11.

Įsitaisiau savo mamos kambaryje. Ilgai negalėjau užmigti, nes galvoje sukosi begalė minčių. Galvojau apie Kostą, meldžiausi, kad tik jo tėvui nieko blogo nenutiktų. Svarsčiau, kodėl mūsų draugystė taip keistai paveikė Eriką. Niekad nė į galvą nešovė, kad Erikas toks banalus pavyduolis brolis. Sunku suprasti tą brolišką obsesiją. Gal Froidas tai paaiškintų? Tokios nykios mintys galų gale mane užliūliavo ir aš kietai išmiegojau iki pat ryto.

Pažadino telefono skambutis. Kurį laiką niekaip negalėjau susigaudyti, kur mobilusis, kol galų gale išgriebiau jį iš po pagalvės.

-          Alio? – balsas užlūžo, ką tik priplėštas iš miegų.

-          Jule… Tėčiui viskas gerai. Jam viskas bus gerai. Niekaip neturėjau laiko vakar paskambinti… Aš… Jis…

-          Kostai? Lėčiau. Kaip tėtis?

-          Jam viskas bus gerai. Mes be reikalo taip susijaudinom. Pasirodo, čia tokia… Kaip ir klaida. Nesusipratimas. Kai mama mane pakvietė namo, maniau, kad tėčiui pablogėjo, bet… Ne.  Jo būklė stabili ir jis tiesiog norėjo mane pamatyti. Oi, Jule, kaip man palengvėjo.

Sėdėjau lovoje netekus amo. Ranka persibraukiau plaukus. Šypsena nusidriekė nuo ausies iki ausies. Viskas gerai. Jam viskas bus gerai. Tai tik nesusipratimas. Tik klaida.

-          Tu namie? Aš pas tave ateisiu, – tarė Kostas.

-          Dabar? Bet aš dar lovoje…

Jis nesiklausė. Prieš jam padedant ragelį aš dar išgirdau, kaip jis tekinas leidžiasi savo daugiabučio laiptais žemyn. Iki manęs nubėgti jam užtruks… Minutės. Pašokau, kad spėčiau bent dantis išsivalyti. Tačiau tik įsikišus dantų šepetuką į burną suskambėjo durų skambutis. Atidariau vilkėdama tik naktinukus, su šepetuku rankoje. Kvailai nusišypsojau. Kostas įėjo ir apsikabino mane. Šiltas ir švelnus mano Kostas. Padėjau galvą jam ant peties. Pajutau jau pažįstamas rankas ant savo liemens. Apgraibomis padėjau šepetuką ant spintelės. Džiūgaudama, kad vonioje spėjau paskubom prasiskalauti burną, kilstelėjau smakrą ir pabučiavau savo vaikino šypseną. Pirštų galiukais perbraukiau jam per plaukus. Keista, visad maniau, kad tokiems dalykams reikia patyrimo, bet iš tikro, tai jie labai natūralūs, savaiminiai. Kiekvienas judesys sklandus ir taiklus. Būdama su Kostu darau dalykus, kurių niekada nebuvau dariusi taip, tarsi tai butų lengvų lengviausia. Susėdome svetainėje.

-          Viskas taip paprasta, Jule. Taip… Lengva. Tėtis pasveiks. Kažkodėl tuo tikiu. Tikiu. O dabar, kai turiu tave, viskas atrodo daug šviesiau. Ir šitos pastarosios savaitės buvo laimingos. Tikrai labai laimingos.

Aš nieko neatsakiau, nenorėjau sugadinti idilės. Dabar viskas atrodė taip šviesu ir lengva. Kostas mane švelniai stumtelėjo atsigulti ant sofos ir aš paklusau. Jis atsisėdo šalia, pasilenkė virš manęs ir ilgai bučiavo. Pajutau jo ranką ant savo pilvo, jis perbraukė bambą, šonkaulius ir ranka pakilo aukščiau. Ir mano drugeliai pabudę blaškėsi po kūną. Aš buvau laiminga. Buvau visiškai neginčijamai laiminga.

Po kiek laiko paskambinau mamai pranešti gerų naujienų. Pasakiau, kad grįšim tik rytoj, nes Kostas turi reikalų. Iš tikro jokių reikalų nebuvo. Tiesiog norėjom pabūti dviese. Draugystė prasidėjo ten, kur buvome nuolat apsupti žmonių. Tai erzino. Norėjosi patirti ką nors nauja – privatumą. Ir tai nuostabu. Mes ištisą dieną sėdėjom dviese, aš gaminau valgyti, mes kalbėjom ir kalbėjom, be perstojo. Kartais jis mane bučiuodavo, prispaudęs prie sienos ar apkabinęs, ar paguldęs ant lovos ir tai buvo nepakartojama – kaip visų svajonių išsipildymas. Vakarop sulaukiau skambučio iš Eriko:

-          Julija, kaip laikais? – jo balse jutau kaltę.

-          Puikiai, – man reikėjo kiek prislopint toną, kad neatrodyčiau tokia paniškai linksma.

-          Ką veiki?

-          Su Kostu valgom, – negalėjau meluoti. O svarbiausia – neturėjau.

-          Tai, kaip suprantu, viskas gerai? Kosto tėvui?

-          Taip. Jam viskas gerai. Na, jis dar gydomas, bet pasirodo, Kostas buvo pakviestas išgirsti ne blogų, o priešingai – gerų naujienų.

-          Kada grįšit?

-          Rytoj. Gal, – sudvejojau. Taip norėjosi likti čia dviese dar bent porą dienų. Todėl pridėjau: – Na nežinau. Kosto mama nori, kad jis pabūtų namie,  todėl gal… Pabūsiu su juo ilgėliau. Ta prasme.. Ne su juo, bet… Mūsų bute. – Supykau ant savęs už tą sutrikimą. Nedarai nieko nelegalaus, Julija, kartojau sau. Nieko, ką turėtum slėpti nuo Eriko.

-          Gal man atvažiuot?

-          Ne. Ne. Tikrai nereikia. Man viskas gerai.

-          Na nežinau. – Eriko balsas buvo keistai prislopintas, – Gabrius nori į miestą kelioms dienoms, tai gal ir aš atvažiuosiu. Nežadu dar.

-          Erikai, tik… Perspėk prieš atvykdamas, – paprašiau aš.

-          Aha.

-          Ate.

12.

Gėrėm arbatą ir klausėmės muzikos. Tylom žiūrėjom kits kitam į akis. Buvo vakaras.

Tiksliai nepamenu smulkmenų. Žinau, kad bute tvyrojo saldus kvapas, atsimenu, kaip žiūrėjau į Kostą ir vis labiau norėjau eiti su juo į miegamąjį. Ir ta mintis nebaugino. Nes man aštuoniolika. Nes aš jį… Na, nežinau.

Atsimenu, kaip glostė man plaukus, kaip bučiavo mane. Atsimenu, kaip nusivilkau palaidinę ir stovėjau vidury kambario su liemenėle. Kaip žiūrėjo į mane ir sakė, kad aš nerealiai graži. Atsimenu, kaip paguldė į lovą.

Atsimenu, kaip atsidarė kambario durys ir įėjo mano brolis.

Erikas griebė Kostą už atlapų. Aš apsivilkau palaidinę. Miglotai supratau, kad per muziką negirdėjom, kaip brolis įėjo į namus. O jis neperspėjo. Nors žadėjo. Atsistojau. Jaučiau, kaip gerklę užplūsta gėda ir sumišimas.

-          Tu, šunsnuki.

-          Erikai, valdykis, – mano balsas nuskambėjo labai tvirtai. Aš nebijojau jo. Eriko akyse mačiau susipynusius jausmus. Veidą iškreipė pyktis. Akys blaškėsi taip, kaip mano sapnų žirgo, krintant žvaigždėms. Tačiau tuo pat metu mačiau ir meilę. Meilę man. Tik dabar mano sąmonę pasiekė – Eriko akys liepsnoja ne broliška meile. Jo veide pamačiau kai ką kita. Jis žvelgė taip, kaip į mane žvelgdavo Kostas. Tik vietoj švelnumo degė aistra.

Ir aš išsigandau. Staiga suvokiau, kodėl jis šitaip  pyko ant manęs ir Kosto. Į veidą suplūdo kraujas. Jis neturėjo nieko prieš patį Kostą. Tiesiog nenorėjo, kad aš draugaučiau su kuo nors kitu. Kažkur giliai savo menininko galvoje jis buvo įsikalęs, jog mes būsim kartu.

-          Erikai, ko tu šakojies, – jau supyko Kostas. Jis buvo kur kas stipresnis už Eriką ir pastūmė jį nuo savęs. – Kas tau darosi? Ką? Ko tu taip širsti ant manęs. Man brangi tavo sesuo. Aš jos neįskaudinsiu.

-          Erikai… – dabar jau savo balse išgirdau panikos gaidelę, – prašau. Paklausyk manęs. Tu turi suprasti. Dabar Kostas yra mano. Aš visada liksiu tavo sesė ir geriausia draugė. Bet aš Kosto mergina. Prašau…

Tačiau Eriko veide mačiau tik nuoskaudą. Negi jau mėnesį jam teko taikstytis su šituo nesveiku jausmu? Man buvo jo gaila. Aš tiesiog norėjau prieiti arčiau. Padėjau jam ranką ant peties.

-          Julija, aš nenoriu, kad jis tave įskaudintų.

-          Erikai. Ar tikrai tu tik dėl to bijai? Ar tu… Gal tu tiesiog pavydi…

-          Aš tave myliu.

Ir tada viskas jau buvo aišku. Kostas pasišlykštėjęs žiūrėjo į Eriką.

-          Tu jos brolis, iškrypėli.

-          Aš jai ne brolis. Pats tai gerai žinai.

Erikas žengė žingsnį link manęs ir aš kažkodėl atšlijau. Jaučiau, kaip iš susijaudinimo daužosi širdis. Kostas atsistojo tarp manęs ir Eriko.

