1994-ais Wendy Cop buvo pripažinta Time Magazine kaip viena iš 40-ies geriausių lyderių (iki 40 metų). Jos noras prieš įkuriant “Teach For America” (TFA) buvo noras palikti socialinį pėdsaką visuomenėje. Studijuodama Princetown universitete, jis ieškojo socialinės problemos, kurią imtųsi spręsti. Vienoje iš konferencijų išgirdusi apie nelygias švietimo galimybes skirtingose mokyklose, ji nutarė mobilizuoti Ivy lygos universitetų auklėtinius, kad jie, pabaigę universitetą, skirtų du metus mokytojavimui pačiose blogiausiose mokyklose.

Wendy Cop  buvo drovi ir nerangi mokinė mokykloje, tačiau, matydama daug geresnius už save mokinius, ji nutarė juos įveikti pasiekimuose tiesiog investuodama ir dirbdama daugiau nei bet kuris kitas. Ji pateko į geriausių mokinių dešimtuką (iš 400) ir įstojo į Princetown universitetą. Princetown universitete, be savo studijų, ji dirbo po 70 val. per savaitę vadovaudama studentų organizacijai, kuri leido žurnalus ir rengdavo konferencijas. Čia ji išmoko tų pagrindų, kurie vėliau pravertė kuriant TFA. Jos magistro darbas ir buvo TFA įkūrimo pagrindimas.

Baigusi universitetą, ji ėmė dirbti po 100 val. per savaitę ir pasiekė stulbinančių rezultatų. 1990-ais metais, gavusi pusę milijono dolerių pradžiai, ji mobilizavo 500 savanorių iš geriausių universitetų ir organizacija ėmė augti.

Pagal organizacijos planą, 2010 metais ji turės 8000 savanorių įvairiose JAV mokyklose. Pasiekimai per šiuos beveik dvidešimt metų tikrai įspūdingi: svarbiausias iš jų, jog vaikai per metus įgauna pusantrų metų vertės akademines žinias. 2005 metais TFA biudžetas jau 60 milijonų dolerių ir 2010-ais metais planuojama pasiekti 100 milijonų vertės biudžeto veiklą.

Mano kolegė, Marry Curry iš Vašingtono, Susivienijimo bažnyčios antra karta (tėtis japonas, mama baltaodė amerikietė), baigusi seminariją planuoja įstoti į TFA. Ji ir pristatė šį atvejį antradienį. Buvo tikrai įdomu.

Didžiausias Wendy Cop iššūkis buvo padaryti organizaciją stabilia finansiškai. Praėjus trims metams po jos įkūrimo, jos vykdoma veikla atvedė TFA į 2,5 miljono dolerių vertės skolą. Pavyko ją įveikti tik įkūrus aiškią strategiją ir pasitelkus profesionalią managmento programą. 1995 metais buvo sudarytas penkmečio planas. Jo penki prioritetai buvo šie: pasiekti finansinį stabilumą, palaikyti centrines planavimo veiklas, padidinti personalo kvalifikaciją, pagerinti organizacijos patikimumą ir skaidrumą ir paįvairinti pagalbą bendruomenėms.

Šiuo metu daug žmonių, baigusių TFA dveijų metų programą užima svarbius postus JAV vyriausybėje ir valstijose, kurie susiję su švietimu ir mokyklų reforma. Jie remia TFA ir Wendy Cop ir aktyviai dalyvauja jos veikloje netiesiogiai.

Man patiko ši istorija, kurią pristatau trumpai. Norintiems daugiau sužinoti apie Wendy Cop, siūlau perskaityti jos knygą, išleistą 2001 metais: “One day, all children…The unlikely triumph for America and what I learned along the way”.

Ji paskatino mane pamąstyti apie savo tikslus gyvenime. Iš tikrųjų ir aš norėčiau pakeisti visuomenę, sprendžiant socialines problemas. Mane domina šios sritys:

1. Religinė (bažnyčios įkūrimas arba Palaimintų šeimų bendruomenė).
2. Edukacinė (mokyklos įkūrimas arba on-line education).
3. Media (žiniasklaidos priemonės įkūrimas – broadcasting ministry).

Kai kuo esu panašus į Wendy Cop: esu drovus ir nerangus, o dažniausiai mokykloje turėjau geresnius rezultatus, kadangi miegojau mažiau ir mokiausi daugiau. Tą darau ir dabar, nuo pirmadienio iki penktadienio miegu po keturias val., o savaitgalį po šešias.

Kokias problemas spręstų bažnyčia? Manau, visus jaudina šeimos padėtis. Tiek daug skyrybų nebuvo Lietuvos ir pasaulio istorijoje. Tiek daug paauglių, kurie įbrenda į seksą per anksti. Todėl šeimų bendruomenė būtų pačiame šios problemos sprendimo centre.

Ką darytų mokykla? Ji paremtų šeimą, ji jaustųsi saugi, leisdama savo vaikus į ją. Šioje mokykloje būtų pabrėžiamas charakteris, o ne tik akademinės žinios. Disciplina,  o ne tik laisvė. Apie tai jau esu rašęs.

Ką turėtų daryti žiniasklaida? Suteikti stiprų moralinį ramstį šeimai mūsų kultūrinėje erdvėje, kur daugiausia laisvalaikio yra praleidžiama prie TV ir Interneto. Norėčiau matyti tokias TV programas, kurias žiūrint nereikėtų raudonuoti ir uždenginėti vaikams akių. O ateitis ne tradicinė  TV, o TV Internete, nes jai neegzistuoja jokios šalių ar kontinentų ribos ir ji pigesnė, nes prieinama didesniam žmonių skaičiui (google ir yahoo gyvena iš reklamos “paspaudimų”, todėl ateis ir TV eilė). Esu rašęs ir apie žiniasklaidos ateitį.

Greičiau konspektai, nes knyga pasirodė gana nyki. Gal aš nesuprantu JAV krikščionių, nes negaliu įsivaizduoti, kaip galėčiau pritaikyti įgytas žinias. O žinios be realaus įgyvendinimo tik nereikalingas bagažas. Kraunu jį čia, gal kam įdomi JAV patirtis.

Ieškau daugiau praktinių patarimų. Nors knyga turėtų išmokyti įpročių, kurie padarytų bažnyčią sėkminga ir produktyvia. Man buvo įdomios kelios mintys. Pati svarbiausia buvo ta, kad dauguma žmonių, kurie priima Dievą ir Kristų į savo gyvenimą ir to laikosi, tai padaro iki aštuoniolikos metų amžiaus. Iki 18 metų priima Kristų net 63%, 18-25 metų amžiaus 18% ir visi likę 20% likusi amžiaus grupė nuo 26 metų.

Dar daugiau, patį svarbiausią ir lemiamą sprendimą priima vaikai nuo 8 iki 14 metų amžiaus. Iš tikrųjų, Dievas turėtų remtis vaikais ir paaugliais, nes jie sudaro 2/3 visų tikinčiųjų. Ta proga prisiminiau vieną pasakojimą, kai vienuolikos metų berniukas musulmoniškoje šalyje priėmė Kristų. Jis nuoširdžiai įtikėjo, tačiau šioje šalyje yra įstatymas, kad bet kuris musulmonas, pakeitęs tikėjimą, bus nužudytas. Jam buvo liepta atsisakyti tikėjimo viešai. Kai jis to nepadarė, jis buvo nušautas vietoje, jo kūną pervėrė keliolika kulkų. Mes net nepagalvotume, kad kai kas moka tokią, pačią brangiausią kainą už galimybę laisvai išpažinti Dievą.

Knygoje autorius aprašo šešis bažnyčios veiklos išmatavimus: garbinimą, evangelizaciją, krikščionišką švietimą, tikinčiųjų bendruomenę, tarnavimą ir paramą vargšams. Siekiant būti sėkmingu visose šiose srityse, pabrėžia autorius, reikia:

1. Veikti su intencija.

2. Strateginis elgesys, suderintas su bažnyčios vizija, misija ir pagrindinėmis vertybėmis.

3. Elgesys, atnešantis vaisius. Vaisiai – tai pakeisti žmonių gyvenimai.

4. Reikalingos ribos, kurias nustatome pasiremdami Dievo žodžiu.

Tai kokie tie devyni įpročiai, kurie yra tokie jau sėkmingi (ne visi įpročiai man tiko):

1. Remkis strategine lyderyste.

2. Organizacija turi būti tokia, kad efektyvi bažnyčios veikla būtų įmanoma.

3. Pabrėžiamas reikšmingas ryšys su bažnyčios bendruomene.

4. Bažnyčios nariai įsitraukia į nuoširdų garbinimą (tas žodis man nepatinka).

5. Įsitraukti į strateginį evangelizmą.

6. Žmonės dalyvauja sistematiškame teologiniame augime.

7. Tarnavimas turi būti visa apimantis (stewardship – turima galvoje finansinius reikalus, aukojimą ir t.t.)

8. Padėkime vargšams mūsų kaiminystėje.

9. Duokite priemones šeimoms, kad jos galėtų savimi pasirūpinti.

Įdomu buvo tai, kad efektyviose bažnyčiose pastorius, gaunantis algą, yra tik tas, kuris moka ir supranta kaip vadovauti ir vesti pasauliečius. Tiesa, išskiriamos dviejų tipų bažnyčios: edukacinė bažnyčia (kai pastorius yra geras pamokslininkas) ir efektyvi bažnyčia (kai pastorius yra lyderis ir geras organizatorius).

Kadangi visi efektyvus lyderiai – pasauliečiai, pastoriui geriau susikaupti ties pamokslais, o vadovauti leisti pasauliečiams. Jei pastorius mokės atpažinti ir pasinaudoti pasauliečiais, jo bažnyčia klestės.

Bažnyčioje negali būti per daug lyderių, juos reikia pastoviai auginti ir treniruoti, jų ieškoti.

Kaip atpažinti lyderį? Jis turi jausti Dievo pašaukimą, turėti dvasinę lyderystės dovaną, charakterį, kuris įkvepia kitus, sugebėjimus, kurie tinka lyderiavimui. Taigi, koks lyderis aš esu?

Kokybė turi būti svarbiausia, jokiu būdu nedaryti kompromisų todėl, kad norisi daugiau skaičių, daugiau žmonių, pinigų, daugiau daugiau… Ne, turi būti geriau, tobuliau, aktyviau…

Žmonės negali bažnyčioje būti stebėtojais, jie privalo būti dalyviais, dar geriau šeimininkais. Kaip „atsikratyti“ stebėtojų: kartas nuo karto duoti „kietas“ žinias ir pamokslus, siekti vis aukštesnio moralinio standarto, net riboti vaikų skaičių, kurie lankosi sekmadienio mokykloje, kad neprarasti profesionalumo ir kokybės.

——-Jei sieksi kokybės, o ne kiekybės užaugsi neapsakomai didelis——-

Pastorius privalo egzaminuoti save, atsiskaityti nuoširdžiai už savo veiksmus. Turi būti kriterijai, kurie būtų suderinti su vizija, misija, vertybėmis. Aistra tobulumui – tai varomoji jėga, struktūra turi tarnauti rytojaus vizijai, o ne šiandienos patogumui.

Tikra bažnyčia – tai ne sekmadienis, o žmonių ilgalaikiai tarpusavio santykiai. Žmonių santykiuose nustatomi prioritetai:

1. Dievas pirmas.

2. Jūsų šeima antra.

3. Tikinčiųjų bendruomenė trečia.

4. Visi likę.

Kad turėti jėgų ir būti rezultatyviu, šie prioritetai leidžia veikti strategiškai ir kryptingai. Dar keletas pastebėjimų:

• Bendruomenė pritraukia labiau nei beasmenė reklama (TV, skelbimai, žiniasklaida).

• Efektyvūs bažnyčios lyderiai moko savo parapijiečius, kaip sukurti ilgalaikius tarpusavio santykius ir palaikyti draugystę.

• Bažnyčios lyderis – bendravimo modelis.

• Santykiai turi būti pastovūs – šeimos ryšiai aukščiau nei organizacijos struktūra ar kokybiškas tarnavimas.

Autorius George Barna labai pabrėžia garbinimą, nes, jo žodžiais tariant, tai laikas, kai žmonės susijungia su Dievu. Dabar tik papasakosiu Barnos nuomonę. Garbinimas – tai ne renginys, o sielos ir proto būsena. Garbinimas yra veiksmas ir požiūris (mes dėkingi Dievui ir nuolankūs Jam). Čia truputį su krikščionimis nesutinku.

Aš manau, kad negali patirti inymumo su Dievu, jei nemoki patirti intymumo su kitu gyvu žmogumi. Priedo, prieš garbindamas Dievą iškėlęs rankas į dangų, išsišluok savo sieloje, išnaikink blogus įpročius ir išmok apginti savo protą nuo pagundos. Apie tai kalba ir Simeonas Naujasis Teologas.

Aš sutinku, kad prieš ateidami į bažnyčią, žmonės turi pasiruošti dvasiškai (skaityti Bibliją ir melstis) ir tai yra pačio žmogaus atsakomybė.

Aš manau, tai ne garbinimas, o pasišventimas. Mūsų bažnyčioje mes tai vadiname „čionsong“, kas reiškia „žodis tampa kūnu“, tu kalbi taip kaip gyveni, o gyveni taip kaip kalbi. „Čionsong“ taip pat reiškia nuoširdumą, darymą iš širdies. Būtent darymą, elgimasį, o ne vien tik garbinimą. Garbinimas, mano nuomone, turėtų būti daugiau apie priminimą sau, jog už viską esu dėkingas Dievui, tačiau Dievas mano tėvas, kodėl aš turiu Jį garbinti. Mes esame tėvas ir sūnus, nežinau, kodėl sūnus turi garbinti tėvą, net jei Jis karalius, ar net Dievas.

Patiko skyrius apie švietimą. Barna sako: „švietimas tai žinojimas ko tu nori, žinojimas kur tai gauti ir žinojimas ką su tuo daryti, kada tai turi.“ Dar „protas kaip skrandis, ne tai svarbu, kiek tu į jį įdėjai, o kiek suvirškinai“. Ir paskutinis „pasakyk man ir aš pamiršiu, parodyk man ir gal prisiminsiu, leisk man pabandyti ir aš suprasiu“.

Lavinant kitus turime gerbti žmonių laiką, tai pagrindinė valiuta mūsų laikais. Reikia nubrėžti labai aukštus standartus ir lūkesčius. Dvasinis subrendimas pasiekiamas kai bažnyčios edukacinis planas ir asmens pasišventimas eina ranka rankon.

Išsilavinimas ir vystymasis pasiekiamas bažnyčioje, kuri panaši į teologinę seminariją, bet su praktiniu požiūriu į pasaulį. Jos tikslai turi būti specifiniai (vertinamas rezultatas, turime žinoti, kur esame, matuoti pažangą žinant kiek pasistumėjome iki idealo). Lavinimas per bendras programas, praktiką ir asmeninius pokalbius. Turi būti įvairūs metodai, kūrybiška veikla.

Pabaigoje, Barna tvirtina, kad tik įgalinant šeimas pasirūpinti savimi, jos galės padėti bažnyčioje. Su kuo pilnai sutinku. Nefunkcionalios šeimos negali duoti, jos nepajėgios. Įdomus faktas, kad tik 5% bažnyčios narių moka dešimtinę. Dar įdomus tyrimas, kuris klausė bažnyčioje nesilankančių, kas paskatintų juos ten lankytis. Atsakymas buvo „jei bažnyčia rūpintusi ir padėtų ne bažnyčios nariams labiau, mes ten eitume“. Problema yra ta, kad suirus įprastinei giminės struktūrai, vienaląstės šeimos (tėvai ir vaikai, kai suaugę vaikai palieka tėvus) krūvis yra labai didelis ir nėra senelių, dėdžių ar tetų, pusbrolių ar pusserių, kurie padėtų sunkiais laikais, todėl bažnyčia vaidina tokį išplėstinės giminės vaidmenį. Bažnyčia turi padėti ir žmonėms esantiems už jos ribų, ir tiems, kurie yra jos nariai. Tačiau balansas yra būtinas, dažnai bažnyčia atgyja ir auga, kai ima gyventi vardan už jos ribų, bet kaimynystėje esančių žmonių.

Tarnauti kaimyninei bendruomenei yra labai svarbu, čia bažnyčios privalo vienytis ir mokytis vienos iš kitų. Dažnai pagalbos projektai nepavyksta nes:

1. Pasauliečiai neturi reikiamo pasiruošimo.

2. Nėra lyderių.

3. Nėra tinkamo plano.

4. Nėra lėšų.

5. Nerealios viltys.

Sėkmingos šeimos – sėkmingos bažnyčios pagrindas. Kokios pagalbos šeimoms reikia labiausiai?

1. Patikimų patarėjų.

2. Tikros partnerystės santuokoje.

3. Geresnių vaiko auginimo sugebėjimų.

4. Mokėjimo būti tėvais, – mokėjimo bendrauti, paversti namus teigiamo mokymosi vieta, mokėti spręsti konfliktus, išskirti aiškius prioritetus ir valdyti laiką, mokėti planuoti ir valdyti finansus.

5. Kartais privalu pabėgti nuo rutinos ir turėti drąsos pasikeisti.

6. Reikalinga emocinė parama (ypač sunkiais laikais).

7. Šeimos krizės apsaugos tinklas (numatyti krizę ir apsisaugoti nuo jos dėka tikinčių draugų).

Paaugliai nori panašių dalykų. Jie nori būti suprasti, gerbiami, pripažinti, jausti dvasinį artumą šeimoje, toleranciją tarp tėvų, nori būti apsaugoti nuo skurdo ir nusikalstamumo.

Tai kokia Dievo svajonė? Kokia tikra bažnyčia, kurią Dievas nori matyti? To ir noriu išmokti mokydamasis čia, šioje seminarijoje. Tikiuosi, jums nebuvo nuobodu, nes man nelabai patiko ši knyga.

Pirmiausia mums gali pasirodyti, kad šis kelias – tai vienų žmonių vertimas paklusti kitiems, tačiau iš karto privalau tam paprieštarauti. Viskas Dievo plane yra sudėliota taip, kad meilė įmanoma tik laisva valia. O toliau seka trumpa Tikrojo Tėvo kalbos santrauka, kur paaiškins ir giliau atskleis kelią paveldėti Dievo meilę. Tai parodys, kuo Susivienijimo bažnyčia skiriasi nuo kitų, kad ir katalikų religijos.

Kaip rašiau anksčiau, bažnyčioje yra daug problemų. Tai kuo gi skiriasi Palaimintos šeimos be to, kad jų vaikai gimsta be gimtosios nuodėmės.

Tikrasis Tėvas yra nurodęs, kad yra aštuonios stadijos mūsų augime. Aštuonios vertikaliai ir aštuonios horizontaliai. Vertikalios stadijos apibūdina mūsų santykį su Dievu: tarnų tarnas, tarnas, įvaikintas vaikas, posūnis, tikras vaikas, mama, tėvas ir Dievas. Aštuonios stadijos horizontaliai apibūdina kiek apimama žmonių: individas, šeima, giminė, visuomenė, tauta, pasaulis, visata ir Dievas. Šiomis stadijomis Tikrieji Tėvai jau perėjo ir savo atsakomybę įvykdė. Tą pačią atsakomybę turi išpildyti ir kiekviena Palaiminta šeima.

Tačiau mūsų atsakomybė bus užskaityta vertikliai, jei horizontaliai mes subursime savo giminę (gentį). Šis kelias vyksta priešinga tvarka nuopuoliui. Kadangi Adomas ir Ieva puolė, jie tapo archangelo Liuciferio (sukurto kaip tarno) tarnais, todėl, kad pereiti į Dievo pusę, jie privalo atsiskirti nuo šėtono. Atsiskyrimas nuo šėtono reikalauja užmokėti tam tikrą kainą, kurią mes vadiname atpirkimu.

Pirmiausia puolė pirmieji tėvai, Adomas ir Ieva, o vėliau puolė jų vaikai, Kainas nužudė Abelį. Kadangi šioje eilėje Abelis yra pats jauniausias, todėl Dievas ir pradeda atstatymą nuo jo, t.y. iš kito galo. Taigi, kad kiekvienas iš mūsų atsistotų Abelio padėtyje, mes privalome įvykdyti atpirkimo sąlygas: melstis, pasninkauti, aukotis ir t.t. Jei mes tam tikrą laiką tai darysime, mes atsistosime Dievo pusėje, t.y. žmogaus, kuris yra Abelis. Tačiau mes negalime patekti pas Dievą vienas, tam mums reikalingas Kainas. Kai Kainas mumis paseks, mes galėsime užimti Adomo padėti ir gauti Palaiminimą su Ieva.

Galima paaiškinti ir šiek tiek kitaip. Šis paaiškinimas pagal pradinę tvarką, nes, nors atstatymas ir vyksta priešinga nuopuoliui tvarka, tačiau jis vyksta pgl. Kūrimo principą, t.y. pirmiausia atstatomas dvasinis pasaulis (dvas. vaikai), po to fizinis (fiz. vaikai):

Adomą ir Ievą turėjo užauginti trys archangelai, Liuciferis, Mykolas ir Gabrielius. Jie buvo vyriškos giminės ir neturėjo partnerių, jų užduotis buvo pasirūpinti Adomu ir Ieva iki tol, kol jie taps tėvais. Tada Dievas būtų sukūręs moteriškos lyties angelus ir jie būtų sukūrę šeimas. Kadangi jie dvasinės būtybės, jie negalėtų turėti vaikų. Tai pagrindinis skirtumas tarp angelų ir mūsų. Angelai sukurti kaip tarnai, o žmonės kaip Dievo vaikai.

Archangelas Liuciferis sugundė Ievą, Ieva Adomą ir pasaulis tapo šėtoniškas. Kad atstatyti šią klaidą, žmogus Abelio padėtyje turi surasti ir atvesti pas Dievą tris dvasinius vaikus. Kunigus kartais vadina dvasios tėvais. Mes turime tapti dvasios tėvais trims žmonėms iki santuokos Palaiminimo ceremonijos. Vyras turi surasti tris dvasinius sūnus, o būsima žmona tris dvasines dukras iki šeimos pradžios. Tik tada jie galės atsistoti Adomo ir Ievos padėtyse, kurios nesuterštos šėtono, nes Kaino ir Abelio atstatymas įvyko. Jei yra vienybė tarp dvasinių tėvų ir vaikų, kuri simbolizuoja vienybę tarp archangelų ir Adomo ir Ievos/tarp Kaino ir Abelio, vadinasi jie gali priimti Mesijo santuokos Palaiminimą ir yra palikę puolusio pasaulio sritį šeimos lygyje.

Adomo ir Ievos padėtyje esanti pora privalo mylėti savo dvasinius vaikus, iš viso šešis žmones labiau už savo vaikus. O dvasiniai vaikai privalo mylėti ir laukti antrosios kartos gimimo labiau nei jie laukia Mesijo. Tik sukūrus tokią vienybę, jis sukuria aštuonių asmenų šeimą, kuri patenka į naują dvasinę sritį, laisvą nuo šėtono kaltinimų. Ši aštuonių asmenų šeima simbolizuoja Adomą ir Ievą, taip pat jų sūnus, Kainą, Abelį ir Setą su žmonomis. Taip pat simbolizuoja Nojaus šeimą, kurią irgi sudarė aštuoni žmonės.

Tokia Palaiminta šeima, suradusi dvasinius vaikus, gali susilaukti savo vaikų, kuriais rūpintis iki jų vedybų yra dvasinių vaikų atsakomybė. Jie privalo rūpintis savo dvasinių tėvų fiziniais vaikais labiau nei jie rūpintųsi savo. Tada jie irgi suranda dvasinius vaikus, kurie susivienija su jais ir po to tik gali sukurti savo Palaimintas šeimas ir t.t.

Nežinau, ar pakankamai aiškiai dėstau, tačiau žinant Dievišką Principą, ši schema tampa labai aiški. O paaiškinti tokią “pliką” koncepsiją be DP yra sudėtinga, labai jau daug nežinomųjų palieku nepalietęs.

Trumpai: santuokos Palaiminimas šeimai yra sąlyginis, jei ji neturi dvasinių vaikų (kiekvienas sutuoktinis po tris). Jei dvasinių vaikų nėra, o šeima vis tik sukuriama, šėtonas turi teisę apkaltinti tokią šeimą, ir, nors gal ir nepalies tėvų, nes jie stovi Abelio padėtyje, tačiau pasiims vaikus, nes jie yra puolusioje srityje, šėtono pusėje. Kad palikti šėtono pusę dvasiniai vaikai yra gyvybiškai būtini, tai atstatymo formulė.

Vėliau dvasiniai vaikai susiranda savo dvasinius vaikus ir t.t. seka ta pati atstatymo formulė. Jei pasižiūrėsite Tikrojo Tėvo istoriją, tai pirmiausia buvo palaimintos trys pirmosios poros iš kart po TT Palaiminimo 1960-aisiais. Vėliau 36-poros, po to 72-i, po to 124-ios ir t.t.

Taip Tikrieji Tėvai, Mesijas, nuėjo šiuo atstatymo formulės keliu per aštuonias stadijas vertikaliai ir horizontaliai kol atsistojo Dievo pusėje 100%.

Ar mes esame pasiruošę priimti Palaiminimą? Ar visi turi dvasinius vaikus? Aš tikrai neturiu, todėl mano vaikai ir mano šeima tebėra puolusiame pasaulyje. TT pasakė, jei jūs sukursite šeimą be dvasinių vaikų pagrindo, jūs negalėsite kartu gyventi. Aš per paskutinius septynis metus, nuo tada, kai pradėjau šeimą, kasmet negyvenu kartu bent po tris mėnesius, o dabar negyvensiu du metus. Taip pat TT sakė, kad jei nesurandi trijų dv. vaikų per septynis metus, privalai juos surasti per dvidešimt vienerius metus, jei ir tai nepavyksta, tai per keturiasdešimt metų. Jei tu to nepadarai, tą privalo atlikti tavo vaikai ir anūkai.

Po trijų dvasinių vaikų – pagrindo šeimai seka namų bažnyčios arba genties mesijo kelias. Palaimintai šeimai užtenka per savo gyvenimą liudyti 360 namų, suburti Palaimintų šeimų bendruomenę savo kaimynystėje ir giminėje, ir tuo jų misija baigta. Mums to užtenka. Tikrieji Tėvai nuėjo visą kelią, o mums liko genties mesijo atsakomybė.

Praėjusius metus (nuo 2008 m. spalio iki 2009 m. rugpjūčio mėn) praleidau STF, programoje, skirtoje antrai Susivienijimo bažnyčios narių kartai. Nors Europos STF labai neskaitlinga, ją sudaro tik 60 vaikinų ir merginų, tačiau ji vienintelė, kuri yra finansiškai nepriklausoma. Čia norėjau papasakoti apie kitas STF mūsų judėjime, nes kalbuosi su savo kolegomis būsimais teologais ir sužinau įdomių dalykų.

Praktiškai iki 2000-ųjų metų neegzistavo jokia ilgalaikė edukacinė programa Palaimintų šeimų antrajai kartai. Išskyrus stovyklą, paskaitas per atostogas ar sekmadienio mokyklą, nebuvo kryptingos programos, kuri parodytų tam tikrą viziją visam gyvenimui. Hyun Jin Nim, trečiasis TT sūnus, pradėjo maršą aplink pasaulį reformuodamas Susivienijimo judėjimą 2001-aisias metais. Vyko taip vadinami “Settlement Age” seminarai, trunkantys 21-ą dieną. Pirmas JAV, antras Kanadoje, o trečias Lietuvoje, kuriame dalyvavau ir aš greta kitų trijų šimtų lyderių, kurių dauguma, žinoma, sudarė japonai ir korėjiečiai.

Čia aš pirmą kartą ėmiau ir pasirinkau kelią, kuriuo einu iki šiol. T.y. prisiėmiau pilną atsakomybę už savo dvasinį gyvenimą ir nustojau vien tik remtis savo lyderio nuomone ir patarimais. Šis ieškojimų kelias nėra paprastas.

Hyun Jin Nim išjudino potencialą, kurį suvaldyti pasirodo gana sudėtinga… Hyun Jin Nim pristatė “Core values”, kurie tapo kriterijais, pagal kuriuos imta vertinti pačią judėjimo kultūrą. Kadangi išjudinti vyresnę kartą ypač sunku, šios vertybės buvo pritaikytis WORLD CARP organizacijoje, t.y. nariams iki 40-ies metų amžiaus. Hyun Jin Nim netgi pasiūlė naują 7-ių metų formulės kelią, kurį sudaro 1+1+4+1 (lėšų rinkimas, liudijimas, universiteto studijos ir misionieriška veikla atitinkamai).

Šis modelis buvo pasiūlytas, nes Susivienijimo bažnyčia paskutinius 20-30 metų nustojo augusi (išskyrus Japoniją). Skaudžiausia buvo tai, kad vieni pirmųjų, kurie paliko judėjimą, buvo antra karta, vaikai be nuodėmės.

Žinoma, jie girdėjo DP paskaitas nuo pat gimimo, kai kurie net būdami mamos įsčiose, tačiau praktinis auklėjimo aspektas buvo visiškai neįgyvendintas. Būtent tai ir bandė išspręsti Hyun Jin Nim, pasiūlęs naują modelį.

Iš pradžių Hyun Jin Nim sukūrė vieną centrinį WORLD CARP ofisą, į kurį pakvietė gabius lyderius, kurie buvo efektyvūs savo misijoje. Buvo pradėta STF programa, skirta išskirtinai antrajai kartai. Tačiau JAV be jos dar inicijuota LTP (Leadership Training Program), kuri skirta naujai prisijungusiems jauniems žmonėms.

STF vyko Korėjoje, Japonijoje, JAV, Okeanijoje (Australija ir Naujoji Zelandija) ir Lotynų Amerikoje. Ypač sėkmingai ir greitai STF inicijavo korėjiečiai. Jais pasekė japonai ir visi likę. Jie veikė koordinuotai ir kokius keturis metus tai vyko normaliai (iki 2007 m.). Tačiau pirmiausiai STF griuvo Korėjoje. Manau, pagrindinė priežastis ta, kad korėjiečiai įprato veikti tik tada, jei veikla yra finansuojama. Kai finansavimas baigėsi, baigėsi ir veikla. Hyun Jin Nim pamatęs, kad jie patys nejuda į priekį, o susirinkę lyderiai yra nekompetentingi, juos paleido. Praktiškai tai reiškė ir WORLD CARP pabaigą. Šios organizacijos nariai įsiliejo į bažnyčios gretas arba tęsė savo veiklą apsiribodami savo šalimi.

STF Europoje nariai, antra karta pasididžiuodami tvirtino, kad tai vienintelė vieta, kurioje STF yra “self-reliant”, t.y. finansiškai nepriklausoma. Visur kitur STF prašo tėvelių pagalbos.

JAV Susivienijimo bažnyčiai vadovauja In Jin Nim, TT dukra, kuri užaugino šešis savo brolius ir seseris, o dabar ir penkis savo vaikus. Ji mato STF dalyvius kaip savo vaikus. Ji pasiūlė STF dalyviams, kurie visi yra aštuoniolikmečiai, ką tik baigę mokyklą, dvi dienas per savaitę mokytis, ruošiantis testams, kurie gyvybiškai svarbūs, stojant į universtitetą. Ji nori, kad STF taptų tokio lygio programa, jog joje norėtų dalyvauti kiekvienas, net nepriklausantis bažnyčiai jaunuolis. Ji svarsto ar reikalingas lėšų rinkimas, nes yra ir kitų būdų patirti Dievą. Kai ji buvo Japonijoje ir pareiškė susirinkusioms moterims, kad vietoj to, jog rinkti lėšas savaitgaliais, jos geriau pasirūpintų savo šeima, atsakas buvo pasipiktinimo banga, nes japonės aukojo viską, įskaitant net savo šeimą Dievo Apvaizdai.

Viena iš svarbių priežasčių, kodėl Japonijos judėjimas aktyviai nekovojo prieš žmonių grobimus, buvo tai, kad jų fokusas buvo uždirbti ir atiduoti TT kuo daugiau pinigų. Ir nors nuo 1966 m. buvo pagrobta virš 5000 narių, į tai buvo stengiamasi nekreipti dėmesio. Šia tema siūlau pasižiūrėti paskutinį, rugsėjo 18 d., Heung Jin Nim pamokslą.

