Na sveiki , šiandien turiu kažkiek pasakyt ką . Taigi pradedu nuo to, kad Kalėdos artėja, šiandien grįždamas namo girdėjau kaip kokia tai maža mergaitė sakė: „mama žiūrėk ant Rimi vėl Kalėdų senis nusileido“ smagu, kai pagalvoji kad Kalėdos artėja, bet tas gripas sugadina viską, serga visi girdėjau per radiją kad 70 ir dar kelios mokyklos uždarytos(ale karantinas), blogai, ta valdžia dėl visko kalta. Juokauju , ne tokia ta valdžia ir bloga:) juk koki Laiva gavo toki ir vairuoja ( čia taip vaizdingai pasakiau) . jeigu Kubilius pasakė kad krizė tai nereiškia kad jos negalėjo sukelti ir buves vyriausybės kapitonas didžiai negerbiamas Kirkilas, na bent jau netraukti inkaro is krizės seklumos juk ankščiau, kol nebuvo ji įsisenėjus taip būtu buve lengviau išbrist. Tai vat tiek šiai dienai:)

Kartais nutinka, jog valstybė įsivaizduoja esanti visa ko šeimininkė ir užsimoja reguliuoti tai, ko sureguliuoti yra neįgali. Vienas tokių pavyzdžių yra siekimas blaivinti tautą draudžiant naktinę prekybą alkoholiu. Bene metus galiojantis įstatymas draudžia prekiauti svagiaisiais gėrimais nuo 22h iki 8h ryto ir tai yra didžiulė mūsų Parlamento klaida.

Pradėti greičiausiai dėrėtų nuo to, jog jokia valdžios institucija neturi realaus pagrindo spręsti, kokiu paros metu piliečiui įsigyti vieną ar kitą prekę yra draudžiama, kada – leistina. Taigi nors ir minėto įstatymo misija greičiausiai buvo daugiau padėti, negu kenkti, vien dėl pačios fundamentaliausios jo prigimties – nepagrįsto reguliavimo, išėjo atvirkščiai. Vis dėlto draudimas atnešė ir aibę žemiškesnių pasekmių, kurias būtina išryškinti.

Aišku, kad įstatymas buvo priimtas siekiant Lietuvą padaryti blaivesne ir sveikesne – net ir prieš jos pačios valią! Tačiau ar iš tiesų taip įvyko? Įstatymo šalininkai žongliruoja argumentais: sumažėjo alkoholio vartotojų, todėl sumažėjo alkoholio sukeltų psichozių skaičius, sumažėjo alkoholio toksinių poveikių atvejų ir kt. Nejaugi alkoholio vartotojų skaičius sumažėjo dėl draudžiamos prekybos? Ne. Alkoholio, kaip ir kitų ne pirmo būtinumo prekių, vartojimas sumažėjo dėl ekonominės krizės. Natūralu, kad atėjus sunkmečiui, pakilus įvairiems mokesčiams, padidėjus nedarbui, automatiškai sumažėjus gyventojų pajamoms, žmonės savo piniginių turinį perskirstė. Reikia vaikams avalynės – atsisakysime cukraus vatos, reikia šeimai duonos – atsisakysime degtinės. Elementaru.

Kitą šio įstatymo principą tikriausiai būtų galima suformuluoti taip: “negalės įsigyti – nevartos”. Deja, įstatymas principo neišpildė. Nejaugi neįmanoma po 22h įsigyti alkoholio? Įmanoma. Po 22h valandos alkoholį galima įsigyti kavinėse, baruose – o tai visai nėra blogai! Blogiausia tai, kad įstatymas pasėjo ir subrandino daugybę “kavinių” ir “barų”, kurie alkoholiu prekiauja visą parą ir atlieka paprasčiausios visą naktį dirbančios parduotuvės funkciją. Skirtumas tik tas, kad anksčiau tokios parduotuvės veikė legaliai, o šios “kavinės” klesti šešėlyje. Legaliai parduodamo alkoholio sumažėjo, sumažėjo ir sumokamų valstybei mokesčių, mūsų iždas sunkmečiu nepasipildo, o nelegali alkoholio apyvarta per pirmą šių metų ketvirtį išaugo dvigubai.

Šešėlinėje ekonomikoje vis daugiau pasitaiko ir originalių veikėjų. Štai apsukrus jaunimas, savo ruožtu, pradėjo užsiiminėti tam tikra prasme spekuliacijomis: iš anksto nusiperka daugiau alkoholio, kad po 22h galėtų pardavinėti bendraamžiams didesne nei legali kaina, mažesne nei pardavinėja “taškas”. Argi neverslu?

Draudimas prekiauti alkoholiu praplėtė ir bedarbių gretas. Degalinės, mažesnės parduotuvės ir netgi didesni prekybos centrai priversti atleisti darbuotojus, trumpiau dirbti, nes tiesiog nebeliko vieno naktinės prekybos variklių. Daugybė žmonių krizės metu liko bedarbiais, o juk viso šito galėjo nebūti.

