Aš žinau vieną mergaitę. Juokingą. Naivią. Ji dažnai susiduria su pirmais kartais, kuriuos stengiasi paversti antrais. Ir jei labai smagu, trečiais, ketvirtais..

Ji niekada neprašo duonos prie sriubos. Bet visada paprašo dviejų šaukštelių cukraus į kavą.

Ji mėgsta viskuo pasirūpinti. Taip, kad kartais persistengia ir meta viską nafik. Aplinkiniai kartais galvoja, kad ji kažką vartoja. O jai linksma iš vidaus. Arba skandinančiai liūdna. Kartais ji nesulaiko ašarų ir parodo savo silpnumą. Ir jei kas paklaustų, kodėl, kodėl tu verki, ji nerastų žodžių. Ir net nenorėtų ieškoti.

Ji dažnai vaikšto neliesdama kojomis žemės. Kol kas nors priverčia trinktelėt žemyn. Bet ji dar nepametė savo rožinių akinių, nebent truputį įskėlė.

Ji studijuoja specialybę, kuri paremta problemų ieškojimu ir jų sprendimu. Išsprendusi ne vieną problemą, ji taip ir nepajėgė įveikti svarbiausios – pažinti ir suprasti save. Ji pasiklydo.