Trumpas atsakymas – taip. Tik neskubėkite to neigti. Nes ilgas atsakymas privers jus susimąstyti. Iš istorijos žinome, kad vergovė egzistuoja tiek, kiek egzistuoja civilizacija. Senovėje – Egiptas, Roma. Viduramžiuose – Ispanija, Anglija, Ankstyvajame moderne – Amerika ir kt. Tolimesniam pasakojimui reikėtų patikslinti, kas yra vergovė. Dažniausiai priimtina tai vadinti žmogaus asmens laisvės ir nuosavybės suvaržymą. Kitaip sakant, yra kažkoks žmogus, kuriam tu priklausai kaip daiktas, privati nuosavybė, su kuriuo galima elgtis kaip tik tinkama (kankinti, ar net nužudyti). Tu neturi teisės daryti nieko, kas tau neleidžiama. Tokios vergovės pavyzdžių pilna per visą istoriją. Taigi, daugmaž apibrėžus, kas yra vergovė, norėčiau papasakoti tokį pasakojimą, kuris leis mums atsakyti į tą taip rūpimą klausimą, ar demokratija yra vergovė.

Įsivaizduokite dvi karalystes. Jas valdo du karaliai. Abu jie turi daugybę akmens kasyklų, kuriose dirba darbininkai. Pas pirmąjį, tai vergai. Jie yra verčiami kasti žemės išteklius. Tam, kad darbas būtų atliekamas yra sustatyti prižiūrėtojai. Jie reguliuoja darbo valandas (kurios yra nepakeliamos), maisto davinius. Vergams, taip pat, suteikiamos tik minimalios gyvenimo sąlygos. Jų darbo efektyvumas yra itin mažas. Jiems nuolat trūksta maisto, anti-sanitarinės sąlygos skatina ligų plitimą. Daugybę vergų kasdien miršta. Tačiau tai ne bėda, kadangi naujų galima gauti bet kada. Tokia aplinka veikia labai neigiamai, o darbas atliekamas itin nenoriai. O kas svarbiausia, jie daro tai, kas jiems liepiama, o ne tai ką jie galbūt norėtų. Taigi, paprastai kalbant, esminiai tokio metodo trūkumai yra:

• Žemas darbo efektyvumas
• Nuolatiniai sukilimai
• Papildomos išteklinės išlaidos prižiūrėtojams
• Žmonių psichologinis nusiteikimas

Kitas karalius, pamatęs, kad toks darbo metodas nėra itin efektyvus, ėmė galvoti naują. Jis mąstė, kad reikia sugalvoti tokį, kuris žmones skatintų dirbti, o ne priešintis ir sukilinėti. Kitaip sakant, sugalvoti motyvavimo sistemą. Ir tada jam kilo nuostabi mintis. Jis susikvietė visus savo vergus ir pasakė jiems, kad nuo šiol, nė vienas jų nebėra jo vergas, o už kiekvieną atneštą akmenį, gaus po 1 monetą. O už tas monetas, jie galės sau įsigyti maisto, drabužių, ar net savo namą. Tai suvokę, (buvę)vergai puolė nešti akmenis su dideliu užsidegimu. Jie suprato, kad kuo daugiau monetų turės, tuo daugiau daiktų jie galės įsigyti. Karaliui nebereikėjo prižiūrėtojų, darbo našumas padidėjo kelioliką kartų, o žmonės tiesiog veržėsi dirbti. Jam nebereikėjo kontroliuoti ir nurodinėti, ką daryti. Viską jis galėjo kontroliuoti nauja mainų sistema, kurios pagrindas – valiuta, o privalumai akivaizdūs:

• Aukštas darbo efektyvumas
• Žmonių noras dirbti
• Išlaidų sumažėjimas
• Jokių sukilimų

Ir taip gimė demokratija… Vergai įgavo teisę į asmeninį turtą. O kartu ir į asmeninę laisvę. Taigi, kur čia tada tas lygybės ženklas tarp vergovės ir demokratijos? O jis visai čia, šalia. Gerai pagalvokite ir pasakykite, kokį bendrą bruožą turi abu pasakojimai? Pagalvojote? Ogi šis bruožas yra akivaizdus kaip du kart du. Nesvarbu, kuriam karaliui žmonės dirbo – jie dirbo tą patį. Žinoma, sąlygos buvo žymiai geresnės pas antrąjį. Kurių dėka, atsirado nemažai privalumų pačiam karaliui. Bet esmė išliko ta pati – žmonės darė ne tai ką norėtų daryti, o tai ką karaliai norėjo, kad jie darytų. Štai čia ir atsiranda lygybė tarp vergovės ir demokratijos. Sukūrus demokratiją, žmonėms buvo suteikta iliuzija, kad jie gali gauti tai ko nori. Tačiau demokratiją tuo ir yra pavojinga, jog nukreipia žmonių tikslus visai kita linkme. Ir kas visų svarbiausia, NUMALŠINA TIKROSIOS LAISVĖS TROŠKIMĄ. Šiuo klausimu, visiškai kitokia situacija pirmoje karalystėje. Kur vergai vis bando ištrūkti į laisvę. Į tikrą laisvę, kur niekas nenurodinės, ką reikia daryti.

