kiek anksčiau šiandien, padedant kambariokei prisiminti kaip dalinti kampu (pavyko), dauginti stulpeliu skaičius su daug po kablelio (nevisai), ir peržiūrint 300 susimąsčiau, kad gal velniop ta visa mūsų civilizacija eina? kiek visko daug žinot reikia, kad čia ir taip gyventum. o gal nereikia visai, ir čia tik aš sau stogą raunu? gal vakariečiai teisingiau gyvena, tikrą dėmesį kreipdami į vieną sritį, ir dirbami vieną darbą, su savo gap years ir carrier breaks visa kita trumpai išbandyt? daug žinant įdomiau gyvent, ir kryžiažodžiai lengviau pasiduoda, bet kuo daugiau skaitai, tuo daugiau perskaityti reikia.

tai, aišku, niekaip nieko nekeičia. kaip nieko nekeičia ir tai, kad kai kurių marškinių kaina tesudaro 5% realios jų vertės. neturėtų toks pasaulis būti, o bėda dar ir tame, kad jei pasaulis būtų toks, koks turėtų būti – to ką studijuoju apskritai niekam nereikėtų. tai kaip dabar – ar palikt kaip buvo ir, galbūt, susirast darbą, ar viską sutvarkyt ir likt be jokių tikrai naudingų žinių?

“spręsk pats, tu ten geriau viską matai”. that’s probably what they call ‘being a grown up’.

Dažniausiai savo komentarus apie Lietuvoje vykstančias nesąmones pasilieku sau. Bet kadangi šiandien lyja ir man depresija, išsiliesiu.

Negi lietuviai ar/ir lietuviška spauda visai išprotėjo?! Gerai jau gerai, tikrai gaila to nelaimingo šunelio, Pipiro. Ar kaip jis ten vardu buvo? Bet kam tokį burbulą išpūsti! Lyg šunų laikymas dėžutėse Akropoly nėra žiauru! Ir dar kiekvieną kartą praeidami pro šalį, plojam katučiu ir šūkaujam: „Vaje, vaje, koks gražutis!“. O kur dar nesuskaičiuojama galybė gyvūnėlių, kenčiančių šeimininkų skriaudas. Apie juos kažkodėl niekas nekalba. Žinoma, gal šis įvykis bus postūmis pagaliau susimąstyti apie gyvūnų teises.

Kitas kraštutinumas, į kurį puolė mūsų liaudis – baisusis kiaulių gripas! Gripas kaip gripas, kokio velnio būtina taip panikuot! Juk kiekvienais metais nuo paprasčių paprasčiausio gripo miršta žmonės, bet niekas nepuola rašyti straipsnius, kiek kas kada kaip nuo jo mirė. Prasidėjus paprastai gripo epidemijai, neperkame apsauginių kaukių. Kažkaip išgyvename. Žmones, gal prieš darydami dramblį iš musės apsilankykime bent Vikipedijoje ir apsišvieskime, kas tas kiaulių gripas iš tiesų yra.

matau, kažkas lankosi. ką jie čia randa? ir tikriausiai patys netinkamiausi iš visų.

paskaitau vis karts nuo karto, kaip kiti rašo. ir pats kažkaip gražiau parašyt norėčiau. žinot, tos ambicijos, ir suvokimas, kad nelabai ką jau čia taip ypatingai ir moku nuveikti. mačiau šiandien kickflipus darant, na ir ką. aš su savo rolikais už tūkstantį litų nieko gero, niekada.

pasilikau, kita vertus. vaikams bus?

paskaitau, taip pat, apie ką rašo. mergaites. kaip sekasi.

dažniausiai gerai sekasi.

norėčiau ir aš kaip nors gražiau apie tai parašyti – ne tik, kaip sekasi, bet kad gražiai sekasi taip pat.

nors ne tai, kad visai nesisektų..

