Bažnytininkų mafija šiandieną atkreipė dėmesį vėl. Vilniuje, Žolyno gatvėje įmontavo kažkokioje tai poliklinikoje plastikinį langą, užvadintą „Gyvybės langeliu“. Vaikui, atskiriamam nuo motinos dėl nepakenčiamų katalikų bažnyčios sukurtos kapitalizmo santvarkos gyvenimo sąlygų, šis langas galėtų reikšti vieną – lėtą ir skausmingą mirtį. Tačiau ir čia mafijozinė apgavikų struktūra, preikiaujanti oro pilimis ir karalystėmis, nepraleidžia gauti pasitenkinimą: „išgelbėti gyvybę“. Kodėl jie nesidulkina ir nestato mergoms vaikų, jei jau taip? Juk finansinės sąlygos leidžia ir sveikatos nusiskundimų neturi. Kodėl patys nedaro, bet moko daryti kitus? Matai, jie sugalvojo, kad jiems yra uždrausta. O uždraudė niekas kitas, bet patys. Įsivaizduojat, jie uždraudė sau daryti vaikus dėl galas žino kokių priežasčių, tačiau atkakliai lenda mokinti kitus, kaip tai daryti. Vienas jų krikštatėvis popiežiu vadinamas, vienoje iš savo enciklikų, vadinamojoje „Humana Vitae“ (nieko bendro neturi su dėvėtų drabužių mafija) rašo: „Nuodemingas yra bet koks lytinis aktas arba jo preliudija, neturintys tikslo pradėti naują gyvybę“. Taigi, dulkintis yra negalima, nes tai ką pasakė popiežius yra nuo dievo, o kas nepaklus – tas jau baustinas, smerktinas, Viduramžiais, kažkur buvo minima, kad R. Doveikos tipo mafijozai, buvo išleidę instrukcijas pasauliečiams, pagal kurias lytinių aktų metu buvo rekomenduojama dėvėti ilgas marškas su pailgomis išpjovomis tarpukojo srityje, idant sumažinti kūnišką geidulingumą lytinių aktų metu. Čia ne juokas.

O dabar didysis masturbavimo propaguotojas Ričardas Doveika, iškilmingai prisiekė, kad: „šis „gyvybės langelis“ esą turėtų apsaugoti nuo spekuliacijų, kad geriau yra kontraceptinis gyvenimas ar abortai.“ Dar geriau, anot, mafijozo Ričardo Doveikos, būtų masturbuotis. Nes vaikų pradėjimas neturint santuokos sakramento taip pat yra nuodemė. Dročinimas – tai geriausia apsauga nuo visų nelaimių, anot mafijos atstovo Ričardo Doveikos. Tik dročindami sukursime stiprią krikščionių valstybę su susidievinusių onanistų visuomene!

Ričardas Doveika. Dievas leidžia jam tiktai dročinti. Ričardas Doveika sako, kad tai - jo pašaukimas

Kontakto pradžia
Pirmoji kontakto fazė
Antroji kontakto fazė
Trečioji kontakto fazė
Ketvirtoji fazė
Išsilaisvinimo fazė

Okultizmas – XIX a. fenomenas, pritaikytas sekuliarizuotai visuomenei ir jos požiūriams į pasaulį; tokį, koks jis turi būti mago ar šamano akimis – aiškus, paprastas, tinkamas naudojimui.
XX-XXI a. okultizmas pratęsia tą pačią XIX a. tradiciją, kuri nori matyti, liesti, pažinti betarpiškai; tai buržuazijos poreikis, ir tas poreikis, kokį ji užsakė religingumui, realizuojamas būtent okultistinėje versijoje. Buržuazijos išradimas buvo ir spiritizmas, ir Agni joga – viskas matyti, pranašystės pildosi, siela varo devynmyliais žingsniais. Šiandien šis užsakymas įvykdytas, ir juo naudojamasi sekuliarizuotoje vartotojiškoje visuomenėje, kur viešpatauja kapitalizmo nurodytos vertybės ir pragmatizmas. Okultizmas išties yra pragmatiškas. Kaip tai suprastina?
Dvasiniame kelyje pragmatiškumas reiškia empiriškai patikrinamą dalyką; žmogus, keliaujantis dvasinio tobulėjimo keliu, turi būti tuo tikras, žinoti laipsnį, į kurį jis pakilo, turėti „okultinius antpečius“, vietą dvasių ir dievų hierarchijoje. Viską jis turi tikrinti empiriškai, čiupinėti; jo tikėjimo organas nususęs. Okultistui reikia eksperimentiškai demonstruojamų stebuklų, žinojimo, kad jis teisingame kelyje (čia jis kliaujasi storomis knygomis bei autoritetais), ir įsitikinimo, kad tam tikroje dvasinio tobulėjimo kelio atkarpoje, čia pat už posūkio, jo laukia kontaktas, galimybė susitikti akis į akį su dvasiomis, nematomais bet mokančiais gilių tiesų Mokytojais, bet ir nematomų dvasių realizacijos. Jis turi matyti ir regėti tai, kas nematoma ir neregima; tokie sąlyčiai su antgamtiškumu jo pragmatiškam intelektui – organui, kuriuo jis tiki, liudija pasirinkto kelio tikrumą ir kelia dar didesnį entuziazmą.
Visa tai, kąs išvardinta, pokalbiai su dvasiom ir dievais, materializacijos ir apčiuopiamybės turi, sakykime, šamanai; jie iš to, kaip sakoma, kulto nedaro. Abiem prasmėm, jiems neateina į galvą tokiais dalykais puikiuotis ar iš dvasių materializacijos daryti išvadas, kad tai nepaprastos šamano dvasinės sėkmės liudijimas. Ne, tiesiog šamano darbas toks. O su galiomis, kuriomis jis dirba, jis tikrai neužmezga kultinio santykio, atvirkščiai, tai, kad visi šamano drabužiai ir kūnas nukabinėti amuletais, rodo, kad šamanas iš paskutiniųjų stengiasi apsisaugoti nuo pernelyg artimo kontakto su tomis dvasiomis. Kaip specialiu kostiumu ir karštį atremiančia kauke dirba metalurgas, stovintis priešais aukštakrosnę, taip apsaugine uniformą dėvi ir šamanas; abu jie gali pasakyti, kad valdo – vienas aukštas temperatūras, antrasis dvasias, bet pirmasis nenori lįsti į aukštakrosnės žiotis, antrasis kliūti į dvasių, kuriomis jis dirba su dviguba triguba apsaugine technika ir mundiruote, rankas ar letenas.
Okultistui įspūdį daro apčiuopiami fenomenai. Pasitvirtinusios ar pasitvirtinsiančios pranašystės, dvasių matymas, aurų matymas, o jei nematyti šiaip, plika akimi – tam yra aurų fotografijos. Jam reikia dokumentacijos ir fetišų, kuriuos jis gali apčiupinėti. Kontempliacija jam turi duoti „informacijos srautą“, kuriuo jis gali naudotis kasdienėje veikloje bei siekdamas karjeros, o auros ar būrimai iš Toro kortų kontroliuoti neapčiuopiamą ateitį. Jis turi matyti, girdėti, čiuopti; tada jis pripažįsta fenomeno realumą ir su džiaugsmu tą fenomeną įtraukia savo dvasinio tobulėjimo apyvarton. Buržuazinis mentalitetas čia plūsta per kraštus, tai, kas nematoma, atmetama, tai, kas išgirstama ar pamatoma, pripažįstama tiesiojo, gerojo, teisingojo kelio vėliavėlėmis.
Vienas elementariausių reiškinių – Balsai, kuriais giriasi ir didžiuojasi nauji pranašai, nusižiūrėję į Senąjį Testamentą; manoma, kad Balsas, realiai girdimas, yra dvasinio Mokytojo ar Dievybės balsas. Pagal jį toks žmogus gyvena ir leidžiasi jo vedamas. Visiškai „netikrindamas dvasių“. Šiuo atveju – balsų. Lauko tyrimais remdamasis, paanalizuosiu vieną iš pragmatizmo apraiškų – kontaktus su Balsais, kurie yra realūs, girdimi to konkretaus asmens, tai gali būti ir Balsas ir balsai, – priklausomai nuo okultisto sąmoningo ar nesąmoningo noro ar pasirinkimo. Vienu ar kitu metu jis apsisprendžia dėl skaičiaus, ir su balsais susitariama. Kalbėsiu ne apie Sokrato daimoną, balsą, kuris perspėja nesielgti taip ar anaip. Balsai, kuriuos čia kiek nusakysiu, siūlo elgtis taip, kaip jie rekomenduoja, iš pradžių labai švelniai, vėliau – primygtinai.
Kalbėsiu ne apie Veničkos Jerofejevo aprašytas alkoholinės psichozės sukeltas Balsų haliucinacijas; balsai, kuriuos girdi okultistai, nėra sukelti narkotikų ar alkoholio, retai jie pasigirsta kontempliacijos metu ar kaip atsakas į maldą. Omenyje turiu pirmuosius susitikimus su balsais. Juos išgirsta žmonės, neturintys ydų, besistengiantys gyventi pakankamai švarų ir higienišką fiziologinį ir psichologinį gyvenimą. Balsai ateina, kai pats žmogus susikuria įtempto ženklų laukimo atmosferą, ima mėgautis deja vu, prekognicija, mėgina išlįsti iš nuosavo fizinio kūno su astraliniu; ir pan. Vis dėlto dažniausias metodas prisišaukti balsus – tai pats nekalčiausias spiritistinis seansas. Jo metu, nesvarbu, kaip jis vyko, kokius rezultatus davė, net neigiamu, kontakto neužmezgimo atveju, vis vien tai jau yra spiritistinis seansas, kuriuo nusimušamas gaubtas, saugantis nuo tokių kontaktų, ir tai yra kvietimas. Kitas atvejis, labai dažnas – balsai pasigirsta vaikystėje. Be jokių pastangų ir norų, tiesiog berniukas ar mergaitė ima tuos balsus girdėti ir su jais kalbasi; dažniausiai abiejų lyčių vaikams tai lytinio brendimo metas, paauglystė.

Kontakto pradžia

Balsas pirmąsyk užkalbina tiesiog iš oro. Tai gali būti emociškai įtempta ir pakylėta akimirka, tarkim, ypatingoje vietoje, kartais kelionėje, kartais pirmą balso apsireiškimą lydi gražus peizažas, – šitaip balsas atsako į žmogaus emocinį pakylėtumą ir susisieja su teigiama ar įspūdinga pirmojo kontakto aplinka; vėliau jam tai bus priskiriama; tas peizažo, ar vietos, ar žmogaus pakylėtumas.
Balsas girdisi ne menamai, bet iš tikrųjų, jis nuskamba ore. Balsas pademonstruoja savo nusimanymą žmogui rūpinčiu klausimu, savo antgamtinį žinojimą, o taip pat, ir tai labai svarbu, jau nuo pirmojo kontakto duoda žmogui pojūtį, kad jis išrinktasis. Kad jis ypatingas, nes Balsas jį pasirinko. Šis pakylėtumas gali būti gana grubus ir tiesioginis, gali būti išreikštas apylankomis; primityvesniam asmeniui tiesiai šviesiai pasakoma, kad jis yra Išrinktasis ar panašiai; ne tokiam naiviam tai duodama suprasti, nuvokti pačiam. Pirmoje kontakto fazėje šis aukštinimas bus pratęstas, išrinktojo savimonė bus stiprinama.
Pirmasis kontaktas gali baigtis, net nespėjus užmegzti dialogo, antrojo balso vizito gali tekti laukti kelias dienas ar kelis metus, – tai „psichologinio apdirbimo“ metodas, kuriuo balsai naudojasi, nes žmogus – sąmoningai ar ne – ima laukti antrojo užkalbinimo. Ir jam užsimezgus apsidžiaugia, kad kontaktas atsinaujino, nors, suprantama, jam gali kilti abejonės dėl savo psichikos normalumo.

Pirmoji kontakto fazė

Pirmąją kontakto fazę apibūdinčiau kaip balso ir žmogaus medaus mėnesį. Balsas visų pirma visais būdais atmetinėja žmogaus įtarimus, kad jis kuoktelėjo, antra, kelia tą žmogų į padanges ir miglotai užsimena apie jo laukiančią ypatingą misiją.
Žmogus empirikas, suprantama, turi įsitikinti, kad balsas ne haliucinacija. Tad balsas jam pametėja prekognicijos malonumus, pasako, kas bus su juo artimiausiu metu, pasako, tarkim, kur guli pamesta moneta, ką jis sutiks už kampo ar kitą dieną, kaip jam seksis ir panašiai. Žmogus, ypač nesusigaudantis dvasiniuose dalykuose, ištyžta nuo malonumo, balsas irgi. Abu labu smaginasi, balsas, anksčiau vizitavęs kaip malonė, dabar lankosi kasdien, ir atsiliepia pašauktas, užkalbintas. Jis prisistato tuo, kuo žmogus panori; dėl to susitariama, pats žmogus atsargiai yra klausiamas, ką jis manąs apie balso prigimtį; balsas gali pasisakyti esąs angelu, Dievo siųstuoju, tiesiog antgamtiniu bičiuliu; kad nesukeltų įtarimų, pačiu Ponu Dievu jis prisistato retai, nes tai kelia per didelius įtarimus.
Tokie kontaktai ypač veikia žmones, neturinčius dvasinės patirties ir ypač – sekuliarioje visuomenėje paprasčiausiai nesusigaudančius apie dvasių skyrimo poreikį. Empirikas, technokratas ypač – su džiaugsmu priima tai, kad su juo šnekama, ir jis gali pagrįsti sau tikėjimo kelią, neprieštaraujantį eksperimentiniam žinojimui. Eksperimentu jis susiduria su antgamčiu, ir antgamtis eksperimentais įrodo jam, kad kontaktas realus, nes kontaktuojantis balsas žino tai, kas įmanoma žinoti tik laiką ir erdvę pranokstančiai esybei. Čia norėčiau pridurti Šv. Dykumų Antano aiškinimą apie demonų visažinystę, kuria jie puikuojasi. Antrame a. po Kr. gyvenęs didysis kovotojas su demonais pripažino, kad velnias žino ateitį, bet ne ta pačia prekognicija kaip Dievas ar dieviškos esybės, angelai. Demonas tiesiog žino labai daug, žino esamą dalykų padėtį ir santykius; jis gali pranešti apie ateitį, kombinuodamas savo plačias žinias apie šiuo metu subrendusias būsimų įvykių priežastis.
Tai – čia jau pridursiu nuo savęs – ir paaiškina, kodėl kontaktai būna nevienalyčiai. Dažnai balsas išpranašauja fundamentalų įvykį, kartais užsiima visiškomis smulkmenomis, bet kartais ima ir suklysta. Kodėl? Todėl, kad dabartinis priežasčių išsidėstymas jam puikiai žinomas, tačiau gali įsipainioti ir nelaukti faktoriai, ir to įvykio, kuris išpranašauja, gali neatsitikti. Tai yra, su balsų prognozėmis kaip su oro prognoze iki meteorologinių kosminių palydovų laikų – jos tikėtinos apytiksliai penkiasdešimt procentų. Tačiau pirmoje fazėje balsas pranašauja tik tai, ką išties žino, vėliau žmogui ėmus norėti daugiau, jis ir gaus daugiau žinių, tačiau pasipils prašovimai. Šiais merkantilizmo laikais balsų prašoma padėti išlošti loterijoje. Vis dėlto šią sritį valdo atsitiktinumai, kurie nepavaldūs demonams, ir balsas paprastai atsako, kad tai nesutinka su jo moraliniais principais ir su aukštu dvasiniu lygiu. Kitais atvejais pažadamas laimėjimas loterijoje, kai Balso ir žmogaus kontaktai pasidarys tampresni, arba kad tai bus duota už kokį nors mūsų kalbamo asmens poelgį ar tobulėjimo lygį. Balsas kiša žmogui empiriškai pasitvirtinančią informaciją, ir žmogus yra patenkintas, balsas žmogų aukština, žada, ir žmogus pasipučia. Suprantama, yra dėl ko. Ne su kiekvienu pliauškia angelai ir dvasiniai Šambalos
mokytojai.

Antroji kontakto fazė

Ji prasideda, kai žmogus neabejoja Balsu, kai kontaktai tampa narkotizuojančiu poreikiu. Balsas pasistengia žmogų išskirti, laiko jį pakylėtu, pažymėtu; žmogus gauna smulkias užduotis. Kur nors nueiti, tarkime, padėti gėlių ar ką visiškai nekalto; jis gali pasiūlyti ir žvakelę uždegti, ir pasėdėti su juo prie vyno taurės ir papliaukšti romantišką vakarą. Jis gali atsiųsti savo draugų, kurie jam pasakoja savo istorijas. Tie draugai gali būti viskas, kas nori – nuo Napoleono iki Editos Piaf. Dabar balsas ima aiškinti, kad reikalingi intensyvesni kontaktai, kurie palengvintų ir pagyvintų bendravimą. Jis gali pasiūlyti narkotikus. Dar daugiau – pasiųsti viziją, per kokius asmenis ir kur juos galima įgyti. Šiuo atveju žmogus galėsiąs lengviau atsiskirti nuo kūno ir bendrauti su juo „akis į akį“. Tolesnis kelias aiškus, veda į kriminalą arba suicidą.
Antras kelias irgi siejamas su intesyvesnio kontakto paieškomis. Balsas ima siųsti vizijas apie savo aplinką. Aplinka, tiesa, nėra rojus, tačiau ten yra savitos laisvės, gracijos, ir greičiau ją reiktų priskirti tarpinių dvasių pasauliui. Tos dvasios, paprastai turinčios savitai viliojančių bruožų, ima kviestis pas save. Siūloma laisva dvasinė būklė, kelionės laiku ir erdve. Į kai kurias tokias žmogus įtraukiamas. Pojūčiai ne visada būna labai jau teigiami, bet pats judėjimo ir matymo faktas žmogų sudomina; juolab, kad tai yra neabejotinai įspūdingiau nei žemėje. Žmogus, be Balso, įgyja daugiau pažįstamų ir bičiulių, kurie su juo kontaktuoja. Ką tai reiškia – iš tikrųjų, balsas perveda savo žmogų į atitinkamą kompaniją, ir jau perleidžia jos globai.
Trečias kelias, kuris siūlomas tada, kai balsas įsitikina visišku ir aklu žmogaus atsidavimu ir tuo, kad pavyksta sugundyti jo puikybę. Jam siūloma tapti mokytoju, balsas arba kažkas iš šalies jam pasakoja paslaptis, kurių jau – tiesą sakant – nebėra kaip patikrinti. Balsas siūlo asmeniui, kaip išrinktajam, pačiam tapti Mokytoju, o mokinių parūpinti pažadama, jei žmogus klausysiąs Balso visą gyvenimą.

