Pasirodo, ne tik mano kaimynai yra bais talentingi skelbimų ir paskelbimų mylėtojai. Šio žanro atstovų sutikom ir svetur.  Enjoy

Mano kaimynai yra nuostabūs. Nes jiems labai patinka su pasauliu bendrauti skelbimais. Siūlau ir jums pasidžiaugti jų išmone, fantazija ir socialine atsakomybe.

saugom savo auto nuo piktų gyventojų…

šiukšles nešam už kiemo ribų

nuoru(!)kų nemėtom

vagys ir narkomanai aplink – watch out! (šis skelbimas paaiškina, kodėl pirmą savaitę po atsikraustymo su manim nieks nesisveikino)

nr. 112 – nemokamas. jeigu ką

Na štai, neatėjo ir naujieji, o vienas iš mano 2007 m. kalėdinio wishlist’o punktų pagaliau atsidūrė pas mane. Dark blue Fatboy. Many thanks Artui, bo nerealiai patogus baldas.

Turėčiau daugiau fantikų, probably dar vieną kitą Fatboy’jų nusipirkčiau. Highly recommended stuff.

Vakar su besočiu žvėriuku (kuris buvo visai nevalgus, deja) vakarieniavom Zoe’s. Šįkart vietoj savo usual kiaulienos sprandinės šmoto kažkodėl užsisakiau jautienos kepsnį iš kokio tai ypatingųjų patiekalų sąrašo. Ir ką gi – gavau kokią tais kortelę, kurios numeris 7 000.

Vėliau tik padavėja paaiškino, kad tai didžiai lucky seven, bo kas šimtasis užsisakęs ypatingą patiekalą gauna jį for free, o kas tūkstantasis – ypatingą dovaną. Taigi sutaupiau bilekiek pinigų beigi gavau Zoe‘s jumper‘į (L dydžio kažkodėl, tad mano pilvas ten netelpa, reiks išsimušti ką nors didesnio).

Istorijos moralas toks – varykit valgyt į Zoe‘s, nes ten skanu, užsisakinėkit ypatingus patiekalus (o mes ten vėl nueisim po kurio laiko, galgi vėl ką pavyks laimėt ).

Vakar graveliai grojo tarsi kiek pasiklydę kažkur. Tamsta pradeda užknist, bet žmonės sako, kad vilniuj nelabai kur daugiau galima koncertuoti. Ne kas, reiškia

O Tomašas nustebino dukart. Pirmąkart – nepamiršo pažado, kad next time bus Lisa – ji ir buvo. Antrąkart – geras buvo rage against the world, ir gabalai, sugroti bisui su phu**in energija (atrodo, ne visai teigiama). Viskas baigės gitarų dalinimu publikai – bet, well, prieš atostogas juk reik ko nors atsikratyt. Pasirodo, kažkas lievai sugrojo – anyway, paskaitykit Tomašo įrašą (feel the rage?:). Iš esmės teisingai – kam daryt kažką, jei nedarai to gerai?

ps. Žiūriu jau vien tik apie muziką rašau reiks surimtėt. o orlova buvo teisi – ryt jau nebus vasaris

Vakar gražus vakaras gavosi. Orlova savo koncerte buvo visiškai orloviška. Ir, pagal žmonių kiekį l‘amour‘e, ji jau nebe kylanti žvaigždutė, o exploding mega star. Keistas jausmas – be kelių akivaizdžiai pažįstamų žmonių, dar buvo krūva kažkur kažkada turbūt sutiktų veidų. O piano klavišus maigančios mergaitės – kažkas tokio; gerai, kad šie subjektai sutinkami tik per klaidą, koncertuose. Po lost savaitėlės ypač gerai klausėsi daina apie mamutus

Naktinis mini uraganas buvo dieviškas. Buvau pasiilgęs lietaus; o siaučiantis vėjas – irgi puiku. Dar gražu – naktį rūkant žiūrėti į lašelius ant stiklo, kai priešais kaimynų languose dega šviesa.

 O šiandien į savo kolekciją gavau dar du butelius gero vyno. Vendetta – dovanotojui ‘atsikeršysiu‘ dovanodamas Glenfiddich Caoran Reserve, 12 yo. Smagu gi

Be kulinarinių malonumų, tomis vasario dienomis Romoje pritrenkė pavasario pojūtis. Saulė, nuo kurios markstaisi, prasegta striukė, žalia (beveik lietuviška) žolė su keliais baltais ar geltonais žiedeliais, medžiai žaliais lapais, žuvėdros (?) virš galvų, palmės tolumoje, temstant – alaus bokalas lauko kavinėje, ir, beveik visada aplink – krūvos relaksuojančių besišypsančių žmonių  

Bet tai turbūt savaime suprantama. Vienok, buvo ir keistesnių dalykų.

