“Mediaplius” rekomenduoja savo skaitytojams interviu su naująja Žurnalistų etikos inspektore Zita Zamžickiene.

“Bandysiu siūlyti pakeisti Visuomenės informavimo įstatymą, galbūt pakeisti ir įstaigos pavadinimą, kad Žurnalistų etikos inspektorius galėtų veikti kaip visuomenės informavimo srities ombudsmenas. Tai suteiktų galimybę veikti plačiau – ne tik bausti, bet ir siūlyti, rekomenduoti. Tačiau manau, kad tai turėtų būti numatyta įstatymu. Reikėtų stiprinti įstaigos autoritetą, kad ji būtų žinomesnė, labiau girdima ir žinoma”, – teigia Z. Zamžickienė. Skaityti pilną interviu tekstą

Nežiūrint į sunkmetį Lietuvoje pradėtas leisti naujas leidinys anglų kalba. Laikraščio pavadinimas – „LiTnews“. Planuojama, kad naujas leidinio numeris bus leidžiamas kas dvi savaites. Kaip deklaruoja laikraščio kūrėjai, „LiTnews“ „orientuojasi į Lietuvoje gyvenančius ir dirbančius užsieniečius – verslininkus, diplomatus, studentus, bet tuo pačiu yra skirtas ir angliškai skaitančiai lietuviškai auditorijai“. Plačiau

Konkurso žurnalistams “Šiuolaikinė biblioteka – pažangiai visuomenei” praneša, jog yra pratestas konkursinių darbų priėmimo terminas.  Juos galima pateikti iki gruodžio 9 dienos (ankščiau buvo skelbiama, jog darbai laukiami iki lapkričio 9 d.).

Konkurso nugalėtojų laukia vertingi prizai: net trys nešiojamieji kompiuteriai, trys skaitmeniniai fotoaparatai ir trys elektroninių knygų skaitytuvai. Jie atiteks autoriams, kurie savo straipsniais, televizijos ir radijo reportažais geriausiai atskleis viešosiose bibliotekose vykstančias permainas.

Plačiau apie konkursą galima pasiskaityti čia

Praktikoje yra tokių etinių problemų, dėl kurių sprendimo niekada negalėsime sutarti. /lekt. Jolanta Mažylė, Vilniaus universitetas/

Žurnalistų būrį suskaldė nauji santykiai – dalis žurnalistų tapo savininkais. /lekt. Rytis Taraila, Vilniaus pedagoginis universitetas/

Žiniasklaidos tvarkaraštį* (*angl. – agenda) gali veikti ekonominiai faktoriai. /lekt. Deimantas Jastramskis, Vilniaus universitetas/

Galima apskaičiuoti ryšį tarp reklamos pateikimo ir šališkumo. /lekt. Deimantas Jastramskis, Vilniaus universitetas/

Kuo labiau yra koncentruota nuosavybės ir valdymo struktūra – tuo labiau yra šališkas naujienų turinys. /lekt. Deimantas Jastramskis, Vilniaus universitetas/

Žiniasklaida įgyja naują socialinį vaidmenį. Politinis laukas pasislenka. Žiniasklaida tampa aktyviu veikėju. Diskusijų laidos laikui einant tampa politinių sprendimų generavimo centrais. /doc. dr. Lauras Bielinis, Vilniaus universitetas/

Politikams tampa sunku realizuoti politinius sprendimus be žiniasklaidos pritarimo. /doc. dr. Lauras Bielinis, Vilniaus universitetas/

Lapkričio 5 d. Vilniaus universitete įvyko konferencija, skirta žurnalistikos studijų Vilniaus universitete 60-mečiui paminėti. Joje buvo pristatyta 11 pranešimų, skirtu įvairiems klausimams, susijusiems su žiniasklaidą, žurnalistų darbu ir profesiniu paruošimu. Tarp konferencijos pranešėjų buvo nemažai ir LŽS Vilniaus skyriaus narių.

