Esu jau rašiusi rimtai apie užgavėnes pernai, dėl to šiemet – ne tokia rimta istorija apie užgavėnių kilmę.  Šis traktatas skirtas vienam be galo rimtam laikraščiui, bet parašiusi pamąsčiau, kad ir čia puikia dėrės Taigi:

Žiema žiema, bėk iš kiemo!

Lengva, ryte pažvelgus pro langą į vasario sniegą, po nosimi paburbėti: ,,Greičiau tas pavasaris ateitų…”.

–

Rimtai apie užgavėnes rašiau prieš metus:

Pirma dalis

Antra dalis

Sukilimų šaknys senos kaip pati žmonija. Sekmadienio proga – lengvas skaitalas apie tai, kaip įvyko sukilimas vienoje akmens amžiuje gyvavusioje gentyje

Gyveno kadaise pirmieji Homo Sapiens draugiškai, vyrai medžiojo mamutus, o moterys rūpinosi vaikais ir belaukdamos vyrų pririnkdavo uogų, šaknelių ir grybų. Nieks nebegali pasakyti, dėl ko jie tada susipyko, bet aš girdėjau tokią istoriją. Sykį viena iš giminės senių pašnibždėjo savo draugei, kad vadas slepia geriausius mamutienos kasnelius po Didžiojo Lokio kailiu ir vėliau vienas juos valgo. Negana to, vyrai jau senai šneka, kad vadas šiek tiek žioplokas ir visiškai neturi nuojautos, taip reikalingos geram medžiotojui. O girtis, nepaisydams savo nevikrumo, visada puola pats pirmas. Baču pašnibždėjo tą patį savo draugei Apčū, toji ne viską prisiminė, bet greit trūkstamas dalis prikūrė ir perpasakojo viską savo sesei Mačū. Mačū ypač gerai sutarė su genties šauniausiu ir drąsiausiu medžiotoju Ai. Nors gentyje tvyravo visiška poligamija, ne viena moteris pavydėjo Mačū Ai dėmesio. Vieną vakarą, išėjusi su Ai į mišką patyrinėti ten augančių laukinių augalų, Mačū prisiminė iš Apčū girdėtą istoriją ir perpasakojo ją savo kompanionui.

Ai jau senai šnairavo į senąjį vadą, bet išklausęs Mačū pasakojimo, jis galutinai apsisprendė nusižengti Briedžių Briedės Didžiosios Motinos mokymui ir atsikratyti vado. Juk visiems ir taip senai aišku, jog tik jis – šauniausias ir drąsiausias, yra nusipelnęs miegoti ant Didžiojo Lokio kailio ir vesti vyrus medžioklėn. Jau kitą dieną Ai pamažu ėmė eiti nuo vyro prie vyro, stengdamasis kiekvieną palenkti savo pusėn. Sunku nebuvo – daug kas griežė dantį ant senojo vado.

Vieną rytą vadas žvaliai ražydamasis pakilo nuo Didžiojo Lokio kailio ir netikėdams tuo ką mato, pasitrynė akis. Visa gentis ramių ramiausiai pūtė sau į ūsą (moterys šiaip snaudė)! Protarpiais iš vieno ar kito olos kampo pasigirsdavo pratisas knarkimas. Kiek vadas prisiminė savo gyvenimą, visada nubusdavo pats paskutinis. Įkišdavo kojos pirštą į kokį šalimais tekantį upelį, pasilabindavo su čiulbančiais paukščiais ir jau būdavo pasirengęs naujam medžioklės nuotykiui. Jis nedrąsiai ėmė vaikščioti tarp vyrų ir vieną ar kitą (rinkosi, žinoma, silpnesnius ir ne tokius aršius) žadinti. Deja, vyrai tik apsisukdavo ant šono ir toliau snaudė. Iki valios išsimiegoję visi papusryčiavo (vadui nieko nepalikdami) ir išgaravo. Visi visi alei vieno. Net genties berniukus, dar nelaikiusius vyriškumo išbandymo, išsivedė.

Sunerimęs vadas paprašė seniausios ir išmintingiausios Čo paaiškinti, kas vyksta. Senė nuo mažumės buvo tiesi ir ramiai paaiškino, kad gentis prieš jį sukilo ir nuo šiolei klausys tiktais drąsiojo Ai. Senasis vadas dar niekada nebuvo girdėjęs, kad kas nors drįstų taip pasielgti. Juk jį, vadą, saugo pati Didžioji Motina! Čo tik nusijuokė. Ant vado kaklo jau daugybę metų kabėjęs Briedžių Briedės amuletas buvo dingęs, o kartu su juo ir Didžiosios Motinos apsauga. Vadas gerai žinojo, kad ilgiau pasilikti oloje nebegali, o ir buvo per daug bailus, kad išdrįstų susigrąžinti savo padėtį.

Grįžę vyrai rado tik sudžiuvusios mamutienos likučius po Didžiojo Lokio kailiu paliktus buvusio vado I.

Visai netyčia taip išėjo ir galėčiau su savimi pasiginčyti, bet istorija lieka istorija. Na, kas pirmas pasakys, kas sukėlė šitą maištą?

———–

Tai antrasis rašinių serijos “Istorijos pamokas prisiminus” įrašas. Čia, priešingai nei pirmąjame, viskas vien laisva interpretacija žongliruojant kadaise istorijos pamokose įgytomis žiniomis. Trečiasis įrašas skaitytoją nukels į gūdžius baltų genčių formavimosi laikus, kai vienoje skalvių tėvonijoje…

Man šiandienos įvykiai buvo labai neskanūs, bet sukėlė ne tik mano galvoje, bet ir daugelyje kitų mintis, kurios paprastą žiemos dieną šiaip sau neateitų. Kas ką nori, tas tą galvoja, o mane pagavo įkvėpimas toks, koks senai bebuvo aplankęs. Per vakarą gimė man čia tokia įrašų serijėlė, kurią po sesijos manau mielai pratęsiu. Viskas yra iš bendro išsilavinimo, tad nebūtinai tiesa, bet svarbiausia, kad man taip atrodo. Jei įtikinsit, kad yra kitaip, mielai apsvarstysiu nuomonės keitimo galimybę. Šį įrašą galvojau dėt rytoj, bet jau ir dabar visi dienos įspūdžiai ganėtinai aprimę, kad būtų galima leistis į ramias filosofijas.

Dvyliktoje klasėje turėjau auksinę istorijos mokytoją, kuriai iki šiol didelę pagarbą jaučiu. Jai buvo svarbiau, kad suprastume esmę, o ne kad iškaltume sausus faktus. Turbūt todėl labai daug jos pamokų iki šiol prisimenu. Ir jos man iki šiol gyvenime labai dažnai praverčia.

Po Vilnių, ypač jo senamiestį, šmirinėja eilė įvairiausių būtybių, nusiteikusių iš tavęs išzysti centą kitą. Ar duodate jiems išmaldos? Toms mieloms bobulytėms Trakų gatvėje? Panelei Rožei? O tam bernužėliui, kuris nuolat įsliūkina į įvairias kavines ar prisikabina gatvėje ir seka paskui? Merginai, kuri prašo centų talonėliui? Sykį Vokiečių gatvėje paeksperimentavau ir nepatingėjau nueiti iki kioskelio, nupirkti talonėlį už tada dar litą dešimt ir pasivijusi tą merginą įteikti jai. Oi, nesmarkiai aš ją pradžiuginau tuo talonėliu Tiek jai jo ir reikėjo… O va lito dešimt!

Kodėl pasakoju apie šią visuomenės dalį? Nes jie parazituoja. Nesistengia pakeisti savo gyvenimo, nes jiems ir taip gerai. Dažnas per dieną uždirba daugiau nei aš ar tu. Mąstydama apie tai, kiek dirba mano tėvas, kiek aš turiu įdėti pastangų, kad kiek įmanoma savarankiškiau susikurčiau sau gerą ateitį, negaliu negalvoti, kad kiekvienas mūsų turi vienodas galimybes susikurti sau norimą gyvenimą. Gal šiek tiek kietaširdiška taip teigti, tačiau net įvairios gyvenimiškos aplinkybės nėra pasiteisinimas pasyvumui ir plaukimui pasroviui. Kaip tik žmogus, sugebantis susiimti ir atsistoti ant kojų bei išlaikyti savo orumą bei žmogiškumą yra vertas nerealiai didelės pagarbos. Jei nori mane sunervinti, pasakyk, kad reikia pasiduoti Dievo apvaizdai ir jis sudėlios viską taip kaip turi būti. Čia vienas iš TOP 5 dalykų, dėl kurių gyvenime negalėčiau būti dora krikščionė. Taip, yra kažkokia Moirų ar deivės Laimos sudėliota gyvenimo linija, bet viskas priklauso tik nuo tavęs – gali sedėti, bezdėti, laukti kol ateis kažkoks stebukladarys ir padarys tave laimingu, arba mąstyti, kad jei dabar nepabegėsi ir nepaprakaituosi, traukinys nuvažiuos.

Apie ką aš čia? Apie tai, kad kai kalba eina apie tinginius, norinčius gyventi iš mano kišenės aš esu visiškai liberalių pažiūrų ir galiu drąsiai mojuoti vėliava, kad kiekvienas turim tai, ką susikuriam. Ir tik patys esam savo laimių nelaimių kalviai.

tram pam pam reklama. Ar žinojai, jog viena iš liberalizmo atsiradimo prieasčių buvo Adamo Smito XVIII a. pabaigoje sukurta ekonomikos teorija, kurios esmė – “Lasser faire” (pr. laisvė veikti). Smitas teigė, kad valstybė neturėtų kištis į rinką, bei visa nuosavybė turėtų būti privati. Radikali liberalizmo srovė – anarchizmas susikūrė iškėlus idėją, kad valstybės aparatas yra iš viso nereikalingas.

Su neramumu stebiu Aukštojo mokslo reformas. Aš esu žmogus, po penkerių, dešimties, dvidešimties metų dirbsiantis ne tik sau, bet ir valstybei. Mokėsiu mokesčius, kurie priklausys nuo mano kvalifikacijos. Galbūt, kursiu papildomas darbo vietas, kurios mažins valstybėje nedarbą bei vėlgi, papildomais mokesčiais turtins valstybės iždą ir visaip kaip kurs jos gerovę. Ar šių argumentų nepakanka tam, kad būčiau laikoma vertinga investicija? Ar to nepakanka, kad valstybė būtų suinteresuota ne tik teikti man kokybišką išsilavinimą, bet ir užtikrinti, kad aukštasis mokslas būtų visiškai nemokamas, o studentams nereikėtų po paskaitų ieškoti papildomo darbo?

Kai sergu, norisi, jog medicinos paslaugas gaučiau už dyką. Taip ir yra, kol studijuoju, esu apdrausta socialiniu draudimu ir gydymas man – nemokamas.

Yra daug atvejų, kai noriu, jog valstybė manimi rūpintųsi. Jos globojama norėčiau jaustis saugi (policija, krašto apsauga), neturėdama darbo gauti bedarbystės pašalpą. Kai ateityje turėsiu savo šeimą norėsiu, jog valstybė padėtų man auginti vaikus, galėčiau leisti juos į valstybinę mokyklą ir būčiau rami dėl jų išsilavinimo.

Apie ką aš čia? Apie tai, kad kai eina kalba apie mano saugumą ir socialines garantijas, aš mosuoju kairiųjų vėliava ir sakai, jog soc. demai – jėga!

Tram pam pam reklama. Ar žinojai, jog kairiosios politinės srovės laikosi nuomonės, jog visi žmonės yra lygūs, ir bet koks susiskirstymas į klases (ypač pagal pajamas) yra kenksmingas. Nesvarbu, ko verta tavo galva, nesvarbu kiek tu įdedi pastangų į savo asmeninės gerovės susikūrimą. Viskas yra visų, ir bet kokio turto visi turi turėti po lygiai. Kažkur jau girdėjai šitai? Taip taip, tai daugiausiai Karlo Markso idėjų įtakota politinė srovė ir savo gryniausiu, radikaliausiu pavidalu pažįstama kaip komunizmas ar socializmas. 100% socializmo dar niekas nėra įgyvendinęs, bet jei smalsu, kaip tai atrodytų – Orwell’o knyga “1884″ yra to pavyzdys. Jei skaityt nemėgsti, galima žiūrėti filmą tuo pačiu pavadinimu.

Ko siekiu šita paskaitėle? Manęs neapleidžia nuojauta, kad ne aš viena tokia neapsisprendusi Lietuvoje. Tik aš labai suprantu, kad ir to ir to vienu metu neturėsi, viduriukas manęs šiaip netenkina, tad pamažu kreipiu visą savo mąstymą arčiau liberalizmo. Tačiau kiek yra žmonių, kurie nori visko iš karto? Ir laisvos rinkos ir socialinių garantijų. Vienu metu sako “o, kiek daug Lietuvoje vargšų, reikia keisti valstybės politiką” ir tuo pačiu galvoje rezga praturtėjimo planą bei džiaugiasi galėdamas būti pranašesniu už kaimyną. Nori vienu metu turėti visišką žodžio laisvę ir jaustis visiškai saugiu. Ar ne dėl to Lietuvoje šiandien turime tai ką turime?

Buvo valdžioje kairieji. Kirkilas ooo kiek soc lengvatų prikūrė. Ooo, kiek valstybė su energetika prisižaidė. Ar daug buvo Lietuvoje laimingų? Ar daug buvo patenkintų valdžia?

Dabar turime dešiniuosius. Konservatoriai, tiesa, ne visais sprendimais dešiniuosius primena, bet. PVM’o suvienodinimas – Lasser faire! Laisvoje rinkoje visi lygūs. Ką nori daryk, verskis per galvą, mylėk gamtą, šlovink klientą ir daryk tobulos kokybės prekę vienu metu. Jei būsi tas, kuriam labiausiai pasiseks, lasser faire! Tu išliksi ir gyvensi sočiai tol kol neatsiras už tave gudresnių. Nesi toks gudrus? Ką jau padarysi… Tai vadinama konkurencija.

Buržua niekada smarkiai nerėmė kultūros. Menui egzistuoja ta pati rinka. Laimi geriausi. Visais laikais kas buvo kultūros mecenatai? Aristokratai. Pamenate Venecijos didikus? Gerai, imkime Lietuvą. Oginskiai, Radvilos, Sapiegos. Lietuvoje irgi su laiku susiformuos turtingesnis sluoksnis, kuris savo padėtį užsitarnavo darbo, o ne pažinčių dėka (ką turime dabar). Paraleliai susiformuos ir tradicija remti kultūrą.