-          Aš tave myliu, – pakartojo Erikas. Aš stovėjau netekusi amo. Jis mėgino žengti dar žingsnį link manęs bet Kostas jį stumtelėjo:

-          Pasitrauk. Pasitrauk, Erikai. Aš tikrai nenoriu pyktis. Bet tu nesveikas.

Erikas su neapykanta pažvelgė Kostui į akis ir žiebė savo geriausiam draugui į veidą. Suklikau. Kostas susvirduliavo. Iš nosies paplūdo kraujai.

-          Kostai… Dieve, Erikai, ką tu padarei? Kas tau užėjo, tu beproti.

Tačiau vyrai yra vyrai. Vienu smūgiu muštynės neapsiriboja. Kostas atsivėdėjo ir trenkė Erikui atgal. Erikas trenkėsi į sieną. Dabar galvoju, kad man reikėjo kažkaip įsikišti. Bet aš bijojau. Aš nesuvokiau, kas vyksta. Ko gero, buvau ištikta stabo, ar panašiai. Tik pro miglą mačiau, kaip du brangūs žmonės nerangai grumiasi mano miegamajame. Ir vis gailiai kartojau:

-          Prašau. Baikit. Prašau. Prašau. Prašau.

O tada atsitiko tai, dėl ko aš ir pasakoju savo istoriją. Ir viskas įvyko taip greitai. Taip beprasmiškai greitai. Muštynių sūkuryje Erikas pastūmė Kostą link manęs. Aš automatiškai atkišau rankas tarsi ginčiausi. Kostas atsitrenkė į mane, bet greit atsitraukė ir su neapykanta veide pastūmė Eriką. Erikas susverdėjo ant vienos kojos, rankos bejėgiškai pamakalavo ore, tarsi ieškodamos atramos. Veide persipynė pyktis ir išgąstis. Ir jis krito. Krito labai ilgai. Nors tai truko tik sekundę. Ir jau tą akimirką aš suvokiau, kas bus. Aš mačiau šiurpiai styrantį komodos kampą. Aš mačiau savo brolio krytį. Kaip sulėtintame filme mačiau, kaip Eriko galva tėškėsi į komodos kampą. Aplink buvo tylu. Kapinių tyla. Tik tas trakštelėjimas išliko mano atmintyje iki dabar.

Trakšt.

Ir baigėsi mano vasara. Daugiau niekada nesapnavau savo žirgo. Ir žvaigždžių nesapnavau.

Cineva m-a întrebat deunăzi dacă scriu numai când sunt indignata.

- Nuuu, nu-i adevărat, scriu şi atunci când sunt impresionata de ceva, îndrăgostită, entuziasmata.

Dar frunzărind almanahul de opinii proprii şi personale în versiune virtuala … la socoteala iese ca şi cum as fi mai mereu indignata.  Majoritare sunt “prozele”, “eseurile” ironice, cinice şi amare. Indignate şi enervate. Nu-mi place s-o recunosc dar pana la urma e adevărat. Indignarea e sentimentul, emoţia, care ma stăpâneşte tot mai des, e fiorul majoritar, care-mi influenţează întreaga viata de acum.  Sunt indignata de ceea ce se petrece în jurul meu şi de lipsa de reacţie a tuturor. De docilitatea care mi se preda în doze mici, zilnice şi mortale. De:  “lasă ca e bine şi asa, merge şi asa”. De “schimba tu ceva dacă eşti mai deşteaptă”, de colegii care accepta tot şi nu zic nimic, de vecinii de scara care nu se pot înţelege sa pună câteva geamuri termopan, de împietrirea care ne cuprinde când trebuie sa mergem la vot, de ideile idioate gen – “hai sa nu mai plătim niciun impozit”; de deciziile luate exclusiv din mândrie şi prostie: “hai sa-l votam pe X sau pe Y, ca-i de-al nostru, ca e împotriva sau cu nu ştiu cine.

Nu ştiu cine (dacă-mi amintesc promit sa modific aici), persoana importanta, şi intelectual – erudit – cultivat – recunoscuta spunea nu demult ca totuşi se bucura ca mai are capacitatea de a se indigna, într-o ţară în care nimeni nu mai are nicio reacţie. Ca indignarea asta e încă un semn de viata, de simţire, de suflet, de raţiune.

E o mica satisfacţie şi asta, sa fiu în grupul mic, al celor încă vii. Si intelectuali! Dar cât de puţin ma încălzeşte!

*

Si vai cât nu-mi place ca am ajuns asa! Nu asa vreau sa trăiesc! Nu asa vreau sa-mi petrec viata!

Întârziasem. Am deschis uşa, apăsând cu grijă pe cleanţă, însă fără folos căci întreg amfiteatrul a întos capul spre mine, precum gâştele care în adormeala lor amestecată cu o indiferenţă ostentativă, se trezesc pentru o clipă ridicolă de sunetul străin, pentru a se întoarce apoi netulburate la rosturile lor. M-am aşezat pe un scaun din spate şi mi-am scos foile.
- De altfel, cunoşterea luciferică, spunea vocea blândă a profesorului, presupune detaşarea de obiect, despicându-l în două: fanicul, adică ceea ce se arată şi cripticul ceea ce e ascuns…şi obictul se transformă într-un complex de semne al unui mister. Până aici, vreo nedumerire?
Nimic nu spunea nimic. Se auzea doar scârţâitul pixurilor pe hârtii, ca sute de cântece ce începeau unele peste altele, se întreceau, se înghionteau, pentru ca la răstimpuri să se odihnească şi mâinile să poată flutura a dezmorţeală. Îmi era tare somn, ar fi trebuit să trec pe la bibliotecă să-mi iau o cafea. Mă trezisem oricum cu noroc: când a sunat alarma prima dată am luat telefonul şi l-am oprit imediat, era un gest pe care eu îl făceam doar pe jumătate, pentru că de cele mai multe ori nici nu-mi mai aminteam. La un moment dat, am lovit telefonul cu mâna şi a picat din pat cu zgomot, aşa că m-am aplecat să-l ridic. Când am văzut cât de târziu era, primul gând a fost să nu mă mai duc deloc. Apoi a început o luptă cu argumente şi contraargumente, în timp ce ţineam ochii închişi şi mă înveleam tot mai mult cu plapuma. Până la urmă mi-a venit în minte imaginea profesorului, acest om bătrân şi vesel, ce ne povestea când riscam prin ignoranţa noastră să lăsăm să moară şi Blaga şi Eminescu şi toţi ceilalţi. Ne povestea despre cum a fost prima dată când a călătorit el cu avionul, despre cum i s-a stricat televizorul, despre armată şi multe altele. Îmi părea atât de rău că era prea puţină lume să-l asculte, gândul m-a ridicat din pat, am tras pe mine nişte haine şi am pornit-o spre universitate.
- Bun, continua profesorul, aşezându-se la catedră. Acum trebuie să înţelegem că acest tip de cunoştere luciferică are la rândul lui trei tipuri care ţin de varierea calitativă a misterelor: plus-cunoaşterea, zero-cunoaşterea şi minus-cunoaşterea, cea ce ne interesează cel mai mult. O să vedeţi de ce.
Mă dureau ochii de foaia albă şi încă nu scrisesem nimic. Poate era mai bine de data asta să stau doar să ascult vocea lui venită parcă din alte lumi pe care eu nu le cunoşteam. Mi se părea că el e cel despre care vorbeşte cu tot misterul lui. Însă, treptat cuvintele se pierdeau, până să ajungă la mine se transformau în altceva şi eu simţeam pe piele nişte împunsături fine care cumva mă ghidau, chiar dacă sună prosteste, simţeam că trebuie să iau pixul în mână şi să scriu. Am început să înşir ceva ce sămăna a litere, pe care nici eu nu le înţelegeam. Auzeam, puternică şi clară vocea lui în care era ceva viu, ceva ce înota în aer spre mine şi atunci, fără nicio explicaţie, aerul s-a comprimat şi am început să vorbesc. În acelaşi timp mă uitam de la catedră la mine şi la toţi ceilalţi. Stăteam pe un scaun în fundul amfiteatrului cu foile răsfirate în jurul meu, cu mâna mişcându-se repede foaie şi cu ochii spre mine. Nimeni nu părea să observe ceva straniu, doar eu mă simţeam diferit, însă cuvintele îmi ieşeau natural şi continuam să vorbesc despre filosofia misterelor potenţate, despre Marele Anonim şi cenzura transcendentă. Îi vedeam pe toţi cum scriu, cum îşi şoptesc din când în când şi îşi verifică telefoanele.Mi s-a făcut milă de toate, de ei şi de mine şi am început să le povestesc aşa aiurea, mai mult ca să uit, despre cât de greu îmi era mie să mă trezesc dimineaţa şi cum, în felul asta am ajuns să o cunosc pe Laura, care vindea cafea la buticul şcolii.
- E pauză, a spus o voce din amfiteatru şi eu mi-am şters atunci ochii sa alung somnul si mi-am băgat înapoi foile pe care nu scrisem nimic, încă nu ma trezisem, aşa că am hotărât să trec pe la bibliotecă întâi să-mi iau o cafea şi să fumez o ţigară să mă mai deştept.

Povestea bunicii luase sfârşit. Cei mici adormiseră rând pe rând, deşi toţi îşi doreau nespus să afle, în fine, ce s-a întâmplat cu micul bonsai rătăcit, după ce fusese smuls cu furie din vasul lui de un vânt năprasnic şi depus, ca ofrandă, la picioarele pădurii. Lumina fusese stinsă, iar paşii bunicii sunau mărunt şi moale dincolo de odaia copiilor.

