi būti išspaudžiamos per 24 val., jei oras šiltas, jei vėsiau – per 48 val. Tik per šį laiką, skaičiuojamą nuo nuskynimo, išspaustas aliejus gali būti laikomas pačios aukščiausio kokybės. Vėliau alyvuogėse prasideda fermentacija ir aliejaus maistiniai rodikliai pakinta.
• Alyvų aliejus mažina “blogo” cholesterolio ir didina “gerojo” kiekį kraujyje.
• Rekomenduojamas sergant žarnyno, skrandžio ligomis, net navikinėmis.
• Alyvuogių aliejus – puikus kitų maistui vartojamų riebalų pakaitalas, sumažinantis spaudimą, širdies ligų riziką, apsaugantis nuo tulžies akmenligės, per didelio cholesterolio ir cukraus kiekio kraujyje, padedantis įsisavinti vitaminus A, D, E (viename šaukštealiejaus yra 1,6 mg vitamino E – 8 proc. rekomenduojamos dienos normos), K ir kitus, pagreitinantis žaizdų gijimą, reguliuojantis metabolizmą, netgi turintis anticeliulitinį poveikį.
• Jame esantys natūralūs antioksidantai stabdo organizmo senėjimo procesą.

Puikiai skamba, ar ne? Nebūtina aliejų gerti (nors sergant vėžiu, girdėjau, gydytojai būtent taip ir pataria, o pvz. populiariajai kepenų valymo procedūrai irgi skiriama gerti aliejaus), galima vartoti kitu būdu. Mes ragaudami tiesiog dažėm duoną (itališka ciabata + graikiškas aliejus = fantastiškas derinys). Paskui pylėm ant alyvuogių:

Užpilas alyvuogėms

• alyvuogių aliejaus (tiek, kad pusiau apsemtų)
• skiltelė česnako
• truputis rozmarino ir baziliko (arba Provanso žolelių mišinio)
• juodųjų pipirų

Viską sumaišyti su alyvuogėm ir… garsiai čepsėti . Tik būtų gerai palaikyti apie valandą, kad alyvuogės prisitrauktų viso to gėrio. O išgaudžius uogas, galima aliejų išlaižyti su šviežia duona arba į tą patį mirkalą sumesti kitą alyvuogių partiją. Ekonomiška

O Šarūnė maišė į “žirnių košę”:

“Hummus”- šito žirninio gėrio iš Rytų rimtas pavadinimas.

Receptų versijų yra milijonas:  su paprika ir be,  su žalumynais ir be, su pomidorais… Taip galima tęsti be galo.  Mano versija labai paprasta. Nebeturėjau Tahini, tai dėjau tiesiog sauja sezamo ir tryniau

• avinžirnių (kai kur dar vadinami turkiškais žirniais)
• sezamo pastos -Tahini
• česnako skiltelė
• vienos citrinos sultys
• keli šaukštai aliejaus
• druskos
• pipirų

Avinžirnius išvirti.  Beja, jie bjauriai ilgai verda, ypač jei buvo pamiršti užmerkti iš vakaro. Bet yra ‘gelbėjimosi ratas” -  ieškokite konservuotų. Visus produktus plakikliu trinti iki vientisos masės.

Tinka ant duonos, pitos, lavašo…

Puikiai suprantu, kad smagiausia ir geriausia pirkti tikrą aliejų iš tikro ūkininko.

Iš vieno tokio, Evangelio Vukio, aliejų pirkom Rodo salos gūdumoje, pataikėm ant šviežio spaudimo rudens vidury, dar ir “magaryčių” – vynuogių gavom

Bet Rodas tolokai, 16-tas troleibusas nevažiuoja…

Mes “gurmanų klube” degustavom Cretan Deli Taste aliejų. Kuo jis ypatingas? Mindaugas neužsikirsdamas išpyškina:

1.      Labai aukštos kokybės požymiai: auksinė, žalsva spalva, sodrus malonus kvapas, labai juntamas tik ką šviežiai nupjautos žolės ir šviežiai įpjautos alyvuogės aromatas. Neapsigaukite, tikrai geras aliejus nebus lengvai permatomas, labai skaidrus, be to, jis bus klampus, tiesiog tirštas.
2.     Derlius renkamas nedideliuose alyvmedžių ūkiuose, todėl lengva užtikrinti kokybę.

3.     “Tituluotas” aliejus: Vokietijos pasaulinio lygio gurmanų žurnalo “Der Feinschmecker” nominuotas, kaip geriausias alyvuogių aliejų ( 2005 m..) – “Olvios DPO Kolymvari Crete” (žalia etiketė), o “Olvios PDO Rethymnon Crete” (vyšninė etiketė) 2005 m. Pasaulio alyvuogių aliejų čempionate 2-tra vieta; 2007 m. pateko į finalą.”

ketė, jums atidaviau keletą butelių) 2005 m. Pasaulio alyvuogių aliejų čempionate 2-tra vieta; 2007 m. pateko į finalą.”

