Šį savaitgalį Tokijuje praūžė Žemės Diena 2008 (Earth Day Tokyo). Tai jau septintus metus vykstantis vienas iš didžiausių ekologijai skirtų renginių Japonijoje. Kasmet jis pritraukia virš 100 000 žmonių, o šiemet tikimąsi, jog šis skaičius išaugs iki 120 000.

Tokijo Žemės Dienas geriausia įsivaizduoti kaip po atvirtu dangumi vykstančią mugę. Jos centras – didelio Yoyogi parko pakraštys. Ten esančioje aikštėje buvo įrengtos trys scenos, o aplink jas – ekologiškai nusiteikusių organizacijų palapinės. Iš viso dalyvavo beveik 100 įvairių kompanijų, gamintojų, nevyriausybinių organizacijų, kavinių, restoranų, leidyklų, ekologiškų ūkių ar tiesiog aktyvių žmonių grupelių. Jų įvairovė buvo tikrai didelė: galėjai pamatyti dviratininkų klubą su šūkiu „neskubėk – sėsk ant dviračio ir būk ekologiškesnis“, kompanijas prekiaujančias rankų darbo mediniais suvenyrais ar žaislais, propaguojančias „žalius“ rūbus (pagamintus iš ekologiškos medvilnės, lino ar kanapės pluošto) ar importuojančias „fair-trade“ gaminius. Iš NVO dalyvavo tiek didieji Greenpeace ar World Wide Fund, tiek vietinės aplinkosaugos ar gyvūnų teisių grupelės. Be viso to – daugybė palapinių-kavinių, besistengiančių pamaitinti mases atvykusių žmonių ir parduodančių iš ekologiškų bei kuo labiau vietinių ingredientų pagamintą maistą, dauguma kurio buvo dar ir veganiškas.

Dėmesį atkreipė kelios paprastos, bet originalios idėjos: rūbų mainai, kuriuose galima kažką išmainyti arba nebrangiai nusipirkti patinkantį drabužį. Panaši, tiek kiek kitokia mintis – knygų mainai. Arba vienos ekologiškų sėklų parduotuvėlės palapinė, kurioje kiekvienas galėjo išmokti, kaip tinkamai sėti ar sodinti augalus (prieskoninius ar daržoves) bei juos auginti tiesiog savo namuose – kieme ar ant palangės.

Žemės Dienų organizatoriai stengėsi ir patį renginį padaryti kuo ekologiškesnį.

Pirmiausia, visą elektros energija buvo gaunama iš alternatyvių šaltinių: biokuro, saulės ir vandenilio. Didžioji ir daugiausiai energijos reikalaujanti scena visą elektrą gavo iš biokuru varomo generatoriaus. Specialiai tam buvo rengiama akcija ir iš restoranų renkamas jau netinkamas kepimo aliejus, kuris vėliau panaudotas kaip kuras. Mažesnė ir labiau akustinė scena gavo „vandenilio“ vardą, nes jai gyvybę teikė vandenilinis generatorius. Galiausiai mažiausio ir diskusijoms skirto kampelio garso aparatūrą maitino autobusiukas, kurio visas stogas buvo nuklotas saulės kolektoriais. Nors dienos pasitaikė apniukusios, elektros, berods, užteko.

Antra, buvo rūpinamasi, kad po renginio neliktų kalnų šiukšlių. Kadangi pagrindinis jų šaltinis yra kavinės, dalinančios maistą ar gėrimus vienkartinėse lėkštėse ir puodeliuose, to išvengta įsteigiant keletą daugkartinių indų ir įrankių palapinių. Sistema paprasta: nori maisto – pirmiausia eini pasiimti lėkštės ir šakutės (arba pagaliukų), o tik tada stoji į eilę prie kavinukės. Pavalgęs lėkštę grąžini iš kur paėmęs, kur ją čia pat išplauna ir vėl perduoda naudojimui. Paprasta ir veiksminga.

