Koučingas prasideda nuo klausimų. Geri koučerio klausimai padės jums pasiekti gerus rezultatus. Puikūs klausimai padės pažinti save ir tvirtais žingsniais nuves jus tiesiai į užsibrėžtą tikslą. Kokie jie - šie puikūs klausimai? Deja, bet juos žino tik jūsų asmeninis koučeris ir, žinoma, jūs pati/pats.

Kaip žinoti, kad jūs pasirinkote tinkamą koučerį, o jūsų koučingo seansai tikrai duos rezultatų? Iš asmeninės patirties galiu pasakyti – tai dažniausiai paaiškėja pirmojo (dažniausiai nemokamo) seanso metu: pagrindinė sėkmingo bendradarbiavimo sąlyga yra beprotiškas nuoširdumas ir sveikas tikėjimas sėkme.

Kaip pavyzdį pateikiame vieną koučingo sesiją.

Koučeris Koučingas & Co - ar nebijai pasiekti svajones?

It has been a tough week.  Crying and not leaving my dorm room for days on end tough.  Mood swings like I am sixteen again tough.  Histrionic I hate this country I want to go home type stuff.  Luckily, going home is a pain in the ass, so I won’t be making any snap decisions on that front.  Especially since I am rapidly running out of money, and plane tickets to the US aren’t cheap.  Luckily for you I put off writing this until I was in a little better place emotionally, so I won’t feel obligated to tell you in excruciating detail the many things that pissed me off this week.  It basically went like this: everything was good until Friday.  The day that we had planned to have Thanksgiving in the dorm.  We bought a goose and everything.  Then, I went to the administrator to make sure that it would be okay to have a Thanksgiving dinner.  I tried as hard as I could in my broken Russian to indicate how important this was to me.  The answer was a resounding no.  Not only no, but if anything happened, it would be reported to the University.  Cue crying.  Then I walked past a mail slip with my name on it, telling me that I must pay 90 Litas before I can pick up the package I have been waiting for since I arrived.  Cue hysterical, I-can’t-breathe girl movie sobbing.  This lasted for an hour or so, pretty much until I had to pull myself together for a coffee with a person that was to be very important to a local nonprofit that I am trying to set up.  The coffee went well, the project is on track, and I am pretty sure that I came off as a professional rather than a person that cries because she gets her Thanksgiving taken away.  The meeting ended at 4 or so, which should have given me enough time to get home, transfer money, pull money out of the ATM and get to the post office by five, right?  HA!  I took the wrong bus, ended up across town, finally returning to the dorm completely defeated at 5:10.  One of the people I was supposed to have Thanksgiving with came down, took the goose, and went back upstairs.  Apparently Thanksgiving went off without a hitch.  I wouldn’t know, because I was too emotionally destroyed to leave my room.  Some good friends visited, though, and that made me feel a little better.

Next morning, I woke up late, transferred money, and went to leave the dorm but I was stopped by the woman at reception.  She kept telling me in Lithuanian about the kitchen on the third floor.  I kept insisting that I wasn’t there.  She dragged in a woman from my floor and had her translate in Russian.  Apparently the party was still registered to my room with the university and there was a mess that I needed to take care of.  Cue yelling and more hysterical crying. (and a nice hug from my favorite administrator)  The perfect time for someone who was actually there to walk up, and get angry with me because I was upset that I was being yelled at for a party that I wasn’t at for a holiday that is only important to Americans that I was told I couldn’t throw.  So that’s nice.   Good thing I was on a mission to get my boots and my blanket out of hock, so I didn’t have a lot of time to care how anyone felt about me at that point in time.  I am still having a hard time giving a shit, if we are being honest, even though if I think about it really hard my feelings are a little hurt.

So!  Basically, I spent the weekend hysterical or nearly so and avoided pretty much every other human being that I could.  This is maybe not the most mature strategy, but it did help me to get a paper written and a couple of others started.  I also took up drinking tea, with a vengeance. And I ate SO MUCH mac and cheese.  I can’t believe how orange it is, and how unbelievably delicious.

The rest of the week was good, classes went well, I went to the Yiddish reading circle and I can confidently say that I could pick out the word for Vilnius if you held a gun to my head.  I was able to understand most of what the administrator told me even though she refused to speak slowly in Russian and I spent half of the discussion panicking and crying like a little bitch.  I might have found an apartment to live in for the next semester so I don’t have to put up with the dorm bullshit.  I got a haircut that kicks ass (hairdressers here actually listen when you ask them not to layer your hair).   I bought my ticket for Germany (Ryanair, 17.50 LTL) so I will get to see some of my people over the holidays, hopefully leading me not to panic about Christmas like I did about Thanksgiving.

Tonight, I am listening to a Czech folk musician and drinking tea like it’s my job.  I am not making a lot of progress on my papers, but I did learn the Russian word for subway token, so that is good, right?  I also stitched some patches onto my jeans, so I will be able to put off trying to buy new ones until I actually have money again.