4.      Kiekvienas butelis yra kruopščiai patikrintas ir sunumeruotas, t.y. turi savo tikslų ID numerį.
5.      Klimato sąlygos Kretoje ir visa ekosistema yra sutverta alyvmedžių auginimui (sala toli nuo žemyno, gerokai mažesnis CO2 kiekis beveik neįtakoja alyvuogių skonio bei kvapo).
6.     Cretan Deli Taste – valstybės prižiūrimi ir sertifikuoti ūkiai, už kurių kokybę prisiima Graikijos vyriausybė (BIO HELLAS institutas). Šie sertifikatai liudija, jog šiuose alyvmedžių ūkiuose nėra naudojamos jokios trąšos ir kitos cheminės medžiagos, tik natūralus kompostas. Taip pat, vartotojas gauna garantiją, jog šis aliejus yra būtent iš Chania ir Rethymno regionų, tą liudija PDO  (Protected
Destignation of Origin – Saugomos Kilmės Vietos nuoroda) ir ORGANIC FARMING (eko-agro) ženklai. Žodžiu. viskas rimčiau net už vyną
7.      Juodas butelio stiklas (Organic PDO) apsaugo nuo saulės UV, dėl to alyvuogių aliejaus skonis, kvapas ir spalva nekinta.
8.      Šiuose alyvmedžių ūkiuose derlius renkamas tik rankomis, (nepurto medelių spec. kratymo mašinomis, nuo kurių išsilaksto net sliekai) ir alyvuogės išspaudžiamos per 8 – 18 val. nuo nuskynimo.

Ir pridėsiu nuo savęs. Čia buvo pirmasis aliejus, kurį pilant ant duonos nesvajojau apie sviestą (o sviesto degustatore galiu būti ir be jokio pasiruošimo. Ir net be duonos ). O kita gera mintis, pakišta Mindaugo, bet entuziastingai “gurmanų” priimta – tikrai kokybiškas aliejus yra puiki dovana Kalėdų proga. Tikrai puiki. Originali. Ypač visiškiems “blaivininkams”, kurių nepradžiuginsi vyno buteliu. Bet galima pamaloninti …2 buteliais

Ir pabaigai, sausa, bet svarbi informacija “kur gauti”:

Vilniuje:

• “Miesto kepėjas”, J. Kubiliaus g.  16 (Šiaurės miestelis, šalia “Forto dvaro”
• “Vyno klubas”, Savanorių pr.22 (šalia RIMI),  B. Radvilaitės g. 7 (šalia Sereikiškių parko), P. Lukšio g. 19, (prieš Domus galeriją)
• “Ekologiški produktai”, Antakalnio g. 78
• “Gamtos dovanos sveikatai”, T. Kosčiuskos g. 17
• “La Cave”, Pamėnkalnio g. 5; Mindaugo g. 11 ( PC “Maxima”); PC “Gedimino 9″  IVaukštas

Kaune:

• “Sveikatos krautuvėlė”, Sąvanorių pr. 214
• “Vyno- Konjako parduotuvė”, PC “Molas”
• “Čia gamtos dovanos”, Šilainių turgus

Klaipėdoje:

• “Vyno klubas”, Liepų g. 20 (netoli pašto)

Šiauliuose:

• “Sveikatos maisto parduotuvė” ,Vilniaus g. 120
• “Baltupėnai”, Baltupėnų g. 8
• vaistinėje “Valerijonas”, Vilniaus g. 173

Panevėžyje:

• “Liepos šakelė”, Ukmergės g. 5

Kėdainiuose:

• “EKO prekės vaikams ir tėvams”, J.Basanavičiaus g. 93 (PC MAXIMA)

Gargžduose:

• Kviečių želmenų baras “Žolinčius” ( p.c. “IKI”), Klaipėdos g.

Žinios apie aliejų: Mindaugo Mikėno www.alyvuogiualiejus.lt (nuo lapkričio pabaigos)

Foto: Eligijaus, Šarūnės ir Erlendo Bartulio

Tekstas ir “gurmanų klastos”: Gintės

]]> http://migrante.wordpress.com/2009/11/08/kaip-as-buvau-apgauta-lenku-ir-kastonu/ Sun, 08 Nov 2009 22:16:29 +0000 ugne http://migrante.wordpress.com/2009/11/08/kaip-as-buvau-apgauta-lenku-ir-kastonu/

Persivalgymas yra nuodėmė. Ir kas išrado tuos kaštonus ir pradėjo juos pardavinėti supermarketuose?!! Spėju, kokie velniai prancūzai. Arba vokiečiai. Bet vis tiek duodu 99%, kad prancūzai. Anyway, aš jų irgi nusipirkau. Ir dar pigiai, skaičiuojant Londonietiškomis kainomis. O kadangi buvo šalta + man “turge” lenkas (75%) arba lietuvis (25%) ištraukė piniginę (aiškų, su pinigais), bet paliko su maišu žuvies ir daržovių + vakare buvo tik fejerverkai, o man horoskopas primygtinai sakė ten neiti, nes manęs tądien tykojo pavojai, tad nusprendžiau, what the heck, davaj išsikepu tų kaštonų. Ir išsikepiau, pasibarsčiau druskyte ir užsidėjau sviestuko, atsisėdau ant sofos ir pradėjau žiūrėti Hitchcock’o “Vertigo”, nu ir kaip užplūdo mane tas rudeninis jausmas, kai lauke baisiai šalta ir lyja (nors pas mus Londone, beje, ne), tamsu, o tu sėdi sau šiltai kambary, valgai nerealiai skanius kaštonus ir žiūri gerą trilerį. Na ir, aišku, persivalgiau. Tie kaštonai stebėtinai sotūs – kas atrodė mažas maišelis, tapo dviem mano skrandžiui nepakeliamomis porcijomis.

