Sjećam se priča moje prijateljice, koja je intenzivno putovala, a ja studirala i zamišljala kako ću i ja to raditi kad “narastem”. Danas sam shvatila kako bi bilo zanimljivo imati njene putopise. Javila se, obećala suradnju. Čekam Siciliju ili možda Izrael..

Kempingas buvo įsikūręs Fondachello di Mascali miestelyje. Tiksliau jo priemiestyje.  Jis vadinosi Makombo. Su mumis recepcionistas angliškai bendravo sunkiai, o mes sunkiai su recepcionistu bendravome itališkai. Bet kempinguose juk taip easy to communicate, taigi mažiau nei per 10 minučių buvome “sutvarkyti”. Kaip ir visoje Italijoje, taip ir čia mums sako – statykit savo kemperį, kur tik jums patinka. Apvaikštome visą teritoriją ir išsirenkame vietą po eukaliptmedžiu. Viską išsikrauname ir suprantame, kad po kojomis nėra žolės. Tada viską susipakuojame ir pervažiuojame į kitą kelio (kuris skiria kemingą į dvi dalis) pusę. Čia įsitaisome tarp kitų kemperių. Po įsikūrimo nusprendžiame nueiti į miestelį pavalgyti ir dar šiek tiek į pliažą užsukti pagulėti. Visi susipakuojame, ir kirtę kelią, išlendame į paplūdimį. Čia randame vietinius žvejus.

Jie žuvį gaudo ne kaip lietuviai sako „ant slieko“ bet „ant šimtakojo“. Žvejų pilnas pliažas. Tačiau nemačiau, kad kas ką nors sugautų. Vakaras stiprėja, ir pilvas mums sako „gal neprošal būtų šiek tiek niam niam?“. Vedini šio prigimtinio šauksmo paliekame pliažą ir išeiname ieškoti vietinio restoranėlio. Einame, einame. Einame, einame. Vis dar einame. Ir dar. Ir, kaip ir reikia tikėtis, ateiname. Ateiname iki miestelio centro ir suprantame, kad niekas niekas nedirba (Emilis sako „Netiatia“). Pačiame miestelio centre veikia kavinė/kioskas/baras, bet maisto jame nėra. Tenka sukti atgalios. Pakeliui į atgalios randame dar vieną kavinukę, kurios nepastebėjome anksčiau. Čia kažkaip netikėtai už 5 eurus visi sugebame išgerti kavos ir suvalgyti ledų. Matyt apsiskaičiavo. Mes neprieštaraujame (lietuviais esame mes gimę).

Labai alkani ir paliūdę grįžtame į kempingą. Čia nusprendžiame aplankyti kempingo prekybos centriuką, kuris tradiciškai vadinamas mini marketu. IR ČIA MES ATRANDAME NIAM NIAM ITALIJĄ. Tokį kokį piešiau aš savo turistiškose godose apie itališką virtuvę. Mini marketui/kavinei/picerijai ir galbūt visam kempingui vadovauja nuostabus italas, šeimos galva. Visa jo šeima irgi dirba čia. Jie pakaitomis atlieka visas aptarnaujančio personalo roles. O šeimos galva kepa picas. Arūnas sako šeimos galvai – aš užsiimu kaminais ir krosnimis. Ir jie taip pašneka gerą pusvalandį. Visą tą laiką „italušeimosgalva“ gamina mums picą. Aš smaksau ir žaviuosi. Ant picos jis sudeda tai, ko mes pageidaujame. Leidžia paliesti tešlą. Leidžia kartu laukti kol ji iškeps. Oi.

Štai mes sėdime priešais savo kemperį, kertame picą ir geriame vyną. Visi laimingi ir išsišiepę. Priešais mus stūkso Etna. Jos viršūnė žoruoja. Virginija sako – tai gal čia lava teka? Na, o mes žinoma būdami vulkanologais visaip kaip šaipomės, kad lava čia tekėti niekaip negali ir panašiai. Paskui Arūnas paklausia „italušeimosgalvos“ ir jis sako: „TAIP čia teka lava“. Taip paprastai ir ištaria – be jokio jaudulio ar nuostabos. Tuo tarpu mūsų žandikauliai atvimpa.

Šis vakaras tikra tobulybė. Aš įsigeidžiu truks plyš nufotografuoti šį vaizdą, tačiau su mano objektyvu tai labai sunku padaryti. Užstatau ilgiausią įmanomą išlaikymą ir pasidėjęs ant kėdės vaizduoju gamtos fotografą. Visą šį procesą stebėjusios mūsų kaimynės austrės lezbietės (austrės – turiu omenyje tautybę) pasisiūlo man paskolinti štatyvą. Ir štai aš, didis gamtos fotografas, apsiginklavęs štatyvu stoviu lauke ir fotografuoju UGNIKALNIO IŠSIVERŽIMĄ.