Taigi, dabar demokratiją galime perfrazuoti taip:

Demokratija – tai būdas padidinti vergų darbo efektyvumą iki maksimumo ir sumažinti jų pasipriešinimą iki minimumo.

Žinoma, daugybę oponentų pateiks argumentų, kad štai su demokratija, žmogus įgavo teisę rinkti savo valdžią (pasirinkti kitą karalių), dirbti kitą darbą (anglių kasimas). O taip pat, kad žmogus gali pasiekti tam tikrų aukštumų. įsigyti turto. Bet vėlgi, žmogus tai daro ne dėl to, kad to iš tikro norėtų, o dėl to, kad demokratija jam “suteikė” galimybę tai daryti. Žmogus nustojo gilintis į kitus dalykus. Jo pagrindinis tikslas gyvenime tapo – maksimalus savo gerovės padidinimas. Jis nebesipriešina, arba vangiai priešinasi primetamai sistemai, gyvenimo būdui. Jis tai priima, kaip savaime suprantama ir neišvengiama. Bet ar tikrai taip turi būti? Palieku šį atvirą klausimą kiekvieno apmąstymui. Paskirkite tam bent pusvalandį. Gal tas pirminis kritiškumas atlėgs ir pradėsite matyti viską iš kito kampo.

Nei dienos be mirties
Nei minutės be oro
Nei nakties be minties
Nei sekundės be noro

Tris dienas be vandens
Visi metai be karo
Nuo žiemos lig rudens
Iš namų lyg nuo maro

Bėgt devynis metus
Tarsi vytų be saiko
Susirasti kitus
Ir pabėgt pirma laiko

Nenurimt niekada
Siaučiant vėtrai prie tako
“Neramiam vandeny
Gyvenu!”, – ji man sako

2007 rugsėjis

Ironiška pagalvojus, kaip žmonės nesugeba atsiprašiti už tai ka jie akivaiždžiai padarė, už įžeidimus pasakitus kitam ar už ne vietoje ir nelaiku pasakitus žodius ar poelgius, ar už aplinkibes, dėl kurių tu berots ir nekaltas, bet jos priklauso tau…..ir dėja aš priklausau šiai žmonių tipui. Man labai sunku pripažinti savo klaidas, prisipažinti kad klydau…Bet ką dariti kai nori atsiprašiti, nors net nežinai ar yra už ką? Kaip, kokiai žodžiai atsiprašiti žmogaus kuris greičiausia nelaukia atsiprašimo iš taves, net negalvoja apie tai? Kaip paroditi žmogui, kad jis tau brangus taip, kad jis suprastu kad kalbama rimtai?……..

Praeitą savaitę sužinojau, kad turiu pakankamai subrendusia klasiokę. Žinia, kaip ir nieko neišsiskirenti, bet jus nežinot mano pažistamų….O buvo taip…

Vieną dieną išėjau iš mokyklos eiti namo, ir pamačiau savo klasiokę tik išėjusia prieš manę, taip , kad dasisvijau ją ir pradėjom eiti kartu. Netoli nuo mokyklos vaikai buvo padare žiuočyklą ant užšalusios balos. Ir štai iš internato išeina kažkokia merga su chebra mažesniu už ją. Jinai priėjo prie balos ir norėjo ja pačiuožti, ar tiesiog ja prasieiti. Krc: jinai užsilipa ant čiuožiklos, paslista ir labai gražiai, su kakta, prisiploja prie ledo, taip, kad atsistojus vos sugeba išlaikiti pusiausvyra….Man tai jokiu emocijų nesukėlė, tik galvoje isižiebė vienintelis žodis-dūra.

Esmė tokia, kad žmogus ėjas šalia manęs irgi nepradėjo juoktis ar kvatoti, gal nebent nusišipsojo. Ir aš tuom maloniai nustebau, nes 90% mano amžiaus pažistamų pradėtu žvengti kaip išprotėja.

Ta istoriją, kitą dieną, aš papasakojau per pamoka. Reakcija buvo tokia kokios aš ir tikejausi:visi žvengė, o mokitoja sėdėjo besišipsodama ir dusavo kaip tai kraupu.
Mano pusbrolis yra pasakęs:”yra žmonių, kurie nesišaipis iš kitų, nors ir turi tokia galimibę…”. Aš asmeniškai manau kad šia savybę žmogus įgauna bresdamas, kai sugeba įvertinti situacija įvairiais kampais ir pamatiti, kad yra daugiau priežasčių pakraupti, nei žvengti…. Vis dėl to, malonu turėti protingesnių klasiokų, nei dauguma besimokančių mano mokykloje….malonus naujos klasės niuansas.