Kadangi jau pradėjau kalbėti apie rudenį ir Londono orą, tai galiu tik pasigirti, kad oras pas mus dar visai normalus. Netgi, sakyčiau, protingas. Kok kas Londone dieną lijo 3 kartus, visus kitus labai protingai lijo naktį, o dieną buvo gražu ir saulėta. Beveik rojus, jei pamirštum smogą ir  +12 šilumos. Aš niekaip nesuprantu, kaip tie anglai sugeba vis dar vaikščioti trumpom rankovėm arba vasariniais megztukais. Pavydžiu jiems. Aš, štai, kankinuosi jau su savo rudeniniu paltu, šaliku, ir net kepurę ir pirštines kažkurią dieną jau buvau iš spintos išsitraukusi. Nes labai gražios! A patikėjot? Aišku gi, kad ne dėl to. Čia dėl to, kad turėjau pasigavusi kažkokią gerklės ligą, labai skaudėjo, visą savaitę man nedavė ramybės, ištino limfmazgiai, teko gerti peniciliną ir saugotis vėjo, lietaus ir šalčio. Bet čia buvo seniai, tfu tfu tfu. Viršuj pora vaizdų, kaip anglai renka lapus

Pavargau šiandien, visą dieną mokiausi… Šūds.

Tai gi tris kart bedžiau tušinukų į knyga ir gavau tris žodžius: pasikeitimas, maistas, puslapis. Žiūrim, ką radau gero youtube.

Pirmas žodis Pasikeitimas – Change. Kažkaip šita daina patiko:

Lietuviškai, pasimokome truputį šokti Džaivą:

Dabar maistas – food. Daugiausia vaizdelių apie Makdonaldą ir kitą greitą maistą. Bet radau štai tokį smagų užsakymą vienoje iš greito maisto kavinių

Dabar lietuviškai, tiesiog maistas. Geras vaizdelis labai prajuokino Taip ir norėjosi paskui ją kartoti

Toliau seka puslapis – page. Vėl gi nebloga dainykė:

Lietuviškai – puslapis, tiesiog naujas gyvenimo puslapis :

Štai toks keistas įrašas gavosi

Čia kaip kokioj francūziškoj atvirutėj: ruduo Paryžiui, drimba lapai, bulvaruose šviesu, kažkas tampo akordeoną, aš su berete ir… kepti kaštonai. Viskas stilingai pageltę ir fantastiškai kvepia. O tada atsibundi ir supranti, tie kaštonai kur mūsų kieme voliojasi, deja, nevalgomi… Tai ką daryt? Beretę galima nusimegzti ar iš senmergės tetos pasiskolinti, o kur parauti kaštonų, tų kaštainių, kuriuos visas “civilizuotas” pasaulis miestų aikštėse kepa, kur viskas taip kvepia? O koks jų skonis?

Šį kartą mums pasisekė, neteko pirkti brangių mūsuose kuriam nors RIMI, gavom lauktuvių iš Slovakijos… TESKO

Receptas: nusipirkti (būtų idealu - susirinkti, bet…), nuplauti, suberti į skardą, įpjauti, kad lengviau sproginėtų. Kepti orkaitėje ar ant žarijų. Man tai prailgo…

Mes dorojom su druska ir sviestu, kiekvienam priminė vis ką nors kita: pupas, žirnius, riešutus, Kalėdas prieš porą metų prie Akropolio (buvo kelias savaites įsikūręs “kaštainynas”, bet paskui dingo be pėdsakų su visom kalėdinėm pasakom :()

O jei tingite terliotis, nepasitikite savo jėgom ar tiesiog norite prisiryt keptų kaštonų su pirštinėm gatvėj, kaip kokiame tikrame Paryžiui (ar bent sapnuotoj atvirutėj), jau lapkričio 3d. nuo 12.00 ieškokite žiemos kavinukės (kakavinukės ) – KAŠTAININĖS prie Centrinės Universalinės parduotuvės (CUP’o), netoli Baltojo tilto. Pasitikėkite savo nosimis, turėtų atvesti tiesiu taikymu…

Tokį pasiūlymą šlapdribiniu oru gali sugeneruoti nebent kaistanti galva ir perštinti gerklė. Ir dar sugedęs apynaujis šaldytuvas. Man dabar tinka abu variantai: pienas gyžta kažkur anapus palangės kaip barako laikais (kurių mano gyvenime visai nebuvo…), o akys raibsta nuo vaistų buteliukų…

Ir vis gi:

Universalūs bananų ledai

Be pieno. Be kiaušinių. Be gliuteno. Net be viryklės. Bet būtinas veikiantis šaldiklis ir plaktuvas…

Porą didelių sveikų prinokusių bananų įmeskite į šaldiklį ir pamirškite iki rytojaus.

Ištrauktus tapybiškai apšarmojusius bananus teks palaikyti kambario tempetatūroje kokias 7 min., kad nesulaužytumėte plakiklio (o jei sugrūdote į šaldiklį neluptus, kad šiaip taip nuluptumėte). Dar reikės saujelės aronijų ar spanguolių, ar bruknių, ar šaltalankių /šermukšnių sunkos, ar bet kokių vasarinių uogų, labai tiks mamos daržo gatavai šaldytos. Viskas! Visą darbą padarys plaktuvas

Čia buvo be jokių priedų. O dabar įsivaizduokit: su uogom, naminiu vafliuku, riešutais… O jei sudėtume vieną, kitą, trečią “žalių” ar beveik žalių ledų receptus iš KOKONE jau ragautų ir dar pridėtume iš čia ar čia? Merginos, gi laisvai galėtume atidaryti kitokių ledų

Įkvėpimas: Lino Kesmino

Vaizdai: Šarūnės

Perkaitusios idėjos: Gintės

Čia toks “avantiūriškas” pranešimas, “paskutinės minutės” nepatikrintos informacijos pasiūlymas. Beeet…. GRUZINIŠKAS! Jei būsit senamiestyje, patikrinkit ir praneškit įspūdžius. Va, kokią žinutę gavau:

Sveiki, bičiuliai.

