Saulėlydžiai veda iš proto
Pakrantės bangas ir medūzas
Neblaivūs rimti poetai
Po kopas gainiojas mūzas

Bohemiškos lėtos senmergės
Iš lėto vysta ant smėlio
Jų akys juodos it gervuogės
Įsisiurbia vakaro mėlin

Jos traukia galaktikas tūkstančiais
Vilioja iš Marso vyrus
Jų sielos neramios, dūkstančios
Tik šypsenos nusivylusios

Jų rankos glosto dar nesančius
Ir lūpos sako “per amžius”
Juk kaltos tos dienos taip lekiančios
Ir laikas veidus paglamžęs

2008 m. liepa

Vilniuj kaštonai išsprogo
Šiemet kaip niekad masiškai
Sėdim ant čerpinio stogo
Ir diskutuojam dvasiškai

Dalinamės knygų siužetais
Šventųjų Raštų istorijom
Knygom naujausiom poetų
Ir užsimiršę kvatojamės

Juokas virš Vilniaus aidi
Gyventojai spėja – griaustinis
Tai jų nereikšmingos klaidos
Ne pirmos, ne paskutinės

Akimirką žodžiai baigias
Ant stogo ilgiau jų pakanka
Kaštonai – pavasario snaigės
Žiedais švelniai krenta į ranką

2007 m. spalis

RASA PETKEVIČIENĖ

Gal prieš penketą metų Giedrės bibliotekoje man teko išgyventi retrospektyvų „susitikimą“ su Rimu Buroku. Pateikiu Jums spontanišką to įvykio aprašymą. Jis gimė tuoj pat po „susitikimo“, o vakarai „pas Giedrę“ (taip dažnai mes juos vadinam) – išskirtinis reiškinys Alytaus kultūriniame gyvenime, kaip, beje, visa jos pačios ir jos vadovaujamos bibliotekos veikla. Čia tvyro sunkiai paaiškinama kultūrinės laisvės atmosfera, čia niekuomet ant galų pirštelių nešokinėjama prieš pakviestą vakaro „žvaigždę“, čia vieni kitus šaukia vardais, čia kiekvienas kultūrai neabejingas žmogus gali pasijusti „labiau namie“. Ir vis dėlto jautriausia atmosfera apgaubia tuos vakarus, kuriuose po ilgų kelionių į gimtąjį miestą sugrįžta (kažkodėl dažniausiai pas Giedrę) šio miesto pagimdyti, išauginti, iš šio miesto išėję poetai ar kiti įžymieji ir mylimieji. Atklysta jie miglotais tiltais, o kartu su jais, lyg grįžtančios gervės, nutupia ir buvusios dienos. Mes susirenkam, juntam švelnų jų buvimą ir mielai šypsomės vieni kitiems… Galbūt tai, Rimo žodžiais tariant, „tik liūdnokas amžinybės žaidimas“. Galbūt…

Rimo Buroko aš nepažinojau taip artimai, jog galėčiau prisiminti gyvenimo įvykius, susijusius su juo . Mes tik buvom vieno laiko vaikai, buvom truputį pažįstami, tas truputis – tai keli prasilenkimai. Aš nebuvau patekusi į šio efemeriškos išvaizdos, elegantiško , grakštaus, juodų melancholiškų akių gražuolio magijos lauką. Vienintelis labiausiai man įsiminęs bruožas – aristokratiškumas. Paviršutiniškai bendrauti su Rimu buvo lengva ir įdomu, net žaisminga, bet visuomet intuicija kuždėdavo, jog prisiartinus pernelyg arti šis žmogus skaudžiai žeistų. Žeistų panašiai kaip žeidžia Džimis Morisonas, Jackas Kerouacas, Williamas Blake‘as ar Andrejus Tarkovskis, Julio Cortazaras. Žeidžia jis ir dabar. Savo poezija ir savo likimu.
Skaitai Rimo eiles ir jauti, jog jos – tai abipusis poeto ir tavo vienatvės produktas. (Gal dėl to taip sunku buvo klausytis viešai skaitomų jo eilių). Skaitai ir suvoki, jog jis nieko nedaro tyčia. Labiau rašo tai, ko netenka. Paprasčiausia rašo tai, ką jaučia, ką galvoja, ką mano suprantąs. Vidinės laisvės momentai, kai protas atviras, o siela palikta klajoti, truputį apsvaigusi ir sumišusi… Taigi tikroji poezija nieko neišsako, ji tik atveria galimybes, atidaro visas duris… Į mirtį – taip pat. Nes gyvenimas žeidžia labiau nei mirtis. Mirties akimirką skausmas baigiasi, taigi – poetas manė, jog mirtis yra jo draugė – - – O gal jis koketavo? Gal turėjo relišerį, bet labai giliai? Atrodo Aidas Marčėnas yra sakęs, jog kiekvienas įvykęs eilėraštis – svarbi mirties proceso repeticija, nedidelis svarbiausio mūsų gyvenimo įvykio modelis. Turintis visą seką – neigimą, priešinimąsi, kančią, skausmą, susitaikymą, euforiją, nusivylimą. Rašydamas geras poetas numiršta. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, net pati sąžiningiausia poeto kelionė, palyginti su tikruoju mirštančiųjų išėjimu, visada tik karikatūra… Gali būti, kad jis žaidžia. Gali būti…