Kai kurios mintys, nuskambėjusios konferencijoje, yra ypač įdomios ir aktualios. Šiandien siūlome savo skaitytojams pirmą „Minčių iš konferencijos“ dalį.

Žurnalistams aktualus klausimas – atrasti profesinį identitetą. /prof. Inta Brikše, Latvijos universitetas/

Šiuolaikinė žurnalistika praranda savo tapatybę – tampa PR ar reklamos verslo dalimi. /doc. dr. Kristina Juraitė, Vytauto Didžiojo universitetas/

Žiniasklaidos komercionalizacija ardo žurnalistų tapatumą. /doc. dr. Kristina Juraitė, Vytauto Didžiojo universitetas/

Kokybiška žiniasklaida brangi, todėl nepelninga. /doc. dr. Kristina Juraitė, Vytauto Didžiojo universitetas/

Akademinėje bendruomenėje netyla ginčai – siauros ar plačios specializacijos žurnalistus reikia rengti? Abu požiūriai turi savo pliusų ir minusų. /prof. dr. Vytas Urbonas, Klaipėdos universitetas/

Deja, kartais nevengiama siauro požiūrio į žurnalistiką kaip į amatą, o ne kaip į gyvenimo būdą. /doc. dr. Andrius Vaišnys/

Žurnalistikos studijų ašimis turi būti – etika, politika, ekonomika. /doc. dr. Andrius Vaišnys/

Bus daugiau

Paskutinėmis spalio dienomis išėjo iš spaudos almanachas  “Žurnalistika 2008”. Tai – straipsnių rinkinys, supažindinantis kolegas žurnalistus ir plačiąją visuomenę su žurnalistikos raida 2008 metais.

“Keistas jausmas apima redaguojant leidinį, kuriame laikas matuojamas žodeliu „vakar“,– sako leidinio redaktorė Aurelija Arlauskienė. – Štai dabar laiko traukinys didžiausiu greičiu prašvilpia pro 2009-ųjų vėlyvą rudenį, o mes stovime 2008-ųjų žiniasklaidos stotelėje. Kviečiu visus, skubančius ir nelabai, prisėsti šalia. Ne tam, kad garsiai nusistebėtume, kodėl žiūrime į nuvažiuojantį traukinį, kai mūsų, žurnalistų, misija bėgti prieš jį. Plačiau

Vėl tenka rašyti apie Drąsiaus Kedžio istoriją, kuri vis labiau tampa lakmuso popieriuku Lietuvos žiniasklaidai. Nors sensacija pamažu blėsta, kai kurie žurnalistai vis dar bando išspausti iš jos viską, ką tik įmanoma. Kartais šie bandymai peržengia visas ribas.

Pirmiausiai „kedžiomanijos“ isterija užplūdo viešą erdvę internete. Pasirodė virtualios bendruomenės, siekiančios sumedžioti D. Kedžiaus dukros tvirkinimo istorijoje minimą paslaptingą Aidą. Šių pastangų negalima pavadinti „bevaisėmis“, nes internautai be jokių skrupulų drąsiai vardija galimų „įtariamųjų“ pavardes, nepaisydami žmogaus privatumo ir nekaltumo prezumpcijos principų. Pavardės „įtariamųjų Aidžių“ skelbiamos neturint jokio svaraus įrodymo, jog kas nors iš jų gali būti susijęs su šia istorija. Tai jau savaime yra labai blogai, tačiau ne ką geriau yra ir tai, jog žiniasklaida, nušviesdama šią „pilietinę iniciatyvą“ netiesiogiai kartoja nepagrįstus kaltinimus niekuo dėtiems žmonėms.