Šiuo metu Japonijos bažnyčia reformuojasi, nes jos komercinė veikla buvo sustabdyta. Visa Japonijos bažnyčia nukreipė savo jėgas į liudijimą. Kook Jin Nim, TT sūnus, (aš pasakyčiau jog jis yra finansų genijus) gina japonus nuo įvairių judėjimo organizacijų reikalavimų skirti jiems lėšas, nes šiuo kritišku metu tai neįmanoma.

Taigi, japonai reformavo savo antros kartos edukacinę programą. Japonijos bažnyčios centruose buvo įdiegta ne tik lyderio, bet ir mamos pozicija. Lyderis neturi laiko pasikalbėti asmeniškai su savo nariais, jis visada priekyje, jo rūpestis tai rezultatas. Kiekviena japonų šeima privalėjo per metus aukoti judėjimui apie 30-40 tūkstančių dolerių, kas yra praktiškai visi pinigai, kuriuos jie uždirba. Daug Palaimintų šeimų paliko judėjimą, nors pripažįsta, kad TT – Mesijas, DP – tiesa. Dabar “mama” kiekviename bažnyčios centre yra ta, kuri išklauso kiekvieną žmogų asmeniškai, įsigilina į jo situaciją ir, jei reikia, gina jį nuo lyderio reikalavimų.

Tokios “mamos” pozicijos nebuvimas sukėlė tokį pat efektą ir kitur, Korėjoje, Mongolijoje daug narių paliko judėjimą, nes išvargo girdėdami tik reiklavimus atnešti rezultatus.

Japonijoje buvo modifikuota ir STF programa. Iki šiol jie griežtai sekė tai, ką nurodė Hyun Jin Nim (čia pats stipriausias japonų bruožas – absoliutus paklusnumas). Tačiau dabar su Kook Jin Nim pagalba, kuris paskutinius šešis mėnesius labai dažnai lankosi Japonijoje, buvo įvykdyti keli pakeitimai, kuriais mano sutikti japonai labai didžiuojasi.

Praktiškai, kiekviename bažnyčios centre yra “field advisor”, kuris kasdien susitinka su “Junior STF” nariais. Tai mokiniai nuo dvylikos iki aštuoniolikos metų amžiaus. Per atostogas vyksta seminarai kartu su praktine veikla, tačiau kasdien vaikai, paaugliai yra konsultuojami, todėl po vidurinės jie iš karto stoja į universtitetą, neprarasdami dviejų metų, kaip buvo anksčiau. Anksčiau po dviejų metų STF, įstoję į universitetą, jie dalyvaudavo CARP veikloje pačiame universitete taip aktyviai, kad studijoms nebelikdavo laiko. Todėl pasklido naujiena, kad visi esantys CARP-e yra blogai besimokantys studentai. Nutarta tai pakeisti ir skirti laiką studijoms.

Vis tik aš negaliu su viskuo sutikti ir manau, kad yra daug vietos pagerinti situaciją. Apskritai, korėjiečių stiprus bruožas yra tai, kad jie gali labai greitai ir gana sėkmingai inicijuoti visiškai naujus projektus, japonų stiprus bruožas, kad jie juos gali sistematizuoti ir tęsti, o amerikiečiai žinomi savo kūrybiškumu. Jei sujungus šias savybes, visi laimėtų. Tačiau dabar, kai kol kas visas dėmesys yra skirtas reformuoti judėjimą Korėjoje, po truputį Japonijoje, iki JAV, o juo labiau likusios pasaulio dalies dar nėra prieita. Heung Jin Nim ir Kook Jin Nim stipriai šluojasi savo srityse, tačiau ateis ir kitų eilė.

the blogging church

Perskaičiau pirmą mano bibliotekos knygą apie tai, kaip papasakoti savo bažnyčios istoriją per blogą (“sharing the story of your church through blogs”). Knygos autorius – tuo užsiima jau aštuonerius metus, pasižiūrėkite jo puslapį: www.leaveitbehind.com. Kadangi ieškojau praktinių patarimų savo blogui, juos konspektavau. Todėl mano rašinys bus trumpa knygos santrauka.

Pirmiausia, blogo bažnyčia yra įrankis, o ne žaislas, – tikina autorius. Tikslas – pasiekti kitus. Tačiau, vienas svarbus punktas yra tai, kad blogas – tai kažkas asmeniško. Jei nori diskutuoti privačiai, susikurk blogą uždaram žmonių ratui. Pradėk nuo kitų blogų skaitymo. Skaityk ne visus blogus, o tik blogus, kurie patenka į vieną iš trijų kategorijų:

1. Blogai, kurių autoriai yra bendraminčiai turi sudaryti trečdalį.
2. Blogai, kurių autoriai yra aiškūs oponentai (tarkim ateistai) taip pat trečdalį.
3. Blogai, kurių autoriai yra blogosferos techniniai ekspertai ir turi didelius pasiekimus šioje srityje sudaro likusią dalį.

Per Interneto puslapį: www.technorati.com galima sužinoti savo vietą blogosferoje. Aš pažiūrėjęs radau, kad nors esu pirmoje blogų kategorijoje, tačiau mane nuo pirmojo blogo skiria 1.603.173 blogai. Iki viršūnės dar labai toli. Galime užsisakyti technorati.com vertinimą ir tikrinti savo statusą blogosferoje.

Blogai skirstomi į tris rūšis: asmeniniai, profesionalūs ir organizaciniai. Mano blogas asmeninis, juo aš skleidžiu savo tikėjimą, bet jis nėra oficialus Susivienijimo bažnyčios blogas. Autorius pabrėžia kiekvienos žinutės pavadinimo bloge svarbą, – “Geras pavadinimas – tai tarsi puikiai supakuota dovana, kuri maldaute maldauja būti atidaryta”.

Brian Bailey tvirtina, kad idealus “postas” turi būti ne ilgesnis kaip 250 žodžių ir ne daugiau kaip penkios pastraipos. Aš iki šiol maniau, kad turi būti iki 500 žodžių. Tiesa, mano sprendimas nėra klaida – jei rašomi ilgesni postai, skaitytojai nėra atsitiktiniai, o tik patys ištikimiausi, kurie nusprendė likti ir skaityti ilgesnius pranešimus, jie ne tie, kurie tik permeta žinutes akimis.

Blogas, kuris pilnas nuorodų yra daug geresnis, nei “intravertas”. Reikia tapti vadovu kitiems blogosferoje, tada, nors išsiųsti kitur, jie sugrįš.

Toliau seka kitas patarimas: tikrink tekstą Microsoft Word, kad būtų mažiau klaidų, gerbk skaitytoją.

Panaudok nuotraukas ir grafiką savo bloge.

Niekada nerašyk bloge to, ko negalėtum pasakyti į akis (etika).

Šiek tiek etiketo:

• Visada pažymėk, jei panaudojai kitų autorių medžiagą, neprisiimk svetimos garbės sau.
• Dėk nuorodas, citatas, bet nekopijuok svetimų tekstų pilnai.
• Sek auksine taisykle: elkis taip kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.
• Prisistatyk, pateik trumpą bio apie save, suteik info, kaip su tavimi susisiekti. Įdėk fotografiją.
• Įdėk “disclaimer”, t.y. sakinį ar du, kurie skamba maždaug taip: “Tai mano asmeninė nuomonė, ji nėra oficiali Susivienijimo bažnyčios pozicija.” Tai apsaugos tave nuo problemų.

Keletas grynai praktinių patarimų:

• Išskirk žinutes kategorijomis.
• Savo bloge pateik galimybę užsiregistruoti RSS ir e-mail subscriptions FeedBurner dėka.
• Nepamiršk, kad gerai, jei tavo žinutė publikuojama anksti ryte, nes tada ji pateks į pirmas eiles. Kai kurie blogeriai vienu prisėdimu parašo žinutes visai savaitei, nustato kada jos “išeis į pasaulį” ir visą savaitę vaikšto ramiai, nors kasdien jų blogas pasipildo žinute.
• Daugiau žinučių – daugiau spūsties, daugiau lankytojų. Yra profesionalių blogerių, kurie rašo net 12 kartų per dieną.
• Žinutės pavadinimas turi atspindėti tai, ką žmonės spaudžia Google paieškos sistemoje ieškodami info.
• Kai pridedi nuorodas, spausk jas, nes jos gali neveikti ar jau nebeveikiantys.
• Rašyk komentarus kituose bloguose, taip kaip ir savo.
• Neskubėk publikuoti, net ir neužbaigtą žinutę galima išsaugoti kaip juodraštį ir palaukus porą dienų, kai atrodys, kad ji be priekaištų – ją publikuoti.
• Kuo daugiau rašai, tuo daugiau idėjų gimsta apie ką rašyti.
• Padaryk populiariausių žinučių sąrašą pakraštyje, kad jos nebūtų palaidotos po naujomis.
• Padaryk “blogroll” – sąrašą blogų, kuriuos pats skaitai. Gali būti ir mano mėgstamiausių knygų, kino filmų, Interneto puslapių ar valgių sąrašas taip pat. Dalinkis su kitais tuo ką mėgsti pats.

Keletas patarimų, kurie leis išvengti problemų su kitais žmonėmis:

• Nepradėk blogo be bažnyčios lyderio žinios. Kaltas.
• Būk pasiruošęs evangelizuoti (evangelize) nuoširdžiai.
• Vienas žmogus, kuris prisiima pilną atsakomybę (net jei yra keletas autorių).
• Padaryk savo blogo turinį unikaliu.
• Rašyk savo blogą su aistra ir asmeniškai (tarsi rašytum draugui). Nenaudok tokių išsireiškimų tarsi kalbėtum nuo scenos, sakydamas “mes”.
• Būk pasišventęs tai daryti kasdien. Nelauk apreiškimo.
• Būk atviras. Išklausyk kritiką ir pripažink suklydęs.
• Negalvok, kad esi vienintelis, skaitykis su pasauliu aplink tave.
• Nebandyk rašyti apie viską, pasirink savo kryptį.

Dar keletas techninių galimybių: užsisakęs RSS dėka gausi kiekvieno užsakyto blogo atnaujinimus realiu laiku (po kelių minučių, kai publikuojamas postas). Kas yra “podcasting”? Tai asmeninis radio (audio). Bet galima ir turėti asmeninį TV (video). Naudok iTunes audio, naudok youtube.com video (aš naudoju yahoo.com). O audio, nors tinka ir visiems failams, pradėjau naudoti http://rapidshare.com. Jie leidžia patalpinti failą iki 200 MB, o yahoo priima neribotą skaičių video iki 150 MB kiekvienas.

Kodėl, ką ir kaip:

Galima talpinti pamokslus, pokalbius su dvasininkais, interviu, radio ir TV, renginius, Biblijos studijas.

Galite įrašyti pokalbį, paskambinę kam nors SKYPE.

Venkite žmonių, kurie smaginasi ginčydamiesi ir “drive & shoot”, t.y. šaudo pravažiuodami. Kaip sakoma “gyvenimas per trumpas, kad būti negatyviu”.

Pasitikrinkite, ar netapote blogoholiku, užduodami sau keletą klausimų: “Ar aš praleidžiu daugiau laiko bloge ar su šeima?”, “Ar bloginu atostogaudamas?”

Blogas – tai tik šiuolaikiškas būdas papasakoti savo istoriją. Tai įrankis, neleiskite jam dominuoti jumis. Balansuokite su kitomis savo rolėmis ir pareigomis. Jei nuspręsite, kad turite jį uždaryti, padarykite tai be gailesčio, drąsiai.

Tai tokias pamokas aš ištraukiau iš šios praktiškos knygos. Dalinuosi su jumis, gal kam bus naudinga.

Tai – kvietimas į 7-ąją Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) stovyklą.

^enuwy

Maloniai kviečiame į Tolerantiško jaunimo asociacijos stovyklą „Kitoks, bet savas“ – stovyklą, skirtą pagarbos ugdymui ir tolerancijos skatinimui.
Pagrindinis stovyklos tikslas – suburti tolerancijos vardan norintį veikti jaunimą ir kartu imtis aktyvios veiklos! Jos metu pasitikrinsime savo žinias apie žmogaus teises ir užpildysime žinių spragas, sužinosime apie svarbiausius žmogaus teisių istorijos įvykius, susipažinsime su TJA veikla.
Jei nori pasidalinti savo mintimis su bendraminčiais ir smagiai bei turiningai praleisti laiką – kviečiame jungtis prie mūsų.

KADA?: rugpjūčio 28 d. vakaras – rugpjūčio 30 d. popietė.
KUR?: poilsiavietė Varėnos rajone.
APIE KĄ?: žmogaus teisių istorija.

Stovykloje Jūsų laukia smagi ir veikti nusiteikusi komanda, maitinimas, žygis baidarėmis, gyvenimas palapinėse, linksmas laisvalaikis. Veikloje dalyvių aktyvumas būtinas.

Daugiau informacijos ir dalyvio anketą rasite čia —> http://www.tja.lt/index.php/naujienos/renginiai/4-renginiai/146-kvietimas-7-aja-tja-stovykla
Anketų laukiame iki rugpjūčio 10 dienos!

Stovykla nemokama. Dalyvių skaičius ribotas.

^{TJA informacija}

Kristinos Kudriašovos magistro darbe tyrinėjamas Pietų Korėjos ir Lietuvos aukštasis mokslas, demokratinės minties ir principų raiška šių šalių aukštojo mokslo istorijoje ir dabar. Pirmojoje dalyje gana nuosekliai aprašoma Korėjos istorija ir jos aukštojo mokslo raida, taip pat aprašomi pagrindiniai Lietuvos aukštojo mokslo raidos laikotarpiai. Pabrėžiami istoriniai įvykiai, formavę daugiau ar mažiau demokratiniais principais grįstas pažiūras aukštosiose mokyklose, taip pat kreipiamas dėmesys į kultūros, religijos ir filosofijos vaidmenį. (Čia pateikiama tik pirmoji dalis, o ne visas darbas).

ĮVADAS

Problemos aktualumas. Rytų Azijos šalių žmonės garsėja savo darbštumu ir pažangiausiais atradimais technologijų, biologijos, medicinos ir kitose srityse. Būnant Pietų Korėjoje ir stebint žmonių požiūrį į darbą, mokslą ir studijas, natūraliai iškyla klausimas apie kultūros sąlygas bei kitus veiksnius, kurie turėjo ir iki šiol turi įtakos tokiam šalies klimatui. Kadangi korėjiečiai ypatingos  reikšmės skiria švietimui, prasminga yra būtent švietimą ir ypač aukštąjį mokslą veikiančių sąlygų identifikavimo problema. Todėl darbe yra išskiriamos ir nagrinėjamos istorinės aplinkybės, religiniai judėjimai ir filosofinės kryptys bei politinės aplinkybės, turėjusios įtakos Pietų Korėjos aukštajam mokslui.

Turint omenyje tai, jog Pietų Korėjai vakarietiškos valdymo formos ir principai yra gana nauji (viena iš anksčiausių ir didžiausia buvo JAV karinės vyriausybės įtaka 1945-1948 m.), o Lietuva nepradėjo praktikuoti šiuolaikinės demokratijos iki pat 1991 m., iškyla demokratinių vertybių perimamumo ir adaptacijos aukštajame moksle problema. Kaip demokratiniai principai, tokie kaip minties ir žodžio laisvė, aukštųjų mokyklų autonomija nuo valstybės ir renkamumas, pasireiškia aukštojo mokslo valdyme, aukštųjų mokyklų administracijos, studentų ir dėstytojų tarpusavio bendravimo ir kitose srityse, ir kaip šie demokratiniai principai adaptuojami nusistovėjusiose valdymo formose? Į šiuos klausimus pabandyta atsakyti analizuojant ir lyginant Lietuvos ir Pietų Korėjos aukštojo mokslo modelių raidą ir demokratinės minties įtaką.

Problemos ištirtumas. Apie Korėjos švietimą ir aukštąjį mokslą yra rašę nemažai P. Korėjos autorių, kurių visų paminėti būtų neįmanoma. Tačiau anglų kalba publikuotų darbų yra šiek tiek mažiau – daugiausia Korėjos aukštojo mokslo istoriją tyrinėjo Jeong-kyu Lee (2000, 2002), Robert H. C. Kim (1997), Geir Helgesen ir Uichol Kim (2002). Jie daugiausia koncentruojasi ties Korėjos aukštojo mokslo istorija, taip pat gana išsamiai apibūdina religinius faktorius, veikiančius Korėjos švietimą. J.K. Lee taip pat apibūdina senovės Korėjos aukštąjį mokslą kaip santykį tarp Konfucijaus ir Aristotelio mokymų. G. Helgesen ir U. Kim tyrinėja ne tik Korėjos, bet ir kitų Rytų Azijos šalių švietimą ir daugiau pabrėžia kultūros faktorius.

Lietuvoje apie aukštąjį mokslą ir demokratinę mintį jame rašė M. Lukšienė (1985), L.Kraujutaitytė (2002), P. Jucevičienė (1995; 1992), A. Maceina (1990), B. Vaškelis (1997) ir kiti. Tarp užsienio autorių galima paminėti J.J. Annarell (1987), A.D. Bloch (1996), M.M. Figuieired (1986), R.B. Young (1993). Yra darbų, kuriuose lyginami Rytų ir Vakarų aukštojo mokslo modeliai, jiems įtakos turėję veiksniai, tačiau būtent apie P. Korėjos ir Lietuvos aukštąjį mokslą darbų beveik nėra.

Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos ir Pietų Korėjos aukštojo mokslo sistemų raidą ir nustatyti veiksnius, turėjusius įtakos jų formavimuisi bei šiandieninei demokratinei formai.

Tikslui įgyvendinti keliami šie uždaviniai:

1) apžvelgti Pietų Korėjos švietimo istoriją ir aukštojo mokslo raidą;

2) išanalizuoti religinių nuostatų ir filosofinių krypčių įtaką Pietų Korėjos švietimui;

3) palyginti Lietuvos ir Pietų Korėjos aukštajam mokslui įtakos turėjusius veiksnius;

4) palyginti šiuolaikinių Lietuvos ir Pietų Korėjos aukštojo mokslo sistemų demokratines nuostatas ir jų įgyvendinimą aukštojo mokslo administravimo, aukštųjų mokyklų valdymo ir kitose srityse.

Pagrindinės hipotezės:

1. Pietų Korėjos aukštą švietimo ir mokslo lygį lėmė sėkmingas tradicinių rytietiškų vertybių ir naujų vakarietiškų principų darinys.

2. Pietų Korėjos patirtis adaptuojant svetimus aukštojo mokslo principus gali būti vertingu pavyzdžiu Lietuvai, kuriant tarpkultūriniu bendradarbiavimu grįstą akademinę aplinką.

Tyrimo objektas – demokratinės minties požymiai Pietų Korėjos ir Lietuvos aukštajame moksle.

Tyrimo metodai. Mokslinės literatūros, straipsnių ir dokumentų analizė, anketinė apklausa, statistinė duomenų analizė.

Tyrimo metodologija – istorinė lyginamoji analizė.

Temos naujumas, teorinė ir praktinė reikšmė. Darbo tema yra pakankamai nauja – apie Pietų Korėjos aukštąjį mokslą Lietuvoje beveik nėra rašyta, apskritai ši šalis mums yra palyginus mažai žinoma. Su Japonijos ir Kinijos kultūra susipažinti turime galimybių jau ne vieną dešimtį metų, tačiau Pietų Korėjos kultūra, nepaisant plačiai žinomos ir paplitusios šios šalies technikos, lieka paslaptimi. Tik pastaruoju metu pradėjo kurtis bendros Lietuvos ir Pietų Korėjos įmonės, imta palaikyti verslo, politinius ir akademinius ryšius. Todėl Korėjos istorijos ir švietimo raidos apžvalga – pirmasis žingsnis, norint pažinti šią šalį, jos tradicijas ir kultūrą.

Nepaisant tokio didelio Lietuvą ir Korėją skiriančio atstumo, mūsų istorija ir ypač pastarųjų dešimtmečių kelionė demokratijos link yra gana panaši. Lietuva, išsivadavusi iš Tarybų Sąjungos, turėjo greitai atsistoti ant kojų tiek politiškai, tiek technologijų srityje. Čia būtų naudinga pasižiūrėti į Pietų Korėjos pavyzdį, kadangi ši valstybė pradėjo itin sparčiai vystytis tuo pačiu laikotarpiu, XX a. pabaigoje. Ypač naudinga patyrinėti P. Korėjos spartaus vystymosi priežastis, ekonominius ir mokslo srities pasiekimus sąlygojusius veiksnius.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, 3 dalys, išvados, santrauka (lietuvių ir anglų kalbomis), literatūros sąrašas ir priedai.

I. Korėjos ir Lietuvos aukštojo mokslo raida

Visų pirma norėtųsi nusakyti lyginamųjų valstybių ne tik švietimo, bet ir apskritai šalių raidą lėmusių aplinkybių skirtingumą. Daug ką nulėmė Lietuvos ir Korėjos geografinė padėtis, ypač jų išsidėstymas ir ribos. Lietuvos teritorija užima Europos vidurį, ji nuo seno ribojosi su Lenkija ir kitomis Europos valstybėmis bei turėjo su jomis gerus ryšius. Tai lėmė su Europa bendras politines, filosofines ir švietimo nuotaikas. Tuo tarpu Korėja išsidėsčiusi atskirame pusiasalyje, kurio 90% supa Geltonoji ir Japonijos jūros. Be to jos kultūrai nemažai įtakos turėjo nuolatiniai japonų puldinėjimai iš Rytų. Labai ilgą laiką jos vieninteliu ideologijos, religijos ir mokslo šaltiniu buvo Kinija. Todėl dar ir dabar Korėjoje juntama tam tikra kultūrinė izoliacija ir yra susiformavusios ir išsilaikiusios savitos tradicijos.

Dėl šių skirtumų Korėjos ir Lietuvos švietimo raida, ypač senaisiais laikais, yra sunkiai palyginama. Nors esama vystymosi tendencijų panašumų, tačiau jie pasireiškė labai skirtingu metu, kartais šiuos panašumus skyrė net iki tūkstančio metų. Buvo sunku pasirinkti darbo struktūrą, tad nuspręsta aukštojo mokslo raidą aprašyti chronologine tvarka, atitinkančia Korėjos istoriją. Toks kelias pasirinktas dėl menkesnio Korėjos istorijos žinojimo Lietuvoje. Tuo tarpu Lietuvos aukštojo mokslo raida aprašyta nenuosekliai, fragmentiškai, ieškant tik panašumų su Korėjoje vykusiais įvykiais. Todėl Pietų Korėjos ir Lietuvos aukštojo mokslo lyginamoji analizė nėra chronologinė, bet orientuota į panašių idėjų raiškos ir panašių procesų paieškas abiejų šalių aukštojo mokslo raidoje.

Šiame darbe Korėjos aukštojo mokslo raida pagrinde nagrinėjama istoriniu, kultūriniu ir religiniu aspektais. Kalbant apie Korėjos aukštojo mokslo istoriją, švietimo ir religijos atskirti būtų neįmanoma. Religijos faktorius tradiciškai laikomas Korėjos iki-modernaus elitinio/aukštojo mokslo administracinės sistemos ir organizacijos kultūros pagrindu, neminint įtakos Korėjos kultūrai. Jeong-kyu Lee, daugelio straipsnių apie Korėjos švietimą autorius, rašo, jog Korėjos žmonėms iki šiol būdingas entuziazmas mokytis kilo iš tradicinio konfucianistinio švietimo (2002, p. 58). Jo minimos kultūrinės priežastys – tai aukštojo mokslo prieinamumas visiems norintiems, kas tapo įmanoma pasikeitus politinėms, ekonominėms ir socialinėms aplinkybėms, bei troškimas mokytis, kad pasiekti gerų socialinių-ekonominių sąlygų ir karjeros.

I.1.Korėjos švietimas tradiciniu periodu ir Lietuvos švietimas iki 1975 m.

Tradiciniu Korėjoje laikomas periodas nuo 57 m. pr. Kr. iki 1910 m. po Kr. Šis laikotarpis skirstomas į tris dalis: Trijų karalysčių ir Suvienytos Šilos (Silla1), Korio (Goryeo2) dinastijos bei Čioson (Joseon3) dinastijos (1 pav.). Švietimas tradiciniu Korėjos periodu daugelio autorių yra vadinamas elitiniu švietimu, kadangi šiuo laikotarpiu šviečiamas ir auklėjamas buvo elitas, kuris galėtų vadovauti šaliai.

1 pav. Korėjos didžiosios istorinės epochos

Trijų karalysčių (57 m. pr. Kr. – 668 m. po Kr.) ir Suvienytos Šilos karalystės (668 m. – 935 m.) švietimas bei pirmosios mokyklos Lietuvoje

Korėjos švietimo istorijos požiūriu, iki krikščioniams misionieriams supažindinus Korėjos žmones su Vakarų švietimu Čioson periodu (1880 m. – 1910 m.), korėjiečių išvystyta tradicinė elitinė/aukštojo mokslo sistema atitiko senovės Kinijos švietimo administravimo sistemą, paremtą budistinėmis ir konfucianistinėmis studijomis ir tradicijomis. Todėl nėra abejonių, jog budizmas ir konfucianizmas turėjo milžiniškos įtakos tradiciniam Korėjos švietimui ankstyvosiose Korėjos karalystėse.

Korėjos tauta per visą istoriją gerbė Konfucijaus mokymą ir teikė ypatingos svarbos švietimui. Ši tradicija prasidėjo nuo ankstyvojo Trijų karalysčių periodo ir tęsiasi iki pat šių dienų.

Viename itin svarbiame istoriniame dokumente Samguk Sagi4 (Kim, 1145) minima, kad Trijų karalysčių laikotarpio intelektualinę veiklą sudarė kinų minties ir kultūros mokymasis, kadangi kinų mintis ir kultūra tuo metu buvo kur kas labiau išvystytos nei korėjiečių. Tokiu būdu kinų sistemos ir idėjos persmelkė tris ankstyvąsias Korėjos karalystes ir turėjo didelės įtakos Korėjos kultūrai ir visuomenei. Tačiau nepaisant to, korėjiečių tauta stengėsi išlaikyti savo tautiškumą ir individualumą, kartu adaptuodama kinų kultūrą savo pačių tikslams ir vystymuisi. Tokiu būdu elitinis švietimas tradiciniu periodu buvo laikomas Korėjos dvasinio pasitikėjimo savimi pagrindu (Lee, 2000, p. 25).

Pirmasis formalus elitinis švietimas buvo pradėtas Trijų karalysčių laikotarpiu (57 m. pr. Kr. – 668 m. po Kr.), kai buvo perimtos kinų švietimo institucijos ir idėjos. Pirmoji formalaus elitinio švietimo institucija Korėjoje buvo vadinama Techaku (Daehak5) (Nacionalinė Konfucijaus akademija), įkurta Kogurio karaliaus Sosurim 372 m. Ten buvo mokoma kinų kalbos, kinų hieroglifų žodyno, Konfucijaus klasikos pavadinimu „Keturios knygos“, penkių kinų klasikų pavadinimu „Penki raštai6“, Trijų kinų istorinių dokumentų ir kinų literatūros rinktinių raštų.

Kadangi mokyklos pagrindinis tikslas buvo auklėti būsimuosius valdininkus, jos durys buvo atviros tik aristokratų klasės atžaloms. Netrukus po Nacionalinės akademijos įkūrimo buvo įkurtos ir privačios Kiongdang (Gyeongdang7) mokyklos, kurias sąlyginai galima būtų lyginti su Europos katedros mokyklomis8 vėlyvaisiais Viduramžiais (An Introduction to Korean Culture, 1997, p. 292).

Į kiongdang mokyklas būdavo priimami visų visuomenės klasių sūnūs. Jie galėdavo mokytis kinų klasikos, istorijos, literatūros bei kovos menų. Kiondang mokyklos skyrėsi nuo Techako savo struktūra – Techakas apėmė visų klasių, nuo pradinių iki aukščiausio lygio, mokinius, tuo tarpu kiondang mokyklos buvo išskirtinai aukštojo mokslo institucijos.Reikia paminėti, jog tais pačiais 372 m., kai buvo įkurta pirmoji Korėjoje švietimo institucija Techakas, Korėjoje oficialiai buvo priimtas budizmas, atėjęs iš Kinijos. Vėliau Suvienytoje Šilos ir Korio karalystėse, budizmui būnant valstybine religija, išsivystė puiki budistinė kultūra. Tuo tarpu konfucianizmas pasitarnavo įgalinant socialinius ir politinius principus privilegijuotajai klasei per akademines institucijas. Kaip ir budizmas, konfucianizmas atliko tarsi religijos be dievo vaidmenį, ir buvo ideali etinė-moralinė sistema, pabrėžianti dorą, apeigas ir ceremonijas.

Antroji iš trijų karalysčių, Pekče (Baekje9) (18 m. pr. Kr. – 660 m.), nors ir nėra jokių istorinių įrašų apie panašią į Kogurio karalystės švietimo instituciją, tačiau nemažai autorių mano, jog turėjo panašią Konfucijaus akademiją. Manoma, kad Pekče irgi buvo mokoma kinų kalbos valdininkams paruošti. Kinijos vėlyvosios Džou dinastijos istorijoje minima, jog aukštesniosios klasės Pekčežmonės mėgo skaityti kinų knygas tokias kaip O-Kyung (Penkios klasikos), kaip ir Kogurio žmonės. Japonų istoriniuose šaltiniuose buvo minimi terminai Paksa (Mokslų daktaras) ir O-Kyung Paksa (Penkių kinų klasikų daktaras), apibūdinantys Pekče mokslininkus. Terminas Paksa apskritai reiškė mokslininką, kuris gerai išmanė kinų klasiką.

Kalbant apie laipsnių suteikimą Lietuvoje, tai Vilniaus Universitete mokslinių laipsnių suteikimas tapo svarbia problema beveik iškart pradėjus veikti akademijai, o vis daugiauuniversiteto profesorių ir absolventų mokslinius laipsnius pradėjo gauti tik XVII a. pradžioje.

Europos universitetuose buvo pripažįstami du filosofijos mokslų laipsniai: artiumliberalium et philosophiae baccalaureus (laisvųjų menų ir filosofijos bakalauras) ir artium liberalium et philosophiae magister (laisvųjų menų ir filosofijos magistras). Europoje šiuos laipsnius imta teikti jau XIII – XVI a. Nuo XVII a. antrosios pusės vietoje filosofijos magistrų imta teikti ir filosofijos daktarų laipsnius, nors daktaro titulas nusistovėjo universitetų Teologijos, Teisės ir Medicinos fakultetuose, o magistro – filosofijos, laisvųjų menų skyriuose. Vilniaus universitete iki XVII a. vidurio nebuvo Teisės ir Medicinos fakultetų, taigi mokslinių titulų sistema buvo taikoma tik Teologijos fakultete. Čia buvo teikiami trys studijų laipsniai: bakalauro, licenciato ir daktaro (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 56-61).

Anot senovinių Japonijos įrašų, Pekče karalystėje buvo mokomi kinų literae humaniores bei ruošiami įvairūs mokslininkai, kurių nemaža dalis prisidėjo prie senovės Japonijos kultūros vystymo. Tarp jų buvo ir du mokslininkai A-Chikki ir Wangin (Wani). Pirmasis buvo Japonijos princo, vėliau tapusio imperatoriumi Odžin, mokytoju, o antrasis atgabeno į Japoniją dešimt kopijų Konfucijaus „Apmąstymai ir pašnekesiai“ ir vieną kopiją Tūkstančio ženklų klasikos – pagrindinį kinų rašto mokymosi tekstą.