Dėl mokesčių verslui ir paprastiems žmonėms keista. Bet tai yra viena iš priemonių gelbstint valstybę iš krizės. Nors ir baisiai nepopuliari ir tokią drąsą turintys politikai gali palaidoti savo viltis būti išrinkti antrai kadencijai. Soc. demai gan nuoširdžiai biudžetą švaistė kairėn dešinėn, o mokesčių padidinimas yra greičiausias būdas balanso atstatymui.

Šiandien kelis kartus prisiminiau Islandiją. Šalis bankrutavo! Visa šalis. Ir girdėjot ką šnekėjo žmonės? Viskas tvarkoje, valstybė priims reikiamus sprendimus, mes visi kantriai dirbsime, gal vasarą teks apsieiti be atostogų Gran Kanarijoje, bet iš bankroto išbrisime. Šaltas, racionalus, skandinaviškas mąstymas. Jei ne jų skandinaviškas socializmas, būtų puiki šalis Kaip ir likęs ketvertas.

PABAIGAI. Neužstoju dabartinės vyriausybės. Jų komunikacija yra apgailėtina. Tai yra, jos iš viso nėra. Rėkimas, kad “krizė! krizė!” yra visiškai toks pats kaip pasakoje apie katinėlį, kuris šaukė “dangus griūva!”. Ir, mano nuomone, čia didžiausia jų klaida. Visgi 20 nepriklausomybės metų aiškiai nėra pakankamas laiko tarpas žmonių mąstymo pasikeitimui. Nors jaunimo tarpe vyksta kartais labai gražios ir blaivios diskusijos.

Šiuo įrašu labiaus norėjau priminti tai, ką beveik kiekvienas mokėmės dar mokykloje ir antrą sykį galbūt pakartojome universitetuose. Galbūt tiems, kurie nėra tikri, dėl to, ko nori iš valdžios, šio įrašo dėka pradės skirti kairę nuo dešinės (man ir pačiai buvo labai naudinga pasikartoti) ir bent kiek susidėlios savo norus. O žinant, ko nori, galima jau kažko ir reikalauti. Prisimenant, kad žmonių poreikiai yra neriboti, o pagrindinė ekonomikos, besistengiančios tuos poreikius patenkinti problema – stygius. Visų poreikių neįmanoma patenkinti, dėl to kiekvienas pasirenka, kas jam svarbiau.

Aš labiau noriu galimybės konkuruoti ir iššūkių, nei saugaus, bet ne tokio įdomaus gyvenimo po valstybės sparnu. Gal lengva man, kol kas su tėvais gyvenančiai šnekėti, bet nemanau, kad neturėdama tokios galimybės labai jau pražūčiau.(Ot, šlykščiai savimi pasitikinti merga, ką?)

——————————–

Rašinių serija “Istorijos pamokas prisiminus” toliau tęsis kiek literatūriškesniais įrašais. Po kelių dienų skaitykite apie pirmąjį istorijai žinomą maištininką Ai ir jo gentį.

Internetinė svetainė „Ar dar krizė?“ visiems smalsaujantiems patvirtina: „Taip, krizė“. Nesiimant svarstyti šio teiginio teisingumo, galima drąsiai teigti viena – šis ažiotažas jau paveikė Lietuvos gyventojų kasdienybę. Viena iš Sausio pirmąją įsigaliojusių nemalonių naujovių – panaikintos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos spaudai. Kaip iš tiesų tai paveiks leidybos rinką, pamatysime tik po kurio laiko, tačiau jau dabar galima bandyti prognozuoti ateitį.

Didelė Lietuvos gyventojų dalis yra vis dar ypatingai jautrūs kainoms. Leidyklos, norėdamos išsilaikyti, turės išaugusią PVM naštą perkelti ant vartotojų pečių antkainių pavidalu. Autorinėms sutartims, pagal kurias apmokamas žurnalistų, rašytojų ir kitų kūrybinių darbuotojų atlyginimas, taip pat pradėtas taikyti didesnis pajamų mokestis. Logiškai mąstant, leidyklos turi du pasirinkimus – arba mažinti darbuotojų skaičių, arba mažinti visiems atlyginimus. Yra ir trečias pasirinkimas, pirmų dviejų derinimas. Bet kuriuo atveju, tai turės įtakos leidinių kokybei ir turiniui. Pasiūlymas pirkti prastesnį leidinį didesne kaina iš principo nėra patrauklus, o dar skaudesniu tampa, kai vartotojas turi atidžiai kontroliuoti savo išlaidas.

Spausdinto žodžio atsisakymas šiais laikais neturi didelės reikšmės eilinio žmogaus gyvenimui. Laikraščius lengvai pakeičia naujienos internete, o knygas dar ir filmai bei televizija. Viskas nemokama ir lengvai ranka pasiekiama. Labai norint, galima net tuos pačius spaudos leidinius rasti elektroniniu formatu. Ką tai reiškia leidykloms? Jų paslaugos liks aktualios tik siauram knygos mylėtojų ratui, kurie ir taip mažoje Lietuvos rinkoje užima labai silpnas pozicijas. Reikėtų nepamiršti, kad dauguma knygas skaitančių intelektualų nėra finansiškai stabilūs, tad jais remtis leidykloms būtų per ne lyg pavojinga. Nereikia būti perskaičius kalno knygų, kad žinotum – nėra pirkėjų, nėra ir pelno. Nėra pelno, nėra verslo.

Galima būtų teigti, kad leidykloms gresia pražūtis ir dinozaurų likimas. Tam yra pakankamai argumentų, bet ar jie tikrai yra tokie stiprūs? Esu iš tų, kurie skeptiškai vertina dabartinę lietuviškos spaudos būklę. Tarp gausybės knygynuose gulinčių knygų vis sunkiau išsirinkti tikrai vertą dėmesio ir, šiuo atveju, mokamų pinigų. Net radus norimo autoriaus knygą, ne visada drąsu ją pirkti. Jei dar gali užsimerkti ir nepastebėti korektūros klaidų, kartais visą skaitymo malonumą sugadina akivaizdžiai neprofesionalus vertimas. Norom nenorom peršasi viena mintis – ar tikrai būtų didelis nuostolis Lietuvos kultūrai, jei iš lentynų dingtų dalis neprofesionalių knygų?

Konkurencinėje kovoje, kuri atšiauriomis verslui sąlygomis tik suaktyvėja, visada būna nukentėjusiųjų ir laimėjusiųjų. Nemanau, kad laimės bulvarinė spauda ir savaitgalio romanai – jau minėjau, kad jų skaitytojai nėra tie, kurie teiktų spaudai pirmenybę. Beje, tai nėra tuščios prognozės – dienraštis L.T. bankrutavo dar Spalio mėnesį, kai apie permainas leidybos apmokestinime dar niekas net nesapnavo. Tokiu atveju leidyklos turės rinktis šiek tiek kitokį kelią. Jei vadovaučiau leidyklai, mano šūkis būtų „Knyga – geriausia investicija!“. Tai žinutė, kuria turėtų būti komunikuojama visur ir visada. Leidykla, kuri geriausia sužais knygos kokybės, kainos ir pagaminimo kaštų santykiu, laimės ir taps mamutu išgyvenusiu ledynmetį. Bus išleista mažiau knygų, bet kiekvienai jų bus skirtas didesnis dėmesys. Dabar, pasirodžius kokiai naujai knygai dažnai pasigirsta šnekų, kad leidėjas sutiko ją leisti net neskaitęs. Galbūt sumažėjusios leidybos apimtys sudarys sąlygas iš pradžių perskaityti ir tik tada spausdinti? Tą patį galima sakyti ir apie periodinius leidinius. Skaitiniai, neturintys jokios išliekamosios ar kitokios vertės dings iš lentynų ir liks tik galintys apginti savo vardą ir garantuojantys kokybišką turinį.

Dar viena ateities perspektyva, kuri neturėtų būti pamiršta, yra elektroninė leidyba ir internetas. Jei ne šiemet, tai kelių metų bėgyje, besivystant informacinei visuomenei, dalis leidyklų vis tiek būtų neišvengusios persiorientavimo. Lietuvos rinkoje dar yra tikrai daug erdvės elektroninių ir audio knygų prekybai. Tai kol kas nepopuliaru, tačiau manau, kad pradėjus tokį verslą dabar, per kelis metus galima sukaupti vertingos patirties ir įsitvirtinti rinkoje dar prieš tokio pavidalo prekių „bangą“, kuri anksčiau ar vėliau tikrai ateis. Taip pat, manau, kad dar tikrai yra kur plėstis prekybai kompiuterizuotomis mokymo priemonėmis. Tokia leidyba iš pirmo žvilgsnio nedera su įprastine, tačiau gebėjimas keistis ir pasinaudoti technologijų progreso teikiamais privalumais yra vieni pagrindinių sėkmingo verslo bruožų.

Artimiausi metai žada būti įdomūs. Manau, kad labai sveika sudrumsti nusistovėjusią lietuvišką spaudos aplinką. Daliai leidybininkų pasikeitusios veiklos sąlygos bus išties pražūtingos. Žvelgiant iš šitos pusės, lietuviškos spaudos laukia sunkūs laikai. Kita vertus, jei į kokybę investavusioms leidyklos pavyks išlikti, po kelių metų visa spauda turėtų labai gražiai suklestėti. Skaitymo metais pradėti pratinti prie skaitymo kultūros palaipsniui net mažesnes pajamas gaunantys vartotojai turėtų pradėti vertinti geras knygas. Manau, jog svarbiausia ir yra ne finansiniai leidyklų nuostoliai artimiausiu metu, o nauda skaitytojams ilgametėje perspektyvoje ir auksinė galimybė kelioms geriausiai valdomoms leidykloms išnaudoti susiklosčiusias aplinkybes ir užsitikrinti sau stiprias ateities pozicijas.

———————

Ši esė rašyta vieno seminaro atsiskaitymui, bet kad prisiversčiau ją parašyti, įsivaizdavau, jog rašau tinklaraščiui. Vis mieliau Ta proga ir talpinu. Vistiek dabar pakankamai smarkiai apsikasusi viskuo, kad neturėčiau kada prisėsti rimto įrašo sukurpti. Iš vaidinimo, kad ilsiuosi persimečiau į vaidinimą, kad sesija plius darausi darbus, su kuriais nėra kada žaistis ir vaidinimėlius rengti. Gyvenu gerai.

]]> http://atrandu.wordpress.com/2008/11/24/kaip-kaip-sakot-internetas-neee-a-tokio-nezinau/ Mon, 24 Nov 2008 02:25:32 +0000 dzore http://atrandu.wordpress.com/2008/11/24/kaip-kaip-sakot-internetas-neee-a-tokio-nezinau/

Jei ko nors nežinau – “gūglinu”. Apie kamščius “tviterinu”. Naujienas skaitau “ryderyje”, o įdomiausias parodau draugams “feisbuke”. Apie prastą aptarnavimą kavinėje, arba neseniai matytą puikų koncertą “bloginu”. Be skaipo ir meilo nežinočiau, kaip susisiekt su reikiamu žmogumi. CV talpinu “LinkedIn”, nes darbdavys, kuris orientuojasi į ateitį, darbuotojų ieško būtent čia. Kelis metus pamažu ten besiuostinėjant galima ką nors įdomaus užuosti. Įrašų bendrovės patiria nuostolius dėl nelegaliai internetu platinamos jų produkcijos, kai tuo tarpu atlikėjai, savo produkciją leidžiantys parsisiųsti už pasirinktą kainą, uždirba milijonus. O Ebay’juje ir Amazon’e gali įsigyti tokių prekių, kurios Lietuvos rinkoje galbūt niekada nepasirodys.

Jei ko nors nežinau – einu į biblioteką. Kamščiai man neaktualūs – važinėju dviračiu. Naujienos? O taip. Rytais skaitau laikraščius, vakare su draugais aptariame aktualijas. Kas dieną rašau laiškus draugams, gyvenantiems ne Vilniuje. Va, laiškų popierius baigėsi. Per Kalėdas stengiuosi kiekvienam įdėti ir rankų darbo atvirutę. Bet nuolat bendraujant ištisus metus tai tik simbolinis dėmesio parodymas. Darbą rado tėtis, pakalbėjęs su keliais pažįstamais. Iš draugės pasiskolinau plokštelių su mėgiama muzika. Savos greit atsibosta, tad dažnai keičiamės jomis. Tai mano draugei labai gerai – ji kartą per metus išvyksta į užsienį, iš kur parsiveža daiktų, kurių mūsuose nė su žiburiu nerastum. Ech.. galvoju pasitaupyti ir paprašyt, kad man ką parvežtų.

Labai dažnai stebiuosi ir iš tiesų netgi džiaugiuosi, kad gyvename tokiais įdomiais laikais. Galima stebėti milžiniškais tempais į ateitį šuoliuojančias technologijas, stebėti informacinės visuomenės kūrimąsi ir kartu vis dar gyvos tos komunikacijos priemonės, kurios technologiškai jau atrodo visiškai pasenusios. Tas pats su gyvenimo būdu. Jis gali būti tuo pačiu metu ir be galo greitas ir tiesiog ramus. Toks, koks buvo prieš dešimt, dvidešimt, galų gale šimtą metų. Pavyzdžiui, ar galima kurią nors iš mano dviejų apibūdintų asmenybių pavadinti “kraštutinumu”? Buvo galima labiau abu personažus hiperbolizuoti, bet ne tame esmė.

Man šis laikotarpis tuo ir žavus – vienu metu egzistuoja, atrodo visiškai nesuderinami kraštutinumai. Juk internetas dar visai nesenai buvo tik fantastų galvose ir kas gali žinoti, po keliolikos metų popierius laiškams kartu su vokais bus visiškai išimtas iš apyvartos. Pašto ženklai liks. Gi atvirutės ir papraščiau (panašu į meilą – įrašyt reikia tik kelis žodžius) ir gražu. Dar galime mėgautis įvairiausiais deriniais. Karts nuo karto parašyti kokį laišką, įsijungti teliką vienu spustelėjimu ir žiūrėti visiškai bet ką, galų gale nors sunkiai, bet įmanoma gyventi be komputerio! Man šitas jau yra mistika, bet vis dar mėgstu bent savaitei pabėgti nuo technologijų. Tai irgi savotiškas derinys.