Trečia, buvo stengiamasi ne tik nešiukšlinti, bet ir sutvarkyti viską aplinkui. Kiekvienas norintis galėjo gauti po maišą ir keliauti į netoliese esantį parką rinkti šiukšlių. Prie akcijos prisijungė ne tik pavieniai entuziastai, bet ir draugų grupelės, bendradarbių komandos ar šeimos. Aktyviausi galėjo gauti renginio marškinėlius, ženkliukų ar kitos atributikos.

Ketvirta, organizatoriai išleido atskirą lankstinuką apie renginio metu parduodamą maistą. Jame buvo surašyta kiekvienos kavinės meniu, o prie kiekvieno patiekalo dar ir tai, kiek kilometrų nukeliavo jo sudėtinės dalys ir kiek į aplinką buvo išmesta CO2 dujų. Taip išalkusieji buvo skatinami rinktis ekologiškesnį maistą. Tuo pačiu buvo keletas vietinių ekologinių ūkių, prekiaujančių savo produkcija.

Ir penkta, dalis palapinių konstrukcijų buvo pagamintos iš bambuko, kuris aptinkamas beveik visoje Japonijoje. Kaip žinia, tai tvirta, lengva, greitai auganti ir daugybę panaudojimo galimybių turinti atsinaujinanti medžiaga.

Visos šios iniciatyvos padarė renginį ne tik kalbantį apie rūpinimąsi aplinka, bet ir aktyviai tai darantį.

Po šio savaitgalio mažesni aplinkosauginiai renginiai persikels ir į kitas vietas bei turėtų tęstis dar visą mėnesį.

Pabaigai, keletas nuotraukų (paspaudę, galite pamatyti jas ir didesnes):

Žemės diena - tai ir šventė

Kviečiamasis mūges stendas - ir anglų kalba

Rūbų "keitykla"

Lankstinukų stalelis. Kiekviena dalvaujanti organizacija gali ant jo padėti krūvelę brošiūrų su savo palapinės numeriu. Taip lengviau surasti norimą informaciją.

Gabalėlis aikštės iš viršaus

Mažoji scena su saulės kolektorių autobusėliu

Vandenilio scena

Bambukinės palapinės

Parko tvarkytojai

Viena iš kavinukių

Veganiškų pyragų skelbimas

Mažoji aktyvistė

]]> http://geravalia.wordpress.com/?p=36 Sat, 10 Nov 2007 17:43:16 +0000 geravalia http://geravalia.wordpress.com/?p=36

Jau nuo pirmadienio ryto esu Japonijoje. Kelionė buvo gana ilga – pusantros valandos iki Kopenhagos, ten septynios valandos laukimo, beveik dvylika valandų iki Tokijo ir dar dvi valandos traukiniais iki bendrabučio. Tad kai jau buvau ten, norėjosi tik ilsėtis

Tik nusileidus pasitiko karštis. Dabar rašant yra +32. Naktį nukrenta iki 22-25, bet tai mažai ką pakeičia Kai Lietuvoj būna +30, tai sakome, kad pats vasaros įkarštis, o čia jie kalba, kad jau rudenėja ir vasara pasibaigus, nes liepą ir rugpjūtį kartais būna apie +40 ar daugiau. Džiaugiuosi, kad to nepatyriau, bet tikriausiai teks kitais metais. Dabar tik laukiu, kol bent kiek pravės. Negana to, čia gana trumpa diena – saulė teka apie 5.30 ir leidžiasi apie 17.30. 18val. jau beveik tamsu.

Gyvenu nedideliame bendrabutyje. Jis Koenji rajone, kuriame daugybė smulkių ir painių gatvelių su mažom parduotuvėlėm ir paprastais gyvenamaisiais namais. Iki centro ar universiteto nelabai toli, apie pusvalandis kelio. Beveik visi bendrabučio gyventojai yra užieniečiai iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių, pradedant Europa, Amerika ir baigiant Australija. Pačioje universiteto “Internation Liberal Studies” programoje mokosi studentai iš 42 šalių. Tad žmonės patys įvairiausi.