Yellow is the new green, bent jau pėsčiųjų perėjose. Žalia šviesa trunka kelias sekundes – ji kaip įspėjimas, kad tuoj tuoj užsidegs geltona, ir bus galima eiti per gatvę (savaime suprantama, galima tiesiog eiti per gatvę, kad ir kiek juostų joje).

Azijietės mergaičiukės (na tos, kur nesuprantamo amžiaus, kažkur tarp 16 ir 25) vaikšto grupelėmis po keturias – nei daugiau, nei mažiau. Ir tarp jų niekada nebūna berniukų – jų gal neišleidžia į užsienį, ar kaip?

Beje, taip ir nesupratau, kas didesni stileivos – vietiniai berniukai ar mergaitės. Panašu, kad berniukai. Mergaičių specializacija, atrodo, yra stilių įvairovė.

O šuo ir kariamas pripranta, kaip sakoma. Prie griuvėsių ir kitų architektūrinių grožybių pripratau maždaug taip – pirmą dieną viskas traukia akį, atrodo labai įspūdingai ir norisi daug fotkint, antrą – žavu, beveik įprasta, bet vis dar pastebi, o trečią – tai tik paprastos kraštovaizdžio detalės.

Pabaigai - nelabai įsivaizduoju, kas Romoje darosi vasarą. Žmonių ten ir taip beprotiškai daug, o pridėjus papildomas armijas turistų bei +30 ar +40 karštį, tampa panašu į pragarą. Go there only in low season.

Praeitą savaitgalį išsikomandiravome į Romą susipažinti su naujausiomis tendencijomis maisto ir gėrimų pasaulyje. Tad pradžioj apie kulinarinį ekspuodicijos aspektą, visa kita – vėliau (grįžtam prie tikrųjų blogo šaknų).

Ne paslaptis, kad Romoje, jei nesirenki, kur eini, galima užtaikyti ant prasčiausio aptarnavimo ir tragiškiausio maisto, kokį tik galima įsivaizduoti. Bendraminčiams nusprendus, teko apsilankyti keistoje vietoje, kur bandžiau įveikti pačius neskaniausius makaronus, kokius tik teko ragauti. Manau, net senosios „Draugystės“ virėjos padarytų geriau. Ir kainavo šis nemalonumas 10 eurų (tiesa, Romoje tai – įprasta apatinė riba bet kokiam rimtesniam patiekalui ).

Bet tai ir buvo vienintelis kelionės neigiamas kulinarinis experienc‘as.

Štai kavą užskaitom. Lietuvišku paprotimu ėmėm double espresso, tai po visos dienos lakstymo suveikė kaip incredible rocket boostas – lakstėm laimingi toliau. Highly recommended. Vietinis alus, ir tas buvo netgi visai neblogas.

O patarimas, kurį galiu duoti – bent kartą kitą „be against the tourist menu“ ir nueikit pasilepinti į kokią geresnę vietą. Tikrai verta.

Savo ramia kulinarine širdimi rekomenduoju šitą įstaigą. Turi vieną Michelin žvaigždutę, bet kadangi vieta šiek tiek ne turistinė, o vidus įrengtas paprastai, laikomas value for money – mokat tik už maistą.

Su 30-40 eurų sutilpsit į pagrindinį patiekalą ir vyno taurę (jei norit pilnos programos – kainuos kelis kartu daugiau). Bet, patikėkit, tie 30 eurų atneša daugiau pasitenkinimo ir malonių pojūčių nei 10 vizitų mc‘donaldse ar 30 lėkščių aukščiau aprašytų makaronų.

Enjoy, jei bus proga  (tik, be abejo, jei eisit vakare, rezervuokitės gerokai iš anksto; mes ėjom dieną, tai buvom vieninteliai klientai).

… bendravime su savo the one(s).

Criticism, defensiveness, contempt, and stonewalling.

(just a note to myself)

Atšalo. Prisnigo. Aš vis dar neturiu žieminių batų. Gerai, kad prasideda nuolaidos. Tai reiškia, kad aš beveik pasiruošęs nusipirkt žieminius batus. Nors, geriau pagalvojus, ar tikrai jų reik. Niu, bent dėl pavadinimo reik.

Neturiu nežieminės antklodės. Po šita, kurią turiu, net ir žiemą būna karšta.

Prie kitų daiktų neturėjimo labai greitai pripratau.

Iš pradžių man atrodė, kad būtinai turiu įsigyt cukrinę. Dabar taip nebeatrodo. Juk maišelis irgi talpykla.