Esu iš tų, kurie netiki greita popierinių knygų mirtimi, nors laikraščius ramia širdimi laidoju. Elektroniniai formatai jiems žymiai labiau tinka. Tas pats su televizija. Toks jos formatas, koks yra šiandien, mirs, tik neaišku kaip greitai. Čia dar vienas žavesys. XIX a. pabaigoje rašytojai daug spėliojo apie ateitį ir daugelis jų atspėtų dalykų, kuriuos planavo atsirasiančius po 1000 metų, yra jau dabar! Tai na visai logiška, kad dabar prognozuojami technologijų vystymosi greičiai nėra realūs ir mes dar labai nustebsim. Nežinau ar iš gerosios pusės ar ne, bet nustebsim. Čia dalinai netgi toks motyvas pensijos sulaukt. Kaip viskas atrodys po 50 metų? Visai palaikau tą pavadinkim “sąmokslo” teoriją, kad iš tiesų tai, ką mes žinome, kas mums pasakojama apie technikos pažangą yra toli gražu ne visa realybė.

Prisiminiau aną savaitę seminarui skaitytos knygos ištrauką:” – Sakykite, kodėl mes dar neužmezgę ryšių su Mėnuliu? – Technologijos leidžia kontaktuoti su juo taip pat puikiai, kaip darome tai su Jupiteriu, tačiau yra viena bėda. Mėnulyje nėra gyventojų, su kuriais galėtume užmegzti ryšį”. Puiki knyga, kadanors iki galo perskaitysiu ir gal papasakosiu apie ją. Pacitavau iš galvos, bet šitai autoriai (Vernai berods) prognozavo maždaug 2889 metams. Čia fantazuot būtų galima daug ir ilgai vystant citatos mintį, bet visgi apsiribosiu tik tuo, jog technologijos yra stebuklų skrynelė kupina įdomiausių staigmenų

Papasakojau, kuo džiaugiuosi, pafantazavau šiek tiek, bet man visgi šiame įraše įdomiausia grįžti prie tų dviejų personažų. Ar įmanoma gyvenant 2008 metais suderinti du kraštutinumus ir iš jų abiejų pasiimti tai, kas geriausia? Naudotis žinių visuomenės privalumais, kartu netampant priklausomu nuo jų. Ir paraleliai turėti turtingą neapdulkėjusią popierinę biblioteką, propaguojant realų, o ne virtualų bendravimą, karts nuo karto rašant ranka (ir dailiai! ne su vištos koja..), netyčia netgi gmail’ą iškeičiant į tikrą paštą. Bandau surasti pavojų “oldskūliniame” gyvenimo būde, bet randu tik du. Televizorių, kuris ne bėda, nes jau sakiau, kad greit mirs ir technologijų baimę. Bet šita irgi neįtikina. Visada bus sluoksnis žmonių, iki kurių naujovės natūraliai ilgiau eis, bet žiūrint bendrai, tai kartos pasikeitimas manau paskutines baimes suvalgys. Naujovės, kitavertus, neaišku, turi daugiau pliusų ar minusų. Čia saiko faktorius veikia. Jau buvau užsiminusi apie jį. Nes jei saikingai naudojiesi visais privalumais, tai laimi be galo daug. Bet jei įklimpsti į fash’inius žaidimų lobynus, youtubės archyvus ir kitus laiką ėdančius blogius. Jau apie skaipą ir feisbukus tai net kalbos nėra. Čia atskiri menai yra naudojimosi jais išvengiant piknaudžiavimo ir nenaudingų veiklų. Man nelemta jų perkąst aiškiai

Na nebus gelmės šitame įraše. Visai smagu tokios temos tik sluoksniuką pažiūrėti mažą. Tuos torto papuošimus. Nes ką tik pagalvojau, kad viena smagiausių dalių visuose tuose deriniuose yra, kad velniškai smagu yra karts nuo karto prapliurpti skaipu iki pat paryčių, nustumti degančius darbus šonan ir vakarą praleist žiūrint belenkokio serialo kuo daugiau sezonų ar kaip tik – savaitei išjungti telefoną, neįsijungt kompo, lakstyt po pievas ir jaustis vienodai komfortabiliai. Nu gi nerealu!

Nebuvo dar futurizmo berods pas mane Bet kai sekmadieniniai prisėdimai prie mokslų užsitęsia, reikia kokiu nors būdu prisimint, kodėl man patinka tai, ką mokaus

Atsiradęs raštas leido žmonėms savo atmintį patikėti akmeniui, beržo žievei ar popieriaus lapui.

Atsiradusi raudonoji spauda bei lengvieji skaitiniai leido vienu metu ir skaityti, ir per ne lyg neapkrauti smegenų. Kai technologijos pažengė tiek, kad buvo galima spausdinti su iliustracijomis, skaityti išvis nebereikėjo. Pakako perversti paveiksliukus (dėkui dėstytojui vakar paskaitoj mestelėjusiam kelis puikius pavyzdėlius).

Tada, tram pam pam į sceną žengė judantys paveiksliukai. Sueidavo kaime į kokią pašiūrę visi pažiūrėti technikos stebuklo – kinematografo. Kam skaityti, kai gali tiesiog žiūrėti į ekrane besikeičiančius paveiksliukus…

Suku aš link to, kad šiais laikais mūsų smegenėlėms labai lengva tinginiauti. Vien mobilusis telefonas įsimena draugų numerius, gimtadienius, į dienotvarkę įvestas veiklas, padeda, kai reikia greitai atlikti kokį aritmetinį veiksmą. Aš dar jame turiu žinučių forma išsisaugojusi rūsio kodą, kelis dažnai naudojamus skaičiukus faktūroms ir dar velniai žino ką. Paskutiniame įraše išsivystė tema apie įdomų interneto naudojimą. Dar būtų galima vardint ir vardint būdus, kuriais lepiname savo smegenis.

Kadangi gana skeptiškai vertinu galimybę, kad mano mąstymo priemonę pakeis dirbtinis intelektas, stengiuosi rūpintis savo kompiuteriuku ūžiančiu galvoje ir mylėti jį. Mylėti – tai ne lepinti, o prižiūrėt ir karts nuo karto dulkes nuvalyti. 

Taigi. Nevienintėlis ir lengvai pakartojamas, bet laiko patikrintas smegenų priežiūros instrukcijus:

1. Miegoti. Net jei tas miegas ir apsiriboja 1 valanda, miegoti reikia. Kažkoks tyrimas čia nesenai išsiaiškino, o aš išbandžius galiu patvirtinti, jog pamiegojus lengviau gaminasi idėjos. Tik atsargiai. Aplinkiniai gali susižavėti tomis idėjomis ir gali tekti pasirūpinti jų įgyvendinimu

2. Meditacija. Kad ir kaip šitą procasą bepavadintum, svarbu atrasti patogų ir mielą būdą išstumti iš galvos visas neigiamas emocijas ir per dieną susikaupusius briedus. Tai, ko visiškai nenori parsinešti namo. Aš, pavyzdžiui, esu įvaldžiusi siurblio metoduką. Įsijungi galvoje siurblį ir visas dulkes kruopščiai išsiurbi, o tada išmeti lauk.

3. Skaitymas. Svarbu neapsiriboti ties viena tematika, žanru ar stilistika. Nes tai irgi savotiškai bukina. Kai grįš mano kompas, papublikuosiu senai parašytą įrašą apie tai, kokias knygas galima rasti ant mano stalo. Knygų įvairovė plečia akiratį. Vienos atpalaiduoja, kitos primena, kad pasaulis gražus, trečios sukelia daug minčių, ketvirtos suteikia žinių… Pasakos moko svajoti, vadovėliai – kiek daug turi išmokti, vien tam, kad viena svajonė taptų realybe. Taigi. Daug knygų + tinklaraščiai + keli kokybiški žurnalai = platus akiratis, daug temų įdomioms su draugais ir proto aštrumas.

4. Grynas oras. Iki šiol šventai tikiu, kad 12 klasės egzaminus taip gerai išlaikiau tik todėl, kad kiekvieną vakarą kai jau nusibosdavo knygos prisiversdavau bent valandai išlįsti miestan. Prasiblaškai, prasivėdini ir toliau gali puikiai dirbti. Taip pat pasivaikščiojimas gryname ore puikiai gelbsti, kai reikia sugeneruoti kokį planą chuliganą ar šiaip idėją. Reikia tik leisti sau užsisvajot

5. Bendravimas. Kam tau puikios išlavintos smegenys, jei iš to tobulumo nebėr su kuo bendrauti? Šnekant rimčiau, tai iš kiekvieno žmogaus galima labai daug išmokti. Ir išmokti realių dalykų, nes viskas ką perskaitai yra nulio vietoj, kol nesugebi to realiai gyvenime pritaikyti.

6. Loginiai žaidimai. Čia ta proga, kad antrus metus užsiregistravau į šachmatų turnyrą ir dabar pykstu pati ant savęs, kad pažado neapleisti šito žaidimo vis neišpildau. Man, asmeniškai, šachatai jau daug metų išlieka stalo žaidimų lyderiais. O logiškas mąstymas nors ir retas įgūdis mūsuose, bet siektinas ir lavintinas..

7. Kūryba. Kurk belenką. Po to sugriauk, suplėšyk, arba patalpink internetan kad visi galėtume grožėtis ir aikščioti iš susižavėjimo. Net jei kategoriškai neigi visus savo talentus, taip tik sudarai sąlygas smegenims mėgautis tingėjimu. Kurk riaumojimų kolekciją, smėlio pilis, ką tik nori. Juk svarbiausia procesas

Šiandienai septynių manau visai pakaks punktukų. Juk mes nenorime įsisprausti į rėmus Kaip kiekvienas mūsų esame individualybė, taip ir smegenai yra unikalūs sutvėrimais, kuriais kiekvienas jau rūpinamės kaip išmanom. 

Už rūpinimąsi visada atsidėkojama

Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl net labai jauni žmonės savu noru lenda į rėmus ir pasimeta negavę detalių instrukcijų ką ir kaip daryti… Panašu, kad savarankiškas mąstymas išvis nyksta.

Stebėdama savo tinklaraščio lankomumo statistikas galiu papasakoti, kokius namų darbus einamąją savaitę mokiniai gauna dalyje mokyklų. Po ilgojo savaitgalio visi masiškai ieškojo rašinių apie Vėlines, dabar dvyliktokai aiškiai skaito Škėmos “Baltą drobulę”, špygą supranta ir dėl to ieško informacijos internete. Man negaila, kad čia jie randa kokią mintį, lai ir kopijuoja į sveikatą, bet ką jie darys, kai gyvenimas nori nenori privers savarnakiškai priimti sprendimus? Turbūt taip pat kreipsis gūglėn pagalbos…  

Nuo pat vaikystės sėkmingai pavyko išvengti įsodinimo į rėmus. Neįprasta mūsuose džiaugtis, kad esi originalus ir nepakartojamas, bet aš tai visiškai tokia esu. Pabandykit rasti antrą tokią šaunią Bet tas kainavo ir kainuoja daug pastangų ir darbo su savimi.

Vis dar mokaus vieną pamoką, kurią gavau prieš kelis metus. Mano galimybėms ribų nėra. Rėmų, tam ką darau irgi nėra. Tuomet buvau pasiekus vieną didesnių krizių ir turbūt dvyliktą klasę baigiau tiktodėl, kad sau labai dažnai kartodavau šitą užkalbėjimą ir tuo tikrai tikėjau.  Visgi iki šiol išlenda mokyklinės traumos ir pagaunu save galvojančią, ar sakančią, kad žinai, šito tai jau aš nesugebėsiu. Nesąmonė! Čia pats absurdiškiausias rėmelis, į kurį žmogus gali save įstatyti. 

Dar vienas rėmelis yra baimė suklysti. Baimė sakyti ką galvoji, nes tai gali būti neteisinga, baimė bandyti ir susimauti nepasiekus tikslo. Manau visi metai mokykloje ir dar keli universitete turi būti skirti nesąmonių šnekėjimui. Nusišnekėjimui tokiam, kad ausys linktų besiklausant. Nes tas, kas niekada nėra nusišnekėjęs, niekada ir nebus teisus. Labai ramiai leidžiu sau šitame tinklaraštyje parašyti kokią nesąmonę. Rašyti taip, kaip suprantu. Nesvarbu ar teisingai – svarbu nuoširdžiai. Kas mane labiau pažįstat irgi manau esat girdėję kalnus nusišnekėjimų. Visada, jau kai gaunu progą pasireikšti tai ir šneku – nesvarbu į temą ar visišką briedą. Nes atsiranda žmonių, kurie pareaguoja į nesąmonę ir papasakoja, kas teisybė, o kas melas. Tada belieka visus pamokymus ir kritiką susidėti galvon. Tai vadinama tobulėjimu. O ką gauni iš baimės suklysti ir iš to sekančio pasyvumo? Nieką. Gal atrodai protingesnis už tą, kuris savo filosofijas dėsto, bet juk tikrai išmoksti ką nors tik per asmeninę patirtį! Dėl to tiek mokytojus, tiek dėstytojus labiausiai gerbiu tuos, kurie leidžia man viską sakyti taip, kaip man atrodo ir tada pataiso. Tie žmonės, kure man leidžia gyvenime daryti klaidas yra iš viso auksiniai.

Jei bijai savaip elgtis ir šnekėti, automatiškai turi trečią rėmą. Galvojimo rėmą. Baisu, kai protingi žmonės nesugeba naudotis savo galva ir be iškaltų dalykų nieko savo negali pasakyti. Savos nuomonės neturėjimas, gebėjimas elgtis tik pagal kitų parengtas instrukcijas verčia žmones robotukų armija. Įrašo pradžioje užsiminiau, apie kartą žmonių, kurių mąstymą keičia interneto galimybės. Jie vietoj to, kad pirmiau pabandytų rast atsakymą savo galva, visko klausia gūglės. Jūtūbe randa instrukcijas kaip padaryti vieną ar kitą dalyką. Paklausk tokio, koks oras lauke ir jis vietoj to, kad pažiūrėtų pro langą, įlįs į internetą. Perdedu, bet tokių žmonių daugėja. Pati save pagaunu kartais be reikalo ieškant pagalbos internete. Jauna galva ant pečių – geriau už bet kokią gūglę ar vikipediją.

Yra daugiau rėmų, bet šie trys mano nuomone labiausiai kenkia visų pirma pačiam žmogui, o tada jau ir visuomenei. Yra atskira rėmų grupė, kuri nori nenori mus riboja. Tai Konstitucija, kiti įstatymai bei bendrai priimtos elgesio normos. Bet čia atskira tema. 

Svarbiausia, atsirinkti, kurie rėmai yra protingi, o kurie – primesti aplinkos tik todėl, kad taip jai patogiau. Esu 100% įsitikinusi, kad dabar Lietuvoje reikia kuo daugiau žmonių kurie išliptų iš bereikalingų rėmų ir nebijotų būti nepatogiais. Tai kainuoja nervų, kartais ne tik jų, bet kas gali būti vertingiau už žinojimą, kad esi tikrai laisva asmenybė? O laisvo žmogaus galimybės – beribės.