Trečioji kontakto fazė

Lemiamoji. Vienus jis atrenka mokytojais, kitus narkomanais, tretiems įvaro psichinę ligą, ketvirtus pastūmėja tiesioginiam kriminalui, – tai gali būti ir dažniausiai bus žmogžudystė. Vis dėlto dalį žmonių jis ir malone ir gąsdinimais kviečia prisijungti prie jo ir jo kompanijos per suicidą. Tai pristatoma kaip paprastas išėjimas iš kūno. Grasinimai gali būti labai realūs, pagundos labai didelės, galimybės suicidui labai plačios ir lengvos – apkvaitus iššokti pro langą, vienas kelias, kitas kelias, – išeiti iš kūno ir neskausmingai pereiti į gerai pažįstamų dvasių kontrolę. Grįžti nereikės. Tiesa, tai tiems, kuriems jis pravedė „atsiskyrimo nuo kūno“ kursą. Toks irgi būna, parinktiesiems. Lygiai kaip ir levitacijos kursas, prasidėjęs realiomis trumpomis levitacijomis, tačiau jo baigiamasis egzaminas – šuolis per langą ar nuo daugiaaukščio stogo.

Ketvirtoji fazė

Kontaktuotojas arba atsipeikėja, arba patenka balso ir jo kompanijos valdžion, gyvas ar miręs. Atsipeikėjimas, atsisakymas nėra elementarus dalykas, atsisakymo balsas nei naujieji draugai nepriima; tai esą neįmanoma, jie pernelyg toli nuėję. Imamas kontroliuoti kiekvienas žingsnis, balsai užgožia visą eterį. Čia galima visiška psichinė destrukcija. Situaciją galima apibūdinti kaip labai pragarišką. Balsas duoda suprasti, kad per giliai įklimpta, Dievo pasaulis užvertas, ir jei jis nenori pragaro, yra ta sritis, kuri jam rodoma, iš principo, kaip sakiau, nelabai baisi, bet jos pakraščiai nerodomi.

Išsilaisvinimo fazė

Labai ilga. Bet balsai savo jėgas perdeda; jie uždengia kontaktuotojo horizontą taip, kad atrodytų, kad tik jis pats yra svarbus ir svarbiausias. Jis ir jie. Daugiau nieko nėra. Dievą užstoja daugybė astralinių realijų ir šešėlių. Bet tai nereiškia, kad Dievas nepasiekiamas. Vis dėlto čia pirmas kelias, kurį reikėjo panaudoti jau pirmojo kontakto metu – pasiųsti balsą ypač negražiai, ir nesidrovėti panaudoti rusų kalbos lobyną. Balsai pasirodo įžeidūs, bet tai tik vienas atvejis. Kitas atvejis – Marijos ir visų šventųjų pagalbos šaukimasis. Trečias atvejis – ėjimas pas psichiatrą, bet kontaktuotojas žino, kad tai tolygu ilgam užrakinimui ir ne kiekvienas tam ryžtasi. Žinia, geresnis atvejis – psichoterapeutas ar psichoanalitikas, o ne kiekvienas psichoterapeutas turi pakankamai supratimo, apie ką eina kalba. Be to, psichoterapija ne visada gali padėti. Praktiškai išsikapstymo nėra. Ėjimas pas ekstrasensą tolygus ėjimui pas tokį patį savo kolegą kontaktuotoją, kuris vietoj suicido pasirinko Mokytojo kelią. Žinoma – kunigas, bet ne kiekvienas kunigas gali pagelbėti, o ir kunigas dažniausiai įtars turįs reikalą su psichiniu ligoniu ir gali nesileisti į kalbas. Labai gerai yra šamanas, bet čia jau Sibiro taiga, profesionalus šamanas, kuris vienintelis iš karto gaudosi situacijoje, šitoks žmogus gali išgelbėti bent nuo dalies apsėdusių dvasių, o ne nuo paliktų pėdsakų ir įdagų. Jie sieloje žiaurūs ir baisūs, joks kontaktuotojas be pasekmių neišsikapsto.
Kelios pasekmės teigiamos, bet jų neminėsiu. Viena – kietai ir giliai įgytas ir išgyventas sugebėjimas skirti dvasias.

Pravoslavų šventikas Danyila Sysoevas

Vakar Maskvoje cerkvėje nušautas šventikas. Vedes ir vaikų tėvas buvo išsiūstas anapilin nepažįstamo žmogaus. Pravoslavai susiėmė už galvų ir pradėjo rautis plaukus. Nužudytasis buvo dvasininkas Danyila Sysoevas, pagarsėjęs, kaip aktyvus sektologas bei antisektantas, taip pat vedęs griežtą liniją islamo atžvilgiu. Nužudymo versijos yra kelios. Versija, kad tai padarė nacionalistų atstovas, mažai tikėtina – kas prisiimtų atsakomybę už pravoslavų dvasininko dūšią? Gerai pažinodami tėvu vadinamą Danyilą Sysoevą, tikintieji vienareikšmiai kaltų nukrypo ieškoti „tikėjimo priešų“ pusėn. Danyila pasižymėjo kaip antiislamistas, nors yra atsiliepimų, kad jis nebuvo islamo priešininkas, o tik islamiško fundamentalizmo apraiškų – vahabizmo etc. Žodžiu, verčia viską al-kaidai ir reikalauja „tikėjimo keršto“. Viduramžiai sugrįžta ir į Rusiją. Tiesa, taip pat buvo iškeltas įtarimas, kad tai atliko specialiųjų tarnybų atstovai, siekdami sukelti provokaciją pravoslavų terpėje musulmonų atžvilgiu arba atstovaudami nacionalistų interesus. Įniršę pravoslavai reikalauja keršto.

 Pastangos suprasti neošamanizmą apima ne tik šios praktikos esmės, skirtumų nuo kitų šiuolaikinio religingumo formų paieškas, bet ir bandymus įterpti jį į naujųjų religinių judėjimų klasifikacijas. Neošamanizmas priskiriamas prie Naujojo amžiaus (J. R. Lewis), neopagonybės (R. Kranenborgas), išskiriamas kaip į šias grupes nepatenkantis naujasis religinis judėjimas (J. Townsend). Vienokio ar kitokio priskyrimo pagrįstumas paaiškėja lyginant neošamaniškas praktikas su naujųjų religinių judėjimų grupėmis, prie kurių jos priskiriamos. Kartu būtina atsižvelgti ir į kai kurias klasifikuotojų pradines prielaidas, taip pat lemiančias vienokį ar kitokį priskyrimą – pavyzdžiui, tradicinio / netradicinio šamanizmo perskyros, tam tikrų naujųjų religinių grupių supratimas ir kt.

Užkalbėjimai – tai maginės formulės, kuriomis siekiama paveikti asmenį, mitinę būtybę (naktinę, slogutį, velnią), ligą (miežį, gumbą), gyvūną (gyvatę), augalą (dagilį), gamtos reiškinį (audrą, perkūniją), kūno dalį (sąnarį, kraują) ir t.t. Užkalbėjimai vartojami gydant, siekiant ūkinės, vedybinės ar kitokios sėkmės, norint apsisaugoti. Lietuvoje daugiausia užrašyta gydomųjų užkalbėjimų, kurių tradicija yra iki šiol nenutrūkusi. Taip pat yra žinoma ir lietuviškų kenkimo magijos formulių.

Užkalba paprastai užkalbėtojai (maginių tekstų žinovai), tačiau kai kuriuos užkalbėjimus (pvz., nuo karpų, grižo) gali atlikti bet kuris asmuo.

Užkalbėjimo tekstas ir / arba jį lydinčios krikščioniško turinio maldos dažniausia yra kartojamos keletą kartų (paprastai tris, devynis arba triskart devynis). Kadangi didžiulė reikšmė teikiama kalbinei žodžių organizacijai, užkalbėjimai neretai tampa poetiniais tekstais. Tačiau priešingai negu kitose kultūrose (pvz., vokiečių, suomių), lietuvių užkalbėjimams nebūdinga dainuojamoji forma. Išimtį sudarytų piemenų šūksniai, kuriais siekiama paveikti gyvulių ar paukščių elgesį, užkalbėjimai-dainelės, kuriomis kreipiamasi į saulę bei debesis, taip pat maginę paskirtį turintys dainuojamieji pasakų intarpai.

Užkalbėjimų formulės gali būti ne tik sakytinės, bet ir rašytinės.

Užkalbėjimas, norint privilioti mylimąjį “Dagili, aš tave paleisiu kai”…

Jeigu nori, kad kuris nors bernelis tave pamiltų, paimk rankom skaudžiai duriantį dagilį, prilenk jį prie akmens, ant viršaus uždėk akmeniu ir sakyk:

− Dagili, kė pradės mane myłėt toks i toks berniokus (pasakomas vardas ir pavardė), aš tadu tavi palaisiu.

Kai norimas bernelis įsimyli, dagilis paleidžiamas.

Užkalbėjimas paklydus ar ką nors pametus “Suku suku velnio barzdą”:

Jeigu paklydai kur ar pametei ką, vaikščiodamas ir ieškodamas sakyk:

− Suku suku velnio barzdą. Jei neišeisiu (nerasiu) dar geriau suksiu!

Velnias pasivijąs ir išvedąs į kelią ar suieškąs pamestą daiktą

 Niekada nežinai, kas atsitiks pajūryje. Čia maišosi rasės ir kultūros, muzikos stiliai ir gėrimai. Palangoje, kaip kiekviename save gerbiančiame kurorte, apstu keistuolių. Apsižvalgykite, gal ir jus stebi skvarbios šamano akys?
Arijas (P.Kutkaitis) ragina žmones nepasiduoti rutinai ir bandos jausmui.

Arijas (P.Kutkaitis) ragina žmones nepasiduoti rutinai ir bandos jausmui.
„Mano pajūrio“ nuotr.

Arijas – gamtos kūdikis

Arijas arba Pranas Kutkaitis – toks šio žmogaus žemiškasis vardas – vadina save magu. Kol kalbamės įsitaisę Palangos parke ant suoliuko, sukrankia varna, šalia galvos švilpteli krintantis kankorėžis, pro šalį prazvimbia didžiulė širšė. „Visa tai ženklai, jie lydi mus kiekviename žingsnyje ir niekada nesibaigia“, – tikina Arijas ir priduria, kad juos skaityti mokosi visą gyvenimą.

Išgirdus žodį magas, kyla keleriopų asociacijų – cirkininkai, šarlatanai, „hileriai“, raganos arba mistiškos būtybės, galinčios ir padėti, ir pakenkti. „Taip ir yra, – sako Arijas, – Bet aš nepripažįstu skirstymo. Baltasis magas gali virsti juoduoju, ir atvirkščiai. Viskas priklauso nuo esaties. O kad magas gali ir į kapus nuvaryti – tikra tiesa.“

Gamtos kūdikiu prisistatantis Pranas tikina, jog Arijas – vardas, suteiktas pasiekus tam tikrą laipsnį magijos kelyje. Pasak šamano, ne kiekvienam jis suteikiamas, o jei ir taip – kiekvienam skirtingas. Kas šio laipsnio suteikėjas, Arijas vadina pirmąja šio pokalbio paslaptimi. Ar tai reiškia, kad mokytojas egzistuoja tarp žmonių – spaudžiu šamaną.
„Medis, pieva, vėjas, lietus, žolė, saulė, kelias – mano dievai. Jie yra ir mano mokytojai. Žmogaus mokytojo neturiu, bet atsakysiu magijos paslaptimi. Kiekvienas sutiktasis yra ir mano veidrodis. Net „bomžas“, pamėlęs nuo „rašalo“, yra mano veidrodis.“

Būrimas prilygsta kodavimui

Arijas – runų žinovas. Paprašytas paburia, pasako, kas laukia ateityje, tačiau, jei įmanoma šito išvengti, vengia.
„Mūsų žemė yra laisvos valios zona. Dievai taip pasirinko. Todėl čia būna karų, vaikai žudo motinas. Ir, rodos, perkūnas tokių nedorėlių nenutrenkia. Pasakydamas, kas žmogaus laukia ateityje, ką rodo runos, aš jį tarsi užkoduoju. Todėl, jei jau skaitau runas, tuomet jų informaciją pateikiu kitais žodžiais“, – sako Arijas.

Jau vien stebėdamas žmogaus veido bruožas, Arijas gali daug pasakyti. Jeigu viena žmogaus akis šiek tiek mažesnė už kitą – tai kario ženklas. O štai iš dantų, anot mago, galima spręsti apie vidinį žmogaus vampyriškumą – savotiško barjero stiprumą, saugantį žmogų ir neleidžiantį kitam jį pavergti, įsibrauti į visinį pasaulį.

„Tibete, kalnuose, požemiuose yra neprieinama išminčių šalis, kuri valdo pasaulį – Šambhala. Į ją nepateksi, nebent jie patys šauksis. Šambhala „apsijuosusi“ psichiniu žiedu, kurio neperžengsi. Žmogaus vampyriškumas panašus į tą žiedą, žinoma, ne toks galingas“, – pasakoja šamanas.

Mistinis šokis gąsdina

Dar viena žodžiais neatskleidžiama paslaptimi šamanas vadina runtaką – 24 ženklų runų šokį. Pasak mago, jį reikia pamatyti, žodžiais nenupasakosi. „Kiekvienas ženklas atitinka energijos srovę. Runtaką aš šoku su savo moterimi bendraminte. Šokdami skambiname varpeliais, mušame būgną“, – keletą detalių atskleidžia magas.

„Mano pajūriui“ pasidomėjus, ar daug žmonių yra matę šį šokį, magas purto galvą – tai nėra viešas reginys.
Runtaką magas dažniausiai šoka Nemenčinės miškuose arba vadinamajame bizonų slėnyje – Pučkorių piliakalnyje. Vasarą mistines apeigas perkelia į pajūrį. Mago žodžiais, šokiui reikalinga nuošali, rami vieta, todėl tam puikiai tinka miškai – įlenda šamanas su savo moterimis ten, kur nieko nėra, ir atlieka savo ritualą.

„Turėjome tokius artimus draugus, gamtos mėgėjus, kaip ir mes. Kartą būdami su jais prie ežero, nusprendėme pademonstruoti savo šokį. Taip ir nutrūko mūsų ryšys – jie išsigando. Ne paties šokio, ne judesių, bet to, ką jis spinduliavo. Galbūt riksmų, pozų“, – pasakoja šamanas.

Iškilti virš kasdienybės

Arijaus kraujo šauksmas – rašymas. Magas sako parašęs 10 knygų, tačiau sutinka su legendiniais W. Faulknerio žodžiais, jog rašytojas visą gyvenimą rašo tik vieną knygą.

„Mano visų knygų tema – išeiti iš bandos, nepasiduoti jai, nepasiduoti rutinai. Herojus visada konfliktuoja su tuo, kas jį žlugdo – kasdienybe, rutina, amžinu zyzimu. Šitie zyziantys žmogeliai nežino, kad patys pritraukia neigiamas energijas. Mano knygų tema – iškilti kaip asmenybei, kaip dievų pasiuntiniui, virš pilkos kasdienybės“, – gyrėsi magas, pridurdamas, kad yra pagonis iki pašaknų.

Savo skaitytoją Arijas suranda taip pat paslaptingai. „Aš juos užkabinu taip pat, kaip don Chuanas užkabino Kastanedą dulkėtoje Meksikos stotelėje. Tai dar viena paslaptis“, – šypsojosi Arijas. Na, o žmonių reakcijų, žinoma, būna įvairių – su vienais išsivysto trumpas drūtas pokalbis, kiti susigūžę praeina pro šalį.

„Kartais, pasiūlius knygą, žmonės ironiškai atkerta nemoką skaityti. Kaip magas šiuos žodžius aš priimu tiesiogiai – jie iš tiesų nemoka skaityti. Kas, kad paskaito skelbimą laikraštyje“, – kalbėjo magas.

Krizė yra galvoje

Atrodo, jog virš kasdienybės Arijui sekasi kilti – minioje šio žmogaus nepastebėti neįmanoma. Įmantrūs papuošalai, originalus galvos apdangalas. „Kai užsako, gaminu ir kitiems, bet tuo nesiverčiu. Esu pagaminęs žiedą, apyrankę, pakabuką. Šią savo kepurę pats pasisiuvau“, – pasakojo Arijas.

Paklausus, ar Arijas palaiko ryšius su kitais Lietuvos pagonimis, magas atkirto griežtu „ne“. „Mano mokytojas yra Karlas Kastaneda, amerikiečių rašytojas ir pusiau indėnas –jo seneliai kilę iš Peru. Jis rašė knygas apie šamanizmą, magiją. Savo laiku aš jį valgyte valgiau – kaip grietinėlę, – sakė magas, – Save laikau vienišu vilku, tačiau ne nusiskundimo, o jėgos prasme.“

Jėgos suteikia ir fizinių pratimų sistema, kurią magas susimodeliavo pats: kiekvieną rytą lyjant ar sningant Arijas maudosi jūroje, po to miškelyje apie valandą atlieka mankštą, kvėpavimo pratimus, daug dėmesio skiria stuburui. Visos savo pratimų sistemos magas tikino negalintis atskleisti dėl paprastos priežasties – kiekvieno žmogaus kūnas yra „šnekantis“ ir pats turi padiktuoti, ko jam reikia.

Nuolat dejuojantiems ir besiskundžiantiems krize šamanas taip pat turėjo patarimų: „Krizė yra smegeninėje – ji čia ir prasideda. Krizė ar ne krizė, aš kaip gyvenau visavertį gyvenimą, taip ir gyvenu. Kaip man užteko kefyrui ir duonos plutai – skanu ir sveika, pabrėžiu nesiskųsdamas – taip ir dabar užtenka“, – kalbėjo „Mano pajūrio“ pašnekovas.

Baltų tradicijai, kaip ir daugeliui kitų, būdingos tam tikros žmogaus būsenos, kurias galima pavadinti ekstremaliomis. G. Beresnevičius šias ekstremalias būkles baltų tradicijoje (G. Beresnevičius, “Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (I)”, Šiaurės Atėnai, 2005 m. vasario 12 d.) gana laisvai (ypač apibrėžiamas kaip “išėjimas iš kūno”) tapatina ar bent gretina su šamaniškos tradicijos praktikomis. Pastarosios apima daugelį veiklų ir veikimo būdų, aptinkamų visame pasaulyje ir būdingų daugeliui religinių tradicijų. Lengvabūdiškas tapatinimas leistų kalbėti apie visame pasaulyje klestėjusį ar net tebeklestintį šamanizmą. Vis dėlto yra išskiriamos specifinės šamanistinės tradicijos, o šamanai nėra laikomi tapačiais burtininkams, mistikams, ekstatikams, ateities pranašautojams ar gydytojams. Nors šamanai, be viso kito, gali atlikti ir pastarųjų funkcijas, tačiau ne kiekvienas burtininkas, magas, gydytojas etc. yra šamanas.