Ir vyno skonis, geriant iš ne vyno taurių, nėra toks jau prastas. O vat degtinė, geriama iš vyno taurių, yra tikrai nekas. Atsiskleidžia visas tas subtilus spirito aromatas, ir tiesiai į nosį.

O štai keptuvę turiu. Vis dar blizga. Nesuprantu, kas man užplaukė ją nusipirkt. Na, neblogas eksponatas, tik naudos mažai.

Žinau, kad dar kažko neturiu. Bet jau nebepamenu ko.

Štai kokios problemos, o jūs dar klausiat, kada bus kitas įrašas?

Flashbackas iš job interview (tyrinėjama mergaitė dirba banke, btw).

Just in case kolega pasitikslina ar tokie dalykai kaip libor ir euribor yr girdėti.

Mergaitė nutaiso sure of herself veido išraišką ir sako – žinoma, viskas čia aišku.

Me prabunda, paklausia kuo skiriasi euribor nuo libor (tuo pat metu karštligiškai bandydamas prisimint, kuo jie iš tikrųjų skiriasi).

Mergaitė nutaiso ‘that is so easy’ veido išraišką ir pareiškia, kad euribor – palūkanos eurais, libor – palūkanos litais.

O vienok daba jaunimas labai iš kažkur pasisėmęs pasitikėjimo savo jėgomis ir žiniomis. Gal ir į gerą. Kita vertus, aš turbūt irgi per job interview aiškinu, kad all is easy

Dovanoti dovanas šiemet buvo smagu kaip niekad.

Turbūt pirmieji tokie metai, o gal tiesiog neatsimenu. Anksčiau kaip ir daugelis tiesiog burbėjau apie pilnas žmonių parduotuves, consumerismo triumfą prieš snieguotą kalėdų dvasią ir panašiai. 

Nežinau ką tai reiškia. Senstu? Turiu cash’o? Something’s wrong with my head? Ir ar tai reiškia, kad dabar ir gimtadienio party organizuoti bus nerealus smagumas? We’ll see.

Bet smagiausia buvo dovanoti tada, kai dar kiek per anksti tam buvo, o žmonės nesitikėjo dovanų. Kai kas net sugebėjo pasimesti (!?), padėti dovanas į šalį ir net jų nepažiūrejus pereiti prie žemiškesnių reikalų. Ar ne, Artai? Žodžiu, grynas smagumėlis.

ps. gauti dovanas irgi buvo smagu

Vakar Tamstoj buvo (ne)realus Gravel išstojimas. Turint omeny, kad tauta po švenčių buvo gerokai apslopus, tūsas buvo geras, priekinės eilės šokinėjo kaip reikalas. Koncertas buvo rock’ovas, beveik įsivaizduoju kokiam festivaly besitūsinančią gerokai didesnę minią. Palauksim vasaros.

Man vakar buvo Foreign policy diena (žmonės sako, kad šio kulinarinio blogo autorius plyšavo 2 šio gabalo eilutes iki paryčių), šiandie aišku irgi – dar dabar sukasi galvoj.

Tad viskas buvo puikiai, išskyrus tai, kad tauta pasigedo Lisos. Bet pažadą iš serijos next time – lyg ir išgavome (be smurto).

Jei nebuvote, kitąkart nueikite, turėtų patikt. Nors ir taip pažįstamų veidų buvo nemažai. Bet gal daugiau būtų dar geriau

Šią savaitę outlook’o filtras pradėjo kolegų email’us mesti tiesiai į spam’o folderį.

Gal ir gerai, pagalvojau, mažiau darbų (apie kuriuos žinau) bus šiuo šventiniu laikotarpiu.

Šiandien, vienok, nebejuokinga.

Išsiunčiau iš savo darbinio meilo į savo darbinį meilą laišką su info, kuri bus reikalinga šiom dienom. Ir ką? Pateko į spam’o folderį. Mddaaa. Gaunasi kad aš spammin’u pats save?

Beveik kulinarinis trumpas flashback’as iš 2007-ųjų: 

Sėdim gilią naktį casino, gurkšnojam Moet (šampanas tokis), raukomės ir užgerinėjam jį sultimis.  Degtinę dažniausiai geriu straight

Turbūt tai ultimate įrodymas, kad (kulinarine prasme) esu totalus provincialietis. Mane guodžia nebent tai, kad pajustei Moet irgi nepatinka, visus gaunamus darbe sugirdo kolegoms (ar bent jau taip sako; šiandie tuo jau abejoju).

Darbe turim naują kolegą.

Nustebino (pozityviąja prasme), nes tai dar vienas keistuolis, kuris temstant sveikindamasis gali pasakyti ‘labas rytas’ man belieka grįžti prie ‘jakshemaaash’.