Prabilti apie tai verčia elektroninis laiškas, kurį į Lietuvos žurnalistų sąjungą atsiuntė vienas iš internetiniuose forumuose „įtariamų“ Aidų (pavardė autoriui žinoma). Pateiksiu čia vieną citatą iš šio laiško: „Aš dar galiu suvokti, kai interneto forumuose rašantys paaugliai, ar šiaip ne itin aukšto intelekto žmonės gali laisvai niekieno nedrausminami žarstytis nepagrįstais kaltinimais. Bet kaip gali sau tą leisti žinomų Lietuvos dienraščių ar televizijų žurnalistai, nesuvokiama sveiku protu“. Laiško autorius nuogąstauja dėl savo bei savo šeimos saugumo ir jo nuogąstavimus galima suprasti.

Susiduriame čia su vienu svarbiausių šios istorijos aspektu – „kedžiomanijos“ aukomis lengvai gali tapti nekalti žmonės. Šiuo atveju, žurnalistams verta turėti tai galvoje, nes kuriant medžiagą apie rezonansinę istoriją, jų atsakomybė irgi išauga.

Tačiau ne tik tai verčia mane grįžti prie D. Kedžio istorijos ir jos santykio su žiniasklaidos erdve apmąstymo.

Spalio 20 dieną internetiniame portale Lrytas.lt pasirodė Dalios Gudavičiūtės straipsnis „Kedžių dramoje – ir laidotuvės“. Jame pasakojama apie tai, jog „mirė D.Kedžio sesers Neringos Venckienės vyro motina“. Nors nurodoma, jog „moteris sirgo sunkia liga“, straipsnyje bandoma visaip pritempti šį tragišką įvykį prie pagrindinės D. Kedžio istorijos, samprotaujama, kad velionės mirčiai galėjo padaryti įtaką pastarojo meto išgyvenimai. Asmeniškai nemanau, kad šiuo atveju tokiam „pritempimui“ buvo didelės prielaidos. Suprantama, kad jeigu Kedžio istorija dabar nebūtų dėmesio centre šį mirtis nesudomintų žurnalistų. Dabar dėmesį Aido Venckaus motinos mirčiai lyg tai bandoma pateisinti viešo intereso principu, tačiau asmeniškai nemanau, kad taip elgtis yra korektiška. Mano požiūriu, paminėtas straipsnis atrodo, kaip bandymas išspausti iš blėstančios sensacijos viską „iki paskutinio lašo“, siekis papildyti D. Kedžio istoriją dar vienu, tegul ir nelabai į ją įsipaišančiu, fragmentu. Tačiau, ar šiuo atveju tikslas pateisina priemones? Manau, kad ne.

Viktoras Denisenko

Karikatūros – tai daugiau, negu tiesiog pakeliantys nuotaiką paveiksliukai. Dažnai jos verčia ne tik nusišypsoti, bet ir susimąstyti. Būtent tokios mintys ateina, žiūrint karikatūras, skirtas žurnalistikai, iš „Tne New York Times“ kolekcijos. Siūlome nuorodas į keletą iš jų:

DANZIGER

Šiuolaikinė žurnalistika

Putino žurnalistikos mokykla

Kinų žurnalistikos mokykla

MORIN

Putino pakirsti

JOEL PETT

Kapitalas – reprezentacija – naujienos

„Rėmėjai“

Nellija Ločmele, spaudos namų Dienas mediji redaktorė, ir Anita Brauna, laikraščio Diena redaktorė, kartu su kai kuriais įtakingais leidinio žurnalistais išeina iš darbo. Pasitraukimo priežastimi tapo media holdingo, kuriam priklauso Diena, savininko Aleksandro Tralmakso veiksmai ir pareiškimai, kurie, išeinančių darbuotojų manymu, griauna laikraštyje kokybiškos žurnalistikos pamatus. Tai pasitraukiantys iš leidinio žurnalistai akcentavo savo tinklaraštyje „Cita Diena“.

Buvę vieno didžiausių Latvijoje leidinio darbuotojai buvo nepatenkinti laikraščio valdžios veiksmais ir sprendimu apie 50 proc. mažinti redakcines išlaidas. Jų teigimų, toks išlaidų karpymas neabejotinai suduos rimtą smūgį leidinio kokybei.