Kokiu pagrindu G. Beresnevičius tapatina baltų tradicijos ekstremalias būsenas su šamanistine tradicija? Minėtame tekste aptinkami du tapatinimo atvejai: pirmojo mirusiojo kelionė (Sovijus) ir atsiskyrimas nuo kūno.

Sovijus

Apie Sovijaus žygį G. Beresnevičius rašo, kad “tai pirmojo mirusio kelionė, turinti atitikmenų [...] šamaniškoje tradicijoje”. Sovijus čia tapatinamas su šamanu, sprendžiančiu problemą, kaip nutraukti sielos ir kūno ryšius ir pasilikti anapusiniame pasaulyje. Vėliau priduriama, kad “Sovijus tampa pirmuoju mirusiuoju ir pomirtinio pasaulio valdovu, kaip getų Zamolksnis / Zalmoksis ir indų Jama”. Šis tapatinimas, pavyzdžiui, Sovijaus ir Jamos, yra iš tiesų logiškas: abu nėra dievai, abu yra pirmieji mirusieji, abu tampa pomirtinio pasaulio valdovais, jų keliu seka kiti mirusieji.

Tačiau ar toks pat logiškas Sovijaus ir šamano tapatinimas? Taip, šamanas iš tiesų susijęs su mirusiaisiais; jis keliauja į mirusiųjų pasaulį; jis užtikrina, kad mirusieji saugiai ir galutinai paliktų šį pasaulį. Tačiau neįmanoma, kad klasikiniam šamanui būtų aktuali Sovijaus problema: kaip nutraukti sielos ir kūno ryšį ir amžinai pasilikti pomirtiniame pasaulyje. Priešingai, šamanas įšventinimo procese ne tik įgyja gebėjimą keliauti tiek šiapusinėje, tiek anapusinėje erdvėje, bet ir yra mokomas kito šamano ar dvasių, kaip nepasiklysti tenai ir kaip išvengti galimų pavojų.

G. Beresnevičius Sovijaus mito artimumą šamaniškoms tradicijoms dar labiau yra pabrėžęs nagrinėdamas pačią Sovijaus reformą (G. Beresnevičius, Baltų religinės reformos, Vilnius, 1995; G. Beresnevičius, Dausos, Vilnius, 1990). Ten mitas ir šios tradicijos lyginami įšventinimo ritualo schemos, skaičiaus 9 ir pirmosios kelionės į aną pasaulį aspektais. Per įšventinimo ritualą būsimasis šamanas būna vienumoje globojamas “šamano-tėvo” ir 9 “sūnų”. Įšventinimo dieną jis kopia į jurtos viduryje įkastą medį ir į kas devintą aplink jurtą esantį medį. G. Beresnevičius, pritardamas V. Toporovui, teigia, kad ir Sovijaus sūnų turėjo būti devyni. Kopimas į medžius suprastinas kaip kelionė į anapusinį pasaulį; kopimas į kas devintą medį reikštų tai, kad “į aną pasaulį galima įeiti tik pro devintus vartus”. Autorius sugretina ir prieš įšventinimą pasninkaujantį būsimąjį šamaną su mite blužnies negavusiu Sovijumi. Galiausiai G. Beresnevičius daro išvadą: “Ir Sovijaus mitas, ir šamanų ritualas yra tiek panašūs, kad pakankamai tvirtai galima teigti, jog šamano kelionės ritualą grindžiantis mitas iš esmės turėtų sutapti su Sovijaus mitu”.

Tačiau iš esmės bet kuris įšventinimo ritualas laikosi tos pačios schemos: atskyrimas nuo bendruomenės (vienuma), išbandymai (pasninkas), mirtis (kelionė į mirusiųjų, dvasių pasaulį) ir prikėlimas (plg. M. Элиаде, Тайные общества: обряды инициации и посвясчения, Киев, 2002). Ši schema universali, aptinkama pačiose įvairiausiose kultūrose ir įšventinant į pačias įvairiausias bendruomenes (suaugusiuosius, slaptas brolijas ir draugijas etc.). “Iš esmės ceremonijas, lydinčias perėjimą iš vienos amžiaus grupės į kitą arbą priėmimą į kokią nors “slaptą bendruomenę”, visada sudaro kelios apeigos, kurias galima nusakyti paprasta formule: kandidato mirtis ir prisikėlimas”, – rašo M. Eliade. Jau atsiskyrimas, vienatvė ir pasninkas nurodo mirtį – mirusieji, dvasios nevalgo ir yra atsiskyrusios nuo gyvųjų bendruomenės. Tad visus, ne tik šamaniškus, įšventinimo ritualus galima numanyti turint sąsajų su mitu apie pirmąją kelionę į aną pasaulį ir susitapatinimą su mitiniu pirmeiviu. Ir vis dėlto visų įšventinimų tikslas yra naujas prisikėlimas. Tad mirtis čia suprantama daugiau kaip tarpinė būklė, o ne siekiamybė, kaip yra Sovijaus atveju.

Kadangi Sovijų kaip pirmą mirusįjį ir pomirtinio pasaulio valdovą galima gretinti su indų Jama, verta pažvelgti, kokių paralelių su šamaniškąja tradicija turi vediškoji ir brahmaniškoji tradicija. Šamanistinis kopimas į “pasaulio medį” turi atitikmenų viename brahmaniškajame rituale. Jame naudojamas iš medžio padarytas ir su “pasaulio medžiu” tapatinamas aukos stulpas jupa. Pasiekęs jo viršūnę, žynys šaukia: “Aš pasiekiau dangų, dievai, aš tapau nemirtingas!” Aukos stulpui jupai buvo meldžiamasi: “O Medi, leisk aukai eiti pas dievus”. Kita paralelė – ornitologinė šamano aprangos simbolika ir vedų Indijos idėja, kad žynys, tapęs paukščiu, pakyla į dangiškąjį pasaulį; daugybėje tekstų minimi sparnai, kurie reikalingi, kad būtų galima pasiekti Medžio viršūnę ir kt. Dar viena paralelė – septynių Budos žingsnių ar septynių dangų koncepcija, kilusi iš brahmanizmo, ir analogiška šamaniška septynių ar devynių dangų samprata. Į šamaniškąjį skrydį panaši ir jogo per meditaciją pasiekiama dvasinė kelionė. Taip pat šamanistinių elementų galima rasti ir su mirtimi bei pomirtiniu likimu susijusiuose tikėjimuose. Pavyzdžiui, žinomas senas ritualas, kai mirusiajam buvo primenamas kelias, kuriuo reikia eiti, kad pasiektų Jamos valdas. Taigi čia priartėjame prie baltiškojo Sovijaus. Tačiau ar Jamą (kartu su Sovijumi) galima prilyginti šamanams, atliekantiems sielų vedlio, psichopompo vaidmenį? “Vedų ir brahmaniškoje religijose nėra apibrėžto dievo-sielų vedlio supratimo. Tokį vaidmenį kartais atlieka Rudra-Šiva, bet tai – vėlyva koncepcija, tikriausiai paveikta ikiarijinių gyventojų tikėjimų. Bet kuriuo atveju vedų Indijoje niekas neprimena Altajaus ir Šiaurės Sibiro mirusiųjų vedlių; mirusiam paprasčiausiai nurodė maršrutą, kuriuo jis turi sekti – tai panašiau į indonezietiškas arba polinezietiškas laidotuvių raudas ir Tibeto mirusiųjų knygą”, – teigia M. Eliade (M. Элиаде, Шаманизм, Киев, 1998). Lygiai taip pat Sovijus, kad ir būdamas pirmuoju mirusiuoju, dar nesuteikia pagrindo teigti, jog “jis yra lietuvių ir kitų giminingų bei aplinkinių tautų vedlys į pragarą”.

Tad galima teigti, kad Sovijaus “ekstremalumas” nėra tapatus šamaniškajam.

Atsiskyrimas nuo kūno ir keliavimas erdvėje

Ar galima teigti, kad šis atsiskyrimas nuo kūno ir gebėjimas keliauti peržengiant geografines ribas yra tapatūs šamanistiniam atsiskyrimui nuo kūno ir keliavimui erdvėje? Ar būklė arba veiksmas, vadinamas mistiniu skrydžiu, jau nurodo šamanišką veiklą? “Mistinis skrydis, – rašo M. Eliade, – yra bendros magijos, o ypač europinių burtų, leitmotyvas”. “Maginio skrydžio” simbolika ir mitologija peržengia šamanizmo griežtąja prasme ribas ir yra kur kas senesnės; jos yra universaliosios magijos dalis ir atlieka pirmaeilį vaidmenį daugelyje religinių-maginių kompleksų”. Tad ar konkretus mistinio skrydžio atvejis siejasi su šamanistine tradicija, ar jis priklauso bendrajai magijos tradicijai, pasakyti galima tik po išsamesnės jo analizės.

Trys G. Beresnevičiaus pateikti pavyzdžiai iš baltų tradicijos ir vienas iš germanų tradicijos vaizduoja pranašavimą, kuris vyksta būtent dėl kūno atsiskyrimo ir keliavimo erdvėje. Pirmasis pateiktas pavyzdys yra Mato Pretorijaus XVIII a. antroje pusėje užfiksuoti pranašavimai nadruvių ir skalvių krašte, antrasis – žemaičio pranašavimo proceso aprašymas, trečiasis – moteriškės pranašavimo atvejis. Taip pat pateikiamas iš principo analogiškas samų pranašavimo atvejis. Visus juos autorius aiškina kaip sielos atsipalaidavimą ir jos kelionę topografiškai bei geografiškai tyrinėjant išgaunamus duomenis. “Tai valdomi, dar šamaniškos tradicijos įgalinti atsiskyrimai nuo kūno”. Jų šamaniška prigimtis grindžiama transu, per kurį siela išeina iš kūno: “Burtininkas nereaguoja į aplinkinius dirgiklius, jis sustingęs, lyg iš žemės išaugęs (sukietėję, sustingę raumenys yra transo požymis)”. Viena moteriškių “kartais iš tikrųjų turinti gulėti tris dienas ir tris naktis kaip apžavėta”. Taigi transas ir jo valdymas yra pagrindiniai šių atvejų priskyrimo šamanistinėms praktikoms argumentai.

Čia galima pasitelkti M. Eliadės pateikiamą skandinavų tradicijos pavyzdį, aprašantį pranašavimo seansus seidr. Juose veikia aiškiaregės, pranašautojos seidkona ir spakona. “Spakona per seansą dėvi mėlyną apsiaustą, brangenybes, kepurę iš juodo ėriuko ir balto katino kailio, laiko lazdą ir sėdi ant gana aukštos pakylos, ant vištos plunksnų pagalvės”. Seidkona “eina nuo vieno ūkio prie kito, atskleisdama žmonėms jų ateitį ir pranašaudama orus, derlių ir t. t. Transo apimtos seidkonos siela palieka kūną ir keliauja erdvėje”. Šie pavyzdžiai daug kuo panašūs į G. Beresnevičiaus pateiktuosius: pranašavimas, vykstantis dėl sielos atsiskyrimo nuo kūno ir keliavimo erdvėje. M. Eliade po savo pateiktojo pavyzdžio taip pat rašo: “Daugelis bendrybių jungia seidr ir klasikinį šamanistinį seansą”, bet toliau priduria: “Specifinės šamanistinės temos – keliavimas į pragarą siekiant sugrąžinti sergančiojo sielą arba nuvesti mirusįjį – [...] nėra svarbiausias elementas seidr seanse. Visiškai atvirkščiai, atrodo, kad šis seansas telkiasi ties ateities spėjimu, t. y. galiausiai atstovauja “mažajai magijai”.

Tad kokiu mastu galima kalbėti apie šamanistines praktikas baltų tradicijoje? Kiek aptarti atvejai yra šamaniški? Neabejotina, kad, kaip ir visose kitose tradicijose, baltų tradicijoje buvo magų ir ekstatikų. Jie atliko tam tikras funkcijas maginiame-religiniame bendruomenės gyvenime. Tačiau jų veiklos pobūdžiui suprasti būtina atsižvelgti į daugelį šios veiklos aspektų. Iš to, ką žinome apie šiuos atvejus, sunku daryti išvadas, kad jie yra šamaniški griežtąja prasme.

EGLĖ ALEKNAITĖ

culture.lt

Slažem se da je sasvim uobičajeno kada neko od uglednih i poznatih građana jedne zemlje umre da se odredi dan žalosti u znak poštovanja prema preminulom. To je doduše normalno na prostoru Balkana, ali nešto slično ne vidjeh nigdje u zapadnim zemljama osim kada su u pitanju velike tragedije, gdje strada mnogo ljudi. Ali eto, recimo da je takvo nešto na Balkanu normalno. Prelistavajući vijesti po internetu naiđem na jednu u kojoj piše da je gradonačelnik Brčko Distrikta proglasio dan žalosti zbog smrti Srpskog Patrijarha Pavla. Možda to i nebi bilo čudno da je riječ o Beogradu, Čačku, ili recimo Nišu, ali kad je riječ o Brčko Distriktu i kad još pročitah dio te odluke koji glasi: “Zabranjuje se puštanje glazbe u ugostiteljskim objektima, izuzev onih u kojima su već zakazane proslave, pod uvjetom da se održavaju u zatvorenom prostoru, te uporaba automobilskih i drugih sirena u koloni vozila povodom svadbi ili drugim povodom. Tijela javne uprave i institucije Brčko distrikta BiH obavezni su osigurati da se dan žalosti obilježi isticanjem državne zastave na pola koplja.”, ne mogodoh a da ne pomislim … da gradonačelnik Brčko Distrikta u najmanju ruku nije normalan.

Izvinite gosp. gradonačelniče, a i svi ostali kojima neće pasati ovaj moj komentar, ali kakve veze ima Patrijarh Pavle sa Brčkim, i sa BiH??? Da ima onih kojima je žao što je gosp. Pavle preminuo to mi je jasno, ali kakve to veze ima sa državnim organima i institucijama države s kojom preminuli nema ama baš nikakve veze (osim što je bio poglavar crkve koja je blagoslovila koljače u proteklom ratu prilikom odlaska u pljačku i čišćenje BiH od normalnog svijeta)?!
Drugo, ko to uopšte ima pravo da građanima jedne zemlje zabrani da svojim ugostiteljskim objektima pušta muziku u za to predviđeno vrijeme? Izvinite gosp. gradonačelniče, ako ste u žalosti, imate za to predviđene objekte i institucije pa ih u tu svrhu i koristite, jer vjera je u BiH (i svakoj drugoj normalnoj državi) odvojena od države i vjerski poglavar jedne od religija nije ništa drugo do običan građanin, u ovom sličaju susjedne države Srbije. Naravno, sada će se naći jedna masa dežurnih ublehara koji će mi pričati o univerzalnosti srpstva i pravoslavlja, a ja tu suplju znam već napamet, jer je slušam još od 90-te.

Ne želim uopšte umanjiti značaj Patriarha Pavla za Srpsku Pravoslavnu Crkvu, to je njihova interna stvar, ali za mene, koji nisam pripadnik te crkve, i koji u biti vjeru smatram jednom izričito privatnom stvari svakog pojedinca, i vjerujem za većinu onih koji nemaju veze sa SPC, taj događaj nema neki veliki značaj (osim gore pomenutih aktivnosti kojima se gosp. Pavle nije baš nešto suprostavio).

Iskreno, za mene kao Brčaka, svaki čovjek rođen u Brčkom, koji je godinama hodio Brčanskim ulicama, sipao vodu na Brčanskim česmama, gledao utakmice na stadionu i vjerovatno upecao koju ribu na Savi zavrjeđuje ne jedan već tri dana žalosti u odnosu na gosp. Pavla. Pa eto, zamoliću Vas, gosp. gradonačelniče da od sada svaku put, kad neko od Brčaka umre, proglasite dan žalosti, jer mnogo je Brčaka koji su svojim radom i pameću pronijeli ime Brčkog širom svijeta. Oni u Brčkom zavrjeđuju zastave na pola koplja. Rahmetli Žan, Brčak koji je svima pokazao kako jednog običnog, siromašnog i skromnog čovjeka može voljeti i paziti cijela čaršija, je zaslužio dan žalosti bar jednom godišnje. Smrt jednog vjerskog poglavara (o bilo kojoj religiji da se radi) je vezan za tu religiju i nema nikakvog smisla i drugima nametati nešto što s njima nema ama baš nikakve veze, a i da ima veze, ko ste Vi gosp. gradonačelniče da građanima nešto zabranjujete??? Hoćemo li i ateistima reći da treba da žale za jednim popom? Ako je neko u žalosti, izjavite mu saučešće, obiđite ga, dajte mu podršku, ali budite sigurni da makar 50000 ljudi nije u žalosti. Ovo što piše u Vašoj odluci je još neviđeno u demokratskim zemljama … Da gradonačelnik nekome nešto zabranjuje. Da nije žalosno bilo bi smiješno …

Čudežni fantje

Nikoli mi ni prišlo niti na kraj pameti, da bi na svojem blogu pisal o nogometu. Bil sem vzvišen in domišljav. No ja, če povem po pravici, sem še zmeraj tak, samo na nogomet gledam nekoliko drugače. Priznam – včeraj zvečer malo pred enajsto uro sem čudežno spremenil mnenje o nadnaravni moči usnjene krogle. Slovenci smo postali čudežno složni.  Ljudje so čudežno pozabili na recesijo in prašičjo gripo. In celo gledanost RTV Slovenije se je čudežno povečala. Molitve in priprošnje 144 milijonov Rusov so čudežno odpovedale. Čudežno je odpovedal Aršavin.   Čudežno so odpovedali Abramovičevi milijoni. Čudežno je odpovedal delegiran žreb Fife.  Sodniki so se izkazali s čudežno korektnim sojenjem. Čudežno je zadel Pečnik. Čudežno je zadel Dedić. Seveda so se čudeži dogajali že prej. Največji čudež se je pripetil,  ko so v kvalifikacijah izpadli balkanski velemojstri nogometa – Hrvati. Prepričani smo lahko, da bi naši južni sosedje, če bi bilo mogoče, svoj mali košček Savudrijske uvale takoj zamenjali za dober hektar najete zelenice v Južni Afriki.  A ker to na žalost ali pa na srečo ni mogoče, bomo morali počakati na čudežni sporazum, ki bo čudežno zadovoljiv Slovence in Hrvate. (Hrvate sem v zgodbo vpletel iz čiste zlobe. Vem, da mi večina Slovencev tega ne bo zamerila.)