buvau namie. bet kad namai pasikeitę jau. manęs ten nėra, ir neturi ten manęs jau būti. turiu būti čia tikriausiai, o čia dar toli gražu ne namai. supratau tik tiek, kad nepasiilgau aš namų, kaip vietos. gyvenimo ankstesnio pasiilgau, kai viskas užtikrinta buvo. dabar mažai kuo guostis – dirbt reikia, aplinką tvarkytis (tikro darbo neturiu), o aš tokiam giliam letarge, kad kiekvieną dieną mane reikia motyvuoti keltis iš lovos.

tai nelabai ir apie mergaites galėčiau parašyt. ypač gražiai.

frustracija kažkokia apima – tai aš noriu, tai nenoriu, o dar gi ir mergaičių paisyt reikia, valstybė teisinė, o teisė papročių – tradicinė. susitaikau būna su viskuo, tada susipykstu (su savim, suprantat), vėl nerimstu vėl taikausi ir būna, ignoruoju visokius ten, dalykus.

ką jau ten bekalbėt apie tą gyvenimą, buvusį. pats taip visad norėjau pabėgt ir anonimiškai pasikeist. neveikia taip niekas, aplinka pasikeitusi, o tu kaip smirdėjai taip ir smirdi. mat ryanair lėktuvuose muilo nebūna.

man kažkaip atrodo, kiti geriau gyvena.

Man nerūpi, kokį automobilį tu vairuoji. Nerūpi, ar tu apskritai vairuoji, nerūpi vietos, kurias aplankei. Man nesvarbu, kad tu pažįsti vieną ar kitą asmenį. Nesvarbu, kad avi nemadingus batus ir tavo drabužiai nėra sezono naujovė. Kad esi pernelyg patiklus ir dėl to dažnai nukenti. Kad niekad nepatenki į vip sąrašus ir jų egzistavimas tau – naujiena. Man rūpi tik tai, ką tu manai, man rūpi žodžiai.  Nes jie vieninteliai yra tavo tikroji, nesumeluota nuosavybė. Tik jų aš negalėsiu pamiršti arba atleisti. Neįsimylėsiu tavo odos ir kaulų. Nemylėsiu tavo nuopelnų, pripažintų žygdarbių ir garbės. Nemylėsiu nieko, kas nesusiję su mintimis, sklindančiomis iš vienintelės, tik tau priklausančios širdies.

Kadaise ir aš buvau iš tų, kurie burbuliuoja ant lapkričio viduryje pradėtų kalėdiškai puošti gatvių, parduotuvių. Bet šiais metais dėl to labai džiaugiuosi. Skraidanti kalėdinė nuotaika primena, kad jau greit greit važiuosiu ten, kur daug mielų žmonių ir kuriuos galėsiu stipriai stipriai apkabinti, su kuriais galėsiu ištisas valandas plepėti, nerinkdama žodžių, kurie supras mane vien iš žvilgsnio.

O ir šiaip, žmones, džiaukimės Kalėdomis! Kuo anksčiau jos prasideda, tuo geriau. Juk meilė, šiluma, ramybė, gerumas mūsų gyvenimuose apsilanko tik per šią šventę, tad pradėkime ją švesti anksčiau

Be to, juk taip graaažu, kai miestas tiesiog švyti.

Žavesys – tai būdas gauti atsakymą „taip“ nepateikus jokio konkretaus klausimo. [Anonimas]

Skaistybė, naivumas, jaunystė – kartą praradus, jų nebesusigrąžinsi. Visų pasaulio tobulintojų amžina bėda – jie niekada nepradeda nuo savęs. [Fhornton Wilder]

Per audrą žūsta tik tas, kuris paleidžia vairą. [Emmmanuel Geibel]

A, tai tas Mekų Jonas ir vėl nukliedėjo… Ką tu jau čia padarysi, kartais nukliedėti yra sveika. Aš galiu jums visiems tai patarti. Nukliedėti kartais yra sveika. Aš nesu buvęs pas daktarą jau dvidešimt metų. Tai geras įrodymas, ne? J. Mekas „Laiškai iš niekur“

Mirtis ne tokia žiauri kaip mes. A. Miuntė „Knyga apie San Mikelę“

Mirtis – Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas.
A. Miuntė „Knyga apie San Mikelę“