Have I told you how totally unstylish bootleg jeans are here?  No one wears them.  Pretty much no one wears clothes like mine in general (Danskos, anyone?), but I see some people representing with cardigans and scarves….  no one with the bootleg jeans, though.  I really don’t want to put my fat ass into skinny jeans, but I get the feeling it is going to happen come clothes-shopping time, because there is literally nothing else available.

Finally, I will end with a question:  is it possible to have your hair get darker as you get older, like going gray, but with black hair?  I have pulled like five black hairs out of my head this week, and because I am having a crisis about being in my late twenties I am assuming that it is age-related.  Am I being insane, or does this shit happen?

«Wilne schtot fun gajst un tmimes», Wilna, Stadt des Geistes und der Vollkommenheit – so beginnt ein jiddisches Gedicht aus dem 18. Jahrhundert, das, zu einem Lied umgearbeitet, den Beginn einer Theaterveranstaltung im Ghetto markierte. Dass die Juden sogar unter den existenziell dramatischen Umständen im Ghetto in diesem Lied Trost fanden, zeigt ihre besondere Anhänglichkeit an die Stadt, die in Europa «litauisches Jerusalem» genannt wurde.

Tatsächlich war Wilne, wie die Stadt auf Jiddisch heisst, eine jüdische Stadt: eine Hochburg jüdischer und jiddischer Gelehrsamkeit, ein zentraler Ort sowohl des Chassidismus als auch der Haskala und darüber hinaus eine bedeutende Verlags-, Literatur- und Theaterstadt. Vielleicht auch deshalb hatte die Wilnaer Haskala, die jüdische Aufklärung, anders als die Berliner Haskala, kein assimilatorisches Ansinnen. Während die jüdischen Intellektuellen in Berlin Jiddisch abschätzig als Jargon bezeichneten und das Idiom ablegten, um deutsche Gelehrte, Philosophen und Dichter zu werden, wurde Wilna das Zentrum der jiddischen Literatur und des Jüdischen überhaupt. Zu den bedeutendsten Kultureinrichtungen in Wilna gehörte das Jüdische Wissenschaftliche Institut, an dem Abraham Sutzkever lernte, bevor er sich dem avantgardistischen jüdischen Schriftsteller- und Künstlerkreis Jung-Wilne anschloss. Sutzkever, 1913 in Smorgon geboren und in Wilna aufgewachsen, gehört zu jenen jiddischen Dichtern, die den «Jargon» zu einer literarischen Sprache umformten.

Sein dichterisches Schaffen wird nun zusammen mit seiner dokumentarischen Darstellung des Wilnaer Ghettos in einer zweibändigen Ausgabe vorgestellt, die zu den letzten Grosstaten des Ammann-Verlags gehören wird. Hubert Witt hat eine schöne Auswahl der Gedichte getroffen und sie angemessen, also in einer behutsamen Gratwanderung zwischen Rhythmus, Reim und Sprachbildern, übersetzt. In «Wilner Getto», das jetzt erstmals in deutscher Übersetzung vorliegt, beschreibt Sutzkever die Ghetto-Wirklichkeit und zugleich die Entstehung der Gedichte, die ihrerseits diese Wirklichkeit festhalten. So stellt diese Ausgabe den Lyriker als Zeitzeugen und den Zeitzeugen als Lyriker vor.

Sutzkevers erstes Gedicht erschien 1932. Danach veröffentlichte er in regelmässigen Abständen Prosa und Verse in jiddischen Zeitschriften, und 1937 erschien sein erster Gedichtband, «Lider» – Gesänge. In diesen Gedichten schafft er suggestive Sprachbilder, um seelische Landschaften zu zeichnen, und kombiniert archaische mit modernen Ausdrücken – wie man in der von Hubert Witt nun besorgten Auswahl der Gedichte erkennen kann. Aber der Einmarsch der deutschen Wehrmacht in Wilna unterbrach abrupt seine gerade begonnene literarische Karriere und setzte einem Kapitel jüdischer Geschichte ein absolutes Ende: «Als ich am 22. Juni frühmorgens das Radio anschloss, da sprang es mir entgegen wie ein Knäuel Eidechsen: ein hysterisches Geschrei in deutscher Sprache.» So beginnt Sutzkevers Bericht «Wilner Getto». / Stefana Sabin, NZZ 21.11.

Abraham Sutzkever: Wilner Getto 1941–1944 / Gesänge vom Meer des Todes. Gedichte. Aus dem Jiddischen von Hubert Witt. Ammann-Verlag, Zürich 2009. 2 Bände in Schuber, 272 und 192 S., Fr. 67.90.

