Amerika niekada nebuvo mano dream country. Vaikystėje svajojau apie Meksiką (taip, muilo operų įtaka), vėliau – apie UK (taip, anglų fil. studijų įtaka). Bet įstoji žmogus į universitetą ir susipažįsti su tokiais žmonėmis kaip Rūta. Būtent su ja nusprendėme Work & Travel pagalba vasarą keliauti į JAV. Bet apie viską nuo pradžių.

Kai per sintaksės paskaitą Rūta pasiūlė jungtis prie jos ir Kotrynos ir nueit iki Pasaulio lietuvių centro (PLC – vieni iš Work & Travel atstovų Lietuvoj) išsiklausinėt visų detalių apie vykimą į JAV, pagalvojau, kad neverta, nes tikimybė, kad tėvai sutiks būtų 20 %. Kai pasakė, kiek maždaug visa tai kainuotų – tikimybė sumažėjo iki 1 %. Bet visada lieka ta tieny-tiny galimybė.

Grįžus namo į Kauną apie šią idėją iš pradžių užsiminiau mamai. Jos veido išraiška buvo tokia, kaip visada, kai pranešu kažką tokio masto. “Kam taip toli? Taigi kiek skrist reikės. Negalit susirast ko nors Europoj?”. Žinau, kad mama jaudinasi vien man arba sesei kirtus Lietuvos sieną, ką jau kalbėti apie kitą žemyną. Tačiau kategoriško “Jokių kalbų” nebuvo, o tai jau geras ženklas. Galų gale – ne leidimas/neleidimas mane labiausiai jaudino. Didžiausia kliūtis man atrodė kaina, kuri pridėjus bilietus į ir iš JAV siekė 5-6 tūkst.

Toliau laukė pokalbis su tėčiu, kurio žodis vis tiek visuomet būna lemiamas. Kaip galėdama greičiau, tačiau stebuklų nesitikėdama, išpyliau jam visus faktus ir pliusus. Tą savaitgalį pas mus kaip tik viešėjo seneliai, kurie išgirdę mano planus pareiškė, kad jei tėvai išleidžia, pinigų jie duos. Tuo tarpu tėvai (tiksliau, tėtis, nes mama nuo sprendimo nusišalino) sakė, kad jie išleidžia, jei bus pinigų. Ką gi, atrodo abi salygos išpildytos.

Nors žinau, jog dviese su Rūta išsikapstytume iš didžiausios bėdos, o ir liūdna su ja nebūna net per phrasal sentence structure paskaitas, tai tikrai nebūtų ir Amerikoje, tačiau mintis, kad 4 mėn. būčiau kažkur kitam pasaulio krašte, rugsėjį tektų grįžti tiesiai į jau įsibėgėjusias trečio kurso paskaitas, o tų atostogų perdienąniekoneveikiutiknamievalgaubraškes reikėtų laukti dar vienerius metus, vertė abejoti šiuo savo planu. Apsisprendimo lūžis įvyko per vieną paskaitą, kurios metu pristatinėjau prezentaciją. 13 min. prašnekėjusi apie british rock ir atsisėdusi į savo vietą suvokiau, kad iš savęs tikiuosi kur kas geresnių kalbėjimo angliškai įgūdžių. Paskaitose gaunam loads of theory but far too little of practise. Atsakymas, ką daryti, buvo prieš nosį.

Po poros dienų nuėjom į PLC su užpildytom anketom. “O, kaip matau, studijuojat anglų kalbą. Tai gerai, nereiks man jūsų tikrint, nebus to pokalbio anglų kalba”. CHA! Davė į namus pasiskaityti sutartį. Perskaičiau abu, iš abiejų pusių mažytėmis raidėmis formaliu stiliumi prirašytus lapus ir dar kartą pasikonsultavus su tėčiu per skype, sumokėjau pradinį 100 lt įnašą ir   p a s i r a š i a u.