Kviečiu Jus į gruziniškų prieskonių turgelį-suėjimą!

Ateikite ir kartu galėsime pamatyti, pauostyti, paragauti, paskanauti, išbandyti, pirkti unikalių, natūralių, tikrų, aromatingų prieskonių iš Gruzijos.

Lauksiu Jūsų šį penktadienį, spalio 23 d., Pilies g. 6-6 (kiemelyje) nuo 15 iki 19 val.

Viliuosi, kad Jūsų dėka, tokie penktadieniai taps tradiciniai. 

Manau, bus smagu. O aš pažadu keletą puikių padažų receptų!

 Iki, Daina

tel. 8600 70875

Jau spalio 8-ąją plačiai savo duris atvėrė nauja vyninė, arba kaip jie save patys vadina – Vyno sandėlis Vinchenso. Iki šiol joje nebuvo tekę apsilankyti, nes…. nepakeliui Bet vakar kolegos pasiūlė ten nuvykti papietauti. Ką gi – pabandėm.

Pasitiko mus šis sandėlis gana ’sandėliškai’. Nors jau praėjo kelios savaitės po atidarymo, aplinkui vis dar zuja darbininkai. Pirmas jausmas, kad artėji prie tikro darbininkų sandėlio. Bet įėjus į vidų tai pasimiršta. Iš tiesų interjerą galima pavadinti savotišku. Sandėlio gal ir neprimena. Sienos kiek primena InVino (laikraščių iškarpos). Kažką panašaus (kalbant apie sendintą popierių) yra pasikabinę ir Franky.

Kadangi be dar dviejų lankytojų buvome vieninteliai svečiai, tai apie jaukumą ar nuotaiką labai sunku spręsti. Bet nejauku taip pat nėra, kas tikrai yra didžiulis privalumas (turint omenyje tuščios salės vertinimą). Vyno pasirinkimas pasirodė pakankamas, tačiau tą reikės nuodugniai ištyrinėti per atskirą ekspediciją. Bus įdomu stebėti kaip vystysis ši vieta. Kol kas vyno buteliai yra sukrauti palei sienas ir praėjimus tiesiog dėžėse ant žemės. Įdomu kaip bus, jei vyninė taps panašių šėlionių vieta kaip InVino, ar neprireiks vynui apsaugos Nesu aš skeptikė, bet juk vyno prisiragavus ir dėžės gali pradėti maišytis po kojom.

Prie vyno siūlomi keletas skirtingų užkandžių – sūriai, kumpiai ir kt. mėsa (lyg dešra su pelėsiu). Taip pat – marinuotos alyvuogės bei grybai. O pietūs pasitaikė visiškai lietuviški – pievagrybių sriuba ir močiutės kotletas su bulvių koše Kadangi dienos meniu ir nesitikėjom stebuklų (juolab už 9,90), pietus įvertinom teigiamai. Kotletas buvo skanus O vyno pietums neragavome, nepasidavėme pagundai.

Būtinai reikia apsilankyti kurį vakarą. Tik bėda – vieta. Labai toli nuo senamiesčio širdies. Važiuoti/eiti specialiai galima. Žinoma, užsirezervavus staliuką, kad netektų glaustis Mambo. Bet darant reidą per barus, bijau, iki balto tilto ekspromtu nenueisime niekada..

Keičiam temą trumpam? O gal išalkot? Pakalbam apie rudens meniu

Na, taip, ruduo – karštos imbiero arbatos, karšto vyno, karšto šokolado ir pan. ”karštėsių” sezono pradžia, bet mano “valgiaraštyje” dar ir  kinas nuo to neatsiejamas. Vasarą lieka nebent  Mokytojų kiemelio kino teatras po atviru dangum – salėse juk vien super vorai ir super “šiknosparniai”, o ir išsėdėti tvankumoj – žygdarbis. Bet tokiu oru kinas šiltoje salėje = Gėėėėėris iš didžiosios radės…

Aną dieną tiesiog prireikė staigiai nulėkti į kiną. Badas buvo toooks, kad labai nebesigilnau kas-kada-apie ką, užteko kodinių žodžių: “maistas” ir ”Paryžius” (turbūt čia sentimentai ką tik iš ten sugrįžus, nežinau). Nagi, juk negali būti prasto filmo apie maistą ir su Meryl Streep .

Neabejoju, kiekviena virtualios ir realios virtuvės fėja čia ras laaabai daug savęs. Ir, spėju, jau daug kas matėte?

O, žinoma, po tokio filmo privaloma nekantriai laukti kitos dienos pietų ir tiesiog būtina išsirinkti receptą, su kuriuo daugiausia terlos…

Moliūgų apkepas

(nes jau porą mėnesių moliūgai valdo mūsų butą)

Receptas iš “Silver Spoon”

Laura ragavo ir liepė būtinai palikti gabaliuką KOKONUI

Pradėsime terliotis

Bechamel padažas, kitaip vadinamas baltuoju padažu - francūzų virtuvės neatsiejama dalis. Gaminant suffle arba apkepus, pridėjus įvairių priedų (garstyčių, grybų), vaidina pagrindinę pagardo rolę prie daržovių ar mėsos…

Šiam moliūginiam apkepui reikėjo paprasto, be jokių priedų padažo. Pasigamintį jį tikrai nėra aukštoji matematika

Padažo receptas:

• 3 šaukštai sviesto
• 1/4 st. miltų
• 2 ir 1/4 st. pieno
• žiupsnelis muskato riešuto, druskos ir pipirų