Da die Ausgabe leider nicht zweisprachig ist, hier ein Hinweis auf ein Originalgedicht Sutzkevers auf Jiddisch (mit hebräischer und lateinischer Schrift) und eine Übersetzung von Paul Spinger. Die erste Strophe geht so:

אונטער דײַנע ווײַסע שטערן
שטרעק צו מיר בײַן װײַסע האַנט.
מײַנע װערטער זײַנען טרערן
װילן רוען אין דײַן האַנט.
זע, אעס טונקלט וײער פֿינקל
אין מײַן קעלערדיקן בליק
און איך האָב גאָרניט קײן װינקל
זײ צו שענקען דיר צוריק.

unter dayne vayse shtern
shtrek tsu mir dayn vayse hant.
mayne verter zaynen trern,
viln ruen in dayn hant.
ze, es tunklt zeyer finkl
in mayn kelerdikn blik,
un ikh hob gornit keyn vinkl
zey tsu shenken dir tsurik.

Unter deinen weißen Sternen,
Reich mir deine weiße Hand.
Meine Wörter sind wie Tränen,
Wollen ruhn in deiner Hand.
Sieh, wie sich der Glanz verdunkelt
Unter meinem finstern Blick;
Ich hab keinen Ort gefunden;
Wie geb ich sie dir zurück?

(In Huberts Witts Übersetzung hat das Gedicht vierzeilige Strophen)

Hier Paul Spingers Sammlung jiddischer Lyrik

Unbedingt lesenswert! Am bewegendsten das Gedicht eines jüdischen Mädchens, das etwa 1944 im Alter von 12 Jahren in Bergen-Belsen ums Leben kam: Ester Shtub, Das Lied vom Barackenbauen. Ein gar nicht kindliches, starkes Gedicht des durch Not frühreifen Kindes. Ich zitiere die erste Strophe:

eyns, tsvey, dray -
ven veln mir zayn fray?
hungerik, borves, opgerisn,
fun tate-mame gor nisht visn -
got! vi tut dos vey.

(v lies w, z lies stimmhaftes s. borves = barfuß, tate = Papa)

Und ein um 1350 geschriebenes jiddisches Liebesgedicht, lid fun der hertsalerlibst, überliefert als Glosse in einem Kommentar des Rabbi Solomon ben Yitskhok.

Foto di A. Fiori

Vinius, Lietuva.

In Lituania i tovaglioli sono 10×10 e spesso a singolo velo.

Lituania in lituano si dice Lietuva, parola che ricorda molto il nostro “lieto”, però i lituani non sono per niente lieti. Una volta sono capitata a colazione in un piccolo spaccio di dolci, ho preso una pasta e un caffè, mi sono seduta e la donna dietro il banco non ha mai smesso di guardarmi in cagnesco. No, non c’era nessuno, era proprio me che guardava male. Un tipo è entrato, ha preso tre bottiglie di birra ed è uscito mentre lei lo salutava con calore. Quando sono uscita, io pure ho salutato, ma la donna non ha neanche alzato lo sguardo dalle sue parole crociate. Sarei voluta rientrare per dirle che comprare tre bottiglie di birra alle 10 del mattino non è una cosa per cui fare le feste, mentre io col caffè e la pasta, forse, non meritavo tanta ostilità, ma comunicare in Lituania non è cosa. Difatti non capita, ma quando capita che i lituani ti capiscano o che ti sorridano, è una cosa così rara che poi non la dimentichi. A me è successo solo una volta – un sorriso! – per aver detto grazie in lituano (dèkoju). Visto il risultato, ci ho poi riprovato: niente da fare.

Degli stati baltici – Lituania, Lettonia, Estonia – in genere uno sa che sono repubbliche ex-sovietiche e basta, nonostante l’indifferenza globale, c’è vita lì. Per esempio la Baltic Way. Per rivendicare il diritto alla libertà e all’indipendenza, il 23 agosto 1989 alle 7 di sera i baltici si sono messi tutti d’accordo, si sono presi per mano e hanno formato una catena umana dalla Lituania all’Estonia attraverso la Lettonia. Bellissimo! Per chi dovesse chiedersi, come ho fatto io, se alla manifestazione abbiano davvero partecipato così tante persone da coprire senza interruzioni 600 e rotti chilometri, posso assicurare che non solo non ci sono stati buchi, ma addirittura che molte persone non hanno trovato posto lungo il percorso e hanno dovuto formare lunghe e numerose ramificazioni. L’indipendenza per le tre repubbliche è arrivata nel 1991, cioè due anni dopo, però l’89 è l’anno che tutti lì ricordano con più emozione.