Prieš akis dar laukia galybė darbų: išlaikyti egzaminai universitete, darbo paieškos JAV, motivation letters siuntinėjimai ir darbdavių atsakymų laukimas, krūvos dokumentų, PLC mokymai a la “kaip išgyventi Amerikoje” ir t.t., bet America, we’re comin!

O kol kas next step: resume (CV) ir  motivation letter kūrimas.

M.

pic by J. Wardell

Hier, Joël Robuchon a été intronisé “Pape” 2010 du Château Pape Clément. Cette distinction désigne pour un an l’ambassadeur exceptionnel du château au regard de son attachement à la vigne et au vin. A cette occasion, certains journalistes étaient invités à déjeuner au Meurice. Et  jetez-moi des pierres,  j’en faisais partie !  Il n’y a pas à dire … Qu’est ce qu’on se sent bien dans ce type d’endroit ! Tout est rutilant. Le personnel est aux petits soins … Ce n’est pas le Campanile du coin !  Inutile de vous dire que le repas s’est très bien déroulé … Etaient aussi présents Robert Hossein et Thierry Ardisson.

Andy

Vu hier matin à 8h45 dans le métro à République ! Samantha avait l’air d’avoir la pêche ! Andy

HOLLYWOOD’S search for a successor to the Harry Potter goldmine has led to the top of the Empire State Building, where a 12-year-old boy named Percy Jackson is ready to unleash magical powers on cinema audiences across the world…. From The Australian. Full story

This site may contain information about: diamond bridal jewelry. The blog is also related to: diamond engagement jewelry.

So I recently went to the University of Tennessee at Knoxville versus Vanderbilt University game at Knoxville. I’m not really a huge sports fan, but my family (huge UT fans) roped me in.  I don’t always root for a team, but for this game, I was for Vandy; I’ve taken a couple classes there (Existentialism and Digital Design, for those wondering). Needless to say, I was one of three people there that bled black and gold, everyone else sporting an orange jacket, an orange seat cushion, and an orange blanket. And I’m pretty sure the other two were together, based on the autopsies (KIDDING). So. There I am, freezing with just a green windbreaker and a thin Vandy blanket, and every time the crowd goes, “BOOOOOOOOOOOOOOOOO! The refs are blind!” I’m going “Yeaaaaaaah! Woohoo, suckers!”. If looks could kill, my remains would never have been found. We lost. It was obvious 2 minutes in, when they had scored already that we were going to lose. So, I figure if the UT fans are going to lynch me anyway, might as well go down fighting. I made up 23 variations of “Rocky Top” all dissing the color orange, the QB’s mother-in-law, or oppresion from Kiffinism (i herd u liek mudKiffins?). I was lucky to escape with my duodenum intact. Anyways, the whole point of that was to tell you I had two three hour periods where I was free to do anything (Cause I wasn’t driving). My younger stepbrother decides he wants to watch movies, so I’m like eh.

G.I. Joe and Push were what we ended up watching. I had voted for Watchmen (which I still haven’t seen). G.I. Joe (hereto and after referred to as “GIJ”) was okay. The plot was obvious, railroaded, and cliched.  The two (I counted) females were femme fatales, but there was no foil to make them look awesome. So meh. My favorite parts were the Q moments (ie the tech stuff). The suits, guns, and transport were all highlights in my book. And I called Rex being that guy as soon as he went in the building.

Push: What we watched on the way back. OK overall. The powers weren’t described well, and the camera work was terrible. The acting was second-rate, but the concept- beyond cool. I mean, he injected himself with soy sauce. Too many Asians though.

So that’s my first movie review post. And sports post I guess.

MetaFilter discovers speculative realism. I’m still waiting for Ryan’s upcoming definitive piece on this in Polygraph 22…

Vu, March 12, 1930, no. 104, p. 203 (photos by André Kertész)

Vu, March 12, 1930, no. 104, cover (photo by Alban)