Tikriausiai, vos tik perskaitę įrašo pavadinimą, nusprendėte, jog jis bus susijęs su garsu. Nė velnio!

Šiandieną, beieškant senų nuotraukų, aptikau pluoštą žurnalo iškarpų su stereogramomis, kurias, dar būdamas mažas, kirpdavau iš savo mėgiamo žurnalo ir kroviau į vieną krūvą. Neapsakomai smagu buvo dar kartelį praversti jas, besižavint trimačiais vaizdais. Taip, taip – trimačiais vaizdais.
Žavėjausi, žavėjausi ir toptelėjo mintis, kaip tai sukūriama? Šiektiek pasidomėjau, ir manau, jog nesuklysiu nusprendęs pasidalinti savo žiniomis apie stereogramas su jumis. Visdėlto, juk tai įdomu.
Taigi, stereograma, visų pirma, yra iliuzija. O iliuzija, savo ruoštu yra optinė apgaulė, tačiau nevisi žmonės geba
tinkamai suprasti, ar pastebėti/pamatyti jas. Todėl neišimtis, jog ir stereogramas mato ne visi žmonės.

Pradinis stereogramų panaudojimas – sukurti trimatį vaizdą, pasinaudojant dviem dvimačiais vaizdais. Tačiau, ne apie tokio tipo stereogramas noriu papasakoti šiandieną.
Labiausiai mane dominančios stereogramos yra vadinamos autostereogramomis, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo tiesiog padrikas taškų, spalvų, formų kratinys popieriaus lape (ekrane). Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Jos kuriamos pasitelkiant į pagalbą kiekvieną piešinio taškelį ir jam nustatant atitinkamą gylį. Tinkamai paruošus tokį piešinį ir tinkamai į jį pažvelgus – matomas 3D vaizdas.

Būtent tai, ką katik matėte, ir yra vadinama autostereograma.
Matricos kodas? Hieroglifai? Ne! Smėlio laikrodis!
Tie, kurie tiesiog pasižiūrėjo į paveikslėlį, tikriausiai taip ir liko nesupratę kas, kaip, kodėl Tačiau galiu užtikrinti, jog šitas plain matricinis piešinukas, slepia savyje trimatį smėlio laikrodį. Įdomu? Skaitykite toliau.

Stereogramas, kaip minėjau, reikia mokėti žiūrėti. Kaip? Trumpai pristatysiu kelis būdus, kaip galima praktikuotis norint pamatyti jas.

• Buitinis būdas: atpalaiduojame akis, ir žiūrime į sieną (geriausia būtų žiūrėti virš monitoriaus). Sukoncentruojame žvilgsnį į sieną ir tuomet išlėto kreipiame jį į paveikslėlį (tačiau turite žiūrėti taip, lyg vis dar žiūrėtumete į sieną). Išlėto sufokusuojame žvilgsnį į paveikslėlį. Na?
• Naujokams (pasinaudojęs juo, pirmą kartą išvydau stereogramą): prikišame nosį prie pat lapo (šiuo atveju monitoriaus) ir žvairuojame į paveikslėlį. Kuomet visa ta betvarkė pavirsta dar didesne betvarke, po truputį atsitraukiame nuo paveikslėlio, išlėto koncentruodami žvilgsnį į jį. Pavyko?
• Patyrusiems (patariama naudoti, jei bent kartą pavyko pamatyti kitu būdu): Atpalaiduojame akis ir žvelgiame ne į patį paveiksliuką, o lyg norėdami kiauriai permatyti jį, ir pažiūrėti, kas dedasi mūsų monitorių viduje. Truputi sužvairuojame. Dvimatis paveiksliukas turėtų išsilieti. Tuomet mikliai sukoncentruojame žvilgsnį į paveikslėlį. Šįkart?

Na yra dar keli būdai, tačiau visi jie, iš esmės yra pagrįsti ta pačia technika: žvilgsnio koncentracijos tašką perkeliant iš gilumos, į paviršių. Tereikia truputėlio praktikos ir galima stereogramas pamatyti betkuriuo mano minėtu būdu, o tuomet pamatysite vaizdą, kokio tikriausiai niekad neįsivaizdavote pamatyti paprastame 2D piešinėlyje.

Pripažinsiu, nuo tos sekundės, kai tik gavau pirmąją stereogramą, iki to laiko, kol ją pamačiau, praėjo keletas dienų. O dabar, net nežinau kaip, bet matau jas iškarto, be jokių didžiulių pastangų.
Tikiuosi, kažkam visa tai buvo nauja ir įdomu.