La capitale della Lituania è Vilnius, città ai più sconosciuta se non a quelli che ricordano che il personaggio di Sean Connery in Caccia a Ottobre Rosso era soprannominato chiamato il Vilnius Nastavnic, cioè il professore di Vilnius. Si dice che Vilnius sia una città barocca. Più precisamente lo sostiene l’autore della Lonely Planet che articola il concetto con entusiasmo: “a city of immense allure, as beautiful as it is bizarre”. Che prima questo signore abbia visto solo il deserto dei tartari? È che Vilnius è barocca come Avezzano. No, adesso esagero, però la delusione c’è stata. Tante chiese, sì, con qualche ricciolo sulle facciate, l’intonaco fresco a toni pastello – rosa, giallo, beige – ma chi viene a Vilnius non viene certo per questo. Un italiano mi ha detto che erano 8 anni consecutivi che veniva qui a fare le vacanze. Chiacchierando mi ha accompagnato a vedere il monumento a Frank Zappa, una delle tante cose inspiegabili in Lituania (questa in realtà si spiega: è che amano il rock, qui oh, sì che lo amano!) e alla fine ho trovato il modo di chiedere: come mai questo legame con la Lituania? E’ che qui ho avuto delle storie…

Comunque trotterellando per la città e guardando i graffiti sparsi un po’ dappertutto, uno si convince che per fortuna il barocco dei poveri e il turismo sessuale non esauriscono Vilnius. Subito dopo capita che prendendo una discesa e sfiorando una chiesa pinnacoluta tardo-gotica (Sant’Anna) si oltrepassa un ponte e si finisce nella repubblica di Uzupis. Uzupis non è un’isola, ma è separata dal resto della città dal fiume Vilnelè, infatti il primo articolo della Costituzione di Uzupis è “Ognuno ha diritto a vivere accanto al fiume Vilnelè e il fiume Vilnelè ha diritto di scorrere accanto a ognuno”. Sul cartello stradale “Užupio Res Publika” c’è anche il limite di velocità a 20 km/h, un segnale di pericolo per l’attraversamento del ponte, uno smile e una Gioconda stilizzata. Insomma, Uzupis è un quartiere di artisti e di squatters e la sua Costituzione dice che ognuno ha diritto all’acqua calda e al riscaldamento in inverno, che ognuno ha il diritto di morire (ma non è obbligatorio), il diritto di sbagliare, di essere unico, di essere indistinguibile, di oziare, di amare e prendersi cura del gatto, eccetera. Molto divertita, forse troppo, sono entrata nel negozio ufficiale di souvenir (di Uzupis!) e ho cercato di far parlare il ragazzo alla cassa. Non che mi aspettassi chissà che, però neanche una cosa vaga che suonava più o meno così: “Sì, la repubblica, vabbè, però è tutta una finzione….”.

Uno dei ponti sul fiume Vilnelè ha la ringhiera infestata da una specie di pianta parassita. No, sono lucchetti. Stupore: possibile che Moccia sia arrivato fino in Lituania? Così presto? Erano gli anni ’80 di Al Bano e Romina a furoreggiare nell’Europa dell’Est di pochissimi anni fa! Mi fa male constatare qui e ora che il gap con l’occidente sia ormai trascurabile: bisogna sbrigarsi per andare a vedere l’oltre-cortina-di-ferro o ci si dovrà accontentare dei cimeli sovietici fasulli che da anni già infestano Praga.

Ultima cosa, la più bella vista a Vilnius: Kablys, un edificio neoclassico in evidente stato di abbandono con un enorme e inspiegabile gancio sul timpano. La Lonely Planet ignora questa perla del Baltico (sì, lasciatela perdere, la Lonely Planet!) ed è solo rimestando su Google che si può scoprire che la bizzarra costruzione è / è stata:

• la sede del dopolavoro ferroviario,
• un museo,
• un centro sociale occupato recentemente chiuso per droga,
• la sede occasionale di serate di musica elettronica (anche per il programma di Vilnius – European Capital of Culture 2009).

A proposito di neoclassicismo, incredibile che alla voce di Wikipedia “Neoclassical architecture” la prima immagine dimostrativa è la cattedrale di Vilnius.

(testo e foto di Angelamaria Fiori)

Le foto sono di proprietà dell’autore, non ne è permesso in alcun modo l’utilizzo commerciale o la riproduzione non autorizzata. Per ricevere gli originali ad alta qualità e per ogni utilizzo diverso dalla semplice visione siete invitati a richiederne l’autorizzazione tramite email.

All photos are owned by the author, any use of them is not allowed without prior express permission from the author himself. To obtain the high resolution original copy and for any use different from the simple visualization, please ask for the authorization by mail.

Vilniuje paskelbus epidemija apribotos galimybės rengti masinius renginius. Todėl esame priversti perkelti PM į gruodžio 5 dieną. Visus užsiregistravusius informuosime apie pasikeitusias aplinkybes sms žinutėmis. Atsiprašome dėl sukeltų nepatogumų.

(source : SDA-ATS 19/11/09)

Vilnius – Un centre d’équitation lituanien a été transformé par la CIA en prison pour pouvoir interroger en secret sur le sol européen des suspects d’Al-Qaïda, a rapporté la chaîne américaine ABC News. Les autorités lituaniennes se sont abstenues de commenter cette révélation.