Numai el ascultase cu încântare întreaga poveste, a nu ştiu câta oară, cu braţele lui micuţe chircite în jurul trupului încordat, cu răsuflarea tăiată. Din ghiveciul plin cu pământ, încerca să-şi înalţe rămuricile din vârf, să-şi umple fiinţa lui pitică de aroma învăluitoare de brad. Era acolo… Nu-l putea vedea, dar îi simţea prezenţa şi parfumul. Aceeaşi mireasmă trebuia să fi avut şi bradul din povestea bunicii… Şi cât l-a aşteptat! Niciodată n-a aşteptat cineva bradul de Crăciun ca acel mic bonsai. Şi nimeni nu l-a mai întâmpinat vreodată cu atâta bucurie. Au prins a-i străluci toate braţele plăpânde şi verzi şi, pentru întâia dată, deşi un singur moment, a uitat că are rădăcini. Şi în locul acestora, a avut aproape certitudinea că i-au crescut aripi.

Habar n-avea bietul bonsai că prietenul lui cel mare îşi trăia ultimele clipe fericite ale vieţii. Cum să-şi închipuie una ca asta, când nu de mult auzise clinchet de clopoţei, de globuleţe ciocnite, fâşâit de ghirlande?! Iar bradul, în naivitatea lui, îi povestise cu mândrie despre cum fusese împodobit de toţi ai casei, despre cât de colorat şi de strălucitor era. Chiar îi descrisese, cu lux de amănunte, fiecare ornament de pe crengile sale. De bună seamă că îl aştepta un viitor foarte luminos, o viaţă plină de glorie şi de onoruri…

Bonsaiul, care se născuse fără lumina ochilor, nu avea deloc habar cum arată un pom de Crăciun. Verde, alb, roşu, globuri, beteală, pentru el erau lucruri greu de închipuit, cu atât mai mult cu cât nici o rudă a sa nu cunoscuse vreodată o asemenea cinste. Dar în adâncul sufletului, copăcelul nutrea speranţa de a-şi câştiga şi el, într-o bună zi, dreptul de a fi strălucitor şi admirat, deşi nu ştia prea bine ce însemna asta şi nici ce trebuia să facă pentru a-şi împlini visul.

Acum, inima lui pitică fusese tulburată de soarta bonsaiului din poveste. Vântul îl smulsese de la locul său şi îl lăsase într-o pădure, dar nu orice fel de pădure, ci una de brazi, adică – gândea pomişorul – una de pomi de Crăciun. Mireasma de brad îl trezise, piciul ridicându-se din locul în care zăcea şi pornind pe aleile pădurii. A încercat el zadarnic să se împrietenească cu locuitorii cei falnici dimprejur, căci nimeni nu-l lua în seamă; ba, unii mai glumeţi îl luau peste picior, adică peste tulpiniţa pipernicită. În acea noapte, micul urgisit a adormit plângând cu sughiţuri. Dar zâna cea bună a bonsailor l-a auzit cum plângea şi, când au venit zorii, pomişorul rătăcit a realizat cu mirare, că de atunci înainte, sufleţelul său de bonsai avea să locuiască într-un trup uriaş de brad.

În mintea micuţului încolţi o idee: dacă ar putea scăpa din vasul lui şi ar fugi într-o pădure şi s-ar ruga de zâna cea bună, oare n-ar deveni şi el un brad mare, apoi un pom frumos de Crăciun, iubit şi preţuit de oameni? Căci oare ce viitor l-ar putea aştepta pe un copăcel amărât şi umil?

Astfel gândind, micul bonsai îşi întinse cât putu de mult crenguţele şi-şi trase cu violenţă trupul în sus, apoi la stânga şi la dreapta, şi din nou în sus. În încercarea lui disperată şi-a rănit braţele verzui de marginile ghiveciului, pierzându-şi ochişorii orbi de frunze şi aproape că şi-a smuls rădăcinile.

Dar iată că veni dimineaţa. Pomişorul adormise frânt de oboseală. Soarele trimisese de mult razele să bată la geamul odăiţei. Dar pe bonsaiul orb îl trezi zarva iscată de copiii casei, care-l găsiseră în starea aceea jalnică. Auzi apoi glasul bunicii şi pe acela al tatălui, şi glasul mamei şi un altul mai domol – al bunicului. Îl durea întreg trupuşorul şi zăcea cu nasul în pământul din care atât de mult îşi dorise să se desprindă. Curând simţi atingerea moale a mâinilor bunicii şi, în scurt timp, suferinţele îi erau alinate.

În mod straniu, simţea că un anume ceva îi lipsea, ceva nu era la locul lui. Oare ce?! Parfumul bradului, desigur – îşi aminti bonsaiul. Şi începu să-şi strige încet, şoptit, prietenul. Auzi întâi un suspin şi nu mică îi fu mirarea când bradul, cu voce stinsă, îi relată pe scurt felul în care fusese despuiat de podoabele strălucitoare, culcat la pământ şi legat fedeleş. După cele auzite de la stăpânii casei, avea să fie trimis într-o magazie, jos în curte şi apoi, transformat în lemne de foc.

Iată pentru ce se luptase atât micul bonsai, pentru ce se rănise şi suferise jumătate din noapte, plus o dimineaţă: ca, într-o bună zi, să devină un mănunchi de surcele.

9.

Jis mane palydėjo į mano kambarį ir pabučiavo prieš miegą. Prieš nueinant sulaikė mano ranką, prisitraukė ir pabučiavo dar kartą. Ranka apsivijo mano liemenį. Aš sukikenau. Aš durų išgirdau žingsnius.

-          Ką čia  darot? – paklausė Erikas. Jo balsas skambėjo irzliai.

-          Kalbam, – nusijuokiau atšlydama nuo Kosto.

-          Dar nenori miego? – kažkaip valdingai paklausė Erikas. Suirzau. Jaučiau, jam nepatinka, kad mus su Kostu sieja kažkoks jam nesuvokiamas ryšys. Tai mane veikė neigiamai…

-          Taip, jau eisiu. Labanakt, Kostai, labanakt, Erikai. Labanakt, Gabriau! – sušnypščiau kitan kambarin.

-          Labanakt, – išgirdau.

Erikas su Kostu suėjo į savo kambarį. Atsiguliau. Užmerkiau akis ir plačiai nusišypsojau.

Jau po akimirkos lyg kuolu į galvą trenkė sapnas. Labai panašus į tą, kur sapnavau prieš dvi savaites.

Aš žengiau pieva ir vedžiausi už apynasrio žirgą. Šį kartą nereikėjo ilgai laukti  jo pasibaidant. Gyvulys blaškėsi ir  kėlė akis į žvaigždes. Staiga viena iš jų ėmė sparčiai kristi į mus. Stengiausi nustumti žirgą į šalį, tačiau jis muistėsi ir žvelgė į krintančią žvaigždę. Žvaigždė vis artėjo baugiai šviesdama. Žirgas blaškėsi, o aš šaukiau.

Praėjo dar savaitė. Nuostabi savaitė, pilna saulės ir Kosto. Ir septynios naktys, ir septyni žirgai.

Pabudau. Pro langą plieskė saulė. Saulė, kuri tarsi vaidino, kad ši diena bus tokia kaip ir visos. Rami ir idiliška. Visgi, nebuvo. Jau nuo ryto jaučiau keistą jausmą pilve, tarsi nuojautą. Tarp Eriko ir Kosto tarsi juoda katė būtų perbėgus. Kaip ir įtariau, atėjo laikas Eriko protrūkiui. Šiomis dienomis jis atskleidė kitą savo pusę – pavydaus, savininkiško brolio pusę. Ir jam tereikėjo vienos smulkmenos, kad pripildytų jo „kantrybės taurę“. Tas lašas kaptelėjo prieš pietus, kai Kostas mane eilinį kartą pakvietė pasivaikščioti. Pasirodo, Erikas nusprendė eiti paskui. Mes su Kostu pasukome  pievą ir atsisėdom pamėgtoj vietoj po medžiu. Jau nebepamenu, apie ką kalbėjom, tik labai gerai žinau viena: Kostas mane suėmė už skruostų, pabučiavo į lūpas. Lengvai atlošė ant žolės ir perbraukė ranka per veidą, kaklą, krūtinę, koją. O aš leidausi, nors draugystė tik pradėta. Aš teisinausi, kad man aštuoniolika. Ir juk gyvenimas toks trumputis, o aš dar tiek mažai per šiuos aštuoniolika metų patyriau.  Kostui ėmus bučiuoti man kaklą  atsimerkiau ir išvydau
Eriką, stovintį toli, kitame pievos gale. Puikiai mačiau jo veidą – pasibaisėjusį, nusivylusį. Ko gero, keistai atrodžiau iš šono. Gal kaip paleistuvė. Aš nežinau. Žinau tik tiek, kad man atrodė natūralu gulėti po medžiu, bučiuojamai savo vaikino.

Kol atsitraukiau nuo Kosto ir vėl pažvelgiau kiton pievos pusėn, Erikas jau buvo dingęs. Kai pasiguodžiau Kostui, šis patikino:

-          Jule, tu neturi ko nervintis. Darai tai, ką nori. Tau aštuoniolika. Jei nenori, galim…

-          Ne. Ne. Ne, Kostai.

Aš nenorėjau paleisti Kosto. Net jei tai pykdė Eriką. Kostas buvo mano laimė. Kostas tapo neatskiriama mano vasaros dalimi. Kaip saulė ir oras.

Grįžusi namo bandžiau vaidint, kad nieko neįvyko.  Mama dengė stalą ir pakvietė mane padėti. Sudėliojau lėkštes, per vidurį pastačiau dubenį salotų.

-          Eikit valgyt, – sušukau. Po kelių akimirkų prisistatė vaikinai.

Susėdome prie stalo ir ėmėm dėtis maistą. Mano alkūnė lietėsi su Kosto alkūne ir jaučiau susilietimo vieta tekančia elektrą. Negalėjau sulaikyti šypsenos. Tiesiog negalėjau. Mama kalbino Gabrielių:

-          Vis pamirštu paklaust, kaip tavo tėvams sekasi. Kaip tas jų verslas?