Mano jaunatviškam entuziazmui ir idealizmui kaskart suduodamas didelis smūgis, kai matau net jaunesnius už mane žmones taip stipriai besilaikančius rėmų. Taip, rėmai apsaugo, leidžia nepastebėtam tyliai keliauti per pasaulį, bet ir atima galybę įdomumo…

Bernužėli kareivėli,

Kur tavo mergelė?

Aukštam danguj

Šviesi žvaigždė 

Tai mano mergelė

Lietuvių liaudies dainose daug mirties. Vienur ji tiesmuka (karo dainose) – devynios kulkos per viršų lėkė, o dešimtoji galvelę kirto. O kitose tokia subtili, kad gali valandą sedėti, diskutuoti apie simbolių reikšmę joje ir staiga suprasti, kad tas tiltas per kurį eina mergelė skiria mirusiųjų ir gyvųjų “karalystes. Tėvas, kurį ji ten sutinka ir prašo patarimo, iš tiesų yra tik jo dvasia. Štai dainoje apie bernužėlį kareivėlį, kurios dalimi pradėjau įrašą, visi mirę jo artimieji sulyginami su dangaus kūnais. 

Dabar palyginkime. Laksto lietuvaičiai, švenčia amerikietišką mirusiųjų (ar tikrai jų?) šventę gąsdindami vieni kitus. Ir grįžkim atgal prie mano trumpai paminėtų dainų. Lietuviui mirusieji – tie, kurie yra visada šalia arba bent jau stebi tave iš amžinojo sodo – dausų. Jei tavo artimieji yra palikę gyvųjų pasaulį, jie vistiek tave globoja ir ištikus bėdai padeda. Todėl per kūčias stalą paliekam netvarkytą nakčiai ne tam, kad Kalėdų senis pasistiprintų, bet tam, kad mirusiųjų vėlės galėtų pratęsti šeimos vakarienę. 

Manau visi ir taip suvokiam, kad helouvynas yra visiškai kultūriškai mums svetima šventė. Vakar vienose kapinėse su draugais sustojome prie aukuro. Kodėl viduryje krikščioniškų kapinių stovi aukuras? Jis priminė man, kad labai nedaug žinau apie lietuviškus vėlinių papročius. Taigi, vartau Beresnevičių, Dundulienę, Trinkūną ir dar kelių autorių knygas ir pasakoju tai, ką įdomiausio man primins (papasakos) jų puslapiai.

Pamenat, kodėl lietuviams buvo šventi žalčiai? Aš visai buvau užmiršusi. Tikėta, kad juose gyvena mirusiųjų vėlės. Tad vėlinių metu buvo rengiamos puotos žalčiams. Tai labai senas paprotys, nes aprašytas dar pirmųjų jezuitų. 

Mykolas rašė apie tai, kaip žmonių egoistiškumas pasireiškia mirus artimiesiems. Su jo nuomone aš visiškai sutinku, bet į tai dar galima pasižiūrėti kitu kampu. Ganėtinai anksti žmonės pradėjo tikėti, kad po mirties gyvenimas nesibaigia. Patys primityviausi žmonės šiaip savo olose laikydavo mirusiuosius juos maitindami ir šildydami, o vėliau pradėta juos laidoti su krūvomis pomirtiniams gyvenimui reikalingų daiktų (pradedant papuošalais, baigiant žirgais ir tarnais). Paraleliai žmonės susivokė, kad mirusysis gali imti kerštauti už visas gyvenime patirtas niekšybes. O ko reikia, kad lietuvis (ir ne tik lietuvis matyt) taptų sukalbamesnis? Alaus kaušo ir gardaus maisto. Mūsų protėviai padarė prielaidą, kad mirusiesiems tas pats galioja ir pradėjo rengti puotas skirtas mirusiesiems prisigerinti. Dar pamaitindavo juos per vėlines, kūčias ir galbūt dar kelias šventes, ko pasekoje galėjo gyventi ramiai ir darnoje su vėlėmis. Trumpai prisiminkim dabartinius gedulingus pietus.

Atskira trumpa tema galėtų būti žmonių racionalumas – taupumas. Žinot, kodėl rudenį minim mirusiuosius? Nes tada nuiminėdavo paskutinį derlių ir šiaip ar taip reikėjo puotą kelt

Žemaitijoje žmonės “eidavo prie savo artimųjų kapų, nešdamiesi pieno, atmiešto alaus ir medaus, kur už mirusiųjų vėles pokyliaudavo ir šokdavo pritariant trimitams ir būgnams”

Tęsiant maisto temą, vienam Lietuvos regione vėlėms buvo ruošiama 12 patiekalų. Nes 12 mėnesių metuose turime. Klausimas, kas anksčiau Lietuvoje atsirado – dvylika mėnesių ar dvylika apaštalų, vertas atskiro domėjimosi ir diskusijos. Bet apie maistą. Per garuojantį maistą buvo galima matyti mirusiuosius ateinant. 

Žinot, kodėl kaukės atsirado? Tam, kad prisidirbusių neatpažintų supykusios vėlės Neprisidirbę tuo tarpu prieš puotą vėlėms dar papriekaištaudavo, kad tos arklių, vaikų neprižiūri. 

Kartu su maistu, daug dėmesio vėlinių metu skirta ugniai. Tik kadaise rusenę aukurai sumažėjo iki žvakučių. Ugnis gyvuosius apvalo, mirusiuosius sušildo… Šitoje vietoje man iškart iškyla ugnies vaidmuo sudeginant žmogaus palaikus. Tai irgi savotiškas apsivalymas.

Pabaigai visus ganėtinai palaidus pastebėjimus norėčiau apjungti trumpu priminimu apie tai, kokiame metų cikle dabar esame. Ties rudens lygiadieniu įvyko gamtos “persilaužimas” – perėjimas iš vasaros meto į žiemos laiką. Dienos ėmė trumpėti, naktys ilgėti, o gamta pradėjo ruoštis žiemos poilsiui. Kartu su tamsa suaktyvėja mirusiųjų dvasios. Tad gyvieji stengiasi daugiau laiko praleisti su savo šeima. Kaip tik lapkritį vaikai baigdavo ganyti, tėvai baigdavo paskutinius ūkio darbus. Ypač tamsus laikas dabar, iki žiemos. Tada, kartu su žiemos saulėgrįža ir ilgiausia metuose naktimi, dienos pradės ilgėti “po gaidžio žingsnį” iki trijų karalių, o tada viens du ir nepastebėsim, kaip bus atėjęs pavasaris. 

Stebuklinga, koks mūsų gyvenimas “apskritas”. Viskas viskas eina ratu. Vėlinės puikiai tinka šiek tiek susimąstyti apie savo gyvenimo ratą

Nusibodo. Šiaip niekada nerašau apie paieškas, pagal kurias atlysta liaudis čia, bet jau nusibodo.

Nežinau, kada jūsų medžiagų atsparumo egzas. Nelabai žinočiau ir ką tokiame parašyti. Taigi, norėčiau jums visiems padėti. Štai kelios nuorodos, kurias paspausite rasite išsamią ir suprantamą informaciją apie tai, kaip naudojantis google paieškos sistema rasti tai, ko reikia:

- Gūglė pasakoja pati apie save

- nežinau.lt

- Manto Malčciaus tinklaraštis

Net jei tavęs ir nedomina medžiagų atsparumas, vistiek pasiskaityk. 15 minučių sugaištų skaitant apie paieškos gudrybes sutaupys marias laiko ir padės rasti tikrai tai, ko reikia.

Internetas visgi yra nuostabiai galingas įrankis, tik reikia mokėti išnaudoti jo privalumus.

Labai norisi čia parašyti kokį melą apie tą egzą, bet susivaldysiu

Justinas brūkštelėjo savo mintis apie netikėtus sutapimus. Jau norėjau rašyti komentarą, bet pažiūrėjusi, kad jis labai jau ilgas gaunas, pamąsčiau, jog neteršiu eterio ir atrašysiu čia. 

Nepretenduoju į minčių sinchronizacijos ekspertes, bet karts nuo karto su šitu keistumu susiduriu. Dabar, kai pradėjau galvoti, tai netgi pakankamai dažnai.

Vienas iš juokingesnių, bet labai lengvai pastebimų minčių sinchronizacijos atvejų – pokalbiai per skaip’ą. Jums nebūna, kad parašot su pašnekovu po lygiai tokią pačią mintį sekundės intervalu? Arba jau įnirtingai maigai klavišus su išganinga mintimi galvoje ir ech… tavo ekrane sumirga ta pati mintis. 

Justinas jau minėjo atvejį su telefonu. Parašai trumpąją žinutę, ir tuo pat metu gauni panašią iš adresato. Skambini draugei ir ji papasakoja, kad kaip tik galvojo skambinti tau. Aš, pavyzdžiui, galiu pasigirti turinti telepatą pažįstamą, kuris kažkokiu būdu paskambina tik tada, kai išgyvenu krizę, ją, nežinau kokiu būdu daugiau mažiau įspėja ir dar sugeba viską sudėlioti į vietas. Čia visiškas kostmosas

Prieš keletą metų keliavom stovyklon Norvegijon. Buvom krūva belenkaip daug bendraujančių draugelių ir keli vadovai, kurių viena iš tos kelionės traumų buvo, kad mes suprasdavom vieni kitus iš pusės žodžio ar visai be žodžių, o tie – nė pro kur. Kitas tokios minčių sinchronizacijos pavyzdys yra šiek tiek neetiškas. Mes  su draugelėm karts nuo karto jį panaudojame, kai nenorime, kad šalia esantys suprastų apie ką kalbame. Tai iš dalies smagu, nes užtenka persimesti žvilgsniais, kad suprastume viena kitą, ber iš dalies ir negražu, nes aplinkiniai jaučiasi tikrai nemaloniai.

Minčių sinchronizacija gali būti labai naudinga, kai reikia dirbti komandoje. Mano gyvenime buvo viena tobula vasaros savaitė. Iš šešių, iki tol tik iš matymo matytų, tada dar paauglių, susidėliojome tokia komanda, kad iki šiol prisimenu tas dienas kaip puikaus susigyvenimo pavyzdį. Tada kasdien po kelis kartus padarydavom tai, ko komandos draugas kaip tik norėjo prašyti, ar patys sugalvoję ką nors nuveikti pamatydavom, kad tai ką tik pradėjo daryti kitas. Taip susisinchronizavus mintims lengviau priimti sprendimus, tartis siekiant bendro tikslo, ar, galvojant kažkokias idėjas. Dievinu tą jausmą, vienu metu keliems žmonėms akyse užsižiebia liepsnelės ir mintys ima rutuliotis nežemiškais greičiais. Ir kuo daugiau identiškų minčių gimsta keliose galvose, tuo didesnis azartas pagauna ir tada jau laikykitės, mes ateinam. Tokios idėjos savo stiprumu sunkiai pranokstamos.

Priartėjau prie minčių sinchronizacijos naudos darbuojantis. Kelių galvų mąstymas tais pačiais kanalais labai naudingas, kai keliese reikia atlikti kokią studijų užduotį. Man aktualesni yra projektų rašymas, renginio organizavimas ar diskusijos kokioje darbo grupėje. Visi turbūt esat patyrę minčių sinchronizacijos visišką priešingybę – žmonių nesusišnekėjimą, kai vienas apie ratus, o kitas apie batus. Tokiu atveju nerealiai sunku ką nors kartu nutari. O kai žmonės mistišku būdu sugeba susitelkti ir savo mintis nukreipti viena kryptimi, tada viskas eina kaip per sviestą – sklandžiai ir efektyviai.

Kodėl, mano nuomone, mintys sinchronizuojasi? Aš nesiveržščiau į tarpgalaktines erdves. Mėgstu paprastumą. Manau, kad tereikia noro atsiverti, panaikinti tave ir kitus skiriančias sienas. Antras žingsnis – norėti išgirsti kitus žmones ir nuoširdžiai įsiklausyti jų. Trečias – stengtis žiūrėti ir mąsyti viena kryptimi – vienu minčių kanalu. Tai padaryti galėtų padėti bendras tikslas. Kai bendravime nebelieka sienų, tada ir mintys sinchronizuojasi. Nežinau, kiek šitoje mano prielaidoje yra tiesos – tai tik naktinis pamąstymas remiantis gyvenimiška patirtimi. 

Visgi būtų puiku, jei žmonės noriau atvertų minčių kanalus – tada gal mažiau pykčių ir nesusikalbėjimų pasaulyje būtų…

Dar kita gera daina yra  “gir gir gir gar gar gar į mokyklėlę”

Susitikom anądien su klasioku buvusiu. Baigėm mokyklą prieš metus, bet abu ten per tą laiką dar nebuvom pasirodę. Ir nė sykio nepasigedom, nepasiilgom.

Vienas geras dalykas, kurį man davė mokykla – privertė išmokt kovoti už save ir savo mintis. Iš mokytojų pirmą kartą išgirdau, kad būti asmenybe yra blogai. Ne sykį auklėtojas yra klausęs, kas man trukdo gyventi ramiai kaip triušiui – jei ir matai, kad kažkas blogai, nesikiši. Sėdi žolėse nuleidęs ausis ir vegetuoji. Mokykloje supratau, kad yra žmonių, kurie tavo nuomonės nepaisto vien todėl, kad esi jaunas. Supratau, kad yra žmonių, kurie nemėgsta, kai parodomos jų klaidos. Išmokau, kad jei tau užrakina duris, visada yra langas, pro kurį gali iššokti. Net jei ant vieno lango uždeda grotas, vis tiek aukščiau rasi langą be jų. O piktasis sargas, tyliai sumurmėjęs palaikymo žodžius, gali paslapčia ir duris atrakint

Tik gaila, kad viską, ko išmokau, lydi krūva streso, begalinių valandų pavaduotojos kabinete ir kitų smagybių.

Dar viena rugsėjo pirmoji. Vakar kažkur skaičiau straipsnio antraštę apie tai, kaip auginti laimingą vaiką. Pagrindinis laimės receptas – neleisk vaiko į mokyklą. Matau, kaip pasikeičia vaikai pradėję eiti į mokyklą.. Juose atsiranda kažkokia (ne)suprantama agresija, o visas vaikiškumas įspraudžiamas į bendrųjų ugdymo standartų rėmus. Nelakstyk, kelk ranką, tylėk. O man taip gražu, kai vaikai išsidūksta, o pavargę prisėda piešti ar skaityti įdomios knygos…

Man kažkaip gražiau, kai visi spalvoti. Kiekvienas su savom spalvom – gebėjimais, vertybėmis ir nuomone.