Jusqu’à huit personnes suspectées d’appartenir à Al-Qaïda ont été interrogées en même temps dans ce centre équestre situé près de la capitale Vilnius, a indiqué la chaîne de télévision américaine qui n’identifie ces responsables. La CIA avait à cet effet fait aménager le bâtiment après l’avoir racheté en sous main, selon ABC News.

Début novembre, le parlement lituanien avait annoncé l’ouverture d’une enquête sur l’existence présumée d’une prison secrète de la CIA en Lituanie où auraient été incarcérées des personnes soupçonnées de terrorisme.

En octobre, la présidente lituanienne Dalia Grybauskaite avait déclaré avoir des “soupçons indirects” sur la présence à une période récente d’une prison secrète de la CIA en Lituanie.

Manau kaip ir dauguma, aš sėdžiu namie su temperatūra ir t.t.  Kas rytą priimama dozė.  Visas savaitgalis lovoje.

Būkit sveiki visi. Į sveikatą.

Mantas/WD40

More than half of Baltic coast are occupied with the Kurshsky plait – one more national park representing sandy peninsula in length almost 100 km and width about 4 km, and well-known for the tremendous landscapes and atmosphere of sandy dunes and the dark blue sea, coniferous trees and magnificent paints of a decline and rising.

The Lithuanian coast is a well of “gold of Baltic” – amber. Ten millions years ago the sea has covered coastal woods, and under the influence of water pitch of trees has turned to a firm mineral. And here already throughout many centuries sea waters wash ashore slices of the amber, serving to the Lithuanian jewellers a material for costume jewellery and jewelry. It will be especially interesting to look thereupon an amber museum in Palanga where the most remarkable amber finds are exhibited. If you are going to travel to Lithuania you can use car rental vilnius to get a car as its the best way to travel in Lithuania and capital city Vilnius. The prices of car rental is cheap there.

Thanks to the arrangement at a crossroads of cultural streams of Europe Lithuania can brag of a considerable historical heritage. Once Lithuania and the next Poland were a part of the empire stretched from Baltic sea almost to Black sea. The old medieval city of capital of the country – Vilnius, is one of the largest in Europe, sometimes it name «new Prague». The Most part of numerous architectural monuments is executed in a Baroque taste, but meet as well Gothic and Renaissance buildings. From Vilnius it is possible to make excursion in Trakai – one of the Lithuanian capitals during ancient times. This extremely lovely small town is located between five lakes and is well-known for the there is no time the unapproachable island lock. Among other cities of Lithuania which are of interest – Kaunas with great variety of museums of various subjects, Siauliai with the Mountain of Crosses and not less interesting museums, and the large nonfreezing port Klaipeda which are famous for numerous sea resorts.

Perėja prie Katedros Vilniuje. Daugiau info apie tai.

In diesem Herbst nun wollten 13 Autorinnen und Autoren, vornehmlich Lyriker, eine Verbindung zwischen dem baltischen Vilnius und dem slawischen Minsk schaffen. Von deutschsprachiger Seite nahmen Ilma Rakusa (die soeben den Schweizer Buchpreis gewonnen hat) und Marcel Beyer teil. Der Danziger Lyriker Tadeusz Dąbrowski, 2008 mit dem Hubert-Burda-Preis für osteuropäische Lyrik ausgezeichnet, war besonders gespannt auf Minsk: Er hatte die Stadt zu Sowjetzeiten als Neunjähriger erlebt, bei einem Gastspiel der Balletttruppe seiner Mutter.

Litauen, Polen, Weißrussland: Einst gehörten die drei Regionen zusammen, waren zwei Jahrhunderte lang Bestandteil des stolzen polnisch-litauischen Großreichs. 1795 machte die dritte polnische Teilung der Adelsrepublik, der “Rzeczpospolita”, ein Ende. Adam Mickiewicz, der Schöpfer des polnischen Nationalepos “Pan Tadeusz”, wurde 1798 in Litauen geboren, das er stets als seine Heimat empfand.

Heute gibt sich die Stadt voller prächtiger Barockkirchen bemüht westlich. Neben italienischen Edelboutiquen bieten gebeugte Mütterchen ihre Blumen und Pilze feil. Am Rathaus prangt in Stein gemeißelt eine Versicherung von George W. Bush: “Jeder, der sich Litauen zum Feind wählt, macht sich damit auch die USA zum Feind.” / Katrin Hillgruber, FR 16.11.

Galbūt čia, šioje kuklioje bažnyčioje, susitelkę lietuviško išdidumo ir orumo likučiai.

– apie Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią 1944 m. spalio 31 d. rašė Maria Znamierowska-Prüfferowa.