Mušė pirma valanda, kai važiavome su kemperiu į keltą. Šiek tiek bijojau šio įvykio prisimindamas lietuviškuosius Kintus, keliančius į Smiltynę – manau, kad kiekvienas vairuotojas turi savų baimių ir maniškė buvo keltas. Tad vairavo Arūnas (tiesa pasakius apie tai aš niekam neprasitariau, tad niekas ir nežinojo). Įvažiavom į didžiulį kelto pilvą ir sustojome ties kepenimis. Niam Niam įgula užsimanė lipt ant denio ir šerti batonu žuvėdras (batonėdras?) bei mėtyti centus į jūrą. Aš likau palinkęs ties rankraščiu, kurį dabar skaitote. Į lietuviškąsias tradicijas vietiniai nebuvo linkę ir denyje galima sakyti tebuvo mūsų įgula. Taip pat ir vietinės žuvėdros nieko neišmanė apie batonus, tad nebuvo ir jų.

Vos spėjau parašyti kelis dailius sakinius, keltas atsitrenkė į kitą krantą (keltai visada atsitrenkia). Atvykome į Messiną. Prieš akis atsivėrė nuostabaus grožio sala (kaip pamatėme vėliau) ir siaubingas uostas (ką pamatėme iš karto). Tiesiai prieš uostą stovėjo dideliausias daugiabutis, kurio butus vietiniams nekilnojamojo turto agentai pardavė teigdami, kad „gausite nuostabų vaizdą į jūrą“. Jūra, žinoma, buvo. Už betoninio greitkelio, išeinančio iš kelto burnos (o gal kito galo). Ar ne per stipriai aš čia? Na, taip pamenu.

Vėliau per visą miestą išlindome į autostradą. Niekur nesustojome, tad apie Messiną ko nors daugiau pasakyti negaliu. Žinoma, čia yra Fatos Morganos gimtinė, ir čia galbūt galima ją sutikti. Ir tikriausiai tai savo skelbimuose minėjo nekilnojamojo turo agentai, tačiau mes jos nesutikome ir Messinoje nepalikome savo širdies ar kitų su prisirišimu susietų kūno organų.

Prieš greitkelį TomTomytei liepėme (na prašėme) palydėti mus į vieną atviruką. Atviruką Eglė buvo radusi Sicilijos aprašuose dar prieš metus, kai kemperio idėja net nebuvo gimusi. Atvirukas vaizdavo Taorminą ir jos garsųjį Bella papludimį. TomTomtė atsikrenkštė, pasimuistė (tai šiek tiek gąsdina) ir savo švelniu tembru pasakė „Toliau važiuokite” ir Emilis pasakė „Aliau“. Ir mes jų paklausėme. Beje, štai kaip mokama įvažiuojant į greitkelį:

Iš greitkelio išsukome pagal ženklus ir pagal TomTomytę, kurių nuomonės šį kartą sutapo. Kai tik išsukome – jų nuomonės išsiskyrė ir mes pasiklydome. Kai jau n-tąjį kartą pravažiavome greitkelį, iš kurio išsukome per apačią ir per viršų, Arūnas pasakė „Užteks“, ir nuo čia vairavau aš. Po kelių nesėkmingų bandymų atėjo ir sėkmingojo eilė. Štai mes ir Taorminoje. O štai ir gražusis paplūdimys. Tačiau į jį patekti mums nebuvo lemtą. Buvo lemta padaryti tik šią nuotrauką (iš važiuojančio kemperio – special thanks to Eglė).

O nepavyko todėl, kad paplūdimys yra kokį porą šimtų metrų žemiau nei siauras kelias, kuriuo galima čia atvažiuoti, Parkingo nėra ir šiaip jau gatvė šiek tiek siauresnė ne kemperis. Todėl mes čia patyrėme išmėginimų, ir jei kas būtų filmavęs, galėčiau tai pateikti kaip įrodymą Vilniaus kelių policijai, kad man be egzamino išduotų profesionalo teises. Patarimas – su kemperiu į Taorminą nevažiuokite, vienintelis parkingas yra už miestelio ribų. Nuo jo iki paplūdimio teks pėdinti gatve, kurioje rizikuosite būti suvažinėti. Jei keliaujate lengvuoju automobiliu, tai miesto centre yra puikiausias parkingas paruoštas jums (nepamenu, bet už kokius 5 eurus).