-          Ai, nieko. Nėr taip, kad bankrutuotume, ar panašiai. Aišku, klientų apmažėję, bet rinkoj išsilaikom.

-          Suprantama. Bet tavo mama dabar dekretinėse, kaip suprantu?..

Staiga mano dėmesį nuo jų pokalbio patraukė kitas dalykas. Eriko veidas. Jis žiūrėjo į mane… Piktai. Suspaudęs lūpas ir kiek prisimerkęs. Pamaniau, gal pavyks nuleisti viską nemačiom, tad lyg niekur nieko paklausiau:

-          Khem, Erikai, gal tau įdėt salotų?

-          Ne, – atsakė jis sausai. Supratau, kad iš tikro yra įsižeidęs.

-          Erikai, aš reikalauju. Tu beveik nieko nevalgei… – aš pakėliau dubenį ir tiesiau jam, jis tuo pat metu kilstelėjęs ranką dubenį pastūmė, aš jo neišlaikiau ir dubuo drėbtelėjo ant stalo. Visi nuščiuvo.

-          Šūdas, pažiūrėk, ką padarei, – nusikeikė Erikas. Atsistojo nuo stalo ir išėjo iš kambario. Visi likę sėdėjo išpūtę akis. Nekenčiau šitos nežinios, tuo labiau negalėjau pakęsti, kad  brolis ant manęs pyksta. Atsistojau nuo stalo

-          Aš su juo pakalbėsiu, – ir išėjau iš virtuvės. Erikas sėdėjo ant sūpynių. Priėjau ir ramiai prisėdau šalia. Kad ir kokia musė jam įgėlė, tai negalėjo tęstis per ilgai. Tiesiog ne toks buvo Eriko charakteris.

-          Erikai? Ko tu pyksti? – paklausiau atsargiai.

-          Aš nepykstu.

-          Erikai. Aš matau, kad tu piktas. Visi matė, koks įsiutęs išėjai iš virtuvės. Bet niekas  nesuprato, kodėl.

-          Puiku. Labai gerai, kad niekas nesuprato.

-          Erikai, pasakyk man, kas nutiko. Esu tikra, aš galėsiu padėti.

-          Ne, negalėsi.

-          Kodėl? Prašau, prašau. Pasakyk, kas tau neduoda ramybės, – mano balsas buvo gailus, o akys plačiai išplėstos. Tai turėjo jį bent kiek paveikti.

-          Man šlykštu, kad tu ėmei tampytis su Kostu. Jūs abu esat mano geriausi draugai, o dabar mane paliksit. Žinau, kad paliksit.

-          Ką? Dėl Dievo meilės, Erikai. Ar tu išprotėjai? – dabar jau aš pajutau susierzinimą kirbant skrandyje. – Ko gero, pirmą kartą gyvenime susižavėjau vaikinu. Susižavėjau rimtai. Ir ne kokiu pašlemėku. Kostu. Erikai, tu jį pažįsti, juk… Juk jis geras. Ir aš gera ir… Aš niekaip negaliu suprasti, kodėl mes turim teisintis. Aš gi neišteku. Mes tiesiog… Draugaujam, Erikai.

-          Julija. Kokia tu naivi. Jis tave paliks. Išnaudos ir paliks. Aš neleisiu niekam liesti mano sesers. Neleisiu. Aš nenoriu, kad su juo draugautum.

-          Erikai, – mano balsas virpėjo iš nuostabos ir pykčio, – aš nemesiu Kosto vien todėl, kad tau atrodo, jog aš naivi. To nebus. Supratai? Nebus. Nesuprantu, ko tu širsti, bet aš draugausiu su kuo panorėjus ir jei tau kas nors nepatinka, tai man labai tavęs gaila.

Atsistojau nuo sūpynių ir nuėjau šalin. Apėjusi aplink namą atsisėdau ant suolo sodo gale. Įsikniaubiau veidu į delnus. Pirmą kartą. Pirmą kartą aš turiu vaikiną. Pirmą. Niekad nebūčiau net pamaniusi, kad Erikas gali būti toks pavydus. Bet jis buvo. Ir mane slėgė klaikus liūdesys dėl to, kad galbūt dabar pašlis mūsų vasara, galbūt dėl mano kaltės kam nors teks išvažiuoti. Išgirdau atsiveriant namo duris. Pro jas išėjo Gabrielius. Apėjęs aplink namą pamatė mane ir prisėdo šalia.

-          Kas čia buvo, Jule?

Aš jam papasakojau apie kvailą Eriko pavydą. Gabrius tyliai linksėjo galva.

-          Suprantu. Tu dabar esi keblioj padėty. Bet turi suprasti ir savo brolį. Jis tiesiog… Jaučiasi labai už tave atsakingas.

-          Atsakingas. Nejuokink. Aš už jį vyresnė. Ir protingesnė. Ar aš kada ką nors sakiau jam dėl tų vakarėlių? Ir dėl tų visų panelių? Manot, aš akla? Manot, nieko nemačiau.

-          Ne, Jule, – atsiduso Gabrius. – Aš tave suprantu. Ir tikrai nežinau, ką tau dabar daryti. Gal tiesiog… Palauk. Gal Erikas apsipras su ta mintim. Be to, juk jūs su Kostu nieko… Blogo nedarot. Manau, viskas bus gerai.

Lengva pasakyti. Aš atsidusau ir jam nuėjus dar ilgai sėdėjau ant suolo. Girdėjau, kaip laiptais užlipo Erikas, po to Kostas ir Gabrielius. Girdėjau, kaip Gabrielius bandė išsiaiškinti, kodėl Erikas  taip pavydi. Girdėjau, kaip Erikas apšaukė Kostą „išdaviku iškrypėliu“.

Nusprendžiau nebesišnekėt su broliu.

10.

Rytas.

-          Kas per naujiena, kad šiuos namuos visi ėmė taip anksti keltis? – nusijuokiau. Pažiūrėjau į laikrodį: pusė dešimtos.

-          Julija, Kostas gavo žinią iš mamos, jam reikia važiuoti į miestą, – rimtu balsu tarė mama. Aš žvilgtelėjau į Kostą klausiamai, su išgąsčiu akyse.

-          Aš jiems pasakiau apie tėvą. Nebuvo kitos išeities, – sumurmėjo jis.

-          O… Kas jam? Ar kas nors negerai? – paklausiau su siaubu skrandyje.

-          Taip. Nežinau. Kažkas pablogėjo ir jis nori mane matyti. Šiandien važiuosiu į ligoninę.

Staiga man į galvą šovė pati egoistiškiausia mintis, kokia tik yra kada nors aplankiusi: „Jis išvažiuos ir aš liksiu viena? Ne, aš to nenoriu. Jei jau mes sutarėme šią vasarą atsiduoti savo užgaidoms, tai mano užgaida yra niekur nuo jo nesitraukti.“

-          Aš važiuosiu kartu, – pasakiau tvirtu balsu.

-          Julija…

-          Mama, – pažvelgiau į ją primerktomis akimis. – Man aštuoniolika. Turiu teisę daryti, kas man patinka. Tuo labiau – važiuoti su savo draugu aplankyti jo tėvo.

-          Tegu važiuoja, – ramiai pratarė Gabrius. Kostas išėjo susidėti daiktų, o Erikas piktai, bet kiek sunerimęs žvelgė į mane. Supratau, kad jį plėšo dvejopos emocijos: viena vertus, jam buvo gaila Kosto ir baisu dėl jo tėvo, tačiau kita vertus, Erikas nenorėjo leisti manęs į miestą su Kostu. Ypač po vakarykščio incidento. Erikui nepatiko, kad mes draugaujam. Kaip ir kiekvienam broliui nepatinka, kai sesuo laiminga. Tai vienas iš tų didžiųjų gyvenimo paradoksų, kurių niekad neperprasiu.

-          Gerai. Važiuok. Važiuok, – mama susiraukė, bet žmogiškumas nugalėjo motinišką „ne“. – Eik, susipakuok daiktus. Išgersi arbatos ir turėsit eiti, nes traukinys dvyliktą išvažiuoja iš stoties.

Užbėgau laiptais susirinkti daiktų. Tik tada susivokiau, kad nežinau, kuriam laikui išvykstame. Apsisukau ir nubėgau į Kosto kambarį.

-          Kiek mes laiko planuojam… – bet sakinys nutrūko, kai pamačiau jo veido išraišką. Tokio susirūpinusio jo niekada nemačiau. Na, aišku, ne taip ilgai aš su juo ir draugavau, o ir prieš tai mūsų santykiai nebuvo artimi . Tačiau išraiška, kurią pamačiau jo veide, buvo tokia iškreipta, tarsi jį kaustytų baisus fizinis skausmas. Aš priėjau prie savo vaikino ir apkabinau. – Bijai?

-          Taip. Bijau. Mama sakė jam padarė tyrimus ir pamatė, kad situacija kur kas blogesnė… Nei mes manėm. Ir kad jis… Jam gali būt sunku…

-          Kostai. Viskas bus gerai. Mes nuvyksim į miestą ir… Pamatysi, tėtis stiprus, jis pakels tai. Tikrai. Kiek mes ten ketinam būti?

-          Nežinau, porą dienų. Kelias gal. Aš tikrai nežinau, Julija.

-          Gerai, einu susidėt daiktų. Ir tada mes išvažiuosim.

Vėl nuėjau į savo kambarį ir į kuprinę susidėjau svarbiausius daiktus: drabužius, dantų šepetėlį, kitas smulkmenas. Nusileidau laiptais į virtuvę. Viskas taip netikėtai pasikeitė, vasara tarsi prislopo. Jutau keistą naštą, slegiančią mane. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip jaučiasi Kostas.

-          Jau pasiruošėt? – paklausė mama.

-          Taip… jis dar viršui. Kraunasi daiktus.

-          Dabar jūs jau tikrai draugaujat, ar ne? – paklausė mama.