Sviestą išlydome (ant lėtos ugnies), tada suberiame miltus, gerai išmaišome, supilame visą pieną ir vėl gerai išmaišome. Maišome tol, kol pienas užverda, tada ugnį primažiname ir nenustojame maišyti apie 20 min, kol padažas sutirštės. Kai viskas gatava, belieka pipirus, druską, muskato riešutą suberti į masę ir “Vualia” – turim Bechamel’io padažą

Apkepo receptas:

• vienas svogūnas
• 7 ir 1/2 stiklinės nulupto, gabaliukais supjaustyti moliūgo
• 2 tryniai
• 2/3 st. tarkuoto Parmezan’o
• Bechamel’io padažo
• druskos, pipirų, moliūgų sėklų, sviesto

Svogūnus pakepinkite ant sviesto, kol pasidarys permatomi. Tuomet suberkite supjaustytą moliūgą ir užpilkite 2/3 st. vandens. Troškinkite, kol moliūgas pavirs į košę ir vanduo išgaruos. Sugrūskite likusius sveikus moliūgo gabaliukus ir į pravėsusią (kitaip trynius sutrauks) moliūgų tyrę supilkite Bechamel’io padažą, sūrį, trynius, druską ir pipirus. Masę supilkite į apvalią negilią formą

Kepkite iki 160 C įkaitintoje orkaitėje apie valandą, po to temperatūrą pakelkite iki 180 C ir dar apie 10 minučių pakepkite.

Man asmeniškai išėjo tokia šakute kabinama košė, ar turėjo būti gražiai pjaustomas reikalas, literatūra nutyli. Ai, nesvarbu, vistiek buvo skanu!

Skanaus ir jums!

Pagaliau ir vėl turiu internetą – jau net 4 dienas! Kur jis buvo dingęs, nežinau, bet Britai ir technika don’t go together. Britai ir common sense dont go together either. Tad aš turėjau visą savaitę kankintis vis per savo naivumą bandydama naudotis internetu, kurio greitis 0 kbps, tikėdamasi, kad užkraus bent google. Deja, matydavau tik blank page. Tad pagaliau turiu progą aprašyti šios savaitės nuotykius! Aišku, galėjau gi nueiti į uni biblioteką ir bandyti ten sukurpti kokį trumpą įrašą, bet a š    s ė d ė t i    b i b l i o t e k a ??? Ne, taip nebūna. Matot, man net neišeina tokio sakinio pasakyti taisyklinga lietuvių kalba, ką jau ir begalvoti apie to įgyvendinima praktikoje! Taigi laukiau laukiau, skambinau į BT, kalbėjau valandą telefonu su kažkuo ryškiai iš Pakistano or around, nesupratau 70% to, kas man buvo sakoma ir galiausiai atsidūriau situacijoje, kai turiu, nors ir lėtą, bet visgi veikiantį internetą ir £0 telefonono sąskaitoje, todėl negaliu niekam paskambinti. Bet galiu rašyti!

Pagaliau jaučiuosi tvirtai įsikūrusi – tikra londonietė. Prisiregistravau pas gydytoją ir net spėjau ten apsilankyti, nes visą savaitę kankinausi, kaip ir visi mano draugai, su eiliniu virusu: gerklė, nosis, kosulys, galvos skausmas, gal dar šiek tiek temperatūros  (nežinau, neturėjau termometro).  Aišku, gavau nurodymus visą savaitę 4 kartus per dieną gerti po 2 tabletes penicilino, bet aš nesu tokia durna, kad taip save žaločiau dėl gerklės skausmo! Tad šiandien atsisakiau visų malonumų ir šią baisią ir apsiniaukusią dieną sėdžiu namie, gydausi imbierine arbata ir, kadangi nustojau eiti į pub’us ir uni, galiu pasakyti, kad visai neblogai sekasi. Svarbu, kad ne kiaulių gripas, kuris jau užpuolė ne vieną kursioką -kaip gerai, kad ne tuos, su kuriais draugauju! Pagaliau turiu ne tik anglišką banko sąskaitą, bet ir anglišką banko kortelę – irgi baisią ir pilką, bet jeigu joj bus nors kiek pinigų, būsiu patenkinta. Ir tradiciškai, besiteisindama savo bloga savijauta, atidėlioju ilgą ir sunkų namų šveitimo procesą, nes mano butiokas nėra jau toks labai tvarkingas, kad suprastų, kad kalkių nuosėdas reikia valyti Cillit Bang. Įsivaizduokite, kaip tos kalkių nuosėdos gali atrodyti po metų! A, dabar matot, kodėl tai yra taip sunku…

Savaitgalį (na praėjusį, aišku) darėm sushi party, tad pirmą kartą buvau tikram angliškam turgui. Ojė… Nuspirkom žuvies už £50, krūvą daržovių ir dar bileko. Bet kokia žuvis, kokios daržovės ir bilekas! Valgai žalią ir net burnoj tirpsta, per smakrą varvą ir t.t., žodžiu, kaip pasakoj! Valgėm šviežių austrių, kurias tavo akyse atidaro, gėrėm šviežio angliško sidro ir nuostabaus kario. Na o paskui darėm sushi, kurį valgėm ištisas 2 dienas ir gėrėm sakę. Manau svarbu buvo paminėti, nes būtent nuo šio momento ir prasidėjo mano visos ligos. Ir štai pirmą kartą ėjau į tikrą anglišką klubą. Blah blah blah ydah ydah ydah. Baisus nusivylimas: jokio feiskontrolo (su treningais), baisi publika, baisi muzika, baisios mergos (yėga!), baisūs vyrai (nx…). Įėjimas £20. Bet ką gi aš žinau – visi eina, tai ir aš einu. Klubo pavadinimo neminėsiu, nes mano supratimu tai buvo kažkoks Hellios atitikmuo. Skirtumas tik toks, kad merginų tualete nebuvo jokios eilės!!!, tiesiog eik ir rinkis, kur sisiot, o štai vyrukų kai kuriais atvejais eilė tysojo net už wc durų. Haha, taip jums ir reikia! Ir tai, kad posakis, jog “anglam nusispjaut, ką apie juos galvoja aplinkiniai” yra tikra tiesa ir neturi jokių ribų – kur kitur šalia taves sėdinti ir intensyviai besiglamonėjanti porelė staiga neatsispiria aistrai ir pradeda viešai vienas kitą masturbuoti? Puiki edukacinė programa.