Kadangi šiandien mokslo ir žinių diena, tai jos proga linkiu nepasiduoti ir tyčia neįtilpti į lietuviškus švietimo sistemos rėmus. Mokytis ne dėl diplomo, o dėl savęs (šito labiausiai sau linkiu); gerbt kitų nuomonę, bet visada apginti savą; netapt pilkos medinių kareivėlių masės dalimi ir karts nuo karto pamaištauti. Šiaip, profilaktiškai

Kaip ten tas gabalas? Gaudeamus igitur, juvenes dum sumus..

Pagal idėją, savivaldybė turėtų gražinti miestą tam, kad jo gyventojams būtų geriau jame gyventi. Kuo toliau, tuo panašiau, kad yra kitaip.

Norėdamas neatsilikti nuo estų, gerb. meras įšoko į sportbatukus, griebė grėblį į rankas ir tapo “Darom 2008″ globėju. Kodėl anksčiau jam nekilo noras aptvarkyti savo miestą?

Norėdami pasirodyti Europoje, tapome kultūros sostine. Kažin, 2010 metais savivaldybei dar reikės kultūros nakties ar muzikos dienos?

Apie oro gondolas jau kalbėta prikalbėta.

Šiandien jau skaitau, kad Vilnius nori tapti žaliausia Europos sostine. Staiga visi lėšų trūkumai, metų metais nevykdomi žaliųjų plotų tvarkymo darbai nebeatrodo neįmanomi. Kaip tik, tai jau iššūkis!

Kyla paprastas klausimas. Kodėl iššūkiu negali būti tiesiog vilniečių kasdieninio gyvenimo gerinimas? Negi jis nėra pakankamai didelis?

Tapkime miestu, su geriausiais dviračių takais, mažiausiais kamščiais, geriausiomis, šiuolaikiškiausiomis mokyklomis, geriausiu aptarnavimu, galiausiai valdžia, geriausiai dirbančia savo miesto gyventojams. Lietuvos, Pabaltijo, Europos, pasaulio.. Koks skirtumas. Ar būtinai reikia galimybės tapti Europos dviračių sostine, kad žmonės, dirbantys mums sukrustų?

Persiprašau, kad burbu, bet man dabar tas etapas, kai matau daug problemų ir galvoje niekaip nesusidėlioja, kaip galiu prisidėti prie jų sprendimo. Gal yra minčių?

Mano lengvas gerklės skaudėjimas išsivystė į kažką blogesnio su dideliu čiauduliu, giluminiu kosuliu, užsikimšusi nosimi ir gal temperatūra (kolkas nesiruošiu jos matuotis).

Nelabai mėgstu visokius fervex’us ir kitus farmacijos išmislus ir labiau pasitikiu liaudies išmislais. Taigi, dalinuosi savais pasigydimo būdais, žiūriu, ką pataria internetas ir klausau jūsų nuomonės bei slaptų efektyvių išgyjimo būdų.

Visus negalavimus visų pirma gydau miegu. Jei išsimiegu ir nepagerėja, reiškias reikia susimąstyti jau. Iš visų ligų tenka susidurti tik su visokio plauko peršalimais, tad nuo jų ir moku geriausiai išsigydyti. Visokie skrandžiai, virškinimai ar dar kas nors liktų arba ignoruojami, arba kreipčiaus į mamą, nes ji viską žino.

Taigi, jei net išsimiegojus vis dar jaučiuosi peršalus, kitas žingsnis – karšta vonia, vilnonės kojinės, šalikas gerklei ir dar miego. Jei šitas nepadeda, tada jau reikia gert arbatą su medum ir citrina. Pradžiai tinka bet kokia, bet jei antrą dieną iš eilės skauda gerklę, tada iškviečiamas slaptas ginklas – aviečių arbata su citrina. Nežinau, gal čia saviįtaiga, nes tinka ir keli šaukštai paprastos, parduotuvinės, iš stiklainiuko. Vakar vienas puodelis pradangino visą skaudesį gerklės, kurio prieš tai trys matės su medumi neįveikė.

Gerklės nebeskauda, bet vis dar kosčiu, čiaudėju ir turiu įnamį nosyje. Čia jau mama paprastai susivokia, kad kažkas namuose bakterijas skleidžia ir parūpina visokių žolelių bei kitokių mandrybių. Dabar, besiruošdama rytdienos prezentacijai, iš kito kambario gavau jos sms’ą, kad eičiau kojų šildytis Taigi, dabar bandau išlaikyti kojas kartšutėliame vandenyje, pagardintame kažkokiomis druskomis. Tada reikės išsitepti jas daktaro Taiso eukaliptų tepaliuku ir patalpinti vilnoninėse kojinėse. Jei šitas nepadės reiks jau kažko rimčiau imtis.

Mūsų senolės visokių gudresnių metodų žinodavo. Jos turėdavo prisirinkusios visokiausių stebuklingų žolių, vaistažolėmis vadinamų ir žinodavo, kada kurią naudoti. Pasiskaitinėjau aš čia, kad šiuo metu dar verta eit miškan pasirankioti įvairių gamtos džiaugsmų. Dar neišsiskleidę pušies pumpurai turi gausybes visokių gerų medžiagų, tad iš jų paruošti preparatai malšina skausmą, naikina visokias bakterijas stiprina imunitetą ir t.t. Šalpusnis yra vienas geriausių naturalių gelbėtojų nuo kosulio, o raktažolės turi daug vitamino C. Kas į kompaniją kurį savaitgalį pasižaisti ir bandyt keliaut kokion girion jų pasirankioti?

Visi, aišku, žinot apie česnakų ir svogūnų nemeilę ligoms. Jei aš labaiau mėgstu aviečių arbatą, tai mano tėtis visada renkasi česnaką. Daug česnako. Dar geras imuniteto stiprintojas yra imbieras. Vakar Drambliuose prisigėriau jogų arbatos su imbierais, cinamonais, kitokiais prieskoniais, tai džiūgavo gerklytė, o su ja ir visas organizmas. Yra kažkoks mandras gėraliukas iš imbiero, medaus, gal citrinos.. Toks kartus, bet labai veiksmingas. Gal kas receptėlį žinote?

Gudobelės žiedai, rašo, širdį stiprina. Aš kol dar jauna, galvoju, kad geriau širdį stiprinti lakstant po laukus, kvėpuojant grynu oru ir visokius darbus darbelius aktyvius dirbant (klaviatūros maigymas nesiskaito, bet va kirvuku pasimosavimas – labai gerai).

Kai ėjom kraujo duoti, gydytojos pripasakojo, kas padeda atstatyti hemoglobino kiekį organizme, t.y. turi daug geležies. Taigi, pirma vieta – dilgelėms. Labai tikėjaus Mano Guru užtikti kokias salotas su dilgelėm, bet buvo tik arbata. Bet ta labai gardi. Dar gerai džiovinti ir ne tik obuoliai, svarainiai bei kriaušės. Ir kopūstai rauginti, bet šitų nemėgstu.

Ramunėlių arbatėlės irgi nuo peršalimo gerai. Bandau prisiminti, ar kada nors bandžiau. Gal tik vaikystėje kvėpuoti reikėdavo jų antpilo garais. Jei nemaišau ko nors.

Nervus apramina tos pačios gudobelės, arba apynių spurgai. Man patinka visokios arbatos iš daug žolelių, kurios ramina. Esu pakankamai rami ir šiaip (atrodo), tad geriu labiau jas dėl gardumo.

Žinoma, geriausiai nelaukti, kol susirgsi ir stiprinti imunitetą iš anksto. Miegoti gryname ore, jei įmanoma – prie atviro lango, visokios pirtelės, kurių aš nelabai mėgstu irgi gerai. Kai buvau maža, labai gerai žinojau, bet dabar buvau pamiršus ir tik perksaičius prisiminiau, kad labai gerai yra lakstyti basomis. Anksčiau gegužės mėnesį vaikščiojimo be batų sezonas jau senai būdavo atidarytas. Visos stovyklos, atostogos soduose, kaimuose, Nidose, būdavo praleistos basom. Dabar ko tais pamečiau šį įprotį, bet manau laikas atgaivinti. Padus visokie akmenukai spygliukai puikiai pamasažuoja, o ir šiaip smagu gi nuo batų išsilaisvinti.

Jei jau apie pamirštus gėrius, tai buvau visai pamiršus ir prieš kurį laiką man vilkės priminė, kad nuo smulkių įsibrėžimų, įsipjovimų labai gerai padeda trauklapis (gyslotis). Vaikystėje visi nukritimai nuo dviračio ir kitos kruvinos traumos tik juo ir buvo gydomos. O dabar visai neįdomu ir turbūt mažiau veiksminga – peroksidas ir pleistriukas.

Apie liaudiškus vaistukus labai daug informacijos yra “medicina visiems” puslapyje. Iš jo ir parankiojau čia šiek bei tiek įdomybių. Žinau, kad namuose turiu nemažai pasiskaitymų šia tema, bet dabar skaitau knygą iš kitos operos, tad plačiau apie liaudies mediciną pasidomėsiu, kai kitą kartą sirgsiu.

O ką jūs darot, kai apsergat?

Taip taip. Vakar buvo ne tik pasaulinė žemės diena, bet ir sena gera Jorės šventė. Būtų jė, jei nebūčiau to suvokusi tik šiandien, kai vėlai nakčia važiavom namo iš psichologų kongreso kažkur Nemenčinės miškuose. Tik aš turbūt galiu sugebėti visą vakarą prie laužo dainužes dainuoti nesuvokdama, kad atvažiavom ne šiaip, o būtent Jorės dienos paminėti.

Šiaip ar taip. Seniai jau bedariau šviečiamąjį įrašą apie senovės lietuvių šventes. O ką, mielieji, žinot apie mano mėgstamiausią Jorės šventę.

Tai, kad tuo pačiu metu minima pasaulinė žemės diena, reiškia labai paprastą dalyką – šiuo metų laiku visų Europos tautų žemdirbiai dar labai senais laikais turėjo pavasario šventes. Nuo užgavėnių ir paskutinio rimto žiemos varymo lauk per pavasario lygiadienį iki Jorės, Jurginių, Žemės ar dar belenkaip pavadintos šventės žemė jau spėdavo atsigauti po šalčių, sužaliuoti ir pasiruošti derlingiems metams. Man su chronologija visada bėdutės kyla, bet dar pirmykščių, matriarchalinių bendruomenių baltai šiuo metų laiku turėdavo apeigas, skirtas žemės deivei Ladai. Lada yra viena labiausiai pirmykščių mūsų regiono dievybių, kurios pėdsakų galima rasti ne tik kaimynų slavų, bet ir tolimesnių tautų mitologijoje. Iki šių dienų yra išlikę daug dainų su formuluotėmis “laduto laduto, ladutėla laduto”. Tai daugiausiai aukštaitiškos sutartinės, o laduto rodo, kad jų pradiniai variantai buvo skirti Žemei, pavasariui ir, kad jos yra laaaabai senos. Vėliau, besiformuojant baltų gentims, Lada virto į Žemyną. Tai Žemė motina, žiedkėlėlė, maisto davėja, kurią pavasario pradžios švenčių metu budinam budinam ir galiausiai, per Jorę jinai sprogsta, sužydi, suklesti.

O dar, prieš prieinant prie pačios Jorės, būtina paminėti baltiškąją trejybę. Daugelis senųjų Europos ir turbūt ne tik Europos pasaulėžiūrų turėjo savas trejybes. Trys šiaip yra magiškas skaičius daugelio tautų mitologijose. Neveltui krikščionys, siekdami savo religiją padaryti priimtinesnę pagonims, irgi susideliojo savą trejybę. Grįžtu prie lietuviškosios. Perkūnas – dangaus prižiūrėtojas, beigi vyriausiais iš dievų (kaip koks graikų Dzeusas), Pikuolis (neseniai išvedėm, kad nuo jo turbūt kilo žodis piktuolis) – požemio dievas ir Patrimpas – žemės stichijos dievas. Vėliau kai kur vadintas Joriu, Jore.

Vedžiau, vedžiau ir privedžiau prie išvados, kad mistiškasis Joris, Jorė yra susijęs su žeme, bei pavasariu. Vardų žodynuose Jorės, Jorio reikšmės visada labai prastos būna, bet tam yra Lietuvių kalbos žodynas. O jis sako:

jõrė sf. (2) G89, BS87; K.Būg, Š, BŽ629

1. pavasario žaluma: Jõrė yra žalesa pavasarį J. Pažaliavo kaip jorė Kos218. Kaip jõrė žaliuo[ja] Als. Pavasarį sniegui padribus, kad kielė ledą išspir, tad pasirodo lauke ir krūmuose jorė, beje: žalesa J.Jabl. | Visur jorė ir žydrė rš.

2. Kos240 žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys): Medis žalias it jõrė. O kas tai yra jõrė? – Tokia žalia dažyvė J.Jabl.

jorėti, -ėja, -ėjo intr. augti, plisti (?): Maras taip baisiai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S.Dauk.

Dabar telieka viską susieti. Ateina pavasaris, ir viskas aplinkui sužaliuoja, atgimsta. Tas gamtos sprogimas ir yra jorė. Tai ir ta pati energija užplūstanti ne tik gamtą bet ir mus pavasarį. Dėl visų pavasarinių liūčių irgi kalta jorė – juk be drėgmės niekas nesužaliuotų. Čia jau nemanau, kad esu kur nors skaičius, bet šiaip pagalvojau, kad jorė į žemę turėtų atkeliauti kartu su pirmuoju pavasariniu griaustiniu. Nes juk kol nebuvo klimato atšilimo būtent po jo viskas sužaliuodavo.

Čia teorijų dar galima išvedinėt ir išvedinėt – kai kuriuose regionuose joris buvo arklių dievybė, būtų galima ilgeliausią rašliavą sukurpti ir apie latvių, gudų, kitų tautų jorius, jaroslavus, bei išsinagrinėti, kaip Joris vėliau pavirto Jurgiu, nugalėjusiu slibiną (žiemą?).

Šiaip ar taip, esmė ta, kad be galo smagu turėti tokį vardą.