Plačiau

“Mediaplius” rekomenduoja savo skaitytojams Rūtos Grigolytės paruoštą straipsnį, kuriame išdėstoma prof. Dano Gillmoro  nuomonė apie tai, kaip turėtų būti atliekamas žurnalisto darbas:

Kaip turėtų dirbti žurnalistai

Žiniasklaidos priemonių atstovai privalo nustoti būti apsnūdę ir be vaizduotės. Taip teigiantis Arizonos (JAV) universiteto Žurnalistikos ir visuotinės komunikacijos mokyklos Skaitmeninės žiniasklaidos vadybos centro vadovas profesorius Danas Gillmoras siūlo taisykles, kad naujienų pranešimai būtų kur kas įdomesni ir vertingesni klausytojams, žiūrovams bei skaitytojams. <skaityti toliau>

Kadangi visa Kauno žiniasklaida jaučia pareiga kautis su miesto meru A.Kupčinsku bei visa “Sėkmės koalicija”, nėra kam apžvelgti šios komiškos kovos iš šalies.  Lietuvoje jau įpratome matyti “kritišką” žiniasklaidos požiūrį į politikus, ypač tuos, kurie išrinkti į svarbius postus valdžioje ir visokiais būdais stengiasi “atstovauti” savo rinkėjus. Ar bent dalį jų. Žinoma, tas atstovavimas neretai prasilenkia su teise ir teisingumu, viešųjų ir privačių interesų derinimas dažnai virsta labai sudėtinga procedūra. Tada valdžios atstovai sulaukia labai pelnytos kritikos. Tačiau pastaruoju metu Kaune prasidėjo ne pelnytos kritikos žarstymas, o sąskaitų suvedinėjimas. Na, o to iniciatoriai, panašu, kad yra vietinė žiniasklaida ir “tai, kas už jos stovi” (skamba intriguojančiai?).

Žiniasklaidos indėlis į sumaištį viešojoje erdvėje

Viename ringo kampe – miesto meras Andrius Kupčinskas su visa “Sėkmės koalicija”, o kitoje Pūko Televizija, Kauno diena ir Kauno liberalcentristų lyderis, praėjusią kadenciją ėjęs mero pareigas Arvydas Garbaravičius (?!).  Gal būtų ir visai nekeista, jeigu tai būtų kuris nors kitas opozicijos atstovas. Tačiau, kai didžiausiu miesto kovotoju su valdančiųjų korupciją vainikuojamas žmogus, kuris ne taip ir seniai buvo laikomas kone labiausiai korumpuota figūra miesto savivaldybėje. Negana to – jo palikimą dabartinė koalicija iki šiol pasiraitojusi rankoves bando išgyvendinti.

Įsijungus Pūko TV žinias arba kitas apie miesto gyvenimą kuriamas laidas gali kone kaskart išgirsti gausybę “pagrįstos ir konstruktyvios” kritikos miesto valdžiai, asmeniškai merui, koalicijos partneriams. Viena iš Pūko TV autorinių laidų “Kauniečių akimis” tapo kone nuolatine vienpusių “diskusijų” su meru laida, kurioje klausimus uždavinėja žurnalistai studijoje, o mero ar kitų savivaldybės tarybos narių, tarnautojų atsakimai yra iškarpomi iš interviu ir sudėliojami laidoje. Nors man toks laidos formatas neatrodo priimtinas, tačiau ne tai yra didžiausia problema.