Tikriausiai nelengva būti velniu tam, kurs gimė sparnuotas.
A. Miuntė „Knyga apie San Mikelę“

Žmogus negalėtų pakelti gyvenimo, jei žinotų savo mirties valandą.
A. Miuntė „Knyga apie San Mikelę“

Juk mirštame tik mes, žmonės. A. Miuntė „Knyga apie San Mikelę“

Man vis tiek – ar praeitis, ar ateitis. Aš žinau viską. A. Miuntė „Knyga apie San Mikelę“

Buivolui tas pats, ar jis ant uodo galvos stovi, ar uodas ant jo galvos tupi, tik uodui – ne tas pats. [kinų patarlė]

Jei tris dienas neskaitei jokios knygos, tavo žodžiai bus seklūs. [kinų patarlė]

Nedaryk nieko, ko negalėtum papasakoti kitam. [kinų patarlė]

Ugnies į popierių neįvyniosi. [kinų patarlė]

Reikia daug valios netarnauti jokiam ponui. [kinų patarlė]

Kaltink save, o ne saulę, jeigu tavo sodas nežydi. [kinų patarlė]

Išmintis, kaip ir kvailybė, atsiskleidžia diskusijoje. [kinų patarlė]

Nėra nieko, ko nebūtų galima padaryti iš trečio karto. [kinų patarlė]

Į vieną burną dviejų šaukštų neįgrūsi. [kinų patarlė]

Bitės nugara dryžuota, bet tigru jos nepavadinsi. [kinų patarlė]

Aforizmas – tai trys lašai: lašas kartėlio, lašas šypsenos ir lašas vilties.

Tarkime noriu pažiūrėti filmą, bet neturiu tam pinigų.
Sprendimo variantai:
1) Apiplėšiu parduotuvę. Pagrobiu DVD su filmu.
2) Pavogiu iš parduotuvės DVD su filmu.
3) Parsisiunčiu iš Linkomanija.net filmo DVD ripą.
4) Neperku filmo ir jo nepažiūriu.

• Mano logika: filmo vistiek nepirkčiau, tad trečias variantas analogiškas ketvirtam, tik ketvirtuoju atveju aš lieku nepažiūrėjęs filmo. Juk pajamų nei kūrėjas nei platintojas negavo, bet aš nieko iš nieko ir neatėmiau.
• Antipiratinės organizacijos, kurios gina korporacijų interesus, vadovaujasi korporacine logika: Neparduotas DVD yra nuostolis. Tai išplaukia iš to, kaip jie skaičiuoja patiriamus dėl ‘piratavimo’ nuostolius. Besinaudojantys p2p tinklais nuolat vadinami piratais (pasižiūrėkite šio žodžio reikšmę. piratas iš esmės yra jūrų plėšikas). Iš to galime spręsti, kad jie sulygina trečią variantą su pirmu, kuris iš esmės yra blogesnis nei antrasis. Juk vadina plėšikais. Korporacijos, darydamos spaudimą, prastumia įstatymus, kurie įgalina bausti už siuntimąsi daug labiau nei antruoju atveju. Turbūt mielai įteisintų, jei tik pavyktų, ir produkto nepirkimą kaip nusikaltimą. Gerai bent jau tai, kad to padaryti neįmanoma. Ar įmanoma?

“<…> [pamačiau]  žinančią savo vertę, tačiau ničniekuo to neparodančią. Ji nepasipuošusi nei pigiais, nei brangiais blizgučiais, tačiau viskas, ką Ji turi, yra tarsi tik jai padaryta. Grožiuosi Jos linijomis ir formomis. Tobula tobulybė. Nieko nereikalingo. Su savimi Ji turi viską. Šimtaprocentinis pasitikėjimas savimi. Šaltas apskaičiavimas ir jausmai, galintys užvirinti ežerą. Jos negalima neįsimylėti. Ją sutikus, gyvenimą galima skirstyti į dvi dalis – iki Jos ir su Ja. Žiūriu į Ją gal kiek per dažnai, per ilgai ir įkyriai. Galėčiau palyginti ją su žvaigžde, skriejančią danguje ir akimirką stabtelėjusia… Ne, nenoriu Jos nei paliesti, nei turėti. Noras turėti tai, kas tau nepriklauso, jau yra pavydas. Arba vagystė <…> “

Rimtautas Rimšas, „Klajonės po jūrą ir save“. Klaipėda, 2005.