Zase priznam, da sem bil pred zadnjima tekmama z Rusi skeptičen. Bil sem skeptičen že pred tekmo s Poljaki in Slovaki. Verjel pa sem, da bodo Poljaki premagali Slovake. Pravzaprav sem ves čas operiral z verjetnostjo. Razmišljal  sem kot radikalen agnostik. Potreboval sem dokaze.  In sedaj, ko sem jih dobil,  me je kar malo sram.  Tolaži me misel, da bi v zmago »svojega« moštva dvomil tudi, če bi bil Rus. In potem bi se mogel, medtem ko večina Rusov še vedno ne more verjeti, da je Hiddinkova »zbornaja«  »popušila« s »tiny« Slovenijo,  hvaliti vsaj s tem, da sem to vedel že prej.

Zgodovina velikih spopadov nas uči, da so bili zmagovalci vedno deležni posebne pomoči. Francozom je tokrat pomagala »Božja roka«, Grkom, tako kot že večkrat, Zevs, Portugalcem Marija iz Fatime, ki je premagala Marijo iz Medžugorja, Slovencem pa je pomagal tisti Bog, ki je znan o tem, da pomaga vsakemu, ki si najprej pomaga sam! Bravo fantje!

Čudež bi bil, če bi Hiddinku uspelo še četrtič.  Čudež bi bil, če bi molitve in priprošnje 144 milijonske Rusije zalegle bolj, kot neutrudno skakanje in huronsko vzklikanje slovenskih navijačev. Čudež bi bil, če bi zmagalo moštvo, ki je bilo nadigrano. Ali pa smemo preprosto reči, da čudežev ni. Obstaja samo verjetnost za uspeh, ki se povečuje  na račun boljše telesne pripravljenosti, tehnike, taktike, psihološke pripravljenostjo in večje želje po zmagi. Tako kot je rekel realistični Matjaž Kek, ki je ostajal skromno stoičen tudi v trenutkih največjih pričakovanj in  evforije – odloča kvaliteta! Zmaguje kvaliteta! In slovenska reprezentanca  je  v tem trenutku kvalitetnejša od ruske. Počasi se bomo Slovenci morali navaditi na to, da so takrat,  ko naši reprezentantje zgubljajo, preprosto slabši (in ne ogoljufani ali brez sreče), in da so takrat, ko zmagujemo, boljši od nasprotnikov. Če se je prva uvrstitev Slovenije na evropsko in na svetovno prvenstvo še zdela kot pravljica ali kot čudež, bi nas podvig nove generacije slovenskih nogometašev moral prepričati, da čudežev ni. (Ko je s polovice igrišča zadel Ačimović, sem pomislil, da je žogo proti ukrajinskemu golu usmeril Bog, ko pa je proti Romunom zadel Rudonja, sem bil o tem že povsem prepričan. O  športni sreči, povezani z verjetnostjo,  sem spet začel razmišljati šele potem, ko so Katančevi fantje zapustili mundial.)

Ruskim nogometašem (in mimogrede še Abramoviču) so slovenski nogometaši preprosto dokazali, da so veliko boljši nasprotnik! Predvsem pa je Kek dokazal Hiddinku, da je v tem trenutku boljši trener, ki bolje pozna svojo ekipo in je tudi  bolje proučil tekmeca. In zaradi vsega tega je imela naša reprezentanca tudi veliko  večje možnosti, da  si izbori mesto med udeleženci svetovnega prvenstva. Ruska zmaga ne bi bila čudež, bila pa je manj verjetna.

Slovenci najbrž nikoli ne bomo postali izvoljeno ljudstvo, pa četudi bi naše čefursko-venetske  korenine  mogli zamenjati za  poreklo semitskega izvora ali za nordijsko-arijski pedigre. Zato pa smo lahko, tudi po zaslugi usnjene krogle,   prepričani, da  zmoremo veliko več, kot si pripisujemo sami ali smemo pričakovati od božje naklonjenosti.

Z božjo pomočjo ali brez – Slovenija gre naprej!

Religinis fanatikas su nuo tikėjimo perkreiptu veidu pareiškė viešai pasipiktinimą mano įrašu. Dieve mano, švenčiausia mergele Marija, štai sulaukiau dar! Kažkas vėl piktinasi. Dar vienas išputęs veidas nepatenkintas kada buvo apvadintas, ką tik po to, kad viename iš Lietuvos dienraščių išvadino didžiąją dalį žmonių gana įprastu pavadinimu – ligoniais. Švenčiausia sušikta nekaltybė! Nuo maldų nukaršusi smegeninė! Kiekvienas puspročiams skirtos sistemos atstovas jaučiasi turįs tik jiems duotą privilegiją – pasijusti dievu, ir, savaime aišku, žvelgti į kitus susidievinusiu žvilgsniu, nepraleidžiant progos (kaipgi be to!) implikuoti kaltės jausmą kitiems. Tai yra visos Europos tragedijos išraiška: žmogus pasidarė dievu ir pradėjo šikti ant kitų. O banda fanatikų stengiasi tęsti tuo pačiu keliu. Neliečiamieji. Jų veidas amžiais užsiėmęs viena veikla: ora at labora. Tai lotyniškai. Lietuviškai būtų – ignoruok viską ir tegalvok kaip uždirbti pinigų. Skurstantis ar alkanas tebus tik kliūtis tokiai krikščioniškai užduočiai. Taigi, Tomai Viluckai, ora at labora toliau. Už liaudies apšikinėjimą dabar gerai mokama. Iki kol jai vieną dieną pabos.

Izvor: RTS

Poglavar Srpske pravoslavne crkve preminuo je jutros, posle pričešća, potvrdio je mitropolit crnogorsko-primorski Amfilohije. Patrijarh Pavle rođen je kao Gojko Stojčević 11. septembra 1914. godine u selu Kućanci. Patrijarh srpski Pavle preminuo je jutros u 95. godine, potvrdio je za RTS mitropolit crnogorsko-primorski Amfilohije. Radio televizija Srbije objavila je snimak mitropolita, koji je uplakan obavestio vernike da je upravo saznao da se “upokojio patrijarh”.

Amflohije je preneo da je sveštenik jutros pričestio patrijarha i da je Pavlovo “sveto hristoljubivo srce prestalo da kuca”. Sa Saborne crkve oglasila su se zvona povodom smrti patrijarha. U Patrijaršiji je Beti rečeno da će informacije u vezi sa sahranom biti objavljene na sajtu SPC.

Sve vladike su obaveštene o smrti patrijarha, a Sinod SPC će održati sednicu u ponedeljak, rano ujutro, prenela je Beta.

Poglavar SPC bio je na Vojno medicinskoj akademiji na lečenju od 13. novembra 2007. godine.

Njegova svetost arhiepiskop pećki mitropolit beogradsko-karlovački i patrijarh srpski Pavle (svetovno Gojko Stojčević) rođen je 11. septembra 1914. godine u selu Kućanci, srez Donji Miholjac (tada u Austrougarskoj, a sada u Hrvatskoj) u zemljoradničkoj porodici.

Gimnaziju je završio u Beogradu, šestorazrednu Bogosloviju u Sarajevu, a Bogoslovski fakultet u Beogradu.

Rano je ostao bez roditelja – otac je otišao da radi u SAD, tamo je dobio tuberkulozu i “vratio se kući da umre” kad su dečaku bile tri godine, ubrzo mu je umrla i majka.

Odgajila ga je tetka. Uvidevši da je dete “vrlo slabašno”, poštedela ga je teških poslova i omogućila mu da se školuje: iako je mali Gojko bio sklon “predmetima gde ne mora da memoriše, kao što su matematika i fizika”, iako je iz veronauke imao dvojku, uticaj rodbine je prevagnuo i njegov konačan izbor bio je bogoslovija.

Posle završene niže gimnazije u Tuzli (1925-1929) i bogoslovije u Sarajevu (1930-1936) došao je u Beograd gde je upisao Bogoslovski fakultet.

Tu je vanredno završio preostale razrede gimnazije da bi mogao uporedo da upiše i Medicinski fakultet. Na Medicinskom fakultetu je stigao do druge godine studija, a Bogoslovski je završio i tu ga zatiče Drugi svetski rat.

Da bi se izdržavao radio je na beogradskim građevinama, što mu nije odgovaralo zbog slabog zdravlja. Na poziv svog školskog druga Jeliseja Popovića odlazi u ovčarsko-kablarske manastire gde je proveo ostatak rata i gde počinje svoj monaški život.

Prvo je bio u manastiru Svete trojice u Ovčaru a potom veroučitelj deci izbeglica u Banji Koviljači. Tada se teško razboleo “na plućima” i lekari su verovali da je to tuberkuloza predviđajući mu još tri meseca života.

Izvesno vreme proveo je u manastiru Vujan gde se izlečio i u znak zahvalnosti je izrezbario jedan drveni krst i poklonio ga manastiru. Zamonašen je u manastiru Blagoveštenju 1946. godine, kada je unapređen u čin jerođakona.

Od 1949. do 1955. bio je sabrat u manastiru Rača. Školsku godinu 1950/51. proveo je kao učitelj zamenik u prizrenskoj Bogosloviji sv. Kirila i Metodija. U čin jeromonaha unapređen je 1954, protosinđel je postao 1954, a arhimandrit 1957. Od 1955. do 1957. godine bio je na postdiplomskim studijama na Bogoslovskom fakuletu u Atini.

Izabran je za episkopa raško-prizrenskog 29. maja 1957. godine, a posvećen je 21. septembra 1957. godine, u beogradskoj Sabornoj crkvi. Čin posvećenja obavio je patrijarh srpski Vikentije. Za episkopa raško-prizrenskog ustoličen je 13. oktobra 1957. godine, u prizrenskoj Sabornoj crkvi.

U Eparhiji raško-prizrenskoj gradio je nove crkve, obnavljao stare i porušene, posvećivao i monašio nove sveštenike i monahe. Starao se o Prizrenskoj bogosloviji, gde je povremeno držao i predavanja iz crkvenog pevanja i crkvenoslovenskog jezika.

Često je putovao, obilazio svoju eparhiju i služio u svim mestima. Sa kosovskim egzodusom, prizrenska Bogoslovija sv. Kirila i Metodija je privremeno premeštena u Niš, a sedište Raško-prizrenske eparhije iz Peći u manastir Gračanicu.

Kao episkop raško-prizrenski svedočio je u Ujedinjenim nacijama pred mnogobrojnim državnicima, o stradanju srpskog naroda na Kosovu i Metohiji.

Bavio se i naučnim radom. Objavio je monografiju o manastiru Deviču, “Devič, manastir Svetog Joanikija Devičkog” (1989, drugo izdanje 1997).

U Glasniku Srpske pravoslavne crkve, od 1972. godine objavljuje studije iz Liturgike u obliku pitanja i odgovora, od kojih je nastalo trotomno delo “Da nam budu jasnija neka pitanja naše vere I, II, III” (1998).

Priređuje dopunjeno izdanje “Srbljaka”, koje je Sinod Srpske pravoslavne crkve izdao 1986. godine. Takođe, priređuje “Hristijanskije prazniki” od M. Skabalanoviča.

Zaostavština

Autor je i izdanja “Trebnika”, “Molitvenika”, “Dopolniteljnog trebnika”, “Velikog tipika” i drugih bogoslužbenih knjiga u izdanju Sinoda. “Pitanja i odgovori čtecu pred preoizvodstvom” objavljuje 1988. godine, a “Molitve i molbe” 1990.

Zaslugom patrijarha Pavla umnožen je u 300 primeraka “Oktoih” iz štamparije Đurđa Crnojevića.

Patrijarh Pavle dugo godina je bio predsednik Komisije Svetog arhijerejskog sinoda za prevod Novog zaveta, čiji je prvi prevod, koji je crkva odobrila, objavljen 1984. godine, a ispravljeno izdanje tog prevoda 1990. godine.

Isto tako, bio je predsednik Liturgičke komisije pri Svetom arhijerejskom sinodu, koji je pripremio i štampao “Službenik” na srpskom jeziku.

Od kada je srpski patrijarh, obnovljeno je i osnovano više eparhija. Obnovljena je Bogoslovija na Cetinju 1992. godine. Otvorena je 1994. godine Duhovna akademija Svetog Vasilija Ostroškog u Foči i Bogoslovija u Kragujevcu 1997. godine, kao odsek Bogoslovije Svetog Save u Beogradu.

Osnovana je i Informativna služba Srpske pravoslavne crkve.

U Beogradu je 1993. godine počela da radi Akademija Srpske pravoslavne crkve za umetnosti i konservaciju, sa nekoliko odseka (ikonopis, freskopis, konzervacija).

Godine 2002. nastava veronauke je vraćena u škole, kao i Bogoslovski fakultet u okvire Beogradskog univerziteta iz koga su ga komunističke vlasti izbacile 1952. godine.

Imajući u vidu zasluge patrijarha srpskog Pavla na naučnom bogoslovskom polju, Bogoslovski fakultet Srpske pravoslavne crkve u Beogradu, dodelio mu je 1988. godine zvanje počasnog doktora bogoslovlja.

Srpski patrijarh postao je 1990. godine, kada je na tom mestu nasledio patrijarha Germana. Bio je 44. patrijarh Srpske pravoslavne crkve.

Izvor: Znanje.org

Rodjen je pisac Petar II Petrović Njegoš, crnogorski vladar i vladika čija je kruna stvaralaštva nenadmašni dramski spjev “Gorski vijenac”. U osnovi je refleksivno-lirski pjesnik, što je uočljivo i u njegovim najvažnijim djelima, iako ona imaju epsko-dramski oblik, a njegov jezgroviti stil je obojen snažnim elementima mirnog klasičnog stiha i svježinom narodne pjesme.

Rade Tomov Petrović – iz porodice koja je Crnoj Gori više od 100 godina davala vladike – monaško ime dobio je po stricu, vladici i vladaru Crne Gore Petru I, poznatom i kao Sveti Petar Cetinjski, koji ga je odredio za nasljednika.

Školovao se u Cetinjskom manastiru i u Topli kod Herceg Novog, a učitelj mu je bio i Sima Milutinović Sarajlija koji ga je uputio u istoriju, filozofiju i književnost. Kao državnik položio je temelje moderne crnogorske države, ustanovio izvršnu vlast i senat, organizovao sudove, uveo poreze i izdejstvovao veću pomoć Rusije.

Takodje je podigao prvu osnovnu školu, a 1834. osnovao je štampariju. Pritisnut bolešću, umro je 1851. u 38. godini života. Ostala dela: “Luča mikrokozma”, “Lažni car Šćepan Mali”, misaone i lirske pjesme.

Prije pola vijeka pojavila se studija Isidore Sekulić “Njegošu knjiga duboke odanosti”. Ta je knjiga pisana u zanosu Njegoševom fizičkom i duhovnom pojavom. Njeni bitni zaključci, kao što je onaj da je Njegošu kosovska ideja bila životni smisao – izazivali su suprotna mišljenja kritike. Isidora je posebno visoko cijenila Prolog, kako ona kaže, “Luče mikrokozma” i monologe iz “Gorskog vijenca”, po kojima je to djelo “ne samo crnogorska, nego i opstečovječanska tema”.

Suma Kulinarika

Neracionalno prehranjevanje zatemni dušo in jo naredi  nesposobno za duhovno izkušnjo. (Sveti Tomaž Avinski)

Martinovanje je star običaj, ki mu mnogi priznavajo kar status praznika. Za tiste pa, ki v praznikih vidijo priložnost več, da se dobro najedo in še bolje napijejo, je martinovanje verjetno kar praznik vseh praznikov. Pri tem je še najmanj pomembno, zakaj in komu v čast se praznuje. Prvo, na kar večina ljudi pomisli ob besedi martinovanje, je seveda vino. Šele potem pridejo na vrsto gos, rdeče zelje, mlinci, druženje, zabava in čisto nazadnje sveti Martin. Včasih – ampak samo včasih – apriorni negativci pomislimo tudi na neizogibno pijančevanje. Kletarji oziroma pridelovalci vin seveda ne morejo, da ne bi pomislili tudi na mošt, ki se ravno na dan svetega Marina čudežno spremeni v vino. Čarovnija se skriva v biokemičnem procesu, pri katerem se sladkor iz grozdnega soka s pomočjo kvasovk razgradi v ogljikov dioksid in etanol. Plin pobegne v ozračje, etanol pa (na žalost) ostane ujet tekočini.   Po kemični sestavi je etanol alkohol in tudi v vsakdanjem jeziku se beseda alkohol nanaša prav na etanol, ki je sestavina vseh alkoholnih pijač. Alkohol že od nekdaj predstavlja najbolj razširjeno in za nameček bolj ali manj legalno drogo, ki je kriva za različna psihosomatska obolenja, mnoge oblike nasilja, družinske tragedije, prometne in druge nezgode.  Folklora martinovanja, ki spremlja čaščenje ene izmed najbolj razširjenih in zlorabljenih alkoholnih pijač, bi nas utegnila utrditi v prepričanju, da tudi najbolj žalostna bilanca alkoholne »kolateralne« škode še zmeraj ne prinaša  tolikšne žalosti, da je ne bi mogla odgnati obilna Martinova večerja in zadostno število kozarčkov »rujne« kapljice.

Tisti, ki deklarativno skrbijo za javno zdravje, so si, menda zato, da bi ozavestili neuke množice, za skoraj vsak dan v letu izmislili drugačno preventivno vojno; tako poznamo dan boja proti aidsu, sladkorni bolezni, osteoporozi, kajenju, raku na dojki, srčnim boleznim, itd. Skoraj ne mine teden, da nas mediji ne bi prestrašili s kopico novih bolezni. Čeprav se pri martinovanju vse vrti okoli alkohola (in kasneje zaradi alkohola), bi bili v veliki zmoti, če bi pomislili, da je martinovanje dan boja proti alkoholizmu. Je pa nedvomno dan, ko se mnogi ljudje bojujejo z alkoholom. V neenakem spopadu praviloma zmaguje alkohol in seveda gostinci. Tu in tam se sicer najde kdo, ki v času martinovanja modruje tudi o vrlinah zmernega pitja in razpreda o zdravem pitju ali celo o  pitju za zdravje, a kaj ko vsako leto znova doživi statistični demanti. Slovenija premore skoraj sto tisoč registriranih alkoholikov in vsi so začeli tako, da so pili zmerno in za zdravje.