Peace

Ir štai, iš neturėjimo ką veikt, aš sukūriau savo blog’a. Greičiausiai po poros savaičių jis man nusibos ir aš jį apleisiu, bet kuriam laikui turesiu naują žaisliuką su kuriuo galesiu pažaisti.

Net keista pagalvjus, kad vos prieš dešimt metų(vos…išdurnėjau turbut),mes net nežinojom kas yra blog’as ir ramiai sau rasdavome kitų užsiemimų. Bet kagi, mes gi XXI amžiuje, informacinių tecnologijų amžiuje, kur viskas ir visi pasiekiami neišeinant iš namų. Tai kodėl neisitraukus į ši pasaulį ir nepradėjus gadinti akių prasmiškiau,nei tik žaidžiant žaidimus ir be tolko landžiojant po neta. Visgi mums prisireiks šios,minčių reiškimo, patirties. Todėl visiems patariu užsiimti kuomnors naudingesniu, nei žaisti koki “Travian’a” ištisas valandas.

Peace

‘lementaru, ponas Vatsonai, bet vis tiek mėgstame konkretumą ir kategoriškumą. O turint galvoje, kad pastaruoju metu vyraujanti mintis: “Aš juk žmogus, tai turbūt turėčiau žmones suprasti bent truputį, tai kodėl taip nėra?..”

1. nori būti svarbūs;

2. nori būti įvertinti;

3. yra labiau linkę rūpintis savimi, nei kitais;

4. nori būti sėkmingi ir laimingi;

5. nori, kad kiti jų klausytųsi;

6. ieško ir bendrauja su žmonėmis, kurie vertina santykius su juo;

7. daugumą sprendimų priima vadovaudamiesi emocijomis, o gina juos vadovaudamiesi logika;

8. sunkiai gali išlaikyti dėmesį ilgą laiką;

9. kurie turi bendrumų, sutaria geriau;

10. nori būti suprasti;

11. yra linkę bendrauti su žmonėmis, kurie jais domisi;

12. mėgsta mokyti kitus žmones;

13. linkę bendrauti su kitais žmonėmis, kurie galbūt gali jiems padėti gyvenime.

Prie to paties (žmonių keistumo) : vietoj mano gražių laidotuvių žymiai labiau norėčiau, kad artimieji smagią kelionę pasiplanuotų ar dar kokią pramogą, o gal ramų vakarą prie romantinės komedijos, skanaujant įvairių rūšių ledus?..

Gerbkit mane gyvą, nes miręs kūnas Jūsų pagarbos tikrai daugiau nei gyva aš nepajus. Bent šituo aš tikiu. Ir kiekvienam bus pagal jo tikėjimą. Ir pinigus “juodai dienai” siūlau leisti kam nors mielesniam, nei kirmėliukų maisto ištaigingam papuošimui ir ap.. raudojimui? giedojimui? Čia reikėtų pridurti, kad džiaziuką ar dainuojamąją poeziją mėgstu labiau nei raudas. Ypač, kai pati galiu pasiklausyti. Ai, ką aš čia bandau įteigti… Mirusiųjų laidotuvės – ne mirusiųjų reikalas. Tik jei kada tai turės įtakos, norėčiau paprašyti nelaidoti medyje (jei tai civilizuotoje vietovėje).

(Šį savaitgalį šias mintis tiesiog pavyko suformuluoti, bet aplinka jų kitaip nepaveikė. Bažnyčia atrodė tokia didelė ir balta. Su saujele žmonių, įprasta ceremonija ir nuoširdžiu prašymu. Žmogaus prašymu Dievui. Viskas buvo gerai. Viskas bus gerai ir likusiesiems.)

Jei aš nesilaikau krikščioniškų pareigų, man derėtų atsisakyti krikščionės statuso? O tai įmanoma? Žinau, kad žmonės pereina į kitą religiją, bet kaip ją oficialiai meta – neįsivaizduoju.

“Kaip ta mergaitė sakė, atsiprašau, nežinau jos vardo, tai, manau, per didelis daiktas, neįmanoma iš karto tokio suorganizuoti.”

Ne, neįmanoma? Įrodyčiau aš jums… Bet tada man reikia pusmečio Lietuvoje. O aš nė nežinau, ar visą vasarą čia praleisiu.