Pirmomis dienomis Tokijas gana keistas – didelis, susigrūdęs, judrus, daugybė žmonių, neįprastos parduotuvės… Žmonės, kaip ir kituose dideliuose miestuose, lekia, skuba. Žodžiu, ramybės nėra, miestas gyvas visą parą. Net dauguma maisto parduotuvių dirba be sustojimo.

Gamtos ir žalumos Tokijuje labai mažai. Nors prie namų gali pamatyti medžių ar krūmų, bet didesnių parkų labai nedaug. Aplink bendrabučio Koenji rajona 3-4 kilometrų spinduliu nėra nei mažiausio parko, o ir toliau esantys nėra dideli. Tikriausiai japonams nėra poreikio pagulėti ant žolės

Su maistu čia nesudėtinga, galima visko skaniai ir nebrangiai surasti. Einant gatve galima pamatyti nemažai vaisių ir daržovių parduotuvių ar nedidelių prekybos centrų. Didelių parduotuvių gana nedaug. Veganiškų produktų taip pat yra, tik reikia žiūrėti, kad net ir paprasčiausiuose produktuose nebūtų kokių nors jūros “gėrybių”. Užtat tofu žymiai pigesnis nei Lietuvoje, ypač jeigu perki 100 ienų parduotuvės, kurios čia labai dažnos. Ko trūksta, tai tik juodos duonos, nes čia visos panašios į batonus Nors kiek pastebėjau, vietoje duonos tiesiog išsiverdama dubenėlis ryžių.

Prieš porą dienų įsigijau dviratį, nes pagalvojau, kad taip smagiau keliauti po miestą, gali daugiau pamatyti, pradėti susigaudyti gatvių raizgalynėje, be to, taip daug pigiau, nei važinėti metro (mėnesinis studentiškas metro bilietas kainuoja beveik tiek pat, kiek visas dviratis). Tiesa, kai lauke +30, minti pedalus nėra smagiausias dalykas, bet žiemą bus pats tas

Dviratininkų Tokijuj labai daug, prie metro stotelių, prie parduotuvių ar universiteto gali pamatyti dešimtis ar šimtus dviračių. Net yra specialūs darbuotojai, kurie prižiūri, kad viskas būtų tvarkoj ir visi dviračiai tilptų Pirmą dieną dar to nežinojau. Palikau universiteto aikštelėje, ateinu važiuoti, o dviratis dingęs. Pavaikščiojęs pamačiau jį už keliolikos metrų perstatytą į kitą vietą

Dviračio pagalba pirmą kartą susidūriau ir su Japonijos policija. Jie mieste patruliuoja su mašinom, motociklais, dviračiais arba sėdi nedidelėse būdelėse (kōban 交番). Aš papuoliau dviratuotiems Vieną vakarą jie mane sustabdė ir paprašė dviračio registracijos pažymėjimo (visi dviračiai Tokijuje turi būti registruoti). Kai parodžiau, to neužteko – paprašė ir paso. Jo su savimi neturėjau, tad teko kartu su vienu iš policininkų minti iki bendrabučio ir atnešus pasą parodyti. Atidžiai nagrinėjo vizą, o kai viskas tiko, atsiprašė už sugaištą laiką ir nuvažiavo Truputį keista sistema, nes aš jiems rodžiau savo studento pažymėjimą, kuris galioja iki kitų metų, tad akivaizdžiai nebuvau kažkoks nelegalas. Kitą kartą, jeigu vėl reikės važiuoti iki bendrabučio paso, važiuosiu per aplinkui ir iš lėto

Tokios tad trumpos pirmos savaitės naujienos Kita savaitė gal bus kiek laisvesnė, tai galėsiu daugiau parašyti.

Nuotraukų ir ne tik galite rasti čia: Japonija

LiDi