Bene labiausiai nuvilia tai, kad televizija, kurios pagrindinis tikslas turėtų būti informuoti visuomene, sąmoningai pamiršo buvusio mero nešvarius darbelius ir jį pradėjo tituluoti pagrindiniu kovotoju prieš miesto negeroves bei korumpuotą Sėkmės koalicijos veiklą. Užmirštant tai, kad kai kurios problemos, kurios atrodo neskaidrios ir skausmingos, yra sukurtos paties buvusiojo mero rankomis (kaip pavyzdžius galiu paminėti “Gazprom” ketinimus statyti naują elektrinę Kaune, netesybų klausimą ir pan.). Tokią buvusio mero bei vietinės televizijos draugystę paaiškinti arba labai sunku, arba labai paprasta. Paprasta tada, kai darome prielaidą, kad jie palaiko draugiškus ryšius.

Tuo tarpu, su dienraščiu Kauno diena situacija nėra tokia problemiška bei sudėtinga. Šiame dienraštyje galime įžvelgti ir merą bei kitus savivaldos vadovus palaikančių pozicijų bei, žinoma, ir oponentų nuomonių. Neišvengiama ir A.Garbaravičiaus autoritetingos nuomonės, bei bandymų iš nedidelių musyčių pridaryti sunkiasvorių dramblių (kaip ir nutiko su Kauno Jogos studijos pasiūlymu).

Mero ir savivaldybės klaidos

Jauno, inovatyvaus, entuziastingo ir skaidriai dirbančio miesto mero miražas jau baigia išsisklaidyti. Ir tai vyksta ne vien dėl ne itin draugiškai nusiteikusios žiniasklaidos pastangų. Nei miesto savivaldybė, nei Lietuvos vyriausybė negali pasigirti ryšių su visuomene specialistų gausa, gerai vykdoma komunikacija bei aiškiais ir suprantamais sprendimais. Neretai net pats politinis korektiškumas ir siekis išsaugoti koalicija pasėja abejone miestiečių galvose bei tampa eiline žiniasklaidos atakos priežastimi. “Auksinio tualeto” skandalas ir mero vangumas vietoj bandymų reikalauti prisiimti politinę atsakomybę už iššvaistytus pinigus sudrebino gero įvaizdžio pamatus. Ta pati “Gazpromo” istorija likusi po pusiau praskleistu paslapties šydu. Akivaizdu, kad savivaldybė nesugeba pasinaudoti ryšių su visuomene teikiamomis galimybėmis bei palenkti tiek žiniasklaidą, tiek visuomenę į savo pusę ne propagandiniais pareiškimais, o bendravimu ir bendradarbiavimu.

O būtent bendravimo ir bendradarbiavimo buvo galima tikėtis iš konservatyvaus, viešųjų ryšių paslaptis politikos mokslus universitete krimtusio mero. Ilgas delsimas ir abejingumas, privedė savivaldybę prie situacijos, kai meras per susitikimus su gyventojais pamiršta argumentus ir pradeda nuolatos akcentuoti Pūko TV kaltę, tendencingumą bei bandymus apšmeižti jį ir savivaldybę, savo klaidas teisindamas Lietuvos įstatymų netobulumu. Savivaldybė perėjo į besiginančios padėtį. O tai, viešųjų ryšių prasme, ne itin dėkinga situacija. Ją spaudžia viešindami nepalankią (kad ir išgalvotą) informaciją, o ji turi spėti ją neigti.

Žinoma, interesų grupių, stovinčių už žiniasklaidos priemonių (jeigu, žinoma, jos ten stovi), nepalenksi gražbyliavimu. Tačiau nesunkiai gali nukenksminti teisingais darbais ir ryžtu. Bent visuomenės akyse.