Ką gi, jeigu neišmokė saikingai gerti mama ir tėtis, tai pasiryžę yra padaryti Lietuvos parlamentarai. Tik nežinia, kas šioje vietoje yra nugalėtojas, nes įstatymas atnešė tik virtinę pralaimėjimų, o anksčiau legaliai vykę procesai dabar vyksta nusikaltimo pavidalu.

Smagu vaikams, kai dėdės ne tik įrengia fontaną, bet ir šauniai jį sureguliuoja. Jeigu toks „nežinia, kada ištrykš“ fontanas būtų ir prie mūsų Seimo (šis – priešais Šveicarijos parlamentą), galėtų ne tik vaikai, bet ir parlamentarai pažaisti: pvz., vienam gale atsistotų J.Razma su I.Degutiene ir ištiestų rankas, o kitame – buvę A.Valinsko draugeliai. Kas iš jų perbėgtų nesušlapęs, tas ir liktų TS frakcijoje…

Ir vėl Gavelis. Ir vėl Vilnius. Ir vėl demonai. Atrodo, jog prieš atsiversdamas bet kurią Ričardo Gavelio knygą jau gali būti tikras kas tavęs laukia – sunaikinimo bei susinaikinimo mechanizmai. Kas kartą vis išradingesni, rafinuotesni ir kas kartą vis labiau gluminantys.

„Galbūt reikėjo nutapyti kruvinu peiliu suraikytas smegenis ir taip išreikšti savo minčių esmę. Deja, suraikytų smegenų vaizdas neišreikštų jokios esmės. Reikia tapyti stogų atbrailas, katinus ar pavargusius tiltus, tačiau taip, kad jie teigtų visišką pasaulio prapultį.”

Ir Gavelis tapo. Tapo stogų atbrailas, katinus ir pavargusius tiltus, o kai to pasirodo per maža – jis kruvinu peiliu nutapo suraikytas smegenis ir taip konstatuoja pasaulio prapultį.

„Paskutinioji žemės žmonių karta“ – tai septynios istorijos, septyni pasauliai, avatarai, ikonos, žmonės. Ir nors visi septyni tapomi atskirai, galiausiai jie atsiduria bendrame paveiksle. Jie – tai kunigas, sakantis pamokslus per televiziją, AIDS sergantis dailininkas, norintis apkrėsti visus išrinktuosius, taip pat visuose Gavelio romanuose sutinkamas mistinis genijus Tomas Kelertas bei kiti, vienas už kitą margesni personažai. Visus veikėjus vienija tai, kad kiekvienas turi savo misiją (gal netgi šventą pareigą), garantuojančią jiems amžiną laimę. Tuo pačiu, visi tėra tik skirtingi vieno ir to pačio prakeikto Vilniaus atspindžiai, kuris čia, kaip ir visuose Gavelio romanuose, yra tamsos ir prapulties simbolis.

Tekstas provokuojantis, tamsus ir dažnai keliantis šiurpą. Bet tokia išraiškos forma, susipažinusiems su autoriaus kūryba, jau nebeturėtų stebinti.

„Ir pamažu artėja galas, kuris ateina tavęs išjungi tarsi elektros lemputės.“

Toks jausmas apima skaitant kiekvieną dalį, o kiekviena dalis, savo ruožtu, veda prie bendros romano pabaigos, kurios vienintelis tikslas, atrodo, būtent ir yra išjungti tave kaip elektros lemputę. Kaip tą, kuriam pasibaigė galiojimo laikas.

Istorija čia nėra tokia svarbi, daug svarbesnė migla bei tikėjimas, jog niekas tavęs nebegali išgelbėti. Didžioji dalis veiksmo vyksta būtent vidiniuose veikėjų pasauliuose, t.y. jų psichologiniuose labirintuose, klaidžiojant per žingsnį nuo visiško pamišimo.

„Poezija <…> moko mąstyti neįprastai ir metafiziškai, ji nepaiso jokių taisyklių, netgi pačių pirminių – kalbos taisyklių.“

Šis romanas, kaip skelbia knygos nugarėlė, – juodoji Gavelio poezija. Sutinku su tuo besąlygiškai ir neskubu lengva ranka rekomenduoti šios knygos. Taip, perskaityti ją verta. Tačiau tai nebus lengvas ir nerūpestingas pasiskaitymas prieš miegą, tai nebus atpalaiduojanti ir palaimą suteikianti istorija. Tai nebus tai, ko jūs tikitės, nebent jūs tikitės pasaulio prapulties ir esate Tomas Kelertas. Vienišas Ričardo Gavelio karys.

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:
Puslapiai: 223
Leidykla: “Vaga”
Metai: 1995 m.
Kaina: išsimainiau.

(c) veikiantis

Mano manymu, tai bus arba I. Degutienė, arba V. Žiemelis, nes abu turi įvairiu problemų skirtingose srityse, kuriose reikia per jėgą prastumti įstatymus… O ką manote Jūs?