Jori, šildyk žami

Jori, palaisk rasų

Jori,apsižanyk

Par man nėra mergų

Tiktai viena rožė

Ir ta daržį auga

Tuinais apkaišyta

Vandeniu aplaista

Tuinų palaužysiu

Vandenį išlaisiu

Rožį sau paimsiu

Vakar buvo pavasario lygiadienis. Nuo žiemos solsticijų (saulėgrįžos) dienos pradeda ilgėti ir ilgėja iki kovo 20 ar 21 dienos – priklauso nuo metų. Šiemet būtent kovo 20tą dieną susilygino diena ir naktis – šviesusis ir tamsusis paros metas. Senovėje tai reikšdavo “persivertimą” iš tamsiųjų jėgų, žiemos viešpatavimo laiko į šiltąjį, vasaros laiką. Esu rašius, kad jau per užgavėnes senovės lietuviai imdavo įvairiomis apeigomis budinti žiemą. Lygės žymi tikrąją pavasario pradžią – yra manoma, kad anksčiau užgavėnės buvo švęstos tuo pačiu metu.

Šiandien ganėtinai neplanuotai sudalyvavau ant Pūčkorių piliakalnio, kartu su romuviečiais, Kūlgrinda ir prijaučiančiais (aš taikau į šitų draugę) vykusiame pavasario lygės šventime. Moteriškaitė, kaip vėliau išmąstėme, matyt, Pavilnių regioninio parko direktorė, iš pradžių bendrais bruožais papasakojo apie šventės tradicijas. Bandysiu susilaikyti nuo pagundos pasitelkti į pagalbą protingąsias knygas ir papasakoti tai, ką prisimenu.

Visose pavasario šventėse ypatingai svarbus yra vanduo. Jis simbolizuoja gyvybę, enegiją, tėkmę. Dabar galvon atėjo labai gražus palyginimas. Juk sakome “teka gyvenimas”, “gyvenimas bėga sava vaga”. Juk ir vanduo teka, bėga. Vanduo nuo seniausių laikų buvo tai, be ko žmogus neišgyventų. Žmonės, atvykę į naujas žemes, dažniausiai apsigyvendavo šalia upių. Pradedant senovės Babilonu, Egiptu, baigiant Pabaltiju. Jei pamenate iš istorijos, viena iš pirmųjų kultūrų, vyravusių mūsų krašte buvo vadinta Nemuno kultūra. Indijoje yra šventoji upė Gangas, Lietuvoje turime Šventosios upę. Dar būtų galima ieškoti ir iešoti vandens reikšmingumo pavyzdžių. Taigi, per lyges svarbu bent būti aptaškytam upelio, šaltinėlio vandeniu. O jei pasiryši ir išsimaudysi, tada metai bus tikrai skalsūs ir kupini energijos.

Verbos. Sekmadienį važiavau per Vilnių su estais ir jie labai susidomėjo ką per gėles visi čia nešasi. Tada papasakojau jiems apie verbų sekmadienį. O pasirodo, verbos atėjo iš pavasario lygės šventės. Autentiškas jų variantas – surištos žilvičio, kadugio šakelės. Parko direktorė pasakojo, kad žilvitis gali simbolizuoti kažkokį mirusį bernelį, kuris pavasarį pats pirmas prisikelia. Tą istoriją tik viena ausimi girdėjau, bet kad žilvitis “kačiukais” pasipuošia anksčiausiai, tai tikrai žinau. Tik vėliau ima sprogti kitų medžių pumpurai, sužydi žibutės ir kita augmenija.

Margučiai. Jie irgi yra visiškai pagoniškas simbolis. Kiaušinis mitologiškai simbolizuoja pasaulio pradžią. Jis turi trynį – žemę, baltymą – mus supantį orą (“atmosferą”) ir lukštą – dangaus skliautą. O ir marginam jį įvairiais Saulės, Perkūno simboliais. Kaip sužinojau šiandien, margučiai ne tik būdavo dažomi lygei, bet ir nešami ant kapų.

Nei viena lietuviška šventė neapsieidavo (neapsieina ir dabar, nebent susirenkam paašaroti klausydamiesi už širdies griebiančių kalbų valstybinių švenčių metu) be dainų ir šokių. Smagiąją dalį iškeičiau į ramius pasidainavimus prie aukuro, tad nieko negaliu papasakoti Bet prieš ją dar buvo apeiga, kurią jau tikrai pamenu ir beveik nieko nepravėpsojau. Jei nieko nepraleidau, daugiausiai dėmesio per šią šventę skiriama Perkūnui ir Žemynai. Jiems sakomos maldos, giedamos giesmės bei aukojamos aukos (alus, javai, druska). Sakoma, kad pirmasis pavasario perkūnas pabudina žemę. Šiemet dar jo negirdėjau.. Šiaip ar taip, Perkūnas – baltiškųjų dievų vyriausiasis. Yra dar du jo “draugeliai”, sudarantys trejybę, bet apie juos nesiplėsiu. Taigi, norint, kad greičiau ateitų pavasaris, kad vasara būtų gera ir gausi derliumi, visų pirma reikia palenkti savo pusėn šefų šefą Perkūną. Žemyna po ilgos žiemos dar tik bunda (šiemet aiškiai jau buvo pabudus, bet kaip koks barsukas ar aš tik apsivertė ant kito šono ir vėl užmigo), tad dalis apeigų yra skirtos suteikti Žemynai daugiau jėgų. Tai, visų pirma, aukojimai. Juk soti Žemyna bus kupina energijos pasirūpinti skalsiais metais. Ką prisimenu iš šiandienos – per lygę buvo stengtasi kuo daugiau liesti žemę. Ridinėtis ir viską ten. Tas pats paprotys yra per užgavėnes ir jo idėja yra ta, kad liesdamas žemę žmogus jai perduoda dalį savo energijos.

Pati pati smagiausia dalis lygės yra vertimasis per rąstą. Oii… Visada su maža tikimybe, kad taip ir liksi pakibus aukštyn kojom Kažkaip stebinančiai energingai aš ten pasivarčiau ir net gyva likau. Gal stažas daro savo..Visgi 10 rudens lygiadienių Kernavėje paminėti tokiu pačiu persivertimu. Kam čia vartaliotis? O gi kad kartu su visa gamta persiristum į pavasario laiką. Rudenį atvirkščiai – kartu su Saulute ritiesi žiemon, tamson. Visai smagu – pavasarį švieson, rudenį tamson.

Atrodo viskas apie tą lygę. Galėčiau dar apie dainas parašyti, bet žinau save – kai pradėsiu nagrinėti tai ilga procedūra bus.

Tadas sugėdino, kad šiemet visai nei po žygius važinėju nei ką. Rimtai, popierinė darausi. Ir matrasininkė dar Va, pirmadienį VU žygeiviai dzūkijon trauks. O aš ką.. sedėsiu namučiuos ir darbus dirbsiu Užtat savaitgalį atduosiu duoklę šeimai ir keliausiu visur kur tik reikės. Kolkas, kiek supratau, planai yra šeštadienį pasitvarkyti savoje sodyboje ir vakarop traukt pas gimines į Molėtus pavelykauti.

Smagių švenčių ir tvirtų margučių

Sako, šiandien kovo 11toji. Dar sako, kad 75% lietuvaičių mano esą patriotais. Kažin kiek iš jų iš tiesų tokiais yra.

Turėdami iš 3 milijonų su trupučiu 75 procentus  mylinčių Lietuvą ir neabejingų tuo, kuo ji bus rytoj ar po penkiolikos metų įtariu, kad mokytojai neturėtų poreikio streikuoti, o emigracija nebūtų tokia didi bėda. Aš gal eilinį sykį naivi, bet juk tai, ką turim šiandien Lietuvoje yra bendras visų mūsų kūrinys. Tai, ką pasaulis apie mus galvoja irgi yra mūsų kūrinys.

Nesiplėtosiu aš čia labai, nes taip ir šventė baigsis. Bet jei per 19tus atkurtos Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus dažniau susimąstytume, kokią Lietuvą kuriame savo darbais ir kokiomis smulkmenomis galime prisidėti prie jos augimo ir gražėjimo, gal ir apklausomis atsirastų didesnis noras tikėti

Tuo tarpu einu pasimokyti, kad augčiau protinga ir protingiau prisidėčiau prie savo šalies ateities kūrimo.

Su besibaigiančia kovo 11tąja!

Važiuodama troleibusu iš universiteto skaičiau Juknaitės knygą. Apie ją jau šiek tiek rašiau – tai autorės pokalbiai su įvairiais vaikais. Jei iki tol skaityti pokalbiai buvo su neregiais ar silpnaregiais, šiandien skaityti – su visuomenėje vadinamais “sunkiais” vaikais. Tokiais, kurie dar paauglystėje dėl vagysčių atsiduria nepilnamečių kolonijose. Kurie vietoj to, kad augtų mylinčioje šeimoje turi asocialius tėvus (jei iš viso tokius turi) ir dienas leidžia globos namuose.

Jei iki tol skaitytų pokalbių vaikų mintys spindėjo gyvenimo džiaugsmu ir gerumu, šių jaunuolių mintys kupinos tamsumo. Nei vienas iš jų negalėjo pasakyti, kad yra laimė, džiaugsmas… Nesuprato, ką reiškia “prisirišti prie žmogaus”. O taip, vienas papasakojo, kada jausdavosi laimingas. Kai rankose turėdavo pavogtą daiktą. Sedėjau troleibuse žiūrėdama į vieną tašką ir tikrai buvau sukrėsta jų pasakojimų. Vėl prisiminiau, kaip prieš beveik metus darydama skautišką gerąjį darbelį lankiau Pravėniškėse kalinčius jaunuolius ir su jais bendravau. Vėl atgijo visi po to pusdienio kilę apmastymai. Juos ir dabar turiu kažkur kompe – reikės susirasti ir peržiūrėti.

Ką supratau (prisiminiau?) šiandien, tai kad tokios patirtys yra būtinos suprasti, kiek daug iš tiesų turiu.

Sugebu dėl visiškų niekų susipykt su tėvais, kai kiti tokių nė neturi.

Bent kartą į savaitę paburbu, kad universitetas kitame miesto gale ir reikia anksti keltis norint į jį patekti – Daukantas pėsti iš Žemaitijos ėjo į Vilnių, kad tik mokytis galėtų. O kiek ir šiandien yra žmonių, kurie viską atiduotų, kad galėtų mokytis? Ir įtariu, kad gavę tokią galymybę pasiektų geresnių rezultatų nei aš su savo tingėjimais.

Burbu, kad troleibusai sausakimši, o tarp būsimo “dvimiesčio” Vilniaus ir Kauno susisiekimas nė kiek neplėtojamas. O kiek žmonių gyvenime nėra matę troleibuso?

Šiandien Coffe Inn’e jau išleidau tiek pinigų, už kiek Somalio vaikas savaitę kaip minimum maitintis galėtų.

Jei susergu, namo pirmam aukšte turiu vaistinę, o poliklinikoj, kad ir nevisiškai kokybišką, bet visgi galiu gauti konsultaciją. Ir galiu per kelias dienas išsigydyt ligas, kurios tiems patiems Afrikos vaikams yra mirtinos.

Man nereikia vogti, kad gaučiau pavalgyti. Kaip tik, dažnai nesugebu visko suvalgyti.

Turiu nešiojamąjį kompiuterį, kuriuo dabar rašau tinklaraščio įrašą. Be jokios cenzūros ir baimės, kad man mano mintys yra “neteisėtos”

Kiekvieną rytą ir vakarą pagalvoju, kad gyvenu be galo laimingą gyvenimą, o mane supa puikiausi draugai, kurie visada gali padėti.

Šiandien man gėda, kad nors dažnai daugiau dėl juoko, bet vistiek nėr dienos kada nepazysčiau ar nepaburbėčiau. Gi mano bėdos tiesiog juokingos lyginant su kitų! Tą sąrašą aukštėliau būtų galima tęsti ir tęsti.

Už kiekvieną šitame tinklaraštyje atsiradusį paburbėjimą kaip man ale blogai galėčiau atsidėt po litą. kas pasiūlys geresnį po mėnesio susikaupusios sumos panaudojimo būdą?

Šiandien milijonai skautų visame pasaulyje mini pasaulinio skautų judėjimo įkūrėjo lordo Robert Stephenson Smith Baden – Powell 151-ąjį gimtadienį. Tapačią dieną yra gimusi ir jo žmona, ledi Olive Baden – Powell, skaučių įkūrėja bei pirmoji jų šefė. Būtent jos gimtadienį 1926 m. pradėjo minėti pasaulio skautės, paskelbusios šią dieną sesių susimąstymo diena. Anksčiau šią dieną viso pasaulio skautės siųsdavo vienos kitoms atvirukus, laiškus dėkodamos už tai, kad yra viena didėlė šeima. Taip pat nuo seno gyvuoja tradicija, kad šią dieną visame pasaulyje pasitinkama saulė.

Pasaulinis skautų judėjimas yra vienas didžiausių ir seniausių jaunimo judėjimų pasaulyje. Pasaulio skautų organizacijos (WOSM) duomenimis, per visą skautybės egzistavimo laiką (nuo 1907 m.) net 500 milijonų žmonių iš 216 šalių buvo ar yra skautai. Jo įkūrėjas, skautų vadinamas tiesiog B.P. pagrįstai vadinamas vienu įtakingiausių XX a. asmenybių.

Trylikos metų Robertas laimėjo stipendiją mokytis Čarterhauso (Charterhouse) mokykloje. Mokslams jis nebuvo labai gabus, tad mieliau laiką leisdavo greta mokyklos esančiame miške. Kaip jis pats sako, daug dalykų išmoko būdamas mokykloje, bet visų jų – už klasės ribų. Stebėdamas miško gyventojus, jis išmoko sėlinimo, pėdsekos ir kitų gamtamokslinių dalykų. Juos gilino atostogų metu keliaudamas su broliais. Septyni vyresni broliai Robertui įskiepijo meilę jūrininkystei bei suteikė didelį žinių bagažą.

Dėl žemų balų nepatekęs į Oksfordą, Robertas stojo į karo akademiją. Įveikęs didelį konkursą ir aplenkęs daugiau nei 700 konkurentų, čia jis įstojo penktu numeriu. 1876 – aisiais, būdamas 19 – kos metų, svajotojas, žingeidus ir komunikabilus, Antrasis Leitinantas Baden – Powell‘is pradėjo savo pirmąją kelionę į Indiją.

Indijoje jis kareiviams pasiūlė tyrinėjimo kursą. Afrikoje apmokė Mafekingo kadetus ir Pietų Afrikos policiją. Ir ten ir ten jo pagrindiniai mokymo metodai buvo žaidimai, komandinis darbas ir pasitikėjimas. Jis tapo inovatoriumi, kuriančiu asmenine iniciatyva paremtas sistemas.