Taigi iš Taorminos išvykstame nepatenkinę paplūdimiško geismo. Už keletos kilometrų nuo Taorminos yra puikus Giardini Naxos. Jame nuostabus paplūdimys nors ir be salos, ir ne atvirukas. Kadangi man reikia pasikeisti pampersą po vairavimo egzamino Taorminoje, tad čia sustojame pasipaplūdiminti. Ir čia mane aplanko Van Gogas. Tiksliau jo paveikslas “Siesta”, kurio įkvėptas aš padarau nuostabią fotografija, kuri taip ir vadinasi – Siesta. Arūnas.

Kiek vėliau jau tampa vėlu, ir mes pradedame galvoti apie kempingą. Susirandame jį iš TomTomytės ir Arūno kempingų kortelės sąrašo. Miestelis negražus ir mes po Taorminos vaizdų kiek nusivylę, tačiau kempingas, kurį čia radome, tiesiog nuostabus.

Matyt reikia pradėti nuo pačio baisiausio kelio, koks tik yra pasaulyje. Nors daugiau apie tai galėtų papasakoti Arūnas, kuriam pirmam teko išmėginti jį. Susipažinimas įvyko naktį. Tada, kai išvažiavome iš Pompėjos ir pasukome į A3. Reikėjo susimokėti 2 eurus. Apsidžiaugėme, nes tai mažiausia kaina, kurią teko mokėti. Keletą kilometrų viskas buvo puiku. Kokia didžiulė apgaulė. Už tų minėtų kilometrų mus pasitiko kelio darbai. Ir nuo tos akimirkos mes jais mėgavomės, galima sakyti, iki pat Sicilijos. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad kartais remonto nebūdavo, tačiau tie retkarčiai neįstrigo atmintin. Kelio darbai reiškė kemperio pločio juostą, kuria teko važiuoti, nes kita autostrados pusė buvo remontuojama. Nuo priešpriešinio eismo mus skyrė tokie juokingi maži stulpeliai (20 cm aukščio), kurie buvo išdėlioti kas penkis metrus. Ir taip iki Sicilijos. Kažkur esu skaitęs, kad Italijos mafija kontroliuoja kelių remonto darbus ir vienas tokių kelių remontuojamas jau daugiau nei 40 metų, o jo sąmata viršija 1 mlrd. eurų. Gali būti, kad mes važiavome būtent šiuo keliu. Vien juostų atskyrimo stulpeliams pagaminti reikėjo atskiros gamyklos. Vėliau pastebėjome, kad tuo pačiu metu kelyje rekonstruojami arba statomi nauji visi kelyje esantys tuneliai. Ir žinoma, kiekvienam tuneliui reikia atskiros darbininkų brigados ir pilno komplekto kalnakasybos technikos. Puikus darbas. Vieną tokią atkarpą žinau ir Lietuvoje. Ties Pasvaliu važiuojant į Rygą, kiek mano atmintis siekia, vyko vienos atkarpos remontas. Nuolatinis. Su ženklu, kad užsakovas yra ES.

Taigi, į A trečiąjį įsukome naktį. Arūnas per dvi su pusę valandos nuvažiavo šimtą kilometrų. Stojome „autogrilyje“ ir užmigome. Tai yra užmigo Arūnas ir Virginija nes aš, Eglė ir vaikai jau miegojo. Mes pasirinkome tą naktinį/rytinį važiavimo variantą, kur rytas teko man. Šalia mūsų miegojo fūros. O jų vairuotojai nežinia, ką veikė. Viena fūra buvo fūra – šaldytuvas. Ji pasižymėjo mokėjimu miegoti ir burgzti, nes bijojo sušilti. Mes visą naktį klausėmės jo. Burzgė jis nemaloniai.

Ryte jis mane ir pažadino. Tualetas, kava ir važiuojam. Sveikas keliau. Sveikas remonte. Nuvažiavau 200 kilometrų, kol visi pabudo.

Sustojau kitame „autogrilyje“ ir čia mes pusryčiavome. Ir čia sutikome du italus, kuriuos turėjome sutikti daug anksčiau, nes jie buvo būtent tokie italai, kokius mes įsivaizdavome namie. Jie šnekėjo greitakalbe. Neverbalinė kalba sudarė 80% viso pokalbio. Viskas atrodė nuostabu, ir man norėjosi juos filmuoti. Tačiau kiek pabijojau, nes visgi čia pietus ir gali būti, kad jie įsižeistų. Grožėjomės mes tais dviem seniokais, ir atrodė jie mums lyg puikiausias Mikelandželo darbas. Nesupratome, ką jie šnekėjo, ir gali būti, kad žavėjomės pokalbiu apie tarpinių problemas tokio ir tokio leidimo fūrose. Bet tai buvo simfonija. Kai kurie mūsų pusryčiavo simfonijos metu.