Na o ketvirtadienį mane ištiko dar vienas surpraizas. Tik šį kartą jau iš gerosios pusės. Taigi kaip ir kiekvieną ketvirtadienį 8 val. vakaro po paskaitų su kursiokais patraukėm į pub’ą išgert alaus ir atšvęsti dar nepasibaigusios savaitės pabaigą. Mano airis draugas, kurio vardo niekaip nemoku parašyti, mane įtikino išgerti airiško gėrimo gerklei gydyti – karšto viskio su citrina. Eina jis po velnių. Jeigu iki tol tik šiaip silpnai jaučiausi (priežastis minėta įrašo pradžioje), tai po airiškų vaistų gerklę visai užspaudė, skausmas pakilo iki begalybės ir beliko tik toliau gerti gin & tonic. Na, nusilpusi ir liūdna jau ruošiausi eiti namo, tik staiga, pasisuku kairėn ir matau… pažįstamas veidas, šukuosena, stilius, etc. Stoviu kokią minutę ir žiūriu, jis irgi į mane žiūri minutę. Sako mano vardą. Aš sakau jo. Įsitikinam, kad mes tikrai tie patys žmonės. Aš ir mano draugas Markas iš Dublino. Ekeby 24, 3 akštas. Nereikia net sakyti, kad buvo daugiau gin&tonic. Juk kai pagalvoji – kokia yra galimybė, kad jis ir aš, niekada iki tol negyvene Londone, o štai dabar į jį atsikraustę (aš – prieš beveik 2 mėnesius, jis – prieš 2 savaites), susitiksime tam pačiam Londono pub’e? 1 iš 1000? O gal 1 iš 1000 000? Nesvarbu. Svarbu, kad kitą rytą tikrinausi mobilų ir, kai radau numerį Mark UK, supratau, kad man tikrai neprisisapnavo, aš nepasigėriau ir man temperatūra nebuvo pakilusi iki 40, kad vaidentųsi nebūti dalykai. Daugiau ir nereikia. Tik dar vieno puodelio imbierinės arbatos gerklei gydyti.

]]> http://kokonas.wordpress.com/2009/10/14/orelis-ir-karstas-vynelis/ Wed, 14 Oct 2009 12:46:38 +0000 gintė http://kokonas.wordpress.com/2009/10/14/orelis-ir-karstas-vynelis/

Na, gerai, ne taip baisu. Gal tik, va, šitaip:

Suprantu, šilčiau jau nebebus iki balandžio ir čia tik gėlytės, bet aš

ne-

be-

iš-

tvė-

riau!!

Parslidinėjau namo iš turgelio sveikom (ačiū, Die…), bet šlapiom, ledinėm kojom ir nusikeikiau! Lietuviškai, su folkloro prieskoniu, bet vis tik… Net viskam atsparios Kalvarijų turgaus poliglotės pardavėjos nebeškentė ir jau 12 val. susipakavo savo paprikas, obuolius “iš Anykščių” ir “tepė slides”. Turbūt tiesiogine prasme, nes bent jau mūsų kiemas buvo pridrėbtas (ir tebėra – kiemsargį paskutinį kartą mačiau… pernai) iki čiurnų. Slidu. Žvarbu. Norisi karšto vyno, bet eiti jo į artimiausią IKI’uką nesinooooori…  Ir nesinoooori nieko, gal tik miego po natūr-vilnos pleduku su natūr-naminių vilnų kojinėm.

Jei vis tik susigundysit to vynelio (būtų puiki proga pasidžiaugti naujom žieminėm padangom ar kokybiškais šiltais batais), pabandykit Budapešto turgaus baltojo karšto vyno variantą. Vengriškai nemoku, o tais “gūdžiais” laikais pardavėjos ten kalbėjo tik vengriškai ir ein bißchen vokiškai (man tuomet tai nepadėjo..), todėl ką būtent beria į vyną, iškvosti nepavyko, bet mes paprastai imam:

•  jauną, “skysto” skonio, nerūgštaus poskonio baltąjį vyną (vengriškas bus labai “į temą”)
• privarom cinamono, gvazdikėlių ir muskato, dar labai tinka natūrali vanilė, jei namuose aptiksit kokią vieną ankštį, skonį ir nuotaiką tikrai pataisys
• jau nukėlus nuo ugnies galima pasaldinti medumi ar ruduoju cukrumi (mano supratimu, citrusai baltajam vynui netinka, per rūgštu, bet čia mano nuomonė )

Na, ką? Einam pasėdėt terasoj?

Mmmm… Gal aš apsieisiu be ir vyno, lindėsiu namie kol tik galėsiu ir jau pradėsiu rašyti laiškus-prašymus Kalėdų seneliui.

Foto: 15 min.lt

Savo blog’ą integravau į facebook’ą. Ar iš to užsidirbsiu milijoną? Ar čia gerai, kad susiejau veidą su (be)protu? Atsakyk, zen dieve.