Tokiu rezultatu sekmadienį Vilniuje „Dipolio krepšinio turnyre 2009″ sostinės savivaldybės komanda sutriuškino Kauno savivaldybės krepšininkus. Nors buvo įrašyti į komandos sudėtį, aukščiausi (ne ūgio prasme) Vilniaus valdžios atstovai aikštėje taip ir nepasirodė. Matyt, todėl ir nugalėjome…

when i was at a conference in vilnius, lithuania, i got lost in the streets of the old city – and stumbled upon quite a bit of street art …

it gave much needed substance to my sightseeing (in my opinion the old city was pretty polished and a little boring)

view more photos here >>>

]]> http://fotosdehoy.wordpress.com/2009/11/11/fotos-de-la-puerta-de-la-aurora-de-vilnius-vilna-%e2%80%93-lituania/ Wed, 11 Nov 2009 16:30:31 +0000 martin_javier http://fotosdehoy.wordpress.com/2009/11/11/fotos-de-la-puerta-de-la-aurora-de-vilnius-vilna-%e2%80%93-lituania/

Patrimonio Mundial. Centro histórico de Vilna (Vilnius)

Criterios: (ii) y (iv)
Inscripción: 1994

Lituania. Ciudad de Vilnius.

Otras fotos de la Vilnius en este blog.

Álbum de fotos de Vilnius – Lituania.

“The Gate of Dawn (Lithuanian: Aušros Vartai, Polish: Ostra Brama, Belarusian: Вострая Брама) was built between 1503 and 1522 as a part of defensive fortifications for the city of Vilnius, the capital of the Grand Duchy of Lithuania. The name-sake for the gate was the borough of Ostry Koniec (“sharp end”) to which the gate initially led. It has also been known as the Medininkai Gate, as it led to the village Medininkai south of Vilnius. Of the nine city gates, only the Gate of Dawn remains, while the others were destroyed by the order of the government at the end of the 18th century.” (Fuente del texto y más infromación en inglés en Wikipedia)

CC martin_javier #2006

Patrimonio Mundial. Centro histórico de Vilna (Vilnius)

Criterios: (ii) y (iv)
Inscripción: 1994

Lituania. Ciudad de Vilnius.

Otras fotos de la Vilnius en este blog.

Álbum de fotos de Vilnius – Lituania.

“Founded by the Jesuits and dedicated to St. Casimir, construction of the church began in 1604. Povilas Bokša, the assistant provincial and Jan Prockowicz, a Jesuit architect oversaw the work. The church was finished and consecrated in 1635. It burned down in 1655, when the Russian army entered Vilnius. The church was twice more destroyed by fire in 1707 and 1749.

The famous architect and astronomer Tomas Žebrauskas, SJ, headed the reconstruction of the church in 1749-55. His work can be seen in the graded cupola and the main altar. From 1751 to 1753 Hans Kierner, a Prussian sculptor, decorated the interior. Frescos of St. Casimir’s life were painted by the Czech artist Joseph Obst.” (Fuente del texto y más información en  inglés  en www.jesuit.lt/church/b-casim.htm)

Torre de la Iglesia de San Casimiro. Vilnius. Lituania.

CC martin_javier #2006

Ėjau pas Dario į darbą atsigerti kavos. Kelionę fiksavau nauju būdu. Labai lengvai gali nuspėti kur gyvenu

Jei reikia didesnės rezoliucijos – tau čia.

Ir visai ne į temą, bet prie akių įvyko avarija. Tiesiog gavosi graži foto. Likusios foto jau sudėtos alfa.lt

Miesto vitrinų RSS

]]> http://renginys.wordpress.com/2009/11/10/boogaloo-15th-anniversary-roller-vilnius-2009-11-27/ Tue, 10 Nov 2009 14:31:55 +0000 renginys http://renginys.wordpress.com/2009/11/10/boogaloo-15th-anniversary-roller-vilnius-2009-11-27/

DJ’ai:
Rimas “Forsų Majoras” Šapauskas,
Noruišis,
Justas Fresh (Boogaloo/Mondayjazz),
Pakas (K.U.B.),
Tomas Boo (Boogaloo),
Emylis,
Vaiper (DBC),
Deneez (One Ear Stereo),
Mamania (G&G),
ir kiti…

LIVE :
BRASSBASTARDZ
DBC SOUNDSYSTEM
Darius Rudis , Laimonas Jančas, Eduardas Armonas, Paulius Volkovas,
ir kiti …

VJ’ai :
Fullscreen VJs,
VODKA JUGEND
ir kiti …

Sveiki,

Šį kartą siūlau pasidomėti senojo Vilniaus kanalizacija. Turbūt nei vienas mūsų nesusimąstė kaip gi ji vystėsi mūsų mieste. O tai pasirodo gana įdomi istorija, kurios atskiri epizodai pasikartoja iki mūsų dienų. Kad ir retsykiais pasigirstantys gandai apie kanalizacijos nuotekų išsiliejimą į Nerį, Vilnelę tik atkartoja senojo Vilniaus miestiečių naudotą kanalizacijos mechanizmą.