Galiausiai Šiloje (57 m. pr. Kr. – 935 m.), panašiai kaip kiongdang Kogurio karalystėje, buvo unikali švietimo sistema Chvarang (Hwarang10), skirta aristokratų klasės elitiniam jaunimui, kuris buvo pasišventęs doriniam, emociniam ir fiziniam savęs lavinimui bei politiniam ir kariniam pasiruošimui (Iryeon, 1285; Kim, 1145). Chai-Shin Yu (1988) savo straipsnyje „Korėjos daoizmas ir šamanizmas“ rašo, kad „Chvarang buvo tokia švietimo ir socialinė institucija jauniems vyrams, kur jie susirinkdavo drauge mokytis budizmo, konfucianizmo ir daoizmo klasikos, karo technikų bei mėgautis tokiais užsiėmimais kaip dainavimas, šokiai, žaidimai ir kalnų lankymas“ (cit. pg. Lee, 2000). Tiksli Chvarang įkūrimo data Korėjos istoriniuose įrašuose nėra atskleidžiama, tačiau Samguk-sagi (Kim, 1145) pažymėta, jog Chvarang atsirado karaliaus Chinhung valdymo pabaigoje.

Knygoje Samguk Yusa11 (Iryeon, 1285) taip pat minima nemažai istorijų apie Chvarang. Viena iš itinįdomių istorijų sako, jog pačioje institucijos gyvavimo pradžioje egzistavo ir elito merginų Chvarang, bet iki šeštojo amžiaus vidurio išliko tik vyrų Chvarang grupė (Kim, 1145). Atsižvelgiant į Šilos laikotarpio suvaržytą aristokratinę visuomenę, merginų Chvarang institucijos egzistavimas buvo tikrai nuostabus įvykis.

Šilos karalystės švietimo idėjos buvo sudarytos iš bendruomenių tradicinio gyvenimo būdo bei naujai importuotų budizmo, konfucianizmo ir daoizmo idėjų (Lee, 2000, p. 28). Chvarang jaunimas laikėsi taip vadinamo Sesok-Ogye12 – penkių pagrindinių dorovės įsakymų: (1) ištikimai tarnauti karaliui, (2) pagarbiai tarnauti savo tėvams, (3) būti ištikimiems ir draugiškiems, (4) niekada nepasiduoti mūšyje ir (5) susilaikyti nuo nereikalingo žudymo (Kim, 1145). Kaip matome, pirmuosiuose keturiuose įsakymuose vyrauja konfucianizmo idėjos, tokios kaip ištikimybė, pagarba tėvams ir drąsa, ir tik paskutinysis yra susijęs su budistiniu įsitikinimu nežudyti gyvūnų.

Sprendžiant iš Sesok-Ogye, konfucianizmo ir budizmo idėjos buvo Chvarang pagrindinėmis švietimo priemonėmis teikti žmonėms etinį mokymą ir kurti hierarchines autoritarines sistemas, kad apsaugoti šalį ir jos sostą. Chvarang mokymo programoje buvo labiau pabrėžiamas karinis lavinimas nei akademinės disciplinos, o pagrindinė Chvarang funkcija buvo lavinti karinius sugebėjimus. Daugelis Chvarang jaunimo stipriai prisidėjo prie pastangų suvienyti Korėjos pusiasalį.

Iš kitos pusės, Šila buvo atsilikusi nuo Kogurio ir Pekče, – joje nebuvo taip paplitusios kinų švietimo sistemos. Prieš pat Korėjos pusiasalio susivienijimą, 682 m., karalius Sinmoon įkūrė Nacionalinę akademiją (Kukchaką13). Šilos akademijoje, sekant kinų Tang dinastijos (618 – 906 m.) švietimo sistemos pavyzdžiu, buvo pabrėžiamas Konfucijaus mokymas ne tik tam, kad sukurti autoritarinę politinę struktūrą, bet ir tam, kad palaikyti tradicines aristokratų privilegijas. Į akademiją buvo priimamos aristokratų klasės atžalos nuo penkiolikos iki trisdešimties metų, o mokymo kursas apėmė devynerius metus. Buvo trys studijų pakopos: (1) Apeigų knyga, Permainų knyga, Konfucijaus Apmąstymai ir pašnekesiai bei Paklusnumo tėvams klasika; (2) Zuo Zhuan14, Dainos klasika, Konfucijaus Apmąstymai ir pašnekesiai bei Paklusnumo tėvams klasika; (3) Istorijos knyga, Literatūros rinktiniai raštai, Konfucijaus Apmąstymai ir pašnekesiai bei Paklusnumo tėvams klasika (pg. Lee, 2000, p. 29).

Lietuvos pirmosiose mokyklose, kurios veikė bene tūkstančiu metų vėliau, literatūros pasirinkimas buvo kur kas platesnis. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje buvo nagrinėjami ne vien teologiniai raštai, tarp kurių Tomo Akviniečio „Teologijos įvadas“, šv. Augustino psalmiųaiškinimas, Jono Herolto pamokslavimo vadovėlis, Alberto Didžiojo darbai, bet ir filosofijos bei teisės literatūra – Justinijono kodeksas, Ovidijaus ir humanisto Hartmano veikalai, Pranciškaus Filelfo laiškai, Jokūbo de Voraginės „Aukso legendos“, Aristotelio, Senekos, Boetijaus, Avicenos darbai. Apibendrinus galima teigti, kad Lietuvoje buvo skaitomi Vergilijus, Ovidijus, Cezaris, Lukianas, kurių buvo mokoma aukštesnio lygio Europos mokyklose. Vilniaus katedros mokykloje naudotas Elijaus Donato lotynų kalbos ir gramatikos vadovėlis (Vilniaus universiteto istorija 1957- 1994, 1994, p.19- 27).

Šešioliktaisiais karaliaus Seongduk metais (717 m.) iš Kinijos buvo pargabenti Konfucijaus, jo dešimties išminčių bei jo septyniasdešimt dviejų apaštalų portretai ir patalpinti Nacionalinėje akademijoje. Valdant karaliui Kyongduk (742 – 765 m.) Nacionalinė akademija buvo pervadinta į Techakkamą (Daehakgam15) (Nacionalinė Konfucijaus akademija). Ketvirtaisiais karaliaus Wonseong valdymo metais (788 m.) buvo suorganizuoti pirmieji egzaminai, vadinti dokseosampumgwa16, tam, kad atrinkti būsimuosius valdininkus. Trimis lygiais buvo egzaminuojamas mokinių sugebėjimas skaityti kinų klasikinius tekstus. Nors egzamino modelis buvo paruoštas pagal Tang egzaminavimo sistemą (Lee, 2000, p. 29), tačiau jis buvo ypač svarbus, kadangi tapo pavyzdiniu egzaminu Korio ir Čioson karalystėms.

Trumpai tariant, Trijų karalysčių ir Suvienytoje Šilos karalystėje elitinis švietimas apėmė ne vien kinų klasiką ir Konfucijaus idėjas tam, kad įtvirtintų aristokratų politines ir socialines sistemas, bet ir karo menus, susijusius su budistinėmis vertybėmis ginti savo šalį ir tautą. Galima daryti prielaidą, jog karinių menų mokymas Trijų karalysčių periodu buvo itin glaudžiai susijęs su budizmu kaip nacionaline ideologija. Todėl „konfucianizmo švietimas turėjo įtakos socialinių ir politinių principų bei mokslo institucijų kūrimuisi, tuo tarpu budizmas ir daoizmas darė įtakos politinėms ir karinėms organizacijoms, kaip ir religiniam gyvenimui“ (Lee, 2000, p. 30). Kalbant apie Lietuvą galima teigti, kad per pusantro šimto metų, kad ir žemu lygiu, buvo įdiegtas Europos mokyklų mokymo procesas. Lietuvos mokyklose naudojama literatūra rodo, jog pagrindiniai mokymo dalykai buvo panašūs į Korėjoje mokomus dalykus – daugiausia religiniai raštai, taip pat kalbos. Lietuvos atveju – lotynų, Korėjos – kinų.

Korio dinastijos (918 m. – 1392 m.) švietimas

Panašiai kaip Trijų karalysčių periodu buvo Techakai ir Kukchakai, Korio dinastijoje buvo švietimo institucijos, ugdančios elitą, kuris vestų aristokratinę visuomenę bei išlaikytų jos politines ir ekonomines privilegijas. Pirmaisiais karaliaus Taejo valdymo metais sostinėje Kesonge ir Pchenjanejau buvo elitinės mokyklos. Būdamas užsidegęs budistas, karalius Taejo, įtvirtino budizmą kaip valstybinę religiją ir ypatingai pabrėžė mokymąsi, norėdamas įkurti naują suvienytą dinastiją.

Dešimtaisiais karaliaus Seongjong, kuris buvo pamaldus budistas ir konfucianistas, valdymo metais sostinėje buvo įkurtas Kukčiagamas (Nacionalinė akademija arba Universitetas), kuris veikė pagal Tang dinastijos švietimo sistemą. Jau vėliau Kukčiagamas buvo pervadintas į Songgiungvaną ir 1392 m., atkurtas Čioson dinastijoje, buvo svarbiausia aukštojo mokslo institucija Korėjoje. Todėl jo valdymo bei mokymo struktūrą Čioson periodu lyginsime su senojo Vilniaus universiteto struktūra.Institucijoje veikė trys koledžai: Kukčiachakas17 (Aukštesnysis kinų klasikos koledžas), Techakas18 (Aukštasis kinų klasikos koledžas) ir Samunchakas19 (Keturių vartų koledžas). Karaliaus Injong valdymo metais (1122 m. – 1146 m.) atsirado dar trys koledžai: Jurchakas20 (Teisės koledžas), Sochakas21 (Kaligrafijos koledžas) ir Sanchakas22 (Apskaitos koledžas). Kiekvienas Kukčiachako koledžas turėjo skirtingus priėmimo kriterijus, programas ir mokytojus. Į akademiją buvo priimami civilių ir karo valdininkų virš trečiojo rango sūnūs ir anūkai. Į Techaką priimdavo sūnus ir anūkus valdininkų virš penktojo rango ir proanūkius trečiojo rango valdininkų. Į Samuchaką priimdavo sūnus valdininkų virš septintojo rango. Galiausiai aštuntojo ir devintojo rangų civilių ir karo valdininkų sūnūs bei paprasti žmonės buvo priimami į vieną iš trijų specialių koledžų – Jurchaką, Sochaką ir Sanchaką. Kukčiachako, Techako ir Samunchako programose pagrinde buvo kinų klasikiniai tekstai: Penkios kinų klasikos, Paklusnumo tėvams klasika ir Konfucijaus Apmąstymai ir pašnekesiai. Kitų mokyklų programos buvo sudarytos iš techninės pakraipos dalykų, tokių kaip teisė, kinų kaligrafija ir apskaita. Pirmųjų trijų koledžų mokytojais buvo Paksa (Mokslų daktarai) ir Čiogio23 (Daktarai asistentai), o likusių trijų – Paksa (Mokslų daktarai).

Vietiniam švietimui įtvirtinti karalius Seongjong (981 m. – 997 m.) aukštų valdininkų sūnus pakvietė mokytis Kesonge ir tada nusiuntė kinų klasikos ir medicinos Paksa į dvylika miestų mokyti vietinių aristokratų sūnus. Valdant karaliui Injong (1122 m. – 1146 m.), plečiantis Nacionalinei akademijai Kukčiagamui, buvo įkurtos vietinės mokyklos, vadinamos Chiangio24 ir Čiuchiunchak, mokyti vietos žmones, išskyrus Čionmin (prastus žmones) ir budistų vienuolių sūnus.

Korio periodu nacionalinis ir vietinis švietimas buvo glaudžiai susijęs su valstybinės tarnybos egzaminais, kurie pirmiausia buvo priimti Kinijoje tam, kad būtų atrinkti valstybės tarnautojai.

Egzaminavimo sistema buvo įvesta dešimtaisiais karaliaus Kwangjong metais (958 m.) ir susidarė iš trijų pagrindinių rūšių: Chesul-up (Kinų literatūros kompozicijos egzaminas), susijęs su kinų literatūra, Myong-kyong-up (Kinų klasikos egzaminas), susijęs su Konfucijaus kanoniniais darbais, ir kiti egzaminai pavadinimu Chap-up (Įvairūs egzaminai), tokie kaip teisė, apskaita, kaligrafija, medicina, būrimas ir geomantija (Byungdo Lee, 1986; Kibaek Lee, 1984; Seongmoo Lee, 1994, cit. pg. Lee, 2000, p. 31-32). Pirmosios dvi egzaminų rūšys buvo naudojamos valdininkams atrinkti, o trečioji rūšis – įvairiems specialistams, kurie dirbtų vyriausybės įstaigose. Turint omenyje Korio aristokratinę politinę struktūrą ir griežtą socialinio statuso sistemą, Chesul-up buvo svarbesnis už Myong-kyong-up todėl, kad aristokratų klasės atstovai vertino pasiekimus kinų literatūroje labiau nei klasikinį konfucianistinį išsilavinimą. Taip pat šie du egzaminai buvo svarbesni nei trečiasis, įvairių dalykų, egzaminas. Nepaisant visų esamų egzaminų, aristokratų klasės palikuoniai virš penktojo rango buvo atleidžiami nuo egzaminų ir automatiškai įgaudavo ypatingas privilegijas į politinį ar socialinį statusą. Taigi egzaminų sistemos tarnavo tik esamos aristokratinės struktūros palaikymui Korio visuomenėje, bet nė kiek nepadėjo jos pakeisti.Tuo tarpu valdant karaliui Munjong (1046 m. – 1083 m.) kūrėsi privačios institucijos, kurios gerbė kaip budizmo, taip ir konfucianizmo politiką. Vienas žymiausių Korio konfucianizmo mokytojų, Choi-Chung, sostinėje atidarė privačią mokyklą, kuri buvo Dvylikos asamblėjų (Sibi-do) aristokratų vaikams, prototipas. Dauguma Sibi-do įkūrėjų buvo buvę valstybės tarnautojai ir įžymūs to meto konfucianizmo mokslininkai, administravę šalies egzaminų tvarką. Privačioms mokykloms klestint, valstybinės mokyklos palaipsniui nyko ir daugelis aristokratų pradėjo manyti, jog daug didesnė garbė būtų leisti savo sūnus į privačią Sibi-do nei Nacionalinę akademiją (Lee, 2000, p. 32). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, karalius Yejong (1103 m. – 1122 m.) Nacionalinėje akademijoje įsteigė paskaitas septynioms studijų kryptims: Istorijos knyga, Permainų knyga, Chou ritualai, Apeigų knyga, Dainų klasikos ir Pavasario ir rudens metraštis. Karalius Injong (1122 m. – 1146 m.) vėliau vėl išplėtė Nacionalinę akademiją, įsteigdamas šešis naujus koledžus Kesonge ir užbaigė nacionalinę švietimo sistemą, atidaręs valstybines vietines mokyklas. Vėliau Kukčiagamo vardas buvo pakeistas į Kukchaką (valdant karaliui Wonjong: 1271 m.), o po to į Songgiungvaną25 (valdant karaliui Chungson: 1308 m. – 1313 m.), tačiau akademijos sistemos ir pagrindinės savybės išliko daugmaž tokios pačios.

Įdomu pastebėti, kad karalius Yejong įkūrė septynias akademijos studijų pakraipas, tuo tarpu kai Europos katedrų mokyklose buvo taip pat orientuojamasi į septynių laisvųjų menų modelį. Tačiau jie buvo visai skirtingi – Korėjoje buvo studijuojami kinų raštai, o Europoje septynis menussudarė gramatika, retorika, dialektika, aritmetika, geometrija, astronomija ir muzika. Praėjo dar nemažai šimtmečių, kol į Korėją atvyko Vakarų misionieriai ir šių pakraipų studijos Korėjoje imtos vertinti.

Apibendrinant Korio periodo švietimą galima pasakyti, kad nors šalyje egzistavo nacionalinė akademija ir vietinės mokyklos, dauguma jų buvo atviros tik aristokratų šeimų palikuoniams kaip priemonė išlaikyti jų politines, ekonomines ir socialines privilegijas. Konfucianizmas ypač pasitarnavo Korio visuomenei ir politikai per švietimą, kadangi ši religija aristokratų buvo laikoma ortodoksine doktrina, kuri orientavo socialinę etiką ir centralizavo biurokratines politines sistemas.

Be abejo budizmas, kaip valstybinė religija, taip pat turėjo svarbų vaidmenį valstybės valdyme ir visuomenėje, budistų politikai ir vienuoliai tenkino žmonių dvasinius poreikius. Ne paskutinėje vietoje Korio dinastijos religiniame ir dvasiniame gyvenime buvo ir geomantija, būrimai bei daoizmas (Song, 1986). Vėlyvuoju Korio periodu budizmo pozicijos vis dėlto susilpnėjo, o jo vietą pamažu ėmė užimti konfucianizmas bei naujasis konfucianizmas, atkeliavęs iš Kinijos.

Čioson dinastijos (1392 m. – 1910 m.) ir Lietuvos (iki 1795 m.) aukštasis mokslas

Elitinis Čioson dinastijos švietimas bus skirstomas į dvi dalis – ankstyvąjį Čioson periodą (1392 m. – 1880 m.) ir vėlyvąjį Čioson periodą (1880 m. – 1910 m.). Kalbant apie Korėjos švietimo istoriją, vėlyvasis devynioliktas amžius – kertinis periodas, kurio metu tradicinės švietimo sistemos ir elitinio švietimo akademijos buvo nuverstos Vakarų misionierių bei Japonijos politikų.

(1) Ankstyvojo Čioson periodo (1392 m. – 1880 m.) švietimas, Korėjos ir Lietuvos

universitetų palyginimas bei bandymai modernizuoti aukštąjį mokslą

Priešingai nei Korio valdovai, Čioson dinastijos (1392 m. – 1910 m.) įkūrėjai priėmė naujojo konfucianizmo idėjas kaip pagrindinius nacionalinės politikos ir etikos principus visuomeninėms ir švietimo institucijoms (Lee, 2000, p. 34). Nuo pat karalystės įkūrimo valdžia pabrėžė konfucianistinį švietimą auklėti valstybės tarnautojams, kurie vestų žmones, ir auklėti tautą, kuri laikytųsi konfucianistinės etikos ir vertybių. Šiuo tikslu valdžia slopino budizmą, daoizmą ir kitus tradicinius liaudies tikėjimus ir pabrėžė konfucianizmą kaip valstybinės politikos ir švietimo šerdį.

Reikia paminėti, jog ir Lietuvos XVIII a. visuomenėje buvo bandoma pritaikyti panašią hierarchinę pagarbos ir nuolankumo schemą, kuri būdinga konfucianistinėms visuomenėms. Tokiose visuomenėse šis hierarchinis santykis nusakomas globojimu, dėkingumu ir nuolankumu. Tačiau Lietuvoje taikytoje feodalizmo struktūros schemoje šie hierarchiniai pagarbos ir ištikimybės santykiai tebuvo tik formalumas, juos pakeitė pataikavimas, veidmainiavimas ir panieka kitam. Ši situacija buvo kritikuojama ugdymo teorijose, kuriose ši schema buvo koreguojama, pabrėžiamas santykių abipusiškumas (M. Lukšienė, 1985, p. 9-10).

Korėjos valdžios politinių idealų skleidimui vienuoliktaisiais karaliaus Taejong valdymo metais (1411 m.) sostinėje Chanjange26 (šiandienos Seulas) buvo įkurtos Obu-chakdan27 arba Ochak28 (Penkios mokyklos), o kiekviename eup (miestų savivaldybėse) – Chianggio29 (Vietinės konfucianistinės mokyklos). Penkios mokyklos sostinėje veikė iki dvidešimt septintųjų karaliaus Sedžiongo valdymo metų (1445 m.), tačiau vėliau, 1147 m. mokyklos buvo pervadintos į Sabuchakdan30 arba Sa-chak31 (Keturios mokyklos).

Konfucianizmo mokslininkai ir kaimų savanoriai papildomai įsteigė privačias institucijas Seowon32 ir Seodang33. Pirmojoje buvo mokomi gabūs vietinių Jangbanų34 (valdančiosios klasės) jaunuoliai; antrojoje – pradinis išsilavinimas buvo teikiamas šalies jangbanų berniukams ir paprastiems žmonėms. Jangbanai buvo dviejų valdininkijos rūšių – civiliniai ir karo valdininkai.

Civiliniais valdininkais jie tapdavo išlaikę valstybinį egzaminą (Gwa-geo). Tačiau antrojo ar aukštesniojo rango valdininkų sūnūs patys tapdavo valdininkais be jokių egzaminų. Tokiu būdu jangbanai dominavo Čioson vyriausybėje ekonomikos, švietimo ir kultūros srityse. Techninį išsilavinimą (Čionchak35) tokiose srityse kaip užsienio kalbos, medicina, astronomija, teisė ir aritmetika, valdė vyriausybė, tačiau kiekvienoje srityje mokėsi daugiausia Čiunginai36, prastuomenės klasė.

Valdant karaliui Taejo (1392 m. – 1398) sostinėje buvo įsteigta aukščiausia švietimo institucija Techakas arba Songgiungvanas (Harmonijos salė arba Nacionalinė Konfucijaus akademija).

Songgiungvanas iš esmės turėjo tokią pačią struktūrą, studijų programas ir funkcijas kaip ir Korio periodo (918 m. – 1392 m.) Kukčiagamas, Kukchakas ir Songgiungvanas, todėl senojo Vilniaus universiteto struktūrą ir studijų programas lyginsime būtent su Korio periodo Songgiungvano struktūra ir studijų programomis. Nacionalinėje akademijoje buvo tokia struktūra: vienas Taesaseong37 (prezidentas), du Sa-seong38 (viceprezidentai), trys Sa-ye (mokomųjų dalykų vadybininkai), keturi Jik-gang39 (lektorių vadovai), trys Paksa (mokslininkai), trys Hak-rok40 (mokyklosregistratoriai) ir t.t. Songgiungvano mokiniai, kurie buvo jangbanų valdininkų palikuoniai, tai du šimtai saeng-won41 (klasikos mokiniai) ir jin-sa42 (literatūros mokiniai). Jei tarp tų dviejų šimtų atsirasdavo laisvų vietų, tai pirmenybė joms užimti būdavo suteikiama Sabu-chakdan arba Sachak (Keturių mokyklų) garbės studentams, kurie išėjo visus mokyklos kursus.

Lyginant su Trijų karalysčių ir Korio dinastijos institucijomis, Songgiungvanas buvo aukščiausia mokslo institucija organizacine struktūra, studijų programomis ir funkcijomis. Todėl jis tapo tarsi Korėjos konfucianizmo šventykla, kur susipynė Trijų karalysčių, Suvienytos Šilos, Korio dinastijos konfucianizmo tradicijos bei vėlyvosios Korio dinastijos naujasis konfucianizmas. Ten taip pat išsivystė savotiškas Korėjos konfucianizmas.

Songgiungvano valdymo struktūrą galima būtų lyginti su Vilniaus akademijos valdymo struktūra. Vilniaus akademija buvo griežtai centralizuota: aukščiausia valdžia priklausė Jėzuitų ordino generolui. Generolo vietininkas Lietuvoje buvo provincijolas, kuris su keturiais patarėjais prižiūrėjo jėzuitų provincijos mokyklų veiklą. Akademijos rektorių (paprastai 3 metams ir rekomenduojant provincijolui) skyrė generolas. Rektorius tvarkė ne tik akademiją, jos spaustuvę, biblioteką, bet ir akademijos globojamas dvi Vilniaus kunigų seminarijas. Rektoriui padėjo kancleris ir vicekancleris, kurie rūpinosi studijų ir viešųjų disputų organizavimu. Fakultetams vadovavo dekanai, o profesorius skyrė ordino provincijolas. Iki XVII a. pradžios fakultetų dekanų pareigas ėjo studijų prefektai, vienas iš kurių atsakė už vidurinįjį, o kitas – už aukštąjį mokslą (Vilniaus universitetas: 1579-1999, 1999, p. 14; Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 41).Korio periodo Kukčiagamo koledžai ir Vilniaus akademijos fakultetai pavaizduoti lentelėse.1 lentelė. Vilniaus universiteto struktūra (1579- 1641): fakultetai ir katedros

2 lentelė. Kukčiagamo struktūra: (992-1313):

Šaltinis: Vilniaus universitetas 1579-1999, 1999, p.14 Šaltinis: Lee, 2000

Songgiungvano studijų programa buvo sudaryta iš Gu-jae43 (Devyni dalykai), t.y. Saseo44 (Keturios konfucianizmo knygos) ir O-Kyung45 (Penki raštai), kurios buvo dėstomos įvairiais metodais: kangdok (skaitymas), ui (kompozicija), non (debatai), pyo (įtikinimas), song (gyrimas), myong (epigrafija arba kaligrafija) ir cham (epigramatinė poezija). Egzaminai Nacionalinėje akademijoje vykdavo kasdien, kas savaitę ir kas mėnesį. Rezultatai buvo skirstomi į dae-tong (aukštas išlaikymas), tong (išlaikymas), yak-tong (vidutiniškas išlaikymas), cho-tong (prastas išlaikymas) ir bul-tong (neišlaikymas). Prastai išlaikę mokiniai kartais būdavo baudžiami ar net pašalinami iš akademijos. Išėję visus kursus, yusaeng (absolventai) įgydavo teisę laikyti Gwa-Geo46 (valstybinius egzaminus), ypač Dae-gwa47 arba Mun-gwa48 (Trimetį aukštąjį egzaminą arba Erudito egzaminą).

Filosofijos fakultetas

Filosofijos katedra (įkurta 1579 m.)

Matematikos katedra (įkurta 1579 m.)

Šv. Rašto katedra (įkurta 1579 m.)

Teologijos fakultetas

Dvi Dogmatinės teologijos katedros (įkurtos 1579 m.)

Hebrajų kalbos katedra (įkurta 1579 m.)

Moralinės teologijos katedra (įkurta 1581 m.)

Poleminės teologijos katedra (įkurta 1581 m.)

Teisės fakultetas

Kanonų teisės katedra (įkurta 1641 m.)

Civilinės teisės katedra (įkurta 1641 m.)

Kukčiachakas (aukštesnysis kinų klasikos koledžas, įkurtas 992 m.)

Techakas (aukštasis kinų klasikos koledžas, įkurtas 992 m.)

Samunchakas (Keturių vartų koledžas, įkurtas 992 m.)

Jurchakas (Teisės koledžas, įkurtas 1122-1146 m.)

Sochakas (kaligrafijos koledžas, įkurtas 1122-1146 m.)

Sanchakas (aritmetikos koledžas, įkurtas 1122-1146 m.)

Jėzuitų 1570 m. įkurtoje kolegijoje mokymosi programą nustatė jėzuitų „Mokymosi būdas“ (Ratio studiorum). „Jis rėmėsi antikos klasika, pritaikydamas ją religiniam auklėjimui. Tradicinis pakartojimas ir mokymasis atmintinai čia išliko labai svarbūs (trūko knygų), o tai vertė viską užpildyti gramatikos ir literatūros mokymu. Jėzuitų pedagogika įvertino humanizmo ir reformacijos laimėjimus, tačiau XVI a. nepakeitė viduramžiško mokymo esmės ir todėl „Mokymosi būdas“ buvo tik patobulintas prisitaikymas prie laisvųjų menų skyrių ar fakultetų rutinos.“ Apskritai Europos Viduramžių universitetai veikė pakankamai autonomiškai. Bažnyčia rūpinosi universitetų kultūra, kuri turėjo būti suderinama su teologine pasaulėžiūra, popiežius suteikdavo universitetams privilegijų, kurias turėdavo patvirtinti ir karalius, kuris savo ruožtu būdavo suinteresuotas tuo, jog išsimokslinę vyrai padėtų ginti valstybę. Tokiu būdu Viduramžių akademinės bendruomenės galėjo nevaržomai nustatyti savo institucijų vidaus tvarką bei ginti savo akademines laisves (Russell, 1993, p. 16). Lietuvoje jėzuitų kolegijoje 7 laisvieji menai turėjo būti išmokstami 5 klasėse. Neturtingiems studentams buvo įsteigtas bendrabutis ir jiems už mokslą mokėti nereikėjo. Įsteigus filosofijos ir teologijos klases, buvo išlaikomi tik tie mokiniai, kurie įėjo į Jėzuitų ordiną (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 33). Kalbant apie studijas Vilniaus akademijoje, baigusiam Filosofijos fakultetą buvo suteikiamas filosofo ir laisvųjų menų bakalauro laipsnis, jei absolventas negindavo tezių. Jas apgynęs jis gaudavo filosofijos ir laisvųjų menų magistro laipsnį. „Išklausęs 4 metų teologijos kursą, išlaikęs egzaminus ir apgynęs licenciato tezes, absolventas tapdavo šventosios teologijos licenciatu, apgynęs daktaro tezes – šventosios teologijos daktaru“ (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 42). Taigi ankstyvosios Čioson dinastijos elitinis švietimas buvo tiesiog įrankis paruošti būsimus civilinius biurokratus, kurie išlaikę egzaminus (Gwa-geo) užimdavo politines pozicijas. Todėl, kadangi Songgiungvanas, kaip aukščiausia švietimo institucija, neatliko savo funkcijos teikti žinias ir tiesą, jis buvo paliktas tik kaip įrankis palaikyti civilinių egzaminų sistemą. Studijų programų pagrindą sudarė kinų klasika, o mokymo ir mokymosi metodai buvo du – grynas „kalimas“ atmintinai ir rašymas.

Lietuvoje XVII – XVIII a. tarnybą teismuose ir valstybinėse įstaigose jaunuoliams taip pat, kaip Korėjoje, didžiąja dalimi užtikrindavo jų kilmė, turtinė padėtis ir ryšiai. Tačiau ne taip, kaip Korėjoje, universiteto diplomas reiškė daugiau mokslinį išsilavinimą nei tinkamumą aukštoms pareigoms užimti. Vilniaus universitete turtingųjų miestiečių ir bajorų vaikai studijuodavo tik tuos mokslus, kurie jiems buvo reikalingi gyvenime. Kolegijoje ir filosofijos fakultete jie išmokdavo lotyniškai, susipažindavo su literatūros teorija, senovės romėnų literatūra, retorika ir filosofija.

Tokie jaunuoliai buvo laikomi pakankamai apsišvietusiais. Tik nedaugelis siekė gauti bakalaurų, magistrų ar daktarų laipsnius (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 95). Apie ypatingo susidomėjimo mokslu nebuvimą iki prasidedant Šviečiamajam amžiui rašė ir M. Lukšienė (1985, p.19). Anot jos, didikų vaikų pagrindiniai pragyvenimo šaltiniai būdavo paveldimi, o pagrindinis lavinimo ir auklėjimo tikslas buvo jų paruošimas valdyti. Todėl mokymasis ir vystymasis intelektualiai buvo tik vaikams ir paaugliams nustatyta pareiga, kuri gyvenimo pomėgiu neišlikdavo.

Tiesa, Songgiungvano studentams, laikantiems Gwa-geo egzaminus, buvo suteikiama tam tikra laisvė ir autonomija lavinti savo sugebėjimus ir mokytis jiems priimtinu būdu. Pavyzdžiui, studentai kartais išsakydavo savo nuomonę dėl švietimo ar nacionalinės politikos ir protestuodavo prieš neprotingą švietimo administravimą. Studentams buvo leidžiama lankyti papildomus užsiėmimus, nors mokyklos valdžia juos griežtai prižiūrėdavo.Studentų nepasitenkinimo išraiškų būta ir Vilniaus akademijoje. XVII a., akademijai vis dar vadovaujant jėzuitų ordinui, svarbų vaidmenį vaidino religinis auklėjimas ir studentus stengtasi laikyti griežtoje drausmėje. Vis dėlto kartais akademijos auklėtiniai susipešdavo su kitų mokyklų studentais, parodydavo nepasitenkinimą savo auklėtojais ir jų mokymo sistema. 1636 m. akademijos vizitatorius Simonas Ugnievskis rašė rektoriui, jog „burbėjimo ir prieštaravimo vyresniesiems ir kitiems yda labai išsikerojo“ (R. Plečkaitis, p. 35, cit. pg. Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 69). Būta atvejų, kai už pažeidimus iš universiteto pašalinti studentai skelbė streikus bei siūlė išrinkti naują rektorių ir įkurti naują universitetą.

