Kviečiu iš naujo užsiprenumeruoti. Ačiū

Vilniaus miesto savivaldybės turistai taip ir neišvyko į Guggenheimo muziejų Bilbao mieste, Ispanijoje. Nepavykus kelionės suorganizuoti tyliai, nuspręsta jos atsisakyti.

Mano patarimas tarybos nariams: iš Kauno tebeskraido viena tokia pigių skrydžių bendrovė, per Frankfurtą galima nusigauti iki Ispanijos. Už savus, be abejo. Iš anksto užsisakius, kainuos nedaug. Muziejų pamatyti tikrai verta.

Šį penktadienį Klaipėdoje, Parodų rūmuose, atsidaro iš Klaipėdos kilusių ir Klaipėdoje gyvenančių menininkų (nors galbūt pastarųjų ir nebus) paroda simbolišku pavadinimu „Sukurta Klaipėdoje?“. Ta proga parašiau gan asmenišką tekstą parodos katalogui, kuris bus pristatomas kažkada gruodžio viduryje (žadama ir diskusija su paroda susijusiomis temomis). Kadangi parodų katalogai nėra labai masinė „informacijos priemonė“, o platesnio rezonanso visgi norisi, publikuoju šį tekstą čia. Labai norisi tikėtis, kad parodos kuratoriai „užkabins“ problemas, apie kurias rašau (na, vienas iš jų yra Gytis Skudžinskas, kuriam vietos ir tapatybės klausimai yra svarbūs, todėl vilties yra).

———————————–

„Sukurta Klaipėdoje?“ – daug kam šie du žodžiai su klaustuku beveik nieko nereikštų arba tiesiog primintų vasaros atostogas „trečiajame Lietuvos mieste“. Tie „daug kas“ daugiausia yra žmonės, kuriems neteko ilgiau gyventi Klaipėdoje ir stebėti šio miesto transformacijas „iš vidaus“.

Tuo tarpu aš gyvenau čia dvidešimt metų, ir manyje šie žodžiai akimirksniu pažadina daugybę nelengvų klausimų, kuriems aš pats dar „nesukūriau“ aiškių ir įtikinamų galutinių atsakymų – nei gyvendamas Klaipėdoje, nei išvykęs. Todėl ir šiame esė galiu kalbėti ne apie „sukurta Klaipėdoje“ dalį (t. y., kas apibrėžia iš Klaipėdos kilusio menininko ir apskritai viešoje erdvėje aktyvaus žmogaus tapatybę, kaip būtent ji susikūrė, ir kas sieja klaipėdiečius „išeivius“), o tik apie tą grėsmingą ir dviprasmišką klaustuką, kuris tarsi kabo virš dviejų žodžių. Kodėl sukurta čia, bet neliko čia? Galbūt jis kabo net virš pačios Klaipėdos egzistavimo fakto. Kodėl beveik kiekvieną kartą, kai čia apsilankau, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad patekau į nesantį miestą? Tiksliau, kad ta Klaipėda, kurią vis dar nevalingai tikiuosi išvysti, yra seniai dingusi iš tikrovės žemėlapio.

Aš tikrai žinau tik tai, kad kažkada ji man egzistavo kaip vieta, kurioje buvo užkoduotas tam tikras pažadas. Kurį laiką atrodė, kad jis tikrai pajėgus evoliucionuoti kryptimi, alternatyvia monotoniškam būviui ir nuolatiniam studentų ir darbo jėgos tiekimui kitiems šalies ir pasaulio miestams. Gyvenant Klaipėdoje, buvo galima fantazuoti apie tolimesnį gyvenimą būtent Klaipėdoje, o ne apie išvykimą iš jos. Tad kas šiam miestui nutiko? Kodėl jis tapo nebepatrauklus kaip nuolatinė gyvenamoji vieta tiems, kurie buvo „sukurti Klaipėdoje“, bet dabar kuria Vilniuje, Londone ir kituose populiariuose miestuose? Net jei nežinome jų asmeninės nuomonės apie dabartinę Klaipėdą, pats jų nebuvimas čia kaip tendencija yra pakankamai iškalbingas.