Kolonijiniu laikotarpiu armijoje B.P. gerai susipažino su Indijos ir Afrikos kraštovaizdžiu ir žmonėmis. Jis atrado jų kultūras, mokėsi apie jų papročius, fiksavo jų asmenybes ir niekada nesustojo mokytis apie juos. Iš šių žmonių, kuriuos mylėjo, jis išlaikė daugybę simbolių ir elementų, kurie vėliau įsiliejo į jo sukurto skautavimo tradicijas. Kaip slaptas agentas Europoje, Viduržemio jūros regione ir Rytuose, B. P. sėkmingai susidorojo su daugybe rizikingų situacijų. Jo maskavimosi talentas, artisto genialumas ir tyrinėjimo bei pėdsekystės įgūdžiai padėjo ne sykį.

1899 – aisiais, talentų ir įžvalgumo dėka, pulkininkas Baden – Powell‘is apsaugojo Pietų Afrikoje esantį Mafekingo kaimelį, po 217 dienų būrų apsupties. Su vos tūkstančiu vyrų jis įveikė šešis kartus didesnes pajėgas. Viena iš jo stipriųjų pusių buvo jaunuoliai, apmokyti kaip bėgikai ir sargybiniai. Grįžtantį į Angliją, tėvynainiai jį pasitiko kaip nacionalinį didvyrį, savo nuopelnais mažai nusileidžiantį Nelsonui ar Welingtonui. Karalienė pakėlė jį į generolus.

Ilsėdamasis nuo kelionių, Baden – Powell‘is atkreipė dėmesį į nedarbo sukeltas britų visuomenės problemas ir nusprendė pasišvęsti tarnavimui jauniems žmonėms. Pasinaudodamas savo šlovės privalumais, jis šnekėjo tiesiai jiems laikraščių, parduodamų aplink Angliją pagalba.

1907 metų liepą 20 jaunuolių iš skirtingų socialinių sluoksnių susirinko Brownsea saloje į bandomąją Baden – Powell‘io stovyklą. Dalyviai statė lapines, mokėsi gyvenimo gamtoje, dalinosi savo patirtimi ir padėjo vietiniams gyventojams. Sukeltas berniukų entuziazmas buvo jaudinantis. Taip gimė skautavimas.

1908 metais išleisdamas knyga “Skautybė berniukams“, jos autorius neįsivaizdavo, kad ką tik parašė darbą, kuris pakeis milijono jaunų žmonių visame pasaulyje gyvenimus. Pasinaudodamas asmenine savo patirtimi, jis pakvietė jaunuolius imti savo gyvenimus į rankas ir būti atskakingais už savo ateitį. Jis buvo daugiau nei savo laikmečio žmogus. Jis buvo ateities žmogus.

Praėjus metams po knygos išleidimo, Anglijoje buvo 50000 skautų. Žinia apie judėjimą perkirto vandenyną ir 1909 metų gegužę skautai įkurti Čilėje – šalyje, kurią Baden – Powell‘is buvo aplankęs prieš kelis mėnesius. Nuo tos akimirkos, skautavimas tapo tarptautiniu. 1910 – aisiais, Baden – Powell‘is išėjo iš armijos ir paskyrė save skautavimo augimui ir vystymui.

Būdamas generolu, Baden – Powell‘is nepalaikė karinės ideologijos. Pasaulinio karo metais jis suprato, kad skautavimui derėtų labiau atsiriboti nuo militarizmo ir tapti judėjimu, nešančiu pasauliui taiką. Nuo tada skautų Įkūrėjas nuolat lankė užsienio šalis, skatindamas Nacionalines skautų organizacijas ugdyti taiką ir tarpusavio supratimą.

1939 metais Lordas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai, tačiau, prasidėjus Antram Pasauliniam karui ji liko neįteikta. Karo pradžia palaužė ir taip silpną Baden Powell‘io sveikatą ir 1941 metais jis mirė.

B. P. mintys apie taiką

- „Kaip Dievas turi juoktis iš tų mažų dalykų, kuriuos mes, žmonės, susikuriame sau dangstydamiesi religijos, politikos, patriotizmo, socialinių klasių protestu, o ne rūpindamiesi svarbiausiu broliškumo ryšiu ir vieninga žmonijos šeima!“ (1921)

- „Taikos negalima garantuoti nei komerciniais interesais, nei kariniais susitarimais, nei dvipusiu nusiginklavimu, jei tautos valioje nėra Taikos dvasios. Ji ugdymo uždavinys“ (1926);

- „Neįmanoma išvengti karo panaikinus kariuomenes, taip pat kaip negalima sustabdyti nusikaltimų atsisakius policijos. Reikia naikinti karo priežastis. Tai efektyviau nei kariuomenė. Pastaroji yra tik baimės ir kovos instinkto produktas. Tokio požiūrio formavimas – ugdymo tikslas.“ (1933);

- „Jei visi žmonės būtų išsiugdę broliškumo jausmą, tai jei įprastų neteikti tiek daug reikšmės savo ambicijoms, asmeniniams malonumams bei interesams. Tačiau kai kurie tai vadina utopija. Kiti paprieštaraus: “jei tai tik fantazija, tai ar verta prieš ją kovoti”. Bet jei nesvajosime ir nefantazuosime, niekada nepadarysime progreso.“ (1925).

——

„Pats tikriausias kelias į laimę yra nešti laimę kitiems žmonėms. Bandykite juo eiti ir palikite šį pasaulį truputį geresnį negu radote. Ir kada ateis Jūsų eilė artėti prie mirties, galėsite mirti laimingi, jausdami, kad neleidote laiko tuščiai, bet padarėte viską, ką galėjote.“ Šie žodžiai – iš Baden – Powell‘io paskutinio testamento skautams. Šiuose trijuose sakiniuose telpa visas jo gyvenimas. Suvokimas, kad laimė slypi ne materialiuose dalykuose, darė jį laimingu žmogumi, kuriam sekasi. Visi darbai, kurių šis žmogus imdavosi, pavykdavo puikiai. Jo ryžtas palikti pasaulį po savęs truputį gražesniu pasiekė stulbinančių rezultatų, bet mano nuomone didžiausias jo pasiekimas – tie milijonai jaunų žmonių, visai tokių kaip aš, galinčių pasakyti, kad žinot, skautavimas veža. Ir kuriančių geresnį pasaulį. Gal naivu, bet. Man smagiau ką nors naiviai daryti negu veikt nieką

M. Biografinius faktus esu surankiojusi iš krūvos skirtingų šaltinių, tad čia jų nerašau.

O kadangi reklamuotis reikia, tai štai: Pasaulio skautų organizacijos ir Lietuvos skautijos svetainės.

Kad Vilnius kupinas visokių smagybių įdomybių – faktas kaip blynas. Apie jas jau šiek tiek rašiau čia. Savaitgalis kadangi keistai pasižymėjo laisvo laiko kiekiu, tai pagaliau radau progą pasidomėti vienu miesto “must to see”. Iki šiol tas Zapp’os paminklas man buvo toks mistinis. Nu ok, stovi tai stovi. Bet apie ką jis? Ir kogi jis stovi Vilniuje, o ne bet kurioje kitoje pasaulio vietoje?

Pasitaikė čia laisvo laiko truputis, tad sugalvojau pagaliau išsiaiškinti kas ir kaip. Taigi, Frank Zappa yra vienas įtakingiausių bei geriausių XX amžiaus muzikantų bei kompozitorių. Dar ir filmus kūrė. Pasižymėjo ypač plačiu žanrų spektru – pradedant roku, įpusėjant džiazu ir baigiant kūriniais simfoniniam orkestrui (Čia galima pasiklausyti Zappos radijo).

Garsus jis ne tik muzika, bet ir savo asmenybe. Daug ką sako vien faktas, kad savo vaikus jis pavadino Moon Unit, Dweezil, Ahmet Emuukha Rodan and Diva Thin Muffin Pigeen. Nenoriu primeluot ko nors darydama savus apibendrinimus, tad štai vienas jo interviu.

Tad kuo gi jis susijęs su Vilniumi? Niekuo, neskaitant to, kad či stovintis paminklas yra toks vienintėlis pasaulyje. Bet šiaip Zappa gyvenime nebuvo Lietuvoje ir šiaip tiesiog neturi nieko bendro su ja. 1992 metais grupė atlikėjo gerbėjų vedini S. Paukščio iniciavo paminklo kūrimą. Nulipdė jį K. Bogdanas. Įdomu, kad tai buvo pirmasis skulptoriaus paminklas, darytas ne sovietinams veikėjams Iš pradžių norėta jį statyti priešais Dailės Akademiją, bet kažkas užprieštaravo ir paminklas dabar stovi Kalinausko gatvės pradžioje, netoli Centro poliklinikos.

Nedėjau daug informacijos (visgi nepakako laiko rimtam prisėdimui), tad jei smalsu, pasiskaitinėti galima čia:

Puikiojoje wikipedijoje

Zappa.com

o lietuviškai tai vienas plačiausių straipsnių čia yra.

Tęsiu pasakojimą apie užgavėnes ir jų papročius. Pirmoji dalis – čia.

Persirengėliai

Akivaizdu, kad kaukės turėjo būti kuo baisesnės – juk reikėjo išgąsdinti šaltą žiemą. Pernai besiruošdama abitūros egzaminams dariau teksto suvokimo užduotį pagal Beresnevičiau tekstą. Jame kaip tik ir buvo nagrinėjama kaukės reikšmė įvairiose apeigose. Matėt kada nors per televizorių Australijos ar Afrikos genčių karo šokius? Veido paslėpimas po išraiškinga kauke leidžia įsijausti į kitą būtybę. Pavyzdžiui, mūsų karo šokis meškutė – šokant jį XXI amžiuje pasijaučia nereali energija, tad tik pagalvokit, koks poveikis buvo mūsų protėviams, kurie tikėjo, kad taip iš meškos pasisemia tvirtybės. Nukrypau šiek tiek nuo Beresnevičiaus minčių. Taigi, jis teigė, kad kaukių pagalba senoliai sumažindavo, o gal net visai panaikindavo skirtumą tarp gyvųjų ir dvasių pasaulio. Labai tuo tikiu. Ritmingi, energingi magiški užkalbėjimai, dar jei kokių senovinių psichotropinių grybukų užvalgydavo…:)

Dabar apie persirengėlius šiek tiek rimčiau ir tiksliau. Atsiverčiu Dundulienės knygą ir žiūriu ką turim. Šitas geras – įėję į trobą persirengėliai turėdavo gi ką nors pasakyti. Pamenat iš vaikystės “Esam žydai Lietuvos, norim blynų ir kavos, jeigu blynais nevaišinsit..” tai ten bus kažkas. Jau nebeprisimenu visko Taigi, o senovėje žmonės mėgdavę taip sakyti: “Mes vargšai iš nugnybtos žemės, iš anapus šišės, už dviejų nedėlių. Mano vardas kaip daržinės ardas, o pavardė kaip daržinė..”

Dar na, toks ir smagus ir nesmagus paprotys – nevedusių pajuokimas. Prie jų drabužių slaptomis prikabindavo kaladėles, pelenų maišelius, silkės galvą ir pan. Nuo seno mes gi vieni su kitais gražiai elgiamės

Persirengėlių apranga labai priklausė nuo laikotarpio. XIX amžiuje žemaitijoje buvo populiaru persirengti žydais, vokiečiais. Pačios archaiškiausios, o dėl to – man ir įdomiausios – gyvūnų kaukės. Man vienas įdomesnių personažų – gervė – pavasario pranašė. Ožiui nuo seno, pasirodo, priskiriama didelio vaisingumo galia. Ji, artinantis vasarai, nuo vedžiojamo ožio turėjusi persiduoti žemei. Apie ožį yra nemažai užgavėnių dainų, sutartinių. Mano mėgstamoje “Išmivedi vedi”, ožys mėgdžioja visus šeimos narius. (Pamirodyk, oželi, kaip motutė šoka) Arkliais persirengta siekiant apsaugoti arklius nuo nelaimių, norint pakelti žemės derlingumą.  Gaidys savo balsu turėjęs išbaidyti piktąsias dvasias, kenkiančias gyvuliams, pasėliams, žmonėms. Gaidžiu persirenginėta ir tikint, jog tai – vaisingumo bei budrumo simbolis. Persirenginėjimas laukiniais žvėrimis, paukščiais, turėjo kelias prasmes. Pirmoji – magiškais ritualais garantuoti jų dauginimąsi ir sėkmingą medžioklę. Kita vertus, kiekvienas žvėris turėjo kažkokią simbolinę reikšmę. Lokys laikytas mitiniu protėviu, globojanęiu savo giminę bei saugančiu nuo visokių blogybių, piktų jėgų, taip pat suteikiančiu gerovę, sveikatą ir vaisingumą. Asmeniškai, turiu pastebėti, kad čia labai matosi patriarchalinės kultūros įtaka. Nes, vis dėl to, archaiškesnė yra meška, arba, keliantis jau į visai pirmykštes bendruomėnes, didžioji lokė. O iš esmės, tai viskas kaip toj dainoj – “meška su lokiu – abu labu tokiu”. Dar liko vilkas. Jei jau žmonės bijo vilko, tai piktosios dvasios, laikančios žemę įšale, jo tikrai turėjo bijoti ir bėgt šalin.

Vyrai persirenginėjo moterimis, moterys – vyrais. Jauturbūt pastebėjote, kad žiemos pabaigos šventėse daug dėmesio buvo skiriama vaisingumui. Visoke Europoje nuo Antikos laikų žinomi agrarinių švenčių metu žaisti meilę simbolizuojantys žaidimai, vestuvių inscenizacijos, be visų tų simbolinių užuominų apie vaisingumą, turėjusių gana tiesioginę erotinę prasmę (mintyse automatiškai suskamba “..o ir išmindžiojo žalias rūteles”) Gudri mintis, jog Žemė, Žymyna buvo vadinta Motina. Taip būdavo pabrėžiamas jos sugretinimas su moterimi. Su Žeme – kaip su moterim elkis, jei nori, kad ji duotų vaisių Jau minėjau, kad per užgavėnes viengungiai buvo išjuokiami. Ne veltui – juk iš senmergės nevaisingumas gali persiduoti žemei. Senmergės vadintos “bergždinėmis”. Suprask – moterie, nėr iš tavęs jokios naudos. Logiška, kad su poromis, ypač jaunavedžiais, elgtasi priešingai – jie buvo labai gerbiami.