Korėjoje aukštųjų civilinių egzaminų svarbą pabrėžė net ir provincinės bei privačios mokyklos, kurios skatino mokinius laikyti juos po aukštųjų studijų ar išlaikius žemuosius civilinius egzaminus. Čioson visuomenė praktiškai buvo valdoma Jangbanų klasės, kuri monopolizavo šalies politiką ir ekonomiką, ir švietimas nebuvo išimtis. Iš tiesų Čioson valdovai naudojo egzaminų sistemą tam, kad apgintų jų pačių interesus. Nors išoriškai egzaminai buvo prieinami ir paprastiems žmonėms, visgi jie retai kada gaudavo teisę jiems laikyti, kadangi konfucianistinės akademijos buvo sunkiai prieinamos prastuomenei. Moterims ir Sangnomams49 arba Čionminams50 (prastuomenės žmonėms) apskritai nebuvo galimybių mokytis valstybinėse institucijose. Čioson visuomenė buvo suskirstyta į tris klases: jangbanai (valdančioji klasė), Pionminai51 (paprasti žmonės) ir sangnomai arba čionminai (žemesnieji arba prastuomenės žmonės). Čiunginai (profesionalų grupė) priklausė paprastiems žmonėms.

Jangbanai taip pat ignoravo ir profesinį bei techninį išsilavinimą. Kinijos Džou dinastijoje visuomenė buvo padalinta į keturis sluoksnius: mokslininkai, žemdirbiai, amatininkai ir prekybininkai. Tokiu būdu palyginus, jangbanai ir pionminai atmetė dvi profesines žmonių grupes.Jangbanų biurokratinėje visuomenėje ir konfucianistinėse institucijose taip pat nebuvo kalbama apie budizmą, daoizmą ir tradicinius liaudies tikėjimus.

Europoje ir Lietuvoje socialinė atmosfera buvo žymiai laisvesnė, taip pat ir švietime. Į XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų sudėtį įėjo lietuviai, rusinai (rytų slavai, iš kurių susiformavo baltarusiai ir ukrainiečiai), lenkai, totoriai, vokiečiai, žydai, nemažai italų ir armėnų (korėjiečiai gi nuo seno pabrėžė ir didžiavosi tuo, jog yra vieninga rasė, vieno kraujo tauta). Jie turėjo savo mokyklas ir bažnyčias. Tokia tautinė ir religinė įvairovė sudarė sąlygas tolerancijai, juo labiau, kad ji Lietuvoje turėjo senas tradicijas (Piročkinas, Šidlauskas, 1982, p. 43). Studentų buvo skirtinga ne tik tautinė, bet ir socialinė kilmė. Vilniuje mokėsi didikų, pasiturinčių ir nuskurdusių bajorų, miestiečių, taip pat ir laisvųjų valstiečių vaikų. Atidarius kolegiją studentų daugumą sudarė miestiečių vaikai, o bajorų padaugėjo tik XVII a. pradžioje. Be to neturtingais studentais buvo rūpinamasi – jiems steigiami bendrabučiai, vadinami bursomis. Taigi socialinė studentų įvairovė – ypač ryškus skirtumas tarp to paties istorinio laikotarpio Lietuvos ir Korėjos aukštojo mokslo bei valstybinės politikos. Korėjoje paprastų žmonių vaikų priėmimo į mokyklas atvejų būta tik Trijų Karalysčių laikotarpiu (57 m. pr. Kr. – 668 m.) – kiongdang mokyklose, Korio periodo laikotarpiu (918 m. – 1392 m.) – Kukčiagamo profesinių krypčių koledžuose, o ankstyvojo Čioson periodo laikotarpiu (1392 m. – 1880 m.) prastuomenei mokslas buvo išvis neprieinamas.Konfucianistinė švietimo sistema, stipriai priklausoma nuo Gwa-geo, buvo ankstyvojo Čioson švietimo pagrindas. Konfucianistinėmis teorijomis ir praktikomis buvo valdoma visa Čioson politika, ekonomika, visuomenė, kultūra ir švietimas. Tokia sistema išsilaikė iki vėlyvojo XIX amžiaus, kai Čioson atvėrė duris prievartinei užsienio valdžiai ir priėmė Vakarų moderniąją švietimo sistemą. Tokiomis aplinkybėmis Songgiungvanas, aukščiausioji švietimo institucija, buvo uždaryta ir Čioson elitas, kurio dauguma buvo akademijos alumni, turėjo atsisveikinti su konfucianistine švietimo tradicija.

Vėlyvajame XVII ir XVIII amžiuose Korėjoje užsimezgė naujas judėjimas modernizuoti švietimą, kuris vadinosi Šilchak52 (Praktinis mokymasis). Grupė Čioson mokslininkų ieškojo praktinių būdų, kaip naudojant akademines žinias galima būtų modernizuoti šalį. Naudodami įvadą į Vakarų žinias ir vertybes, kuris buvo priimtas Kinijos Čing dinastijos (1644 m. – 1911/1912 m.), Čioson mokslininkai bandė sukurti modernią šalį. Deja pirmtakams nepavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų atnaujinti konfucianistinės Čioson karalystės politikos, visuomenės ir švietimo, kadangi stipriai centralizuoti biurokratiški politikai nekreipė dėmesio į naują ideologiją. Dėl Šilchako judėjimo žlugimo Korėjos žmonės nesugebėjo reformuoti senos švietimo sistemos patys. Todėl modernaus švietimo pradžia užsidelsė iki vėlyvojo XIX amžiaus.Tuo pat metu, XVII a. antrojoje – XVIII a. pirmojoje pusėje, Vakarų Europos kraštuose formavosi modernus mokslas, griovęs viduramžių autoritetus, senąsias baudžiavines tradicijas. Imta naujai aiškinti žmogaus ir visuomenės santykį, visuomenės kilmę ir plėtotę, prasidėjo mokyklos sekuliarizacijos procesas. Lietuvoje šis modernizacijos procesas prasidėjo vėliau nei Vakarų kraštuose.

Norėdami pertvarkyti ūkį, Lietuvos bajorai domėjosi kitų kraštų mokslu, šviečiamąja literatūra. Todėl ir Vilniaus universitete reikėjo stiprinti modernių disciplinų dėstymą. Mokslo programoje ėmė dominuoti tiksliųjų mokslų disciplinos. Jėzuitai taipogi pertvarkė filosofijos dėstymą: į kursą įtraukti Dekarto, Leibnico, Loko darbai, po logikos imta dėstyti metafiziką, kurią sudarė ontologija, psichologija ir natūralinė teologija. Kaip ir kitose aukštosiose mokyklose, Vilniaus universitete moderniausia filosofijos disciplina buvo fizika, sudaryta iš visų gamtos mokslų. XVIII a. bene pasaulietiškiausias mokslas buvo medicina. Vilniaus universitete medicinos dalykai dėstyti jau 1763 m. Akademijos persitvarkymą taip pat spartino ir tiksliųjų mokslų disciplinos, kurios ėmė dominuoti visoje mokslo programoje.

1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, Lietuvos ir Lenkijos valstybėje buvo sudaryta Edukacinė komisija, kuri rūpinosi jėzuitų palikto turto teisingu panaudojimu ir buvo atsakinga už visos mokymo ir mokslo sistemos pertvarkymą. Komisija pradinio lygio parapinių mokyklų tinklą paliko, tačiau pakeitė jų mokomą turinį. Senąsias kolegijas komisija pertvarkė į vidurines mokyklas, pakeitė mokymosi jose trukmę ir septynias iš jų dėl mažo mokinių skaičiaus uždarė.

Didžiausią dėmesį komisijos nariai be abejo skyrė Vilniaus ir Krokuvos akademijų pertvarkymui, nes jie suprato, jog tik reformavus aukštąsias mokyklas bus galima realizuoti švietimo sistemos pertvarkymo planus. Tačiau Vilniaus universitetas pradėtas reorganizuoti tik praėjus 7-8 metams po Edukacinės komisijos įsteigimo. Buvo paruoštas patentas (instrukcija), pagal kurį bus reformuojamas universitetas. Jame komisija numatė tiek universiteto, tiek rektoriaus uždavinius. Buvo planuojama pakeisti universiteto struktūrą, taip pat universitete rengti medicinos specialistus, o patį universitetą padaryti krašto švietimo centru, atsakingu už vidurines mokyklas.

Apie Vilniaus universiteto reformas sekretorius Kazimieras Naruševičius kalbėjo, jog „naujasis Vyriausiosios mokyklos „studijų planas“, įvedus medicinos, gamtos ir teisės mokslus, atitinkąs geriausių Europos universitetų organizaciją.“ (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p.112) XVIII a. pabaigoje, iki 1795 m., Vyriausioje mokykloje53 susiformavo gana demokratinė valdymo struktūra. Be rektoriaus, jai vadovavo fizikos ir moralės mokslų kolegijų (fakultetų) pirmininkai. Tačiau visus klausimus, susijusius su Vyriausiosios mokyklos organizavimu, mokslu, turto tvarkymu ir vadovavimu žemesnio laipsnio mokykloms, sprendė Vyriausiosios mokyklos taryba. Taryba buvo sudaryta iš rektoriaus, kolegijų pirmininkų ir profesorių. Taip pat posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomi mokslo klausimai, turėjo dalyvauti ir viceprofesoriai. Nutarimai buvo priimami balsų dauguma. Posėdžių darbotvarkę turėjo parengti ir paskelbti tarybos sekretorius, tačiau kiekvienas profesorius, pritariant trims tarybos nariams, turėjo teisę pasiūlyti papildomų klausimų. Balsavimas tarybos narių pageidavimu galėjo būti slaptas arba viešas.

(2) Vėlyvojo Čioson periodo (1880 m. – 1910 m.) švietimas

Vėlyvojo Čioson periodo modernios mokyklos pradėjo atsirasti trimis srautais. Pirmoji mokyklų rūšis buvo įkurta Vakarų krikščionių misionierių, antroji – patriotiškai nusiteikusių nacionalistų ir trečioji rūšis buvo valstybės valdomos mokyklos.

Krikščioniškos misionierių institucijos

Pirmoji mokykla, kurią įkūrė Vakarų krikščionių misionieriai, turėjo didelės įtakos Korėjos modernaus švietimo vystymuisi. Katalikų misionieriai buvo mokytojai pionieriai, kurie iki atvažiuojant protestantų misionieriams XIX amžiaus pabaigoje, mokė paprastus Korėjos vyrus ir moteris vietinio rašto Hangul54, kad geriau paaiškintų krikščionybę (Lee, 2000, p. 38). Po 1882 m. gegužės 22 d. sutarties tarp Korėjos ir JAV, įvairių denominacijų krikščionių, ypač protestantų, misionieriai atvyko į Korėją ir pradėjo teikti medicinos ir švietimo paslaugas.

Pirmoji Amerikos presbiterionų misija buvo pradėta daktaro ir ponios H. N. Allen (korėjietiška pavardė: An Ryeon), kurie atvyko į Seulą 1884 m. rugsėjį. Kitų metų pavasarį atvyko Horace G. Underwood (Weon Du-u), išleidęs pirmąjį korėjiečių-anglų ir anglų-korėjiečių kalbų žodyną, bei kiti misionieriai. Iki XIX amžiaus pabaigos atvyko ir kiti Vakarų misionieriai iš Australijos, Anglijos ir Kanados.

1885 m. dr. Allen įkūrė pirmąją vakarietišką modernią ligoninę, kuri vadinosi Gwanghyewon55 (Nacionalinė ligoninė). Ji buvo tarsi Korėjos medicininio švietimo Meka, kurioje buvo mokoma teorijos, taip pat atliekama klinikinė praktika. Vėliau ligoninė buvo vystoma ir galiausiai padėjo pagrindą Severance Union medicinos koledžui (kuris vėliau tapo dabartinio Yonsei universiteto medicinos koledžu), kuris buvo atidarytas 1903, 1904 arba 1905 metais – data skiriasi įvairiuose šaltiniuose. 1886 m. ponia M. F. Scranton atidarė Metodistų mergaičių mokyklą (Ewha-hakdang),pirmąją mergaičių mokyklą Korėjoje, kuri vėliau tapo dabartiniu Ewha moterų universitetu. Nors mokykla pradėjo veikti turėdama tik vieną mokinę, palaipsniui ji užėmė svarbų vaidmenį išlaisvindama Korėjos moteris iš konfucianistinės Čioson visuomenės,  teikdama moterims galimybes mokytis per tradicinį ir modernų švietimą. Po to, kai ponia Scranton įkūrė mergaičių mokyklą, tais pačiais metais didžiai gerbiamas Appenzeller įkūrė Baejae-hakdang – pirmąją misionierinę aukštesniąją mokyklą berniukams (Lee, 2000, p. 39).

1897 m. Pchenjane JAV presbiterionai įkūrė Sungsil mokyklą, o 1906 m. – Sungsil Union krikščioniškąjį koledžą (dabar Sungsil universitetas), kuriame bendradarbiavo šiaurės presbiterionai, šiaurės metodistai ir Australijos presbiterionai.

Keletas metų po to, kai buvo atidarytas Sungsil Union krikščioniškasis koledžas, daugelis krikščionių misionierių įkūrė savo denominacijų mokyklas. 1910 m. privačių mokyklų skaičius Korėjoje buvo 2250, tarp jų 796 mokyklos buvo įkurtos Vakarų misionierių (Lee, 2000, p. 40). Nors krikščioniškose mokyklose buvo dėstomi gamtos ir humanitariniai mokslai, buvo pabrėžiama evangeliška tarnystė. Ankstyvojoje stadijoje dauguma protestantiškų misionierių mokyklų mokinių buvo ne iš jangbanų klasės, įskaitant moteris ir žemesniosios klasės žmones. Tačiau be abejonės krikščionių misionieriai per švietimą pasėjo krikščionybės ir demokratijos idėjų sėklas Korėjos visuomenėje.

Vietinės privačios mokyklos

Antroji švietimo institucijų rūšis buvo įkurta Korėjos patriotų tam, kad įkvėptų tautinę dvasią ir sustiprintų tautos jėgą. Jie siekė apginti savo šalį ir tautą nuo užsienio imperialistų. Steigėjai pripažino naujas idėjas, kurios padėtų šaliai tapti modernia ir pabrėžė švietimo svarbą, nes tik su juo Korėja taptų galinga šalimi politiškai ir ekonomiškai.

Pirmoji moderni privati mokykla pavadinimu Wonsan Haksa (Wonsan akademija) buvo įsteigta Teogwon apskrities taikos teisėjo ir Wonsan vietinių gyventojų 1883 m., kad patenkintų didžiulį jaunimo švietimo poreikį. Iš pradžių akademijoje buvo mokoma kinų klasikos, vėliau buvo įtraukti užsienio kalbų, teisės, geografijos ir tarptautinės teisės kursai. Po dvylikos metų, 1895 m.,Younghwan Min atidarė Heunghwa mokyklą, kurioje buvo mokoma anglų, japonų kalbų ir geodezijos. Tarp 1890 m. ir 1900 m. sostinėje ir provincijose prisikūrė daugybė vietinių privačių mokyklų. Tačiau jų bendras lygis atitiko vidurinės mokyklos ar pradinio koledžo lygį. Taigi dar nebuvo aukštojo mokslo institucijų, tokių kaip vakarietiški modernūs universitetai. Iš visų paminėtų privačių mokyklų tik vienintelė Boseong mokykla, įkurta 1905 m., tapo Boseong Junior koledžu (dabar tai Korėjos universitetas) Japonijos okupacijos periodu.

Tuo metu nors nemažai patriotiškų lyderių kalbėjo apie aukštojo mokslo svarbą modernizuojant šalį, jie nesugebėjo pasipriešinti japonų politinei jėgai ir griežtoms konfucianistinėms sistemoms. Kalbant apie Korėjos aukštojo mokslo vystymąsi galima pasakyti, kad nors šios mokyklos nesiūlė modernių studijų programų ir organizacinių struktūrų, kokias turėtų turėti aukštosios mokyklos, tačiau be abejonės tos mokyklos, kaip paruošiamosios institucijos aukštajam mokslui, turėjo svarbų vaidmenį Korėjos aukštojo mokslo vystymosi istorijoje ir padėjo kertinį akmenį šalies moderniam aukštajam mokslui.

Karališkosios valstybinės mokyklos

XIX amžiaus pabaigoje Čioson vyriausybė pripažino Vakarų žinių ir švietimo svarbą per prievartinę išorinę jėgą ir vidinį tautinį prabudimą. Todėl 1883 m. Čioson vyriausybė sostinėje įsteigė Dongmunhak (Anglų kalbos institutą) kaip pirmąją valstybinę modernią mokyklą (Lee, 2000, p.41). Po trijų metų vyriausybė taip pat įkūrė Yukyoung-kongwon (Karališkąją anglišką mokyklą) mokyti aristokratų jangbanų sūnus anglų kalbos ir kitų vakarietiškų mokslų. Nors abi mokyklos teikė vakarietišką švietimą būsimiems vertėjams ir valdininkams ugdyti, tačiau jose buvo laikomasi griežtos konfucianistinės sistemos ir programų. Šios mokyklos visgi neatitiko modernių švietimo institucijų reikalavimų, kurie buvo keliami to meto švietimui.

Nelaimei tuomet, kai Čioson vyriausybė jau buvo pasirengusi reformuoti tradicinį švietimą, 1894 m. Japonija per prievartą reformavo Čioson karalystės politiką, ekonomiką ir socialines sistemas. Yra manoma, kad tuo metu Japonija planavo užkariauti Korėjos pusiasalį ir panaudoti jį kaip bazę, kurioje jie pasirengtų įsiveržti į kitas Azijos valstybes. Taigi gana silpna Čioson vyriausybė turėjo įvykdyti milžiniškas politines, ekonomines, socialines ir švietimo reformas.

Socialinės ir švietimo sistemos reformos numatė panaikinti socialinio statuso sistemą, panaikinti Gwa-geo (valstybinių egzaminų) sistemą (Lee, 2000, p. 42) ir sukurti naujas švietimo sistemas nuo pradinių ir vidurinių mokyklų iki profesinių ir užsienio kalbų mokyklų. Karališkoji Čioson vyriausybė ypač pripažino pradinių mokyklų mokytojų rengimą, modernizuojant švietimą. Pagal taip vadinamą karališkąjį švietimo įstatymą, 1895 m. Seule buvo įkurta Hanseong mokytojų mokykla. Tačiau kitos švietimo institucijos, išskyrus Songgiungvaną, buvo oficialiai uždarytos.

Nors buvo įkurtos profesinės mokyklos, tokios kaip medicinos, teisės, prekybos, užsienio kalbų mokyklos, tačiau Korėjos žmonės, ypač jangbanai, jų nelabai vertino, kadangi jie niekino profesinius ir techninius sugebėjimus. Panaši pozicija, jog bajorams negarbinga užsiimti amatais, buvo įsigalėjusi ir Lietuvoje XVII a. Tačiau jai bandė prieštarauti Aronas Olizarovijus, savo 1651 m. traktate De politica hominum societate iškėlęs amatų reikšmę. Po 1894 m. Kabo reformos Čioson vyriausybė bandė pakeisti švietimo sistemas į vakarietiško tipo, tačiau jai nepavyko. Tuo metu Korėjos žmonėms ne itin rūpėjo nei valstybinis švietimas, nei švietimo reforma, kurią kontroliavo Japonija. Dauguma jangbanų norėjo pasilikti prie seno tipo konfucianistinio tradicinio švietimo. Žinoma po 1900-ųjų nemažai Korėjos jaunųjų nacionalistų buvo suinteresuoti tautos patriotų įkurtais institutais, nors konfucianistai tęsė savo konservatyvias tradicijas. Vis dėlto tradicinis švietimas nyko dėl krikščionių misionierinių ir vietinių privačių mokyklų.

Vėlyvuoju Čioson periodu karališkoji vyriausybė neturėjo pakankamai finansų tam, kad įsteigtų aukštąsias švietimo institucijas, tokias kaip Vakarų universitetai. Taip pat ji neturėjo tam pakankamai žinių (Lee, 2000, p. 43). Kaip pavyzdžiui 1895 m. Songgiungvanas, Čioson karalystės aukščiausioji švietimo institucija, nesugebėjo išlaikyti aukščiausios švietimo institucijos tradicijos ir tapo vidurinį išsilavinimą teikiančia mokykla, kurioje buvo mokoma kinų klasikos ir vidurinio lygio vakarietiškų dalykų, tokių kaip geologija, aritmetika ir pasaulio istorija. Taigi kadangi Čioson vyriausybės įkurtos mokyklos teikė tik pradinį ir vidurinį išsilavinimą, jos nebuvo panašios į modernius Vakarų universitetus.

Apibendrinus, apie vėlyvojo Čioson švietimą galima būtų pasakyti, kad modernios mokyklos atsirado trimis fazėmis: per Vakarų krikščionius misionierius, patriotus nacionalistus ir Čioson karališkąją vyriausybę. Tarp šių trijų srovių krikščionių misionieriškos mokyklos teikė vidurinį ir po-vidurinį išsilavinimą, o kai kurios net atidarė ketverių ir šešerių metų koledžus ar universitetus po nepriklausomybės nuo Japonijos atkūrimo 1945 m. Tuo tarpu dauguma vietinių institucijų, įskaitant vietines privačias ir valstybines mokyklas, palaikė tik vidurinį ir profesinį lygį, nors po nepriklausomybės atgavimo Boseong mokykla išsiplėtė į ketverių metų universitetą. Tiesą sakant, iki Japonų aneksijos (1910 m.) Čioson vyriausybė nesugebėjo suteikti Korėjos žmonėms aukštojo mokslo dėl japonų politinės valdžios. Todėl „vėlyvuoju Čioson periodu bebundanti aukštojo mokslo gėlė nesužydėjo, nes buvo nukirsta japonų kardu“ (Lee, 2000, p. 43).

I.2.Korėjos aukštasis mokslas moderniuoju periodu ir Lietuvos aukštojo mokslo raida

1795 m. – 1990 m.

Aukštąjį mokslą moderniuoju laikotarpiu (1910 m. – 1990 m.) nagrinėsime trimis etapais: Japonijos kolonijinio valdymo, JAV karinės vyriausybės ir Korėjos Respublikos laikotarpiais.

Korėjos švietimas Japonijos kolonijinio valdymo metu (1910 m. – 1945 m.) ir Lietuvos aukštasis mokslas XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje

Senovės Japonija turėjo glaudžius ryšius su Korėja savo kultūra ir politika. Anot John M. Maki (1945, p. 125), vienas iš pirmųjų Korėjos indėlių į Japonijos kultūrą buvo budizmo religijos perdavimas. Budizmas turėjo didelės įtakos Japonijos kultūrai ir religijai – šintoizmui. Įtakotas budizmo, konfucianizmo ir daoizmo, po dvylikos amžių šintoizmas tapo Japonijos valstybine religija. Japonija nors ir buvo smarkiai įsiskolinusi Korėjai kultūros prasme, tačiau XIX amžiuje japonų imperialistai, apsiginklavę šintoizmu, dar kartą išsilaipino Korėjos pusiasalio krantuose, kad užbaigtų nepavykusią šešioliktojo amžiaus pabaigos okupaciją. Atvykę japonai jėga pavergė Čioson vyriausybę ir įvykdė 1894 m. (Kabo) reformą. 1895 m. japonai parengė vidaus reikalų reformos projektą ir pareikalavo Čioson karališkosios vyriausybės įvykdyti švietimo reformą.

Nuo 1905 m. Čioson vyriausybė praktiškai prarado teisę valdyti šalį, kadangi Japonija, gavusi JAV, Anglijos ir Rusijos pritarimą, pasirašė 1905 metų Protektorato sutartį. Protektorato laikotarpiu (1905 m. – 1910 m.) japonų švietimo politika buvo praktiškai pasiruošimas šalies kolonizavimui.

Pavyzdžiui, privačių mokyklų įsakymas (Sarip-hak-gyo-ryeong) buvo paskelbtas 1908 m. tam, kad japonų valdžiai taptų pavaldžios visos privačios mokyklos, kurioms vadovavo krikščionių misionieriai ir patriotiški Korėjos lyderiai.

1910 m. Japonijai okupavus Korėjos pusiasalį kaip savo koloniją, jos pagrindinė politika buvo paversti Korėjos žmones paklusniais piliečiais. Šiam tikslui pasiekti ypač svarbus buvo švietimas.

Todėl 1911 m. Japonijos kolonijinė vyriausybė paskelbė Korėjos švietimo įsakymą, atitinkantį taip vadinamą imperialistinį įstatymą (Japonijos imperatoriaus Meiji įstatymą) (Lee, 2000, p. 45). Meiji įstatymo dvasią geriausiai išreiškia ši citata:Būkite paklusnūs savo tėvams, meilūs broliams ir seserims; būdami vyru ir žmona gyvenkite harmonijoje, su draugais būkite tikri; būkite kuklūs ir nuosaikūs; rodykite savo palankumą visiems; siekite mokslo ir lavinkitės menuose, tokiu būdu vystydami savo intelektualinius sugebėjimus ir tobulindami savo moralę. Taip pat rūpinkitės valstybe ir visuomenės interesais; būtino reikalo atveju drąsiai pasisiūlykite tarnauti Valstybei. (Keenlyeside et al., 1937, p. 100, cit. pg. Lee, 2000) Remiantis paminėtais įsakymais japonų administracija vadovavo pradiniam, viduriniam ir profesiniam švietimui, įskaitant medicininį, užsienio kalbų ir pedagogų švietimą. Anksčiau veikusios aukštojo mokslo mokyklos negalėjo teikti aukštojo mokslo iki 1922 m., kai vasario 4 d. buvo išleistas kitas švietimo įsakymas. Kadangi dėl 1911 m. švietimo įsakymo aukštojo mokslo institucijos, tokios kaip krikščionių misionierių koledžai, prarado koledžų statusą ir teisę suteikti mokslo laipsnį, Korėjoje nebuvo jokio modernaus universiteto iki 1924 m. japonams Seule įkūrus Keijo imperialistinio universiteto (dabartinis Seulo universitetas).Paskelbus antrąjį švietimo įsakymą 1922 m., Japonija leido taikyti nuostatus ir koledžams bei leido švietimą pedagoginiuose koledžuose (Lee, 2000, p. 46). Taip pat po antrojo švietimo įsakymo kai kurie krikščionių misionierių koledžai, kurie buvo praradę teisę teikti aukštąjį mokslą, šią teisę atgavo bei kai kurie įžvalgūs korėjiečių lyderiai įsteigė keletą privačių vidurinio bei koledžų lygio institucijų, kad suteikti daugiau galimybių korėjiečiams.

Iš kitos pusės, vietiniai patriotiški lyderiai įkūrė švietimo judėjimą, kad jiems leistų patiems rengti privačius koledžus ir universitetus. Kad nuraminti šį judėjimą, vadovaudamasi Meiji įstatymo universitetų įsakymu 1924 m. kolonijinė administracija įkūrė Keiji universitetą – pirmąjį modernų universitetą Korėjoje. Universiteto įkūrimas buvo labai svarbus švietimui įvykis Korėjos pusiasalyje (Lee, 2000, p. 47). Tačiau tik nedaugeliui korėjiečių buvo leidžiama stoti į universitetą – tik japonų valdžią palaikančių ar turtingų korėjiečių atžalos mokėsi Keijo universitete, tuo labiau, kad nemaža jų dalis mokėsi japoniškose profesinėse ar pedagoginėse mokyklose. Seungho Lee (1989, p. 95) rašė, kad 1934 m., per dešimt metų nuo universiteto atidarymo mokėsi 930 studentų, iš kurių korėjiečių buvo tik 32 procentai (Lee, 2000). Nors Keijo universitetas studijų kokybe buvo labai panašus į kitus universitetus Japonijoje, tačiau teisės ir medicinos fakultetai tapo pagrindinėmis universiteto charakteristikomis.

Kaip minėjo Byung Hun Nam (1962), pagrindiniai universiteto steigimo motyvai buvo (1) suteikti aukštąjį mokslą Korėjoje gyvenantiems japonams, (2) sustabdyti augantį korėjiečių nacionalizmą ir (3) įtvirtinti Korėjos elitą kaip Japoniją palaikančią grupę (Lee, 2000). Iš tikrųjų, kai kurie Keijo universitete studijuojantys korėjiečiai ištikimai tarnavo japonų imperialistams kaip agentai, kurie kartais net kankindavo Korėjos žmones fiziškai ir protiškai (Lee, 2000, p. 47). Be to šitie patys japonų agentai po nepriklausomybės atgavimo 1945 m. tapo privilegijuota klase, kuri vedė naująją Korėjos visuomenę. Priešingai nei japonus palaikantys korėjiečiai, patriotiški ar nacionalistiniai Korėjos žmonės tarnavo armijoje už tautinę nepriklausomybę ir mokėsi vietinėse privačiose mokyklose arba krikščionių misionierių institutuose vietoje japoniškų institutų. Tuo tarpu daugelis išsimokslinusių konfucianistų nenorėjo gauti vakarietiško švietimo, todėl jie liko ištikimi konfucianistinei švietimo tradicijai kaimo mokyklose.Antrojo pasaulinio karo metu (1937 m. – 1945 m.) japonų vyriausybė paskelbė tris švietimo principus: (1) nacionalinės misijos supratimas, (2) Japonijos ir Korėjos vienybės stiprinimas, ir (3) šalies tikslų pasiekimas per pasišventimą darbui. Japonijos militarizmas pasiekė savo viršūnę, kai buvo įkurta marionetinė Mandžiūrijos vyriausybė. Japonų kolonijinė vyriausybė pareikalavo, kad visi, įskaitant Vakarų misionierius mokytojus ir studentus, rodytų pagarbą šintoizmo šventykloms.

Be to buvo pareikalauta, kad visos pamokos būtų vedamos japonų kalba bei kad žmonės pasikeistų savo pavardes pagal japonišką stilių (Lee, 2000, p. 48). Japonų kolonijinės valdžios metais imperialistinė administracija suteikė galimybę japonams ir labai nedaugeliui korėjiečių įgyti elitinės grupės išsilavinimą imperializmo ir militarizmo praktikavimui. Tiesą sakant japonų administracija taikė tokią varžančią politiką, kuri suteikė labai mažai galimybių korėjiečiams įgyti aukštąjį išsilavinimą bei neleido mokytis pažangios inžinerijos ir mokslinių dalykų. Japonai naudojo dvi švietimo sistemas, kurios skyrė japonus ir korėjiečius.

Viena buvo studentams, kurie šnekėjo japoniškai, kita – tiems, kurie šnekėjo korėjietiškai. Pastaroji skyrėsi nuo pirmosios. Korėjiečiams buvo taikoma daug apribojimų, ypač viduriniame ir koledžo švietimo lygiuose (Lee, 2000, p. 48). 1939 metais vienam tūkstančiui korėjiečių teko tik 1,31 vidurinės mokyklos mokinių korėjiečių, tuo tarpu vienam tūkstančiui Korėjoje gyvenančių japonų teko 32,70 japonų mokinių.

Koledžuose ir universitetuose buvo dar didesnė nelygybė: tūkstančiui korėjiečių teko 0,27 koledžų ir pedagoginių seminarijų studentų, o tūkstančiui japonų teko 7,20 studentų. Kalbant vien apie universitetus, korėjiečių studentų buvo tik 0,0093, o japonų 1,06 studentų, tenkančių tūkstančiui atitinkamai korėjiečių ar japonų gyventojų (Lee, 2000, p. 49). Japonijos valdomos aukštojo mokslo institucijos Korėjos žmonių buvo laikomos mokyklomis, kur buvo lavinami japonų imperialistams paklusnūs agentai.Viską apibendrinus galima sakyti, jog japonų kolonijinis švietimas tarnavo Korėjos nutautinimui, profesinio išsilavinimo suteikimui, diskriminavimui ir asimiliavimui, anot 1952 m. Han-Young Rim analizės (Lee, 2000). Ypač aukštojo mokslo lygiu, universitetinio švietimo Korėjoje tikslas buvo auklėti japonams paklusnų elitą, kuris taptų ištikimomis japonų marionetėmis.