-          Taip. Jau kelias savaites kažkas… Tarp mūsų yra, – atsakiau. – Maniau, kad matai

Mama mane pasivedėjo į šalį vaidindama, kad paduoda kažką iš virtuvinės spintelės, ir susirūpinusi tarė:

-          Erikas labai sunerimęs dėl tavęs ir Kosto. Jis prašė su tavim pasikalbėt.

-          Mama!

Mano širdis ir vėl suvirpėjo iš pykčio. Nekenčiau Eriko už tas abejones. Už tai, kad nepasitikėjo Kostu. Kodėl jis toks… Perdėtai globėjiškas?

-          Aš tik noriu įsitikinti, kad viskas tikrai gerai, Jule. Suprantu, kad Erikas susirūpinęs. Juk jis tavo brolis. Suprask jį. Tik pasakyk man vieną dalyką: ar aš galiu šimtu procentų pasitikėti Kostu? Nes tavim… Tavim aš pasitikiu daugiau nei šimtu.

-          Taip, mama. Tu gali pasitikėti Kostu, – aš atsakiau apatiškai. Neturėjau noro kalbėtis apie savo asmeninį gyvenimą. Ir nebereikėjo, nes Kostas nusileido laiptais ir padėjo kuprinę ant kėdės. Jis priėjęs pabučiavo mano mamą į skruostą ir padėkojo už viešnagę.

-          Jei tėčiui bus blogai… Aš liksiu mieste.

-          Žinoma, Kostai. Paskambinkit, kai nuvažiuosit. Mama spustelėjo Kostui ranką, apkabino mane. Gabrius taip pat mus apkabino. Erikas užgniaužė savo kvailus principus ir paplojo draugui per petį. Kostas nusišypsojo. Tada brolis stipriai apkabino mane ir pakuždėjo į ausį:

-          Būk atsargi. Prašau. Nepabėk nuo manęs.

Linktelėjau. Šie žodžiai nuskambėjo kiek nesveikai, bet nieko neatsakiau. Mes išėjom iš namų ir patraukėm žvyrkeliu link stoties.

Paėmiau savo vaikiną už rankos.

Kelionė traukiniu truko apie dvi valandas. Aš padėjau Kostui galvą ant peties.

-          Nebijok. Viskas bus gerai.

-          Nebijau, Jule. Nebijau.

Jis buvo toks vyriškas, toks tvirtas, kad pajutau dar didesnę šilumą, užplūstančią mano kūną. Pajutau, kad noriu su juo būti. Norėjau apkabinti ir niekada nepaleisti. Norėjau jį bučiuoti, suleisti pirštus į tamsius jo plaukus. Perbraukiau ranka jam per skruostą. Kostas atsisuko ir švelniai, trumpai šyptelėjo. Akys nesišypsojo, jis buvo sunerimęs. Aš dar stipriau prisiglaudžiau prie savo vaikino ir atsidusau.

Priešais mus sėdėjo pagyvenęs dėdulė su mano amžiaus anūku. Išgirdau jų pokalbį. Senelis girgždančiu balsu paklausė:

-          Gal vandens gersi?

-          Ne, – sausai atsakė vaikinas.

-          O gal sausainį?

-          Nenoriu, Dieveee.

-          Gerai… – Senukas kurį laiką liūdnai žiūrėjo į anūką pavandenijusiomis akimis. Tada atsisuko ir paklausė dar kartą:

-          Tai tikrai nieko nenori?

Ir aš supratau, kad klausimas buvo ne apie maistą. Klausimas, pakibęs ore, traukinio kupė, buvo kur kas platesnis ir labiau neapčiuopiamas. Tačiau vaikinukas tik palingavo galva ir įsikišo į ausis ausines. Staiga panorau trinktelėti jam, kad susivoktų, koks yra laimingas turėdamas kažką, kas jam siūlo sausainį ir draugystę.

Kai pagaliau atvažiavom į stotį, sėdom į autobusą, vežantį namo. Kadangi buvom kaimynai, visą kelią nukeliavom kartu. Išsiskyrėm gatvėje, nes abiem reikėjo nueiti namo persirengti. Jis nutarė pirmą kartą pas tėvą nuvažiuoti vienas, be manęs. Kuo puikiausiai tai supratau. Atsirakinau duris. Butas buvo keistai vėsus. Beveik mėnesį jame nieko nebuvo. Nieko, išskyrus kaimynę, kuri ateidavo palaistyt gėlių. Persirengiau, pasidėjau daiktus ir nusileidau laiptais į namo apačioje esančią parduotuvę. Nusipirkau šiokio tokio maisto, pusfabrikačių. Lėtai grįžau. Atsiguliau ant lovos. Ilgai nepagulėjau, nes paskambino brolis.

-          Klausau.

-          Labas, Julija. Kaip jūs ten?

-          Gerai, Kostas nuvažiavo vienas pas tėvą, aš likau namie.

-          Mūsų namuose ar pas Kostą?

-          Mūsų, mūsų, tėti, – nors jis manęs ir nematė, pavarčiau akis.

Po to dar kurį laiką pakalbėjau su mama ir atsiguliau prieš televizorių. Tik dabar supratau, kaip visgi buvau pasiilgusi tiesiog… Gulėti viena.

Z ociąganiem zabieram się za zrecenzowanie książki Herty Müller „Dziś wolałabym siebie nie spotkać”, ponieważ trudnym wyzwaniem jest pisać o tej autorce – przynajmniej dla mnie.

Herta Müller, "Dziś wolałabym siebie nie spotkać"

Jej proza pochłania mnie całkowicie, od pierwszego zdania. Jej świat staje się moim światem – patrzę na ludzi w tramwaju jej oczami, jej oczami badam czereśnie, które sąsiadka podjada i których pestki wrzuca do papierowej torebki. Uśmiecham się do jej poetyckich konstatacji w rodzaju: „jeśli z tych pestek może urosnąć drzewo, ta kobieta wiezie cały sad czereśniowy w torebce”. Wczuwam się w dialogi, obrazy, niemal dotykam guzika przy „bluzce, która jeszcze rośnie”. To jednocześnie proza obiektywna traktująca o historycznych faktach i prawdach, ale i bardzo intymna – pisanie, które mocno się przeżywa.

Poczucie absurdu i ironii reprezentowane przez tegoroczną noblistkę jest moim odczuciem absurdu i ironii. Jej ścieżki myślenia, skojarzeń są dla mnie całkowicie naturalne. Jednak światy, w których dorastałyśmy, wydarzenia, które opisuje – dyktatura, strach, przesłuchania – są mi całkowicie obce. Choć jednak nie są moim osobistym doświadczeniem i zdecydowanie nie są czymś, co mogę z nią dzielić, a przez to z nią się utożsamiać, świat ten zupełnie nas nie rozdziela. Przynajmniej na papierze, między okładkami. Rozumiem ją i jej sposób myślenia – dzięki jej książce. I w tym, w budowaniu zrozumienia ponad literami, ponad tłumaczami, ponad bagażem życiowych przeżyć, zagważdża się idea wielkiej literatury. Literatura tworzona przez Müller prawdziwie spełnia znaczenie przymiotnika „wielka”. Jestem – jak czujecie – pod jej silnym wrażeniem. Sięgam po więcej.

—

Herta Müller, Dziś wolałabym siebie nie spotkać (oryg. Heute wär ich mir lieber nicht begegnet)
Przełożyła Katarzyna Leszczyńska
Wyd. Czarne, Wołowiec 2009

ŠIBRE
V prostrani mnogosti enakih, ovito v kužnem oblaku saj ubito je bilo tvoje telo, zato si ga zavrgel. Črna eksplozija, v nji duh krvaveč, s srcem v dlaneh tankih prstov, dolgih. Kradel si, oskrunil lastno truplo, odlebdel v prosojnost zapuščenosti, mi jo podaril za slovo.

LUKNJA
Ošibila me je lastna nehvaležnost. Ozirala sem se, ko bi se vendar ne bila smela. Vzdignilo se je tvoje telo tedaj, mrtvo. Ostala gnijoča postlala mu tla, da je hodilo je po mehkem. Prišlo mi je naproti, mi pljuvalo v obraz. Udarci vendarle niso toliko boleli v zapuščini.

ŠIVI
Nikdar se nista ločila moj duh in moje telo.
Niti v razdalji.

CELJENJE
Tvoje brezdušno telo, tavajoče, po svetu potujoče. Mlado, večno mlado. Lepo, na vekomaj lepo. Samo telo. Raskavo in ostro, tanko. Poškodujoče hladno in strupeno. Preteče prek slehernega brezna, iščoč kristalno ogledalo. Brezbrižno in zame, v jasnost brezsrčno.

SREČANJE
Trčim v novo telo. Srce mu bije v tujem ritmu, po svoje v čudnem, meni znanem ritmu. Obstoj v nelastnem vonju. Izpiti vonj, duh! Razklenem bele prste, razprem dlani, čakam. Dim! Izpiham te. Potem nov vdih. Moja pljuča črnikasta. Iz pesti se venomer izmuzneš.

SPOJ
Strah! Rani me.
Da lahko sledim ti neobstojno, razdrobi me v prah.