Kljub množici najbolj zvestih odjemalcev pa martinovo ni dan, ki bi bil posvečen njim – se pravi pijancem. Zdi se tudi, da sta vino in sveti Martin na koledarju trčila skupaj povsem po naključju. 11. november,  ko obhajamo  Martinov godovni dan, je v resnici dan, ko so  svetega Martina pokopali. Umrl je nekaj dni prej in ni ga pokopala niti odpoved ledvic, niti ciroza jeter.  Prepričani smo lahko, da če bi Martin umrl samo kakšen teden prej, bi imel vinski praznik zagotovo drugega patrona. Pa tudi  »ob Martinu« ne bi nihče nazdravljal, še najmanj pa z groznim sokom.

Kakorkoli že,  usoda je hotela, da je Martin (proti svoji volji in nagnjenjem) postal zavetnik hotelirjev, sodarjev in vinogradnikov.  Bolj malo ljudi pa ve, da je sveti Martin tudi zavetnik abstinentov. Morda se za tem skriva tudi nekaj slabe vesti ali vsaj nekakšen poizkus kompenzacije, dejstvo pa je, da se abstinenti za svojega patrona ne zmenijo preveč; v dneh, ko bi ga morali najbolj častiti, se sramežljivo poskrijejo po domovih,  na plan pa privršijo tisti, ki brez alkohola shajajo težje kot brez zraka in bi, če bi bilo mogoče, svoje pljučno krilo takoj zamenjali za še ena jetra ali za dodatno rezervno ledvico. Z ozirom na to, da se vesoljna Cerkev tako rada ponaša s skrbjo za bolne in podeljuje prav poseben blagoslov ubogim na duhu, je nenavadno, da si ni omislila tudi posebnega zavetnika za pijance, ki v  skrajno opešanih telesih izkazujejo skrajno bolnega duha. Kajpak pijanci, da bi lahko pili, ne potrebujejo niti pomočnika, niti posebnega zavetnika, še posebnega praznika ne, saj je že vsak god tudi praznik, ki ponuja priložnost in razlog za pitje. Vemo pa tudi, da je število prijateljev godovnikov vsaj tolikšno, kot je število dni v letu.

Glede na način, kako ljudje počastijo spomin na Martina, bi vseeno pomislili, da ga cenijo tudi zaradi kake posebnosti ali vrline, ki jo je mogoče vsa malo povezati  z vinsko kapljico. Težava je v tem, da je sveti mož, čeprav izjemoma ni umrl mučeniške smrti, živel zgledno in asketsko življenje. Za pijance pa velja malodane ravno obratno – ne živijo niti najmanj asketsko, umirajo pa praviloma zelo mučeniško. Svojo kariero je Martin začel kot rimski vojak. Nekoč je srečal berača, ki se mu je tako zasmili, da mu je podaril polovico svojega plašča. Od takrat se je njegovo življenje obrnilo na glavo.  (Ne beraču, ampak Martinu.) Spreobrnil se je v krščanstvo in vojaško kariero zamenjal s kariero klerika. Čeprav so ga nazadnje izvolili celo za škofa, je zapustil škofovsko palačo, ter se preselil v borno kočo, ki je stala pred mestnimi vrati. Dolgo časa je preživel kot puščavnik. Danes bi seveda težko našli škofa, ki bi posnemal njegov zgled. Prej obratno – večina cerkvenih dostojanstvenikov se odeva v draga oblačila, naceja z izbranimi vrhunskimi vini ter z razkošnimi obedi skrbi za primeren obseg svojih trebuhov in podbradkov. Ampak prav v tem je poanta najbolj svetlih zgledov – tako svetli so zato, ker jih nihče noče ali ne more posnemati.

Martinovanje je dan, ko ni le vino tisto, ki odteka v potokih –tudi jedače se pospravi veliko več, kot se spodobi za častilce asketskega škofa. V času martinovanja se na gostilniških zabavah, ki bi jih skromni Martin mirne duše označil za orgiastične, zaužije ogromne količine kulinaričnih dobrot, predvsem raznovrstnega mesa. Zaščitni znak martinovanja ni samo prekomerno pitje, zraven kajpak sodi tudi prenajedanje. Paradoksalno je, da je sveti Martin tudi zavetnik domačih živali, še posebej gosi – to je živali, ki postanejo v času martinovanja najbolj ogrožena vrsta na planetu. Zadeva je smešna vsaj tako, kot če bi Božička razglasili za zavetnika puranov. Najbrž je skoraj odveč dodati, da je Martin zavetnik živih živali, ker telečji zrezki in pečene gosi pač ne potrebujejo nikakršnega zavetja več.

Na mestu, kjer so stale kolibe, v katerih je bival skromni Martin, je kasneje zrasel mogočen samostan. Rasla je tudi Cerkev, z njo pa tudi njena veličina. Največje zasluge, da je Cerkev postala velika in veličastna, pa ne nosijo skromni menihi, marveč apologeti, ki so iz svojega božanskega uma iztisnili poslednji atom intelektualne moči. Eden najsilnejših je bil gotovo Tomaž Akvinski, italijanski filozof in teolog, cerkveni doktor in glavni predstavnik sholastike, ki je živel v 13. stoletju.   Že kmalu po smrti je postal svetnik,  v Rimskokatoliški cerkvi mu še danes pripisujejo status največje zgodovinske avtoritete s področja teologije, njegova filozofija, imenovana tudi tomizem, pa je bila sprejeta kot uradna filozofija na katoliških bogoslovnih šolah. Če se je spomin na svetega Martina ohranil samo zaradi kvasovk, to pomeni po zaslugi biokemičnih procesov, se je spomin na Tomaža ohranjal izključno po zaslugi čiste metafizike. Človek, ki je zapisal toliko tehtnih misli, si je nedvomno zaslužil, da ga uvrščamo med najbolj tehtne in najtežje mislece vseh časov. Velike teže pa ni imela samo Tomaževa sholastična filozofija, zelo težak je bil  tudi v dobesednem pomenu besede.  Več kot očitno je trpel zaradi bolezenske motnje hranjenja, ki ji pravimo kompulzivno prenajedanje. Učeni dominikanec ni bil samo debelušast, kot se za stereotip grajskega meniha spodobi, marveč že prav groteskno zamaščen. Da je mogel normalno sedeti, so mu morali mizo prilagoditi z ovalnim izrezom. To pa je nedvomno dosežek, ki bi ga ne mogli pripisati nekomu, ki ni bil vsaj malo požrešen.

V svojem znamenitem delu Summa Theologica je Tomaž veliko pozornost namenil raznim oblikam grešnosti, še posebej pa se je ukvarjal s sedmimi naglavni grehi, med katerimi častno mesto zaseda tudi požrešnost. Z njo se je Tomaž na dolgo in široko spopadel v drugem delu drugega dela knjige. (STh II-II Q.148) Razumljivo je, da je mogel Tomaž na osnovi osebne izkušnje o problematiki povedati marsikaj tehtnega in doživetega. Samo poglavje pred tem pa se je »angelski doktor« docela posvetil vprašanju postenja. (STh II-II Q.147) Domnevati smemo, da so bila njegova opažanja v zvezi z postenjem predvsem teoretične narave, saj bi mu, glede na njegove telesne gabarite, težko prisodili, da se je kdaj postil tudi sam. Tomaž je poizkušal odgovoriti predvsem na vprašanje, ali je postenje vrlina. Človek njegove odličnosti gotovo ni potreboval  še ene vrline več,  zato pa so jo toliko bolj potrebovali drugi. Še posebej je Tomaž odobraval postenje pri tistih, ki so težko »obrzdali poželenje mesa«. Po Tomažu je namen postenja predvsem discipliniranje poželjivosti, religiozni zadržki so šele na drugem mestu, o zdravju, ekologiji in sočutju do živali pa Tomaž seveda ni nikoli razmišljal. Resnici na ljubo se s temami, ki niso bile dovolj zazrte v metafiziko onostranstva, srednjeveški sholastiki tudi nikoli niso ukvarjali.

Tomaž je bil sistematičen človek, znan po tem, da je stvari in bitja razvrščal po kategorijah in stopnjah. Najbolj se je odlikoval pri razvrščanju angelov, s čimer si je tudi pridobil večni naziv »angelski doktor«. Nekoliko manj zavzeto in nemara zato tudi manj uspešno se je  lotil klasifikacije živali. Dognal je, da bi  perutnina utegnila biti vodnega izvora, torej jo lahko skupaj z ribami uvrstimo v kategorijo živali,  ki jih smemo jesti ob postnih dnevih. Težko je reči, če je Tomaža pri razvrščanju živali gnala tudi misel na post, zagotovo pa lahko vsaj delček zmotnega navdiha pripišemo antični in srednjeveški taksonomiji živali. Ta je temeljila bolj na opazovanju živalskega vedenja, kot pa na opazovanju njihove zgradbe. Tako je že remek delo bronaste dobe – nezmotljiva Biblija ugotovila, da so netopirji ptiči, kiti pa velike ribe ali nemara celo vodne pošasti. (3 Mojzes 11,13-19 in Jona 2,1) Po drugi strani pa je razumljivo, da se Akvinski pri razvrščanju živali ni niti smel preveč zanašati na anatomske kriterije, saj bi se mu lahko primerilo, da bi med perutnino uvrstil tudi angele.

Srednjeveška anekdota iz desetega stoletja pripoveduje o benediktinskem menihu iz opatije Cluny v Franciji, ki se je odpravil na obisk k sorodnikom. Ob prihodu je vprašal, če bi lahko dobil kaj za pod zob, a ker je bil postni dan, so mu povedali, da imajo pri hiši samo ribe.  Menih je na dvorišču opazil nekaj piščancev. Vzel je palico, potolkel enega in ga prinesel v hišo k sorodnikom, rekoč: »To je riba, ki jo bom danes jedel!« »Toda, sin moj,« so odgovorili sorodniki, »mar se ne postite ob petkih?« »Seveda se,« je odvrnil menih, »vendar perutnina ni meso; ribe in perjad so bile ustvarjene istočasno in imajo skupen izvor, tako me uči hvalnica, ki jo pojem pri službi božji.« Sestradani menih se je upravičeno skliceval na Genezo, kjer piše, da je »Bog je ustvaril velike morske živali in vsa živa bitja, ki se gibljejo in mrgolijo v vodah, po njihovih vrstah in vse krilate ptice po njihovih vrstah.« (Gen 20-12) Šele kasneje pa je ustvaril ostale živali, to je »živino, laznino in zveri zemlje.« Očitno Biblija ni prestavljala samo neizčrpen vir navdiha za zapovedi in prepovedi, ampak tudi zakladnico pripravnih izgovorov in opravičil – seveda le v rokah posvečenih in domiselnih pooblaščencev za eksegezo.

Prenajedanje v času martinovanja, ko gredo še posebej v slast  prav mastne gosi, smemo blagohotno razumeti  kot nabiranje maščobnih zalog, s katerimi se človek v hladnem podnebnem pasu še pravi čas oskrbi za dolgo zimo. Za kristjane so zaloge pomembne tudi zato, da bolje »opremljeni« pričakajo post, s katerim se morajo spoprijeti v adventnem času. In Tomaž Akvinski je bil kristjan par exellence, čeravno bi, glede na obseg njegovega vampa, težko verjeli, da se je sploh kdaj postil. S pomočjo nadebudne sholastične zoologije se je post ob velikem pečenem piščancu, zalit z nekaj kupicami dobrega samostanskega vina, spremenil v običajen dan za tolaženje želodca. Še en dokaz, kako lahko »svobodni um« vedno najde pot iz ječe dogem, še posebej, če so zaradi njih prizadeti kulinarični užitki.

S postom, še posebej s tistim pravim, je namreč vedno hudič. Ko je Jezus odšel v puščavo,  se je moral postiti kar štirideset dni. Šele, ko je bil dovolj sestradan, mu je zlodej predlagal, naj kamne spremeni v kruh, Jezus pa je skušnjavca zavrnil z znamenitimi besedami, ki pravijo, da človek ne živi samo od kruha. Čudovita metafora, ki je nekatere  vladarje navdahnila do te mere, ko so menili, da njihovi podložniki lahko živijo tudi brez kruha. Jezusova prigoda v puščavi je napravila postenje modno tudi pri kristjanih – seveda predvsem v simbolnem pomenu.  Ko kristjani govorijo o posnemanju Kristusa, nikoli ne pomislijo na štiridesetdnevni post, kvečjemu na zadnjo večerjo, saj prav  v  času največjih krščanskih praznikov  pojedo toliko, kot bi bil vsak njihov obed zadnji. Še na kraj pameti jim ne pride, da bi sledili Kristusu v puščavo in posnemali njegov post. Večini bi se hudič prikazal že prvi ali drugi dan, takoj po tistem, ko bi se jim v razvajenih želodcih oglasilo prvo kruljenje, skušnjavec pa bi jih brez težav zvabil nazaj v zavetje dobro založenega domačega hladilnika. Ampak, poreko vrli kristjani, saj smo vendar samo ljudje; če je Jezus trpel za nas, zakaj ne bi veljalo, da se je tudi postil namesto nas. Nenazadnje sploh ni bil navaden človek – s pomočjo očeta v nebesih, ki mu je pošiljal nebeško prano, je bil gotovo v veliki prednosti pred navadnimi smrtniki. Res se ne živi samo od kruha, zato nam je Bog dal tudi ribe, ko mine postni petek pa še šunko, pirhe in potico.

Z izgovorom, da štiridesetdnevni post zmorejo samo učlovečeni bogovi, seveda ne pridemo daleč. Kdo, razen njegovih pacientov, bi hotel imeti za boga doktorja Ruglja? Praksa očitno kaže, da za daljše postenje človek ne potrebuje niti božanske avre, niti posebne pomoči iz nebes. Malo dlje se zmorejo postiti celo živali, ki to počnejo instinktivno vsakič, ko zbolijo. Štiridesetdnevno postenje je mogoče res ekstremno, toda kakšen teden ali vsaj nekaj dni brez trde hrane bi moral zdržati vsak odrasel človek. Zdi pa se, da je celo to za kristjane veliko preveč. Postu namenijo običajno le kakšen dan, pa še takrat se v resnici ne postijo, marveč samo ne jedo mesa. Glede na obilico besed, s katerimi kristjani poveličujejo trpljenje, žrtvovanje in odpovedovanje, se ob tolikšnem pomehkuženju volje lahko samo prizanesljivo nasmehnemo. Po domače rečemo – krščanski post je čisto navaden »blef«.

Če sprejmemo krščansko definicijo, so vegetarijanci na postu ves čas, nekateri se postijo celo deset, dvajset, trideset let ali že kar celo življenje. Teološko »podmazani« branilci vere bodo seveda rekli, da bistvo posta ni v mesu, marveč v odpovedi. Bogaboječi kristjani, ki so navajeni, da se vsak dan omastijo s sočnim, krvavim zrezkom, nočejo pa prekršiti »božje postave«, doživijo na postni petek veliko frustracijo. Ta jim potem povzroči dovolj »trpljenja«, da smejo temu reči odpoved.  Odpovedati se moramo torej tistemu, kar imamo še posebej radi.  Tisti, ki radi jedo fižol, naj se na postni dan odpovedo fižolu; tisti, ki radi jedo čokolado, naj se odpovedo čokoladi (ali vsaj svoji najljubši znamki čokolade);  tisti, ki radi gledajo televizijo, naj se odpovedo televiziji; in tisti, ki radi molijo, naj se vsaj na postni petek odpovedo molitvi. »Jebi ga« – užitek je užitek, tudi če je mazohistične narave in zakaj ne bi bili dosledni tudi pri tem.

Z enodnevno odpovedjo mesu krščanskega postnega blefiranja še ni konec. Sholastično biologijo, ki je ribam in perutnini pripisovala skupen izvor, je Cerkev kasneje sicer opustila, obveljalo pa je in velja še danes, da ribje meso ni pravo meso. Saj ne, da ribe rastejo na vrtu ali v sadovnjaku, tudi nimajo klorofila polnih lusk – to je jasno celo petletnemu otroku, ki je prelistal vsaj eno barvno slikanico o živalih. Besedam dodeli pomen šele njihova uporaba. Bolj kot je pogosta, bolj se utrjuje njihov pomen. Podobno velja za laži – večkrat kot jih ponoviš, bolj se spreminjajo v resnico. Vegetarijanci smo se že navadili na prijazne besede: »Če že ne ješ mesa, pojej vsaj kakšno ribo!« Pragmatično razlikovanje mesa in rib pa je naredilo bolj prijazno tudi samo vero. Sedaj si morejo tisti, ki težko shajajo brez telečjega zrezka, gnjati, šunke ali pršuta, na postni dan privoščijo vsaj ribo ali kake druge »sadeže«, ki se kotijo in plavajo v morju. Dan, ko kristjani pričakujejo Gospodovo vstajenje, je mogoče zanesljivo prepoznati po značilnem vonju, ko iz vseh kantin in menz neusmiljeno zaudarja po osličih in sardelah. Zato so na postni petek še posebej prizadeti tisti verniki, ki jim ribe smrdijo. Njihova odpoved mesu je pospremljena z dvakratnim gorjem in zelo verjetno so zato deležni še posebnega Božjega blagoslova.

Značilen vonj po razpadajočih morskih kadavrih naznanja dan, ko  bodo gospodinje na mizo položile neke druge kadavre, ki se jim po domače reče šunka, simbolizirajo pa Kristusovo telo. Pot od kulinarike do  transcendence je v krščanstvu jasno začrtana. Pijača, ki nastane zaradi alkoholnega vrenja grozdnega soka simbolizira Kristusovo kri, strokovno razrezano in kuhano truplo domače svinje pa predstavlja teološko metaforo za telo materializiranega stvarnika nebes in zemlje. Če gledamo na boga strogo metafizično, je to le ostudna blasfemija, a ker je skoraj vsaka domislica v krščanskem izročilu takšna, je bogokleten kvečjemu tisti, ki takšno tradicijo zavrača. Igračkanje s simboli je lahko tudi zelo nevarno. Če kuhano prašičje meso res simbolizira Boga, potem se lahko upravičeno vprašamo, ali so italijanske kletvice, kakršna je »porco dio«,  sploh še kletvice. Simboli pomeni prašiča je najmanj dvoumen.