Japonų valdymo periodą yra gana logiška lyginti su Lietuvos švietimu nuo 1795 m., kai LDK buvo prijungta prie Rusijos. Nors Rusijos valdžia veikė ne taip drastiškai kaip Japonijos (per beveik 30 metų iki universiteto uždarymo 1831 m. universitetas padarė didžiulę pažangą), tačiau caro valdžia tikrai neskatino demokratinės minties vystymosi universitete ir visoje Lietuvos švietimo sistemoje.

1803 m. Rusijos imperatorius paskelbė naujus nuostatus, pagal kuriuos pakito ir Vilniaus universiteto tvarka. Jame buvo patvirtinti 4 skyriai – 1) fizikos ir matematikos, 2) medicinos, 3) moralinių ir politinių mokslų, 4) meno ir literatūros bei 32 jų katedros. Visi skyriai turėjo lygias teises. Buvo įvestos naujos disciplinos medikams, teisininkams, inžinieriams, statybininkams ir agronomams ruošti (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 128). 1803 m. nuostatai nekeitė nusistovėjusios mokslo laipsnių teikimo tvarkos, tačiau ji buvo pakoreguota 1819 m. caro patvirtintų taisyklių. Švietimo ministras reiškė nepasitenkinimą, kad universitete studentų atsakymai vertinami tik labai gerai ir jiems iškart suteikiami kandidato laipsniai. Todėl studentas, išlaikęs baigiamuosius egzaminus, netapdavo kandidatu iš karto. Buvo įvestas tarpinis, tikrojo studento, laipsnis. Iki kandidato jį skyrė dar treji metai griežtai lankomų paskaitų. Profesoriai apie nelankančius paskaitų studentus kas mėnesį turėdavo pranešti dekanui.

Nuo 1803 m. reformos pradėjo keistis universiteto valdymas. Universiteto profesoriai trejiems metams rinko rektorių, o fakultetuose – dekanus. Visą mokymą ir mokslinį darbą kontroliavo universiteto taryba, susidedanti iš visų profesorių. Universiteto ir Vilniaus mokslo apygardos reikalus tvarkė universiteto valdyba, sudaryta iš rektoriaus ir 4 fakulteto dekanų. Universitetui priklausė aštuonių Vilniaus švietimo apygardos gubernijų mokyklų priežiūra. Universiteto valdymas darėsi vis labiau centralizuotas. Caro valdžia ėmė kištis į jo vidaus reikalus. Įvesta daugybė priemonių, nukreiptų į universiteto savivaldos panaikinimą. 1824 m. buvo uždrausta skaityti viešas paskaitas. Tais pat metais švietimo ministras pareikalavo iš visų profesorių privalomųjų dėstomojo dalyko paskaitų konspektų, nurodant autorius, kuriais remtasi. 1825 m. caro valdžia įkūrėuniversiteto policiją, susidedančią iš inspektoriaus, dviejų jo padėjėjų ir 4 prižiūrėtojų. Profesoriai ir studentai tarnybos metu buvo priversti dėvėti tamsiai mėlynas uniformas. 1826 m. caro valdžia nusprendė, kad trejiems metams renkamas rektorius – tai vokiečių universitetų „respublikoniškojo valdymo“ pavyzdys, todėl pragaištingas. Buvo nuspręsta, kad rektorių turi paskirti vyriausybė. Vis dėlto visos policinės ir administracinės priemonės nesustabdė kylančio nepasitenkinimo. Caro administracijos sukurta įvairių suvaržymų sistema slėgė universiteto tiriamąjį darbą, ypač visuomenės mokslus (Piročkinas, Šidlauskas, 1984, p. 315).

1831 m. caras sudarė komitetą, kuris išnagrinėtų Vilniaus universiteto uždarymo galimybę. Komitetas pasiūlė uždaryti Vilniaus universitetą, o vietoj jo įkurti naują rusų universitetą Kijeve. Vilniuje buvo siūloma palikti tik Medicinos institutą. Taip pat pasiūlyta panaikinti katalikų dvasininkų išlaikomas mokyklas. 1840 m. caras paskelbė, jog Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija bus paversta Kijevo universiteto Medicinos fakultetu, taip pat bus išvežti mineralogijos, botanikos, zoologijos bei fizikos kabinetų įrengimai. Nuo tada Vilniuje aukštosios mokyklos nebeliko.

Vietoj uždaryto Vilniaus universiteto buvo nuspręsta įkurti dvi Vilniaus reikalų ministerijai pavaldžias specialias aukštąsias mokyklas: Medicinos-chirurgijos akademiją ir Romos katalikų dvasinę akademiją. Trumpai aptarsime kiekvienos jų struktūrą ir valdymą. Medicinos-chirurgijos akademijai vadovavo prezidentas, kurį skirdavo caras, o kandidatūrą parinkdavo vidaus reikalų ministras. Prezidentas privalėjo iškart pranešti vidaus reikalų ministrui apie visus reikšmingesnius akademijos įvykius. Formaliai aukščiausia, visus mokslo ir mokymo klausimus sprendusia instancija buvo akademikų ir ordinatorių profesorių konferencija (taryba). Taip pat didelį vaidmenį akademijoje vaidino inspektorius ir keturi jo padėjėjai, kurie nuolatsekdavo studentų elgesį. Dėstytojai taip pat būdavo griežtai kontroliuojami. Dalykų programos ir paskaitų turinys turėdavo būti aprobuotas konferencijos ir patvirtintas vidaus reikalų ministro.

Akademijoje turėjo teisę mokytis tik „laisvųjų luomų“ atžalos. Valstiečių jaunimui ši teisė suteikta nebuvo. Akademijoje buvo gana griežta drausmė. Kiekvienam studentui dalinamoje informacijoje apie elgesį buvo nurodyta ne tik mėgti mokslą, bet ir „būti nuolankiam valdžiai, pamaldžiam“. Negalima buvo turėti carui ir religijai priešingų knygų ir rankraščių. Už pažeidimus studentai buvo sodinami į karcerį visai savaitei. Vis dėlto net tokiomis priemonėmis jaunimo sulaikyti nustatytuose rėmuose valdžiai nepavyko. Studentams rūpėjo Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybė, buvo net susikūrusi medikų studentų „Demokratinė draugija“. Dėl šio ir panašių judėjimų valdžia 1840 m. nusprendė uždaryti Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją, o besimokančiuosius išskirstyti į kitas Imperijos mokslo įstaigas (Vilniaus universiteto istorija 1579- 1994, 1994, p. 174-176).

Vilniaus Romos katalikų dvasinė akademija buvo atidaryta 1833 m. Jos vadovybę – valdybą – sudarė 5 žmonės: rektorius, inspektorius, ekonomas ir du rektorato nariai. Rektoriaus kandidatūrą su vidaus reikalų ministro žinia parinkdavo Peterburgo katalikų dvasinė kolegija, o tvirtindavo caras. Akademijoje taip pat veikė taryba, sudaryta iš visų profesorių, kurių tebuvo 8. Taryba sprendė neatidėliotinus klausimus ir teikė mokslo laipsnius. Mokyklos tvarka buvo griežta, paskaitos cenzūruotos. Jų programą ir konspektus dėstytojai turėjo įteikti rektoriui bei nusiųsti į Romos katalikų dvasinę akademiją Peterburge. 1842-1844 m. vyriausybė Dvasinė akademiją dėl tos pačios „politinio nepatikimumo“ priežasties perkėlė į Sankt Peterburgą.

Vilniaus universiteto atkūrimo klausimas buvo keliamas tiek prieš, tiek po 1863 m. sukilimo, tačiau taip ir neliko įgyvendintas iki 1919 m. Atkūrimo klausimas vienu metu buvo svarstomas dviejose Vilniuje veikusiose mokslo draugijose – lietuviškoje ir lenkiškoje. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus, kad atkuriama Lietuvos valstybė, Vilniaus universiteto atkūrimo idėją nuosekliai rėmė Valstybės Taryba. Ji tais pačiais metais priėmė Vilniaus universiteto statutą, tačiau atkūrimo aktas nebuvo įgyvendintas, nes Lietuvos valstybės sostinę okupavo Tarybų Rusijos Raudonoji armija, o vėliau aneksavo Lenkija.1919 m. rugpjūčio 28 d. įsaku įteisintas lenkiškojo Stepono Batoro universiteto Vilniuje atidarymas. Universitetas, jo įkūrėjų sumanymu turėjęs skleisti iš Vilniaus lenkų mokslo šviesą, netarnavo visos Lietuvos daugiatautės visuomenės, juolab Lietuvos valstybės interesams. Į universitetą buvo pakviesta dėstytojų iš įvairių Lenkijos regionų, tačiau tarp mokslo personalo nebuvo lietuvių (Vilniaus universiteto istorija 1570-2004, 2004, p. 38). Taip pat ribotas lietuvių studentų priėmimas į universitetą, paprastai jų nebūdavo netgi 3%. 1937/38 mokslo metais pagal studentų tautybę buvo: lenkų 72,6%, žydų – 13,4%, rusų – 6,8%, baltarusių – 3,02%, lietuvių – 2,7%, ukrainiečių – 0,9%, vokiečių – 0,41%, kitų – 0,09% (Vilniaus universiteto istorija 1803-1940, 1977, p. 165).

Nemažai lietuvių mokslininkų pasitraukus į Kauną, ten 1922 m. Vilniaus universiteto statutu buvo įkurtas Lietuvos universitetas Kaune. Nuo pirmųjų jo veiklos metų imta ieškoti optimalesnės universiteto struktūros. 1930 m. buvo išleistas naujas statutas, kuris, tiesą sakant, buvo mažiau laisvas ir demokratinis. Buvo labiau detalizuotos universiteto senato veikimo ribos. Personalo atranka taip pat sugriežtinta – atranką vykdė fakultetai, tačiau skyrė Respublikos prezidentas, švietimo ministras arba rektorius, priklausomai nuo skiriamo personalo pareigų. Taip pat naujasis statutas sugriežtino keliamus reikalavimus pedagoginiam personalui, patikslino kai kuriuos krūvio ir kitus klausimus. 1937 m. buvo priimtas dar vienas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto statutas, kuris dar labiau suvaržė universiteto autonomiją, kas ypač matyti iš pasikeitusios rektoriaus, prorektoriaus ir dekanų rinkimo bei skyrimo tvarkos. Studentų tautinė sudėtis 1937 m. buvo: lietuvių 79,6%, lenkų – 2,2%, rusų – 1,4%, vokiečių – 0,9%, latvių – 0,2%, žydų – 14,9, kitų – 0,8% (Vilniaus universiteto istorija 1803-1940, 1977, p. 244).

Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje keitėsi valdžios ir tik pradėjęs veikti Vilniaus universitetas buvo sovietintas ir galiausiai nacių uždarytas.

Pietų Korėjos švietimas JAV karinės vyriausybės laikotarpiu (1945 m. – 1948 m.)

Korėjos išsivadavimas iš Japonijos okupacijos 1945 m. rugpjūčio 15 d. turėjo neapsakomai didelės įtakos Korėjos švietimo istorijai. Po to, kai pagal JAV ir Rusijos 1945 m. vasario susitarimą Jaltoje, JAV karinės pajėgos 1945 m. rugsėjo 8 d. išsilaipino Korėjos pusiasalyje, Korėjos valdžia staigiai perėjo iš japonų į amerikiečių karinės administracijos rankas. JAV karinė vyriausybė pradėjo atkūrinėti nežinios būsenoje paliktą švietimo sistemą. Rugsėjo 29 d. JAV karinė vyriausybė Korėjoje (JAVKVK, angl. USAMGIK) paskelbė įsakymą Nr. 6, pagal kurį turėjo būti atidarytos visos prieš tai veikusios švietimo institucijos. Po to karinė vyriausybė veikė per japonų paliktą administracinę struktūrą, kad sukurtų naują švietimo struktūrą ir sistemą. 1945 m. spalio 21 d. karinė administracija paskelbė tokią direktyvą: Karinės vyriausybės bendroji politika mokykloms Korėjoje, piečiau 38 paralelės, yra valdyti mokyklas per egzistuojantį tinklą, kol nebus reikalingi pakeitimai. Kadangi esama sistema yra stipriai centralizuota, būsimi pakeitimai bus pritaikyti visoje sistemoje. Kol karinė vyriausybė nenuspręs daryti pakeitimų, karinės vyriausybės tarnautojai dirba pagal esamą sistemą (USAMGIK Official Gazatte, Spalio 2, 1945, p. 7, cit. pg. Lee, 2000).

Tam, kad įvykdytų užsibrėžtą politiką ir užtikrintų švietimo veiklą, 1945 m. lapkritį karinė valdžia sudarė švietimo planavimo nacionalinį komitetą iš 80 korėjiečių švietimo atstovų ir 10 JAV karininkų. 1946 m. kovą komitetas patvirtino naują švietimo tinklą, grįstą Korėjos nacionalizmo dvasia ir Amerikos švietimo principais ir sistemomis. Pavyzdžiui, komitetas priėmė (1) 6-6-4 metų mokymo trukme grįstą sistemą, kuri panaši į Amerikos švietimo sistemą, (2) teisę į švietimą nepaisant socialinio statuso ir lyties, ir (3) amerikietišką pragmatistinę švietimo filosofiją kaipKorėjos švietimo modelį. Taip pat komitetas priėmė Hongik Ingan (maksimali nauda žmonėms), šalies įkūrėjo Dangun legendinę nacionalinę filosofiją, kaip pagrindinę Korėjos švietimo filosofiją (Lee, 2000, p. 50).

Kalbant apie Korėjos aukštąjį mokslą, komitetas labai nusipelnė perorganizavęs ir išplėtęs aukštąjį mokslą. Frank L. Eversull (1947, p. 52), kuris ėjo koledžų ir pedagoginių koledžų vadovo pareigas tuo metu, taip apibūdino aukštojo mokslo padėtį: Pirmaisiais okupacijos metais buvo daugybė konferencijų, planų ir diskusijų apie tai, koks turėtų būti ir kokia linkme turėtų būti vystomas aukštasis mokslas Korėjoje. Seule buvo devyni ar dešimt valstybinių koledžų ir šešiolika privačių koledžų, kurie Japonijos okupacijos metais buvo griežtai kontroliuojami. Taip pat buvo paprastų koledžų (ir papildomai du medicinos koledžai) keletoje provincijų bei Žuvininkystės koledžas Pusane. (cit. pg. Lee, 2000) Prieš pat Korėjos išlaisvinimą 1945 m. rugpjūtį, anot Sungho Lee (1989) ir Byung Hun Nam (1962), šalyje veikė 19 aukštojo mokslo institucijų ir buvo šiek tiek virš 3000 studentų. Yra ir kitų nuomonių, pvz., Eversull (1947) ir Adams (1965) tvirtina, jog buvo 25 mokyklos, o Bongho Yu (1992) rašo apie 21. Švietimo ministerija (1976) pažymi, kad 1945 m. buvo 7819 studentų ir 19 mokyklų (Lee, 2000). 1947 m. lapkritį tiek privačių, tiek valstybinių aukštojo mokslo institucijų išaugo iki 29 su daugiau nei dvidešimt tūkstančių studentų. Du svarbiausi žingsniai reorganizuojant ir plečiant aukštąjį mokslą buvo valstybinių universitetų ir koledžų įsteigimas bei privačių universitetų ir koledžų įsteigimas. Ypatingai žymus įvykis buvo Seulo valstybinio universiteto įkūrimas 1946 m. rugpjūčio 22 d., kas leido paprastiems žmonėms įgyti aukštąjį išsilavinimą. Iki to laiko per visą Korėjos istoriją aukščiausiosios mokslo institucijos buvo monopolizuotos aristokratų ar privilegijuotos klasės.

JAV karinė vyriausybė praktiškai pasėjo demokratiško aukštojo mokslo sėklą Korėjos pusiasalyje. 1948 m. Korėjoje veikė virš 30 valstybinių ir privačių aukštojo mokslo institucijų.

Apibendrinus, karinė vyriausybė padarė didelės įtakos Korėjos švietimui, ji supažindino su Amerikos švietimo idėjomis, administravimu, organizavimu, studijų programomis bei valdymo sistemomis.Lietuva po Antrojo pasaulinio karo, kitaip nei Pietų Korėja, Vakarų sąjungininkams nuolaidžiaujant, buvo okupuota sovietų. Lietuvoje buvo pertvarkoma ekonomika, niokojama tautinė kultūra, diegiamas svetimas gyvenimo būdas ir moralė (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 265). Vilniaus universitetas buvo verčiamas standartine sovietine aukštąja mokykla. Buvo atmestos dvidešimt metų Lietuvoje puoselėtos Europos universitetų tradicijos, grindžiamos valstybės nesikišimu į universiteto vidaus reikalus, savivalda ir akademinėmis laisvėmis. Universitetas buvo atskirtas nuo Vakarų pasaulio.

Aukštasis mokslas Korėjos respublikoje (1948 m. – 1990 m.) ir Lietuvos TSR (1944 m. – 1990 m.)

Korėjos Respublika buvo įkurta 1948 m. rugpjūčio 15 d. Nuo tada Švietimo ministerija pradėjo administruoti visą šalies švietimą, valdant JAV karinei vyriausybei. Korėjos vyriausybėje virš metų buvo svarstomas naujasis švietimo įstatymas, norint suderinti jį su naujosios vyriausybės politika.

1949 m. gruodį Korėjos vyriausybė paskelbė pagrindinį Švietimo įstatymą (Nr. 86), kurio sudarymui neturėjo jokios įtakos užsienio jėgos. Naujajame įstatyme buvo aprašytos Korėjos švietimo filosofijos, principai ir tikslai. Švietimo įstatymo 1 straipsnyje Korėjos švietimo tikslas buvo nustatytas toks: Švietimu siekiama išugdyti darnią asmenybę, lavinti savarankiškam gyvenimui reikalingus gebėjimus; ugdyti pilietiškumą tam, kad tarnauti demokratinės šalies vystymui ir tokiu būdu prisidėti prie žmonių rasės gerovės idealo įgyvendinimo, kuris sutampa su Hongik Ingan (maksimali nauda žmonėms) dvasia. (Korėjos Respublika, Švietimo įstatymas, Švietimo ministerija, Įstatymas Nr. 86, 1949, p. 1, cit. pg. Lee, 2000, p. 52)

Švietimo tikslas taip pat buvo apibrėžtas Švietimo įstatymo 108 straipsnyje:

Koledžų ir universitetų švietimo tikslas bus mokyti ir tirti mokslą, teorijas ir metodus, kurie reikalingi tautos ir žmonijos gerbūviui, ugdyti studentuose bendruomenės lyderių savybes. (Korėjos Respublika, Švietimo įstatymas, Švietimo ministerija, Įstatymas Nr. 86, 1949, p. 31-32, cit. pg. Lee, 2000, p. 52)

Periodas tarp Korėjos Respublikos įkūrimo 1948 m. rugpjūtį ir Korėjos karo pradžios 1950 m. birželio 25 d. yra laikomas Korėjos modernios aukštojo mokslo sistemos vystymo pirmąja stadija (Lee, 2000, p. 53). Maždaug tuo metu, kai Korėjos vyriausybė žingsnis po žingsnio sukūrė naują švietimo sistemą, prasidėjo Korėjos karas (1950 m. birželio 25 d.). Karas (1950 m. – 1953 m.) pasiglemžė daugybę aukų ir nualino šalį. Nors karo metu buvo reikalingi kariai, studentų skaičius dėl vyriausybės politikos atleisti studentus nuo karinės tarnybos, universitetuose išaugo. Tuo metu įstojusiųjų skaičius universitetuose ir koledžuose išaugo nuo 11 tūks. iki 38 tūkst., o universitetų skaičius išaugo iki trylikos. Tokia vyriausybės politika daugelio šeimų, kurios nukentėjo nuo karo, buvo laikoma neprotinga.

Nepaisant nieko, karo metu Korėjos švietimas po truputį vystėsi. Karas turėjo didelės įtakos švietimui, kas pasireiškė tuo, jog (1) buvo atidaryti vakariniai koledžai ir dvimečiai koledžai darbininkams ir moterims ir (2) užsienio agentūros ir ypač Amerikos vyriausybė smarkiai prisidėjo rekonstruodami aukštojo mokslo institucijas. Kalbant apie agentūrų įtaką švietimui, tai jos universitetų padaliniams teikė įvairius reikmenis bei padėjo planuoti ir atkurti aukštąjį mokslą. Aktyviausiai šioje veikloje dalyvavusios agentūros buvo Jungtinių Tautų Civilinės pagalbos apygarda Korėjoje (UNCACK), Korėjos Civilinės pagalbos korpusas (KCAC), Jungtinių Tautų Korėjos pertvarkos agentūra (UNKRA), Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO), Užsienio operacijų administracija (FOA), Tarptautinė bendradarbiavimo administracija (ICA), Tarptautinės plėtros agentūra (AID) ir Jungtinių Valstijų operacijų misija Korėjai (USOM).

Korėjos aukštajam mokslui taip pat pagelbėjo Amerikos koledžai ir universitetai perpersonalo mainus bei techninę pagalbą. Taipogi daugybė JAV pagalbos programų suteikė galimybę korėjiečiams įgyti išsilavinimą Amerikoje. Pavyzdžiui, nuo 1954 m. iki 1962 m. pagal sutartį tarp ICA/Minesotos universiteto ir Korėjos Respublikos JAV bakalauro laipsnį įgijo 255 korėjiečiai.

Minėtu laikotarpiu JAV pagalba smarkiai prisidėjo prie Korėjos aukštojo mokslo plėtros kiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Pagal Švietimo ministerijos Švietimo statistinį metraštį, 1945 m. Korėjoje veikė 19 aukštojo mokslo institucijų, 1955 m. – 74 koledžų ir universitetų, 1965 m. – 162, o 1990 m. – 258 institucijos (Lee, 2000, p. 54; Weidman, Park, 2000, p. 239).

Po karinio perversmo 1961 m. buvo pripažinta, kad yra reikalinga švietimo reforma, kad sukurti tautinį tapatumą ir industrializuoti šalį. Korėjos vyriausybė tuomet pradėjo epochą, per kurią susikūrė moderni Korėja, nepriklausoma politiškai ir ekonomiškai. Aštuntajame dešimtmetyje aukštasis mokslas ypač prisidėjo prie šalies industrializacijos. Ypač daug buvo įkurta inžinerijos koledžų. Devintajame dešimtmetyje švietimas dar labiau išsivystė, o dešimtajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje įvyko tarsi švietimo sprogimas, kuomet Pietų Korėjoje veikė 354 aukštojo mokslo institucijos, kuriose mokėsi virš 3 milijonų studentų.Apskritai krikščioniška misionierinė veikla smarkiai pakeitė Korėjos socialinę ir švietimo situaciją: buvo įsteigtos krikščioniškos mokyklos, atsvėrusios vyraujančią konfucianistinę tradiciją, buvo inicijuotas gimtosios kalbos švietimas, mokymasis tapo atviru visų klasių atstovams bei moterims, buvo pripažinta Vakarų praktinių ir mokslinių žinių svarba, atvežtos Vakarų institucijų administravimo sistemos bei studijų programos. Korėja buvo supažindinta su nepriklausomybės ir pasitikėjimo savimi dvasia, Vakarų filosofijomis, tokiomis kaip krikščioniškas humanizmas, puritanizmas, egalitarizmas, demokratija, utilitarizmas ir pragmatizmas.

Kalbant apie Lietuvą tuo pačiu laikotarpiu nuo 1944 m. iki 1990 m., tai matome visai kitokią situaciją tiek šalies gyvenime, tiek švietime ir aukštajame moksle. Nors Tarybų Sąjungos konstitucija buvo skelbiama kaip demokratiškiausia konstitucija pasaulyje, tačiau realybėje sovietų valdžia buvo visiškai priešinga bet kokioms demokratijos vertybėms. Vis dėlto šis Lietuvos švietimo gyvavimo tarpsnis aprašomas ir lyginamas su Korėja būtent šiame skyriuje, kadangi tai yra tas pats laikotarpis ir jame galima įžvelgti paralelių.

Lietuvoje universitetas prarado bet kokią autonomiją. Jo veiklą smulkiai reglamentavo sąjunginis aukštųjų mokyklų komitetas: jis nustatinėjo standartinius mokymo planus, kursų sąrašus, programas, kurių negalėjo keisti nei rektoratas, nei tarybos. Formaliai universitetas priklausė Švietimo liaudies komisariatui, o faktiškai jam vadovavo LKP – diktatoriško valstybės valdymo struktūros sudėtinė dalis (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 270). Universiteto dėstytojai, kaip ir studentai buvo kruopščiai atrenkami, tyrinėjama jų praeitis ir pažiūros, ar neprieštarauja vienintelei teisingai marksistinei ideologijai. Tarp jaunimo į studentų gretas buvo nepriimami tie, kurie buvo „buožių vaikai“, „represuotieji“, „aktyvūs vokiečių talkininkai“, turėjo „ryšių su banditais“ ir mandatinei komisijai, atrinkinėjusiai studentus pagal politinius principus, pateikė „melaginga anketas“ (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 280).

P. Korėjoje 1961 m. buvo pradėta švietimo reforma, kad industrializuoti šalį. Tarybų Sąjungoje Stalinas ją pradėjo jau trečiajame dešimtmetyje, tačiau Vilniaus universiteto struktūroje tai atsispindėjo daugmaž tuo pačiu metu, kaip ir Korėjoje – šeštajame ir septintajamedešimtmečiuose. Spartus Lietuvos pramonės augimas, reikalavęs vis daugiau specialistų, lėmė nuolatinį Vilniaus universiteto augimą. 1968 m. buvo įsteigta tarpfakultetinė Politinės ekonomijos, 1969 m. – Filosofijos istorijos ir ateizmo katedra. Fizikos ir matematikos fakultete sudarytos 4 naujos katedros, 1963 m. įsteigtas Skaičiavimo centras. Ekonomikos fakultete nuo 1963 iki 1968 m. įsteigta net 40 naujų katedrų. Naujais ir reorganizuotais padaliniais pasipildė Medicinos bei Istorijos ir filologijos fakultetai. Nors šaltojo karo tarp JAV ir Tarybų Sąjungos metu Amerikoje įsigalėjo nuomonė, jog modernus mokslas gali klestėti tik demokratinėmis sąlygomis, šis mitas buvo paneigtas po Sputniko paleidimo (Bloom, 1970, p. 121).

Taigi pertvarkymas pasižymėjo naujų fakultetų ir katedrų steigimu bei tiksliųjų mokslų puoselėjimu. Tikslieji mokslai Tarybų Sąjungoje buvo pabrėžiami ir dėl to, kad jie neutralūs ideologijos ir tautiškumo prasme. Pietų Korėjoje gi ši nauja reforma pabrėžė ne tik industrializaciją, bet ir tautiškumo puoselėjimą. Lietuvoje tautiškumo ir patriotinės nuotaikos panašiu laiku sustiprėjo dėl susilpnėjusio sovietinio režimo. Tuo pasinaudojęs Juozas Bulavas, 1956 m. TSRS aukštojo mokslo ministerijos kolegijos patvirtintas rektoriumi, puikiai suvokdamas, jog norint, kad universitetas būtų naudingas Lietuvai, reikia atnaujinti jo veiklą ir apvalyti nuo atsitiktinių, nekvalifikuotų žmonių. Jis ėmėsi Vilniaus universiteto „atlietuvinimo“.Devintajame dešimtmetyje prasidėjo pertvarka, šalyje atsirado daugiau viešumo, žmonės atgavo viltį į demokratiją. Maskvoje buvo parengti aukštojo mokslo pertvarkymai, suteikę aukštosioms mokykloms daugiau teisių. Joms buvo leista mokymo turinį labiau sieti su regiono, respublikos reikmėmis, kai kurių profesijų specialistus rengti pagal individualų planą. Buvo akcentuojamas mokymo proceso technizavimas, studentų savivaldos ir savarankiško darbo apimties didinimas. Nepaisant šių gerų permainų vis tiek nepakitę liko ministerijos diktatas, vienodi mokymo planai ir programos, dogmos ir ideologiniai prietarai visuomenės moksluose (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 316-317).

Pirmame skyriuje trumpai aprašyta Pietų Korėjos aukštojo mokslo raida, jai įtakos turėję istoriniai įvykiai ir kultūriniai, religiniai veiksniai. Nors senovės Korėjos mokyklų steigimąsi ir mokymo turinį griežtai nustatė konfucianizmas, šiuolaikinės Korėjos visuomenės atstovaujančiomis religijomis, kurios veda Korėjos universitetus ir privačius koledžus, tapo budizmas ir krikščionybė (žr. 4 priedą). Kaip budizmas ir konfucianizmas veikė Korėjos visuomenėje iki vėlyvojo devynioliktojo amžiaus, taip krikščionybė pakeitė jų vietą pasekdama konfucianizmo socialinėmisetinėmis ideologijomis nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos.

Taip pat šiame skyriuje fragmentiškai aprašytas Lietuvos aukštasis mokslas nuo XIV a., kai buvo įsteigta pirmoji mokykla, iki XX a. pabaigos, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Buvo palygintos P. Korėjos ir Lietuvos aukštąjį mokslą formavusios politinės ir istorinės prielaidos bei įvardintos abiejų šalių aukštąjį mokslą apibūdinančios savybės, ypač pabrėžiant pagrindinių demokratinių principų apraiškas.

Vyriausybės vadovas, pristatydamas metinę ataskaitą Seime, priminė, kad Lietuva labai toli konkurencingumu atsilieka nuo šiaurės Europos šalių ir pakvietė paremti studijų reformos įstatymą.

Gražu, kai valdžia jau supranta šalies konkurencingumo priklausomybę nuo studijų. Tačiau ar supranta kaip ir kodėl studijos tvarkomos ekonomiškai stipriausiose pasaulio šalyse?

Jau daug nerimo išsakyta dėl studijų reformoje numatytų permainų. Tačiau nepastebima, kad ta reforma nepajudina pagrindinės posovietinės ydos – masinio studentų rėmimo ne socialiniu, bet pažangumo pagrindu. Kokių šalių išbandytu keliu Lietuvą pasiryžę vesti politikai, balsuodami už naująjį studijų įstatymą? Ar tikrai tų, kurios rikiuojasi konkurencingiausių šalių sąrašo viršuje?

Štai vienos šalies universitetas skelbia, kad nuo rudens mokestį už studijas mažina pusiau. Ne visiems ir ne gabiausiems studentams. Tik vaikams iš šeimų, kurios turi ekonominių sunkumų. Ir mažina mokestį ne visiems proporcingai, bet progresyviai. Tai reiškia, kad labiausiai nepasiturinčios šeimos už vaikų studijas nemokės visai. Ne visiški vargšai – mokės, bet aštuonis kartus mažiau, negu uždirbantys dvigubai.

„Ir kas tai per komunistinė šalis?“ – paklaus labiausiai mūsų švietimo reformų apšviestas Lietuvos skaitytojas. „Ar tik ne Baltarusija? Negali būti, na nebent Šiaurės Korėja?“ Deja, ne. Dar šiek tiek toliau į rytus, tai – Jungtinės Amerikos Valstijos.

Tik nepagalvokite, mielas skaitytojau, kad tai kokia nors universitetu pasivadinusi pradžios mokykla, siekianti įveikti nelegalių imigrantų iš Meksikos neraštingumą. Tai privatus, vienas geriausių pasaulyje Jelio (Yale) universitetas. Jis jau daugiau kaip keturiasdešimt metų deklaruoja, kad netaiko mokesčių lengvatų, finansiškai neremia studentų nei pagal jų akademinius, nei pagal sportinius pasiekimus. O remia tik pagal šeimos pajamas, turtą, šeimos dydį, studentų skaičių šeimoje, šeimos išlaidas medicininei pagalbai ir kitus socialinius veiksnius.

Pvz., šeimos, kurių metinės pajamos siekia 60 tūkst. dolerių, o turtas – 100 tūkst., už vaikų studijas universitetui visai nemoka. Jeigu pajamos yra 90 tūkst., o turtas – 150 tūkst. – moka tris tūkstančius dolerių. Tačiau šeimai uždirbant 180 tūkst. dolerių per metus ir turint 200 tūkst. dolerių turtą, tenka mokėti net 23 tūkst. dolerių.