Dievinu sėdėt prie savo rašomojo stalo ir žvelgti pro langą į gatvę. Ji nėra tokia judri kaip kad Taikos prospektas Klaipėdoje ar Pilies gatvė Vilniuje. Šioj gatvėj verda tikras gyvenimas. Jokių turistų, jokių iš taško A į tašką B skubančių žmogelių. Ši gatvė – namai.

Berniukas dairosi aplink, o jo mama rūpestingai žvelgia į jį. Vyrukai į mažytį automobilį stengiasi sutalpinti seną spintą, kuri galbūt pabodo namų šeimininkei ir ją pakeis nauja, madinga, tinkanti į interjerą. Galbūt ji tėvų dovana sūnui pirmojo nuosavo buto įsigijimo proga. Negali žinot žmogau, kaip ten esti iš tikrųjų. Išorė nuo vidaus skiriasi. Ir net labai.

Mergina, dėvinti mėlyną striukę, bėgioja. Gal tikisi pabėgti nuo problemų, gal nori pabūti viena  su savo mintim ir muzika, o gal svajoja sutikti princą ant balto žirgo. Gal…gal..gal… Jauna pora linksmai žingsniuoja šaligatviu susikibę už rankų ir džiaugiasi vienas kitu.

Et, gražus tas gyvenimas už mano lango!

O kai pažvelgiu į savąjį, suprantu, kad viskas yra taip, kaip norėjau, taip, kaip tikėjausi, taip, kaip galvojau būsią. Tik nežinau, ar džiaugtis, ar liūdėti… 

Yra tiek daug dalykų, kurie priverčia mane susižavėti pasauliu vėl ir vėl. Jogos instruktorė iš Melburno.

Medžių striptizo seansai jau tapo kasdienybe. Varvantis dangus ir rašaluoti debesys, rūke paskendusios kavinės, gipiūriniai nepažįstamųjų šešėliai. Pradedu jausti apelsinų kvapą, ten kur jo nėra, tikriausiai vėl atsiveria mano raganiškos čakros. Rudenį aš galiu suvystyti savo abejones ir jas deginti. Galiu įspausti į savo sapną kniedę ir prisegti jį prie sienos.

Duok man lašą garso ir kamščiatraukį vynui.

Air France – No Way down

Think what no one’s thinking, read what no one’s reading and be what no one’s being. (Robin Sharma)

Thoughts become things… so choose the good ones! (Mike Dooley)

taip susimaišę viskas pastaruoju metu.. naktimis užmigti negaliu, rytais nėra prasmės keltis, sumuštinis pusryčiams per pietus ir vakarienė. skaičiau kad žmonės, kurie maitinasi pusfabrikačiais, turi 50% didesnę tikimybę susirgti depresija. mano hipotezė tokia, kad ne tiek su pusfabrikačiais tai susiję, kiek su pačiu požiūriu į save, maistą, skiriamą jam laiką. ne, man jokia ne depresija. namų pasiilgau, ir tiek.

labai plačia prasme namų. lyg dvi atskiros realybės, ir nepadeda tai, kad šioji man vis dar laikina. aišku geriau jau – prieš savaitę maistą pirkdavau kiekvieną dieną, nes toliau rytojaus nematydavau. dabar perku savaitei, daugmaž. taigi mano realybė dabar slenka savaitės intervalais, ir nežinau kur ji slenka, ir kur ji baigsis. bet jausmas yra, kad ji turi baigtis. ir greitai turi baigtis.

jausmas yra kad reikia grįžti namo, jau vien tam, kad iš šalies galėčiau įvertint kiek laiko praėjo. ką man sako tos dienos čia, ar neegzistuojantys metų laikai, ar eismas kaire puse. nieko man tai nesako. ir žmonės man čia nieko nesako. pasiilgau tų, kurie mane pažįsta. čia nematau pažįstamų veidų, ir dievaži pradedu nesuprasti kurie čia, atseit, draugai kurie pažįstami o kuriuos tik mačiau.

nes net kai savaitės intervalais – labai stipriai bičiuliautis neapsimoka.

daugiau neturiu ką pasakyti. bet ir tai jau buvo nebloga pradžia. nors ir ne pati pirmiausia..