Asta era tot. de-aici începea strada îngustă, cu aripile ferestrelor deschise deasupra mea ca într-un zbor nemişcat. trebuia să mă pierd în mulţime, să fiu la întâmplare oricare altul, să evadez exersând cu atenţie dansul complicat prin care devenim altcineva; uneori mi se întâmpla să mă ia prin surprindere; mişcările îmi reuşeau o secundă prea devreme şi atunci mă vedeam evadând, mă vedeam căutând cu mâna prin aerul încăperii după un semn de adio. eram eu şi nu eram eu; apoi altcineva îmi lua locul, prefăcându-se că nu m-a văzut, că gestul meu nu-l găsise acolo, învolburând numai întunericul nud în care pluteau lămpile cu petrol ale memoriei; celălalt îşi dezbrăca pălăria şi haina; era calm, devenea treptat eu însumi, mă lua în stăpânire nedureros, aproape plăcut şi trecea asupra mea gândurile lui ca pe nişte infuzii; eu îl observam din afară şi mă simţeam observat. apoi, brusc, jocul se termina aici, ca şi când cineva ar fi câştigat şi altcineva era învins; celui învins i se tăia o mână; înainte avea dreptul ultimului gest, gestul în care se aduna toată neputinţa lui şi care rata totul. se ştia dinainte întregul act, şi sala era plictisită. Durerea începea abia atunci când celălalt se retrăgea, dezvelind, ca un reflux, plaje întinse şi goale; apoi se împrăştia repede, se folosea de tot ce nu era ea ca să existe, intensificându-se până la paroxism; şi atunci eram iarăşi eu, întorcându-mă aproape în fugă, respirând alert, iar deasupra mea, ca nişte urme de paşi în nisip, ferestre deschise.

7.

O toliau viskas buvo keistai aišku. Aš dar tą pačią naktį pajutau, kad Kostas man labai krito į akį. Todėl buvo sunkoka toliau bendrauti nesukeliant kokio įtarimo. Visgi dažniau vilkėjau sukneles ir porą kartų netgi ištraukiau iš plaukų segtukus, leisdama blondinei viską užgožti. Praėjus porai dienų nuo minėtojo pokerio, mes vis dar šlaistėmės pakampėmis. Stebėjau Kostą iš šalies, stengdamasi sugerti į save visus jo privalumus ir trūkumus, tarsi laikas, praleistas kartu, būtų labai apribotas. Kostas dažnai man nusišypsodavo, tačiau nerodė jokio ypatingo dėmesio. O man to ir nereikėjo. Buvo malonu, kad jis šalia, buvo jauku būti su juo vienam kambary, girdėti jo juoką ir šiaip plepėti.

Atidžiau įsižiūrėjusi į tą vaikiną nustebau, kodėl anksčiau nekrito man į akį. Gal ir jis pasikeitė, suaugo, kaip aš? Gal anksčiau tebuvo berniukas draugas o dabar… jau vyras? Sunku buvo suprasti savo mintis, tačiau buvau nusiteikusi maloniai. Antradienio rytą atsikėliau anksčiau už visus ir nusipraususi nusliūkinau virtuvėn. Ten radau mamą.

-          Labas rytas, – sumurmėjau.

-          Labas, Julija. Kaip miegojai? Ko taip anksti atsikėlei?

-          Ai, net nežinau, tiesiog per dienas tiek ilsimės, kad nebėra reikalo miegot dvylika valandų.

Užsipyliau kavos ir išsitraukiau iš šaldytuvo jogurto indelį. Mama maloniai šypsodamasi vartė kažkokį pasenusį žurnalą. Jai patiko sužinoti poros savaičių senumo gandus, taip ji galėjo vaidinti, jog nesidomi paskalomis.

-          O kaip tu, dukrele? Kaip nuotaika? – staiga paklausė.

-          Gerai. Gerai, – nebuvau tikra, ką jai pasakoti ir ko – ne. Ar apsimoka iškloti apie simpatiją, kuri neturėjo nei pagrindo, nei ateities? Tačiau mama, atrodo, buvo akylesnė, nei vaidino esanti.

-          Kaip sutariat su berniukais? Pastebėjau, kad dažnai žvilgčioji į Kostą. Ir visiškai nesmerkiu. Jis labai dailus. Gal kiek… Kresnokas.

-          Mama.

-          Na va, jis, regis, tau patinka, – nusišypsojo ji, – ar ne?

-          Nežinau, – atsakiau, stengdamasi būti kuo nuoširdesnė, – kažkaip… Porą kartų pakalbėjom ir pajutau simpatiją… Ko gero. Nesu tikra. Tiesiog…

-           Puiku, kad jauti jam šiltus jausmus. Esu tikra, kad Kostas tau taip  pat neabejingas. O ir nėra, kur skubėt – turi dar visą vasarą, juk berniukų tėvai davė pakankamai pinigų, kad jie galėtų čia praleisti porą mėnesių.

-          Aš… Ačiū, mama. Tikrai dabar dar nežinau, ką jaučiu. Tiesiog pasistenk apie tai negalvoti, man kažkaip nesmagu, kad kažkas permato mane kiaurai.

-          Aš tavo mama, Julija. Man gali sakyti viską. Bet jei tau taip geriau, vaidinsiu, kad nieko nevyksta, – nusišypsojo ji.

Tą dieną vėl nusprendėme traukti prie upės, bet šįkart  į didžiąją salą. Ketinom praleisti ten dalį nakties. Nenakvoti, bet susikurti laužą, pasikepti dešrelių ir palošti kortomis. Susikrovėm į kuprines krūvą maisto, neperšlampamus apsiaustus, rankšluosčius, maudymosi kostiumėlius ir išsiruošėm į kelią.

Prie upės prigrūdom kuprines malkų ir šakų laužui, persirengėm ir sulipom į ledinį vandenį. Oda pašiurpo ir aš žioptelėjau įtraukdama gaivaus oro. Žengusi žingsnį pajutau, kaip kažkas aštraus pervėrė koją. Ko gero, akmuo ar stiklo šukė. Iš skausmo klyktelėjau ir suklupau vandenyje. Prieš panirdama išvydau išsigandusius draugų veidus.

-          Jule !

Po to mane apgaubė žalia tamsa. Yriausi kojomis ir rankomis, kad iškilčiau į paviršių.  Plaučiuose dar buvo šiek tiek deguonies, tačiau man tučtuojau reikėjo įkvėpti. Galva ėmė svaigti. Jaučiau, kaip srovė neša mano kūną. Staiga kažkas skaudžiai čiupo už riešo ir patempė į viršų. Pajutau kelias poras rankų traukiant mane už liemens ir pažastų. Suvokiau, kad mano galva išniro iš žalių upės gniaužtų. Skausmingai iškvėpiau plaučiuose susitelkusį deginantį anglies dioksidą ir vandenį. Ir įkvėpiau gaivaus vėsaus oro. Dar niekad nebuvo taip gera kvėpuoti.

-          Jule? Julyte, ar girdi mane? – išsigandęs Erikas ragino mane atsiliepti. Atsimerkiau ir pamačiau, jog mes jau didžiojoje saloje.

-          Taip, – sumurmėjau. – man viskas… gerai.

Trys draugai klūpėjo prie manęs susirūpinusiais veidais.

-          Aišku, kad tau ne viskas gerai. Reikia eiti namo, tučtuojau, – subarė kiek aprimęs Erikas.

-          Ne, duok jai pailsėti, ką, negi vėl liepsim plaukt per tą nelemtą upę? – Kostas buvo kaip reikiant nusigandęs ir piktas. Buvau jam dėkinga, kad užstojo mane, nes dabar tikrai mažiausiai norėjosi lipti į  ledinį vandenį ir plaukti atgal. Kostas patiesė man ant žolytės rankšluostį ir aš ant jo atsisėdau. Jie prašė manęs prigulti, bet aš nesutikau, norėjau suvokti padėtį , be to, buvau jau visiškai atsitokėjus po „avarijos“. Ėmiau jaustis nesmagiai dėl to, kad visi mane gelbėjo, dėl to, kad buvau tokia nerangi, jog užsiroviau ant kvailo aštraus akmens. Pažiūrėjau į pėdą. Žaizda net nebuvo didelė. Dabar niekaip negalėjau suprasti, kaip taip apsikvailinau.

-          Jūs eikit geriau užkurti laužą, – pasiūliau, – man viskas gerai.

Brolis įtariai kurį laiką tyrė mano veidą, tačiau netrukus susirūpino laužu. Mums pasisekė, kad Gabrieliui pavyko išsaugoti sausas malkas ir porą laikraščių bei žiebtuvėlį nesušlapusius, tad laužas greitai įsidegė. Temo. Sėdėjau ant savo rankšluosčio, netekusi amo, lyg maišu daužta.

Salos ilgis buvo maždaug dešimt metrų, o plotis vos trys metrai. Ji buvo panaši į didžiulę miegančią gyvatę. Aš sėdėjau už kelių žingsnių nuo kranto ir mane nuo draugų skyrė geri penki metrai. Kuriam laikui užsimerkiau, o atsimerkusi pamačiau, kad sulaukiau kompanijos.

-          Na, kaip tu laikaisi? – ramiu balsu paklausė Kostas.

-          Oi. Kaip gėda, – sumurmėjau aš. – Dieve, tokios nevykėlės dar paieškot reikėtų.

Kostas prisėdo ant rankšluosčio ir nusijuokė.

-          Tu tikrai ne nevykėlė, o kaip tik šaunuolė, kad nepuolei į isteriją. Kiekvienam gali pasitaikyti užlipti ant nelemto akmens ir panirti, tačiau toli gražu ne kiekviena panelė iš vandens išlipa ori ir nepuola savęs gailėtis.

-          Na… Tu teisus, – pripažinau kiek pralinksmėjusi.  Atsisukau  į jį ir jis vėl nusišypsojo.

-          Tu puiki ir graži, – tarė lyg tarp kitko. Džiaugiausi, kad tamsu, nes veidą vėl išmušė raudonis.

-          Tu… Irgi pui-kus, – suglumus atsakiau, – ir ačiū, kad gelbėjai.

-          Prašom, panele, – nusijuokė Kostas ir paplekšnojo per petį, – Dieve, tu gi dar šlapia, Jule. Greitai persirenk. Imk dar vieną rankšluostį. Kur tavo drabužiai? Kuprinėj?

Parodžiau savo kuprinę, tačiau joje viskas buvo kiaurai šlapia.

-          Velnias, – palingavau galvą, – kai nesiseka, tai nesiseka.

-          Pala, tuoj ką nors sugalvosim.

Kostas atėmė iš Eriko marškinius ir davė man apsirengti. Apsivilkau brolio marškinius ir iš po jų išsitraukiau šlapią maudymosi kostiumėlio viršutinę dalį.