Visų pirma, po kurio laiko neišvengiamai paaiškėjo, kad Klaipėda yra pernelyg didelė, kad būtų jaukiu mažu miesteliu, ir pernelyg maža, kad būtų šurmuliuojančiu didmiesčiu. Nekalbu apie fizinį miesto dydį – veikiau apie jo sugebėjimą fantazuoti apie patį save (tai galima įvardinti daugeliu būdų: matyti savo įsivaizduojamą/trokštamą atspindį, turėti savo ateities viziją, ir panašiai). Klaipėda, kuriama miestotvarkos valdininkų, kurie tikriausiai savo ruožtu buvo jos sukurti, akivaizdžiai nepajėgė fantazuoti taip gerai, kad įtikintų tiek save pačią, tiek kitus.

Dabartinė Klaipėda neturi savo tikro ir pilnakraujo mito. Ją iš inercijos dar bando mitologizuoti kitų miestų gyventojai, joje besilankantys tik epizodiškai („Klaipėda – labai mielas ir jaukus miestas, kuriame gyvena įdomesni žmonės, nei mieste x“). Pasiduoda tokiam impulsui ir patys buvę klaipėdiečiai, susitikę kitame mieste („O, tu irgi iš Klaipėdos?“ – iki šiol taip ir nesuprantu, ką iš tikrųjų suponuoja šis klausimas ir teigiamas atsakymas į jį, tačiau akivaizdu, kad jis turėtų veikti kaip nuoroda į kažkokį visiems tariamai žinomą bendrumo pagrindą). Tačiau patys dabartiniai Klaipėdos gyventojai nebesugeba užtikrintai pasakyti apie savo miestą ką nors daugiau nei tai, kad įvykių epicentras persikėlė iš istorinio ir kultūrinio centro į prekybos centrą. Daug pasako ir ne kartą kritikuota tariama miesto vizija: „Klaipėda – laisvu stiliumi“.

Bet aš vis dėlto turiu galvoje ne oficiozinį miesto lozungą ir net ne miesto įkūrimo legendą. Miesto mitas yra efemeriškas organizmas, kurio kūno dalys yra „miesto dvasios“ (vok. Stadtgeist) – keisti ir nevisada pageidaujami, bet vis dėlto akivaizdžiai prie atpažįstamo miesto portreto kūrimo prisidedantys miesto gyventojai, taip pat daugumos pamirštos, „užburtos“ ir „užkeiktos“ vietos, iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos, žinomos tik pakankamai ilgai mieste gyvenantiems, neįspraustas vien į vidines patalpas naktinis miesto gyvenimas, unikalūs kultūriniai deriniai ir net produktyvūs kultūrų konfliktai, pagaliau, fikciniai miesto antrininkai kine ir literatūroje. Kai kuriuos šio „portfolio“ elementus Klaipėda kadaise turėjo (kelis ryškius keistuolius, legendinę „Prieplauką“, „Kalėjimą“) ir t. t.), bet šiandien jų beveik nebematome.

Beje, stabtelėkime ties kino tema. Apie architektūrą kaip kiną kalbėjo nė vienas kultūros kritikas ar medijų teoretikas – Levas Manovičius, Paulis Virilio ir kiti. Metaforiškai kalbant, kiekvieną miestą galima patirti kaip kinematografinį kūrinį. Vienas toks „filmas“ gali būti dinamiškas, daugiaplanis, įtraukiantis – vienu žodžiu, įdomus; kitas – panardinantis į somnambulišką miegą arba trikdantis. Koks filmas yra Klaipėda, ir kokių personažų pavidalu mes jame esame? Esu priverstas nuolat sugrįžti prie šios problemos. Jei žvelgsime paviršutiniškai, tai nėra labai didelį įvykių spektrą mums demonstruojantis filmas jau vien dėl miesto plano ir geomorfologinių vietovės ypatybių (linijinė gatvių schema ir plokščias pajūrio kraštovaizdis įkalina „veiksmą“ vienoje, nuolat toje pačioje plokštumoje, apriboja vaizdo perspektyvą).