O kokie studentai remiami Europoje? Informaciją apie tai skelbia vienas didžiausių Vokietijos Ifo Ekonominių tyrimų institutų Miunchene. Penkiose iš senųjų ES šalių (Airijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Švedijoje) valstybiniuose universitetuose studijos nemokamos. Taip pat yra ir keliose naujosiose ES šalyse (Čekijoje, Kipre, Lenkijoje, Maltoje, Slovakijoje, o bakalauro studijos – ir Slovėnijoje). Dar keliose šalyse už studijas reikia mokėti, bet mokėjimas arba paskolų grąžinimas irgi siejamas su studento socialine padėtimi arba jo atlyginimu baigus studijas (Austrija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Olandija).

Kitose keliose šalyse už studijas mokama nuo  200 iki 1000 eurų per metus (Belgija, Liuksemburgas, Vokietija, Portugalija). Tokia kaina, atsižvelgiant į minėtų šalių pragyvenimo lygį, nėra reikšminga kliūtis. Tačiau ir čia ji irgi nepriklauso nuo studento gabumo ar stropumo.

Kas bendro tarp visų vakarų Europos šalių valstybinių ir net minėto JAV privataus universiteto? Visur pagrindinis studentų finansinio rėmimo kriterijus – socialinė jų padėtis. Arba už studijas nemoka niekas, arba moka tik pasiturintys, arba moka visi, bet nepasiturintys atleidžiami nuo paskolos grąžinimo. Ir niekur pagrindiniu nėra laikomas studento gabumo ar stropumo kriterijus. Suprantama, juk nepakankamai gabiems ar nepakankamai stropiems universitetuose tiesiog ne vieta.

Vakarų demokratijos šalys nėra tokios švaistūnės, kad finansuotų studijas ne pagal socialinį, o pagal akademinių pasiekimų kriterijų. Kiekvieno gabaus jaunuolio tėvai supranta studijų naudą savo vaikui ir mielu noru moka už jas, jeigu tik turi pakankamas pajamas. Kodėl valstybė turėtų prisidėti? Gal paskatinti gabų jaunuolį labiau stengtis? Tačiau, jei tokios paskatos reikalingos, tai tas jaunuolis ne toks ir gabus – nepajėgia suvokti studijų naudos.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad neracionaliai elgiasi tik skandinavai ir dar kelios Vakarų šalys, kurios išimtinai valstybės lėšomis finansuoja visų, net ir turtingųjų, studijas. Jokios mįslės čia nėra. Tų šalių stipriai progresinės pajamų mokesčių sistemos užtikrina, kad valstybės paramos dėka sėkmingą karjerą padarę ir daug uždirbantys žmonės valstybei grąžina daug daugiau, negu iš yra gavę studijų metu.

Ir vis tik Lietuva nėra vienintelė šalis, kurioje yra ir po reformos pagrindiniu studentų rėmimo kriterijumi liks gabumai ir stropumas, o ne pajėgumas susimokėti už studijas. Yra daugiau šalių, kurios mokestį už studijas sieja su studentų pažangumu? Tai – Rusija, Rumunija… Gal dar viena kita panašią praeitį turinti šalis.

Būtų labai nesmagu prisipažinti, kad nepriklausomai nuo išmoktos vakarietiškos retorikos, tebesam nevalyvi postsovietikai. Keblioje padėtyje gelbsti sava Konstitucija. Jos 41-asis straipsnis tikrai teigia, kad a ukštasis mokslas prieinamas visiems pagal sugebėjimus, o gerai besimokantiems valstybinėse mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.

Tokias daugiaprasmes Konstitucijos nuostatas kiekvienas gali prisitaikyti savaip – pagal savo sugedimo laipsnį. Ir prisitaiko. Bus remiami pažangūs ir moksleiviai, ir gabūs, ir neturtingi studentai, o per juos ir valstybiniai, ir privatūs universitetai. Pasirodo, nepaisant silpno šalies konkurencingumo, visi jos gyventojai gali būti paremti, visi – laimingi. Bent jau tie, kas sau prisitaikė Konstituciją…

Taigi, Konstitucija prisitaikoma vietoje to, kad būtų pakeista. 147 straipsnis numato: sumanymą keisti Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų. Turi teisę, bet neteikia. Neteikia nei politikai, ar jie būtų pozicijoj, ar opozicijoj, nei rinkėjai.

Matyt Konstitucija atitinka Lietuvos visuomenės politinę brandą. Prie jos prisitaikoma, o neprisitaikantiems yra Yale (Jelio) ir dar daugybė kitų universitetų šalyse, kurių piliečiai neturi tokios didelės prisitaikymo patirties, tokių prisitaikymo gabumų. Ten žmonės remiami pagal kitą, mums taip netinkamą – socialinį kriterijų.

lrt.lt

Lietuvos pradinukus jau greitai pasieks pirmasis žaidimas, kurį žaisdami vaikai lengvai išmoks rūšiuoti buityje susidarančias atliekas. Iš perdirbto popieriaus pagamintą asociacijų dėlionę sudaro 66 paveikslėliai, kuriuose pavaizduotos buitinės atliekos ir rūšiavimo konteineriai. Žaidėjo tikslas – prie konteinerio paveikslėlio priskirti tik į jį metamos buitinės atliekos paveikslėlį. Pavyzdžiui: vaikas turi konteinerio stiklui paveikslėlį. Prie jo jis gali prijungti tik dvi detales, kuriose pavaizduotos į stiklo konteinerį metamos atliekos: stiklainis ir sulčių buteliukai.

„Išmokti gyventi darnoje su aplinka kai tau trisdešimt gana sunku. Rūšiuoti atliekas, tausoti aplinką, būti atsakingu vartotoju ar juolab gamintoju reikia įprasti. Lengviau vaikystėje išmokti, nei vėliau keisti įpročius. Susiformavęs žaidžiant įprotis nesukelia jokių priverstinio elgesio neigiamų emocijų,“ – sako Gamintojų Importuotojų Asociacijos (GIA) direktorius Audrius Puškorius.

Kovo pabaigoje žaidimas „Kaip teisingai rūšiuoti?“, kurį sukūrė komunikacijų agentūra „Bendravimo formos“,  bus išplatintas 1000-tyje Lietuvos mokyklų. Dėliodami asociacijų dėlionę vaikai mokysis ne tik kaip teisingai rūšiuti, bet ir kaip taupyti. „Metas išmokti patiems ir išmokyti vaikus, jog taupome ne tik įsukdami energiją taupančią lemputę. Pakuočių atliekų rūšiavimas – taip pat taupymas. Popierių, plastiką, stiklą atskyrus nuo bendro atliekų srauto, surinkus ir perdirbus naudosime ne vieną kartą. Taip sutaupysime gamtinius išteklius,“ – sako vieno iš projekto partnerių, VšĮ „Žaliasis taškas“ direktorius Gintaras Varnas.

***

^{Informacija bei iliustracija: „Bendravimo formos“.}

2004 metais švietimo įstaigose buvo konsultuojama tik 1-2 proc. mokinių. 2008 metais buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad, respondentų teigimu, dėl tolesnio mokymosi kelio baigus mokyklą, dažniausiai apsisprendžia būdami aštuoniolikos (28,4 proc.), septyniolikos (21,7 proc.) ar šešiolikos (21,4 proc.) metų. Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių studentų teigė, kad mokykloje jie nebuvo konsultuojami dėl tolesnės jų mokymosi karjeros. Svarbiausiais informacijos šaltiniais mokykloje apie studijas aukštojoje mokykloje, tyrime dalyvavusių studentų teigimu, yra internetas, dalyko mokytojai ir tėvai. Tyrimo metu nustatyta, kad 15-20 proc. abiturientų, priimtų studijuoti, netinka pasirinktoms studijoms, 20-25 proc. studentų nutraukia studijas, apie 30 proc. aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbina ne pagal įgytą kvalifikaciją, o 70 proc. dirbančių yra nepatenkinti turimu darbu. Šiemet dėl pasaulinės ekonominės krizės darbo birža prognozuoja, jog nedarbo lygis Lietuvoje šių metų pabaigoje gali išaugti iki 8-10 proc.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, profesinis orientavimas pripažįstamas kaip svarbiausias mokymosi visą gyvenimą strategijos elementas bei esminė užimtumo politikos dalis. Vienas iš išsamiausių profesinio orientavimo sąvoką atspindinčių apibrėžimų pateiktas LR profesinio orientavimo strategijoje: „ informavimo, konsultavimo ir orientavimo paslaugos priklauso tai paslaugų sričiai, kuri padeda asmenims nepriklausomai nuo jų amžiaus bei gyvenimo etapo pasirinkti savo kelią švietimo, mokymo bei užimtumo srityse bei aktyviai dalyvauti formuojant savo profesinę karjerą. Šios paslaugos skirtos tiems, kurie dar nėra pradėję profesinės karjeros, kurie ieško darbo, ir tiems, kurie jau dirba”.

Profesinio orientavimo strategija – tai toks strateginis dokumentas, kurio pagrindinis tikslas: sukurti aplinką profesinio orientavimo sistemai bei paslaugų plėtotei Lietuvoje atsižvelgiant į šalies ekonominės bei socialinės raidos perspektyvas ir individualius kiekvieno visuomenės nario poreikius. Dokumente pažymima: „Europos Sąjungos kontekste profesinis orientavimas laikomas vienu iš svarbiausių veiksnių, skatinančių užimtumą, darbo jėgos prisitaikymą prie rinkos sąlygų, verslumą bei lygias galimybes – keturis Europos Komisijos užimtumo strategijos ramsčius”.

Lietuvoje už profesinio orientavimo sistemos formavimą bei plėtrą atsakingos Švietimo ir mokslo ministerija bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Paprastai tariant, ŠMM rūpinasi mokiniais, moksleiviais ir studentais, o SADM bedarbiais ir dirbančiais žmonėmis. Profesinio orientavimo tarybos (komisijos) veikia šalies, apskrities ir savivaldybės lygmenimis. Profesinio orientavimo sistemos teisės aktai, reglamentai, standartai, kompiuterizuotos informacinės sistemos, žinynai, metodinė medžiaga yra kuriami, rengiami, tvarkomi ir jais aprūpinama centralizuotai ir valstybės lygmeniu.

Savivaldybių administracijos koordinuoja Profesinio informavimo taškų (PIT) veiklą, o Lietuvos darbo birža prižiūri Profesinio orientavimo centrų (POC) veiklą. PIT-ų ir POC-ų steigėjais gali būti valstybė, savivaldybės ar privatūs asmenys. 2009 metais Lietuvoje veikia jau 700 PIT-ų. PIT-uose dirba profesijos patarėjai, o POC-uose be profesijos patarėjų paslaugas teikia profesijos konsultantai ir psichologai. Kai kurių pedagoginių-psichologinių tarnybų psichologai teikia profesinio orientavimo paslaugas. Profesinio informavimo paslaugas gali teikti socialiniai pedagogai ir dalykų mokytojai. Orientavimo sąvoka apima tiek informavimo, tiek konsultavimo paslaugas.

Profesinis informavimas – žinių apie profesijos turinį, ypatumus ir reikalavimus, profesijos įgijimo, kvalifikacijos kėlimo ir įsidarbinimo galimybės suteikimas. Informavimas sudaro didžiąją dalį profesinio orientavimo darbo. Lietuvoje profesinio informavimo šaltinių yra pakankamai daug: spausdinta medžiaga (spec. leidiniai, laikraščiai, mokymo įstaigų lankstinukai, profesijos vadovas ir kt.), interneto resursai (IS mokykla tinklapis, įvairaus lygio mokymo įstaigų tinklapiai, Darbo biržos tinklapis), atvirų durų dienos, aukštųjų mokyklų mugė, TV laidos ir kt. POC-ai rūpinasi ne tik informavimu, bet ir konsultuoja asmenis jiems rūpimais klausimais taikydami specialias metodikas bei įgyvendina prevencinę, reabilitacinę ir korekcinę veiklą. Lietuvoje veikia 46 teritorinės darbo biržos, kurios teikia išsamią informaciją apie profesinio konsultavimo paslaugas.

Profesinio informavimo, konsultavimo ir orientavimo informacinė sistema (AIKOS – atvira informavimo, konsultavimo ir orientavimo sistema, www.aikos.smm.lt) yra vientisa, atvira, nekomercinė sistema, kuriama Lietuvos švietimo informacinės sistemos pagrindu, integruojant ją savo su Lietuvos darbo biržos ir Statistikos departamento informacinėmis sistemomis. Taip pat Lietuva prisijungė prie bendros Europos informacinės sistemos, kurią sudaro PLOTEUS (mokymosi galimybės Europoje) ir EURES (darbo vietų paieška Europoje).

Lietuvos aukštosios mokyklos profesinio orientavimo specialistų nerengia, todėl tai kliudo sėkmingai profesinio orientavimo veiklai. VDU darbo grupė (vadovas D. Pukelis) parengė Profesinio informavimo ir karjeros planavimo gebėjimų ugdymo nuotolinio mokymo programą, kuri suteikia galimybę mokytojams, socialiniams pedagogams ir profesijos patarėjams tobulinti savo žinias. Prieš metus buvo parengtas “Profesinio konsultanto rengimo standartas”, nes tikimasi, kad aukštosios mokyklos ims galų gale rengti profesinius konsultantus magistrantūros studijose, kuriose galės mokytis socialinius mokslus baigę bakalaurai, išmokę spręsti etines problemas.

Lietuvoje, be anksčiau paminėtų veikia ir daugiau institucijų, dirbančių profesinio orientavimo srityje: Respublikinių moksleivių techninės kūrybos rūmų karjeros planavimo centras (www.rmtkr.lt), Universitetų karjeros centrai, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (www.ldrmt.lt) ir privačios institucijos (apie 30 organizacijų). Europos Sąjungos mastu veikia Euroguidance centras (www.euroguidance.lt).

Atrodo, kad konfliktas dėl studijų reformos baigiasi. Reformos šalininkai suaktyvino viešuosius ryšius, o opozicija net negavo teisės protesto akcijai. Tačiau tiek reformos šalininkų, tiek oponentų išsakomų argumentų buvo mažai.

Reformos šalininkai akcentuoja universitetų konkurenciją, kritikai tai vadina aklu pasitikėjimu nematoma rinkos ranka. Valdžia giriasi, kad didina studijų finansavimą, o studentai baiminasi, kad už studijas teks mokėti dar dažniau ir daugiau.

Kas turėtų mokėti už studijas bei koks bus to rezultatas – du atskiri – teisingumo ir efektyvumo – klausimai.

Kalbant apie valstybės žadamus studentų krepšelius akcentuojama universitetų konkurencija, o konkurencijos naudos efektyvumui lyg ir nebereikia net aiškinti.

Deja, kiek tų krepšelių bus, ir kas juos gaus, yra ne konkurencijos tarp universitetų, bet konkurencijos tarp moksleivių klausimas. Ir tai tėra tik teisingumo, o ne studijų kokybės ar efektyvumo klausimas. O atsakymas į jį yra ne reformos naudai.

Lietuva tikrai nustebins pasaulį, jeigu ji mokesčių mokėtojų pinigais apmokės geriausiai gimnazijas baigusių studijas, o už kitų mokės tėvai ar patys studentai iš paskolų.

Stropiųjų rėmimas greičiau reiškia kaip tik ir turtingesnių rėmimą. Vakarų šalys valstybinei studentų paramai taiko ne gebėjimo studijuoti, o gebėjimo susimokėti už studijas kriterijų. Ir tai yra esminis skirtumas, nuo to kas suplanuota Lietuvoje.

Grįžkime prie universitetų konkurencijos dėl studijų krepšelių kaip studijų kokybės ir universitetų efektyvumo klausimo. Įsivaizdavimas, kad studentai nešiodami valdiškų ar pasiskolintų pinigų krepšelius iš vieno į kitą universitetą atskirs pelus nuo grūdų, tėra rinkos ir konkurencijos suvulgarinimas.

Pirmiausia reikia skirti jaunuolio profesinį pasirinkimą ir konkretaus universiteto pasirinkimą jau žinant kokios profesijos nori. Ir pačiam studentui, ir visuomenei būtų sveikiau, jeigu pirma būtų renkamasi profesija, o tik paskui universitetas, kuriame tą profesiją galima įgyti.

Šiame pasirinkimo procese Lietuvoje nebus universitetų konkurencijos daugelyje studijų sričių – medicinoje, inžinerijoje, fizikoje, biologijoje ir kitose. Tėra 1-2 universitetai, turintys tokias studijų programas, ir jie bus monopolistai. Kaip ir kiekvieno monopolisto, teikiamos paslaugos kaina turi būti ribojama valstybės.

Kitokio pobūdžio studijų srityse, tokiose, kaip, pavyzdžiui, vadyba, programos sukuriamos per porą metų, nėra universiteto, kuris jų neturėtų ir čia laimės universitetai dempinguojantys kainas. Tą jau turime ir dabar. Net jeigu studijos ir nemokamos, universitetai konkuruoja mažindami studento pastangų kainą. Daugėja jaunų žmonių, turinčiu 2-3 diplomus ir negebančių dirbti nei vieno kvalifikuoto darbo.

Vakarų šalys stengiasi, kad profesijų pasirinkimo neįtakotų studijų kaina. Valstybinis studijų finansavimas arba visiems studentams vienoda studijų įmoka tam tinka. Jeigu Lietuvoje bus padaryta kitaip, trumpalaikis dalies jaunuolių motyvas pigiau studijuoti gali nusverti ir ilgalaikį jų pašaukimą, realistinį požiūrį į karjeros galimybes.

Atidžiau stebėdami rinkas įsitikintume, kad vartotojai pajėgūs įvertinti tik kai kuriuos kokybės aspektus, o kitus griežtai prižiūri valstybinės institucijos. Juk nuėjęs į polikliniką pacientas neprašo daktaro parodyti diplomą. Pasitiki, kad legaliai veikianti institucija yra prižiūrima valstybės.

Aukštojo mokslo srityje tokia priežiūra vykdoma akredituojant studijų programas. Už studijų kokybę atsakingi valdžios žmonės įsitikinę, kad yra nekokybiškų programų, bet nesiryžta joms panaikinti akreditaciją.

Tiki, kad reformos metu tos programos mirs sava mirtimi, kai nuo jų nusisuks visas jaunimas. Pavojingas naivumas. Vadovaudamiesi juo gal atsisakykime ir vairavimo kontrolės. Juk nemokantys vairuoti ilgainiui turėtų patys iškeliauti ten, kur nėra nei kelių taisyklių, nei automobilių.

Taigi, lieka daug studijų reformos klausimų. Kuo mažiau jų bus atsakyta dabar, tuo nenuoseklesnė ir nesėkmingesnė bus reforma.

Mielieji studentai, pagaliau, valstybė mums suteiks studento kapšelius. Anot G. Steponavičiaus:

Dauguma studentų mokės pilną įmoką už studijas = universitetai turės daugiau pinigų = gerės studijų kokybė

Kokia garantija, kad padidėjus universitetų biudžetams pagerės studijų kokybė? Kas garantuos, kad vietoj geresnių dėstytojų neturėsime tų pačių dėstytojų tik su milžiniškomis algomis? Ir kodėl pinigų kiekis sulyginamas su studijų kokybe, negi studijų programos, sandai, universitetų politika, įstatymai yra tobuli ir mums trūksta tik pinigų algoms? Ne viską reikėtų spresti pinigais, yra daug opesnių problemų – kaip pavyzdžiui įsistabarėjusios ir iš vietos nejudančios programos, studentų paruošimas darbui, praktinių įgūdžių ugdymas – ar šias problemas išspręs didesnės algos? Ne.

Studentai mokės brangiau + duosime valstybės garantuojamas paskolas = visi plos rankutėm + nesumažės studijų prieinamumas

Negi taip manome? Ar neįžvelgiate čia korupcijos ponas Steponavičiau? Kas nuspręs iš kokio banko imti paskolą? O ir šiaip, paskolas reikės atiduoti, kad ir po 5 metų, bet reikės. Viskas gerai jei tikrai jau universitetai pradės ruošti specialistus ir pabaigusios universitetą ateities kartos neturės problemos ieškant darbą, bet jei taip kaip dabar? Ir viskas dar būtų pusė velnio, jei ne tie studentai kurie iškris ir turės gražinti pasiimtus pinigus iš… Nežinia iš ko…

Nemokamos studijos bus garantuojamos tik gerai besimokantiems (tiksliau gerai įstojusiems, o vėliau kad ir kaip studentas besimokintų – jam už mokslą mokėti nereikės)

Kas tai sugalvojo? Tokia sistemos spraga atima bet kokią motyvaciją siekti aukštų rezultatų, o vyriausybė tvirtina priešingai. Kas tada gali atsakyti į klausimą, kaip, po velnių, motyvuosime studentus?

Tokia reforma gerai nesibaigs, o tokių sprendimų formulė paprasta:

Studentų skolos + nepakitusi studijų kokybė + galybė išplautų pinigų = dideli bankų pelnai +  didelės dėstytojų algos

Ir išvis, kodėl visa reforma sukasi tik apie pinigus? Kur kiti pasikeitimai? Paskaitų kokybės gerinimas, kyšininkavimo klausimas, laboratorijų kūrimas universitetuose, studijų teikiamų žinių kokybės kėlimas, negi visa tai nėra svarbu, nes šiose vietose nėra kaip išplauti lito kito?

Aš tik tikiuosi kad viskas išsispręs šiek tiek geriau nei formulėje, kad kažkas susivoks kokia nesamonė yra šis įstatymas…

 Pradėjęs mokytis Socialinės komunikacijos institute ir vis daugiau sužinodamas apie socialinio pedagogo specialybę, vis labiau įsitikinu, kad tai ką daro socialinis pedagogas anksčiau darė tėvai, kunigas, mokytojas ir visuomenė.

Šiandien, kai viskas yra gaunama masinės produkcijos dėka; kai vaikai puikiai žino, kad MAXIMA viskuo pasirūpins; tėvai mano, kad jų pareiga vaikų atžvilgiu yra tik išlaikyti vaikus ir uždirbti tam pakankamai pinigų, o mokytojai, suvaržyti mokinių teisių negali net pyptelėti, kad nuraminti klasės neklaužadą, tapę tik tarnautojais, prekiaujančiais žiniomis: visi po truputį praranda sveiką nuovoką. Tačiau tai ką turėtų išmanyti ir daryti kiekvienas, būtent, – tapti žmogumi su savarankišku charakteriu, sugebančiu mylėti ir pasirūpinti savo artimu, pavyzdingu šalies ir pasaulio piliečiu ir siekti genialių pasiekimų tam tikroje pasirinktoje profesijoje, lieka pamiršta. Siekiama tik asmeninio pasitenkinimo, hedoniškų malonumų, dėmesys nukreipiamas į save. Tai vadinama materializmu, individualizmu, kuris griauna dvasines vertybes, šeimos pamatą ir kuria bejausmę visuomenę, kuri panaši į asmenį apdujusį nuo svaigalų, ieškantį galimybės dar kartą pajusti tą trumpalaikį malonumą savo ir kitų sąskaita.

Ugdymo tikslas

Mūsų laikais ugdymas neturi krypties. Kaip ir visi mokslai, ugdymas turi dvi puses: vidinę ir išorinę. Vidinė – tai ugdymo filosofija, kuri šiuo metu nesiremia jokia ideologija ir yra praradusi kryptį. Kita pusė, išorinė ir čia mes turime daugybę ruošinių, metodikų, tyrimų, būdų, kaip ugdyti, tačiau neturint atsakymo į pagrindinį filosofijos klausimą – kodėl? Ir ugdymas nejuda iš vietos.

Mokiniai negerbia mokytojų, mokytojai prarado autoritetą ir entuziazmą. Komunizmas, atnešęs materializmą į visą pasaulį, sugriovė dvasinius krikščionybės pamatus. Žlugus komunizmui Lietuvą užplūdo individualizmas, kurio dėka kiekvienas kovoja tik už save. Mokytojai virto tik žinių pardavėjais, nesirūpindami mokinių morale ir etika. Mokykla virto supermarketu, kuris parduoda žinias, tačiau neužtikrina karjeros. Šeima – tik vieta, kur vaikas pamaitinamas ir apnakvydinamas.

Įdomu tai, kad žlugus Tarybų Sąjungai, komunizmo ideologija išliko gyvybinga. Markso tezės ir antitezės koncepcija, pagrindžianti teiginį, kad progresas įmanomas tik kovos ir konflikto dėka tarp turtingų ir vargšų, tebėra plačiai taikomas akademinėje bendruomenėje. Didelė dalis ugdymo filosofų remiasi būtent šia konflikto idėja.

Mokslas ir religija

Aš atstovauju Susivienijimo judėjimo idėjas. Norėčiau pabrėžti, kad religijos yra įkvėptos vieno ir to paties Dievo, tačiau žmonės užrašę šventraščius galėjo perduoti tik tiek kiek patys sugebėjo suprasti. Jei Nobelio premijos laureatas fizikos srityje bandytų paaiškinti trečiokui savo atradimą, o vėliau pradinukas užrašytų tai ką suprato, tekstas būtų atitinkamo lygio. Todėl dabartiniai žmonės skaitydami šventraščius negali jų priimti, nes turėdami dabartines mokslo žinias ir išsilavinimą, jie laiko tuos tekstus pernelyg primityviais, panašiais į pasaką. Dėl to primityvumo ir panašumo į literatūros kūrinį, atsirado daugybė Biblijos, Korano, Toros, vedų ir kt. šventraščių interpretacijų, dėl kurių religijos skilo į daugybę krypčių, nesutarančių tarpusavyje.

Mokslas ir religija tyrinėja pasaulį, žmogų ir visuomenę, mokslas tyrinėja išorinį pasaulį, religiją dvasinį pasaulį. Religija ir filosofija domisi gyvenimo prasme, Dievu, žmonių morale ir dora, elgesio normomis, Visatos atsiradimo priežastimi ir kt. klausimais, kurie dažniausiai atsako į klausimą: kodėl?

Mokslas pasiekė neįtikėtinų rezultatų tik per pastaruosius šimtą metų. Atėjo laikas ir dvasinėms žinioms. Mes žinome tokius atradėjus kaip Kolumbas, Niutonas, Pitagoras, Einšteinas ir kt., kurie padarė didelių atradimų moksle. Tačiau ne mažiau, net daugiau žinomi yra atradėjai atnešę dvasines žinias: Buda, Konfucijus, Sokratas, Muhamedas ir Jėzus.

Žmogus, įkūręs Susivienijimo judėjimą, vardu Sun Myung Mun, pasekė jais ir atnešė tokį supratimą, kuris suvienija jų mokymus ir atradimus, įvykdo jų misiją ir atneša tiesos suvokimą, kuris suvienija religiją ir mokslą.

Paaiškinantis Bibliją ir logiškai įrodantis Dievo egzistavimą mokymas yra išdėstytas dviejuose pagrindiniuose veikaluose: Dieviškajame Principe ir Susivienijimo filosofijoje. Pirmasis parašytas teologine kalba, skirta krikščionims ir kitiems tikintiesiems, antras – skirtas filosofams, užrašytas jų kalba.

Čia remiuosi antruoju, t.y. Susivienijimo filosofijos veikalu, nes jame yra skyrius, nagrinėjantis ugdymo filosofiją.

Pasaulio vizija

Radau tokius socialinio pedagogo apibrėžimus: socialinis pedagogas – vaiko gerovės advokatas. Dar, – socialinis pedagogas – žinių visuomenės vadybininkas. Radau ir paparastą paaiškinimą, kad socialinis pedagogas rūpinasi vaikų, o ypač paauglių motyvacija mokantis, jų socialinėmis problemomis. Aš dar pavadinčiau socialinį pedagogą klijais, kurie sugeba suklijuoti vaikus, tėvus, mokytojus į vieną bendruomenę, siekiant bendrų tikslų vardan idealo.

Aš manau, kad XX amžiuje po pasaulinių karų, žmonija iš tikrųjų perėjo iš jėgos visuomenės į žinių visuomenę. Bet posakis “Aš mąstau, vadinasi egzistuoju” turi būti pakeistas į posakį “Aš myliu, vadinasi gyvenu”. Taigi, žinių visuomenė turi transformuotis į meilės visuomenę. Būdamas futuristas ir idealistas norėčiau matyti ateities pasaulį be sienų tarp valstybių, be rasizmo, nacionalizmo, religinių konfliktų. Dar daugiau, ateities žmoniją turi sudaryti šeimos, giminės, gentys, visuomenės ir tautos, kuriose vyrautų viena taisyklė: gyventi vardan kitų, o žmonija būtų viena šeima su Dievu centre.

Kad pagrįsti tokio pasaulio būtinumą iš tikrųjų būtina turėti atsakymus, kurie ne tik paaiškintų dabartinės visuomenės ligų priežastis, bet aiškiai nusakytų idealą, kuris būtų priimtinas visiems. Dabar egzistuojančios dvi kryptys socialiniuose moksluose, funkcionalizmas ir konflikto teorija, atstovauja dviem pagrindinėms santvarkoms, demokratijai ir komunizmui.

Pagrindinis klausimas

Šiandien demokratija neturi jokios ideologijos. Globalizmas, apėmęs visą pasaulį, keičia ekonomiką, informacijos sklaidą, žmonių migraciją, tačiau lieka nepaliesta kultūros ir dvasinių vertybių sritis. Komunizmas (materializmas) teoriniame lygmenyje išlieka ideologija, kuri vyrauja ir liko neįveikta. Pagrindinis iššūkis, į kurį turi atsakyti žmonija, yra šis – “Ar Dievas iš tikrųjų egzistuoja?”

Jei taip, tai į dabartinių dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų, atstovaujančių dvasinį ir materialialų požiūrius, vietą turi stoti ideologija, besiremianti Dievu, Jo širdimi ir ideologija, kurią pavadintume Dievizmu.

Trijų valdžių padalinimo principas, naudojamas demokratijoje, kad valdžia neatsidurtų vieno žmogaus rankose, yra teisingas ir artimas idealui. Tačiau ideologijos vakuumas padaro tokią valstybę panašią į asmenį, kurio širdis, plaučiai ir skrandis dirba kiekvienas sau, visiškai nederindami savo veiksmų. Tokio žmogaus (šalies) centras turėtų būti Dievas.

Ateities ugdymo filosofija

Kodėl Dievas sukūrė šį pasaulį? Dievo svarbiausia savybė yra Širdis, t.y. noras mylėti ir būti mylimu. Tai svarbiausia kiekvieno žmogaus savybė, kuria išpildžius duodant ir imant meilę, sukuriamas džiaugsmas, kuris yra mūsų gyvenimo pagrindas ir tikslas. Dievas, būdamas vienas, negali patirti meilės ir džiaugsmo, nes neturi objekto. Meilės objektas, turi būti panašus į Dievą, kad Jis galėtų su juo pasidalinti viskuo, net slapčiausiomis ir giliausiomis mintimis. Būtent dėl šios priežasties Kūrėjas sukūrė Visatą, kurioje apgyvendino žmones, Savo vaikus.

Ugdymo idealas – tapti panašiu į Dievą, suprasti Jo širdį. Dievas žmonėms suteikė Tris Didžiuosius Palaiminimus: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir viešpataukite šioje žemėje.” “Būkite vaisingi” – tai asmeninis tobulumas, kai žmogus užauga ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai ir yra pasiruošęs sukurti savo šeimą, turėti vaikų. “Dauginkitės” – tai šeima, vyras ir žmona, kurie susilaukia vaikų ir išmoksta bendrauti ir mylėti kaip tėvai (Dievas), t.y. įkūnija tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, vyro ir žmonos meilės idealą. “Viešpataukite” – tai žmonių sugebėjimas valdyti ir keisti aplinką, gamtą.

Pagrindiniai ugdymo tikslai

Pirmas ugdymo tikslas – širdies ugdymas. Jis reikalingas asmeniniam tobulumui pasiekti. Antras ugdymo tikslas – normų ugdymas. Jis reikalingas šeimos tobulumui pasiekti. Trečias ugdymo tikslas – valdymo ugdymas, kuris reikalingas valdymo tobulumui pasiekti.