Nutekamieji grioviai Didžiojoje gatvėje. S. F. Fleury nuotrauka.

Prieš pradėdama rašyti šį straipsnį pasidomėjau istoriografija šia tema. Jos nėra daug. Vienas išsamiausių darbų yra Jono Jurkšto “Senojo Vilniaus vandenys”. Dalis jo yra prieinama internete. Šiek tiek faktų galima rasti M. Balinskio, A. Kirkoro ir kitų pirmųjų miesto istorikų darbuose.

Nutekamieji grioviai dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje.

Be senojo Vilniaus kanalizacijos J. Jurkštas dar paliečia tokią svarbią miestui problemą, kaip vandentiekio atsiradimas. Šia tema pavyko rasti kiek daugiau informacijos. Tačiau čia jos nepateiksiu. Šiame įraše pasižiūrėsime tik į kanalizacijos raidą.

Kanalizacijos remontas prie Katedros.

Savo darbe J. Jurkštas kanalizacijos sąvoką vartoja kiek kitaip negu mes įpratę. Senojo miesto kanalizacija – “tai bet kokie miesto įrenginiai vandeniui ir kitkam nutekėti, kad ir patys primityviausi, apie kuriuos randame žinių.” Vandentiekio ir kanalizacijos sąvokos mūsų laikais dažnai negalinčios egzistuoti viena be kitos, anuomet buvo suvokiamos atskirai. Senajame Vilniuje, kaip ir kituose miestuose, pirmiausiai iškildavo geriamojo vandens problema, o apie kanalizaciją tada dar nebuvo svarstyta.

Dauguma Vilniaus senamiesčio gatvių yra nuolaidžios – turi nuleidimą į Nerį ir Vilnelę, o smėlingas dirvožemis galėjo sugerti daug drėgmės, tai galima manyti, kad ilgą laiką vandens nutekėjimas miestui didelės problemos nesukėlė. Tačiau plečiantis miestui, tai darėsi vis didesnė problema. Tikslios kanalizacijos pradžios nustatyti nėra galimybių. Tai priklauso ir nuo skirtingų tyrinėtojų vartojamų sąvokų.

Kanalizacijos remontas prie Katedros.

Dauguma miesto tyrinėtojų miesto kanalizacijos pradžią laiko 1642 m., kai Pilies gatvėje buvo iškasti grioviai, kurie turėjo nutraukti vandenį, nuolat užpildantį šalia stovinčių namų rūsius. Tačiau vienas 1523 m. dokumentas sako, kad kanauninkui Martynui iš Dušniko kapitula prie Vilnelės davė sklypą, kuriame jis galėjo pastatyti mūrinį namą bei prisižadėjo įrengti kanalus, kad ten pat gyvenę kanauninkai turėtų gerą kelią į pilį. Akivaizdu, jog ir ši data nėra galutinė.

Visus iki XIX a. iškastus kanalus galima sąlyginai suskirstyti į šių teritorijų:

1. Žemutinės pilies rajono kanalus – istoriškai ir geografiškai tai pati šlapiausia Vilniaus vieta, kurią nuolatos apsemdavo dažni potvyniai. Todėl jau XVII a. Katedros požemiai buvo nusausinti jiems įrengtais požeminiais kanalais. Šioje teritorijoje buvo iškasta keletas atvirų griovių ir uždarų kanalų, o Vilnelės atšaka panaudojama ir kanalizacijai.

Vingrio (Kačergos) upelio kanalas.

2. Vingrio (Kačergos) upelio kanalas – vienas reikšmingiausių miestui. Kokia buvo senoji jo vaga ir ar ji keitėsi – žinių nėra. XVI a. jis tekėjo išorine miesto sienos puse: pro Trakų, Neries (Vilnelės) ir Totorių vartus, o toliau, kiek nutoldamas nuo miesto sienos , įtekėjo į Nerį. Iki XVI a. pradžios Vingrio upelio vanduo buvo imamas gėrimui, vėliau, atsidūrus upeliui už miesto sienos, jis įgavo iš pradžių gynybinę paskirtį, o vėliau tapo kanalizacija. Ilgainiui jis ėmė prarasti savo vardą ir pradėtas vadinti Kačerga. Iš Vilniaus miesto detalių planų galima matyti, jog upelis iki XVIII a. pabaigos buvo atviras. Dažniausiai kanalus dengdavo dėl skleidžiamo blogo kvapo. Tai vykdavo palaipsniui, įtraukiant į šį procesą gretimų namų gyventojus. Tačiau Kačergos upelis buvo uždengtas visas vienu metu dėl jo gynybinės funkcijos.