Tačiau būtų netikslu identifikuoti šiuos fizinius Klaipėdos ypatumus kaip pagrindines jos „scenarijaus“ patrauklumo stokos priežastis. Mes matėme aibę pačių skirtingiausių išplanavimų ir reljefų miestų, ir vienareikšmiško, objektyvaus ryšio tarp jų išorinės formos ir vidinės energijos neįmanoma pastebėti. Neišvengiamai turime eilinį kartą pasitelkti psichogeografijos prizmę, kad matytume ne tik gatves ir fasadus, bet ir jų sąsajas su kolektyvine vietinių gyventojų sąmone ir pasąmone, su šių esančiais ar nesančiais ir pamirštais geismais, išmoktomis ir padiktuotomis buvimo ir veikimo viešoje miesto erdvėje schemomis. Perkelkime šiuos vaizdinius į mūsų vaizduotės „juostą“ – kokią scenų seką ji sugeneruos Klaipėdos atveju?

Įsivaizduokime filmą, kuriame didžioji dauguma personažų nuolat atliktų tik grynai funkcinius kasdienius veiksmus, niekada nesilankytų dalyje filme figūruojančių lokacijų (todėl didžiąją filmo trukmės dalį šios būtų tiesiog tuščios), o masinės, tarkime, šventinių renginių scenos atrodytų taip, lyg personažai yra verčiami „dalyvauti“ nematomų ar net kadre pasirodančių prižiūrėtojų. Tai bus kažkas panašaus. Gali atrodyti, kad perlenkiu lazdą, tačiau negaliu pamiršti vaizdo, matyto šiųmetės Jūros šventės metu – kruizinių laivų terminale priešingomis kryptimis abejingai judančius du „švenčiančių“ žmonių srautus, atskirtus pavienių karių ir statybinės tvoros. Manau, kad nereikia net garsiai ištarti, kokias asociacijas toks vaizdas sukelia (panašių situacijų galima pamatyti bet kuriame šiuolaikiniame mieste, tačiau čia yra svarbus būtent vaizdinio intensyvumas ir jo ironiškas ikoniškumas Klaipėdos kontekste).

Štai kur yra viena didžiausių problemų: Klaipėda įgijo pernelyg daug Jeremio Benthamo teoriškai įsivaizduoto Panoptikumo – idealaus kalėjimo, kuriame vienas didysis stebėtojas turi galimybę stebėti visus kalinių veiksmus – bruožų. Tas stebėtojas, vienintelis pilnateisis žiūrovas šiandien yra ta pati figūra, kurią galima pavadinti pesimistiško, niūroko Klaipėdos „filmo“ režisieriumi – tai yra pati žaismingo, transgresyvaus gyvybingumo represijos logika, pajungianti kadaise laisvamanišką miestą apibrėžtai ekonominei tvarkai ir pamažu išstumianti iš jo tai, kas yra nenormuota, nepatogu, queer. Bijau, kad būtent todėl čia nebeliko vietos ir daugeliui klaipėdiečių menininkų bei kitų kritiškai mąstančių, jų supančioms realybėms jautrių žmonių.

Tačiau nemaloniausia yra tai, kad vis dar nežinau, kur slypi šių destruktyvių procesų ištakos. Netoliaregiškoje ar ydingoje miesto plėtros politikoje? Pačių klaipėdiečių gyvensenoje? Architektūroje? Kokia Klaipėda būtų šiandien, jei iš jos išvykę sėkmingi menininkai kurtų ir rengtų savo projektus čia, o ne kituose miestuose? Ar jų kūryba būtų tokia pati?

Šiame tekste kalbu taip atvirai ir griežtai todėl, kad tarp manęs ir šių klausimų beveik nėra distancijos – tai mano asmeniniai klausimai pačiam sau, skaitytojams ir miestui. Bet kuris sąžiningai kritiškas projektas, įtraukiantis iš Klaipėdos kilusius ir kitur gyvenančius menininkus, turėtų tiesiogiai ar netiesiogiai reflektuoti šias ir susijusias problemas, net jei dar neturi jų sprendimų pasiūlymų. Tik tada galėsime kalbėti toliau – kas ir kieno sukurta Klaipėdoje, ir ar ta Klaipėda, kurioje tai buvo sukurta, dar gali sugrįžti į mūsų asmeninį žemėlapį.

Ankstesniame savo įraše apie savivaldybės pastato pardavimą ir jo nuomą skaičiavau galimą nuomos kainą remdamasis aruodas.lt duomenimis, kurie rodė, kad vidutinė patalpų Konstitucijos pr. kvadrato kaina yra apie 40 litų.