Širdies ugdymas svarbus, nes norint suvienyti visą žmoniją, mes turime išmokti į viską žiūrėti Dievo akimis. Dievo Širdis pergyveno didžiulį džiaugsmą, kai po šešių milijardų metų laukimo, kurie praėjo kuriant Visatą, gimė žmonės, Jo vaikai. Jo Širdis pergyveno didžiulį skausmą, kai pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, puolė, pasirinkę meilę ir šeimą, paremtą egoizmu, išstumę Dievą iš savo tarpo. Dievo širdis pergyveno didžiulį liūdesį, kai su kiekvienu bandymu vis patirdavo pralaimėjimą ir prarasdavo Savo vaikus. Čia turėtume išnagrinėti Adomo, Nojaus, Abraomo, Mozės ir Jėzaus istoriją ir smulkiai susipažinti su Dievo ir jų bendradarbiavimu. Tai gali būti daroma ne tik pasakojimo pagalba, bet pasitelkiant ir kino filmus, knygas, animacinius filmus, muziką ir kitus būdus. Čia ugdoma vertybių sistema.

Ant vertybių pagrindo kuriamos bendravimo ir elgesio normos. Normų ugdymas apima vertikalias normas (tarpusavio santykiai tarp vyresnių ir jaunesnių), horizonatalias normas (tarpusavio santykiai tarp bendraamžių) ir asmenines normas (sąžinė, santykiai tarp sielos ir kūno arba moralė). Bendravimo normos sudaro etiką, o asmeninės normos – moralę.

Valdymo ugdymas, kurį sudaro intelekto ugdymas, techninis ugdymas ir fizinis ugdymas, reikalingas, kad kiekvienas žmogus galėtų specializuotis ir įgyti profesiją. Šiandieninis ugdymas formaliojo ugdymo sistemoje kaip tik ir atlieka šią funkciją, pamiršdamas apie vertybes ir normas, dėl ko ir kyla visos problemos. Universalus ugdymas yra bendras visiems, jį sudaro širdies ir normų ugdymas. Valdymo ugdymas yra specializuotas, nes kiekvienas žmogus turi atrasti sritį, kurioje jis gali būti geriausias – ar tai būtų menas, mokslas, ekonomika ar politika.

Pagrindiniai ugdymo uždaviniai

Kiekviena ugdymo teorija turi savo idealaus žmogaus modelį. Susivienijimo ugdymo teorijos idealaus ugdytinio modelis yra: pirmiausia – charakterio žmogus; antra – geras pilietis; trečia – genijus. Šie uždaviniai atitinka ugdymo tikslus, – atitinkamai širdies ugdymas – charakterio žmogų, normų ugdymas atitinka gerą pilietį ir valdymo ugdymas atitinka genijaus modelį.

Širdies ugdymas siekia, kad žmogus taptų asmenybe su charakteriu. Jei širdies ugdymas nebus įgyvendintas, tai nesvarbu kiek žinių turėtų žmogus ar koks sveikas jis būtų, jis nebus charakterio žmogumi, tol kol neįkūnys Dievo širdies ir asmenybės, praktikuodamas meilę vardan kitų.

Normų ugdymas gali būti dėstomas mokykloje, tačiau šio ugdymo pagrindas turi būti šeima. Šeima – tai pasaulis miniatūroje. Bendruomenė, šalis, žmonija tik išplėstinis šeimos modelis. Jei žmogus išmoksta būti geru anūku, vaiku, broliu, sutuoktiniu, tėvu ir seneliu šeimoje, jis mokės elgtis su visais žmonėmis pagal jų padėtį ir amžių bet kurioje kultūroje ir bus pavyzdingu šalies ir pasaulio piliečiu.

Kiekvienas žmogus turi kūrybingumą ir yra juo apdovanotas nuo gimimo. Jei žmogus investuos, jis gali tapti genijumi. Bet tam yra reikalingas ugdymas. Tačiau ugdymas privalo būti gerai balansuotas: valdymo ugdymas privalo būti statomas ant širdies ir normų ugdymo pamatų. Kiekvienas žmogus yra apdovanotas unikaliomis savybėmis, todėl žmogus privalo surasti tą sritį, kurioje galėtų pilnai išreikšti savo kūrybingumo potencialą ir tapti genijumi. Realybė tokia, kad žmonėms praradus ryšį su Dievu, tik vienas iš dešimčių tūkstančių gali tapti genijumi ir panaudoti savo tikrąjį potencialą, kai visi kiti tampa tik vidutinybėmis. Maža to, genijus savo kelyje gauna paramą iš dvasinio pasaulio, praeities žmonių, kurie dirbo jo pasirinktoje srityje, todėl vaikui Dievo suteikti talentai vystosi tikrai sparčiai.

Svarbiausia yra šeima

Manau, kad visas visuomenės problemas yra įmanoma išspęsti šeimoje. Šeima yra raktas. Šeimą turi kurti vyras ir moteris, neturėję lytinių santykių iki vedybų, o sukūrę, likti ištikimais vienas kitam visą gyvenimą. Šeima – tai meilės mokykla, kurioje padedami visuomenės pagrindai. Mokėjimo gyventi vardan kitų principas nėra išmokstamas iš vadovėlių, o įkūnijamas jį praktikuojant šeimoje, vėliau ir visuomenėje visą savo gyvenimą.

Pagal Konfucijų yra trys ištikimo sūnaus tipai: pirmas, tai tas, kuris rūpinasi savo tėvų fizinėmis reikmėmis (maistu, drabužiais, pastoge), antras, tai tas, kuris neatneša gėdos savo tėvams ir trečias, tai tas, kuris tampa patriotu ir gyvena vardan aukštesnio idealo nei šeima, vardan savo šalies.

Pagal Sun Myung Moon yra dar aukštesnis idealas nei šeima ir šalis, t.y. žmonija ir Dievas. Tie, kurie palieka savo šeimą ir šalį vardan pasaulio ir Dievo vadinami šventaisiais. Tai aukščiausias ištikimybės ir meilės laipsnis, – “nes Dievas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė Savo vienatinį Sūnų”.

Socialinių paslaugų bejėgiškumas

Visos socialinės pastangos neišsprendžia šeimos problemų net tokiose šalyse kaip Norvegija ar Švedija, kurios laikomos socialiniu rojumi, jei nebus išspręsta seksualinio tyrumo iki vedybų ir ištikimybės santuokoje problema. Žmogus visų pirma dvasinė būtybė, todėl vaikai privalo gimti saugios ir tvirtos šeimos meilės atmosferoje, tik tada jų širdies ir normų ugdymas užtikrins taiką šeimoje ir visuomenėje. Išspręsti šią problemą įmanoma tik grąžinus Dievui ir religijai deramą vietą. Nors vykstanti globalizacija dar nepalietė dvasinių vertybių ir kultūros sferos, bet tai jau vyksta. Pirmiausia keičiasi aplinka, o vėliau suteikiamas dvasinis turinys. Pavyzdžiui, pirmiausia XII amžiuje prasidėjo renesansas, o tik XIV-ame – reformacija. Šiandien turi prasidėti vertybių ir normų suvienijimas, kuo ir užsiima Susivienijimo judėjimas. Dabartinės socialinės paslaugos, vykdomos valstybės, nepasieks savo tikslų, nes universalios vertybės ir Dievas nėra šių programų pagrindas. Yra prarandamos milžiniškos lėšos, nes projektus vykdo žmonės, kurie ignoruoja šeimos vertybes, propaguodami liberalizmą.

Socialinio pedagogo padėtis

Apskritai, kalbant apie socialinio pedagogo padėtį Lietuvoje plika akimi matyti, kad tai kol kas nėra valstybės prioritetas. Vyksta didelis taupymas vaiko gerovės sąskaita, socialiniam pedagogui mokamas atlyginimas neužtikrina jo gerovės. Tik 7% pedagoginį universitetą baigusiųjų eina dirbti į mokyklą, trūksta mokytojų. Mokykloje dirbantis socialinis pedagogas verčiamas dirbti pašalinius darbus, kurie jam nepriklauso, nes dažnoje mokykloje vadovybė nesupranta (ar nenori suprasti) jo darbo svarbos. Faktas tas, kad neturėdamas entuziazmo ir noro padėti, aukotis, socialinis pedagogas atliks savo darbą tik formaliai, o toks požiūris negali pagerinti mokinių socialinės padėties.

Lietuvoje buvo bandymai įtvirtinti Susivienijimo filosofijos vertybių sistemą dar 1992 metais. Buvo pristatytas etikos vadovėlis “Mano pasaulis ir aš” (pagrindinis redaktorius B. Bitinas), tačiau Atviro Lietuvos Fondo darbuotoja įspėjo Švietimo ministeriją apie “pavojingos sektos bandymą patekti į šalies mokyklas” ir ši iniciatyva buvo sustabdyta. Manau, kad be universalių vertybių sistemos socialinio pedagogo darbas yra nevaisingas.

Nenorėčiau užbaigti liūdna ir beviltiška gaida. Nuoširdžiai tikiu, kad žmonės nėra palikti likimo valiai ir susinaikinimui. Gera žinia jau yra skelbiama ir geros naujienos turi įveikti tą tamsą ir neviltį, kurioje atsidūrė ne tik Lietuvos šeimos, bet ir viso pasaulio žmonės.

Pripažinkim, jog ji tokia yra. Net graudu tai sakyti apie savo šalį, bet daug dalykų peraša tokią mintį.

Moksleivis laimi auksą pasaulinėje olimpiadoje. Reikia padaryti, jog atrodytų kaip stebuklas, kad bent kiek būtų atkreiptas dėmesys. Čia teoriškai tas pats, kas medalis Pekine, olimpinėse… o reakcija žmonių visai kitokia negu turėtų būti, nors ir neturėtų būti tokia pati kaip ir.

Kitas klausimas. Kodėl geriausi Lietuvos mokiniai imantys medalius pasaulinėse olimpiadose turėtų mokintis kaip visi kiti tokiom pačiom sąlygom kokiam nors KTU ar VU arba plauti indus, rinktis centus, jog galėtų susimokėti už studijas Harvarde, MIT ir kt.? Juk tai absurdas, jog viskas ką gauni laimėjęs auksą olimpiadoje yra medalis ir geriausiu atveju tik prezidento (bet ne Seimo!) asmeninis pasveikinimas. O toliau kaip Dievas duos. Kodėl tas pats mokinys turi turėti tokias pat studijų sąlygas kaip ir kiti? Tokie Lietuvoje nieko nepasieks.

Apskritai Lietuvoje į mokslą nedaug investuojama ir tas mane piktina. Kai Lietuvos organizacijos pradėjo konkuruoti su Taivaniu, mums tebūtų reikėję vieno dalyko – visiško valstybės atsidavimo investicijoms į mokslą. Taip buvo padaryta Taivanyje ir jis mus nukonkuravo, nes Lietuvos bendruomenės nesugebėjo konkuruoti su šalimi, kuri žymiai pigiau gali gaminti produktus, nes gauna daugiau pajamų iš valstybės.
Dar kitas pavyzdys: Kinijoje ar tai Japonijoje (nepamenu tikslių detalių) moksleiviai patekę į pasaulinę matematikos olimpiadą gali 2 metus atsisakyti kitų dalykų ir ruošiasi tik matematikai. Ar kažkaip panašiai ten yra, bet nuo mokyklos tikrai atleidžia ilgam laikui. Nepamenu ar po, ar prieš, bet faktas – kinai/japonai ima pirmas vietas tokiose olimpiadose ir dešimtimis kartų lenkia kitus priešininkus (mąstymo sparta ypač – lietuvis dar tik spėjo perskaityt uždavinio sąlygą, o kinas/japonas jau išsprendė…), nes valstybė atkreipia į juos dėmesį ir duoda puikias sąlygas tobulinti save.

Lietuvoje nuo sovietinių laikų švietimo sistema gal ir pasikeitė daug, bet reikia nepamiršti, jog ne visos šalys jautė sovietinę priespaudą ir jie nestovėjo vietoje, todėl mes dabar nesame labai arti geros sistemos… O dabartinės atliekamos švietimo sistemos iš viso šiurpina.

Žurnalistikos disciplinai mūsų dėstytojas Rytis Taraila (kažkada buvęs dienraščio “RESPUBLIKA” redaktorius) pasiūlė projektą, kurio sąlygos: už vieną milijoną litų sukurti leidyklą. Mes, apie dvidešimt studentų, turėjome sugalvoti verslo idėją, planą, kaip tai paversti pelningu projektu. Man kilo idėja leisti kompiuterinius mokomuosius žaidimus. Todėl man ir buvo patikėta sudėlioti ant popieriaus ir visą projektą. Štai jis trumpai:

PROJEKTAS

MOKOMIEJI KOMPIUTERINIAI ŽAIDIMAI (MKŽ)

Mokomieji žaidimai – tai kompiuteriniai žaidimai, kuriuose vyrauja mokomieji elementai. Dauguma šio tipo programų skirtos ikimokyklinio amžiaus vaikams arba jaunesniųjų klasių moksleiviams. Tai gali būti įvairūs galvosūkiai, kryžiažodžiai, modeliavimo žaidimai loginei ir strateginei mąstysenai lavinti.

(Švietimo informacinių technologijų centro apibrėžimas)

Lietuvoje jau yra panašaus pobūdžio kompiuteriniai diskai žaidimų ir pamokų pavidalu, tačiau šioje srityje dar yra kur tobulėti. Štai visos MKŽ, kurias pavyko rasti Lietuvos rinkoje:

KOMPIUTERINĖS MOKYMOSI PRIEMONĖS

(4441) Įdomioji Lietuvos istorija. Meno istorija. – Elektroninės leidybos namai, 2006. Kaina 52,00 Lt

Kompiuterinė mokymosi priemonė – šiuolaikinėmis kompiuterinėmis technologijomis sukurtas „gyvas“

pasakojimas apie Lietuvos meno raidą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.

(4008) Įdomioji Lietuvos istorija. Valstybingumo istorija. The Engrossing History of Lithuania. -

Elektroninės leidybos namai, 2006. Kaina 52,00 Lt

Lietuvių ir anglų kalba parengta kompiuterinė mokymosi priemonė. Šios istorijos esmė – iliustracija, judesiu ir

gyvu žodžiu perteikta bei į animacinius filmus perkelta Lietuvos valstybingumo istorija nuo seniausių laikų iki

mūsų dienų, lietuvių ir anglų kalbomis.

(5263) Dešimtukas. Mokomasis matematikos žaidimas I klasei. Pirmoji dalis. CD. Diana Čedavičienė. –

Šviesa, 2006. Kaina 24,90 Lt

Žaidimas skirtas 6–7 metų vaikų praktiniams matematikos įgūdžiams formuoti ir įtvirtinti. Tai originalus lietuviškas žaidimas, sukurtas remiantis Bendrosiomis programomis ir Išsilavinimo standartais (pradiniam ugdymui).

Veiksmas vyksta pramogų parke, vaiką lydi ir jam padeda kalbantis, emocingas veikėjas Tukas.

(5546) Mokomasis matematikos žaidimas I klasei. Antroji dalis. CD. Diana Čedavičienė. – Šviesa, 2006.

Kaina 24,90 Lt

(5264) Mokomasis kompiuterinis lietuvių kalbos žaidimas I–II klasei (CD). Vida Plentaitė, Daiva Jakavonytė.– Šviesa, 2006. Kaina 29,00 Lt

Šis nuotaikingas animuotas mokomasis leidinys skiriamas I–II klasės mokiniams. Jį sudaro trys pagrindinės dalys:

mokomasis žaidimas, taisyklės ir žodynėlis.

Žaisdami keliausite po Lietuvos miestus, sužinosite, kuo jie saviti ir įdomūs, kokias jų vietas reikėtų aplankyti.

Kiekvienoje stotelėje turėsite atlikti po 10 lietuvių kalbos užduočių – pabraukti ar įrašyti praleistas raides, išspręsti

kryžiažodį, įminti mįsles, išklausyti pasakojimą ir atsakyti į klausimus ir pan.

(5265) Kompiuterinis mokomasis lietuvių kalbos žodynėlis I–IV klasei (CD). – Šviesa, 2005. Kaina 31,20 Lt

Tai pradinių klasių vadovėlių autorės Vidos Plentaitės knygos „Mokomasis lietuvių kalbos rašybos žodynėlis I–IV

klasei“ elektroninė versija. Šioje mokomojoje kompiuterinėje priemonėje I–II ir III–IV klasės mokiniams

pateikiamos rašybos taisyklės su paaiškinimais ir pavyzdžiais.

(5266) Šaltinėlis. Mokomasis žaidimas vaikams (CD). – Šviesa, 2004 . Kaina 30,00 Lt

Pateikti pagal elementorių „Šaltinėlis“ sukurti žaidimai, skirti skaitymo bei rašymo įgūdžių tobulinimui.Žaisdamas

vaikas kartu mokosi elgtis su kompiuteriu bei logiškai mąstyti.

Pateikiant užduotis naudojama animacija, įgarsinimas, įvairūs efektai. Žaidimo metu vaikas „plaukia“ šaltinėliu ir

įveikia žaismingas kliūtis, kurios ir yra mokymosi užduotys. Dar neinantiems į mokyklą tai gali būti pirmoji

pažintis su raidėmis, o pradinukams – puiki priemonė pakartoti įgytas žinias.

PASTABA. Vertingų kompiuterinių mokomųjų žaidimų rasite: http://pradinukas.ku.lt/

TYRIMO ATASKAITA

Buvo atlikta dviejų savaičių apklausa, kuri padėtų sužinoti, ar knygą gali pakeisti šiuolaikinės technologijos. Buvo domėtasi ar apklaustieji naudojasi kompiuteriu, internetu ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Norėta sužinoti kaip mokytojos(ai) sudomina moksleivius pamokų metu.

Buvo apklausta 110 respondentų: 80 studentų VPU socialinės pedagogikos, neakivaizdinių studijų, IV kurso studentai; 20 moksleivių ir 10 mokytojų iš Senvagės vidurinės mokyklos.

Išvados būtų tokios:

• Knygų kol kas nepakeis naujesnės technologijos, bet jos gali papildyti, pagilinti mūsų žinias. Šiuo atveju kompaktinis diskas daug labiau vertinamas kaip priedas prie knygos, o ne kaip knygos pakaitalas. Kompaktiniu disku galėtų pasinaudoti net 70 respondentų iš 110 apklaustųjų, nes jie naudojasi kompiuteriu ir internetu.

• Vaikai labai susidomėję kompiuteriniais žaidimais, net 33 respondentai iš 110. Todėl tikslinga patobulinti šiuos žaidimus ir juos sujungti su mokomąja medžiaga, taip žaidžiantys vaikai geriau įsisavintų pateikiamą informaciją.

• Mokytojos(ai) naudoja vaizdinę medžiagą, bet nepakankamai, nes jos trūksta. Manome, kad tikslinga jiems padėti t.y. išleisti tokį produktą, kaip kompiuterinis diskas prie knygų, vadovėlių, pratybų sąsiuvinių mokymo tikslams.

LEIDYKLA “JADVYGA”

Leidyklos tikslas: orientuojantis į informacinės visuomenės kūrimą, sukurti MKŽ, kurie vaikams suteiks įdomų, patrauklų, uždegantį būdą kitaip, su informacinių technologijų pagalba pažiūrėti į mokyklą ir mokymąsį.

Leidyklos uždaviniai:

• iškelti priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų problemą, suteikiant visą informaciją tiek vaikams tiek suaugusiems (tėvams, mokytojams, mokymo įstaigų vadovams ir plačiai visuomenei);

• pasiūlyti mokomuosius kompiuterinius žaidimus kaip būdą neskausmingai, be draudimų, palaipsniui pereiti vaikams panaudojant kompiuterį ir Internetą pagal tikrąją jų paskirtį – išgauti reikalingą ir naudingą informaciją;

• be savo produkcijos reklamuoti ir visą prieinamą MKŽ produkciją, esančią pasaulyje;

• veikti ne tik komerciniais tikslais, bet ir viešo intereso skatinami, ir ieškoti bendraminčių politikų, verslininkų, mokslininkų ir kitų bendrapiliečių tarpe.

Leidyklos misija: padėti vaikams, žaidžiantiems kompiuterinius žaidimus, turėti iš ko rinktis, tarp smurto ir prievartą propaguojančių žaidimų iš vienos pusės ir tarp MKŽ iš kitos.

Leidyklos vizija: sukurti MKŽ, kurios sugebės vadovėlius pakeisti ir įdomiai, panaudojant garsą ir vaizdą ir interaktyviai suteiks vaikams galimybę žaidžiant mokytis.

• Turimas leidyklos pradinis kapitalas bus tinkamai panaudotas, jei kuriant MKŽ bus įtrauktos žymių dailininkų, rašytojų, poetų, muzikantų, pedagogų pajėgos, patys vaikai. Produktas turi būti neeilinis, geriausias Lietuvoje. Mūsų darbuotojai turės padėti nemažai pastangų, kad suburtų tokią talentų komandą ir ne už dyką. Bus reikalingi ir talentingi programuotojai, dizaineriai. Manau, kad labai svarbu išleisti pilotinį, nors ir ne masiniu tiražu MKŽ.

• Turint tokį vienetinį gaminį, kurį paruošti reikės mažiausiai pusės metų, kitą pusę metų skirti jo populiarinimui. Siūlau informuoti žiniasklaidą, bet nemokėti jiems už reklamą nė cento. Jei jie panorės prisidėti vedami visuomenės dėmesio, tegul skelbia ar ima interviu. Pusę turimų lėšų skirti tam, kad subūrus komandą iš NVO, akademikų, mokytojų, mokyklų vadovų pravesti seminarus mokyklose, tiesiogiai vaikams. Jiems paaiškinti priklausomybės nuo smurtinių kompiuterinių žaidimų žalą ir tiesiog kiekvienoje mokykloje, atvykus į ją suteikti galimybę susipažinti su naujuoju MKŽ nemokamai.

• Manau, likusį darbą nuveiks patys vaikai, kurie pasieks, kad jų namuose ir mokykloje būtų ši programa.

• Bet nuo pat pradžių, dalis leidyklos darbuotojų, viena komanda, privalo rašyti projektus į Europos Sąjungos fondus, stengiantis gauti lėšų MKŽ kūrimui, jo propagavimui ir gamybai. Ypač akcentuojant akciją mokyklose, seminarų svarbą informuojant vaikus ir suaugusius apie smurtinius kompiuterinius žaidimus ir galimybę juos pakeisti naujais MKŽ.

Nuo smurtinių žaidimų laisvalaikiu prie MKŽ!

Nuo nuobodžių vadovėlių, kurių niekas neskaito prie mokymosi žaidžiant!

Sukurkime informacinę visuomenę!

Statistika: Lietuvoje 514 tūkst. moksleivių, mokyklose apie 45 tūkst. kompiuterių, daugiau kaip pusė pedagogų turi kompiuterines žinias, kompiuterius naudoja 59%, o Internetą 46% Lietuvos piliečių, nors Internetas (ir kompiuteriai) pasaulyje atsirado tik 1983, o Lietuvoje tik 1994 metais. Ir tai tik pradžia!

 Socialinės pedagogikos disciplinai (dėstytoja R.Ilgūnienė) rašytas rašto darbas apie šeimynas. Sprendžiama skaudi problema: vaikai be namų, be tėvų, tačiau šeimynos, kurios bando jiems padėti, neturi įstatymiško pagrindo egzistuoti, todėl jas užregistruoti nėra galimybės. Smulkiau rašto darbe.

Įvadas

Visiems rūpi vaikai, jų ateitis apsprendžia šalies likimą. Atrodo, kad Lietuvos valstybė nei kiek ne mažiau nei bet kuri kita stengiasi, kad šalies vaikais būtų pasirūpinta. Šeima – valstybės pagrindas, deja, pasitaiko ir ne taip retai, kai tėvai atsisako arba visai nesirūpina savo vaikais. Tradicinėje visuomenėje, tokiais vaikais pasirūpindavo giminės, dažniausiai tai įvykdavo tada, kai vaikai tapdavo našlaičiais, jų tėvai žūdavo ir vaikai likdavo vieni. Šiandieninėje visuomenėje valstybė rinkdama mokesčius kartu užsikrovė didelę naštą pasirūpinti visais, kurie negali pasirūpinti savimi patys. Todėl yra didžiulė pensijų, pašalpų ir kitokių socialinės rūpybos paslaugų bazė.

Šiame rašto darbe norėčiau pakalbėti apie vaikų globą (rūpybą) šeimynose.

Kokia įstatyminė bazė reglamentuoja, reguliuoja vaikų globą? (šaltinis: www.sociumas.lt)

• 1992 m. Lietuva prisijungė prie JTO Vaiko Teisių Konvencijos, kurią Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. ratifikavo.

• 1996 m. priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.

• 1997 m. Vyriausybė pritarė Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programai, kurioje numatomos priemonės, skatinančios nuo prievartos ir smurto nukentėjusių vaikų reabilitaciją, resocializaciją, socialinių darbuotojų rengimą, teisėsaugos institucijų pareigūnų perkvalifikavimą.

• 1997 m. pasirašyta VRM bei Švietimo ir mokslo ministerijos bendradarbiavimo sutartis, kurios tikslas – ugdyti moksleivių pilietiškumą, teisinę sąmonę ir atsakomybę, įvertinti moksleivių, jaunimo teisės pažeidimų būklę pagal vaikų ir paauglių Nusikalstamumo Prevencijos programą. Parengta sutarties vykdymo programa.

• 1998 m. priimtas Vaiko globos įstatymas.

• Atsižvelgiant į tai, kad viena didžiausių socialinių rykščių bei negandų yra narkotikai bei narkomanijos plitimas, LR Vyriausybės pavedimu buvo parengta ir patvirtinta „Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos 1999 – 2003 m. prevencijos programa“.

• 2001 metais įsigaliojus Civiliniam Kodeksui nustojo galioti Vaiko globos įstatymas. Viskas apie vaiko globą buvo perkelta į Civilinį Kodeksą (3 knyga apie šeimos teisę). Ten surašyti pagrindiniai terminai, principai, tačiau smulkesnę vaiko globą privalo reglamentuoti LR Vyriausybės nutarimai, poįstatyminiai aktai.

Civilinis kodeksas išskiria tokias vaikų globos rūšis:

1. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) - laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas – grąžinti vaiką į šeimą.

2. Nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos (rūpybos) institucijai.

Paaiškinimas:

“Civilinio kodekso 3.251 straipsnis numato, kad globa nustatoma vaikams, kurie neturi keturiolikos metų, o rūpyba – vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų. “

Skiriamos tokios vaiko globos formos:

1. Vaiko globa (rūpyba) šeimoje – ne daugiau kaip penkių vaikų globa (bendras vaikų skaičius šeimoje su savais vaikais – ne daugiau kaip penki vaikai) natūralioje šeimos aplinkoje.

2. Vaiko globa (rūpyba) šeimynoje – globos forma, kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja šešis ir daugiau vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su savais vaikais – ne daugiau kaip dvylika vaikų) šeimos aplinkoje.

3. Globa (rūpyba) vaikų globos institucijose (valstybinėse ir nevalstybinėse). Likęs be tėvų globos vaikas apgyvendinamas valstybinėje arba nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje, kai nėra galimybės jo globoti šeimoje arba šeimynoje.

Pagrindinė dalis

Norėdamas daugiau sužinoti apie Įstatymus, reguliuojančius šeimynų veiklą, paskambinau į Vilniaus m. Vaikų teisių apsaugos tarnybą. Sužinojau, kad Vilniaus m. šeimynų nėra, todėl praktinės patirties su šeimynomis darbuotojai neturi. Pabandžiau gauti teisininko konsultaciją ir ji man išvardijo tris dokumentus, kurie apibrėžia šeimynos veiklą:

• Civilinio kodekso trečioji knyga, kalbanti apie šeimos teisę, kurią jau minėjau.

• LR Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimas Nr. 1033 “Dėl šeimynų įregistravimo…”.

• LR Vyriausybės 2002 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 1037 “Šeimynų nuostatai”.

Pasirodo, kad 2000 m. LR Vyriausbės nutarimas jau nebegalioja. Tada paskambinau į Kauno m. Vaikų teisių apsaugos tarnybą, kurie turi patirtį, nes Kauno mieste yra net keletas šeimynų. Man buvo paaiškinta, kad šiuo metu jau antri metai yra kuriami nauji Nuostatai Vyriausybėje ir netgi yra manoma, kad tokios šeimynos nebebus steigiamos. Prieš metus pabandžius įsteigti tokią šeimyną Kauno m. tai nebuvo padaryta, nes, išskyrus Civilinį Kodeksą, nėra įstatyminės bazės.

Taigi, bent šiuo metu egzistuojančios šeimynos, matyt, nebus naikinamos, bet ir jos ilgainiui išnyks, nes naujų jau nebeįmanoma įsteigti. Kauno m. Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotoja pasiūlė steigti nevyriausybinius vaikų globos namus, tokie yra Kaune, “Namų židinys”.

Visos šeimynos iki šiol buvo steigiamos savivaldybių, Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Man teko panagrinėti emigrantų iš Lietuvos į užsienį problemas. Viena iš problemų, palikti Lietuvoje be priežiūros vaikai, kuriuos prižiūri dažniausiai seneliai, dėdės, tetos, suaugę broliai, seserys, draugų šeimos. Kauno m. yra dešimt atvejų, kai išvykus tėvams buvo įforminta laikinoji globa, paskirti vaikus prižiūrintys asmenys. Balandžio 16 d. Lietuvos TV įvykusiame forume kaip tik buvo sprendžiamos tokių, dėl masinės emigracijos likusių be tėvų priežiūros vaikų problemos. Tokių vaikų Lietuvoje, manoma, yra apie 20 tūkstančių. Mano nuomone, tokiais vaikais geriausiai galėtų pasirūpinti šeimynos, tačiau Lietuvoje šeimynos nyksta. Kauno m. vietoj buvusių šešių liko tik trys. Emigrantų vaikai negalėtų gauti pašalpos – 500 litų, kuriuos gauna šeimynose auginami vaikai, nes jų tėvai išvyko iš Lietuvos vedami noro užsidirbti. Žinoma, jei tėvai išvyktų ir paliktų vaikus gatvėje, savivaldybė privalėtų spręsti jų išlaikymo problemą. Gal tokie tėveliai galėtų mokėti už savo vaikų prižiūrėjimą, nes jie uždirba pakankamai pinigų užsienyje, tačiau palieka savo vaikus, nes nori, kad jie gautų išsilavinimą Lietuvoje, lietuvių kalba ir t.t. Tada reikėtų steigti tokią instituciją, kurioje dirbtų profesionalai, pedagogai, kuriems tėvai patikėtų laikinąją savo vaikų globą ir mokėtų pinigus už vaikų priežiūrą.

Tiesa, šiuo metu savivaldybių mokami 500 litų, skirti vaiko šeimynoje išlaikymui yra tikrai nepakankami. Jei vaikas yra prižiūrimas Valstybiniuose vaikų globos namuose, valstybei tai kainuoja iki 2000 litų (vidutiniškai 1200 litų). Todėl valstybei apsimoka, kai vaikus prižiūri šeimynose.

Lietuvoje (šaltinis: www.socmin.lt) yra 43 šeimynos. Jose auginami 309 vaikai. Paskambinau į vieną iš jų, A. Lagunavičienės šeimyną, kalbėjau su ja ir klausiau apie problemas, sunkumus. A. Lagunavičienė jau prieš 14 metų įsteigė savo šeimyną. Praeitais metai jau tris išleido į platų pasaulį, šiemet išeis dar vienas. Tuo metu, kai buvo įsteigta šeimyna, buvo noras padėti Lietuvai, jos vaikams. Deja, kelias kupinas nusivylimų. A. Lagunavičienė pasakojo, kad nėra jokios pagalbos, nei psichologinės, nei medicininės. Tie 500 litų, kurie anksčiau dar dengė išlaidas, šiandien, viskam pabrangus, tikrai nėra pakankami. Nėra jokių akcijų ar visuomenės paramos, atvirkščiai, ji, prižiūrėdama šeimyną, sulaukia žmonių nesupratimo, kandžių replikų. Jai liko tik pora metų iki pensijos ir po pensijos ji nežada tęsti. Šeimyna bus uždaryta. Jos žodžiais tariant, ji dirbo keturiolika metų be atostogų, neturėdama teisės susirgti ir dirbdama visus darbus: skalbdama, mokydama, prižiūrėdama, valydama ir, jei ne šeimos parama, dukros, kuri ją kartai pavaduodavo, ji tikrai nebūtų išlaikiusi. Šiuo metu jos dukra dirba Vaikų teisių apsaugos tarnyboje ir, gyvendama kartu, tame pačiame name, padeda mamai rūpintis šeimyna. A. Lagunavičienė tikrai turėjo didelę gyvenimišką patirtį šeimynoje, ji net pasiūlė susitikti, nes tikrai yra kuo pasidalinti, o rūpi tai nedaugeliui.