Tie seniokai mums pakėlė nuotaiką, ir šiaip buvo šilta. Tad kemperis į kelią išvažiavo su besišypsančiais mumis. Likusius pora šimtų kilometrų įveikėme be nuotykių. Tačiau prisižiūrėjome gražių žemės ūkio vaizdų (pietiečiai augina makaronus, o šiauriečiai daro fiatus).

Nuo Bagnara Calabra miestelio pradėjome matyti jūrą ir šalia jos nuostabiais skardžiais ir bjauriu remontu atvykome iki kelto. Pastarasis kursavo tarp Vila San Giovanni (žemynas) ir Messinos (Sicilija). Kemperiui su visais keleiviais persikelti kainuoja 60 eurų. Keltas kelia kas 20 minučių. Viskas paprasta. Ir štai vienuoliktąja kelionės dieną pirmą valandą mes pasiekėme SICILIJĄ.

]]> http://labosta.wordpress.com/2009/05/14/sicilija-12-21-jula-2009/ Thu, 14 May 2009 20:00:27 +0000 stanka7 http://labosta.wordpress.com/2009/05/14/sicilija-12-21-jula-2009/

PROGRAM PUTOVANJA:

1. DAN Polazak grupe iz  Bara. Ukrcaj na feribot i isplovljavanje u 22:00 h. Noćna vožnja do Barija.

2. DAN Dolazak u Bari u jutarnjim časovima. Iskrcaj i nastavak puta prema Siciliji preko Ređo di Kalabrije, Mesine… sa usputnim zadržavanjima po potrebi grupe. Dolazak u Đardini Naksos – mjesto koje je bilo prva grčka kolonija na Siciliji, prepuno arheoloških ostataka i sa prelijepom panoramom na obalu Katanije. Smještaj u hotelu. Slobodno vrijeme. Noćenje.

3. DAN Doručak. Odlazak u obilazak Katanije – prelijepog baroknog grada koji se nalazi u podnožju aktivnog vulkana Etna, na obalama Jonskog mora. Obilazak ostataka Rimskog amfiteatra, Porta Garibaldi, Fontana Slona, ulica Crociferi sa najljepšim baroknim crkvama, Duomo… Noćenje.

4. DAN Doručak. Dan predviđen za obilazak Taormine, grada koji se nalazi na nekoliko nivoa da bi na vrhu sa terase pružala prelijep pogled na vulkan Etna i regiju Kalabrija. Vidjećete palatu Koraja, rimski Odeon, Duomo i brojne crkve iz srednjeg vijeka. Povratak u hotel. Noćenje.

5. DAN Doručak. Dan predviđen za fakultativan odlazak do Sirakuze. Obilazak Grčkog teatra, Rimskog amfiteatra, Katakombe, crkve Sv. Jovana, crkve Sv. Lucije, fontana Aretuza, palata Bellomo… . Povratak u hotel. Noćenje.

6. DAN Doručak. Mogućnost fakultativnog odlaska do Agriđenta. Obilazak „brda hramova„ sa ostacima hramova Jupitera, Herkulesa, Eskulapa, Here. Obilazak crkve Svetog Nikole iz XIII vijeka. Povratak u hotel. Noćenje.

7. DAN Doručak. Slobodan dan za odmor na plaži. Mogućnost obilaska vodenog parka „Etnaland“ – fakultativno. Noćenje.

8. DAN Doručak. Slobodan dan za individualne aktivnosti i odmor. Noćenje.

9. DAN Doručak. Nakon doručka napuštanje hotela i odlazak prema Bariju. Slobodno vrijeme do ukrcaja na feribot. Noćna vožnja.

10. DAN Dolazak u Bar u jutarnjim časovima i transfer do Podgorice.

Cijena aranžmana 620 €

U cijenu aranžmana je uračunato:

* Prevoz brodom na relaciji Bar – Bari – Bar
* Lučke takse
* Prevoz autobusom visoke turističke klase na pomenutoj relaciji
* Usluga sedam noćenja sa doručkom hotelu sa 4**** u Đardini Naksosu
* Usluga lokalnog turističkog vodiča
* Organizacioni troškovi

U cijenu aranžmana nije uračunato :

* Troškovi vize i obaveznog zdravstvenog osiguranja
* Fakultativni izleti, troškovi smještaja u brodskim kabinama, individualni troškovi i ostale nepomenute usluge…

Internet adresa hotela u Đardini Naksosu:
www.santalphiohotel.com
Minimum za realizaciju aranžmana je 45 putnika

INFORMACIJE I REZERVACIJE:

TURISTICKA AGENCIJA “LABOSTA” HERCEG NOVI

NJEGOSEVA 176

00 2382 31 322 923

00 382 69 777 575

e-mail:labosta@t-com.me