Žmonėms jis palieka neišdildomą įspūdį, kiekvienam turbūt skirtingą.

Prieš kokius 7 metus jis nieko daugiau neveikė, kaip tik rašė apie Wittgenstein’ą. Kažkuriuo metu, kai mes, paprasti žmonės, planavomės savo ypatingai svarbias profesines ir akademines aukštumas, šitas jaunuolis išvarė į mūsų šauniąsias ginkluotąsias pajėgas ir pusę metų, o gal ir daugiau, po Marijampolės apylinkių miškus vaikė beveik plikai nuskustus vaikigalius su tikrais automatais.

Dabar gi jis taip užsispyrusiai daužo savo protingą galvą į storą, apsilupinėjusią ir cinišką lietuviškos internetinės prekybos sieną, kad kartais aš beveik patikiu, kad ta siena ims ir įskils.

Nes šis žmogus lanko jogą, tad tikėtina, jog galva dar ilgai atlaikys.

Taigi, voilà - Artūras su savo kaobanga.com.

Šitas projektas yra vienas iš retesnių šansų man turėti really rich draugą senatvėje, kuris maloniai ištiestų smilkstantį joint’ą, nupirktų double dozę soberano ar kokio kito gero šildančio marmalo, ir pastūmėtų arčiau manęs kokią knygą iš serijos “World gone crazy, vol. 18: the captain is out to lunch, and the morons have taken over your karma”. And that is important.

Dabar gi viskas vis greičiau sukasi apie dovanas ir kitus mielus dalykus. Neišimtis ir aš, šiandien užmečiau akį į kaobanga.com ir suradau kelis dalykus kurių noriu. Pabūsiu naive, ir apsimesiu, kad turiu realių šansų juos gauti.

Tad pagalvokit, pirkdami man dovanas ten, padarysit laimingus net du žmones. Kaip ir pirkdami dovanas kitiems ten Ir papildomas bonus’as – galbūt kiek įskelsite tą storą lietuvišką sieną

Taigis wishlist’as:

• Fatboy Original. Na gerai, šito nepirkit, bo jis nepigus ir aš jį jau užsisakęs, mano pageidaujamas dark blue egzempliorius voliojasi kažkur Taline ir tereikia jį iš ten parsiboginti.
• Šviesos maišeliai. Šito/šitų noriu šiaip, laaaabai gražiai atrodo  
• Pakabukas raktams. Reikalingas alui atidarinėti
• Vektorius.

p.s. especially Artui – ne ne, tai tikrai nėra payback for the entry at your blog.

p.s. kitiems – jei kada miške sutiksit mūsų gaują, beverdančią ant laužo makaronus su tushonke, tai Artūras bus tas žmogėnas, kuris laužo pakrašty desperatiškai bando pakaitinti konservuoto tuno dėžutę ir visaip ją varto dviem pagaliukais turbūt kad tolygiau įšiltų must-see vaizdelis.

It was a somewhat strange night.

Priešistorė buvo ilga, bet baigėm tuo kad pajustė išgelbėjo angelą (tikrąja to žodžio prasme) iš mojito naktų. Nusprendėm, kad racionaliausias jo panaudojimo būdas būtų vožtelti juo taksistui per galvą, jei jis veža jus ne ten kur jūs norite.

Paparazzi buvo gerai. Left impressed with the girls prie gretimo staliuko, kurios mergvakario proga non-stop pylė tekilą.

MK buvo negerai. Stupid me, when you don’t really wanna do something, just don’t do it.

Pokalbis iš vakar vakaro:

me says: tu tiki i dievą?

she says: aš manau, kad taip. 

matyt, kaip sakoma, you can never be sure.

dabar galvoju, kad gal man vienam toks atsakymas atrodo keistas

Vakar bekertant itin skanų kiaulienos kepsnį ir jau įprastai imant double torres 10 porcijas viena po kitos, į įprastai pilną užeigą įsivartė trys visai intelektualiai išrodančios merginos ir prisėdo netoli.

Gaujos lyderė šnekėjo tokiu prikimusiu ir gergždžiančiu balsu, kad jis net nebebuvo sexy. Gal per daug peršalus. Kitos dvi susižavėjusios klausė, šneka ėjo lyg apie kanibalizmą ir kitus įdomius dalykus.

Mielo mergaitiško pašnekesio high point buvo pasiektas gaujos lyderei garsiai pareiškus (tiesa, prabėgus nemažam laiko tarpui ir nubėgus kažkiek alkoholio) - ‘norėčiau, kad mane išprievartautų’.

Daugiau nebeklausiau.

Šįryt tame kontekste ir galvoju (and no offense meant) – tai, kad su mumis nebuvo Juliaus, yra gerai ar blogai?