-          Gerai atrodai, – nusijuokė Gabrius,

-          Aha, – pritarė Kostas.

Pasijutau panašiai kaip ankstesnių vasarų metu. Jie šaipėsi iš manęs, visi juokėmės ir aš pralinksmėjau.

Po to kepėm dešreles, žaidėm kortomis ir kalbėjom. Ir buvo gera, nepaisant nelaimingo atsitikimo upėje. Leidau sau žiūrėti į Kostą,  neneigiau savo simpatijos jam ir mačiau, kad jam tai patinka. Jis šypsojosi ir žiūrėjo man į akis. Ir aš buvau laiminga.

8.

Mūsų draugystei nereikėjo jokios apibrėžtos pradžios. Aš nuolat jaučiau jo žvilgsnį, lydintį mane, mes vienas kitam šypsojomės ir juokėmės iš vienas kito pokštų. Praėjus savaitei nuo iškylos upėje, Kostas mane pakvietė pasivaikščioti dviese.

-          Čia… Kaip pasimatymas? – nusijuokiau aš.

-          Taip. Taip, – atsakė Kostas. Padarė pauzę, ilgai žvelgė man į akis ir vėl tarė:

-          Taip, Blondine.

Ir mes išėjom į žvyruotą kelią. Kurį laiką tylėjom, tada Kostas tarė:

-          Žinai, ir nekeista.

-          Kas. Nekeista?

-          Nekeista, kad tu man pa-tinki, o aš tau… – jo balsas skambėjo ne itin tvirtai. – Mes pilnamečiai, po velnių, mums reikia išnaudoti… Vasaros privalumus.

Nusijuokiau ir sustojau. Atsisukau į jį ir pažvelgiau į akis.

-          Kaip tik taip, – atsakiau ryžtingai.

-          Kaip tik taip, – patvirtino Kostas ir švelniai, be galo švelniai mane pabučiavo. O aš jį pabučiavau atgal. Bučinys buvo trumpas, bet nutvilkė kaip elektra. Per nugarą nubėgo šiurpuliukas, pilve pabudo snaudžiantys drugeliai. Truputį pasistiebiau ir švelniai suėmiau jo skruostus rankomis. Pajutau jo delnus ant savo liemens. Kiek atitraukiau lūpas nuo jo ir atlošiau galvą.

-          Gerai, – sušnibždėjau, – reikia išnaudoti šią vasarą, tu teisus.

-          Taip.

Ir jis vėl mane pabučiavo. Grįžome namo, pavalgėm vakarienę. Valgant mūsų kojos švelniai lietėsi ir mane nuo to krėtė malonus šiurpas.

Po vakarienės visi užlipom į palėpę ir užvirė karšta diskusija apie dabartinio ir senojo kino skirtumus. Sėdėjau ant lovos, Erikas išsidrėbęs ant kitos, jam prie kojų ant kilimo – Gabrius, o Kostas atsisėdo šalia manęs. Buvo keista,  kad dar prieš valandą mes bučiavomės, o niekas to nežino. Keista, kad dabar sėdim šalia vienas kito ir plepam apie Čapliną. Lyg nieko tarp mūsų nebūtų, o vis dėlto buvo. Ir aš jaučiau tą keistą ryšį, siejantį mus, nematomai, tačiau tvirtai.

-          Na, negalima sakyt, kad šiuolaikiniai filmai kuo nors blogesni už senus, – ginčijosi Gabrius. – pavyzdžiui… Haris Poteris. Kuo jis blogas?

Visi prunkštelėjom.

-          Ne, aš rimtai. Kuo Haris Poteris blogesnis už… Nežinau, už seno pastatymo Drakulą?

-          Juokingas palyginimas, – atitariau aš, – negalima gretinti klasikos su popsu. Pati Hario Poterio knyga jau buvo nieko verta…

Mane pertraukė susimąstęs Erikas:

-          Žinai, Jule, kuri man Hario Poterio vieta atrodo labai realistiška? Ir kuriai aš labai pritariu? Ta vieta šeštoj knygoj, kur Ronis širsta ant Hario, kam tas vilioja jo seserį. Manau, joks draugas bičiuliui iš panosės nebandytų pavogti sesers. Argi aš ne teisus? Kostai?

Nuotaika kambaryje šiek tiek pasikeitė. Visi supratom, kur linksta Erikas. Jam, ko gero, nepatiko, kad ėjau su Kostu pasivaikščioti. Kad numalšinčiau kvailą įtampą, tariau:

-          Žinai, gal tu ir teisus. Gal magų pasaulyje tai ir buvo kiek neetiška. Gerai, kad gyvenam XXI amžiuje, kai tokiom nesąmonėm niekas nebesivadovauja.

Mano žodžiai nuskambėjo taip svariai, kad Erikas nieko nebesakė. Tik atsidusęs nužvelgė mane su Kostu. Supratau, kad šitam konfliktui dar tikrai ateis laikas.

Apie pusę pirmos nakties išsiskirstėm po kambarius. Nuėjau į vonią išsivalyti dantų, o po to nusileidau į virtuvę atsigerti. Atsisėdau ant taburetės, kojas užsikėliau ant kitos. Vilkėjau trumpus naktinukus, plaukus jau buvau išsileidusi. Kažkodėl, kaip ir tikėjausi, laiptais nusileido Kostas.

-          Labas, gražuole.

-          Labas, – atsakiau, nesikeldama nuo kėdės. Jis prisėdo ant kitos. Vilkėjo havajietiškus šortus ir futbolo marškinėlius. Ištiesė ranką ir negrabiai nubraukė man nuo veido plaukus.

-          Gražūs plaukai. Dažniau paleisk.

-          Gerai, – nusišypsojau, – o ko čia atsivilkai? Jau nebegalima ramiai vandens atsigert?

Abu nusijuokėm. Kad jūs žinotumėt, kaip man buvo keista. Viskas vyko taip greitai. Bet juk šiais laikais taip jau būna. Jis pasilenkė, atsirėmė rankomis į mano kėdės šonus. Jo veidas buvo taip arti manojo, kad galėjau jausti kvėpavimą. Jis pabučiavo mane į lūpas, tada į nosį, skruostą ir akis. Užsimerkusi šypsojausi ir nenutuokiau, ką daryti. Padėjau rankas jam ant kaklo ir, regis, tai buvo nebloga mintis. Kostas atsiduso ir pabučiavo mane į lūpas, šį kartą kiek stipriau. Atšlijau. Nenorėjau nieko skubinti. Mes buvome mano virtuvėje. Aš jam tai priminiau ir  jis nusišypsojo. Atsilošė grįždamas į ankstesnę padėtį ir prašneko:

-          Aš turėjau merginų. Jau nuo vaikystės vis su kuo nors draugaudavau. Ir vis nesėkmingai. Turiu omeny, nebūtinai būdavau įskaudintas, tačiau draugystės vis kaip nors pasibaigdavo neištempus nė kelių mėnesių. Kitaip man tiesiog neišeidavo. Bet šį kartą… Viskas kažkaip kitaip, Blondine. Prie tavęs aš jaučiuosi taip patogiai. Niekuo nereikia apsimetinėt. Gal dėl to, kad mes pažįstami jau kokių… Šimtą metų?

-          Gal. Gal ir taip, – nusijuokiau.

-          Kad ir kaip būtų, tikiuosi, mes čia… Rimtai? Nes aš tai visai rimtai.

-          Taip, Kostai, aš irgi rimtai, – žiūrėjau į jį ir jaučiausi kaip padebesiuose. Negi viskas taip paprasta? Jokių fanfarų, jokių žirgų. Tiesiog mes du čia, virtuvėje. Ir magiški žodžiai. Ir kažkodėl visiškai juo tikėjau. Tikėjau, kad jis nemeluoja, kad makaronų nekabina. Kad viskas taip dieviškai rimtai.

Voi prezenta o parte dintre lansările de carte, inclusiv cele care mi-au strârnit interesul, ce se vor succeda pe parcursul acestui eveniment.

Miercuri 25 noiembrie

ora 17.00: La standul editurii Cartea Românească va fi lansarea romanului Fugi din viata ţa, revoltătoare şi slută, în cartea mea, de Daniel Bănulescu Prezintă: Carmen Muşat, Bianca Burţa-Cernat, Paul Cernat

ora 18.00-20.00:  La invitația editurii Polirom, o şedinţa de autografe Salman Rushdie

Prezintă: Oana Boca

Locaţie: Stand automobile Dacia din cadrul Romexpo

Joi 26 noiembrie

ora 16.00 La standul editurii Humanitas:
Volume câştigătoare ale concursului de debut literar UniCredit, ediţia a II-a , 2009
Cântecul geamănului de Gabriela Toma
Soarele răsare din televizor de Carmen Dominte
Apocalipsa după Vaslui de Dorin Cozan
Participă: Mircea Vasilescu, Paul Cernat, Gabriela Toma, Carmen Dominte, Dorin Cozan, Cristina Guseth, Gabriela Maaz

ora 17.00: La standul editurii Polirom va fi lansarea volumului Despre doliu. Un an din viaţa lui Leon W., de Mircea Mihăieş

Prezintă: Cristian Teodorescu, Ioan T. Morar, Adrian Serban

ora 18.oo : La Standul Editurii Vinea: 44 – Pavilionul 17, va avea loc lansarea volumului de poezie intitulat “Sentic“. al lui Florin Caragiu.