Sėdėdama šiandien kamurkėj prie savo mielo stalo, apkrauto visais man reikalingais daiktais, susimąsčiau apie brolius ir seses. Gal dėl to, kad labai jau pasiilgau savųjų. Tų, kurie veda iš proto ir erzina, bet be kurių gyvenimas keitai tuščias ir ramus.

Mano asmeninė patirtis tokia, kad mes trys labai skirtingi. Žinoma, galbūt veido bruožai, plaukų, akių spalva ir panašios. Tačiau kiekvienas su skirtingais pomegiais, požiūriais, charakteriais, gabumais. Net neįsivaizduoju, kad mano brolelis galėtų turėti poreikį rašyti. Arba aš žaisti krepšinį. Man jau geriau stebėti, kaip jis tą daro. Andrius visada buvo tas, kuris laksto paskui kamuolį ir nesigilina į mokslus. O aš? Vienas didelis nesusipratimas Gera mokinė, susimovusi pasirenkant specialybę ir toliau vis susimaunanti bei norinti išvažiuot į Afriką ar Indiją ir gelbėt vietinius… Na dar pažiūrėsime, kas išeis iš Mijos. Bet nemanau, jog turės mano potraukį dėlioti raides. Greičiau aiškins pasauliui, kaip jis turi funkcionuoti.

Kodėl aš šiandien apie visa tai? O gi todėl, jog mano akis patraukė faktas, kad esti brolių ir seserų, kurie pasirenka tą patį kelią. Visai Lietuvai žinomi broliai Lavrinovičiai, Javtokai, Kuzminckai ar Jasikevičiai žaidžiantys krepšinį, arba futbolininkai broliai Česnauskiai. Visa tai suprantama, juk vienas vaikas pradėjęs sportuoti tuo sudomina ir brolį. O ir tėvam paprasčiau abu berniukus leisti į vienodus užsiėmimus. Tačiau taip nėra tik su sportu. Mane labai mielai nustebino sesuo ir brolis, pasirinkę žurnalisto kelią. Dėl jų ir kilo šis mano vakarinis pasapaliojimas.

Turbūt tiesiog neįmanoma išvengti brolių/sesių įtakos. Nebūtinai profesiniu klausimu. Apskritai. Juk tiek daug laiko praleidžiama kartu. Aš tiek Andriui, tiek Emilijai padariau įtaką su vokiečių kalba. Dabar abu vargšeliai mokos tos taisyklių kupinos kalbos.

Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. Ji kaip koks priešas supa tave iš visų pusių, tampo nervus ir siunčia jiems pavojaus signalus, nė akimirką neleisdama pamiršti, kad tu niekam nerūpi, niekas neateis tau į pagalbą. Ji teigia tau, kad esi vienas kaip atomas, paklydęs erdvėje, ir tik laukia progos tave išgąsdinti, mirtinai išgąsdinti – štai ko visą laiką siekia vienatvė ir štai ko jokiu būdu negalima jai leisti. Jei atimsi draugiją padarui, gyvenančiam bandoje, jį suluošinsi, pažeisi jo prigimtį. Kalinys ar atsiskyrėlis žino, kad greta yra visuomenė, kad jis vis tiek priklauso jai. Bet kai visuomenės nebėra, jos narys negali gyventi. Jis jau nebėra visuomenės dalelė, jis jau nei šis, nei tas, ir nebeturi kur dėtis. – John Wyndham