Išvados

Išvados liūdnos ir visai neoptimistinės. Turint galvoje, kad dabartinė “Sėkmės koalicija” tikrai nesublizgėjo per pirmuosius porą darbo savivaldybės tarybos daugumoje metų, veikiau į miestą atnešė dar šiek tiek monotonijos. Sugebėjo apsipinti menkų ir ne visai skandalėlių voratinkliais iš kurių ryškiausiai žiba neūkiškumas (o gal net nusikalstama veika) statant “auksinį tualetą”. Prastėjant ekonomikos sąlygoms ir laukiant nelengviems 2010-iesiems metams. Vietos žiniasklaidai keliant tokius teisuolius kaip Arvydas Garbaravičius bei pamažu organizuojantis naujai, tačiau atidžiau pažiūrėjus, populizmu dvelkiančiai gelbėtojiškai Kęstučio Čilinsko vedamai jėgai – “Jungtiniam demokratiniam judėjimui”, visai tikėtina, kad naujos kadencijos savivaldybės taryba bus dominuojama pastarųjų jėgų – liberalcentristų bei jungtinio demokratinio judėjimo (o gal net ir partijos) ir “sėkmės koalicijos” tęstinumas gali būti primirštas. Tiesą pasakius, ne be jos pačios indėlio.

Į susitikimą su LR Prezidente Dalia Grybauskaite, atvykusį Baltarusijos vadovą Aleksandrą Lukašenką pasitiko būrelis Jaunųjų konservatorių lygos narių. Kaimyninės šalies lyderio vizito data sutapo su tuo metu vienų pagrindinių Baltarusijos opozicijos lyderių, žinomo opozicionieriaus Viktoro Gončaro, buvusio Vidaus reikalų ministro Jurijaus Zacharenkos, verslininko Anatolijaus Krasovskio ir operatoriaus Dmitrijaus Zavadskio dingimo be žinios dešimtosiomis metinėmis. Norėdami atkreipti į tai dėmesį, nešini plakatais su skambiomis frazėmis ir apsirišę juodais kaspinais, Jaunųjų konservatorių lygos Valdybos, Biuro ir Filialų nariai surengė akciją prie Prezidentūros.

Simboliniame pikete dalyvavo atstovai iš Jaunųjų tautininkų organizacijos, TS-LKD partijos ir Baltarusijos jaunųjų demokratų. Stipriai pliaupiantis lietus nesukliudė sulaukti vėluojančio Aleksandro Lukašenkos ir taip, savo protestu, išreikšti nepasitenkinimą demokratijos stoka kaimyninėje šalyje.

Akcjos dalyviai sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, taip pat palaikymo iš praeivių ir vakarų Europos šalių turistų, atvykusių stebėti abiejų šalių vadovų susitikimo.

Arnoldas Pikžirnis
Jaunųjų konservatorių lygos Pirmininkas

Po mano šiandienio įrašo apie “Sport1″ televizijos darbo kultūros subtilybes, reakcijos ilgai laukti neteko.  Iš šios televizijos svetainės archyvo dingo visas žinių laidų archyvas. Liaudiškai tariant, bandoma suslėpti galus

Gerbiami “Sport1″ vadovai, jei manote, kad galite ištrinti reportažus iš visų paieškos tarnybų indeksuojamų interneto svetainių, linkiu jums sėkmės šiame sizifiškame darbe!

Nesmagu pradėti blog’o rašymą nuo neigiamų emocijų, tačiau taip jau susiklostė, kad pastaruoju metu norėdamas atsiimti atlyginimą, įsivėliau į konfliktą su buvusiu darbdaviu – “Sport1″ televizija, kuri su darbuotojais atsiskaityti prasmės nemato. Atsiimti pinigų gražiuoju nepavyko, tad kreipiausi į teismą. Šiandien po daugiau nei mėnesio laukimo teismas paskyrė parengiamojo posėdžio datą, tačiau labiausiai nustebino UAB “Sporto komunikacijos”, kuri ir valdo “Sport1″ televiziją ir kurios pagrindinis akcininkas yra milijonierius Vladimiras Romanovas, mano manymu akivaizdžiai melagingi duomenys pateikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui.