3. Kiti miesto kanalai.

Be aukščiau išvardytų, autorius mini, jog Vilniuje iki XIX a. buvo ir kitų kanalų. Vienas iš jų ėjo dabartinėmis Universiteto ir Skapo gatvėmis į Nerį. Manoma, jog jis atsirado dar iki jėzuitų ordino panaikinimo. Apie jo egzistavimą byloja ir 1790 m. aktas, kuriame kalbama, jog kahalas (žydų bendruomenės vyresnybė) kasmet už leidimą išvesti savo kanalą Šv. Jono kolegijai moka nustatytą sumą pinigų. Žydų bendruomenei kanalas buvo reikalingas dėl jos gyvenamojoje teritorijoje buvusių pirčių, mokyklos, maldos namų ir kitų viešųjų vietų. 1826 m. kartu su Universiteto gatvės kanalu buvo įrengtas ir kanalas iš generalgubernatoriaus rūmų, vadinamas Rūmų kanalu. Jis ėjo iš rūmų per aikštę tiesiai į Universiteto kanalą.

Nuotekų grioviai Vilniaus gatvėje.

Savą kanalizaciją turėjo 1831 m. pastatyta Vilniaus citadelė (karinių įtvirtinimų teritorija), buvusi dabartinių Sporto rūmų – miesto elektrinės teritorijoje.

1854 m. pasirodo pirmosios žinios apie Gedimino prospekto mūrinį požeminį kanalą, kurį jau tada remontavo.

1860 m. raporte paminėtas kanalas prie įėjimo į Botanikos sodą (dabar Sereikiškių pakas). Čia pat paminėtas ir iki šiol nežinomas kanalas Šv. Jono gatve. Pasakyta, kad toje gatvėje prie vaistinės, prieš Gucevičiaus namus įlūžo medinio kanalo perdengimas.

1871 m. iškilo reikalas sutvarkyti odadirbių gatvės kanalą (dabar Maironio gatvės rajonas), nes nugriovus miestui priklausiusį Vyskupo malūną, jo kanalas pasidarė nebereikalingas ir buvo nutarta jį užversti. Tačiau komisija nutarė, jog į šį kanalą subėga nuotekos iš dviejų viešųjų pirčių ir vaikų namų skalbyklos ir namų (Subačiaus gatvėje), dėl ko kanalo užversti negalima.

Kanalizacijos remontas prie Šv. Onos bažnyčios.

Manoma, kad kanalų būta ir kitose miesto vietose, jie dažnai keisdavo savo vietą. Taip įvykdavo dėl neilgalaikio kanalų funkcionalumo. Didesnė dalis kanalų buvo mediniai.

Amžininkai mini, jog XVIII – XIX a. Vilniaus kanalizacija buvo gana apleista ir skleisdavo blogą kvapą. Tačiau kai kurie jau pastebi pirmus miesto valdžios bandymus sutvarkyti miesto kanalizacijos sistemą. Didesnius potvarkius pavyko padaryti jau XIX a.

XIX a. pabaigoje mieste jau buvo aštuoni kanalai. Visi jie buvo vakarinėje miesto dalyje ir suėjo į Nerį. Rytinėje miesto dalyje kanalų nebuvo, nes ši dalis turėjo natūralią kanalizaciją: lietaus vanduo laisvai nutekėdavo žemyn.

Rašydama straipsnį naudojau:

JURKŠTAS Jonas. Senojo Vilniaus vandenys, Vilnius, 1990.

(ištrauka internete – http://ginklai.net/tunelis/engineering/kanalizacija/)

Šį kartą tiek,

Pagarbiai,

Valentina.

Prisimenant lietuvškus filmus nutarėm padaryti savo 100% lietuvišką filmą. Ilgai sėdint ir aptarinėjant scenarijų buvo išgerta 4 puodeliai kavos ir išleita 12 litų. Filmavimo darbai užtruko beveik 20 minučių. Redagavimo darbai tiek pat. Sunaudota 100mb vietos. Filmuota Nikon’u.

Scenarijus – Dario ir Mantas

Vaidina – Mantas

Muzika -HhaloMmanash

2009/Wd40

Dr. Algirdo Javtoko nepriekaištingas grožis sąlygoja jo teisingumą.

Aš

Javtokas, Algirdas Javtokas

ir delnuose tirpstantis sniegas išsitaško. Taškas. Rytinėje vakaro gaivoje. Ji baigėsi. Įžengiu į nakties greitkelį. Dešinėje lieka logikos nuograužos. Kairėje – kairė. Akyse – mėnulio vaizdas. Kartais tai dūžta. Jį keliančios rankos skleidžia keistus garsus. Bandau susitapatinti su kažkuo šalia. Kažkas šalia tampa kažkuo labai tolimu. Atsitraukiu. Susimetu į kamuolio pavidalą. Kairėje rankoje galiu matyti savo atvaizdą. Atsivaizduoju. A!

Tobuloje Algirdo Javtoko šukuosenoje slypi grožio forma ir jos turinys.