Tačiau šiandien miesto meras paskelbė, kad savivaldybės pastato “nuomos kaina priklausytų nuo rinkos ir šiuo metu siektų apie 55 Lt už kvadratinį metrą”.

Na gerai, pagalvojau, bala nematė to aruodo. Betgi žiūriu, kad ir viena didžiausių Baltijos valstybėse nekilnojamojo turto paslaugų bendrovių „Ober-Haus” skelbia, jog šiuo metu A ir B klasės biurų nuomos kainos Vilniuje yra 22-42 Lt už kvadratinį metrą.

Tai pastebėjęs Artūras Račas savo tinklaraštyje iš karto suskaičiavo, jog mero paskelbta kaina yra beveik 31 proc. didesnė nei „Ober-Haus” nurodyta aukščiausia nuomos kaina Vilniuje.

„Gal meras nesidomi tendencijomis NT rinkoje? – klausia A.Račas. – O gal tiesiog siunčia žinią būsimiesiems konkurso dalyviams (laimėtojams)?“

Partijos „Tvarka ir teisingumas“, iš pradžių valdžiusios miestą, vienas pagrindinių rinkimų pažadų buvo sutvarkyti daugiabučių namų kiemus. Nežinau, ar daug tų kiemų jie suspėjo sutvarkyti, bet užmojis buvo teisingas. Dar svarbiau – įsimintinas.

Dabar valdantiems konservatoriams taip neatrodo. Jiems atrodo, kad reikia elgtis priešingai – kiemų netvarkyti. Todėl sniegas iš daugiabučių kiemų šią žiemą nebus valomas.

Užtat mažiau reikės mokėti kiemsargiams – mažiau jų rinksis prie savivaldybės piketuoti. Tiesa, gali susirinkti bedarbiai buvę kiemsargiai, bet juos jau galima siųsti kitu adresu…

Tačiau kokią žinią jūs siunčiate vilniečiams, savo rinkėjams? Taigi labai paprastą ir aiškią: „Prie J.Imbraso bent jau buvo tvarkomi kiemai, o prie V.Navicko – sniegą patys kasėm“.

Tik nepamanykite, kad man sunku tą sniegą nusikasti. Ne tame reikalas. Situaciją labai puikiai jau pakomentavo Lietuvos daugiabučių namų savininkų bendrijų federacijos prezidentas Juozas Antanaitis.

„O kodėl gyventojas turėtų mokėti už ne savo turto tvarkymą? Kiemas yra viešoji erdvė, kuri priklauso valstybei ir kurią patikėjimo tvarka valdo savivaldybė. Pirmiausia suteikime įstatymo numatyta tvarka kiekvienam namui sklypą, o jau tada kiekvienas turėsime erdvę, kurią tvarkysimės patys. Pirma įteisinkime, o paskui darykime”, – „Vilniaus dienai“ sakė J. Antanaitis.

Žinodami, kad mūsų kiemas yra tikrai mūsų, kaip ir mūsų butai, mes su kaimynais ne tik kiemsargį samdytume, bet ir gėlininką, gal net ir sargą. Kiemą iš karto aptvertume, pasodintume medžių, o akcija „Kiemuose daugiau erdvės“ pas mus būtų įvykdyta per pietų pertrauką.

JAV kariuomenės Sausumos pajėgų Europoje vadas generolas Carteris F. Hamas Vilnių pasieks įprastu būdu – kaip ir visi kiti aukšti svečiai, jis atvyks automobiliu. Mat Civilinės aviacijos administracija (CAA) uždraudė amerikiečių karinio oro laivyno sraigtasparniui „Black Hawk“ leistis ant pievos sostinės centre. Nukreipė jį į poligoną Rukloje.

„Vilniečiai nepamatys JAV karo technikos – kauniečiai gali džiaugtis“, – apgailestauja Vilniaus diena.

Priešingai nei laikraštis, aš šį kartą džiaugiuosi, kad to sraigtasparnio savo mieste nepamatysiu. Džiaugiuosi, kad CAA dirba sveiko proto žmonės ir nepasidavė kariškių spaudimui.

Man liūdna, kad kariniam sraigtasparniui tūpti miesto centre leido Vilniaus valdžia. Atrodo, rimti vyrai, bet žaislų pasiilgę.