Keisti žmonės „Sport1“ televizijai vadovauja. V.Romanovo finansuojamas kanalas dėl kelių tūkstančių litų pasiryžęs teikti netgi melagingus duomenis Lietuvos teismams. Mėnesius vėluojantys atlyginimai ir atviras nesiskaitymas su darbuotojais – „Sport1“ kasdienybė.  Kol V.Romanovas šalies elitą linksmina milijonus kainuojančiais Maskvos Didžiojo teatro  baletais, neoficialiai „Romanovo televizija“ vadinamo „Sport1“ darbuotojai priversti  sukti galvas, už ką gyventi šiandien. (Kolegos, žurnalistai, – kam temos reikia?) Nežinantiems, priminsiu, kad ši televizija, kurioje pradėjau dirbti nuo šių metų pirmųjų dienų, nepanoro atsiskaityti su manimi už kovo ir balandžio mėn. Tiesa, už kovą, po to kai kreipiausi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, pinigai atsirado. Bet teismui pateiktame atsakyme buvęs darbdavys teigia, jog aš, Tomas Fedaravičius, „Sport1“ televizijoje balandžio mėn. nedirbau ir savo kūrinių (reportažų ir kt.) televizijai neteikiau.  Akivaidūs faktai atskleidžia, jog televizijoje balandį aš vis dėlto dirbau.

Štai keletas mano darbą balandžio mėn. televizijoje įrodančių pavyzdžių, kurių, anot “Sport1″ niekad nebuvo (spausti nuorodas).

Balandžio 16 d.

(11:55 – Už pergales Europos čempionatuose R.Vyšniauskui ir M.Ežerskiui skirtos menkos premijos; 13:00 – V.Romanovo užsakytas baletas)

Balandžio 17 d.

(00:40 – Kauno “Žalgiris” neišvengs bankroto; 2:50 – ledo rutulio rinktinės pergalė prieš kroatus; 8:50 – Vilniaus Žalgirio” likimas nežinioje; standup’as)

Vakarietiškais žiniasklaidos principais tariamai besivadovaujančioje televizijoje, Vakarais kvepia nebent viešieji ryšiai, sudarantys įvaizdį, jog „Sport1“ – nenuilstantis kovotojas už Lietuvos sporto gerovę. Susidaro įspūdis, kad visa kita tvarkoma paprastai – „lietuviškai“, o tiksliau mūsuose ir kitose postsovietinėse šalyse vis dar gajais biznio (sunku tai vadinti – verslu) kultūros principais, kurio pagrindinė idėja tokia – „tas, ką išeis nusukti nuo darbuotojų, liks man“. Galbūt vis dar nežlugęs jaunatviškas idealizmas skatina tikėti, jog tokia darbo santykių kultūra neturi būti toleruojama, reikia aiškiai tarti „Ne“ prieš darbuotojus nukreiptai savivalei, kuri vis dar labai dažna (ypatingai ten, kur yra kūrybinių darbuotojų). Neretai išgirstame, jog žiniasklaidoje viskas perkama ir parduodama. Nenoriu tikėti, kad turime šokti pagal kiekvieno „biznieriaus“ užsakomą muziką, toleruoti melą ir atsisakyti savo vertybių.  Atrodo paprasta, tenori gauti savo sąžiningai uždirbtus pinigus, bet šiais laikais tenka ir dėl jų kovoti.

P.S. Į pateiktą ieškinį neįskaičiavau išlaidų, kurias patyriau, balandžio mėn. besilankydamas poliklinikoje ir sužinojęs, kad netgi už paprastą 10 minučių gydytojo konsultaciją teks pakloti 60 Lt, nes darbdavys laiku nematė būtinybės mokėti valstybei socialinio draudimo mokesčius. Dirbantys, pagal autorines sutartys – būkite budrūs!

Žinių radijas: Raktas / 2009-05-08 / Pokalbis su kandidatais į prezidentus Dalia Grybauskaite ir Valentinu Mazuroniu. / Pokalbį veda Audrys Antanaitis.

Patiko Aleknonio rašinys ir ypač ši taikli mintis:

“Ar nevertėtų priminti, kad balsavimas pirmiausia yra laisvo žmogaus teisė ir ja nepasinaudoti būtų neišmintinga.”