Šiandien trindamas sms’us iš telefono atradau, kad jis išsaugo ir tas žinutes, kurių nebaigiau rašyti arba parašęs nuspręsdavau nesiųsti. Tarp jų būta tikrų minties perlų, arba šiaip visokių nereikia-čia-viešinti žinučių. Pavyzdžiui tikrai neatsimenu, kam rašiau “Ale ot krienas!”, arba “Velniop pinigus, velniop melą, imkim veidrodžius ir riskimės nuo kalno į beprasmybės bedugnę”. Šiaip tai padariau išvadą, kad mėgstu nusišnekėti ir paskui niekam nerodyti. Nusprendžiau parodyti čia.

Šita žinutė labiausiai patiko: “Vytautas Landsbergis, tas jaunesnis, gavo nac.premiją. Už ką? Aš irgi galiu stovėti, linguoti beržu, saulės rezginį masažuoti, palaukti, kol zen dievas pilve pasakys kokią mintį, ir neartikuliuodamas tai ištarti su nuliu emocijų. Dead face, dead culture.”
Kita žinutė, iš karto po jos, tikriausiai antras bandymas, gal trumpiau norėjau: “Vytautas V. Landsbergis gavo nac.premiją. Už ką? Visi juk gali apsimesti angelu ir įsikibus naivumui į parankę eiti obuoliauti ramunių pievelėje. Nėra proto.”

Jei galėčiau, atrašyčiau sau “O kam pats paskirtum?”. Rastauskas save vaina RoRu. Nu ką aš žinau.

Labai snobiškai pradėjau. Metas apžvelgti buitinius reikalus – jie juk yra gyvenimo ašis, kad ir ką besakytų tie visi, kuriuos mums kala į galvą universitetas.

Eidamas gatve pastebėjau, kad suremontavo mcdonald’ą. Čia yra labai svarbi naujiena net ir nevalgantiems to maisto, nes tėveliai nuo šiol žinos, kur rasti savo vaikus, žmonos ten ieškos pabėgusių vyrų, vyrai – meilužių. McDonald’o maistą gali pamėgti visi, ir tai ne reklamos triukai, o grynų gryniausia chemija. Neaiškinsiu visų skonio stipriklių ir kaip jie veikia, bet oh my god, jie veikia. Ir dar makas nuo šiol turi naują diviziją – starbucks’ą kopijuojančią kavos kavinę (?) / užeigą / užbėgą / salūną /  karčemą.

1996 – Fabijoniškės, McD prie Statoil – užsienietiškų brand’ų meka. Vaikai perka Happy Meal’us, prieigose tėvai valgo bulvytes, nes jos vienintelės čia priimtinos, visi fotografuojasi su netikru klounu – mokiniai, studentai, jaunavedžiai. Laukiu, kada šie laikai bus įtraukti į teminių vakarėlių sąrašą.

Čia prisiminiau, kaip roskildės festivaly vienam party tent’e susituokė pankų pora. O kitą dieną laikraštyje buvo interviu su jaunikio motina: “I am glad my son got married in his favourite place, said the mother of the groom while drinking a nice can of cold Tuborg”.

Aš labai nemėgstu happy endingų, todėl nebaigsiu čia vedybomis. Baigsiu tuo, kad happy ending’ų nebūna.

“Fabijoniškės” parašiau iš didžiosios, ahaha.

Ar dar bobų vasaros sulauksim? Ar jau visai beviltiška?

Kad būtų skaniau laukti,  žr. receptą žemiau:)

Obuoliniai sausainiai

• 250 g miltų
• 1  šaukštelis druskos
• 160 g sviesto
• 4-5 šaukštai šalto vandens
• 1 kiaušinis

Įdaras gali būti obuolienė, bruknių uogienė ar, kas šaus į galvą. Kartais dedu varškę su kardamono esencija, šį kartą dėjau obuolių uogienę su cinamonu ir imbieru. Kadangi tešla visai nesaldi, tad įdaras gali būti nors ir šokoladas, juk taip nebesaldu ant dūšios, kai lyja kiaurą parą…

Sviestas turėtų būti atšilęs, toks minkomas. Visus produktus supilame, išminkome gerai  ir į šaldytuvą 2 val.

Formuojame norimos formos sausainius, kuriuos kepti reikės apie 10-15 min, 200C karštumo orkaitėjė.

Skanaus!

P.S.  Aš vistiek laukiu saulės…

Skiriama mano sūnėnui – p. Liudvikui.

Šitas pasiutėlis “nedraugauja” su kvietinias miltais, negali iki soties prisiryti gliuteno, todėl aną vakarą bandžiau išrasti dar vieną “dviratį”. O čia Didžiojo Išradimo receptas :

• vanduo
• kukuruzų miltai
• druska, cukrus, žiupsnis cinamono (jei patinka…)

Tešla turi būti grietinės tirštumo, cukraus pilkite truputį daugiau nei paprastai pilat į blynus, o kepti reikia… kol traškiai apskrunda, ganėtinai ilgai. Būtų gerai, kad vaflinės kepimo metu dažnai neatidarinėtumėte. Pirmas vaflis bus nei šioks, nei toks, teks realybėje  patikrinti kepimo laiką patiems, ir paaukoti vieną kitą “blyną”.

Nesu tikra ar šis fotogeniškas derinys sužavėtų Liu, bet obuolienė – šių metų mūsų lentynų uogienė-karalienė. Kai nebežinau, ką daryti su iš nubodulio pūvančiais obuoliais, nulupu, supjaustau, užbarstau rudojo cukraus, imbiero, gvazdikėlių, tada į puodą ir -Voilia! - maloniai besikandžiojanti “uogienė”.