Man neramu, kad kitą kartą JAV generolas sugalvos atvažiuoti šarvuočiu ir CAA leidimo jau nebereikės…

Praėjusią savaitę iš savivaldybės įmonės „Vilniaus troleibusai“ „savo noru“ pasitraukė ilgametis įmonės vadovas Jonas Bagdonavičius. Geras, ar blogas jis buvo vadovas, savo nuomonę esu pareiškęs ankstesniame įraše, tadėl dabar siūlau nesidairyti į praeitį, o paspėlioti – kas užims šiltą savivaldybės įmonės vadovo kėdę?

Sakote, spėlioti nėra prasmės, nes bus skelbiamas konkursas, jame nugalės geriausias specialistas. Taip, kitame mieste, ar net kitoje valstybėje greičiausiai taip ir būtų.

Tačiau čia, Vilniuje, kurio savivaldybę ne kartą esu pavadinęs tiesiog UAB „Vilnius“, troleibusų parko vadovas bus paskirtas. Galbūt ir bus konkursas, bet jį tikrai laimės tas, kurio pavardę netrukus paminėsiu.

Šiandien, spalio 19 d., aš spėju, kad „Vilniaus troleibusų“ vadovu taps socialdemokratas Vidmantas Striška, geras vicemero Romo Adomavičiaus bičiulis.

Jeigu šis mano spėjimas nepasitvirtins, pažadu uždaryti šitą tinklaraštį ir daugiau jūsų nebeklaidinti.

Lietuvos ryto televizija ketvirtadienį parodė reportažą apie tai, kaip Vilniaus miesto mero pavaduotojai ir administracijos vadovai vėlų vakarą iš mero Viliaus Navicko 50-mečio baliaus grįžta tarnybiniais automobiliais. Ponus parveža iškviesti savivaldybės vairuotojai.

Šis pasivažinėjimas sugriovė ilgai kurtą mitą, esą „valdiškas automobilis tarnaus miestui”.

Dar labiau pribloškia ne pats tarnybinio automobilio naudojimo faktas (savivaldybės transportu asmeniniais reikalais nevengė važinėtis ir ankstesnė valdžia), tačiau politikų pasiteisinimai. Ypač – socialdemokrato Romo Adomavičiaus.

Sostinės vicemeras, LSDP Vilniaus skyriaus lyderis R. Adomavičius šlykščiai melavo žurnalistui, o tai reiškia – ir visiems žiūrovams, savo rinkėjams. Apgailėtinai skambėjo politiko versija: jis esą buvęs ne baliuje, o susitikime su rinkėjais.

Tai, be abejo, yra dvigubas spjūvis Lazdynų mikrorajono gyventojams, kurie išrinko šį politiką į savivaldybės tarybą. Ar patikės lazdyniečiai melagio kalbomis per tikrus susitikimus? Ar tokių susitikimų iš viso būna?

Reportažą galima pažiūrėti čia.

eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas…

Rimas Burokas

Lietaus išplautas tavo atminimas
Baloj betirpstantis liūdnai, iš lėto
Ir parašas apačioje: “Burokas, Rimas”
Po blunkančiom eilėm išėjusio poeto

Vaiduokliškai išnyko jis iš miesto
Tik eilės gatvėm tykiai vaikšto
Šiek tiek išgąsdintos, tarsi nekviestos
Kaip pašto paklaidintas laiškas

Širdie poeto, tu tik netirpsti
Žėruojanti ugnele spalio drėgmėje
Ir stūkso pakelėj ženklai keisti
Agonijoj sustingę. Kaip kad mes. Deja.

2009 m. spalis

Griūvantys Žaliojo tilto kareiviai nebus remontuojami. Miesto valdžia nusprendė, kad savivaldybė sunkmečiu neturi galimybių skirti lėšų skulptūrų būklės tyrimams ir jų remontui.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistai paskaičiavo, kad darbai galėtų kainuoti apie 40 tūkst. litų.

Iš ketaus išlietos skirtingų autorių skulptūros “Žemės ūkis”, “Pramonė ir statyba”, “Taikos sargyboje” ir “Mokslo jaunimas” ant Žaliojo tilto stovi nuo 1952 metų.