Gintaras Aleknonis: Paskutinis žodis – mūsų / 2009 05 14 / 10:54 / lrt.lt

Ta proga prisiminiau kadais Ciuriche prieš rinkimus matytą didžiulį plakatą miesto centre. Cituoju iš atminties, nors kažkur turiu užsirašęs ir tikslų tekstą:

“Eik balsuot! Kiti dėl šios tavo teisės kovojo liedami savo kraują.”

Das zweite Halbfinale vom Donnerstag, 14. Mai / SF.tv

14. Litauen: Sasha Son mit «Love»
Sasha Son alias Dima Shavrovas wurde einstimmig und mit höchster Punktzahl von Litauen als Landesvertreter nach Moskau geschickt. 1983 geboren, veröffentlichte er bereits als 12-Jähriger sein erstes Album und avancierte zum Kinderstar. Mit «Mamai» (für Mama) brach er 1995 alle Mutterherzen, heimste seither zahlreiche Awards ein und gewann internationale und nationale Musikwettbewerbe. Nach erfolgreich absolvierter Gesangsausbildung in London lancierte er mit dem neuen Image eines baltischen Justin Timberlake eine zweite Karriere. Nun will Sasha Son mit seinem ergreifenden Titel «Love» das europäische Publikum für sich gewinnen. …>> (inkl. Video)

Rinkimų proga prisminiau seną gerą tekstą. Manau, aktualų ne tik Šveicarijai. Dalinuos:

Swiss Bankers Day, 20 September 2007 / Switzerland needs strong-willed politicians / By Pierre G. Mirabaud, Chairman, Swiss Bankers Association

Harmonija su sovietiniais kaminais / Rytas Staselis, Žurnalo „Verslo klasė” žurnalistas / “Alytaus naujienos” 2009-05-09, straipsnio nr. 3223

United States
The Supreme Court

Following Souter
May 7th 2009 | WASHINGTON, DC
From The Economist print edition

Barack Obama has a chance to rejuvenate the Supreme Court’s liberal wing

DAVID SOUTER … is a singular character. Though wealthy, he lives the life of Diogenes. He lunches frugally at his desk, typically on yogurt and an apple, which he eats to the core. He seldom goes out. He has no time for modern distractions such as television. But most unusually of all, despite having life tenure as a judge on the Supreme Court, he is planning to retire at the tender age of 69.

He loves judging but hates Washington, DC. He calls it the worst city in the world, though he has barely travelled. He yearns to return to his home in a tiny hamlet in New Hampshire, a dilapidated wooden farmhouse where he lives alone. …>>

*

David Souter
by J.Stone

May 01, 2009, The University of Chicago Law School Faculty Blog

It would appear from the latest news reports that Justice David Souter is about to part ways with the Supreme Court after a nineteen-year tenure. At the time of his nomination by President George H. W. Bush, David Souter was a virtual unknown. In his long career as a justice on the New Hampshire Supreme Court, a judge on the New Hampshire trial court, and New Hampshire’s attorney general, he seldom had occasion to express his views on controversial constitutional issues. Many critics of the nomination complained that President Bush had found a “stealth candidate” who had no “paper trail” but was secretly a rock-solid conservative determined to overturn Roe v. Wade and to outlaw affirmative action. It didn’t turn out quite that way. …>>

*

United States
The Supreme Court

Change at the top
May 1st 2009
From Economist.com

The retirement of Justice David Souter will let Barack Obama begin to shape the Supreme Court …>>

*

NYT blog: The Conversation: Talking between columns / May 6, 2009, 12:46 pm

Who Will Replace Souter?
By David Brooks and Gail Collins

Gail Collins: David, I’m really eager to hear your opinions about the upcoming debate over a new Supreme Court justice. Here are some thoughts …>>

http://theconversation.blogs.nytimes.com/2009/05/06/who-will-replace-souter/#more-155