Vineri 27 noiembrie

ora 15.00: La standul editurii Polirom va fi lansarea volumului Profeţii despre prezent. Elogiul morţii, de Nicolae Breban

Prezintă: Alex Ştefănescu, Eugen Simion, Daniel Cristea-Enache

ora 16.00 La standul Humanitas, lansarea volumului Poveşti impertinente şi apocrife de Andrei Cornea
Participă: Ioana Pârvulescu, Andrei Cornea, Gabriel Liiceanu

ora 16.30: La standul editurii Cartea Românească lansarea romanului Regele cu pene, Constantin Ciucă

Prezintă: Radu Aldulescu, Cosmin Ciotloş

ora 17.30: La standul Humanitas se va lansa cartea  Non-sensul giratoriu şi alte non-sensuri de ieri şi de azi de Matei Pleşu
Participă: Matei Pleşu, Gabriel Liiceanu, Radu Paraschivescu, Lidia Bodea

La standul Polirom, lansarea volumului L-am urît pe Ceauşescu. Ani, oameni, disidenţă, de Gabriel Andreescu

Prezintă: Ovidiu Şimonca, Mihnea Berindei, Adrian Şerban

ora 18.00: La standul Polirom, lansarea volumului Inamici publici, de Michel Houellebecq, Bernard-Henry Lévy

Prezintă: Vasile Ernu, Daniel Nicolescu

Sămbătă 28 noiembrie

ora 12.30: La standul Polirom, lansarea volumului Ultimii eretici ai Imperiului, Vasile Ernu

Prezintă: Eugen Negrici, Florin Iaru, Andrei Gheoghe

ora 13.13 : La standul Editurii EIKON, standul 23, parter, (Pavilionul Central ROMEXPO), Gelu Vlașin vă invită la lansarea cărților  Don Quijote Rătăcitorul, Ed. Eikon, Cluj (eseuri, jurnal) si Omul decor, Ed. Brumar, Timișoara (antologie de poezie). Invitați: Paul Cernat, Cosmin Ciotloș si Claudiu Komartin.

ora 15.00: La standul editurii Cartea Românească  o interesantă lansare: Elena Vlădăreanu, Spaţiu privat. Cu 33 de ilustraţii de Dan Perjovschi

ora 15.30:La standul editurii Humanitas se va lansa  volumul Încă de pe atunci vulpea era vânătorul de Herta Müller
Participă: Oana Pellea, Simona Kessler, Emil Hurezeanu, Alexandru Şahighian, Denisa Comănescu

ora 16.00: Tot la Humanitas, va fi la lansarea cărții Creştetul gheţarului de Constanța Buzea
Participă: Constanţa Buzea, Ioana Pârvulescu, Lidia Bodea

ora 18.00: La standul editurii Cartea Românescă va fi lansarea romanului Medgidia, oraşul de apoi, Cristian Teodorescu Prezintă: Carmen Muşat, Paul Cernat, Cosmin Ciotloş, Daniel Cristea-Enache

Duminică 29 noiembrie

ora 11.30: La standul Humanitas, va fi lansarea volumului Povestiri despre om de Constantin Noica
Participă: Vladimir Tismăneanu, Sorin Lavric

Da bi dosegla rob v svetu molka, odpotovala je skupaj s svojimi besedami mimo vseh strani neba. Kdo bi jo razumel, ako se vrne?

Ovedel sem se, da je ne bo nazaj. Nasmehnil sem se, da me ne bi ganilo. Si je zapomnila ostro lepoto mojih zob?

Vsak konec sveta se mora nahajati v puščavi. Tako se dogaja že od nekdaj, o tem pravijo besede najstarejših pravljic druga drugi na porumeneli preperelosti listov, saj njih samih nihče več nikomur ne pripoveduje. Tako se pač dogodi, da potihne še zadnji oslabeli glas gluhega pripovedovalca, ko naposled ugleda, da ni več nikogar, ki bi želel prisluhniti zvenu njegove misli.

Vedno se mi je zdela nekam odmaknjena. Nerodovitna.

Pot do puščave je edina dolga in utrujajoča steza, po kateri lahko človek stopa, ne da bi se postaral. Kajti nje dolžina je varljiva; žeja ga, še preden resnično dospe do prvega drobca peska.

Tam, kamor se je namenila, ji gotovo ne bo všeč. Spomnim se, da mi je nekoč omenila, da slabo prenaša vročino. Pa tudi sicer sem opazil, da je hladna. V njenih očeh nikdar ni plamena, pravzaprav v nji ni nikakršnega ognja, kjerkoli sem ga iskal. Samo poblisne se včasih iz njenega pogleda, in še to je le bežno iskrenje, iz katerega nič ne more zagoreti, kot sproti gašeno je in zahteva prave besede.

Med mnogost peščenosti se ujame, ko začuti svojo edinstvenost, potem more čakati na kačo, ki ponuja pomoč iz osame. Pa je vendar ne opazi, dokler mu sama ne da vedeti, da ga je zapazila. Njen dotik je gibek, ko oplazi gleženj, a vendar se nekoliko zatika ob lepkost kože.

Gotovo se bo izgubila. Ne znajde se v poplavah časa in prostorja. Zmedena je, pravzaprav. Vedno je hotela, da jo vodim. Zdaj me ni več, ker me je pustila za seboj. Nima me več, saj ne pojdem za njo.

Ona več ne ve, ali je človek, vedno več pozablja. Le sebe nosi s seboj.

»Moraš mi povedati, česa si želiš,« ji pravi kača.

Veter hoče, misli, da ob njem hitreje teče s časom. Prehitra je v mislih, zato se čuti počasno v telesu. In vedno zahteva od vsakogar prav tisto, česar ji nikdar ne bi mogel dati. Ničesar ne reče, dovolj je močna njena misel sama. Vrnil sem ji dotik, čeprav je nisem imel namena užaliti. Rekel sem ji, da gibanje je veter, nisem je izpustil.

»Rada bi odšla. Veter tu pogrešam,« zavzdihne v odgovor.

Tako brezizrazni so obrazi plazilcev, in vendar je opazno, kadar se ti sredi puščave muza kača.

»Mar vode ne pogrešaš?«

Hočem jo, a tako je spolzka! Izmuzne se med prsti, dotik se je ne oprime, v svojo muhasto strugo ponika, izginja. Strmim za njo, ker je ne poskušam zadržati. Le pogum pogleda mi še ostane.

»Lahko odidem s tabo?« odvrne.

»Čakala boš. Lahko počakaš name. Zdajle še nisem lačna. Sicer pa slišala sem, govori se v teh krajih, da nekoč prišel je sem majhen deček rumenih las, na vrveh prinesle so ga ptice. Zdaj je najbrž že kaj zrasel. Čeprav ne vem, ali še kdaj pride. Morda. In potem bi lahko odšla skupaj, če bi hotela.«

Vedno jo vidim, spred oči mi ne bo izginila nikoli, saj si jih ne upam več zapreti. Nehal sem spati, od čuječnosti se utegnem utruditi, a ni mi mar. Se bo kdaj ozrla po meni?

»Ne vem, kaj mi je storiti. A tega dečka bi rada videla.«

»Torej mora priti.«

V pesku leži, skoraj negibna ter čaka. Nanj. Tudi njena koža je postala podobna pesku, slična mu v svoji sipkosti, vendar je prepričana, da jo bo našel. Nekoliko je ovenela, a v nji se skriva še nekaj vlažnosti, da se ne more še docela presušiti, da ga še more sprejeti. Vedno bolj porozna postaja v svojem pričakovanju. Se boji?

»Morda bo tu in ti ga ne boš videla. Ah, ne glej! Pazi. Čuti.«

Prisežem, nisem še bil spustil vek v času svojega opazovanja, da bi jih zatisnil. Kljub temu nisem videl gibanja njegovega prihoda; kot bi mogel dospeti brez poti, brez ceste, brez premika – pojaviti se. Brez peruti, ob njem nobene ptice. Drugačen je bil, kot si ga je predstavljala. Ničemur ni bil podoben. Mislila je, da mora biti še vedno otrok, da mora otrok ostati, ker ga ni videla odraščati. Zato ni opazila njegove višine, sama sebi se je zdela zdaj majhna in drobna. Dovolj so ji bili žitno rumeni lasje, v katerih se je hotela izgubiti, neskončno polje dokaza.

»Daj … Pojdiva.« je zašepetala.

Sklonil se je tedaj nadnjo, ubiti sem ga hotel, ko sem opazoval kako si jo jemlje. Govoril sem in nisem mogel prenehati. Mislim, da sem kričal, jakosti se nisem zavedal. Votlo je donela pod njegovimi dotiki. Penetracija v luknjičavost jaza. Izginil je. Gmota. Izginila je.

»Zdaj sem lačna,« je zavzdihnila kača, se ozrla proti zvoku. Bila je hitrejša od pričakovanja.

Gladke luske sem zaslišal, enakomerno drseče med peskom v zvoku elegance, še preden sem jih začutil. Potem sem vedel – izginil bom.

»Pozdravljen.«

ma urasti?
problema ta
crezi ca-i mai bun?
nu-mi ajunge nici pana la glezne…
ma iubesti?
pacat… eu pe tine da
te-am amagit?
scuze… n-a fost cu intentie
te-am insultat?
foarte bine… meritai
te-am jignit?
iarta-ma, sigur nu am vrut
ma invidiezi?
incearca sa fi mai buna daca poti
ce fac cu viatza mea?
te intereseaza?
ai zis ce-ai vrut?
o sa si asculti ce nu vrei
ca sa te multumec?
n-o sa ma schimb niciodata
rau?
ce e aia?
ti-am zis ca te iubesc?
am fost sincer
copilaros?
da… si asa o sa raman
vrei sa-mi fi prietena?
demonstreaza ca meriti
te urasc?
as putea dar nu vreau
fals?
niciodata
te deranjez?
asta e
te iubesc?
stii lafel de bine ca mine.

Duminică 22 noiembrie, Institutul Blecher vă invită la a VII-a ediție a întâlnirilor cu literatura contemporană. Ne vor  familiariza cu creațiile lor poeții Stoian G. Bogdan și Mugur Grosu, care de această dată au promis că ne vor lectura ultimele lor texte de  proză. Asta se va întâmpla în Dharma Bar (pe Blănari vis-a-vis de Club A) de la ora 14,30.