Pastaruoju metu mane nepaliaujamai kankina viena įkiri mintis, jog laidau savo gyvenimą vėjams užuot jį gyvenusi visu 100 %.  Negi aš nesugebu gyventi ir džiaugtis šia akimirka? Negi tikrai gyvenu tik svajom apie kažkokį geresnį gyvenimą, kurio gal net nėra, ir neįvertinu to, kas šalia? Juk galėčiau dabar būt namie, džiaugtis naminiu obuolių pyragu, stebėti kaip mažoji mokosi skaityti, o brolelis žengia  į suaugusiųjų gyvenimą, mėgautis draugų kompanija, tiesiog diena iš dienos vaikščioti į universitetą. Gyventi ramiai, saugiai, paprastai ir pasinėrus į kasdienybę. Juk vis dėl to, aš jau įkopus į trečią dešimtį, o vaikystė, kai buvo leidžima naiviai mąstyti ir tikėtis rožėm nukloto gyvenimo, jau seniai praėjo. Tačiau aš vis dar nesugebu gyventi prokrusto lovoje. Turiu tiek daug norų, vilčių, troškimų. 

Tada prisiminau Abraham Maslow poreikių piramidę. 

Ir manau, ji daug ką paaiškina. Yra žmonių, kuriems užtenka ir visada užteks tiesiog stogo virš galvos, darbo, suteikiančio duonos, šeimos. O kitiems norėsis pakeisti pasaulį, perplaukti vandenynus, nukeliauti į mėnulį ar nuveikti dar kažką, kas suteikia tą nuostabų triumfo jausmą. Ir turbūt pagaliau reikia susitaikyti su savim ir pripažinti  faktą, jog aš tokia, kurios gyvenimas viena ilga kelionė į kalno viršūnę. Net jei ten, nieko nuostabaus.

Visada žaviuosi jaunais žmonėmis, kurie sugeba protingai rašyti apie protingus dalykus. Turbūt dėl to, jo pati taip nesugebu. O juk priešingybės traukia. Nieko nenutuokiu politikoj, nesusigaudau ekonomikoj, nežinau, kas dabar madoj, nesuprantu, kodėl Obama gavo Nobelio taikos premiją, juolab kodėl žmonės vis dar kariauja Afganistane. Netgi nieko neišmanau apie gyvenimą. Nes paprasčiausiai tokio neturiu. 

Bandau prisiminti, kaip šis Aš neturiu  gyvenimo posakis atėjo į mano žodyną. Turbūt tada, kai beveik visi sugyventiniai susiporavo, o aš ir toliau dariau tai, kas man labiausiai patinka – stebėjau kitų gyvenimus ir dariau išvadas.  Kadangi būti protinga visda buvo mano siekiemybė, tad ir vadovaujuosi mintimi, jog kvaili mokosi iš savo klaidų, o protingi iš svetimų. Tad daugybę savo brangaus laiko paskiriu kitų gyvenimų stebėjimui, analizavimui ir pasimokymams iš jų klaidų. Galbūt išties teorija labai skiriasi nuo praktikos. Bet ar negeriau iš pradžių su reiškiniu susipažinti teoriškai, prieš įkišant ten savo pirštus?

Mane stebina daugelio žmonių požiūris. Štai viską paaukoti dėl vieno žmogaus yra visiškai normalu ir suvokiama, bet taip pat pasiielgti dėl savo paties norų, svajonių, tikslų ar įsivaizduojamo geresnio gyvenimo –  kvaila, naivu, neapsakičiuoja, vėjavaikiška. Ar tikrai geriau turėti žvirblį rankoje nei kad vaikytis jautį lankose? Turbūt tai priklauso nuo žmonių. Štai vieniems tiesiog pakanka duonos ir jie laimingi, o kiti blaškosi ieško tikisi kažko, kas suteiks jiems pasitenkinimą. Deja, aš to antro tipo žmogeliūkštis. Nors greičiausiai man didžiausią laimę suteikia žinojimas, jog einu savo svajonių įgyvendinimo keliu ir vieną dieną užkariausiu pasaulį. 

Apmaudu, kad ir vėl neparašiau nieko, kas skmabėtų protingai ir turėtų išliekamą vertę. Galbūt man tiesiog  nelemta protingai postringauti apie šių dienų aktualijas?  Mamyt, ko nesakei, kad vaikai ne visi vienodi.