Neįmanoma? Pirma, nedirbk su tokiais žmonėmis, kurie sako, kad neįmanoma. Ačiū kolegai, kuris tiesiai šviesiai pasakė, kokiom sąlygom prisidėtų ir kiek laiko tam galėtų skirti bei ką sugeba. Na, žinoma, apie jį grįžus pasakiau: “Rimtas, bet su mažais siekiais.”. Tam kontekste tai nėra itin teigiamas dalykas. Dar turint galvoje, kaip jis šnekėjo apie susijusias savo svajones…

Bet gana čia per aplinkui. Tiek visko primąsčiau, kad nusprendžiau, jog būtina rašyti įrašą. Net jei mintys čia neatsispindės. Ačiū pienės pūkui, kuris troleibuse prasiskrido pro šalį, kai tik pamąsčiau, jog tai aš galiu.

Chaosas. Būsiu kaip Škėma, modernistė. Ir kaip dėdė Imperatorius ir jo kolegos bei kiti gražiašypseniųplepučiųapiesėkmę turėsiu savo gyvenimo pavyzdį apie tai, kaip man viskas nesisekė ar kaip viską atidėliojau, o kaip po to pasiryžau ir pasisekė. Na, juk viskas priklauso ne nuo įvykio, o kaip apie jį papasakoji.

Darau skaidres ir jos gaunasi gražios. Net jei darau pagal mokytojos norą, kad jose būtų daaaug teksto. Ir visgi man patinka 2008 Mac (2007-Windows) MS office’as – su juo bent pasikvailioji ir įtikinti grožio nereikalaujantiems, bet dėl jo supanšėjantiems į sūrį (fermentinį, besilydantį). Žinoma, dar reikia atspėti, kas kam grožis. Bet aš gyvenu tarp žmonių, tai atspėti ne taip ir sunku.

Eik Tu sau… Tu svajoji būti projektų vadovu, studijuoji ekonomiką ir ramini savo vidinį Šaunųjų Zyzliuką (kuris mėgsta priminti, ko iš tikrųjų Tu nori) kelionėmis?.. Nejau ir aš tokiu būsiu? Didžiausias gąsdinantis dalykas gyvenant su žmonėmis – įtarti, kad ir pats esi lygiai toks pats.

Aš sapnuoti noriu. Gal ir ne rimta, bet su dideliais siekiais. Net jei juos sugalvoti sunku, nes neturiu daug motyvacijos. Bet, va, jei ką didelio sugalvoju, tai automatiškai užsikabinu. Matyt nujaučiu, kad kitas toks kartas negreitai bus – hcE…

“Tu mane gąsdini, dar vakar buvai tokia burbanti, o šiandien tokia skraidanti ir mosikuojanti ir…” Man taip patinka.

Įsitraukiu galvotrūkčiais tik į tris dalykus: renginių organizavimas, protingesnio vaikų auklėjimo (aka jų anti ribojimo) paieška, kažkas naujo, ką pati sugalvoju. Pastarieji ne retai baigiasi tuo: “Na, dviračio iš naujo nekursiu, turbūt…”

Svajonių universitetas nepabėgo. Padidėjo realybės suvokimas. Kad reikia man dar paaugti.

Šiandien pirmą kartą sau pripažinau, kad bent kartais tikrai esu aktyvi.

“When you don’t take the world as given, but as full of possibilities, it becomes endlessly exciting.” Suderinus su “If we are giving our best, there is no reason for concern.”, gaunasi mielas patiekalas. Visų pirma – gaminimui.

Jei šitiek galimybių, tai vadinasi, galiu jų atrasti ir dar daugiau.

Ir šiandien supratau, kad aš ne tik vaikštau į seminarus. Ir… iš tikrųjų turiu kontaktų. Ir jau beveik galiu gailėtis, kad nepersistengiau juos stiprindama. Bet jei prireiks – atsilošiu. Jei mums to iš tikrųjų reikia, gausime dar vieną šansą.

Man tai svarbu. Per daug nuvertinu žmones? Taip, neįsivaizduoju, kokia idėja aš galėčiau pasidalinti. Niekaip. Aš turiu entuziazmo, optimizmo, aktyvumo – jais galiu dalintis. Dėl kitko – kuklus “nežinau”.

Žinojote, kad dauguma žmonių svajoja parašyti knygą ir beveik niekas jos neparašo? Mane tai nustebino. Nežinojau, kad tai taip masiška.

(Žemiau – iš P. Coelho ‘Veronika decides to Die’)

The two hardest tests on the spiritual road are the patience to wait for the right moment and the courage not to be disappointed with what we encounter.

Tik pusantros minutės seansas, ir po to jums viskas bus aišku kas kaip ir su kuo. (Ištrauka iš „Žinių radijo“ laidos „Verslumo dvasia“, kurią dažniausiai veda žurnalistė, o svečias būna Augustinas.:)