Bet Rimo žaidimai liūdnesni nei įprasta, nes mirti jis išėjo tikrai , šis gražuolis aristokratas, su savimi pasiėmęs vienintelį daiktą – J. Cortazaro „Žaidžiame klases”, – knygą apie sunkias kelio į vidinę laisvę paieškas, – beje, prieš tai įkalintas Lukiškėse dėl to, jog buvo laisvas. Išėjo jaunas, vos sulaukęs 26 – erių, savo arisrokratiška laikysena gyvenime ir mirtyje pasipriešinęs ano meto marazmui – pastangoms paversti asmenybę „visuomeniniu gyvuliu”, – išsaugojęs savo egzistavimo privatumą, individualumą, unikalumą ir atskirumo pojūtį. Savo gyvenimu ir likimu, kaip gyvu priekaištu, perspėjo mus, bet paliko senti ir sulaukti laikų, kai visuotinės gerovės rėmėjai, masių viešpačiai, istorinės būtinybės skelbėjai nervinsis, susidūrę su menu, nes jo nemėgsta apskritai, ypač literatūros ir būtent poezijos, nes, Josifo Brodskio žodžiais tariant, „ menas įrašo tašką tašką ir kablelį (točka točka zapetaja…) su minusu, paversdamas kiekvieną nuliuką tegul ir ne visuomet patraukliu, bet žmogišku snukučiu, kuriuo jau sunkiau manipuliuoti. Išėjo palikęs mus lemčiai: „dirbk, pirk ir mirk”. O gal dar yra pasirinkimas?

„There are things known; there are things unknown; in between there are doors…” (Williamas Blake‘ as)

Trys Rimo eilėraščiai

ANTANAS GRAMBA

Anksčiau pristačiau eilėraštį, kuriame „ kalbančios“ taurelės įvaizdžiu bandžiau atskleisti į alkoholio liūną puolusio žmogaus tragediją. Dabar skaitykite apie gyvenimo kasdienybę, kuri primena varginančią maratono distanciją … Ją, man regis, dažniausiai bėga moterys. Šiame eilėraštyje pabandžiau pažvelgti per moteriškos sielos prizmę.
Skambantis viltingas meilės motyvas lai įpareigoja mus, vyrus, savo supratimu, atjauta ir pagalba moteriai tą sunkų maratono kelią sutrumpinti …

Moters maratonas

Aš pavargau. Man norisi prisėsti.
Jau avalynę ir marškinėlius
Šiam ilgame kely baigiu nuplėšti.
„Ryga“, „Maliutka“ patvory seniai rūdija.
Aš dar „vežu“ … Dainuoja dar ir MIA.

Pavargo rankos. Nebelinksta keliai.
O dar vaikai, vaikų vaikai, vaikeliai …
Jų meilės klystkeliai, slėpynės ir nenorai –
Tarsi vakarių vėjų ir audrų neramūs šuorai.

Ir norisi tą finišo juostelę krūtine nukirsti.
Gal minutėlei jūroje audringoje nugrimzti …
Įveikus ilgą maratono kelią,
Ilgiuos tavęs – man širdį šitaip gelia!..

Paimk, brangusis, švelniai man už rankos
Ir vesk tenai, kur toliuos kelias rangos.
Kur taboro garsai skambės per visą naktį –
Gal čia aistroj sušoktume sirtakį!..

… 1972 metai, hipių laikai, du mėnesiai po Romo Kalantos laidotuvių, Palanga, šachmatinė, nes ant akmenų rinktis jau nevalia, 11 valanda ryto. Shmitas, Vidukas, Dzilbus aptarinėja vakar matytą epizodą, kai milicija sudaužė džazmeną perkusininką V. Tarasovą, ramiai su mergina einantį Palangos gatve tik dėl to, kad jis buvo užsiauginęs ilgus plaukus. Atskuba Rimas, labai susijaudinęs, jam tai nebūdinga, prisėda prie mūsų staliuko, basas kojas slepia po kėde, nes neapsiavusių čia neaptarnauja. Kaip jau įprasta, paprašo suimprovizuoti 20 kapeikų kavai. Stengiamės išklausti kas atsitiko. Rimas išrėkia: ar jūs įsivaizduojate, šią naktį intelektualūs vandalai nukniso m a n o Dantės tomelius. Kad aiškiau būtų, jo nakties guolis buvo kažkur tarp Palangos ir Šventosios, apleistame klojime. Kad kartu jam pavogė ir visą jo turtą – krepšį su būtiniausiais kukliais daikteliais, megztinį ir 2 rublius, jis net neužsiminė, tas paaiškėjo tik gerokai vėliau. Rimas n e t e k o dvasinio peno: Dantės poezijos rinkinio, kurį tada studijavo, o tai ir varė jį į neviltį …

Šių metų balandžio 21 d. Rimui Burokui ( 1953 – 1980) būtų suėję 55 metai. Prisiminkime vieną mūsiškių, kurio taip pat nevaržė sovietmečio smegenų plovimo architektų sukurtos privalomos mąstymo schemos, laisvą žmogų, poetą. Kviečiame pasiskaityti Leokadijos Sušinskaitės J. Kunčino bibliotekos darbuotojos straipsnį, kuris primins, gal būt, ne visiems žinomas Rimo gyvenimo peripetijas.