Apie šeimynas mažai teorinės medžiagos. Geriausias būdas apie jas sužinoti, – eiti ir kalbėtis su tais, kurie turi tas šeimynas ir išsiaiškinti, kaip jiems sekasi ir kaip jiems padėti.

Įdomių duomenų radau 2001 m. LR vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos ataskaitoje.

“…vaiko globos pašalpa naudojama ne tik vaiko, bet ir globėjo bei jo šeimos narių poreikiams tenkinti. Tokie atvejai leidžia daryti skaudžią išvadą – atskirais atvejais vaiko globos pašalpa tampa verslavimo ir globėjo (šeimos) pragyvenimo šaltiniu. “

Konkrečiau apie šeimynas: “Pažymėtina, jog ne visose savivaldybėse palaikymo sulaukia ir šeimynos. Praktika rodo, kad šeimyna yra neaiški, nevisai pavykusi, ir galutinai nesusiformavusi globos forma. Darbui su šeimynomis nėra pakankamos bei aiškios norminės bazės. “

Dar viena problema: “Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Civiliniam kodeksui, į kurį buvo perkeltos pagrindinės globos instituto nuostatos, detalesnis globos santykių reglamentavimas turėjo būti laiku įtvirtintas ir poįstatyminiuose teisės aktuose. Tačiau to nėra ir iki šių dienų. “

Pažiūrėkime kaip pasikeitė reikalai po penkerių metų.

2006 m. LR vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos ataskaita:

„Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, išnagrinėjusi Šeimynų įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektus, atsižvelgdama į įstatymo, reglamentuojančio šeimynų veiklą, reikalingumą, taip pat atsižvelgusi į šeimynų atstovų pateiktas pastabas bei pareikštą nuomonę dėl minėtų įstatymų projektų, pateikė savo pastabas ir pasiūlymus dėl minėtų teisės aktų projektų tobulinimo.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės nuomone, turi būti nurodyta, kad įstatymas reglamentuoja juridinio asmens, kurio teisinė forma yra šeimyna, sampratą, veiklą, teises, pareigas ir atsakomybę, steigimą, valdymą ir veiklos pabaigą. Siūlyta nurodyti, kad šeimynos nariai – pilnamečiai abiejų lyčių sutuoktiniai (šeimynos tėvas ir motina), jų ir (ar) vieno iš jų vaikai, globojami (rūpinami) vaikai. Įstatyme apibrėžiant šeimynoje globojamojo vaiko sąvoką, vaiko teisių apsaugos kontrolierės nuomone, reikia atsižvelgti į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnio 3 dalį bei kitus teisės aktus ir nurodyti, kad tai laikinai, iki bus išspręstas vaiko globos (rūpybos) klausimas, šeimynoje dėl tėvų (tėvo, motinos) arba kito teisėto vaiko atstovo smurto arba kitaip sukeliamo pavojaus vaikui piktnaudžiaujant tėvų valdžia ir dėl to kylančios realios grėsmės jo sveikatai ar gyvybei, dėl tėvų nepriežiūros, taip pat rastas ar dėl valkatavimo, elgetavimo apgyvendintas vaikas. Taip pat siūlyta nurodyti, kad šeimyna yra globojamo (rūpinamo) vaiko atstovas pagal įstatymą, turintis įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti be tėvų globos likusio vaiko globą (rūpybą), užtikrinti ir ginti jo teises ir teisėtus interesus bei jam atstovauti.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės nuomone, šeimyna turėtų būti steigiama pagal Vaiko teisių apsaugos tarnybos teikimą, taip pat reikėtų nurodyti, kad šeimyna gali būti steigiama ribotam ir neribotam laikui. Savivaldybės tarybos sprendimu įsteigiant šeimyną turi būti patvirtinti šeimynos nuostatai ir sudarytas valdymo organas – paskirtas šeimynos vadovas. Savivaldybės tarybai iki sprendimo steigti šeimyną priėmimo turi būti pateikta savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos teisės aktų nustatyta tvarka išduota išvada apie šeimynos vadovo ir jo sutuoktinio tinkamumą būti vaikų globėjais (rūpintojais).

Atkreiptas įstatymo projekto rengėjų dėmesys, jog projekte nurodyta, kad fizinis asmuo, norintis būti paskirtas šeimynos vaikų globėju (rūpintoju), be šiame įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytų reikalavimų, savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai turi pateikti minėtame įstatyme nurodytus dokumentus, tačiau projekte nenurodyta kokie dokumentai turi būti pateikti, taip pat pažymėta, kad dokumentai, kuriuos reikia pristatyti savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybai kartu su prašymu globoti vaiką (vaikus), nurodyti Globos organizavimo nuostatuose.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė akcentavo, kad vaiko teisių ir pareigų apimtis nepriklauso nuo to, ar jis auga šeimoje, šeimynoje ar kitokios formos globos institucijoje. Šeimynoje vaikas neįgyja daugiau teisių, taip pat jų apimtis nesumažėja. Įstatymo projekto rengėjai, projekte nurodydami tik dalį vaiko teisių, siūlo įtvirtinti vaiko teisę naudotis visomis Konstitucijoje, šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis ir laisvėmis. Siūlyta nurodyti, kad šeimynoje globojamas (rūpinamas) vaikas turi visas teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei kituose tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose.

Įstatyme, reglamentuojančiame šeimynų steigimą, veiklos principus, globėjų teises ir pareigas, kt. klausimus, turi būti nustatytas terminas, per kurį šeimynos vadovas privalo pranešti apie šeimynos adreso (buveinės) pasikeitimą steigėjui, savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir Juridinių asmenų registrui.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė pažymėjo, kad įstatymo projekte turėtų būti nurodyta, jog šeimyna už savo prievoles turėtų atsakyti tik šeimynai priklausančiu turtu. Įstatymo projekte numatytas draudimas šeimynoms skolintis mokant akivaizdžiai per dideles palūkanas yra labai nekonkretus, todėl, siekiant užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams, tikslinga numatyti, kad šeimynos negali sudaryti paskolos sutarčių, nustatančių palūkanas, didesnes už vidutinę paskolų rinkos palūkanų normą, taip pat pirkti prekes už didesnę nei vidutinė rinkos kainą.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė atkreipė dėmesį, kad projekte nėra aptarti pagrindiniai reikalavimai (sąlygos) dėl šeimynos veiklos vykdymo, pagrindiniai šeimynos veiklos tikslai ir (ar) uždaviniai, neišsamiai aptartos pagrindinės šeimynos teisės, pareigos ir atsakomybė. Taip pat nėra aiškiai reglamentuota, kokiu pagrindu visos likviduojamos šeimynos lėšos ir turtas, likęs atsiskaičius su šeimynos kreditoriais, yra perduodamas šeimynos dalyviui, nenumatyta šeimynos reorganizavimo galimybė.

Įstatymo projekte nėra aptartas šeimynos vadovo ir jo sutuoktinio darbo ir poilsio laikas, socialinės garantijos, šeimynos buveinės pasikeitimas (šeimynos persikėlimas į kitą savivaldybę) ir pan.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės nuomone, netikslinga šeimynos veiklą apriboti vienos vaikų kartos principu.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė taip pat pateikė šeimynų atstovų pastabas, kad įstatymo projekte turi būti nustatytos socialinės garantijos šeimynos vadovui ir jo sutuoktiniui. Reikėtų nustatyti, kad vaiko globos išmoka pasiektų vaikus einamąjį mėnesį, įtvirtinti teisę ne konkurso tvarka šeimynos reikmėms įsigyti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį būstą, įtvirtinti steigėjo (savivaldybės) pareigą skirti lėšų šeimynų materialinės bazės stiprinimui, supaprastinti Šeimynų įstatymo projekte numatytą buhalterinę atskaitomybę, nustatyti, kad vaikas su negalia šeimynoje gyvena ir yra globojamas (rūpinamas) iki sulauks 21 metų amžiaus.“

Įšvados

Taigi, pabaigoje, išvadų dalyje buvo toks sakinys:

„…paspartinti Šeimynų įstatymo projekto parengimą ir priėmimą.“

Taigi, kaip matome, iki šiol nėra paruoštas teisinis ir įstatyminis pamatas šeimynoms tinkamai veikti. Jos negali būti registruojamos, esančios negali tinkamai veikti, nes negauna valstybės paramos. Labai dažnai, savivaldybėje pritrūkus lėšų, tie 500 litų nėra išmokami laiku arba mokami dalimis ir šeimyna ir vaikai gali likti be lėšų pragyvenimui ir būtiniausioms reikmėms. Savivaldybės nesugeba užtikrinti tinkamo Įstatymų įgyvendinimo ir rizikuoja pačiu brangiausiu – vaikų sveikata ir gyvenimu. Toje pačioje ataskaitoje dar buvo toks faktas, kad jei iš 556 socialinių darbuotojų etatų, įsteigtų savivaldybėse, kiekvienas pasieks, kad bent vienas vaikas per metus iš socialiai rizikingų šeimų, nepateks valstybės globon, valstybė sutaupys 14.6 milijono litų per metus.

Visi tie dalykai atrodo pakankamai sudėtingi, todėl reikėtų paieškoti pačių problemų šaknų. Pagal JTO Vaikų Teisių Konvenciją, kurią LR Seimas ratifikavo 1995 m. valstybė privalo pasirūpinti kiekvienu vaiku, kuriuo negali pasirūpinti tėvai ar globėjai. Tokiose tradicinėse valstybėse, kur iki šiol labai stiprios šeimos tradicijos, o skyrybų procentas labai mažas (Vid. Azijos, musulmonų šalyse) dažnai nėra nei senelių priglaudų, nei vaikų globos įstaigų, todėl, kad šeimos yra stiprios, giminystės ryšiai svarbūs. Jei jų nėra – griūva visa natūrali struktūra ir jos dirbtinai, net ir skiriant milžiniškas pinigų sumas ar pakeliant mokesčius iki maksimumo, nebus galima pagerinti. Pinigais bus piktnaudžiaujama, mokesčiai bus slepiami, atsiras visokių fobijų, iškrypėlių, o įstatymai nevykdomi. Vienintelis ir teisingas būdas išspręsti šias problemas – stiprinti šeimos institutą, neįsileisti abejotinų dalykų į masinės informacijos priemones, saugoti vaikus ir jaunimą nuo dalykų, kurie skatina seksualinius santykius ne santuokoje. Maža to, gerbti šeimą, kaip svarbiausia šalies vertybę (tai yra Lietuvos Konstitucijoje, deja, tik ant popieriaus…) ir ruošti vaikus, paauglius šeimai jau darželyje ir mokykloje, nepamiršti visų formalių ir neformalių ugdymo būdų iškelti šeimos vertybėms, to niekada nebus per maža. Šeima visų pirma yra meilės mokykla, ir kiekvienas, kuris negali užaugti tokioje šeimoje tampa dvasios invalidu, kaip augalas, kuriam trūko šviesos, šilumos ir maisto, netaps stiprus, išvaizdus ir ilgaamžis.

Pačių šeimynų idėja yra gera, tačiau valstybės institucijos ją palaiko tik formaliai, įstatymai nėra vykdomi. Savivaldybės piktnaudžiauja savo valdžia, problemos stringa biurokratų labirintuose, žmonės nusivilia ir nesiima daryti net ir tų gerų darbų, kuriuos galėtų, nes daug kontrolės, popierizmo ir mažai realios paramos. Žinoma, visada atsiranda tokių, kurie paima auginti vaikus šeimynose tik tam, kad išlaikyti save vaikų sąskaita, tada atsiranda kontrolės būtinybė ir užsisuka ratas, kuriam nėra galo. Kad jis neprasidėtų, reikia tikrų tėvų, atsakingų, kurie kuria šeimas, galėdami ne tik pasirūpindami savimi, bet ir savo vaikais. Tėvai atsiranda iš vaikų, kurie užauga panašūs į savo tėvus ir pakeisti situaciją prireiks arba naujos religijos arba ištisų kartų nesėkmių, kurios akivaizdžiai įrodys kaip elgtis yra gerai. Tą negalės padaryti jokios socialinės ar švietimo reformos. Kas gali išspręsti neištikimybės šeimoje problemą ar sustabdyti paauglių seksualinius santykius? Nuo to ir prasideda šeimos žlugimas. Realiai, mūsų dienų Vakarų pasaulis, neturi ideologijos, siekiama tik materialinės naudos, išaukštintos individualistinės, privatumo vertybės, bet nėra visuotinės gerovės idėjos, krypties, kurlink eina šalis, visuomenė ir pasaulis. Todėl daugelį traukia islamo tikėjimas, kuris, nors ir būdamas perdėm žiaurus, neturi tų iškrypimų ir blogybių, kurias propaguoja demokratiškos šalys. Krikščionybė yra pernelyg susiskaldžiusi, kad apskritai galėtų bet kur judėti. Metodinės ir techninės priemonės nieko nepakeis iš principo. Vakar, apsilankius M.Mažvydo bibliotekoje ir pastebėjus senyvą vyriškį, naršantį „juodos“ pornografijos puslapius, ir apie tai pranešus darbuotojai, jis viso labo tik mandagiai buvo įspėtas to nedaryti. Mano nuomone, toks žmogus turi būti, iškvietus apsaugą, išvestas iš bibliotekos, jam atimtas bilietas be teisės sugrįžti. Bibliotekos darbuotoja man subtiliai užsiminė apie „privatumą“, bet tai juk „viešoji“ biblioteka, sukurta vardan viešo intereso, tai apie kokį privatumą mes kalbame?!

Iš www.bernardinai.lt 2006 09 13 (Daiva Valevičienė, “Kauno diena”):

„Valstybiniuose ir nevyriausybiniuose globos namuose augantiems vaikams lėšų bus skiriama vienodai

Per pastaruosius 15 metų Lietuvoje ketvirtadaliu sumažėjo vaikų, tačiau likusiųjų be tėvų globos padaugėjo beveik keturis kartus. Statistikos departamento duomenimis, 1990-aisiais vaikų ir kūdikių globos namuose gyveno 4007 vaikai, pernai – jau 14,5 tūkstančio.

Jiems išlaikyti iki šiol būdavo skiriamos labai nevienodos sumos – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų per mėnesį. Dabar situacija keisis iš esmės. Net kelios ministerijos apsvarstė Vaiko teisių apsaugos kontrolierės pateiktus siūlymus ir jiems pritarė – kiekvieną tėvų globos netekusį vaiką lydės pinigų “krepšelis”, kurį jis atsineš ten, kur gyvens.

Laikas keisti taisykles

“Didžiausia išlaidų dalis, skiriama valstybės globojamam vaikui, išleidžiama globos įstaigos darbuotojų darbo užmokesčiui ir socialiniam draudimui. Tiesioginėms vaiko reikmėms lieka apie 30-40 procentų pinigų. Jeigu vaikui reikalinga globa, jam turėtų būti skirtas “krepšelis”. Nesvarbu, kokio tipo globos įstaigoje ar šeimoje vaikas gyvena, jis neturi prarasti jam skirtų pinigų”, – sako Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė.

Birželio pradžioje, apsvarsčius Vaiko teisių apsaugos kontrolierės pateiktą ataskaitą, Seimas priėmė nutarimą rengiant 2007 metų biudžetą atskira eilute išskirti lėšas vaiko gerovei užtikrinti ir patvirtinti sudėtinį vaiko globos “krepšelį”, diferencijuojant lėšas vaiko globėjo atlyginimui už darbą bei vaiko reikmėms. Jau nuo ateinančių metų sausio savivaldybių biudžetai gaus tikslines dotacijas likusiųjų be tėvų globos vaikų socialinei globai. Jų dydis nebepriklausys nuo to, kokio pavaldumo įstaigoje ar globėjų šeimoje vaikas bus auklėjamas.

Globojamam vaikui skiriamo “krepšelio” dydis priklausys tik nuo to, ar reikės papildomų paslaugų, gydymo. Dabar yra baigiama kurti jo apskaičiavimo metodika. “

Tą patį reikėtų padaryti ir su formalaus vaikų švietimo įstaigomis, kad jei tėvai nusprendžia leisti savo vaiką į privačią mokyklą, ji gauna tą patį valstybės išlaikymą kaip ir valstybinė. Valstybė neprivalo visko daryti ir kontroliuoti pati, privati žmonių iniciatyva yra tai, kas gali išspręsti daugelį problemų. Nereikia jos stabdyti ir valstybinės institucijos neturi trukdyti, o atvirkščiai tarnauti ir padėti piliečių privačioms iniciatyvoms, ypač tokiose skaudžiose srityse kaip vaikai. Savivaldybės turėtų skelbti konkursą, kas gali pigiau ir geriau spręsti vieną ar kitą socialinę problemą, o privatūs asmenys ar visuomeninės oranizacijos, laimėję konkursą, ir savivaldybės stebimi, galėtų išspręsti daug problemų ir pasitarnauti kitiems.

Literatūros sąrašas

1. www.bernardinai.lt

2. www.sociumas.lt

3. www.socmin.lt

4. www.sec.lt

5. www.lrs.lt

6. www.tm.lt

Čia siūlau referatą, tačiau tik jo pradžią ir pabaigą. Išrinkau tik savo mintis, ne citatas, nes tai ir yra įdomioji dalis. Referatas rašytas raidos ir pedagoginės psichologijos disciplinai, dėstytoja doc. L.Kutkienė.

Įvadas

Žmogaus raida skiriasi nuo visų likusių gyvūnų tuo, kad žmogus turi atsakomybę už savo dvasinį augimą. Visi likę gyvūnai auga kaip užprogramuoti, jie remiasi instinktu, kuris neleidžia nukrypti nei į dešinę nei į kairę ir rūpinasi tik kūno reikmėmis. Žmogus taip pat turi viską, ką turi gyvūnas, bet turi ir daug daugiau – laisvę kurti ir mylėti, įskaitant galimybę keisti ir valdyti gamtą ir save.

Tiesa, jei paimti žmogų kaip po tokį, jis yra daug mažiau prisitaikęs ir silpnas, kad išliktų: vaikai, kaip jokie kiti gyvūnų jaunikliai gamtoje, kurie tik gimę, jau kartais gali pasirūpinti savimi, reikalauja tėvų priežiūros net iki aštuoniolikos metų. Žmogaus vystymesi viską nulemia ne gamtos duotas fizinis augimas, ne dantys ir nagai ar greitis ir šoklumas, bet žmonių sugebėjimas susikurti ir keisti aplinką, prisitaikyti ją sau.

Raidos psichologija nagrinėja tris pagrindines sritis:

1. Fizinę, apimančią kūno pasikeitimus.

2. Pažintinę, apimančią mąstymą ir kalbą.

3. Psicho-socialinę, apimančią asmenybės raidą, emocijas ir tarpusavio santykius su kt. žmonėmis.

Raidos psichologija susiduria su keletu problemu: kas svarbiau prigimtis ar ugdymas, brendimo ir mokymosi tarpusavio ryšys, kaip vyksta žmogaus raida. Ankstyvieji raidos psichologijos pradininkai, tokie kaip S.Freud, nustatė pagrindines raidos teorijos sąvokas, bet rėmėsi išskirtinai fizinėmis ir instinkto nustatytomis žmogaus sritimis. Tačiau žmogus turi sukūręs ištisas civilizacijas, egzistuoja tokios sritys kaip socialinės, kultūrinės, religinės ir kitos, ne mažiau, o dažnai labiau reikšmingos atskiro žmogaus gyvenime.

Žmogaus augimas ir keitimasis ypač ryškus pirmaisiais jo gyvenimo metais. Šiame referate ir pasistengsiu išdėstyti apie pirmus vaiko gyvenimo metus, taip vadinamą kūdikystę. Tiesa, yra nustatyta, kad vaikai, nepriklausomai nuo jų tėvų kultūros, religijos, rasės ir tautybės vystosi panašiai. Netgi tai, kad vaikas gali būti gimęs aklas ar/ir kurčias, ne perdaug įtakoja ir skiria jo augimo raidą nuo sveikų kūdikių. Ir yra žinoma, kad nesirūpinant ir neauklėjant vaikų, jiems praradus tėvus ar panašiai, jų raida gali negrįžtamai sutrikti.

Išvados

Tikrai daug teorijų, kalbančių apie žmogaus raidą: psichoanalitinė teorija (S.Freudas), Eriksono teorija, kognityvinė teorija (Piaget), informacijos apdorojimo požiūris, biheviorizmas, socialinės kognicijos kryptis, etologinė teorija ir kitos remiasi kokiu tai filosofiniu požiūriu į žmogų.

Dažnai yra išryškinama kokia tai viena sritis ar įtaka (pvz.: paveldimumas ar aplinka, intelektas ar emocijos), kai kada stengiamasi supaprastinti žmogų iki kaip įmanoma siauresnių rėmų, aiškinant jo elgesį tik per nerimą, pusiausvyrą ar seksą. Kaip tvirtina “Raidos psichologijos” autorė Rita Žukauskienė nėra vienos vyraujančios teorijos.

Nėra supratimo kas yra normalus vaikas ar idealūs tėvai, todėl neįmanoma paaiškinti kas yra normalu ir nenormalu, kas universalu, o kas kintama ir sąlygiška.

Aš siūlyčiau naują požiūrį į žmogų, naują teoriją, kuri mano manymu, sugeba suvienyti visas egzistuojančias: tai Susivienijimo filosofija.

Joje žmogus Dievo kūrinys, sukurtas iš Kūrėjo noro turėti meilės objektą. Ta vieta žmogaus dvasioje, kuri nori mylėti ir būti mylima, galėtume pavadinti Širdimi. Ji ir yra visų raidos procesų variklis. Tas noras verčia žmogų tapti Žmogumi iš didžiosios raidės.

Kiekvienas tampa vaiku ir mokosi atsakyti į tėvų meilę, vėliau, turėdamas brolių ir seserų, išmoksta su jais dalintis, jais rūpintis, išmokęs tobulai rūpintis savo seserimi ar broliu, vyras ar moteris subręsta ir pasiruošia šeimai, kuri yra jau nauja meilės mokykla ir jokie vadovėliai ar teorijos jos nepakeis. Ten vyras ir moteris susivieniję kuria nauja gyvybę ir perduoda savo paveldą iš kartos į kartą.

Taigi, meilė svarbesnė net už gyvybę, nes ją gimdo ir perduoda amžinai. Tėvai amžinai gyvi savo palikuonyse.

Šie principai yra universalūs ir negali būti paneigti. Pradėjus nuo jų, galima tinkamai vadovauti vaiko raidai.

Centrinis mūsų uždavinys šiandien yra pasiekti, kad kiekvienas galėtų sukurti šeimas, kuriose sutuoktiniai visą gyvenimą būtų ištikimi vienas kitam, o iki vedybų tinkamai paruošti, neturėję griaunančios ikivedybinių seksualinių santykių patirties.

Tik tokios šeimos sugebės užauginti vaikus, galinčius įveikti egoizmą ir aukotis kitų labui. Tik atsiradus tokioms šeimoms, galėsime kalbėti apie patriotus politikoje, biznyje ar kultūroje. Dar daugiau – mes pamatyrime ne vieną šventą žmogų, kuris mylės kitą šalį, net aukodamas savąją.

Ir galutinis tikslas yra mylėti kaip myli Dievas, žiūrėdamas į visus žmones kaip į brolius ir seseris, kaip į vieną šeimą.

Deja, šiandieninėje situacijoje, kurioje yra pernelyg išaukštinamas žmogus, kuris yra silpnas, savo fizinių poreikų vergas, neturintis vertybių, vartotojas, materialistas, individualistas, mes negalime sukurti gerovės. Laimingas, nes turi visą materialių gėrybių krūvą, nelaimingas, nes bijo ir nesupranta kas jis toks. Teorijos leidžia jam išsirinkti kurti biseksualią, heteroseksualią ir t.t. šeimą, santykius, bet dėsniai, pagal kuriuos sukurta visata, yra negailestingi. Juos pažeidus mes turime didžiulį skaičių savižudžių, narkomanų, prievartautojų, pedofilų, alkoholikų, AIDS aukų ar tiesiog ištvirkusių, be atsakomybės žmonių, egoistais vadinamų.

Mano giliu įsitikinimu, ne vaikai ar paaugliai pergyvena krizes, o suaugę, nežinodami kaip elgtis su Dievo kūriniais, juos laužo ir žeidžia.

Turiu du vaikus, berniuką ir mergaitę, ir pasigedau studijų, kuo skiriasi berniukai ir mergaitės, jų charakteriai. Jie negali būti vienodi, nes net fiziniai skirtumai tai įrodo. Moteris yra patogi vaikus auginti, jos kūno sudėtis tam pritaikyta. Vyras siaurais klubais ir plačiais pečiais tikrai geriau tinka eiti į aplinkinį pasaulį ir jį valdyti. Moteris labiau tinka sėdėti ir prižiūrėti vaikus. Jau nuo mažens mano sūnus sapnuoja karą, eina kariauti. Mažoji, jaunesnė jo sesutė, verkia ir mėgsta kai ją kas nors pakelia, pagelbsti, apgina. Jai patinka būti silpnai, nors jai dar nėra dviejų. O sūnus kalba apie karus, kuriuose buvo, kai mes (t.y. tėvai) dar nebuvome gimę.

Manau, kad vaiko raida turi vystytis Dievo meilėje, kurios apreiškėjais vaikui turėtų būti jo tėvai. Tada ji būtų natūrali ir laisva. Tėvais tapti galima fiziškai ir tokie yra beveik visi, tapę tėvais. Tačiau kas yra TĖVAI širdyje, kurie jau buvo VAIKAIS, BROLIAIS ir SESERIMIS, VYRU ir ŽMONA ir tik praėję šiuos etapus ir tapę geriausiais juose, bus idealiais tėvų vaidmenyse.

Deja, yra prarastas ryšys su Kūrėju, su šaltiniu. Kažkodėl žmogui būdingas save naikinantis konfliktas, kuris yra net naujagimyje. Šią dilemą bando išspręsti visų laikų filosofai, mokslininkai ir religijų įsteigėjai. Manau, ateina laikas, kai jų pastangos bus suvienytos ir religija ir mokslas nebebus nagrinėjami atskirai, o tik kartu. Jų kelias jau dabar yra vienijamas. Kasmet gimsta vis naujos disciplinos, mokslai, kurie atsiranda kryžiuojant dvasines ir fizines, humanitarines ir gamtines sritis, nebeišsiverčia nei vienas save gerbiantis mokslininkas be holistinio, visaapimančio požiūrio į visatą. Pirmas į galvą atėjęs pavyzdys tai Enšteinas, kuris sakė, kad “Mokslas be religijos aklas, o religija be mokslo – luoša.”

To visaapimančio požiūrio ir linkėčiau visiems tėvams, auginantiems mažus Dievo anūkėlius, princus ir princeses, kurie iki vienerių metų yra ypač nuostabūs.

Trumpai mintys apie pilietinį ugdymą mokykloje. Parašyta 2004 metais “Piletinio ugdymo pagrindų” disciplinai.

Pilietinis ugdymas mokykloje (mokinių supažindinimas su Konstitucija)

Mes negalime kalbėti apie pilietinį mokinių ugdymą prieš tai neatsakę į vieną svarbų klausimą:

Kas yra žmogus?

Tik tada galėsime atsakyti, kokia vieta užima pilietinis ugdymas švietime ir galų gale koks turi būti pilietinis ugdymas.

Taigi, kas yra žmogus: ar tai žinduolis, turbūt pats tobuliausias, kurio prosenelis yra beždžionė ir todėl žmogus yra materiali būtybė? Matyt, tai turime iš karto atmesti, nes jau tai, kad kuriame visuomenę, kuria reguliuoja tam tikros nuostatos ir elgesio normos, tai, kad remiamės Konstitucija, tai, kad tobuliname tai ką turėjome anksčiau, tai, kad siekiame idealios visuomenės – rodo, kad skiriamės nuo kitų Žemės gyventojų. Esame išskirtiniai.

Jei mus sukūrė Dievas, kuris, davęs žmonijai tris Didžiuosius palaiminimus(Pr. 1:28)- “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”, suteikė mums savo vaikams, Žemės ir visos visatos šeimininkų vaidmenį, didžiulę atsakomybę tai teisingai paveldėti. Ar tai nėra žmonių idealas – pasiekti šiuos tris Palaiminimus? Pirmas Palaiminimas “būkite vaisingi” reiškia tapti subrendusiais, kūrybingais žmonėmis – “nešančiais vaisius”. Kokia yra tobula asmenybė? Tai žmogus, kuris, pilnai harmonizavęs sielą ir kūną, atspindi Dievą. Tokio žmogaus siela, trokštanti meilės, gėrio, grožio ir tiesos visiškai valdo kūną, trokštantį maisto, miego ir sekso. Tai universalu ir tinka kiekvienam nepriklausomai nuo jo rasės, religijos ar tautybės.

Kitas, taip pat universalus ugdymas yra šeimos mokykla. Čia vaikas mokosi priimti tėvų meilę, vaiko melė pasižymi paklusnumu tėvams. Vėliau vaikas sutinka panašius į save ir mokosi dalintis, iš pradžių nedaug – aš tau, tu man – vėliau, tapęs vyr. broliu ar seserimi, ir besąlygiškai rūpintis jais. Tai pasiruošimas pačiam sukurti šeimą, vyras ir žmona, patys tapę tėvais, apsuka pilna gyvenimo ratą, kuris tęsiasi iš kartos į kartą. Šeimos modelis tinka giminei, bendruomenei, visuomenei ir visai žmonijai, nes tik šis modelis išmoko žmones gyventi taikoje ir santarvėje vienas su kitu. Tai antras Dievo Palaiminimas “dauginkitės”. Žmogų, jį pasiekusį, galime pavadinti “geru piliečiu” ir pagr. vaidmenį čia atlieka šeima, nors ir mokykla gali tam padėti. Trečias Palaiminimas “valdykite” reiškia įgyti žinias, reikalingas valdyti visatą. Tam reikalingas intelektualinis švietimas, techninis švietimas ir fizinis auklėjimas. Visa tai jau nebe universalu, o individualu kiekvienam, nes kiekvienas gali specializuotis tam tikroje srityje (gydytojas, teisininkas, mokslininkas). Tai yra formalaus švietimo įstaigos (mokyklos ir universitetai).

Kai tik išpildysim tris Didžiuosius Palaiminimus, galėsim išpildyti Dievo idealą,- suteikę Jam džiaugsmą, tapę panašūs į Jį, išmoksime priimti Dievo meilę ir tokiu būdu taps įmanoma ideali visuomenė.

Pabaigai keletas žodžių apie mūsų šalies Konstituciją. Šis pagrindinis mūsų šalies Įstatymas atspindi mūsų šalies žmonių, patriotų idealą. Bet tai nėra viso pasaulio žmonių idealas. Todėl neįmanoma ideali visuomenė. Aukščiau ir kaip vienijantis pagrindas turi būti Dievo idealas. Kaip apie jį sužinoti? Reikia studijuoti visų pasaulio religijų šventraščius: Bibliją, Torą, Koraną, Bhagavatgitą, vedų raštus, Konfucijaus, Budos mokymą. Mokykloje vaikai turi suprasti principus, kurie yra universalūs ir yra aukščiau bet kokio žmonių sugalvoto įstatymo. Demokratija duota žmonėms, kad jie savo valia priimtų Dievo idealą, suprastų ir įgyvendintų kartu nežiūrint į tautybę, rasę ar religiją.