Kultūros ministro įsakymu tiltas ir skulptūros yra pripažintos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Tarp debesų pilkų ir žalio lauko
Esu įkalinta. Trys metai ir trys dienos
Tavęs nebekviečiu. Tyliu ir laukiu
Žinau – esu viena aš. Ir tu vienas

Tarp mūsų kelias, miestas, vandenynas
Dar buto sienos ir užuolaidos ant lango
Ant stalo – senos nuotraukos ir vynas
Ir it paukšteliai du užmigę – rankos

Ir akys dvi – pavargę nuo laukimo
Šiek tiek vilties, tikėjimo ir meilės
Ir juosta plyšta – neberodys salėj kino
Be reikalo stovėjom tokią eilę

2009 m. rugsėjis

Smagu vaikams, kai dėdės ne tik įrengia fontaną, bet ir šauniai jį sureguliuoja. Jeigu toks „nežinia, kada ištrykš“ fontanas būtų ir prie mūsų Seimo (šis – priešais Šveicarijos parlamentą), galėtų ne tik vaikai, bet ir parlamentarai pažaisti: pvz., vienam gale atsistotų J.Razma su I.Degutiene ir ištiestų rankas, o kitame – buvę A.Valinsko draugeliai. Kas iš jų perbėgtų nesušlapęs, tas ir liktų TS frakcijoje…

Stadionas prekybos centre arba prekybos centras stadione. Toks yra Berno Stade de Suisse, kuriame vakar eilines vietos ir Ciūricho futbolo klubų rungtynes stebėjo 23 tūkst. žiūrovų (Berne iš viso skaičiuojama apie 120 tūkst. gyventojų). Nors šveicarai dar neturi futbolo „žvaigždžių“, ši sporto šaka čia labai populiari. Nes patogu ne tik stebėti, bet ir pačiam žaisti: miestuose gausu viešų futbolo aikščių.

Nepasakiau sudie. Gal neužteko laiko?
O gal lietus man liepė taip skubėti.
Mažais žingsneliais tarsi mažo vaiko
Prabėgo dienos. Kiaurai, lyg per rėtį.

Prisiminimai kaip šermukšnio uogos
Sužibo atminty tarsi anos palaukėj.
Senamiesty ant vieno namo stogo
Tavęs akim po miestą ieškau. Tebelaukiu.

2009 m. rugsėjis

Pagrindinėje Berno senamiesčio gatvėje turistai gali ne tik paspoksoti į senovinį miesto laikrodį, bet ir… nusišlapinti ant viduramžių bokšto sienos. Na, gal ne visai tiesiai ant sienos: čia įrengtas toks pereinamas tualetas, kuriame pisuarai nuo gatvės atskirti tik sienele. Jokios nepagarbos miesto simboliui niekas neįžvelgia – svarbu, patogu. Tiesa, tik vyrams.

Manau, kad Vilniuje tokie tualetai galėtų būti bent keli. Vietas jiems jau yra nurodę užsieniečiai ir L. Kleiza.

Kai viešiu užsienyje, pirmiausiai į akis krinta vietos, daiktai ar sprendimai, kokių nėra, tačiau galėtų būti ir Vilniuje. Viešas parkas arba „Rožių sodas“ Šveicarijos sostinėje Berne – vienas tokių. Be to, kad čia auginamos įvairių rūšių rožės, dar yra išpuoselėtos vejos, ant kurių galima prisėsti ar prigulti, fontanas, pavėsyje įrengta vaikų žaidimų aikštelė, o greta – lauko restoranas.

Prieš porą metų buvo planų atnaujinti Vilniaus Sereikiškių parką, tačiau užmojams iškirsti keletą senų liepų pasipriešino dalis visuomenės ir politikų.

Šildymo kaina vilniečiams galėtų būti mažesnė – šilumos tiekėjas labai norėtų ją sumažinti, bet to neleidžia teisės aktai. Tik taip ir ne kitaip supratau „Vilniaus dienos“ tekstą, perskaitęs jį net aštuonis kartus.

Aiškinomės su bičiuliais: na taip, privatus šilumos tiekėjas NORĖTŲ sumažinti kainą, bet Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija NELEIDŽIA.

Žinote, ne kartą ir aš, rašydamas apie mūsų miesto šildytojus, esu bendravęs su „Vilniaus energijos“ atstovais. Ypač malonu būdavo bendrauti su Nerijumi. Po to, kai nustojom vienas kitą laikyti idiotais. Teko ne kartą kalbėtis ir su Rimantu, deja tokio „lygio“ taip ir nepasiekėm… Dabar matau, kad nepasiekė ir mano kolegos.