Lašininis ir Kanapinis

Kokios gi užgavėnės be šių dviejų personažų! Lašininis – devyniais sluoksniais prisitūlojęs, Kanapinis – liesas, bet gyvybingas. Abu pasilypėję ant kojūkų kovoja. Ši kova – ne paprastų pacanų pasimušimas. Inscenizuojama labai rimta žiemos ir pavasario kova. Aišku, visada laimi pavasaris – Kanapinis. Radau dabar kitokį šių jaunuolių reikšmės paaiškinimą. Lašininis – mėsėdis, o Kanapinis – Gavėnia. Čia matyt, kaip ir su viskuo lietuvišku – kiekvienas kaimas vis kitaip galvoja. Nes dar vienas, jau labai labai naujoviškas aiškinimas yra, kad vienas velnias, kitas – angelas. Gavėnia nugali persivalgymą ir prasideda gavėnios laikotarpis. Tas ant to gaunas. O Anykščių apskrity žmonės padarydavę Kanapinę. Gal moterą todėl, kad gavėnia ale moteriškos giminės? Dar radau, kad Kanapinio ir Lašininio kova turėjusi vykti naktį, geriausia – vidurnaktį ir abudu kovotojai turėję savo ginklų arsenalą. Lašininis būdavo apsiginklavęs dešromis, mėsa, o Kanapinis – silkėmis ir kanapių aliejum. (Še, še tau žiema, iš silkės!). Dabar gražų palyginimą radau. Kanapinis – tai tas saulės spindulys, pirmasis išlendantis pro debesis ir įveikiantis žiemą – Lašininį.

Kas dar liko nepaminėta

Kažin, kas nors bandė suskaičiuoti, kiek kartų žiniasklaida mums pasako, kad lietuviai – liūdna tauta? O mūsų protėviai tikėjo, kad juokas nugali mirtį, blogas dvasias.. Kas juokiasi – tas nesensta. Juoktasi ne tik apeigų metu, bet ir gimdant (kad kūdikį ir gimdyvę apsaugoti nuo mirties), per vestuves, netgi per laidotuves. Juokas per laidotuves turėjęs padėti mirusiajam išvengti amžinosios mirties, pabusti tariamajam pomirtiniam gyvenimui ir apsaugoti jį nuo piktųjų dvasių. Agrarinėse apeigose juokas turėjęs prikelti žemę, skatinti jos vaisingumą. Tad ir užgavėnėse juokas buvęs labai svarbus. Kiek juoko sukelia vien Lašininio ir Kanapinio kova! O cha.. Turit kokį piktą kaimyną? Įsivaizduokite jį su ožio kostiumu..;) Visi tie užgavėnių vartymaisi sniege, persirengėlių pokštai ir šunybės buvo lydimi daugybės juoko.

Dar šiek tiek apie simboliką užgavėnių:

- vanduo, tekėjimas reiškė pirmapradę gamtą, kurioje viskas užgimsta ir atgal sugrįžta. Labai protingas galvojimas – juk neveltui turime vandens apytakos ratą tą didelį. Judantis, tekantis vanduo simbolizuoja gyvybės budimą.

- kai kuriose dainose minima mergelė, kuri žuvų šukelėm galvą šukuoja. Jei dar sėdi aukso soste, tai ooo.. Turim puikų matriarchato pavyzdį. Šis simbolis, vaizduojantis Deivę – Gamtą, yra nerealiai archainis. Tik vėliau mieliesiems pabodo vandenį semti, žirgelį girdyti ir pas mergelę joti. Tada jau jie soste sedėjo, bet, mano giliai subjektyviu supratimu, ne be taip elegantiškai Šukuojami plaukai liaudies dainose primena vandens bangavimą, su juo susitapatina (“Plaukit plaukeliai per Dunojėlį”, tad jie irgi susiję su gyvybingumu. Plaukų bei gyvybės plitimo simbolis yra ir linai. Išsamiau vandens reikšmės nesiimu nagrinėti, nes jaučiu, kad užstrigčiau ilgam. Dabar nerandu, o ir nelabai bepamenu, ar esu išvis kada nors kur nors skaičiusi apie tai, ką gi simbolizuoja tos “žuvų šukelės”. Nebent esu girdėjus pasakojant, bet ech.. šį sykį atmintis paveda. Visgi labai gražus išsireiškimas. Gal kas netyčia turit minčių?

Na štai, dabar jau apžvelgiau viską ką norėjau. Tikiuosi, kam nors bus naudinga.

O ši, antroji dalis sukurpta remiantis visų pirma – atmintimi, visų antra ir trečia – Dundulienės “Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos” ir Trinkūno “Lietuvių pasaulėjauta. Papročiai, apeigos, ženklai”

Beje, reklama. Šią savaitę jau minėjau, kad sekmadienį nusimato didysis šėlsmas Rumšiškėse. pradžia 12 valandą, įėjimas, priklausomai nuo didumo ir statuso 4 arba 8 Lt plius termosas arbatos ir krūva blynų

Šią savaitę mano tinklaraštyje apsilanko daugybė žmonių, kurie visokiuose gūgluose ieško apie užgavėnių žaidimus, dainas, papročius ir t.t. Ruošiausi apie jas parašyti savaitgalį, bet sureaguosiu į paklausą ir su namų bibliotekos pagalba kiek galėdama išsamiau jas apžvelgsiu. Išsamumo visų pirma, reikalauja mano pačios smalsumas, tad jei kuri dalis atrodys nepagrįstai smulkmeniška (pvz. dėmesys arklių mitologinei reikšmei), reiškias – ji man ypač įdomi.

Iš čia

Užgavėnių kilmė

Žiemos palydos šventes turėjo ne tik senovės lietuviai, bet ir kitos žemdirbių tautos. Kupinais magijos ir simbolių ritualais siekta pabudinti įšalusią žemę bei suteikti jai derlingumo. Krikščionybė žiemos išvarymo ir atsisveikinimo su ja apiegas sutapatino su užgavėnėmis ir ėmė jas švęsti likus 46 dienoms iki Velykų, dažniausiai vasario mėnesį ir visuomet – antradienį. A. J. Greimas rašė: “Užgavėnės krikščionybės įtakoje tapo kilnojama diena, anksčiau buvo švenčiama pavasario ekvinokcijos laiku. Apie tą laiką pasirodęs jaunas Mėnulio pjautuvas skelbdavo Naujų metų pradžią”.

Senovinių Užgavėnių apeigoms būdingi keli pagrindiniai elementai:

1. vaišės
2. važinėjimasis po laukus bei važiavimas į svečius bei žirgų lenktynės
3. Morės vežiojimas ir jos sudeginimas ar paskandinimas šventės pabaigoje
4. vaidinimai persirengus gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis bei demonais (ožys, gervė, arklys, giltinė, gydytojas, elgeta, kareivis, čigonas, vestuvininkai ir t.t.)
5. žiemos kovos su pavasariu vaizdavimas – Lašininio ir Kanapinio dvikova, kurią laimi Kanapinis
6. Vestuvių/laidotuvių inscenizavimas
7. laistymasis vandeniu
8. būrimai

Vaišės

Turbūt galima drąsiai sakyti, kad blynai – valgis, su kuriuo daugeliui asocijuojasi užgavėnės. Įtariu, kad dalies lietuvių suvokimas apie šią šventę tuo ir apsiriboja. Dar kaukes galbūt žino. Pasirodo, blynai savo kilme – vienas archaiškiausių valgių. Iš ties – juk jų kepimui nereikia mokėt pasigamint kažkokius indus, keptuves. Įkaitini akmenį ir voila – kepiesi sau puikiausius blynus. Bet apie primitive cooking’ą kitą sykį. Apskrita blynų forma (niekada nebūčiau pagalvojus!) simbolizavo pavasario saulę. Blynus žmonės valgė patys, jais apdovanodavo persirengėlius ir vaišindavo mirusių artimųjų vėles, taip tikėdamiesi geresnio derliaus. Žemaitijoje ilgai išliko kitas patiekalas – šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių ir mėsos.

Dėmesio! Žinot kokia šiandien diena? Taip, ketvirtadienis. Nuo šiandienos iki užgavėnių visos dienos vadinamos “riebiosiomis”. Reikia stengtis valgyti kuo daugiau mėsos. Blynų, per riebųjį ketvirtadienį valgydavo keturis, penktadienį – penkis, šeštadienį – šešis, o sekmadienį – net septynis kartus! Paskutinę apeigų dieną (matyt antradienį) stengtasi valgyti devynis ar net dvylika kartų. Abu šie skaičiai yra magiški. 9 reiškia gerą derlių, o 12 – remiantis P. Dundulienės spėjimu – 12ką sočių mėnesių.

Bulviniai blynai su kumpiu ir svogūnais

Reikia: 1 kg žalių bulvių, 1 kiaušinio, 1 svogūno, 100 g rūkyto kumpio.

Bulvės ir svogūnas sutarkuojami. Kumpis supjaustomas mažais kubiukais, įmušamas kiaušinis, sumaišoma ir kepami blynai, dedant po šaukštą paruoštos masėss į įkaitintus riebalus. Valgoma su grietine.

Važinėjimasis, lenktynės

Tai magiška priemonė siekiant gero linų ir javų derliaus. Nuo kalniukų buvo važinėjama rogutėmis, geldomis ir pan. Ypač tai mėgo vaikai, jaunimas ir jaunavedžiai. Taip pat važinėtasi arkliais pakinkytais vežimais. Buvo stengiamasi išvirsti iš rogių ir pasivolioti sniege (viltingas mano žvilgsnis pro langą tikintis pamatyti bent menką snaigutę). Va čia labai gražu! Tikėta, kad žemė ir žmogus labai susiję. Dėl to besivoliodami žmonės stengėsi perduoti žemei dalį savo jėgų ir energijos, kad jinai sustiprėtų ir atsibudus po žiemos negailėtų žmogui gėrybių.

Jei jau apie važinėjimusis, tai mano viena mylimiausių užgavėnių dainų išmokta dar pradinėse klasėse:

Čiūž čiužela, vež vežela

Geras kelias, čiūto blogas

Arklys čiūto.

Arklys simbolizavo bundančią gamtos gyvybinę galią. Kitoje užgavėnių dainoje arklys primena mitinį elnią devyniaragį:

Ja akelės danguj žvaigždelas suskaita.

Ja auselės visas vainelas suklausa

Ja kojelės kely duobelas išmuša

Ė uodegėlė visus kelelius pašluoja

Teigiama, kad senovės indams žirgas galėjo būti ritualiniu simboliu, ekvivalentišku pasaulio medžiui. Iš vis, žirgas lietuvių ir kitų indoeuropiečių tikėjimuose yra.. Kosomonautas. Joks kitas žodis jo taip tiklsiai neapibūdintų.

Morė

Morė – sukrikščionintas Bobos, Senės Kūniškės ar Motinėlės, gyvavusių dar kaplinės žemdirbystės laikais variantas. Tokie stabai vežioti keršais jaučiais pakinkytomis rogėmis, iš paskos sekdavo persirengėliai. Kai kur stabai buvo veižiojami vienu ar keturiais baltais arkliais, laikytais dievų arkliais ar net šventais. Logiška, kad ir pats stabas, vežamas šventų arklių, buvo dieviškos kilmės.

Žemaitijoje Morė laikydavo rankose spragilus. Galva būdavo padaryta iš senos sėtuvės, plaukai – iš arklio karčių. Aprengdavo Morę kas met vis kitaip, bet visada senais kailiniais ar margomis paklodėmis. Veždami Morę per kaimą persirengėliai užsukdavo į kiekvieną trobą. Kas į namus neįsileisdavo, persirengėliai visokių eibių prikrėsdavo – dar mano močiutė pasakojo, kaip per didžiausius šalčius tokiems langus burokais ištepdavo.

Kaip ir visi kiti užgavėnių ritualai, šis irgi neapsieidavo be dainų. Ši visai smagi:

Saulė teka užu kluono,

Gaidys muša baraboną,

Kiaulė tagu dūduoja,

Karvė pievoj mauroja…

Jau pačioje šventės pabaigoje, šaukiant “Žiema žiema, bėk iš kiemo”, Morė būdavo sudeginama.

————————

Kadangi labai daug jau čia gavosi, darau pertrauką. Bus daugiau

Naudoti šaltiniai:

- Kažkiek ar prisimenanti galva

- P. Dundulienė “Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos”

- N. Laurinkienė “Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose”

- J. Trinkūnas “Lietuvių pasaulėjauta. Papročiai, apeigos, ženklai”

- J. Pauliukonienė “Lietuvių valgiai”

Kas dieną atrandu vis daugiau dalykų, kurių mokykloje neišmokau, o man jų taip reikia! Su savo dviem metais informatikos A lygiu, beje metiniuose pažymiuose įvertinto aukščiausiais balais, ką jau moku, tai padaryti kad kompas neveiktų. Sugestų, užsikirstų ir taip toliau. Na taip, word’u, exell’iu ir powerpoint’u dirbti išmokau, bet ei. gyvenu “informacinės žinių visuomenės” (kaip visgi juokingai tai skamba ir neįtikinamai) laikais ir tik daugiau mažiau įsivaizduoju kas yra RSS Nes mokykloj bijant virusų pamokų metu būdavo išjungtas internetas ir jaukiai žaisdavomės su nuostabiuoju turbo paskaliu. Tad vietoj kokio naudingesnio dalyko, kuris leistų man jaustis pilnaverte tosios žinių visuomenės dalimi, dabar moku.. sudėlioti programytę, kurios dėka galiu apskaičiuoti kiek saldainių suvalgė Petras, o kiek Ona.

Neveltui pagal žinių kiekį mūsų šalies mokiniai pasaulyje yra statistiškai pirmose vietose, o pagal žinių kokybę – paskutinėse.

Jei jau apie mokyklą, tai ką tik prisiminiau įvykį, kai muzikos mokytoja baisiai supyko man atsisakius dainuoti pagal bavarijos fonogramą. Tai kogi stebėtis, kad Lietuvoje minedai (man tai jau bendrinė sąvoka) karaliauja topų viršūnėse, jei mokykloje ciciną dainuodavom pagal fonogramą, o apie geriausius pasaulio džiazistus nykiai konspektuodavomės ant lapelių, kurie iškart po pamokos atsidurdavo šiukšliadežėse?

Tai tik eilinį sykį galiu pasidžiaugti, kad be mokyklos, augau puikioje aplinkoje, kur tiek šeima, tiek įvairios veiklos sudėliojo iš manęs nors ir nežinančią, kas yra RSS, bet visgi asmenybę.

Kadangi mokykloj mokė, kad viskas, kas turi įžangą, turi turėti ir išvadas, tai pabaigai  galiu pasidžiaugti. Jau moku ir jau naudojuosi RSS ir jaučiuosi bent vienu pirštu prisidedanti prie tos mistiškosios žinių visuomenės kūrimo.

Aš kuriu, tu kuri, kurkime visi visi!