Vrnimo se še malo k angelskemu doktorju. Tomaž živali ni samo razvrščal in jedel, marveč je o njih tudi filozofiral. Zdi se, da bi bilo za živali  veliko bolje, če bi ostal samo pri prvem. Odnos do živali je Tomaž določil na osnovi interpretacije Geneze, kjer Bog Adamu podeljuje gospostvo nad živalmi.  (Gen 1:28) O tem piše: »…ni pomembno, kako se človek obnaša do živali, ker je Bog vse stvari podvrgel človeški moči…« Ljudje imamo torej pravico do absolutne in neomejene oblasti nad živalmi. Tomaž je bil  prepričan, da živali ne posedujejo ne duše, ne razuma – so nepopolne in seveda umrljive – zato se jih lahko preprosto ubije in poje. Še več – to naj bi bil del božjega načrta: »Stvari, kakršne so rastline, ki komaj kažejo življenje, so vse namenjene živalim, in vse živali so namenjene ljudem. Zatorej ne nasprotuje zakonu, če ljudje uporabljajo rastline za dobro živali in živali za dobro ljudi…« (STh II-II Q.64) Seveda pa »to ni mogoče, če se jim [živalim] ne vzame življenja, zato je v skladu s zakonom  jemanje življenja rastlinam za uporabo živalim, kot tudi ubijanje živali za  potrebe ljudi.  To pa je skladno z naročilom samega Boga..« V nadaljevanju se Tomaž po pričakovanju sklicuje na najbolj »obremenilne« zapise iz prve Mojzesove knjige, kjer Bog ponuja ljudem za živež »vse, kar se giblje in živi.« (Geneza, 9:3)

Učenjak Tomaževega kova je zagotovo poznal različne krščanske herezije, katerih predstavniki so prakticirali strogo vegetarijanstvo, zato je moral vedeti, da človek lahko živi samo od rastlinske hrane. Zato lahko sklepamo, da Tomaž ubijanja živali ni povezoval izključno s človekovo potrebo po hrani. Nenazadnje lahko tudi živali ubijejo človeka in ga pojedo zaradi iste potrebe. Takšne živali seveda Tomaž uvršča v povsem drugo kategorijo: »Divjaštvo in okrutnost svoje ime dolgujejo podobnosti z zvermi, ki jih tudi opisujemo kot divje. Zato ker živali, ki napadajo človeka, to počnejo zato, da bi se hranile z njegovim telesom, ne pa zaradi motiva pravičnosti, katerega pozornost pripada samo razumu.« (STh II-II Q.159) Če se torej zgodi, da žival ubije človeka, potem to ni skladno z božjim načrtom, ker je žival nepopolna – pravico ubijanja zaradi hrane pa ima samo »popolni« človek, ki premore razum, iz katerega izhaja »motiv pravičnosti«. Takšno umovanje je seveda možno samo v oblasti popolnega antropocentrizma.

Največji cerkveni učitelj je grehe razdelil v tri skupine – grehe proti bogu, grehe proti samemu sebi in grehe proti bližnjemu. V okviru takšne razmejitve seveda sploh ni mogoče zagrešiti zločina proti živalim. Tomaž je bil tudi mnenja, da človek živalim ne dolguje niti prijaznosti, niti dobrodelnosti. To utemeljuje s tremi trditvami: Prvič, živali nimajo zmožnosti, da bi bile dobre, to naj bi bila le zmožnost bitij, ki imajo razum. Drugič, z njimi ne vzpostavljamo sočutnega odnosa. In tretjič, dobrotljivost naj bi temeljila na občestvu večne blaženosti, ki je nerazumna bitja ne morejo doseči. Prva trditev temelji na površnem opazovanju, druga na predsodku in nemara lastni izkušnji, treta pa na teološki dogmi.

Edini razlog, zaradi katerega naj bi bili prijazni z živalmi, je po Tomažu pedagoške narave – prijaznost do živali naj bi nas navajala na prijaznost do ljudi. In seveda strah, da bi nas okrutnost do živali utegnila napeljati na okrutnost do ljudi.  Najmanj, kar »okupira« Tomaža, pa je trpljenje živali. Empatija do »neljudi« v njegovi teološki shemi nima mesta. Tomizem je ostal uradna doktrina katolicizma do današnjih dni. Trdoživost Tomaževih nazorov se kaže v splošnem sprejemanju tomističnih načel tudi v času, ko ljudje niso več občutljivi na teološke pritiske in se ne podrejajo več strogim verskim določilom. Tako se dogaja, da starši otrokom kupujejo psičke, hrčke in kanarčke le zato, da bi jih navadili prijaznega in ljubečega odnosa do ljudi, pri večerji pa jim postrežejo s piščančki, telički, zajčki ali s kakimi drugimi živalcami, ki jih otroci poznajo le iz risank in slikanic. Še vedno velja, da so živali, če niso samo prehrambeni artikli, le vir zabave ali vzgojni rekviziti, ne veliko drugačni od plišastih igrač, ki jim otroci, potem ko se jih naveličajo, mirne duše odvijejo glavo ali iztrgajo oči.

Kot rečeno, Tomaž ni bil samo notoričen požeruh, marveč tudi vrhunski specialist za sedem naglavnih grehov, kjer je na »častno« mesto postavljena prav požrešnost. Ker je Tomaž požrešnost redno prakticiral, mu lahko priznamo vsaj to, da je zelo dobro vedel, o čem piše. Greh požrešnosti je opisan kot »nebrzdana želja po tem, da bi porabili več, kot potrebujemo«. Požrešnost naj bi nasprotovala razumu, nastala naj bi kot posledica »omračitve uma«, zmanjšanja samokontrole in zbranosti. Po Akvinskem požrešnost ne pomeni samo poželenja po hrani in po pijači, marveč vsako pretirano poželenje, kjer se opušča razum. Moralne vrline so torej možne samo v okviru razumnega – razum je torej tisti, ki določa, kaj je moralno. Ker so po Tomažu živali brez duše in razuma, je požrešnost greh, ki človeka poniža na nivo živali. Toda, poglejmo, kako je s tem v resnici. Prenajedanje, kot najbolj notorična oblika požrešnosti, je skoraj izključna značilnost mislečega človeka, bitja torej, ki ga še posebej odlikuje razum. Živali le redko pojedo več, kot potrebujejo za preživetje – prehranjevanje podrejajo svojemu instinktu, ki jih  v naravnih okoliščinah le redko prevara. Zato se tudi najbolj »neumne« živali nikoli ne prenajedajo, kot se je prenajedal z briljantnim umom obdarjeni angelski doktor. Verjamem, da se bo marsikomu zdela takšna izpeljala sofistična, humanisti pa poreko, da je človek pač tragično bitje, ki je razpeto med nebom in zemljo. Mogoče pa se je človek znašel v težavah tudi zato, ker želi poleteti v nebo s pomočjo razuma in vere, namesto da bi – uporabljajoč instinkt – doživel kaj nebeškega že na zemlji. Za vse si je seveda kriv sam, na žalost pa zaradi svoje »razpetosti«, smrtnega gona in bivanjskega nelagodja uničuje, ne samo sebe, marveč tudi druge ljudi, živali in vso naravo.

Tomažu v zagovor lahko povemo, da obsežni telesni gabariti niso predstavljali nikakršno posebnost med samostanski brati. Leta 2004 je angleški arheolog Philippa Patrick objavil poročilo, ki temelji na analizi zbirk kosti iz časov med enajstim in šestnajstim stoletjem. Pregledal je več kot sto okostij menihov iz treh angleških opatij in jih primerjal z dvestotimi okostji približno enako starih Londončanov, živečih v istem obdobju. Rezultati raziskav nas ne morejo puščati v dvomu, kakšne so bile prehrambene navade srednjeveških dušnih pastirjev. Pri menihih so opazili bolj odebeljene kosti in značilne znake okostenelosti, kakršne so tipične v primeru resne debelosti. Opazna je bila tudi višja stopnja artritisa in težav, povezanih z obremenitvami sklepov. Med menihi je bilo v povprečju petkrat več debeluhov, kakor pri navadnih meščanih. Na osnovi jedilnikov in nakupovalnih seznamov, ki so jih spisali kronisti takratnega časa, so izračunali, da so menihi v povprečju vsak dan pospravili za 6000 kalorij hrane. Količina »dobrot« se tudi v času posta ni zmanjšala pod mejo 4000 kalorij. Prehrana menihov je bila seveda polna nasičenih živalskih maščob in samostanske greznice so bile gotovo na veliki preizkušnji. Benediktinski meniški credo »Ora et labora« (Moli in delaj) bi morali – resničnosti na ljubo – spremeniti v »Ora et vora« (Moli in žri). Dnevni jedilniki so bili tako razkošni, da se človek lahko vpraša, ali so menihi sploh počeli še kaj drugega,  kot  jedli. Verjetno so morali goltati zelo hitro, da jim je ostalo še kaj časa za izkazovanje pobožnosti, spanje, uriniranje in izločanje blata. Morda pa je imelo prenažiranje s hrano pri menihih vendarle nek višji smisel. Tudi če je bila zahvalna molitev pred obrokom kratka, se je zaradi velikega števila obrokov v enem dnevu nabralo dovolj Bogu všečnih besed. Velika količina hrane je torej zagotavljala okoliščine za zunanje izkazovanje pobožnosti, molitev, kot izkazovanje pobožnosti, pa je vedno lačnim samostanskim bratom omogočila kratek suspenz, zaradi katerega so z veliko večjim veseljem planili na jed.

Preden se vrnemo k Martinu, se še malo ustavimo pri Tomažu. Če je o požrešnosti pisal na osnovi lastnih izkušenj, bi to težko rekli za pohoto in še posebej za ženske, o katerih se mu je zapisalo kar nekaj učenih besed. Učeni celibatist o ženskah ni mogel vedeti nič zelo konkretnega, saj se jih je izogibal kot hudič križa, a vseeno dovolj, da je vedel, kako nastanejo: »Moški fetus postane človek po 40 dneh, ženski po 80 dneh. Deklice nastanejo zaradi poškodovanih semen in vlažnih vetrov.« Angelski doktor, se je – tako kot se za doktorje spodobi – spoznal očitno na vse – torej tudi na razvoj fetusov in na patologijo spermijev. Postavlja pa se vprašanje, ali je do svojih ugotovitev prišel s pomočjo razuma ali na osnovi vere. Zdi se, da je moral zelo močno verovati, da se je ubranil napadov zdravega razuma. Še bolj verjetno pa je razmišljal le še tako, kot mu je nalagala vera. V okviru zakoličenih premis je bila Tomaževa filozofska misel dovršena. Njegov primer dejansko kaže, da sta si razum in vera lahko zelo blizu. Vero je mogoče utemeljiti tudi z razumom, seveda pod pogojem, da se vsakič, ko vera nasprotuje razume, poišče »razumen« razlog, zakaj moramo dati prednost veri. In Tomaž je bil v tem pravi mojster.

Če so pravoverni interpreti zapisane »modrosti« svetega Tomaža ustoličili v doktrino najbolj množične svetovne relije, tega ne bi mogli reči za svetega Martina. Ta je imel smolo, da je učil samo s svojim zgledom, nikoli pa ni nič »pametnega« zapisal. Zapisana beseda ima namreč posebno moč – deluje malodane magično. To so dobro vedeli tudi interpreti in zapisovalci Jezusovih besed, ki so apokaliptičnemu galilejskemu pridigarju v usta polagali izreke, ki jih verjetno nikoli ni izgovoril, ter mu pripisovali dejanja, ki jih ni nikoli izvršil. Pa še tisti zapisi, ki bi jih mogli šteti za avtentične, so postali predmet »pravovernih interpretacij«. Nekatere preveč jasno izražene Jezusove nauke pa so pooblaščeni cerkveni interpreti preprosto preslišali. Legendarna skromnost svetega Martina bi nas utegnila spomniti na Jezusovo prispodobo o velblodu, ki nikakor ne more priti skozi šivankino uho. Zdi se, da se obogatena Cerkev in njeni škofovski predstavniki ne vznemirjajo preveč zaradi nje. Zakaj bi se le? Pri Bogu je namreč vse mogoče – tudi orjaške šivanke in miniaturni velblodi.

Sprevračanje naukov in uveljavljanje praks, ki nasprotujejo prvotnemu zgledu, niso samo značilnost tistih, ki se trudijo »hoditi za Jezusom«. K obračanju pomenov in smislov so nagnjeni tudi častilci  Martina. Sveti mož bi se obračali v grobu, če bi vedel, kako se obnašajo njegovi – od krvi in alkohola opiti verniki. Medtem ko so teologi  Tomažu spregledali  vsaj  enega izmed naglavnih smrtnih grehov, so zagreti malikovalci vina ubogemu Martinu naprtili tudi kako neumnost, ki je zagotovo ni zagrešil. Pogosto se dogaja, da v času martinovanja sredi trga postavijo sod, potem pa dva klovna – prvi v modrem predpasniku, drugi pa našemljen v škofa, opravita tako imenovani krst vina. Maškarada, ki jo spremlja obvezno pijančevanje, ni samo bebava, marveč tudi zgodovinsko napačna, saj sveti Martin nikoli ni krščeval vina. Vinskemu krstu sledi še vinski blagoslov, ko se 27. decembra na sceni pojavi še sveti Janez Evangelist in s svojim svetniškim vplivom pomaga pri še enem katoliškem »vuduju«.  Seveda tudi ta pobožična »predstava« z resničnimi dogodki nima nikakršne zveze.

Zdi se, da pijača, ki potrebuje toliko žegnov, res mora biti nekaj posebnega in krščanska doktrina je ni brez razloga povzdignila v simbol Kristusove krvi. Fluid, ki je nekoč poganjal »žurke« poganskega Dioniza in kasneje Bakusa, je postal obredni napoj krščanskih klerikov.  Gre za pomenljivo transformacijo.  Že prvi Jezusov čudež je bil vinske narave. V Kani Galilejski se je prvič v zgodovini človeštva zgodilo, da je fermentacija potekala brez kvasovk. Nazadnje se je popivalo ob zadnji večerji, menda zaradi odpuščanja grehov. Danes pa se pije le še zato, da se na grehe pozabi. Religija in vino sta krasen tandem. Celo muslimani, ki jim vera prepoveduje uživanje alkohola, verjamejo, da se bo vino pretakalo v potokih, ko pridejo v nebesa. Če za vsako religijo velja, da je najbolj razširjen opij za ljudstvo, potem lahko tudi za vino rečemo, da je že od nekdaj najbolj množično sredstvo za »zadevanje«, ki je olajša obrat od razmišljanja o tuzemskih tegobah k bolj transcendentalnim miselnim pristopom. In kaj lahko zadane vernika bolj, kot sam božja infuzija iz njegovih levkocitov in eritrocitov! Pravoverni kristjani namreč  verjamejo, da se v času evharističnega obreda  mašno vino pretvori v čisto pravo Kristusovo kri. Poganske coprnije, ki so jih izvajali druidi, se ob takšni magiji, lahko samo skrijejo. Ob pomoči tako imenovane transsubstanciacije je vino pri kristjanih pridobilo status čudežnega napitka na metafizični ravni. Celo ljudska modrost pravi, da »kdor vino poliva, se iz boga norca dela«. Nič pa modrost ne pove o tem, kako je z vinom, ki ga ljubitelji žlahtne kapljice bodisi izbruhajo ali v hitrem pretočnem sistemu izcedijo v pisoar vaške gostilne. Domnevati smemo, da je transsubstanciacija reverzibilna reakcija, ki se dokončno zaključi šele v človeških ledvicah.

O vinu so znameniti in častitljivi osebki izrekli že toliko imenitnih besed, da je zapisati ali izreči on njem kaj slabega, vsaj tako smelo, kot je bilo v petnajstem stoletju trditi, da je zemlja okrogla. Še vedno obstajajo dileme in prepiri, ali je vino le poživilo, ali je morda tudi hrana in celo zdravilo. Dilema je pravzaprav smešna. Vino vsebuje veliko hranljivih snovi in kalorij, kar je nedvomno značilnost hrane. V tem oziru si sploh ne bi smeli beliti glave. Za vino lahko mirno zapišemo, da je tudi hrana, saj sodi v kategorijo procesiranih, kemično obdelanih pijač, kakršne so tudi razne kole, druge gazirane pijače in kofeinski napitki ter ostali »hranilni« napitki. V tehničnem smislu je hrana vsaka substanca, ki jo je moč kupiti na trgu procesiranih, industrijsko pridelanih živil, in to ne glede na njene pogubne posledice. V najbolj mastnem hamburgerju in v najbolj prežganem krompirčku ne boste našli samo več kot dovolj kalorij, marveč tudi množico za telo dokazano koristnih ali celo nepogrešljivih substanc. V hamburgerju je ogromno proteinov in še več maščob, veliko je tudi železa in kalcija. Vse to pa so sestavine, brez katerih je naše življenje praktično nemogoče. »Logično« je torej, da so zato tudi hamburgerji v naši prehrani nepogrešljivi. In enako velja za vino. Jejmo ga jejmo, dokler živimo!

Nekoliko bolj, a ne preveč, je smela trditev, da je vino zdravilo. Toda, če pomislimo, kako destruktivno in pogubno delujejo zdravila na zdrav človeški organizem, potem tudi vinu ne smemo odreči njegove »zdravilnosti«. Dejstvo je, da vino zdravi. Še posebej je učinkovito   v primeru akutnih duševnih bolečin. To je vedel že znameniti Tomaž, ki je dejal, da je »najboljša uteha za žalost dober spanec, dobra kopel in kozarec vina.« Skratka, vino učinkuje na podoben način kot antidepresivi, pomirjevala in podobni farmakološki proizvodi, ki se jih na veliko uporablja v terapijah klinične psihiatrije, vse bolj pa postajajo nezamenljivi tudi v domačih lekarnah novodobnih civilizirancev. Za nameček vino dokazano učinkuje antiseptično, antibiotično in protivnetno. Podobno kot učinkujeta česen in čebula,  poper in pekoča paprika. Vino učinkuje na podoben način kot penicilin, Ospen™ ali Sumamed™. Vino učinkuje tudi protibolečinsko – podobno kot Aspirin™, Lekadol™, Ketonal™, Brufen™ ali morfij. Če je tako, zakaj ga ne bi smeli predpisovati tudi zdravniki? Nemara zato ne, ker bi ga potem hoteli na recept tudi zdravi ljudje, nas pa so učili, da zdravila zdravim ljudem škodijo. Ampak, kdo je danes sploh še zdrav? Ljudje smo na smrt bolni, že ko se rodimo in potem se zdravimo do smrti. Profitabilen človek je le bolan človek. Tudi zato je vino primerno za vsakogar. Celo dojenčkom in otrokom bi ob pazljivem doziranju znalo odpraviti prehlad ali vsaj omiliti katero izmed otroških bolezni. Vino je zdravilo in škoda, da ne bi še bolj izkoristili njegove zdravilne moči. Samo še  spremeniti moramo vinoteke v apoteke, ali še bolje, zato da ne bo nihče »profitabilno« prikrajšan, v apoteke dodajmo  vinske police!