Kartu sudeginom šį miestą
Nuo stogo ligi pamatų
Todėl dabar tarsi apsėsti
Mes ieškome namų kitų

Tu nori namo su kolonom
Ir gipso balto lipdiniais
Kad sienos būtų ne per plonos
Jas puoštų meno kūriniai

Man reikia vienišo namelio
Su išsvajota terasa
Kvapiųjų liepų šalia kelio
Kad juo prabėgčiau aš basa

Taip, ilgimės mes savo miesto
(Akmens neliko ant akmens)
Nes naktys po truputį vėsta
Ir netoli iki rudens

2009 m. rugpjūtis

Žuvėdra

Taigi,

dalį šios savaitės praleidau grįžęs į Klaipėdą ir likau labai maloniai  nustebintas. Atostogos praėjo labai sklandžiai ir nuotaikingai, o mieste pastebėti pasikeitimai nudžiugino:

1. Žmonės. Galbūt tik pasirodė, bet žmonės tapo gerokai tolerantiškesni ir draugiškesni. Nė karto neteko klausytis komentarų apie ilgus plaukus ir t.t. O pačiame mieste padaugėjo neklubinių/netreninginių žmonių.
2. Miestas. Greičiausiai tam įtakos turėjo ruošimasis Europiadai, Jūros šventei, burinių laivų atvykimui ir t.t. Mieste viskas išblizginta, renovuota upės krantinė, gerokai daugiau šiukšliadėžių ir suoliukų. Labai sveikintinas pasikeitimas nuo Nekropolių statymo iki rūpinimosi žmonių patogumu.

5 dienų atostogų užteko padaryti 400 nuotraukų, tad dalį jų (nedidelę) bus galima rasti tinklaraštyje. Šiame įraše bus tik gamta ir gyvūnai Visos foto perėjo per PS4 (Auto Color, Auto Contrast, Auto Levels, Resize 25%), darytos Panasonic DMC-FZ30 fotoaparatu.

Yra ir wallpaperinės versijos, tad jei kas norite, parašykit komentarą ir įdėsiu nuorodą.

Beje, gal kas nors žinote kokia grupė repetuoja Klaipėdos geležinkelio stotyje? Belaukiant traukinio teko klausytis tokio lengvo pop-rokelio. Grojo kelis coverius, pamenu tik Fine Young Cannibals “She drives me crazy”. Kam įdomu, originalas žemiau

tenka pripažinti, kad klipas gan skausmingas žiūrėt, bet pati daina visai smagi

a2sm architektai siūlo miestui puikią idėją: paverskime Vilniaus gatvę pėsčiųjų alėja! Eismas šioje gatvėje iš tiesų chaotiškas, o ir pati gatvė senai verkia remonto.

Jeigu tikrai siekiame, kad miesto centre sumažėtų automobilių, galėtume pėstiesiems atiduoti dar daugiau gatvių. Skamba patraukliau, nei tiesiog apmokestinti įvažiavimą į senamiestį, ar ne?

Atliekų vežėjai neigia žiniasklaidoje paskelbtą džiugią naujieną, kad po savivaldybėje priimtų sprendimų gyventojams mažės atliekų išvežimo kaina. Paaiškinimus šia tema savo tinklaraštyje pateikia bendrovė „VSA Vilnius“.

Dabar stambios ir bešeimininkės atliekos vežamos tik tuomet, kai jos tikrai egzituoja ir yra gyventojų poreikis jas išvežti. Todėl gyventojai iki šiol mokėjo tik tą mėnesį, kurį tokios atliekos buvo surinktos ir išgabentos. O pagal naują tvarką, kuri padės veikti nuo rugpjūčio 1 d., bus skaičiuojami papildomi 3 centai už buto kvadratinį metrą visiškai neatsižvelgiant į realų poreikį. Tai reiškia, kad daugeliui klientų atliekų vežimo kaina – priešingai nei teigiama antraštėse – padidės, – rašo atliekų vežėjai.

Visas įrašas čia. Jeigu šios įmonės atstovai teisūs, tai miesto valdžiai pavyko apgauti (?) žiniasklaidą ir suklaidinti vilniečius.