Skanaus visiems!

Tik norėjau pasigirti, kad nuoroda į TIKRO MAISTO exelinę lentelę pagaliau veikia (ačiū Karinai…).

Tikiuosi veikia… Veikia?

Taigi, aišku – ITALIJA!!!

Rojus – saulė ir šiluma, tuo metu kai Lietuvoj lyja. Ir nors ši kelionė buvo visai netipinė, ne “mano” keliavimo būdu, o ir tikrosios Italijos mačiau gal tik 1%, bet kavos ir ledų atsivalgiau už Tėvynę. Lietingąją tėvynę ;). Gal kas išduotų, kur Vilniuje galima gauti TIKROS kavos ir TIKRŲ ledų? Būčiau TIKRAI labai dėkinga. Kartais norisi pavalgyti ir ko nors išgerti  ne tik namuose, tik kol kas niekaip nerandu vietos, kur pavalgiusi skaniai nesigraužčiau, kad permokėjau. O gal jau neberandu . Prie gero naminio maisto priprantama, ar ne?…

Italijoje toks ženklas reiškė, kad gausim ne tik geros itališkos kavos, gausim fantastiškos kavos.

Na, argi ne fantastiška ? Užuodžiat?

Nagi, paragaukim. TIKRA!! Siiiii……

O čia – pistacijų ledai. Radome ledainę, iš pažiūros, kažkokiam užkampyje, bet turbūt ji greitu metu bus paskelbta viso regiono sostine, nes šitokią kaugę žmonių, nuo bambinų iki garbių senjorų, gali pamatyti nebent šv. Petro bazilikos aikštėje Vatikane.  Ir visi apsiseilioję žiūri i meniu, negalėdami apsispręsti. Arba bandydami vienu kartu išragauti viską. Mes buvom vieni tokių gudručių. Neprisimenu, kada paskutinį kartą valgiau šitiek ledų. ”Chiama un’ambulanza” (“Kvieskit greitąją!” ), surijau furgoną gelati…

Foto: Eligijaus ir Šarūnės

…ir dar nemokamai didžiuosiuose miestuose pristatomas į namus!! Nebeturim, ko bepridurti. Nebent tik skubiai išbandyti arba paprašyti atsiliepimų nuolatinių TIKRO MAISTO užsakovų ir valgytojų. Bandom valgyt? Bandom!

Jei nuorodoje nerasite kontaktų, “sufleruojame” čia:

el.paštas: rasa @ tikrasmaistas.lt (adresų laukelyje rašykite be tarpelių), telefonas pasiteiravimui: 8 640 44575.

Skanaus!

]]> http://kokonas.wordpress.com/2009/09/30/rojaus-sodas/ Wed, 30 Sep 2009 19:24:48 +0000 gintė http://kokonas.wordpress.com/2009/09/30/rojaus-sodas/

Reklama. Nors kokios reklamos Rojui reik’?

Be pačios eko-idėjos senamiestyje, dar labiau patiko logotipo paukščiukas. Kas eisite pasidairyt po “sodą”? Laukiam atsiliepimų iš atidarymo. O naujienų iš “rojaus” čia.

•̪●··˙Buffy˙··•̪●: mirstu…..
Deimante/arbatos maiselis: kdl?
•̪●··˙Buffy˙··•̪●: geru kai ka raudono ir mazdaug tirsto ir liko  puse puodelio
Deimante/arbatos maiselis: tai ka neskanu? ;D
•̪●··˙Buffy˙··•̪●: bloga……
•̪●··˙Buffy˙··•̪●: as rimtai
Deimante/arbatos maiselis: tai negerk
•̪●··˙Buffy˙··•̪●: tipo sveika
Deimante/arbatos maiselis: o tai kas ten tokio?

Pasistengsiu kas antrą dieną jums įmesti po skanų receptėlį(kaip ir žadėjau)

“Studentiški sumuštiniai”

Mums reikės :

• Šviežios bulkos(geriausia keturkampio formos)
• Sūrio(skanaus svarbiausia)
• Kečiupo ar kokio kito padažo
• Lekštės
• Mikrobangės

Gaminimas:

• Į lėkštę įdedame bulką
• Ant bulkos uždedame sūrio
• Įdedame tai į mikroabngę kokiai 1minutei (priklauso nuo sūrio tirpimo ir mikrobangės galingumo)
• Išimame
• Užpilame kečiupo
• Valgome. Skanaus!  

Tai vat išmoksime skanių paprastų receptų su mikrobange Yeh ….

Į tai įeina “Studentiški sumuštiniai” (Thanks for austėja),“Pikto rožinio šuns priešpiečiai”(made by me xD) , ir žinoma skaniausias mano mėgstamiausias patieklas kuriam katik sugalvojau pavadinimą “Tosterio ir Mikrobangės vetuvės “(nieko asmeniško jai ką… patys suprasit prie ko čia tas tosteris xD)

Na ir tikėkimės sulauksiu poros  įdomių ,skanių ir tokių dalykų kuriuos bomžai galėtų lengvai pasigaminti xD

Tai vat palalbėsiu apie tai ką aš db veikiu… xD

Kadangi labai seniai rašiau, tai dabar nesąmonę   parašysiu….

Aš  db  valgau labai skanų patiekąlą jis vadinasi taip “Skaniausia apsauga nuo Vampyrų”  Tai  pakepta duoną ir ištrinta česnakų… mhhhm  tikras gardumėlis… (tik vėliau reikės burną prieš išeinant skalaut) Ir jums  siūlau…. labai skanu,paparsta ir naudinga…