Na koncu se še enkrat vrnimo k našima svetnikoma in postavimo dvesto kilogramskega Tomaža na tehtnico skupaj s petdeset kilogramskim Martinom. Že na prvi pogled lahko vidimo, da so si ljubitelji pečenih pišk, gosi, šunke, pršuta in alkoholnih pijač izbrali popolnoma napačnega patrona. Povprečen indeks telesna mase novodobnega človeka jasno kaže, da postaja Akvinski vedno bolj svetnik po meri zahodnega človeka – nekakšen prototip, ki s svojim svetniškim sijem sije v enaindvajseto stoletje. Martina pa bi morali prepoditi v Etiopijo ali v Darfur, kjer ljudem ne bi vzbujal slabe vesti, tistim najbolj shiranim pa mogoče celo zavist. Tudi martinovanje bi morali preimenovati in sicer kar v Tomaževanje, Akvinskega pa razglasiti za zaščitnika požeruhov in pijancev. Nenazadnje je o požrešnosti vedel in razglabljaj več, kot vsi učenjaki pred njim in po njem skupaj.

Tako sem na kratko prehodil pot od vinskega do svetniškega brevirja in nazaj. Obdelal sem teoretične in praktične aspekte postenja in požrešnosti, abstinence in popivanja. Če bo kdo moje pisanje označil za nesramno in žaljivo provokacijo, ne bo daleč od resnice. Seveda moje pisanje ni samo nesramno in žaljivo, ampak  je tudi lažnivo. V njem ne boste našli niti zrna resnice, saj sem pisal v popolnoma treznem stanju. Že zato naj mi bralci ne zamerijo. Če bi pisal pijan, bi pokazal popolnoma drugačen obraz. »In vino veritas!« Drži, v vinu je nekje med 7,5% in 15% resnice. Če v vinu ne bi bilo alkohola, ga nihče ne bi pil, saj bi bilo tako rekoč brez učinka. Vino ljudje pijejo zaradi učinka in poglavitna učinkovina v vinu je alkohol. V vinu je torej edina resnica alkohol. V vseh ostalih, menda skoraj 700 sestavinah, ne boste našli niti zrnca resnice. Tudi v grozdju, pa tudi v grozdnem soku ne boste našli resnice. Noben pregovor ne povezuje sadja in soka z resnico. Lahko se trudite še tako močno, pojeste več kilogramov grozdja in spijete več litrov soka, verjetno vas bo pognalo na stranišče, toda resnica bo ostala skrita. Zato še zadnja laž: »Na zdravje!«

Izvor: Dnevni Avaz, Fokus, Oslobođenje, San

Eksperti OHR označili su dio bošnjačkog političkog rukovodstva, vjerske vođe i vodeće biznismene u Sarajevu kao dio političko-kriminalne mreže u Federaciji BiH i o tome obavijestili evropske diplomate, pišu federalni mediji.

Sarajevska štampa otkriva šemu napravljenu u obliku koncentričnih krugova koji podsjećaju na metu, u kojoj su nabrojani gotovo svi ugledniji bošnjački političari, vjerski zvaničnici i privrednici, a čiji je autor izvjesni Erik iz OHR.

U analizi OHR koju su objavili federalni mediji pod nazivom “Političko – kriminalna mreža koja seže do oblasti biznisa i religije” kao vođe mreže označeni su reis Mustafa Cerić, Hasan Čengić, Fahrudin Radončić, Bakir Izetbegović, Alija Delimustafić, Bakir Alispahić i Senad Šahinpašić Šaja. U drugom krugu su Edhem Bičakčić, Sulejman Tihić i direktor Poreske uprave FBiH, Midhat Arifović.

- U dokumentu kojem je očita namjera da interno, ali i u međunarodnim krugovima, diskredituje najuglednije Bošnjake, krugovi se dalje šire na četiri grupe ljudi – pišu mediji u FBiH objavljujući metu na kojoj se nalaze političari, vjerske vođe, biznismeni i vođe organizovanog kriminala.

U grupi političara su Zlatko Lagumdžija, Nedžad Branković, Adnan Terzić i Haris Silajdžić, a među vjerskim vođama je, uz reisa Cerića, imam džamije Kralj Fahd u Sarajevu Nezim Halilović Muderis i predsjednik Mešihata Islamske zajednice u Srbiji, Muamer Zukorlić.

Članovi kriminalne mreže u Federaciji su, prema analizi OHR, biznismeni Safet Oručević, direktor Agencije za privatizaciju, Enes Ganić, i Ramiz Džaferović, direktor Razvojne banke, a od vođa organizovanog kriminala izdvojen je Naser Keljmendi, Naser Orić i Damir Fazlić

Pozivajući se na pouzdane izvore, mediji navode da su u OHR prema istom principu pravljene montaže izmišljanjem nepostojećih veza s raznim sumnjivim klanovima širom svijeta i za najistaknutije srpske i hrvatske kadrove u BiH.

- Te šeme su pod maskom obavještajne razmjene podataka date svim ambasadama u Sarajevu i šire – otkrivaju federalni mediji.

Nenad Stevandić, politički analitičar, rekao je da je sprega kriminala i politike u BiH apsolutno evidentna.

- Nesporna je veza vlasti, kriminala i investitora. Kriminal mora biti odvojen od nacionalne politike u cijeloj BiH – rekao je Stevandić.

On je naglasio da je Republika Srpska u proteklih 15 godina pretrpjela raznorazne napade iz OHR-a a sada, kada su po prvi put na udaru političari iz FBiH, oni nastoje okrenuti vlastitu politiku protiv te kancelarije.

- To je samo radi toga da se napravi maska da i političari iz FBiH navodno imaju nešto protiv OHR i da je ta kancelarija navodno neophodna kako bi na cijeloj teritoriji BiH pomogla borbu protiv kriminala i korupcije. To je zamka za RS. Praviće se vještačka simetrija između RS i FBiH – rekao je Stevandić.

Do zaključenja ovog broja, iz OHR-a nije bilo zvaničnih reagovanja ni na objavljenu šemu kriminalne sprege u Federaciji BiH ni na najave tužbe protiv Kancelarije visokog predstavnika i njegovih službenika.
SDP u panici

Lider SDP-a BiH, Zlatko Lagumdžija, i rukovodstvo stranke suočeno je s optužbama za korupciju, koje su otvorene aferom reketiranja jednog od najpoznatijih sarajevskih biznismena, Nihada Imamovića, direktora ASA Holdinga. Prema pisanju medija, nakon što je federalni MUP podnio prijavu za korupciji protiv visokog funkcionera ove stranke i načelnika sarajevske opštine Novi grad, Damira Hadžića, i njegovog poslovnog partnera Huseina Hasibovića, zvaničnici SDP su u panici. Tužilaštvo BiH pokušaće istražiti uloge i moguću odgovornost u lancu korupcije Lagumdžije te gradonačelnika Sarajeva, Alije Behmena, iz SDP, i predsjedavajućeg Gradskog vijeća, Marina Ivaniševića.
“Avaz” najavio tužbu protiv OHR

“Avaz” je najavio tužbu protiv OHR-a, uz odštetni zahtjev od 50 miliona evra nakon razotkrivanja, kako tvrde, montiranih šema, u kojima se politički i vjerski vrh bošnjačke vlasti, kao i vodeći biznismeni u Federaciji, kvalifikuju kao kriminalna mreža.

Zbog pokušaja rušenja poslovnog kredibiliteta kompanije, “Avaz” će podnijeti krivičnu prijavu protiv zamjenika visokog predstavnika u BiH, američkog diplomate Rafi Gregorijana, i nepoznatog službenika OHR-a koji se zove Erik i označen je kao autor sporne šeme.

—————

Fahrudin Radončić optužio je danas prvog zamjenika visokog predstavnika Rafija Gregorijana da zbog vlastite zarade produkuje haos u BiH.

Nazivajući Gregorijana trećerazrednim obavještajacem i neostvarenim diplomatom Radončić je rekao da njemu ne odgovara da stvari u BiH krenu naprijed jer ovdje ima mjesečnu platu veću od 50.000 KM.

“Činjenica da su u OHR-u montirane mape napravili i za Srbe i Hrvate najbolje govori da Gragorijan u BiH ne donosi mir, već produkuje haos kako bi što duže ostao i više lično zaradio na nama”, reagovao je Radončić na Gregorijanove izjave za FTV.

On je ponovio da će istinu potražiti pred američkim sudom, jer je Gregorijan američki diplomata.

Radončić tvrdi da Gregorijan godinama “uređuje” emisiju “60 minuta” na FTV i mnoge druge medije, te da po potrebi izigrava tužioca, sudiju ili šefa policije u BiH.

Gregorijan je, kako se smatra, naručilac analize OHR-a i šeme na kojoj je politički, vjerski i poslovni vrh bošnjačkog društva u Federaciji BiH označen kao kriminalistička organizacija koja finansira radikalni islam i terorizam.

Gregorian: “Monstruozna insinuacija”

Zamjenik visokog predstavnika u BiH Rafi Gregorijan odbacio je medijske navode da u OHR-u postoji lista meta i zavjera protiv određenih ljudi u BiH, ističući da “u OHR-u ne postoji ništa takvog tipa”.

“Nema nikakve istrage usmjerene protiv ljudi i niko nije na meti u ovoj navodnoj šemi objavljenoj u magazinu `Global` i listu `Dnevni avaz`, rekao je Gregorijan.

Tvrdnje Islamske zajednice BiH o cijelom slučaju Gregorijan je, gostujući u programu Federalne televizije, ocijenio kao insinuacije.

“Insinuacija da visoki predstavnik, OHR ili ja na neki način stojimo iza konačnog rješenja za Bošnjake monstruozna je. Izjave iz Islamske zajednice BiH su veoma uznemirujuće jer niko iz Islamske zajednice BiH me prije toga nije kontaktirao”, rekao je Gregorijan, odbacujući insinuacije da je antibošnjački nastrojen.

Gregorijan je naveo da je visoki predstavnik u BiH Valentin Incko naredio unutrašnju istragu u OHR-u vezano za ovaj navodni dokument i dodao da će se danas sastati sa njim kako bi razgovarali o cjelokupnoj situaciji.

Volim svoje Bošnjake, a prezirem lobistu Gregorijana, kazao je sinoć za “Dnevni avaz” Fahrudin Radončić, predsjednik Saveza za bolju budućnost BiH, povodom optužbi koje je na njegov račun u emisiji “60 minuta” iznio prvi zamjenik visokog predstavnika Rafi Gregorijan (Raffi Gregorian).

Tajne veze

- Žao mi je što na užasne Gregorijanove tvrdnje moram odgovoriti nimalo diplomatski i vrlo precizno. Nisam ja u tajnoj vezi s Dodikom, već on.

Svojom insceniranom svađom njih dvojica dokazuju da BiH nije moguća, a izmišljenim ratom upravo Gregorijan želi Banjoj Luci ponuditi izgovor za otcjepljenje – ističe Radončić.

On navodi i da su “imali nešto protiv Dodika, mogli su ga do sada uhapsiti”.

- Jasno je da se ovdje radi o namjerno izmišljenim optužbama protiv njega da bi ga Gregorijan gurnuo u separatizam – kaže Radončić.

Što se tiče optužbi da imam probleme s porodicom Selimović, to je tačno, nastavlja Radončić, jer se radi o ljudima koji su ukrali više od stotinu bh. kompanija, a tobože pravdoljubivi Gregorijan radi kao njihov profesionalni lobista, što dokazuju i njegove fotografije s Mujom Selimovićem.

- Također, to da su Gregorijan i njegov otac primili – koje li ironije – priznanje Internacionalne lige humanista zajedno s jednim Mijom Brajkovićem, jasno pokazuje da on podržava i pljačku tog kombinata, ali i to da je Brajković uradio etničko čišćenje i s posla zauvijek otjerao više od 2.000 Bošnjaka – upozorava Radončić.

Bijeg od istine

On nadalje ističe i to da “Gregorijan meni crta lažne sheme za Razvojnu banku, a nikada nije objavio shemu kako je više od 80 banaka, gdje su Bošnjaci bili većinski vlasnici, preoteto”.

- Ja se nikakvih istraga ne bojim, a pogotovo ne bjelosvjetskih varalica koji su uhvaćeni u žestokom kriminalu.

Naši advokati će ga tužiti i on će za sve optužbe imati priliku da argumente ponudi američkim sudovima. Ima li išta legalističnije prema njemu od toga?

Neka gospodin Gregorijan pisanje novinara koji su ga uhvatili u antidejtonskoj aktivnosti ne pokušava zaustaviti pritiscima na mene. Meni se, uostalom, i lično izvinio visoki predstavnik Valentin Incko (Inzko) i ta poruka ostala je u mom mobitelu.

Šta će, uostalom, Gregorijan reći za izjavu turskog ambasadora u “Dnevnom avazu” i kakvo će objašnjenje ponuditi diplomatskom koru kojem je taj isti Gregorijan lagao da smo mi Bošnjaci teroristi i opasni finansijeri radikalnog islama diljem svijeta?

Gregorijanom, očito, upravljaju pojedini ratnoprofiterski lobiji i njegov pokušaj da objavljivanje tekstova o njegovom kriminalu veže uz moju izbornu kampanju nije ništa drugo do bijeg od istine i strah od procesuiranja pred američkim pravosuđem od kojeg ne može pobjeći – kaže Radončić.

Gregorijan je, dodaje Radončić, recidiv antimuslimanske Bušove (Bush) administracije i on to, i da hoće, ne može sakriti. Njemu nije mjesto u BiH, jer on ovu zemlju sistematično želi razbiti, a nas Bošnjake i muslimane gurnuti u ropski položaj prema Miji Brajkoviću, Dodiku ili bošnjačkim ratnim profiterima

- Mi se njega ne bojimo i on to mora znati, jer on se treba plašiti pravne države, a ne mi. Pljuvanje po muslimanima i Islamskoj zajednici, koje je on organizirao putem FTV-a, sada je dobilo njegovu kućnu adresu i mi smo napokon svjesni ko nam je godinama podmetao najužasnije stvari zbog kojih BiH nije mogla naprijed, a mi nemamo vize i naša djeca budućnost.

Maske su pale – kazao je sinoć Radončić i zaključio:

- Već sam rekao da BiH neće biti kolonija niti će Bošnjaci hodati sagnute glave i nositi žute trake, a Gregorijanu mogu poručiti da me ne plaši istragama, jer ih se nemam razloga bojati. Mi radimo legalno i već smo prošli mnoge montirane istrage i afere. Pogotovo nećemo dozvoliti da BiH ostane lična kolonija porodice Gregorijan. Njegov kolonijalni odnos, gdje on interno preuzima i kompetencije i naše države i OHR-a, već previše dugo trpimo, a on je sam sebi dohakao upravo prljavim mapama i denuncijacijama koje godinama plasira.

Otkud mu pravo?

- Gregorijan je očajan. Svojim istupom na FTV-u priznao je da godinama uređuje emisiju “60 minuta” i njegovim manipulacijama je, zahvaljujući hrabrosti “Avazovih” novinara, došao kraj. Ponosan sam na njih – kazao je Radončić.

On, istovremeno, prezire Gregorijana, jer ovaj potcjenjuje demokratsku javnost ove zemlje i mimo bilo kakvog legalizma nedopustivo dugo vrši ulogu glavnog urednika svih medija, ulogu raznih tužilaca i sudija i šefova policija, o čemu se napokon i PIC i OHR moraju precizno izjasniti.

Duboko poštujem politiku SAD

- Gregorijan kao čovjek koji je montirao mape sada želi meni dodatno montirati sukob s Ambasadom SAD u Sarajevu. Kao čovjek koji je svaki dan rata proveo u Sarajevu, duboko poštujem šta su SAD učinile za BiH, šta čine i koliko miliona dolara svojih poreznih obveznika ulažu u budućnost i sigurnost BiH. Ne osjećam potrebu da išta Gregorijanu objašnjavam, ali on treba objasniti radi li za SAD ili se pretvorio u svojevrsnog ambasadora ratnoprofiterske i mafijaške grupe Selimović i Brajković, odnosno komercijalnih banaka koje nemilice pljačkaju narod – kaže Radončić.

Nagledali smo se raznih mekenzija i moriona

- Pozivam sve građane BiH da se ne boje trećerazrednih obavještajaca i neostvarenih diplomata kojima ne odgovara da u ovoj zemlji stvari krenu naprijed, jer imaju mjesečne plaće više čak i od 50.000 KM. Oni se silno bogate na našoj muci i svađama koje vješto proizvode. Sjetimo se raznih mekenzija, moriona i ostalih koji danas u memoarima priznaju svoje antibošnjaštvo i antibosanstvo. Gregorijan je samo jedan od njih, oni odlaze, a mi ostajemo. Činjenica da su u OHR-u montirane mape napravili i za Srbe i Hrvate najbolje govori da Gregorijan ovdje ne donosi mir, već producira haos kako bi što duže ostao i više lično zaradio na nama – navodi Radončić.

On je islamofob

- Gregorijan se ovom svojom TV emisijom potpuno legitimirao kao čovjek koji godinama naručuje tekstove protiv Islamske zajednice ili “Avaza” i od nas pokušava napraviti mafijaše samo zato što štitimo naš narod i pravo javnosti na istinu. Očito, u njemu buja islamofobija, ali mi, kao pripadnici naroda nad kojim je izvršen genocid i koji je dao 200.000 života i milion raseljenih za multietničku BiH, na to ne možemo i nećemo pristati. Mi želimo Zapad i euroatlantske integracije, a on je dio ekipe koja nam to godinama na najperfidniji način politički i ekonomski želi opstruirati – navodi Radončić.

——————-

Tako je to: uvijek sve na svoje dođe. Fahrudin Radončić, vlasnik „Avaza“, i konačno i zvanično razotkrio je svoje pravo lice – ovaj samozvani i lažni zaštitnik interesa bošnjačkog naroda i samozvani i lažni borac protiv organizovanog kriminala i korupcije kao oparen je skočio kada je preko svojih veza saznao da o njegovim kriminalnim poslovima postoje čitavi dosjei i odmah je preko svog „Dnevnog avaza“ teško optužio američkog diplomatu Rafija Gregorijana, prvog zamjenika visokog predstavnika.