Niekas nepaverčia moters gražesne nei tikėjimas, kad ji yra graži (Sophia Loren)

Gera vakara,

Sugalvojau parašytį šį bei tą… Nes jau praėjo keleta dienų nuo paskutinio daryto įrašo ir negi galiu pasirodyti toks “bemintis”. Iš pavadinimo turbūt supratote, kad bandysiu parašliavoti apie fotografavimą.

Na štai, mėgstu aš matomai fotografuoti ir sekasi man sakykim… pusė velnio!  Keistas išsireiškimas, manau, kad tiks. Nesvarbu, grįžtame, prie temos. Fotografija. Mane fotografija žavėjo nuo seno, tik niekada neskyriau tam laiko. Įvairūs kiti užsiėmimai, pomėgiai, ar dar kitokios aplinkybės atitraukdavo mano dėmesį. Galima pagalvoti apie finansu, tačiau, jie taip pat nėra esmė, nes galima visada taupyti, paprašyti dovanų ar dar kokia nors kita proga gauti tą stebuklingą “dėžutę”.

Jos pagalba įamžinami netikėčiausi momentai, ar tai būtų: besijuokianti mergina, lengvai koketuojanti su objektyvu (fotografu), ant stiebo plėvesuojanti vėliava, kurią perskrodžia saulės pliūpsniai, prasiskverbę pro baltai pilkšvus, tankius, kamuolinius debesis, o gal tai verikiantis vaikas, kuris ką tik netyčia išmetė iš rankos, vanilius ledus. Būk tai seno žmogaus veidas, kuris gali pasakyti daugiau, keistų, idomių, kartais be prasmių istorijų, negu storiausia ir nuostabiausia knyga. Visi šie ir dar daug kitų pavyzdžių, kuriuos galima išvardinti, deja retai papuola į kadrą, ne dėl to, kad jų nėra ar jie nevyksta, tiesiog fotografija tapo kičine, masine ir beprasme. Sakysite, o kas čia blogo, kad visi gali fotografuoti? Ne tai nėra blogai, tačiau, tai nėra gerai, nes fografija praranda savo žavesį.

Aš fotografuoju apie metus laiko, tai nėra ilgai, bet per tą laiką pastebėjau, kaip fotografija yra nuverinama ir norima kiekybės, o ne kokybės. Aš nekalbu apie techninę kokybę, visa tai yra gerai. Ką aš turiu galvoje? Kokybę aš suprantu, kaip nuotraukos prasmę tuo ir ne tik tuo momentu kai tu įamžini, pagauni, tuos fotonus, kurie atsimušę nuo paviršiaus ir patekę pro objektyvą įsirėžia į juostelę, arba yra įrašomi skaitmeniniu būdu. Būk tai judesys, būk tai emocija, būk tai paprastas daiktas. Šie dalykai padeda atsiminti, o atsiminimai yra vienas iš brangiausių turtų. Nieko nėra baisiau negu pamiršti… Keistai rašau pripažinsiu net pats sau, bet ar mes visi nesame keisti?

Fotografuoti man yra malonu, bet užtenka nesijausti taip, jog galėtum paimti fotoaparatą ir sučiupti atvaizdą laike, nefotografuosiu. Nerišlūs sakiniai, klaidžiojančios mintys, tačiau tikslas aiškus – skrydis. Lengvai, nesirūpinant, nudabinant akis į dangų, pakeliant žvilgsnį į žemę.

Nors šiandiena buvo sunki, tačiau, užteko paimti stebuklingą dėžutę į rankas ir įamžinti pavargusius besišypsančius draugus, kurie po ilgos dienos vis dar turi ugnelės, nušviesti vakaro toliui…

Iš anapus objektyvo,

Skrendantis

Kai kurie iš mūsų esame itin pažeidžiami ir trapūs, tačiau dedamės stipriais, o kai kurie iš mūsų – drąsūs ir tvirti, tačiau norime, kad kiti mus laikytų mažais ir bejėgiais. Nesu tikra, kad žinau, prie kurių save priskirti.

-pasirašo paklydėlė princesė.