Gregorijan islamofobično i profiterski ruši BiH – podvriskuje Radončić svjestan da mu je plan skršen jer ni Gregorijan niti bilo koji američki diplomata na službi u BiH neće igrati kako on svira.

U biti, Radončić svojim histeričnim optužbama i napadima nastoji da prikrije vlastiti kriminal i kriminal svojih, što bi se sarajevskim žargonom reklo, havera. Jučer je, primjerice, podgorički list „Dan“ koji nije pod kontrolom premijera Crne Gore Mile Đukanovića, objavio da su „Radončić i Naser Keljmendi, kojeg zbog šverca heroina istražuje najmanje pet država, razmijenili imovinu i Keljemndi je u Ulcinju pod zaštitom Agencije za nacionalnu bezbjednost Crne Gore, a koju kontroliše Đukanović“.

Šeme organizovanog kriminala i njegovih aktera, koje je Radončić objavio, a u čijem je on centru, i zbog čega je naprosto, što bi Crnogorci kazali poma’nitao, poslužile su mu da svim Bošnjacima podmetne da su kriminalci i teroristi. Šeme je pripisao Gregorijanu očekujući da će Bošnjaci izaći na ulice i protestovati protiv američkog diplomate, a u korist Radončića. Gorko se prevario – obični ljudi odmah i dobro su prepoznali njegovu podvalu.

- Radončić je izdajnik i on je protiv Bosne i Hercegovine – najčešći je komentar koji se jučer mogao pročitati na internetskim forumima. Neka se on ostavi Bošnjaka i neka pred sudom odgovara za svoj kriminal.

Radončić je i u ovom slučaju posegnuo za svojim starim receptom u medijskom linču zvanične američke politike – odmah je Gregorijana proglasio islamofobom, dakle neprijateljem islama i profiterom. A istina je drugačija – Radončić je pravi islamofob zato što za svoje interese i u širenju svoje kriminalne mreže zloupotrebljava Bošnjake muslimane, a profiter je jer se na muci tih istih Bošnjaka enormno obogatio. On je, istina, u pravu kada kaže da su maske pale – i jesu njegovim podmetanjima bošnjačkom narodu kojeg već godinama privatizira i drži svojim vlastitim i glupim sluganima.

Ljetos je Radončić javno optužio „Sarajevo i SIPA-u što montiraju kriminal i korupciju Miloradu Dodiku“, a malo iza toga napao je i Dru Engela, tužioca u Posebnom odjeljenju Tužilaštva BiH za borbu protiv organizovanog kriminala. U međuvremenu je sve one koji su iz reda bošnjačkog, a obavljaju bilo kakvu značajnu funkciju proglasio kriminalcima. Bila je to, zapravo, njegova priprema za najnoviji napad na američku zvaničnu politiku, a u svoje i ime aktera kriminala ogromnih razmjera koje štite politički moćnici, pa je čak i reisu-l-ulema Mustafa Cerić upleo Rijaset Islamske zajednice u BiH u njihovu odbranu.

Ne može se smetnuti ni činjenica da je ovog ljeta Radončićev „Dnevni avaz“ pokrenuo čitavu hajku na biznismene iz reda hrvatskog naroda računajući da će ih time radikalizovati i otvoriti prostor sebi i Dodiku da kroje unutrašnje ustrojstvo BiH po vlastitim potrebama i kriterijima. Nekeko u to vrijeme, Dodik je u ime lažne zaštite interesa hrvatskog naroda, krenuo sa zagovaranjem trećeg – hrvatskog entiteta. Time bi kriminalni klanovi došli na svoje i svako bi imao svoj dio BiH koji bi u potpunosti kontrolisao.

Opet u međuvremenu, Dodik je izjavio da nikakvog masakra na sarajevskim Markalama nije bilo i da nije bilo genocida u Srebrenici. Radončić baš i nije smio to javno podržati, ali jeste podržao ukupnu politiku koju vodi Dodik koji, opet, već mjesecima optužuje Gregorijana da je kriminalac i profiter. Ne treba zaboraviti ni da se upravo vodi istraga i o Radončićevoj ulozi u ratnim zločinima nad Hrvatima u selu Trusine kod Konjica.

U ostvarenju tog njihovog cilja, ispriječila se zvanična američka politika svojim angažmanom koji treba da rezultira državom Bosnom i Hercegovinom kao funkcionalnom državom.

Kada se ispod svega podvuče crta, jasno je da Radončić drži kontinuitet u svom djelovanju u BiH u koju je došao neposredno pred rat. Dokazuju to njegovi poslovi sa Miroslavom Miškovićem, stubom režima ratnog zločinca Slobodana Miloševića, Vojiom Lazarevićem, finansijerom ratnih zločinaca Radovana Karadžića i Vojislava Šešelja, veze i poslovi sa crnogorskim i ruskim mafijašima… Uostalom, Fikret Muslimović dostavio je sarajevskom sudu sve relevantne dokaze da je Radončić obavještajac zloglasnog beogradskog KOS-a, a kapetan Milačić iz Titogradskog korpusa bivše JNA dao mu je kodno ime Šćepo.

I kada je taj Fahrudin Radončić-Šćepo shvatio da se njegovoj igri u Sarajevu bliži kraj, bošnjački narod je gurnuo kao svoj štit poturajući mu kriminal i korupciju. Trik mu je propao, a njega čeka optuženička klupa, a onda i ćelija.

M.O.

- Vlada Sjedinjenih Američkih Država želi iskazati neodobravanje spram napada na prvog zamjenika visokog predstavnika Rafija Gregorijana, visokog američkog diplomate na slućbi u Uredu visokog predstavnika. Gregorijan ima puno povjerenje i podršku Vlade SAD-a. Ambasada SAD-a u potpunosti podržava rad Ureda visokog predstavnika na pružanju pomoći Bosni i Hercegovini kako bi postigla napredak i razvila se u zdravu, funkcionalnu zemlju – kaže se u jučerašnjem saopćenju Ambasade SAD-a u BiH.

—————

Tajkunska stranka (Piše: Zija Dizdarević)

Farudin Radončić, utemeljitelj i vlasnik novinske kuće Avaz, od jučer je i osnivač stranke. Godinu dana pred opšte izbore bošnjačkim biračima stigla je nova politička ponuda.

U razaznavanju Radončićevih motiva da se neposredno upusti u političku avanturu, dva su poticaja iznad svih. Od prvih dana Dnevnog avaza vidna je Radončićeva ambicija da bude odlučujući činilac u oblikovanju političkog mnijenja i opredjeljenja među Bošnjacima, i, da tako utiče na političke odnose u zemlji. Ulogu političkog moderatora putem svojih glasila uspješno je obavljao, vođen svojim interesima umotanim u navodnu brigu za bošnjačko-muslimanski narod. Drugi motiv također je sasma ličan – iz više izvora stižu vijesti o ekonomskoj lohotnosti njegovog medijsko-građevinskog kompleksa. Radončićevi tornjevi su nerentabilni, dnevna mu je mora vraćanje golemih kredita, stižu i vijesti da je prodajni tiraž Dnevnog avaza opao na oko 17.000 hiljada, nedjeljnik Global je od početka profesionalni i finansijski promašaj, TV Alfa je skupa a slabašna.

Aktivnom stupanju Radončića na političku scenu prethodila je kampanja u Dnevnom avazu koja je sugerisala da nema hajra od stranaka koje se obraćaju bošnjačkom glasačkom tijelu (SDA, Stranaka za BiH, SDP). To je praćeno blaćenjem čelnika tih stranaka. U posljednje vrijeme, Dnevni avaz se posebno obrušavao na Harisa Silajdžića, potičući osipanje Stranke za BiH, a podržavajući osnivanje Saveza narodnog spasa – Snaga BiH, čije su jezgro odlazeći iz SBiH.

Radončić računa samo na bošnjačke glasove: “Želim da se Bosna i Hercegovina počne izgrađivati, a naročito dio u kojem su dominantno Bošnjaci”. U nabrajanju čemu treba kazati “stop”, Radončić, uz ostalo, navodi: “Stop devastiranju Bošnjaka od velikodržavnih centara; stop izolaciji i samoizolaciji Bošnjaka (…) stop kolonijalizmu i stop atacima na vjerske zajednice i državno djelo predsjednika Alije Izetbegovića”.

Velebošnjačka nota u ovim zalaganjima dobro će doći onima što rasturaju BiH po velikosrpskoj i velehrvatskoj matrici. To da treba najprije izgrađivati dijelove BiH gdje su dominantni Bošnjaci, uz diskriminitorski ton, asocira i na nužnost jačanja “fildžan-države”.

U vezi s tim, nije jasno šta je i gdje je to Izetbegovićevo državno djelo koje treba odbraniti od ataka? A jasno je da Radončić igra na sentiment Izetbegovićevih poštovalaca.

Što se tiče prijetnje da će stati u kraj atacima na vjerske zajednice, to ukazuje na religijsko-klerikalnu notu u Radončićevim opredjeljenjima. Godinama je Dnevni avaz glasilo Islamske zajednice u BiH i, posebice, reisu-l-uleme Mustafe ef. Cerića. Priča o navodnim atacima na vjerske zajednice je podržavanje klerikalizacije društva, teokratizacije politike i države, prijetnja onima koji su za sekularno ustavno uređenje i onima što nisu vjernici. To je najava aktivne stranačke podrške klerikalističkoj kampanji koju mjesecima vode reis, njegove muftije i imami (dakako, i Avaz), pod izlikom borbe protiv islamofobije. Potpuno neosnovano, tačnije, svjesno manipulativno islamofobima su označeni svi oni što su kritikovali ponašanja reisa i nekih imama, a koja su nesumnjivo zasluživala tu kritiku.

Radončić naglašava da “želi napraviti alternativu aktuelnoj vlasti koju će činiti bogati ljudi u politici, koji nemaju potrebe krasti od naroda”. Moglo bi se ovim povodom mnogo toga reći, no, čini se da će ta bezimena stranka biti, prije svega, stranka uznemirenih bošnjačkih oligarha. Biće uskoro lako provjerljivo da li je nastanak nove stranke iznudilo strahovanje osnivača – što od propasti njihovih firmi, što od revizije privatizacije, što od mogućih sudskih procesa, što od slabljenja zaštite što su je dosada imali u vlastima.

Dakle, vidno je da se radi o tajkunskoj stranci koja će svoje interese ostvarivati pod zakletvom u bošnjačko-muslimansko interese, sa kleronacionalnim desničarenjem kao ideološkim mamcem. Ideološko i stranačko razvrstavanje među Bošnjacima dobilo je novi poticaj. Taj Radončićev izazov ne djeluje baš kao demokratski po sebi, ali može izazvati zdravu demokratsku reakciju na narednim izborima.

—————

Uzorna braća tranzicije (Piše: Emir Imamović Pirke)

Sličnosti Fahrudina Radončića i Željka Keruma: Punoljetni Splićani su jučer, kao što bi punoljetni Bošnjaci mogli sutra, modulirali definiciju socijalizma kao sistema u kojem je vlast krala, ali je i narodu davala i podržali nekoga za koga vjeruju da se već obogatio toliko da bi sada mogao početi dijeliti. Pri tome je porijeklo bogatstva, naravno, sasvim nevažno, baš kao i mjesto rođenja onih koji glasaju i onih za koje glasaju

Probrano se društvo okupilo u restoranu Sky, na vrh splitskog tržnog centra Joker i tamo jednoglasno izabralo Željka Keruma za predsjednika friško osnovane Hrvatske građanske stranke. Tako je, eto, najgori gradonačelnik u historiji tog dalmatinskog grada, veletrgovac i primitivac prve klase, krenuo u novu političku avanturu: cilj mu je, kaže, osvojiti 10 mjesta u Saboru Republike Hrvatske i u Vladi te zemlje imati dva (bukvalno) svoja ministra. I opet se u hrvatskim medijima s intelektualnih visina govori o tome kako čovjek sa, kako ga je opisao Viktor Ivančić, frizurom nalik ribanom kupusu, ne može predstavljati Split niti voditi građansku stranku, jer ne samo da je seljak rodom i porijeklom, nego je i enciklopedijski primjerak svih razloga zbog kojih se ta riječ (seljak) odavno ne odnosi za nečije mjesto rođenja, nego na stanje svijesti. Podsjeća se na sve Kerumove gafove, rasističke izjave, pa se onda tekstovima magazinskih priloga dnevnika educira trgovčeve glasače, baš kao da oni što su spremni glasati za Keruma i sve balkanske kerume nešto čitaju…

Sve, dakle, liči na ono vrijeme u kojem je feudalista s „gornje strane” Jadranske magistrale najavio kandidaturu za prvog čovjeka Splita, izazvao opći podsmijeh i malo kasnije preuzeo vlast od prethodnika uspješnih jedino u aktivnom neradu i međusobnim sukobima.

U restoranu na vrhu Avazovog tornja u Sarajevu, za sada se okupio samo Adnan Terzić. Bivši i još uvijek najuspješniji predsjednik Vijeća ministara BiH prvo je, kako se to sportskim riječnikom kaže, zvučno pojačanje Saveza za bolju budućnost BiH, novoformirane bh. stranke, čiji je osnivač Fahrudin Radončić, vlasnik najmoćnije medijske imperije u BiH, kompanije Avaz i jedan od najdražih bošnjačkih sinova tranzicije. U Sarajevu se, sedam dana nakon što je Radončić odlučio za put prema vlasti, niko sa podsmijehom ne osvrće na njegove planove. Iz nekog, potpuno nejasnog razloga – obzirom na iskustvo prema kojem je od svih rješenja uvijek moguće ono najgore – Radončićeva odluka se ili ignorira ili ga se unaprijed osuđuje na poraz, jer, kao, niko od bitnijih aktera političkog života ne misli pod njegovu komandu, dok je svima poznato ko je i kakav je Mali zmaj velikih ambicija i zašto se, na kraju krajeva, odlučio pokušati biti liderom Bošnjaka. Baš kao da budući Radončićevi glasači čitaju nešto osim Dnevnog avaza…

U zemljama retardirane demokratije uvijek se iza velikih riječi o nacionalnom preporodu kriju sasvim jasni, ekonomski, motivi. Radončić, naravno, nije izuzetak. Dok drvi o „stavljanju svojih resursa na raspolaganje svom narodu”, „ugovoru s narodom”, „vraćanju dostojanstva Bošnjacima”, „odbrani lika i djela Alije Izetbegovića”, „izgradnji 1200 kilometara autoputa”, on računa kako kompaniju posrnulu kreditnim zaduženjima može spasiti onako kako ju je i napravio. Samo što mu ovaj put milione neće, kao davnih, Izetbegovićevih godina, dijeliti predsjednik SDA, nego će to obaviti sam.

Možda je, zaista, godinu dana, koliko je ostalo do općih izbora u BiH, nedovoljno za ozbiljan rezultat stranke koja nema članstva, nego ga misli skupiti skupiti dijeleći 100.000 pristupnica u Dnevnom avazu, nema stranačke infrastrukture, niti se njen predsjednik može pohvaliti respektabilnim saradnicima… Samo što, rekosmo, iskustvo govori kako je od svih rješenja uvijek najizvjesnije najgore. I još je puno, previše toga što Radončiću odgovara. Ukoliko se, a teško da hoće, reisu-l-ulema Islamske zajednice ne predomisli i ne promijeni stranu, ulogu stranačkih kancelarija SBBBiH obnašat će džamije, dok će predsjednike mjesnih odbora, barem u početku, igrati hodže odane Ceriću. Najozbiljniji konkurenti Malog zmaja su, pak, u rasulu:

SDA je nakon kongresa zabavljenja, uglavnom, sama sobom i unutarnjim kadrovskim prekompozicijama u kojima Sulejman Tihić ima sve manje saveznika. Silajdžićeva Stranka za BiH, iako deklarativno multietnička a suštinski bošnjačka partija, od svog je nastanka društvo jednog (Silajdžićevog) lica, koji u brojnim i utjecajnim Avazaovim izdanjima, ali i dijelu liberalnih medija, odavno nema nikakvu podršku. Radončićev, kako ga je nazvao, politički projekat u prednosti je i nad Socijaldemokratskom partijom BiH: za razliku od SDP-a koji računa na glasove svih naroda u BiH te zato, ali i zbog svoje prirode, ne može – kao Dodikovi navodni socijaldemokrati – manipulirati nacionalizmom, Radončića bosanski Srbi i Hrvati ne zanimaju, jer njegova Bosna i nije jedinstven politički prostor, nego unija tri regije u kojoj Srbi na svom teritoriju rade šta hoće, Hrvati na svom isto tako, dok na bošnjačkoj zemlji gospodari on.

Balkanski narodi najviše liče u svojim glupostima, a upravo je to nešto s čim se u svakom predviđanju gore budućnosti mora računati. Nije, uostalom, niti Željko Kerum jučer postao poznatom po tome što se obogatio na nezakonit način, niti je, zbog stranačkih rashoda počeo izrabljivati svoje uposlenike, kao što se ni njegov primitivizam nije probudio u emisijama HTV-a. No, ništa od svega što se o njemu znalo, biračima nije bilo važno. Punoljetni Splićani su jučer, kao što bi punoljetni Bošnjaci mogli sutra, modulirali definiciju socijalizma kao sistema u kojem je vlast krala, ali je i narodu davala i podržali nekoga za koga vjeruju da se već obogatio toliko da bi sada mogao početi dijeliti. Pri tome je porijeklo bogatstva, naravno, sasvim nevažno, baš kao i mjesto rođenja onih koji glasaju i onih za koje glasaju.

Otkako je došao u Sarajevo da proda Sandžačke ćehaje, zbirku narodnih priča iz Sandžaka koju je sam objavio, pa sve do press konferencije na kojoj je sebe predstavio bošnjačkim Berlusconijem, Fahrudin Radončić nije skrivao višak ambicija i manjak skrupula. A s takvima uvijek treba ozbiljno računati. Onako kao što Radončić računa na politiku kao sredstvo za daljnje ostvarivanje megalomanskih ciljeva. Pri tome, uopće ne mora pobijediti naredne godine. Dovoljno će biti da SBBBiH postane parlamentarna stranka s kojom se zarad formiranja vlasti mora koalirati. Kada se, dobro, ako se to dogodi, dio BiH sa bošnjačkom većinom funkcionirat će poput Avaza, medijskog koncerna u kojem je oduvijek vladala sloboda Radončićevog mišljenja, a ucjene bile i ostale legitimno sredstvo bogaćenja ili prijećenja neistomišljenicima, odnosno poput jedine privatne regije na svijetu, Dodikove Republike Srpske, u kojoj se živi onako kako se radi za Željka Keruma – robovski.